Seilemo raganų teismas

Seilemo raganų teismas


Raganų ir raganių medžioklė – daugiausia viduramžių pabaigai ir pirmiesiems naujųjų amžių šimtmečiams būdingas reiškinys. Inkvizicija ir su ja nesusiję raganų medžioklės procesai buvo itin paplitę Europoje. Deja, panašūs reiškiniai neaplenkė ir Šiaurės Amerikos. Garsiausias toks procesas – Seilemo raganų teismas, vykęs pačioje XVII a. pabaigoje dabartinių Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) teritorijoje.


Manvydas VITKŪNAS


Seilemas įsikūręs Masačusetse. Tuo metu Masačusetsas buvo viena iš britų kolonijų Šiaurės Amerikoje ir priklausė Naujosios Anglijos regionui. Dabar Masačusetsas – viena iš 50 JAV valstijų, o Seilemas – gana nedidelis miestas (kiek daugiau nei 40 tūkst. gyventojų).


XVII a. Seilemas buvo gyvenamas vien puritonų – radikalių anglų protestantų, garsėjusių fanatišku pamaldumu, asketiškumu, taupumu ir netgi šykštumu, begaliniu darbštumu ir atkaklumu. Jie itin griežtai auklėjo savo vaikus: šie niekada neturėjo žaislų (tai puritonai laikė beprasmybe) ir nuo mažumės buvo spaudžiami sunkiai dirbti bei kopijuoti suaugusiųjų gyvenimą.

REKLAMA


Puritonai buvo įtikėję savo išskirtinumu ir manėsi esą Dievo išrinktoji tauta. Jie itin daug ir nuoširdžiai meldėsi, mat maldą laikė pagrindine bendravimo su Dievu priemone. Buvo atsisakyta įvairių atributų, būdingų anglikonų ir katalikų tikėjimams. Puritonų bažnyčiose nebuvo šventųjų paveikslų, o tikėjime – šventųjų kulto, švęsto vandens ir daugybės kitų dalykų. Pastoriai buvo ne profesionalūs dvasininkai, o iš bendruomenės renkami gerbiami asmenys, ir jiems buvo mokamas atlyginimas.


Sunkiai sutardami su Anglijos valdžia ir kitais gyventojais, XVII a. trečiajame ir ketvirtajame dešimtmečiuose puritonai ėmė masiškai keltis į Šiaurės Ameriką, Naujosios Anglijos teritoriją, mat ji jiems buvo tarsi Pažadėtoji Žemė. Ten jie tikėjosi susikurti laisvą gyvenimą, skleisti tikėjimą, įgyti žemės (daugeliui jos stigo tėvynėje), o svarbiausia – atsiriboti, išgelbėti save ir savo vaikus nuo „ištvirkusios, tikėjimą praradusios ir nuodėmėse paskendusios“ Anglijos visuomenės.

REKLAMA


Viena pirmųjų puritonų kolonijų tapo Seilemas. Jį įkūrė 1628–1630 m. atvykę daugmaž tūkstantis kolonistų. Kolonija ėmė sparčiai augti: naujakuriai kirto miškus, statė namus, dirbtuves, žemes vertė dirbamaisiais laukais ir plėtė jų plotus, susidurdami su vietos indėnais. Kolonistams ne visada sekdavosi susitarti geruoju – 1692 m. sausį indėnai atakavo kaimyninę Jorko koloniją ir išžudė arba išsivarė į nelaisvę daug ten gyvenusių puritonų.


Raganavimas – baudžiamasis nusikaltimas


Tuo pat metu, 1692 m. pradžioje, Seilemo pastoriaus Samjuelio Pariso namuose ėmė dėtis keisti dalykai. Devynmetė jo duktė Elizabeta Paris ir vienuolikmetė dukterėčia Abigailė Viljams pradėjo keistai elgtis – kartkartėmis rėkė, skleidė gąsdinančius garsus, vartėsi ant grindų, rangėsi keistomis pozomis, slėpėsi po baldais. Kai pastorius bandydavo skaityti maldas, mergaitės užsidengdavo ausis. Vasario 8 d. pakviestas gydytojas Viljamas Grigsas pareiškė, kad dvi jo apžiūrėtos keistai besielgiančios mergaitės yra apsėstos šėtono ir tai būsiąs raganų darbas (dabar manoma, kad jos galėjo sirgti Hantingtono ar kokia kita nervų ar panašia liga).


Raganų egzistavimu tuomet buvo šventai tikima – 1641 m. Anglijoje netgi buvo priimtas įstatymas (kolonijos taip pat gyveno pagal metropolijos įstatymus), skelbiantis, kad raganavimas yra baudžiamasis nusikaltimas. Maža to, V. Grigsas pasirėmė Harvardo koledžo (dabar tai – garsusis Harvardo universitetas) auklėtinio ir Bostono puritonų bažnyčios pastoriaus Kotono Maderio straipsniu, kuriame buvo rašoma, kad 1688 m. Bostone viena airių kilmės moteris, dirbusi skalbėja, buvo apkaltinta raganavimu bei poveikiu savo šeimininko vaikams, nuteista ir pakarta. Įkvėpta šio straipsnio ir gydytojo išvados, Seilemo bendruomenė nusprendė imtis tyrimo. Taip prasidėjo garsiausias dabartinėje JAV teritorijoje raganų teismas, žinomas kaip Seilemo procesas.



Paklaustos, kas galėjo būti ragana, užkerėjusia mergaites, abi iš pradžių nurodė pastoriaus tarnaitę indėnę, vardu Tituba. Elizabeta ir Abigailė prasitarė, kad Tituba joms pasakojo apie kerėjimus. Vėliau jos nurodė daugybę kitų žmonių. Negana to, netrukus panašia liga susirgo (ar apsimetė sergą) dar keli vaikai ir paaugliai.


Pakorė net pastorių


1692 m. kovo 1 d. buvo suimta Tituba ir dar dvi moterys – elgetaujanti Sara Gud ir vieniša senyvo amžiaus našlė Sara Osborn. Pastaroji dargi buvo įsivėlusi į teisminį ginčą su keliais įtakingais puritonais. Moterys buvo apžiūrėtos ieškant raganavimo ar sanguliavimo su šėtonu požymių. Jos buvo patogus taikinys, nes laikytos prastomis tikinčiosiomis, mat retai lankydavosi bažnyčioje. Visos trys moterys neturėjo, kas jas apgintų, ir tai padėjo daugumai Seilemo bendruomenės narių įtikėti, esą šios moterys iš tiesų gali būti raganos.


Per kelias artimiausias savaites buvo suimta ir daugiau asmenų. S. Gud vos ketverių metų dukrelė Doroti taip pat buvo apklausta ir iš vaikiško naivumo pasakė, kad yra ragana (!), kaip ir jos mama (vargu ar mergaitė išvis suprato, apie ką kalbama, – ji galbūt norėjo kuo greičiau būti kartu su mama). Teismui to pakako, kad S. Gud būtų pripažinta ragana, o mažoji Doroti taip pat atsidurtų kalėjime.


Netrukus buvo suimta dar daugiau žmonių – ne tik moterų, bet ir vyrų. Tarp jų buvo ir gerai žinomų Seilemo gyventojų. Galiausiai buvo suimtas netgi buvęs pastorius Džordžas Barouzas – Harvardo koledžo absolventas, dirbęs pastoriumi keliose parapijose. Istorikai neabejoja, kad Dž. Barouzą įskundė jo asmeniniai priešai, taip pat buvusios parapijos ir parapijiečiai, kuriems jis liko skolingas pinigų. Kaltinimai buvo suklastoti ir absurdiški – esą jis gebėjo „kilnoti neįtikėtinai sunkius daiktus ir demonstravo tokią jėgą, kokios neįmanoma turėti be velnio pagalbos“. Tai, kad vyras galėjo būti tiesiog fiziškai labai stiprus, niekam nerūpėjo.

REKLAMA


Dar iki prasidedant teismo procesui, kalėjime mirė S. Osborn. Suėmimai tęsėsi. Galiausiai gegužės mėnesį prasidėjo teismas. Masačusetso gubernatorius Viljamas Fipsas paskyrė teisėjus. Trys iš jų buvo jau minėto raganų gaudymo entuziasto pastoriaus K. Maderio draugai, o pačiam K. Maderiui buvo pavesta kontroliuoti teismo procesą. Į teisėjų kolegiją taip pat buvo įtrauktas vicegubernatorius, o teismo pirmininku paskirtas teisinio išsilavinimo neturėjęs Viljamas Stoutonas.


Spaudė akmenimis


Teismo metu teiginys, kad mergaitėms kančias siunčia šėtonas, buvo laikomas neginčijamu faktu. Pagrindiniai kaltinamųjų kaltės įrodymai buvo Elizabetos ir Abigailės teiginiai, esą jas lanko kaltinamųjų dvasios. Teisėjai paniro į teologinį ginčą – ar tam, kad žmogaus dvasia šėtono būtų panaudota blogiems darbams, reikia paties žmogaus sutikimo ar ne. Galiausiai buvo sutarta, kad reikia. Taigi nuspręsta, kad kaltinamieji tikrai yra kalti, mat savanoriškai sutiko bendradarbiauti su šėtonu.


Birželio 2 d. teismas pripažino kalta pagyvenusią moterį Bridžitą Bišop, ir ji buvo pakarta. Birželio 19-ąją atėjo S. Gud, turėjusios mažametę dukrelę Doroti (ši išgyveno), ir dar kelių žmonių eilė. S. Gud, stovėdama jau su kilpa ant kaklo, kreipėsi į vieną iš prieš ją liudijusiųjų asmenų – pastorių Nikolą Nojesą: „Tu – melagis. Aš nesu didesnė ragana, nei tu – burtininkas. Atimk iš manęs gyvybę, ir Dievas pagirdys tave krauju.“ Ši pranašystė išsipildė – kai N. Nojesas merdėjo, iš jo burnos plūdo kraujas.


Tą pačią dieną buvo pakartas ir pastorius Dž. Barouzas. Prieš pat mirtį jis garsiai ir neužsikirsdamas perskaitė maldą (buvo teigiama, kad šėtono apsėstas žmogus negali perskaityti maldos neužsikirsdamas), bet ir tai teisėjų neįtikino, kaip ir trisdešimties Seilemo gyventojų prašymas pasigailėti buvusio pastoriaus.

REKLAMA


80-mečiam fermeriui Džailzui Koriui, atsisakiusiam duoti bet kokius parodymus, buvo taikomas išskirtinis kankinimo būdas – ant kūno padėtos plačios lentos buvo kraunami dideli akmenys, kad būtų „išspausti“ parodymai (be parodymų nebuvo galima nuteisti žmogaus, o miręs kankinimų metu, bet neprisipažinęs asmuo buvo laikomas nekaltu). Fermeris kentė, tylėjo ir mirė, taip veikiausiai bandydamas išsaugoti vaikams savo ūkį, mat pripažintų kaltais asmenų turtas buvo konfiskuojamas. Tačiau kankinimų neatlaikė ir „prisipažino“ Dž. Korio žmona. Ji buvo pakarta.


Aukos buvo reabilituotos


Galų gale nutraukti gėdingą procesą padėjo vieno iš karščiausių jo įgyvendintojų, pastoriaus iš Bostono K. Maderio tėvas Inkrisas Maderis, tuomet vadovavęs Harvardo koledžui. Jis pareiškė, kad teismas neturi teisės kaip įkalčių naudoti žmonių regėjimų. Taip pat jis teigė, kad jau geriau „kelios raganos lieka gyvos, nei bus nuteisti mirti nekalti žmonės“. Dar vienas dvasininkas pareiškė, kad „šėtonas gali apsireikšti kaip nekalto žmogaus dvasia, šiam to net nenutuokiant“. Galiausiai teismas Seileme buvo paleistas, o procesą perėmė Masačusetso aukščiausiasis teismas. Jis, taip pat bylas peržiūrėjęs gubernatorius nurodė paleisti daugelį likusių gyvų kaltinamųjų.


Iš viso proceso metu buvo suimta apie 150 žmonių, iš jų kaltais pripažintas ir nuteistas 31. 19 nuteistųjų buvo pakarti, du mirė kalėjime, vienas mirė kankinimo metu užslėgtas akmenimis, dar septyniems buvo skirta mirties bausmė pakariant su bausmės atidėjimu, ir galiausiai jie gavo malonę. Vienas iš pasmerktųjų, vyras, sugebėjo pabėgti iš kalėjimo, o viena moteris buvo parduota į vergovę.


Po penkerių metų teisėjai prisipažino suklydę. Galutinai visi proceso dalyviai buvo reabilituoti 1957 m. Seilemo mieste 1992 m. jiems atminti buvo atidengta memorialinė siena. 2001-aisiais tuometė Masačusetso valstijos gubernatorė dar kartą pareiškė, kad visos Seilemo proceso aukos buvo nekaltos.


O kaipgi susiklostė mergaičių, kurių „regėjimai“ sukurstė visą šį košmarą, likimai? Paaiškėjus, kad nuteistieji buvo nekalti, didžioji dalis visuomenės nuo jų nusisuko. E. Paris, būdama 27-erių, ištekėjo už prekybininko, susilaukė keturių vaikų ir mirė 77-erių. Apie A. Viljams likimą nieko nežinoma.


Daugiau įdomių ir aktualių straipsnių rasite žurnale „Savaitė“. Jį galite gauti tiesiai į savo namus – užsiprenumeravę arba skaityti elektroninę žurnalo versiją.