Žemės planeta vis dar geba pateikti mums netikėčiausių staigmenų ir mokslinių atradimų. Tiesa, kuo didesnę sensaciją žada atradimas, tuo daugiau šarlatanų siekia šlovės ir tuo dažniau mokslinius faktus keičia abejotinos hipotezės, kartais ir suklastoti faktai. Tarp tokių daugiau nei pusę amžiaus vaizduotę kaitinančių galimų atradimų – sniego žmogaus egzistavimas.

Vitalijus BALKUS

„Mačiusiųjų“ netikėtai padaugėjo

Legendos apie stambias, gauruotas ir miškuose ar kalnuose besislepiančias žmogystas egzistavo daugelyje kultūrų iki pat XX a. vidurio, tačiau jos buvo įdomios daugiausia etnografams ir laikomos nerašytinio kultūros paveldo dalimi. Be abejo, pats klausimas, kodėl legendos turi tiek tarpusavio panašumų, kildavo, ir svarbiausia tai, kad jose dažnai figūruodavo konkretus padaras unikaliu pavadinimu. Pavyzdžiui, tai, ką mes vadiname sniego žmogumi, Kaukaze vadinama almasty, Tibete – jeti ar kangmi, Šiaurės Amerikos indėnų – saskvoch ir t. t., ir šis dalykas savaime yra lyg ir įrodymas, kad legendos turi tam tikrą bendrą pradą.

Prie šių legendų galima ganėtinai drąsiai priskirti ir daugelį šimtmečių tankiai gyvenamos Europos tautų pasakas apie miško dvasias, kurios toli gražu ne visada buvo bekūnės, o štai slavų mitologijoje miškinis, nors ir antgamtinių galių turėtojas, yra visiškai žmogiško pavidalo, tik kresnesnis ir gauruotas.

Rašytiniai šaltiniai iki pat XIX a. mus dominančiu klausimu nieko konkretaus nemini, nes pasakojimai apie tokias būtybes tiesiog ištirpsta tarp kitų panašių, pavyzdžiui, apie vienaragius, jūrų drakonus, aspidus (sparnuotas gyvates; nederėtų jų painioti su tikromis aspidinių šeimos gyvatėmis) ir kitus viduramžių bestiarijų atstovus (beje, jų buvo kelios dešimtys). Bažnyčia, švelniai tariant, nesveikino susidomėjimo tokiais padarais, nes turėjo dažniausiai aiškų atsakymą: tai – demonai. Vienintelis to laikotarpio vertingesnis paminėjimas priklauso vokiečių keliautojui Hansui Šiltbergeriui – jis, 1427 m. aprašydamas savo kelionę ir viešnagę pas Tamerlaną, paminėjo ir vietinę legendą apie sniego žmogų.

Dideliu postūmiu tapo Karlo Linėjaus dėka XVIII a. atsiradusi modernioji biologija ir... pelno siekis. Egzotiniai augalai ir gyvūnai (tarp jų būdavo ir neįprastų kultūrų žmonių) buvo geidžiamos prekės dar antikos laikais, tačiau tikrasis bumas prasidėjo nuo Australijos faunos tyrimų ir prekybos jos atstovais. Na, o jeigu yra rinka, kodėl nepasidairius vertingų unikalių trofėjų?

Ir štai jau XIX a., 1811 m., atsirado pirmasis kartografo ir, kaip netikėta, kailių prekeivio Deivido Tompsono liudijimas, esą jis Britų Kolumbijoje aptiko milžiniškus į žmogaus panašius pėdsakus, kuriuos galėjo palikti įspūdingo ūgio (iki 3 m) padaras. Himalajų analogo „atradimas“ įvyko kiek vėliau, XIX a. pabaigoje, kai britų pareigūnai pranešimuose minėdavo, esą kalnuose buvo pastebėti stambūs beždžiones primenantys gyvūnai, kurių egzistavimu įsitikinę ir vietos gyventojai.

Tačiau prireikė dar 50 metų, kol sniego žmogaus klausimas tiek persikėlė į masinę kultūrą, tiek tapo mokslininkų tyrinėjimų objektu, tiek pelninga pseudomokslininkų ir šarlatanų veikla. Nieko nuostabaus, kad pirmoji mokslinė ekspedicija jo paieškai, įvykusi 1954 m., buvo finansuojama toli gražu ne pačios geriausios reputacijos britų laikraščio „Daily Mail“.

Ir nors apčiuopiamų rezultatų nebuvo pasiekta, pasaulyje prasidėjo tikrų tikriausia isterija – pinigus ėmė dalyti jau ir mokslų akademijos, nes pernelyg viliojantis buvo šių tyrimų „pagrindinis prizas“. Ypač stengėsi šalys, kuriose buvo kalnų ar atokių vietovių, kur galėjo pasislėpti, kaip manyta, stambus iki tol mokslui nežinomas gyvūnas. Net ir tariamai ateistinė, tad bet kokia velniava lyg ir neturėjusi tikėti Sovietų Sąjunga tapo kone tokių tyrimų lydere, įkūrė nuolat veikiančią komisiją mokslo akademijos lygiu.

Tyrimai vyko ir Jungtinėse Amerikos Valstijose, tiesa, didžiausias archyvas iki šiol priklauso visgi ne mokslininkams, o Federaliniam tyrimų biurui (šią duomenų bazę jis atvėrė viešai tik 2019 m.). Akivaizdu, kad kol kalbos apie jeti egzistavimą netapo mokslininkų pašaipų objektu, darbas vyko kuo rimčiausiai ir, nors tiesioginių egzistavimo įrodymų kaip nebuvo, taip ir nėra, būtent sniego žmogaus paieškos leido atsakyti į gana daug klausimų.

Naujų rūšių atrandama dažnai

Kone stipriausias sniego žmogaus egzistavimo šalininkų argumentas yra tai, kad mokslininkai atranda vis naujų, iki tol nežinotų gyvūnų rūšių, ir tai – ne vien smulkūs driežai, varliagyviai ar panašaus dydžio fauna. Be jau minėtų Australijos gyvūnų, kurie sukėlė sensaciją XVIII–XIX a., vienas ryškiausių tapo žuvų latimerijų atradimas 1938 m. Jis svarbus tuo, kad atrasta rūšis tiesiogiai gimininga žuvims, gyvenusioms prieš 150 mln. metų. Ir tai puikiai įrodo, kad rūšys gali išlikti beveik nepakitusios labai ilgą laiką ir susirasti nišas, leidžiančias išlikti. Tiesa, ir čia turime prisiminti, jog tai vis dėlto vandenynas, kur žmonės negyvena, ir labai tikėtina, kad jame vis dar yra šimtai iki tol nepastebėtų rūšių, įskaitant legendinį megalodoną.

Kitas stiprus argumentas tas, kad labai dažnai aptinkama žinomų gyvūnų populiacijos atstovų, atskilusių nuo gentainių ir esančių už kelių šimtų ar tūkstančių kilometrų nuo įprastų buveinių. Kanopiniai Afrikos gyvūnai, pavyzdžiui, antilopės gnu, sezoninės migracijos metu įveikia iki 3 tūkst. km, šiauriniai elniai nužygiuoja ir iki 5 tūkst. km. Mums daug įdomesnės būtų tiek mitybos ypatumais, tiek numanomu sniego žmogaus dydžiu artimo rudojo lokio kelionės. Beje, jos taip pat nėra artimos – siekia daugiau kaip 500 km. Na, o jei paimsime atstumą, kurį gali įveikti net ir ne pats geriausias keliautojas per kelias kartas, nėra nieko neįtikėtino, kad kas nors iš ankstyvųjų hominidų nukeliavo iš Afrikos į Himalajus ir ten dėl tam tikros priežasties „užstrigo“.

Dera pasakyti, kad kandidatų į sniego žmogaus vardą yra gana daug, dažniausiai minimos milžiniškos žmogbeždžionės gigantopitekai, gyvenę kaip tik tame regione, iš kur turime daugiausia pasakojimų apie laukinius žmones. Išvaizda taip pat lyg ir atitinka galimą sniego žmogaus aprašymą: ūgis – iki 3 m (kai kurių šaltinių teigimu, iki 4 m), svoris – daugiau nei 300 kg, gauruoti, galėjo trumpai vaikščioti ant dviejų kojų kaip, tarkime, šiuolaikiniai orangutanai.

Neprasilenkia su moksliniais faktais ir įrodyto jų egzistavimo laikas – kaip manoma, paskutiniai rūšies atstovai išnyko vos prieš 100 tūkst. metų. Vis dėlto perteklinis optimizmas išblėsta išsiaiškinus, kad jie buvo žolėdžiai – didžiąją dalį mitybos raciono sudarė bambukai (jų Himalajuose nėra), o kitas augalinis maistas buvo skurdus, ir ten, kur tokį gali išauginti ar surasti, seniausiai gyvena žmonės. Be to, gigantopitekai – tai tikrų tikriausios beždžionės be hominidų (žmonių rūšių) intelekto, tad apie jokius įrankius, leidusius išgyventi atšiauriomis sąlygomis, negali būti nė kalbos.

Tiesa, egzistuoja hipotezė, kad vis dėlto po kalnus ir gūdžias girias braidžioja hominidai, pavyzdžiui, iki šiol išlikusi nežinoma australopitekų rūšis. Galiausiai juk egzistavo gigantiškieji australopitekai – parantropai, gyvenę Rytų Afrikoje prieš 1–3 mln. metų. Čia lyg ir dydis atitinka, ir intelektu gamta apdovanojo. Tik vėlgi, pažvelgę į mitybos įpročius, matome, kad ir jie – žolėdžiai, niekaip negalėję ne tik išlikti menkų atsargų sąlygomis, bet ir nukeliauti iki mus dominančios vietos, nes įprastos augalijos atsisakymas būtų pražudęs daug anksčiau.

Kur kas įtikinamesnės atrodo versijos apie visaėdžių lokių populiacijas. Jos įgavo netikėtą pagreitį 2013 m., kai Oksfordo universiteto mokslininkas Brajanas Saiksas pareiškė aptikęs ne šiaip lokio, o baltojo lokio DNR pėdsakų tariamo sniego žmogaus kailio likučiuose. Ir nors vėlesni tyrimai nepatvirtino šio fakto, būtent lokiai, galintys puikiai prisitaikyti prie įvairiausių sąlygų, yra laikomi pagrindiniais Himalajų legendų apie sniego žmogų „kaltininkais“.

O jeigu tai žmonės?

Yra žinoma, kad kai kurie pasakojimai apie sniego žmogų ir jo giminaičius tiesiogiai byloja apie mūsų rūšies atstovus. Vadinamųjų kriptozoologų yra labai pamėgta ir plačiai paskleista istorija apie Kaukazo laukinę moterį Zaną. Esą ji buvo pagauta laukinėje gamtoje, vėliau gyveno pas žmones ir net susilaukė sūnaus su vietos gyventoju, ir dabar neva yra jos tiesioginių palikuonių. Ši moteris buvo aprašoma kaip labai aukšta, tamsios odos ir plaukuota.

Įdomu tai, kad pavyko rasti 1954 m. mirusio, kaip manoma, jos sūnaus kapą ir... paaiškėjo, kad palaikai yra žmogaus, turinčio ryškių vadinamosios negroidinės rasės DNR pėdsakų. Taigi Zana buvo ne kas kita, o afroabchazė, t. y. juodaodžių, atvežtų į Abchaziją, kaip manoma, XVIII a., ir iki šiol ten gyvenančių, palikuonė. Dėl to, kad ši etninė grupė plačiajai auditorijai nėra žinoma, spekuliacijos Zanos kaip „sniego moters“ tema ir šiandien klaidžioja po spaudą ir internetą.

Panašūs nusivylimai yra neišvengiami žinant, kad būtent jeti ir anksčiau gyvenusių žmonių sąsajų ieško vis dar rimtai šį klausimą nagrinėjantys tyrinėtojai. Viltis tai įrodyti atgaivino Denisovo ir Floreso žmonių atradimas – tapo akivaizdu, kad lygiagrečiai su mūsų protėviais gyveno ir kitos žmonių rūšys ir mūsų protėviai su jų atstovais turėjo kontaktų, net „meilės romanų“ (įrodymas – neandertaliečių ir denisoviečių pėdsakai mūsų DNR).

Tai, kad sniego žmogus ir jo giminaičiai buvo žmonės, galima spręsti iš būtinų išgyventi Himalajuose, Kaukazo kalnuose ar dabartinėje Kanadoje mitybos įpročių – jie privalėjo būti visaėdžiai, taip pat privalėjo turėti pakankamą intelektą vien tam, kad tikslingai vengtų kontaktų su labai agresyvia mūsų rūšimi. O jeigu kalnų ir taigos atskalūnai – paskutiniai mūsų protėvių išstumti evoliuciniai pusbroliai?

Netiesioginiu įrodymu galima laikyti tai, kad Azijoje gausu materialių pėdsakų, bylojančių apie skirtingų žmonių egzistavimą, ir tik laiko klausimas, kada atrasime tinkamus pėdsakus reikiamoje vietoje, na, ir reikiamo laikotarpio, t. y. vėlesnius nei 30–50 tūkst. metų senumo. Tiesa, evoliucinių pusbrolių versija niekaip nepaaiškina Šiaurės Amerikos didžiapėdžio egzistavimo, nes jokių mums giminingų rūšių tame žemyne nebuvo.

Ties šia pasakojimo vieta privalome atsakyti į klausimą, ar išties egzistavo sniego žmogus? Mat šis klausimas – lyg takoskyra tarp tikro mokslo ir šarlatanų siekio išpopuliarėti. Deja, nėra jokių materialių sniego žmogaus ar kitokios giminingos būtybės egzistavimo įrodymų. Tačiau tai netolygu atsakymui į klausimą, ar tikrai žmonės nekontaktavo su gyvomis žmogiškosiomis būtybėmis, kurios dabar vadinamos įvairiais vardais.

Atsakymas – mūsų mituose?

Kol genetikai ieško jeti ir kitų jo giminaičių DNR pėdsakų, o paleontologai – kaulų, tam tikrus atsakymus jau turi antropologai ir etnografai. Ilgą laiką nepagrįstai manyta, kad kultūrose, neturinčiose rašto ar kitų ilgalaikių žinių fiksavimo priemonių, pavyzdžiui, detalių piešinių, senos legendos jau po kelių šimtmečių nugrimzta į užmarštį. Vis dėlto nagrinėdami toponimines (vietovardžių kilmės) legendas tyrinėtojai dažnai aptinka sąsajų su kelių tūkstančių metų įvykiais, kurie buvo pamiršti ir atgaivinti tik šiuolaikinių archeologų bei istorikų dėka.

Ypač ilgaamžės – etninių grupių kilmės legendos. Apie protėvių keliones iš šiaurės užsimenama aborigenų pasakojimuose, o juk tai vyko ne mažiau kaip prieš 40 tūkst. metų. Bene ilgiausiai tautosakoje išlieka religiniai motyvai, puikiai atspindintys tiek pasaulėžiūrą, tiek sąveiką su supusia aplinka.

Seniausias įrodyto laikotarpio iki šiol kultūrose išlikęs baigtinis mitas – apie pasaulio medį. Jam – ne mažiau kaip 35 tūkst. metų, ir, beje, vėlgi jo atgarsių išliko pas Australijos aborigenus. Šie turėjo jį išgirsti dar anksčiau. Kiek jaunesni mitai – apie bendrą visų žmonių motiną, arba motiną paukštę, bet tai irgi yra labai senų laikų istorijos. Ir čia galime visiškai drąsiai teigti, kad tais laikais Žemėje vaikščiojo ne vien mūsų protėviai, bet ir neandertaliečiai, denisoviečiai bei, kaip manoma, dar mažiausiai viena (pagal DNR pėdsakus) žmonių rūšis.

Svarbu ir tai, kad legendos apie miškų ar kalnų žmones labai sėkmingai įsipynė į religinę pasaulėžiūrą. Yra žinoma, kad, pavyzdžiui, slavų kultūroje simbolinės aukos miško valdovui išliko iki šiol, nors ši medžioklės tradicija seniausiai prarado pirminę reikšmę. Kalnuose gyvenančiam jeti ir jo giminaičiams vietos gyventojai taip pat aukodavo, kad jie netrukdytų keliauti kalnais ar neateitų į namus.

Štai jums ir visos ilgaamžio mito sudedamosios dalys. Be abejo, toks pasakojimas apie vaizduotę kaitinantį sniego žmogų nuvils sensacijų mėgėjus, tačiau ar vien mintis, kad per legendas apie sniego žmogų ir jo giminaičius su mumis kalba ne tik tolimiausi protėviai, bet ir išnykę mūsų evoliuciniai pusbroliai, neužgniaužia kvapo?

Daugiau įdomių ir aktualių straipsnių rasite žurnale „Savaitė“. Jį galite gauti tiesiai į savo namus – užsiprenumeravę arba skaityti elektroninę žurnalo versiją.