Didysis prancūzų keliautojas vos išvengė giljotinos

Didysis prancūzų keliautojas vos išvengė giljotinos


Paryžiaus notaro sūnus Lui Antuanas de Bugenvilis tapo narsiu karininku, vienu žymiausių XVIII a. keliautojų, vadovavo pirmajai prancūzų ekspedicijai aplink pasaulį, bet Prancūzijos revoliucijos metais tik per plauką išvengė susidorojimo. Dabar Bugenvilio pavardę galima rasti planetos žemėlapyje, jo garbei taip pat pavadintas labai gražus augalas – bugenvilija.


Manvydas VITKŪNAS


Būsimasis keliautojas gimė tolokai nuo jūros, Paryžiuje 1729 m. lapkričio 11 d. Jo tėvas buvo notaras, kuriam pavyko išsikovoti gana aukštą statusą visuomenėje, o karalius suteikė bajoro titulą ir herbą. Sūnus Lui Antuanas taip pat planavo tęsti šeimos tradiciją ir tapti teisininku, bet studijų Sorbonos universitete metais atsiskleidė ir nemenki matematiko gebėjimai. L. A. de Bugenvilio darbas apie integralų skaičiavimą netgi buvo publikuotas ir pelnė aukštą specialistų įvertinimą.


Ministrą prilygino arkliui


Baigęs studijas, L. A. de Bugenvilis kurį laiką padirbėjo teisininku, bet greitai suprato, kad toks gyvenimo kelias jam nuobodus, ir pasirinko tarnybą kariuomenėje. Tarnavo muškietininku, pasižymėjo kaip gabus ir sumanus karininkas, buvo paskirtas garsaus generolo Lui Žozefo de Monkalmo adjutantu. 1756 m. kartu su generolu, tapusiu Prancūzijos pajėgų Šiaurės Amerikoje vadu, išvyko į Kanadą. Dalyvavo kovose su indėnais, britais. Po dvejų metų generolas išsiuntė adjutantą atgal į Prancūziją prašyti karaliaus ir ministrų paramos, nes prancūzų pajėgų padėtis Šiaurės Amerikoje, kur vyko dalis Septynerių metų karo kovų, buvo labai sunki. Ministras, į kurį pirmiausia kreipėsi L. A. de Bugenvilis, pareiškė, kad padėtis pačioje metropolijoje yra sudėtinga, tad pajėgoms kolonijose nėra kaip padėti, ir pridūrė, jog „kai dega rūmai, nėra kada rūpintis arklidėmis“. Susinervinęs adjutantas atrėžė: „Pone ministre, drįstu pasakyti, jūs mąstote kaip arklys.“ Ministras baisiai įsižeidė, pasiskundė karaliui ir pareikalavo išvyti iš kariuomenės „tą įžūlų pienburnį“. Tačiau Lui Antuaną užstojo įtakingiausia šalies moteris – karaliaus Liudviko XV favoritė markizė de Pompadur.

REKLAMA


L. A. de Bugenvilis netrukus gavo pulkininko laipsnį ir dalyvavo Septynerių metų karo kovose Europoje. Pasibaigus karui, 1763 m. jis paliko sausumos pajėgas ir perėjo į karinį jūrų laivyną, kur gavo jūrų kapitono laipsnį (pulkininko laipsnio atitikmuo). Čia energingas karininkas taip pat nesėdėjo rankų sudėjęs. Netrukus jis jau vadovavo prancūzų ekspedicijai į pietinėje Atlanto dalyje, netoli Pietų Amerikos krantų esančias Malvinų salas. Kapitonas į ekspediciją investavo beveik visas savo santaupas, iš esmės – dėl patriotinių jausmų, mat per Septynerių metų karą prancūzai neteko Kanados ir kitų svarbių kolonijų, tad norėjosi bent iš dalies kompensuoti nuostolius.


L. A. de Bugenvilio vadovaujamos ekspedicijos laivai atplaukė į Malvinų salas ir čia įkūrė pirmąją nuolatinę gyvenvietę. Tiesa, netrukus tuo pasipiktino didesnę dalį Pietų ir Centrinės Amerikos kontroliavę ispanai. Po trejų metų Liudvikas XV perdavė Malvinų salas Ispanijai. Negana to, paaiškėjo, kad 1765 m. vakarinėje salyno dalyje išsilaipinęs britų kapitonas Džonas Baironas, nežinojęs, kad kitoje salyno pusėje tuo metu jau kūrėsi prancūzai, paskelbė salyną, britų vadintą Folklando salomis, Didžiosios Britanijos valda. Ilgainiui konkurencija dėl salyno vyko tarp ispanų ir anglų, vėliau – tarp anglų ir argentiniečių, o 1982 m. netgi kilo trumpas, bet kruvinas Argentinos ir Jungtinės Karalystės karas. Tąkart pergalę šventė britai.

REKLAMA


Aplink pasaulį


Kai Prancūzijos karalius perdavė Malvinų salas Ispanijai, L. A. de Bugenvilio nusivylimas buvo beribis. Tačiau čia lyg kompensacija jam buvo pasiūlyta puiki galimybė pasitarnauti savo karaliui ir šaliai – vadovauti pirmajai prancūzų jūrinei ekspedicijai aplink pasaulį. Iki to laiko tai padaryti buvo spėję ispanų jūrininkai, vadovaujami portugalo Fernando Magelano, taip pat kitų ispanų ekspedicijų dalyviai. Kelis kartus aplink pasaulį buvo apiplaukę ir britai (anglų keliautojui ir kaperiui Viljamui Dampirui pavyko tai padaryti net triskart), vieną kartą – olandai. Pagaliau atėjo laikas ir prancūzams.


L. A. de Bugenvilis į tolimą ir pavojingą kelionę leidosi iš vakarinėje Prancūzijos pakrantėje esančio Bresto uostamiesčio. Kartu vyko keli žymūs mokslininkai. Perskrodusi didelę dalį Atlanto, fregata „La Boudeuse“ („Pikčiurna“) pasiekė Rio de Žaneirą, kur prie ekspedicijos prisijungė antrasis burlaivis – „LʼEtoile“ („Žvaigždė“). 1767-ųjų liepą laivai pasiekė Magelano sąsiaurį. Jo pakrantės buvo tyrinėjamos beveik mėnesį. Išplaukęs į Ramųjį vandenyną, L. A. de Bugenvilis atrado daugybę Tuamotu salų (iki šiol šis salynas kartu su Taičiu ir kitomis salomis yra Prancūzijos Polinezijos dalis). 1768 m. balandžio 6 d. jūrininkai pasiekė rojų Žemėje – Taitį. Tačiau jau balandžio 15-ąją prancūzams teko jį palikti, ir ne vien dėl stipraus štormo, plėšusio laivus nuo inkarų, bet ir dėl konflikto su taitiečiais – jo metu prancūzai nužudė keturis čiabuvius. L. A. de Bugenvilis buvo įsiutęs dėl šio savo pavaldinių poelgio. Vienas taitietis, vardu Auturu, tapo prancūzų pagalbininku ir vertėju. Prancūzų jūreiviai negalėjo atsistebėti, kaip puikiai jis orientavosi vandenyne pagal žvaigždes ir kaip greitai išmoko prancūzų kalbą.



Palikę Taitį, prancūzų jūrininkai pasiekė Samoa salas, o iš ten pasuko link Naujųjų Hebridų, kur dabar yra nepriklausoma Vanuatu valstybė. Keliautojai gerokai patikslino iki tol europiečiams buvusio beveik nežinomo salyno žemėlapį. Taip pat buvo iš naujo atrastas salynas, kurio dvi salas dar 1606 m. buvo aptikęs ispanas Luisas Vaesas de Toresas. Prancūzai kartografavo salyną, o L. A. de Bugenvilis pavadino jį Luiziadės vardu savo karaliaus Liudviko XV garbei. Šios salos dabar yra Papua Naujosios Gvinėjos dalis.


Plaukdami toliau į šiaurės rytus, prancūzai pasiekė dar XVI a. ispanų atrastas, bet vėliau ilgą laiką buvusias primirštas Saliamono salas. Jie tapo pirmaisiais europiečiais, išsilaipinusiais saloje, kurią L. A. de Bugenvilis to meto Prancūzijos užsienio reikalų ministro Etjeno Fransua de Šuazelio garbei pavadino Šuazeliu (dabar priklauso Saliamono Salų valstybei), ir pasiekė kur kas didesnę salą, ekspedicijos vadovo garbei pavadintą Bugenviliu. Beje, keliautojo vardu taip pat pavadinta iš Pietų Amerikos kilusi gėlė bugenvilija bei sąsiauris, skiriantis Šuazelio ir Bugenvilio salas. Šiuo metu Bugenvilis yra „karščiausias taškas“ Okeanijoje: sala priklauso Papua Naujajai Gvinėjai, bet vietos separatistai paskelbė ją ir kelias gretimas salas nepriklausoma Šiaurės Saliamono Salų valstybe. Per daugiau nei keturis dešimtmečius trunkantį partizaninį karą jau žuvo daugiau nei 15 tūkst. žmonių. Šių metų gruodžio pradžioje saloje vyks referendumas dėl nepriklausomybės arba didelės autonomijos.


Vėliau ekspedicijos dalyviai tyrinėjo Naujosios Airijos ir Naujosios Britanijos salų (dabar abi – Papua Naujosios Gvinėjos dalys) pakrantes, taip pat rado daugybę mažų salų, iki tol nežinotų europiečiams. Čiabuviai dažniausiai buvo nusiteikę priešiškai. Melaneziečių prancūzai nė iš tolo negalėjo lyginti su gana geranoriškai nusiteikusiais polineziečiais, ypač – Taičio gyventojais (nors ir su jais ekspedicijos dalyviai sugebėjo sukelti ginkluotą konfliktą). Melanezijoje klestėjo kanibalizmas, į valtimis link kranto besiiriančius prancūzus čiabuviai nedelsdami laidė strėles.

REKLAMA


Valgė žiurkes


Galiausiai keliautojai pasuko į vakarus. Laivuose tragiškai stigo maisto. Teko virti įvairias odas, laivuose gaudyti ir valgyti žiurkes. Ekspedicijos vadovas L. A. de Bugenvilis galėjo pasinaudoti išskirtiniu statusu, naudotis neliečiamu kapitono rezervu, tačiau jis viskuo pasidalijo su savo jūreiviais ir ilgas dienas kamavosi badu kartu su jais. Pagaliau keliautojai pasiekė Seramo salą (dabartinėje Indonezijoje). Ten jiems pavyko papildyti maisto ir gėlo vandens atsargas, pailsėti, atgauti jėgas. Po to jūrininkai pasiekė Javos salą, vėliau perplaukė Indijos vandenyną (buvo sustoję Mauricijuje, kuriam laikui paliko čia remontuoti „Žvaigždę“), iš rytų apiplaukė Gerosios Vilties kyšulį ir įplaukė į Atlanto vandenyną. Galų gale 1769 m. kovo 16 d. burlaivio „Pikčiurna“ įgula išvydo gimtosios Prancūzijos krantus, o balandžio 14-ąją grįžo ir „Žvaigždė“.


Keliautojai pademonstravo pasauliui, kad Prancūzija yra pajėgi jūrinė valstybė, ir pasiekė puikių mokslinių rezultatų. L. A. de Bugenvilis kelionės ataskaitą išguldė dviejuose knygos „Kelionė aplink pasaulį 1766–1769 m.“ tomuose. Ši knyga Prancūzijoje tapo tikru bestseleriu. Ekspedicijos vadovas taip pat buvo labai giriamas, kad sugebėjo išsaugoti neįtikėtinai daug jūrininkų – žygio metu nuo ligų mirė vos devyni iš 340 ekspedicijos dalyvių. Tais laikais iš dažnos tolimos kelionės grįždavo mažiau nei pusė jūreivių.


Kartu su prancūzais į Europą atvykęs taitietis Auturu gyveno Prancūzijoje iki 1770-ųjų, o kai panoro grįžti į tėvynę, jį pasiėmė kitos prancūzų ekspedicijos nariai. Deja, 1771 m. polinezietis mirė nuo raupų Madagaskare.