La Peruzas: ekspedicijos dalyvis, kurio pasigedo ant ešafoto žengiantis karalius

La Peruzas: ekspedicijos dalyvis, kurio pasigedo ant ešafoto žengiantis karalius


1793 m. sausio 21 d. Paryžiuje buvo viešai nukirsdintas Prancūzijos karalius Liudvikas XVI. Didžiosios Prancūzijos revoliucijos auka tapusiam monarchui tebuvo 38-eri. Žengdamas ešafoto link, karalius spėjo užduoti budeliui paskutinį klausimą, visiškai nesusijusį su egzekucija. „Ar nėra žinių apie La Peruzą?“ – mirties akivaizdoje pasiteiravo valdovas. Kas gi tas La Peruzas ir kodėl jis toks svarbus Prancūzijai?


Manvydas VITKŪNAS


Žanas Fransua La Peruzas gimė 1741 m. rugpjūčio 22 d. Le Guo dvare greta žavingo Albi miesto Pietų Prancūzijoje, istoriniame Langedoko regione. Viduramžiais šis kraštas buvo albigiečių centras. Katalikų Bažnyčios laikyti eretikais albigiečiai (judėjimo pavadinimas kilo iš Albi miesto pavadinimo) ragino tikinčiuosius grįžti prie ankstyvosios krikščionybės principų, skelbė neturto, asketizmo idėjas, nepripažino Švenčiausiosios Trejybės, sakramentų, bažnytinės hierarchijos, taip pat teigė, kad Dievas yra tikrojo, dvasinio, nematomo pasaulio kūrėjas, o žemiškasis pasaulis tėra šėtono kūrinys. Maištinguosius albigiečius sutriuškino karinė galia (prieš juos paskelbtas kryžiaus žygis) ir inkvizicija – vieni buvo nužudyti, kiti – priversti bėgti, treti grįžo prie tikrosios katalikybės. Tarp pastarųjų buvo ir garsaus keliautojo Ž. F. La Peruzo protėviai.


Vedė kreolę


Vaikystėje grafo sūnus buvo atiduotas mokytis į vienuolių jėzuitų globojamą kolegiją, o penkiolikos paliko gimtąjį Langedoko kraštą ir išvyko į kitą Prancūzijos regioną – Bretanę. Atlanto vandenyno pakrantėje esančiame Bresto mieste jis įstojo į prestižinę Karališkąją jūrų karo akademiją. Vos po dvejų metų jis jau dalyvavo Septynerių metų karo jūrų mūšiuose su britų laivynu šiaurinėje Atlanto dalyje, daugiausia – prie Šiaurės Amerikos krantų. 1759 m. Biskajos įlankoje šalia Prancūzijos vykusiame Kibrono jūrų mūšyje narsus jūrininkas buvo sužeistas, kurį laiką praleido britų nelaisvėje.

REKLAMA


Vėliau penkerius metus gyveno Mauricijaus saloje Indijos vandenyne, plaukiojo tenykščiuose vandenyse, du kartus vadovavo laivams ekspedicijų į Indiją metu. Susipažino su kreole Eleonora Brudu, ji vėliau tapo jo žmona (nors jaunojo grafo šeima labai priešinosi, mat laikė maišyto kraujo ir tamsoko gymio merginą netinkama pora kilmingos prancūzų šeimos atstovui). Ž. F. La Peruzas pasižymėjo kaip gabus karininkas, vadovavo vieno svarbiausių Prancūzijos forpostų Indijos pakrantėje – Mahės tvirtovės ir uosto – gynybai nuo vietos indų maharadžų sutelkto laivyno.


1777 m. grįžęs į Prancūziją, Ž. F. La Peruzas pelnė įvairių karaliaus malonių, jam buvo pakeltas karinis laipsnis, įteikta apdovanojimų. Netrukus jis vėl leidosi į karo žygius, vadovavo prancūzų karo laivams, Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) nepriklausomybės karo metais rėmusiems amerikiečius kovoje su britais, patruliavo prie rytinių Šiaurės Amerikos pakrančių. 1782 m. mūšio Hudzono įlankoje metu jo vadovaujami prancūzų jūrininkai puikiai pasirodė ir sugebėjo užgrobti du britų karo laivus. Vėl grįžęs į Prancūziją, Žanas Fransua pagaliau vedė, su gražuole žmona apsigyveno Albi ir tikėjosi bent kelerius metus pasimėgauti šeimine laime. Deja, jaunavedžių ramybė truko neilgai.

REKLAMA


Karaliaus pasiūlymas


Ž. F. La Peruzas buvo iškviestas į Paryžių, ten jį priėmė Prancūzijos jūrų karo ministras markizas de Kastri, netrukus ir pats karalius Liudvikas XVI. Narsiam, daugelyje kovų pasižymėjusiam laivyno karininkui buvo pasiūlyta vadovauti labai įdomiai, bet pavojingai ekspedicijai į Ramųjį vandenyną. Prancūzija, besivaržiusi geografinių atradimų ir įtakos plėtros lenktynėse su Anglija, Olandija ir kitomis šalimis, siekė kuo geriau pažinti Ramiojo vandenyno baseiną, patikslinti žemėlapius ir kai kuriuos garsiojo anglų keliautojo Džeimso Kuko atradimus, atrasti naujų žemių, atlikti mokslinių tyrimų, surinkti augalijos, gyvūnijos, mineralų ir kitas mokslines kolekcijas, užmegzti ryšius su vietos valdovais, išsiaiškinti galimybes steigti naujas prancūzų kolonijas, surasti naujų prekybos kelių.


Tarp smulkesnių užduočių buvo išsiaiškinti banginių išteklius ir kailinių žvėrelių medžioklės šiaurinėse Ramiojo vandenyno pakrantėse galimybes. Karalius reikalavo, kad ekspedicijos dalyviai laikytųsi „didžiausio humanizmo principų, bendraudami su čiabuviais ir kitais kelionėje sutiktais žmonėmis“, o didžiausia būsimosios ekspedicijos sėkme laikė „sėkmingą visų jos narių grįžimą į tėvynę“. Deja, kaip vėliau paaiškėjo, būtent šios karaliaus užduoties nepavyko įgyvendinti.


Tokio viliojančio pasiūlymo Ž. F. La Peruzas tiesiog negalėjo atsisakyti. 1785 m. rugpjūčio 1 d. jo vadovaujami burlaiviai „La Boussole“ ir „L’Astrolabe“ paliko Bresto uostą ir leidosi į įspūdingą kelionę. Abi fregatos buvo tvirtos ir patikimos, o tarp 220 ekspedicijos dalyvių buvo ne tik jūrininkų, bet ir keli kunigai, gydytojas, būrelis mokslininkų (keli gamtininkai, matematikas). Svarbiausius ekspedicijos įvykius ir atradimus turėjo fiksuoti net trys dailininkai.



La Peruzas: ekspedicijos dalyvis, kurio pasigedo ant ešafoto žengiantis karalius


Nelaimė Aliaskoje


Plaukdami Atlanto vandenimis, ekspedicijos dalyviai aplankė Madeirą, Tenerifės salą Kanaruose, taip pat keletą mažesnių salų pietinėje vandenyno dalyje. Apiplaukę audromis garsėjantį Horno kyšulį, prancūzai pagaliau pasiekė Ramųjį vandenyną. Ekspedicijos laivai raižė jį skersai ir išilgai: aplankė Čilę, Velykų salą, vėliau pasiekė Havajus, kur čiabuviai 1779 m. nužudė anglų keliautoją Dž. Kuką. Vėliau keliautojai tyrinėjo vakarines Kanados, pietines Aliaskos pakrantes. Pavojinguose vandenyse prie Aliaskos ekspedicijos dalyviai patyrė pirmą rimtą nuostolį – neteko net 21 žmogaus. Jūrininkai ir mokslininkai tuo metu atliko pakrantės ir vandens gylio matavimo bei kartografavimo darbus. Vienoje vietoje neįtikėtinai stipri srovė juos ėmė nešti į atvirą vandenyną, o čia galingos bangos apvertė valtis ir pražudė visą būrį vyrų.


Nuo Aliaskos krantų prancūzų ekspedicija pasuko Monterėjaus (dab. Kalifornijoje, JAV) link, bendravo su čia dirbančiais pranciškonų misionieriais ir vietos indėnais. Iš Kalifornijos keliautojai plaukė Kinijos link ir pasiekė portugalams priklausiusį Makao uostą. Čia pavyko gana brangiai parduoti Aliaskoje ir vakarinėje Kanados pakrantėje sumedžiotų ir iš vietos gyventojų mainais įsigytus žvėrių kailius. Gautus pinigus ekspedicijos vadovas išdalijo jūrininkams ir taip gerokai pakėlė komandos narių ūpą.


Iš Kinijos Ž. F. La Peruzo laivai pasuko Filipinų link, lankėsi Maniloje. Vėliau buvo tęsiami rytinės Azijos pakrantės tyrimai. Nuo Korėjos krantų per Japonijos jūrą prancūzai leidosi link žemės, kurią japonai vadino Oku-Yeso (dabar tai – Rusijai priklausantis Sachalinas). Prancūzai pirmieji iš europiečių atrado sąsiaurį, skiriantį Sachaliną ir Hokaido salą (atradėjo garbei šis sąsiauris vadinamas La Peruzo vardu). Plaukdamas palei rytinę Sachalino pakrantę, keliautojas su komanda matavo gylį. Gylis nuolat mažėjo, tad Ž. F. La Peruzas pasuko atgal į pietus, nusprendęs, kad Sachalinas yra pusiasalis, nors iš tiesų tai – sala. Sachaliną nuo Azijos skiriantį Totorių sąsiaurį 1849 m. atrado rusų keliautojas Genadijus Nevelskojus.


Išlaipino Kamčiatkoje


1787-aisiais prancūzų laivai išmetė inkarus Kamčiatkos Petropavlovske, kur tuo metu jau buvo įkurtas rusų forpostas. Vietos įgula maloniai sutiko prancūzus. Ž. F. La Peruzas nurodė vienam iš komandos narių – Bartelemi de Lesepui – likti krante, įdavęs jam laiškus ir dalį ekspedicijos užrašų bei piešinių. Per visą Euraziją keliavęs B. de Lesepas įveikė Sibirą, Uralo kalnus, europinę Eurazijos dalį ir pasiekė Sankt Peterburgą, o iš čia išvyko į Paryžių. Jo dėka pasaulis sužinojo apie daugumą Ž. F. La Peruzo ekspedicijos dalyvių patirtų nuotykių, atradimų ir išbandymų.

REKLAMA


Tuo metu abu ekspedicijos laivai pasuko nuo Kamčiatkos tolyn į pietus, Australijos krantų link. Pakeliui jie sustojo Samoa salyne, kur įvyko kruvinas incidentas su čiabuviais. Jo metu žuvo laivo „L’Astrolabe“ vadas ir dar 11 jūrininkų. 1788 m. sausio 24 d. abu prancūzų laivai pasiekė Botanikos įlanką Australijoje (greta jos tais pačiais metais anglai įkūrė Sidnėjų). Prancūzai čia kaip tik aptiko atvykusius anglų karo laivus. Jie bendravo su Ž. F. La Peruzu gana maloniai, bet nesutiko aprūpinti jo laivų ir davė tik šiek tiek maisto, mat prancūzų ekspedicijos vadovas neturėjo lėšų susimokėti. Prancūzai perdavė anglams laiškus, šie pažadėjo juos nugabenti į Europą. Ž. F. La Peruzas informavo, kad ketina toliau plaukti tyrinėti įvairių Ramiojo vandenyno kampelių – Naujosios Kaledonijos, Šventojo Kryžiaus, Saliamono salų. Kovo 10 d. laivai pakėlė inkarus ir pasuko į šiaurės rytus. Daugiau niekas iš europiečių jų nebematė.


Čiabuvių trofėjai


Prancūzijos visuomenė, kelerius metus nesulaukusi jokių žinių apie ekspedicijos dalyvių likimą, buvo sukrėsta. Pagaliau 1826 m. buvo gauta žinių, padėjusių atskleisti pražuvusių ekspedicijos narių mįslę: britų kapitonas Piteris Dilonas prie kalnuotos Vanikoro salos (dabar priklausančios Saliamono Salų valstybei) aptiko sudužusio burlaivio pėdsakus. Prieš tai jis gretimoje Tikopijos saloje iš čiabuvių nusipirko špagos dalį, papuoštą herbu, panašiu į Ž. F. La Peruzo, ir kitų europietiškų daiktų (stalo įrankių, indų, kirvių). Salos gyventojai jam papasakojo, kad visa tai surado lankydamiesi Vanikoro saloje, kur prieš daug metų esą sudužo du burlaiviai. Išsigelbėję vieno iš jų jūreiviai esą buvo agresyvūs, šaudė į čiabuvius, todėl šie baltuosius nužudė, o kito burlaivio įgula elgėsi draugiškai. Likę gyvi jūrininkai neva iš savo burlaivio likučių pasistatė valtį ir ja išplaukė į vandenyną. Daugiau niekas nieko apie juos nežinojo.


1829 m. P. Dilonas atgabeno savo radinius į Paryžių, kur juos atpažino vienintelis gyvas likęs (nes buvo išlaipintas Kamčiatkoje) Ž. F. La Peruzo ekspedicijos dalyvis B. de Lesepas. Prancūzijos karalius Karolis X įteikė P. Dilonui ordiną, vienkartinę 10 tūkst. frankų premiją ir skyrė 4 tūkst. frankų pensiją iki gyvos galvos. Buvęs britų karininkas liko Prancūzijoje ir gyveno Paryžiuje iki pat savo mirties.

REKLAMA


Didžiausia mįslė buvo abiejų sudužusių laivų įgulos ir paties Ž. F. La Peruzo likimas. Jei iš tiesų dalis jūrininkų išgyveno, pasistatė valtį ir leidosi į vandenyną, jie tikriausiai žuvo, nes jokių žinių apie juos vėliau nebuvo gauta.
XIX a. viduryje iš Vanikoro į Prancūziją buvo pargabentas laivo „L’Astrolabe“ inkaras ir keli pabūklai. Jie pastatyti šalia paminklo Ž. F. La Peruzui jo gimtinėje – Albi mieste. XX a. ir XXI a. pradžioje į Vanikorą buvo surengtos dar kelios ekspedicijos. Buvo galutinai nustatytos ne tik „L’Astrolabe“, bet ir „La Boussole“ sudužimo vietos, aptikta naujų radinių. Čiabuviai pasakojo, kad iš kartos į kartą keliauja pasakojimas, esą keli jūrininkai nežuvo ir neišplaukė į jūrą iš laivo likučių pastatyta valtimi, tiesiog liko Vanikoro saloje.


Nors Ž. F. La Peruzo ekspedicija baigėsi tragiškai, ji paliko ryškų pėdsaką pasaulio jūreivystės, geografinių atradimų istorijoje.


Daugiau įdomių istorijų galite rasti žurnale „Ar Žinai, Kad?“