Daugelis tėvų linki savo vaikui tik gero: primena apie jo pareigas, patikrina, ar atlikti namų darbai, paaiškina nesuprastą užduotį, pataiso klaidą, o kartais nuolat būna šalia, kad įsitikintų, jog vaikas tikrai mokosi. Atrodo, kas čia blogo? Juk tėvų pagalba vaikui reikalinga.

Tačiau būtent čia slypi paradoksas: kuo labiau norime, kad vaikui sektųsi mokykloje, tuo dažniau nepastebimai perimame dalį jo atsakomybės. Taip galime trukdyti vaikui išmokti mokytis savarankiškai.

Edukologės dr. Agnės Liubertaitės-Amšiejės teigimu, tėvų užduotis yra būti šalia ir padėti, tačiau tai nereiškia, kad jų pareiga – tapti antruoju vaiko mokytoju.

„Tėvai turėtų domėtis kaip vaikui sekasi mokslai ir būti prieinamais, tačiau jie neturėtų nuolat kontroliuoti kiekvieno vaiko žingsnio. Vaikui reikia pagalbos, tačiau tokios, kuri palaipsniui augina jo paties gebėjimą planuoti, spręsti problemas, priimti klaidas ir prisiimti atsakomybę. Svarbiausia – padėti vaikui išmokti pačiam pradėti užduotį, planuoti laiką, susidoroti su sunkumu ir nebijoti leisti suklysti“, – sako A. Liubertaitė-Amšiejė.

Tėvų pagalba ir per didelis įsitraukimas padedant vaikams mokytis neretai atneša priešingą rezultatą. Tokį paradoksą atskleidė 2024 m. paskelbta metaanalizė, apėmusi 28 tyrimus ir daugiau kaip 378 tūkst. mokinių. Paaiškėjo, kad didesnis tėvų įsitraukimas neatnešė geresnių vaikų mokymosi rezultatų – priešingai, bendras ryšys tarp tėvų įsitraukimo į namų darbus ir mokinių pasiekimų buvo net šiek tiek neigiamas.

Tačiau rezultatas priklausė nuo tėvų įsitraukimo pobūdžio: vaiko savarankiškumą palaikanti pagalba siejosi su geresniais rezultatais. Tuo metu kontrolė, kišimasis ir užduoties perėmimas aiškios naudos dažniausiai neturėjo. Šiuos duomenis, pasak A. Liubertaitės-Amšiejės, reikia vertinti atsargiai, nes tėvai dažnai pradeda daugiau padėti tada, kai vaikui jau nesiseka. Vis dėlto tyrimai gana aiškiai leidžia atskirti tėvų pagalbos ir kontrolės įtaką vaikų pasiekimams.

„Pagalba vaikui – tai ramios darbo vietos sukūrimas, aiškus dienos ritmas, didelės užduoties suskaidymas į mažesnius žingsnius ir reikalingos užuominos davimas. Kontrolė prasideda tada, kai tėvai tikrina kiekvieną eilutę, taiso visas klaidas, reikalauja perrašyti darbą arba sėdi šalia visą laiką, nors vaikas jau galėtų dirbti savarankiškai“, – sako edukologė.

Todėl užuot vaikams nuolat priminus padaryti visus namų darbus ji siūlo dažniau klausti: „Nuo ko pradėsi?“, „Kuri užduoties dalis tau neaiški?“, „Kaip pats bandytum ją atlikti?“ Vaikui tokiu atveju paliekamas svarbiausias darbas – mąstyti, o tėvai padeda tik tiek, kiek tuo metu iš tiesų reikia.

A. Liubertaitė-Amšiejė siūlo tėvams savo pagalbą vaikui įvertinti labai paprastai atsakant į klausimą: Ar po mano pagalbos vaikas labiau tiki, kad kitą kartą susitvarkys pats?

Jeigu taip – pagalba tikriausiai buvo tinkama. Jeigu vaikas vis dažniau laukia, kol mama ar tėtis pasakys, nuo ko pradėti, patikrins kiekvieną atsakymą ar pataisys klaidą, vadinasi, atsakomybės perimta per daug.

„Jeigu klaidą tyliai pataiso tėvai, mokytojas gauna gražų darbą, bet nemato, ko mokinys dar nesupranta. Pats vaikas taip pat nepatiria labai svarbaus momento: „Suklydau, tačiau sugebėjau išsiaiškinti“, – aiškina edukologė. Todėl kartais geriausia pagalba – ne pateikti teisingą atsakymą, o padėti vaikui pačiam pastebėti, kur jis suklydo.

Kartais didelė tėvų meilė vaikams tampa ir didele baime, kad vaikas neišnaudos savo galimybių, neįstos į universitetą, pasirinks netinkamą profesiją ar ateityje nusivils. Tačiau vaikas šią baimės kupiną meilę gali išgirsti ne kaip rūpestį, o kaip žinią: „toks, koks esu dabar, dar nesu pakankamai geras.“

„Dideli lūkesčiai savaime nėra blogi. Vaikui naudinga žinoti, kad tėvai juo tiki ir mato jo galimybes. Problema prasideda tada, kai rezultatas ar geras pažymys tampa meilės, ramybės ar pagarbos sąlyga“, – sako dr. A. Liubertaitė-Amšiejė.

Pasak jos, sveikas lūkestis skamba kaip paskatinimas: „Žinau, kad gali augti, todėl padėsiu tau ieškoti tinkamo būdo“. Spaudimas skamba kaip priekaištas: „Tu privalai būti geriausias“, „Mes tiek dėl tavęs darome“ arba „Tu mus nuvylei“. Sveika tėvystė kelia kartelę, bet kartu tiesia saugos tinklą. Tuo metu spaudžiantys tėvai kelia kartelę ir leidžia suprasti, kad pritarimą vaikas gaus tik ją peršokęs.

2023 m. paskelbta sisteminė 52 tyrimų apžvalga parodė, kad 48 tyrimuose akademinis spaudimas buvo susijęs bent su vienu prastesnės paauglių psichikos sveikatos rodikliu. Tarp jų buvo nerimo ir depresijos simptomai, savęs žalojimas ar suicidinės mintys. Vis dėlto dauguma tyrimų buvo koreliaciniai, todėl jie neleidžia teigti, kad akademinis spaudimas yra vienintelė ar tiesioginė šių problemų priežastis. Tačiau tėvams verta atkreipti dėmesį į kasdienius ženklus.

„Spaudimo gali būti per daug, jeigu vaikas pradeda labai bijoti net mažos klaidos, slepia pažymius, meluoja dėl namų darbų, prieš atsiskaitymus nuolat skundžiasi galvos ar pilvo skausmais, nebegali ilsėtis be kaltės ar pradeda save vadinti kvailu. Ypač svarbus vienas ženklas: vaikas nebesidžiaugia geru rezultatu, o tik pajunta palengvėjimą, kad šį kartą nebus baramas. Tuomet mokymąsi jau valdo ne smalsumas, o baimė“, – atkreipia dėmesį dr. A. Liubertaitė-Amšiejė.

Vaikai neišmoksta vairuoti dviračio, jei vairą nuolat perima tėvai, kaip ir neišmoksta būti savarankiški, jei suaugusieji kontroliuoja kiekvieną jų žingsnį. Pasak A. Liubertaitės-Amšiejės, atsakomybę už mokymąsi galima ir reikia perduoti palaipsniui, tačiau ir šioje srityje, kaip ir pirmą kartą sėdant ant dviračio, svarbu žinoti tam tikras taisykles.

„Pradinėse klasėse vaikui dar reikia daug išorinės struktūros. Tėvai gali padėti susikurti dienos rutiną, kartu peržiūrėti užduotis, priminti, ką reikia atlikti. Tačiau net ir pirmokui verta kuo anksčiau užduoti klausimą: „O kaip tu manai, nuo ko reikėtų pradėti?“, – pataria edukologė.

Maždaug 3–6 klasėse vaikas jau turėtų vis daugiau pats planuoti savo darbų ir pareigų rutiną. Tėvai gali padėti suskaidyti didelę užduotį ar paaiškinti neaiškią vietą, tačiau neturėtų nuolat sekti proceso.

Paauglystėje atsakomybė turėtų vis labiau persikelti vaikui. Vyresnių klasių moksleivių tėvų svarbiausias vaidmuo – būti pasiekiamiems, kai reikia pagalbos, ir padėti mokytis planuoti, o ne kiekvieną vakarą tikrinti, ar visi darbai atlikti.

„Su pradinukais galime iš pradžių atlikti veiksmą kartu, vėliau vaikas dirba savarankiškai, o tėvai yra netoliese, patikrina, kaip laikomasi susitarimo, kol galiausiai jaunas žmogus pats planuoja ir prireikus kreipiasi pagalbos. Dvyliktokui jau nebereikia tėvų priežiūros ruošiant namų darbus. Jam gali reikėti tėvų pagalbos rengiantis svarbiam egzaminui, ar projektui, kai reikia priimti sunkų pasirinkimą. Jeigu viską kontroliuojame iki pilnametystės, negalime tikėtis, kad aštuoniolikmetis vieną rytą atsibus mokėdamas savarankiškai planuoti savo laiką. Tam reikia daug metų praktikos“, – sako dr. A. Liubertaitė-Amšiejė.

Jeigu vaikui nuolat primename, tikriname, pataisome ir išgelbėjame nuo jo paties klaidų, jis turi labai mažai progų patirti, ką reiškia pačiam priimti sprendimą ir susidoroti su jo pasekmėmis.

Mokymasis savarankiškai prasideda ne tada, kai tėvai staiga nustoja padėti. Jis prasideda tada, kai pagalba palaipsniui mažinama, o atsakomybė – didinama.

Edukologė pataria pirmiausia ne iš karto keisti visos šeimos taisykles, o pradėti ugdyti vaiko savarankiškumą nuo kelių paprastų dalykų:

Užuot tikrinę kiekvieną atsakymą, paklauskite, kaip vaikas pats jį gavo.

Pirmiausia leiskite vaikui pačiam jas pastebėti.

Jeigu užduotis atrodo per didelė, padėkite ją suskaidyti į mažesnius žingsnius.

Jeigu vaikas pamiršo atlikti užduotį, ne visada reikia vakare jį gelbėti. Leiskite jam patirti, ką reiškia neįvykdytas įsipareigojimas, o klaidos gali tapti pamoka.

Tai, ką šiandien darote kartu, po kurio laiko turėtų būti vaiko atliekama savarankiškai.

Ir svarbiausia – ne patikrinti, ar vaikas šį vakarą viską padarė, o tai, ką jis šiandien išmoko padaryti pats.

„Tikrasis ugdymo tikslas nėra užauginti vaiką, kuris visada gauna aukščiausią pažymį, nepriekaištingai atlieka namų darbus ir niekada nesuklysta. Tikslas – užauginti žmogų, kuris smalsauja, geba mąstyti, nebijo klausti, moka priimti grįžtamąjį ryšį ir net po nesėkmės tiki, kad gali išmokti. Tėvų pagalba yra prasmingiausia tada, kai ji įkvepia vaiko pasitikėjimą savo jėgomis“, – sako dr. A. Liubertaitė-Amšiejė.

Pranešimas spaudai.v