Jeigu nenorime nuskęsti savose šiukšlėse

Jeigu nenorime nuskęsti savose šiukšlėse

Tam, kad senos padangos suirtų, reikia 120–140 metų.


Balandis – švaros mėnuo. Būtent antrąjį pavasario mėnesį įprasta tvarkyti savo kiemus, rengti talkas ar tiesiog atsikratyti seno šlamšto. Tik štai kiekvieną pavasarį ne tik pražysta pirmosios gėlės, bet ir išdygsta nelegalūs sąvartynai pamiškėse ar krūvos šiukšlių šalia buitinių atliekų konteinerių.

Vitalijus BALKUS


Proanūkiams dovanojame padangas ir skardines


Kad mūsų išmestos šiukšlės gali išlikti gamtoje dešimtis, šimtus ar net tūkstančius metų, žino daugelis. Tačiau viena yra kalbėti abstrakčiai, o visai kas kita – suprasti, kad jūsų išmestą daiktą gali surasti netgi jūsų pačių proanūkis.


Štai laikraščiui suirti tinkamomis sąlygomis prireiks mėnesio, kartono dėžė sunyks per 3–4 mėnesius, o spausdintuvų popieriui tam reikės net dvejų metų. Na, o cheminėmis medžiagomis impregnuoti spaudiniai, tarkime, vadinamosios reklaminės šiukšlės, teršia gamtą ilgus dešimtmečius. Maža to, tokios atliekos net suirusios palieka sunkiųjų metalų pėdsakų. Tačiau ir tai – tikrai dar ne blogiausia. Kur kas įspūdingesnis kitų atliekų suirimo laikas: senos odinės avalynės – 10–25 metai, cinkuotų geležinių skardinių – iki 100 metų. Panašiai tiek pat (120–140 metų) prireiks ir senoms padangoms suirti.


Tikrais atliekų ilgaamžiškumo rekordininkais galime vadinti plastikinius gėrimų butelius, aliuminio skardines, sauskelnes ir, be abejo, stiklo atliekas. Net 200 metų reikės tam, kad gamta atsikratytų tokios abejotinos dovanos kaip PET butelis. Alaus skardinės ir sauskelnės suirs per 500 metų, o štai stiklas – net per 1 000 metų.

REKLAMA


Atliekos tampa vis pavojingesnės


Atliekų tvarkymo srityje dirbantys mokslininkai tvirtina, kad šiuolaikinės atliekos yra keleriopai pavojingesnės nei tos, su kuriomis žmonija susidurdavo anksčiau. Iki XX amžiaus didžioji dalis atliekų buvo organinės kilmės ir natūraliai suirdavo gamtoje. Vėliau sąvartynai pasipildė metalo atliekomis. Tačiau šių rūšių atliekos buvo tik preliudija to, ką matome šiandien.


Plastikinės taros ir plastiko gaminių, ypač vienkartinių, paplitimas visiems laikams pakeitė Žemės veidą. Didžiausias jų pavojus – ne tik ilgas irimo laikas. Kur kas blogiau tai, ką šios atliekos išskiria, kol sunyksta. Be to, plastiko dalelės it kempinė sugeria iš aplinkos kitas pavojingas medžiagas, netgi tokias mirtinai pavojingas kaip dioksinai.


2012–2013 metais Jungtinių Amerikos Valstijų Kalifornijos universiteto Nacionalinio ekologinės analizės ir sintezės centro mokslininkai paskelbė šokiruojančias išvadas. Paaiškėjo, jog plastiko atliekos sudaro 60–80 proc. pasaulio vandenynuose esančių šiukšlių. Kad tai yra mus tiesiogiai galinti paveikti problema, įrodė Plimuto universiteto mokslininkai. Mažytės plastiko dalelės, atsirandančios skylant tokioms šiukšlėms, buvo pažymėtos fluorescenciniais dažais. Taip mokslininkai įrodė, kad pavojingos atliekos, pakliuvusios į vėžiagyvių organizmą, galiausiai mitybos grandine nukeliauja iki stambiausių žuvų, kurias vėliau valgome mes. Nenorime jūsų gąsdinti, tačiau visai gali būti, jog jūsų kūne taip pat yra kur nors prie Kinijos krantų išmestų plastikinių butelių mikroskopinių dalelių.

REKLAMA


Užkasti ar sudeginti – ne išeitis


Žmonija pralaimi kovą prieš šiukšles. Viduramžiais atliekos būdavo pilamos tiesiog už miestų sienų ir to pakakdavo, kad žmonės neskendėtų atliekose, tačiau XXI amžiuje net ir patys moderniausi sąvartynai netenkina nei aplinkosaugininkų, nei juo labiau vietos gyventojų. Dulkės, dvokas ir į gruntinius vandenis prasisunkiantis sąvartyno vandeniu vadinamas pavojingas skystis – tai neatsiejami bet kokio sąvartyno palydovai.


Už vieną didelį sąvartyną niekuo ne geriau ir pačių gyventojų įrengiamos nelegalios šiukšlių duobės. Tikrame sąvartyne gruntiniai vandenys bent jau iš dalies apsaugoti vadinamąja molio pagalve, o štai savadarbio sąvartyno turinys – tiesioginės vandens taršos šaltinis. Kas kita yra organinių medžiagų kompostavimas. Toks natūralių yrančių atliekų utilizavimo būdas – ne tik nepavojingas, bet net ir sveikintinas, nes taip žemei grąžinama dalis vertingųjų medžiagų.


Šiukšlių deginimas – taip pat prasta mintis jų atsikratyti. To neturėtumėte daryti net ir savo namų valdoje. Miestuose toks atliekų šalinimo būdas dažniausiai draudžiamas, tačiau anoks malonumas ir užmiestyje patiems kvėpuoti dūmais, ypač jei, be žolės, lapų ir šakų, į laužą patenka gumos ar plastiko atliekų.
Nepamirškite, kad dioksinai, susidarantys degimo metu, išliks jūsų organizme visam laikui. Ir nėra didelio skirtumo, ar jus nuodija sava krosnis, kurioje deginamos šiukšlės, ar laužas, ar pramoninis šiukšlių deginimo įrenginys. Pastarajame, beje, būna įrengti dūmų filtrai, gerokai sumažinantys taršą, o jūs patys tokių tikrai nesate įsirengę.


Ką daryti su atliekomis?


Pirmiausia – liautis jas „gaminti“. Žinoma, šiukšlių „gamybai“ pramoniniu mastu mes negalime turėti didelės įtakos, tačiau savo namuose galime elgtis gerokai sąmoningiau. Jau dabar kiekvienam iš mūsų tenka beveik 500 kilogramų buitinių atliekų. Didžioji dalis jų yra popierius ir maisto atliekos. Būtent jų kiekį sumažinti lengviausia. Taip pat lengva priprasti nenaudoti plastikinių maišelių. Kur kas prasčiau seksis pirkti į perteklines ar potencialiai pavojingas pakuotes nesupakuotas prekes. Deja, mūsų parduotuvėse nesupakuotų ar supakuotų į nekenksmingas pakuotes prekių pernelyg mažai, kad būtų galima rinktis tik jas, todėl nevalia pamiršti ir apie atliekų rūšiavimą.



Tiesa, rūšiuodami šiukšles prisiminkite, kad į specialius konteinerius galite mesti tik buityje susidarančias, o ne gamybines atliekas. Pastarosioms pašalinti yra sudaromos atitinkamos sutartys su atliekų tvarkytojais.


Vis dėlto didžiausias galvos skausmas, kylantis rimčiau tvarkant savo aplinką, buitį ar darant remontą, yra stambiagabaritės atliekos. Kur jas dėti? Baldai, statybinės šiukšlės, padangos, net gyvsidabrio lempos ir akumuliatoriai dažnai iškeliauja į įprastoms buitinėms atliekoms skirtus konteinerius. Tačiau tai – ne tik pažeidimas, bet ir puiki proga užsidirbti baudą.


Minėtas atliekas galite priduoti į specializuotas aikšteles. Pavyzdžiui, vilniečiams įrengtos net septynios tokios aikštelės. Būtent jose ir privalote palikti stambiagabarites atliekas ar statybinių medžiagų likučius. Priduoti galite ne tik seną spintą ar lovą, bet ir dažų, lako, grunto likučius, stiklo vatą, gipso kartono plokščių ir medienos plaušų plokščių atliekas. Į šias aikšteles taip pat galite pristatyti keramikos duženas, seną santechniką, betono gaminių likučius, metalo laužą, automobilių padangas, naudotą stabdžių skystį ir tepalus. Be to, šiose aikštelėse priimamos ir kur kas pavojingesnės atliekos, tokios kaip liuminescencinės lempos ar seni akumuliatoriai.


Jeigu nenorime nuskęsti savose šiukšlėse

Į specializuotas aikšteles galite priduoti seną spintą, vonią, dažų, lako, grunto likučius, stiklo vatą, tačiau prieš veždami išsiaiškinkite, ar neteks primokėti. LR Aplinkos ministerijos nuotr.


Eksperimentas: misija – priduoti atliekas


Straipsnis jau buvo parengtas, kai mus pradėjo graužti abejonių kirminas. Ar tikrai mūsų žmonės yra nepakankamai atsakingi ir tingūs, o atliekų sankaupos pamiškėse, laukuose ar prie buitinėms atliekoms skirtų konteinerių išdygsta tik dėl apsileidusių gyventojų? Tad nutarėme išsiaiškinti, ar taip jau paprasta atsikratyti senų baldų, statybinių medžiagų ir padangų. Dėl to nutarėme išvalyti įsivaizduojamą sandėliuką, kuriame esą guli sena sofa, spinta, aštuonios padangos, pusantro kibiro senų dažų, keli maišai sugedusio sauso tinko ir kažkiek senos stiklo vatos. Sutikite, toks „gėrybių“ rinkinys yra daugiau nei įprastas mūsų garažuose ar sandėliukuose, ypač atlikus remontą.


Ilgai nedvejodami puolėme skambinti į sostinėje esančias specializuotas aikšteles. Jau pirmojoje, esančioje Pumpėnų gatvėje, sužinojome, kad sofos ir sauso tinko nepriims, o spintą privalėsime atvežti jau išardytą. Tiesa, šios aikštelės šeimininkai sutiko nemokamai priimti net dešimt kilogramų dažų. Pilaitės prospekte esanti aikštelė tų pačių dažų priimtų vos penkis litrus iš mano virtualių penkiolikos. Nė viena iš apskambintų aikštelių nepriimtų daugiau nei keturių padangų, be to, ir tas – tik su sąlyga, kad bus pateiktas automobilio techninis pasas. Ką daryti su padangomis, atlikusiomis nuo seno ir jau parduoto automobilio, nė vienas iš kalbintų atliekų aikštelių darbuotojų paaiškinti negalėjo. Vienintelis pasiūlymas tebuvo susimokėti už kitų keturių padangų utilizavimą. Tuomet jos būtų priimtos.

Įdomiausią pasiūlymą, ką daryti su sena sofa, pateikė Graičiūno gatvėje esančios aikštelės darbuotojai. Pasirodo, sofą reikia ne tik išardyti, bet ir surūšiuoti pagal medžiagas. Šioje aikštelėje taip pat atsisakė priimti stiklo vatą, esą nežino, kur ją dėti. Pramonės gatvėje esančios aikštelės darbuotojai žinojo, ką daryti su stiklo vata, tačiau ji būtų buvusi priskaičiuota prie sauso tinko atliekų. Beje, metinis nemokamai priduodamų tokių atliekų kiekis žmogui negali būti didesnis nei 250 kilogramų.

REKLAMA


Statybinių atliekų pridavimo ypatumus telefonu paaiškino ir Liepkalnio gatvėje esančios aikštelės darbuotojas. Į klausimą, ką daryti su sugedusio tinko maišais, buvo atsakyta, kad jei pavyktų jį išpilti, tuomet aikštelė tą tinką priglaustų, jei ne – tuomet galimybių jį priimti neturi.


Atkreipkite dėmesį, kad į tariamai turimų atliekų sąrašą neįtraukėme nei dujošvyčių lempų, nei tepalų, nei automobilių dalių. Jeigu ir jų rastume savo įsivaizduojamame sandėliuke, tuomet kiekvienai šių atliekų utilizavimo istorijai, ko gero, tektų rašyti po atskirą straipsnį.


Kad ir kaip būtų, mūsų eksperimento išvada – liūdna. Nė viena iš apskambintų stambiagabaričių atliekų surinkimo aikštelių nepriimtų viso mūsų turto nemokamai. Žinoma, galima dangstytis direktyvomis, instrukcijomis ir įsakymais, tačiau ar jie ko nors verti, kai dėl jų auga vis naujos atliekų krūvos pamiškėse?