Niekšų sąmokslas. Buvusio KGB papulkininkio užrašai (+ knygos ištrauka)

Niekšų sąmokslas. Buvusio KGB papulkininkio užrašai (+ knygos ištrauka)


Leidykla „Briedis“ išleido Vladimiro Popovo knygą „Niekšų sąmokslas. Buvusio KGB papulkininkio užrašai“. Ši knyga – tai buvusio KGB bendradarbio autentiški pasakojimai, kurie iki šiol jokia kalba nebuvo sudėti į vieną leidinį ir išspausdinti. Prie knygos atsiradimo ir jos turinio stipriai prisidėjo iš Rusijos emigravęs žinomas amerikiečių istorikas Jurijus Felštinskis (didelio atgarsio sulaukusios knygos „FST sprogdina Rusiją“ bendraautoris).


„Niekšų sąmokslas. Buvusio KGB papulkininkio užrašai“ taip pat nebuvo išversta ir išleista jokia kita kalba.


Knygos autorius Vladimiras Popovas devyniolika metų buvo SSRS KGB bendradarbis, agentūrinis operatyvininkas, trumpai vadovavo KGB 5-osios valdybos 12–1 grupei, kuri koordinavo valdybos veiklą su Varšuvos sutarties šalių valstybės saugumo organais. Paskutinės jo, kaip KGB bendradarbio, pareigos buvo KGB ryšių su visuomene centro konsultantas.


Jo darbas KGB struktūroje prasidėjo tolimais 1972-aisiais, o baigėsi tada, kai po nepavykusio 1991 m. rugpjūčio pučo žlugo Valstybinis nepaprastosios padėties komitetas (rus. GKČP), o neilgai trukus ir pati SSRS.

REKLAMA


Kai kam gali atrodyti, kad čia prisimenami ir aprašomi įvykiai – jau seniai praėjusi epocha. Bet taip nėra. Ir ne tik todėl, kad knygoje apstu ir šiandien pasaulyje gerai žinomų pavardžių, iki dabar svarbius postus užimančių asmenų. Tai unikalus liudijimas – faktų, sąsajų, biografijų, prisiminimų, siaubingų ir komiškų atsitikimų.


Neįtikėtinai susiraizgę likimai, agentūrinė informacija, žvalgyba, kontržvalgyba, verbavimas, žudymas, neįsivaizduojami pinigų, deimantų, aukso srautai – visa tai iš pirmų lūpų, be nutylėjimų, veidų ar pavardžių slėpimo. KGB buvo apraizgęs viską ir visus: mokslininkus, sportininkus, menininkus, dvasininkus, studentus ir, be abejo, kadrinius darbuotojus. Toks buvo ir knygos autorius KGB papulkininkis V. Popovas, todėl nuo pirmųjų eilučių tampa aišku – melo čia nėra.


Dėl ko gobšų KGB generolų dėmesį patraukė Afganistanas, kuo neįtiko šios šalies prezidentas komunistas Hafizula Aminas, kurį įsiveržusi SSRS kariuomenė brutaliai nužudė ir taip pradėjo Afganistano karą? Kaip SSRS, o vėliau Rusijos televizijas žingsnis po žingsnio uzurpavo jėgos struktūros? Ką stadionuose, čempionatuose, olimpinėse žaidynėse veikė delegacijos narių šešėliai – KGB bendradarbiai? Kas iš tiesų buvo Šabtajus Kalmanovičius, Josifas Kobzonas, iš kur atsirado Vladimiras Putinas? Kaip kilo judėjimas „Naši“, iš kur išdygo „Vagner“ kovotojai ir kam jie tarnauja? Kaip Rusija ruošėsi nuo Ukrainos atplėšti Krymą?

REKLAMA


Knygoje pateikti pasakojimai, faktai, kurie neretai iliustruojami dokumentų išrašais, padeda suvokti, kodėl tokį iškreiptą vaizdą per TV ekranus ir realybėje demonstruoja šiandieninė Rusija.


Pačiam knygos autoriui galutinai įsitikinti, kad bolševikų prievarta sukurta Sovietų Sąjunga nesustabdomai juda gyvavimo pabaigos link, padėjo SSKP CK ir saugumo organų veiksmai per Kalnų Karabache 1988 m. kilusį etninį konfliktą. Gana smulkiai aprašomos ir kitos SSRS sudrebinusios vidinės tragedijos – Baku, Tbilisio, Vilniaus, nurodomi tikrieji šių įvykių scenarijų autoriai ir kaltininkai.


Suprasdamas, kad artėja kruvini įvykiai, ir nenorėdamas būti į juos įtrauktas, 1990 m. V. Popovas išėjo iš operatyvinio darbo ir parašė pirmąjį raportą būti atleistas iš KGB. Bet KGB jį paleido tik tada, kai pats oficialiai nustojo egzistuoti – 1991-ųjų spalį. Nuo tada jis nutraukė ryšius su šia organizacija ir dabar gyvena Kanadoje.


Nuo ,,Niekšų sąmokslo. Buvusio KGB papulkininkio užrašų“ neįmanoma atsitraukti – jau vien dėl knygos skvarbaus tikrumo. Stingdančio, bet leidžiančio tikėtis, kad kada nors tai iš tikrųjų bus visiems laikams pasibaigusi epocha.


„Niekšų sąmokslo“ ištrauka

Kai Tarptautinis olimpinis komitetas priėmė sprendimą surengti XXII olimpines žaidynes Maskvoje, Vakarų Vokietijos sporto inventoriaus gamybos kompanija „Adidas“ pradėjo aktyvią ekspansiją į Sovietų Sąjungą. Prie to prisidėjo jos kruopščiai suplanuotas aukščiausios šalies vadovybės „apdorojimas“. Tada KGB 5-osios valdybos viršininkas buvo generolas leitenantas Filipas Bobkovas, kuris įsakė 11-ojo skyriaus vadovams organizuoti „Adidas“ šnipinėjimą. Neslėpsiu, tikrieji to nurodymo tikslai man paaiškėjo praėjus dešimtmečiams, kai ėmiau tirti giliai užsikonspiravusios buvusio stalininio valstybės saugumo ministro pavaduotojo generolo Jevgenijaus Pitovranovo vadovaujamos aukštus postus užimančių čekistų grupės veiklą.



Pagal SSRS KGB nuostatus užsienio kompanijų šnipinėjimu užsiėmė KGB 2-oji vyriausioji valdyba ir analogiški padaliniai sąjunginėse ir autonominėse respublikose. O KGB 5-oji valdyba ir jos analogai sąjunginėse ir autonominėse respublikose privalėjo kovoti su sovietinei santvarkai opozicinių kapitalistinių šalių specialiųjų tarnybų ideologinėmis diversijomis.


Valstybės saugumo padalinių įgaliojimų atribojimas buvo privalomojo pobūdžio. Tarkime, buvo atvejis, kai bylą apie įtarimus, kad vienas užsienietis ir sovietinis pilietis užsiima šnipinėjimu, KGB 5-osios valdybos nurodymu perdavė KGB 2-ajai vyriausiajai valdybai, kuri buvo pagrindinis kontržvalgybos organas. Tai vyko tuo pat metu, kai buvo šnipinėjama kompanija „Adidas“.


Nuo 1972 metų olimpinėse žaidynėse dalyvavusios sovietinės rinktinės komandos, kaip numatė SSKP CK politinio biuro nutarimas, buvo aprūpinamos Vakarų Vokietijos kompanijos „Adidas“ sportine apranga. Ignoruoti faktai, kad kompanijos steigėjai broliai Adolfas ir Rudolfas Dasleriai buvo nacistinės nacionalsocialistų partijos nariai, o Rudolfas kovėsi Antrajame pasauliniame kare nacių pusėje. Po Adolfo Daslerio mirties 1978 metais įmonei „Adidas“ pradėjo vadovauti jo sūnus Horstas.


KGB 5-osios valdybos 11-ojo skyriaus antram poskyriui vadovavęs pulkininkas Borisas Vasiljevičius Tarasovas šnipinėti „Adidas“ pavedė vokiečių kalbą mokančiam Vorobjovui. Apie surinktą informaciją Vorobjovas, vengdamas 11-ojo skyriaus vadovų, informavo tiesiai Bobkovą. Tai atrodė keista, nes net ir 11-ojo skyriaus kuratorius, KGB 5-osios valdybos viršininko pavaduotojas generolas Ivanas Abramovas apie šios bylos medžiagą nebuvo informuotas.

REKLAMA


Pagal KGB galiojusias taisykles, informuojant valdybų vadovus apie darbo vienoje ar kitoje byloje rezultatus paprastai dalyvaudavo tą bylą tiriantis operatyvinis darbuotojas ir skyriaus viršininkas (rečiau – poskyrio viršininkas), kuriam pavaldus informaciją teikiantis karininkas.


Šnipinėjant „Adidas“ šios taisyklės buvo ignoruojamos. Karininkas-šnipas Vorobjovas buvo kviečiamas informuoti KGB 5-osios valdybos viršininką generolą Bobkovą be jo tiesioginių viršininkų, kurie nežinojo apie jo informacijos ir gautų nurodymų turinį. Visa tai galėjo būti aiškintina tik viena aplinkybe: šnipinėdamas „Adidas“ Bobkovas rinko kompromituojančią medžiagą apie SSKP CK generalinį sekretorių Leonidą Brežnevą, kuris iš Horsto Daslerio reguliariai gaudavo brangių dovanų, pavyzdžiui, iš aukso išlietą natūralaus dydžio futbolo batelį. (Nuotrauka, kurioje įamžinta to batelio įteikimo ceremonija, buvo „Adidas“ šnipinėjimo byloje ir Vorobjovas, kuris tada neretai tardavosi su šio pasakojimo autoriumi įvairiais operatyvinės veiklos klausimais, ją rodė).


„Adidas“ šnipinėjimo byloje tinkamai pasirodžiusiam Vorobjovui devintojo dešimtmečio pradžioje Bobkovas patikėjo dar vieną bylą. Ji buvo susijusi su kriminalinio autoriteto Otario Kvantrišvilio (žinomo kaip Otarikas) sekimu. Jis laikytas – būtent tik laikytas, nes iš tikrųjų nedirbo – sporto draugijos „Dinamo“ centro tarybos laisvųjų imtynių treneriu. Iki to momento, kai jį pradėta sekti, Kvantrišvilis jau kelerius metus buvo KGB Maskvos miesto ir srities valdybos 2-osios tarnybos, kuri sekė Maskvos kriminalines grupuotes, agentas. Pagal sovietinės saugumo tarnybos vidaus taisykles būtent šio padalinio karininkai privalėjo spręsti klausimus, ar pradėti savo agento sekimą. Davęs nurodymą sekti Kvantrišvilį Bobkovas sąmoningai pažeidė KGB galiojančią tvarką.

REKLAMA


Bobkovas nutarė sekti Kvantrišvilį dėl to, kad šis buvo garsaus sovietinio estrados dainininko Josifo Kobzono verslo partneris. Tais metais dar neegzistavo privačios saugumo tarnybos, ne tiek vykdžiusios apsaugos funkcijas, kiek kontroliavusios pačių samdytojų veiklą, jų partnerius ir konkurentus. Todėl sekdamas Kvantrišvilį Bobkovas turėjo galimybę kontroliuoti ir Kvantrišvilio,
ir Kobzono veiklą.


Tenka pastebėti, kad apie Kvantrišvilio sekimą nebuvo informuota KGB Maskvos miesto ir Maskvos srities valdybos 2-oji tarnyba, kurios agentas šis buvo, ir tai – dar vienas šiurkštus agentūrinio operatyvinio darbo pagrindų pažeidimas. Ir galiausiai, patikėjęs sekti Kvantrišvilį KGB 5-osios valdybos 11-ojo skyriaus antro poskyrio karininkui Vorobjovui, Bobkovas nežinojo svarbiausio: Vorobjovas susipažino su Kvantrišviliu dar mokydamasis KGB aukštojoje mokykloje ir su juo bičiuliškai bendravo. Ir kartu su Kvantrišviliu girtavęs Vorobjovas kartą pateko į skandalingą istoriją, tapusią jo ištrėmimo į Barnaulą priežastimi.


Grįžęs į Maskvą Vorobjovas atnaujino kontaktus su Otariu, kurie nesiliovė net ir tuomet, kai KGB ėmė jį sekti (apie visa tai žinojau iš paties Vorobjovo). Ir nenuostabu, kad nei „Adidas“, nei Otariko sekimo bylos jokių rezultatų nedavė. Kadangi Bobkovas apie Kvantrišvilio ir Vorobjovo bičiulystę neturėjo supratimo, Vorobjovas, Bobkovo globojamas, sėkmingai kilo karjeros laiptais ir galų gale tapo Valstybės dūmos sekretoriato vadovu. Ir kai 1996-ųjų pabaigoje rusų nacionalistai kartu su valstybės saugumu surengė valstybės saugumo specialiosios paskirties junginio „Vympel“ veteranų antrąsias metines, Valstybės dūmos vardu veteranus sveikino būtent Vorobjovas. Nacionalistų
vardu žodį tarė rašytojas Vladimiras Solouchinas, be kita ko, pasakęs:


„Jūs neturite ramiai žiūrėti į tai, kas vyksta. Jūs matote, kaip mūsų
Rusija iš visų pusių apsupta alkanų „brolių“, kurie pasirengę draskyti ją
į gabalus, siekdami pačiupti kuo riebesnį kąsnį. Jūs matote, kaip jiems
nuolaidžiauja sąžinės ir baimės netekusi „penktoji kolona“. Neleiskite
pražūti savo Tėvynei!“


Susitikime taip pat dalyvavo rašytojai – specialiųjų tarnybų agentai Sviatoslavas Rybasas ir Aleksandras Prochanovas. Priminsime skaitytojams, kas yra „Vympel“ ir kas buvo to padalinio veteranų sąjungos nariai. KGB „S“ (slaptosios žvalgybos) valdybos viršininkas generolas Jurijus Drozdovas „Vympel“ įkūrimo istoriją aprašė taip:


1979 metų gruodžio 31 dieną aš ir Vadimas Aleksejevičius Kirpičenka, dalyvaujant Vladimirui Aleksandrovičiui Kriučkovui, raportavome Jurijui Vladimirovičiui Andropovui apie mūsų dalyvavimą Afganistano įvykiuose. Baigęs pokalbį pasakiau, kad vertinant tą patyrimą verta pagalvoti apie specialaus kadrinio padalinio sukūrimą KGB sistemoje.


Jurijus Vladimirovičius pažvelgė į mane ir nepasakė nė žodžio. Sausio viduryje įvyko dar vienas susitikimas. Aš atėjau jau su dokumentu, kuriame buvo išdėstyta „Vympel“ (specialios paskirties žvalgybos ir diversijų padalinys veiksmams užsienyje) sukūrimo idėja. 1980 metais, po daugkartinių svarstymų, derinimų vyriausybėje ir CK politiniame biure, KGB vadovybė sutiko su būtinybe sudaryti tokį padalinį. 1981 metų rugpjūčio 19 d. įvykusiame uždarame bendrame SSRS Ministrų tarybos ir SSKP CK politinio biuro posėdyje šalies aukščiausioji vadovybė priėmė nutarimą sudaryti SSRS valstybės saugumo komitete visiškai slaptą specialiosios paskirties būrį
[žvalgybos ir diversijų] operacijoms atlikti „ypatinguoju laikotarpiu“ už SSRS ribų.“


Generolas leitenantas Kirpičenka 1979–1991 metais buvo KGB 1-osios vyriausiosios valdybos viršininko pirmasis pavaduotojas ir 1979 metų gruodį vadovavo prezidento Amino rūmų Kabule šturmui.


Jurijus Drozdovas, išėjęs į veikiantį rezervą, tapo almanacho „Vympel“, kurį leido paties Drozdovo vadovaujama informacinė analitinė agentūra „Namakon“, redakcinės kolegijos vadovu. Almanachas specializavosi skelbdamas publikacijas apie sovietinių ir rusų specialiųjų tarnybų specialiuosius padalinius. Almanacho vyriausiuoju redaktoriumi tapo Aleksandras Drozdovas, užsienio žvalgybos pulkininkas, Jurijaus Drozdovo sūnus.


Otarį Kvantrišvilį aštuntojo dešimtmečio pabaigoje užverbavo KGB Maskvos miesto ir Maskvos srities 2-oji tarnyba banditų grupuotėms sekti. Prabėgs nemažai metų ir jo kuratoriai – aukšti milicijos ir valstybės saugumo pareigūnai – įsitikins, kad šis agentas naudoja jėgos žinybas savo sąskaitoms su konkurentais iš kriminalinio pasaulio suvesti, perduoda savo kontroliuojamoms kriminalinėms struktūroms naudingą informaciją. Bet iki to laiko Kvantrišvilis įgaus tiek jėgų, kad jo buvusiems kuratoriams neliks nieko kita, kaip tik tylomis stebėti jo darbelius.


Kvantrišvilis taip suįžūlėjo, kad pasisakydamas televizijos laidoje pradėjo tiesiogiai grasinti vidaus reikalų ministrui Vladimirui Rušailai ir patarė jam susirūpinti savo vaikų saugumu. Netrukus po to viename Maskvos naktiniame klube įsiplieskė labai autoritetingo KGB atsargos pulkininko Aleksandro Jevdokimovo ir įteisinto vagies Otariko konfliktas.


Prieš daugelį metų Jevdokimovas buvo Maskvos kriminalinės paieškos pareigūnas, paskui – KGB bendradarbis. Jis išsaugojo puikius santykius su abiejų šių struktūrų vadovais. Devintajame dešimtmetyje jis taip pat buvo KGB centrinio aparato padalinio – 3-iosios „B“ valdybos, kuriai pavesta stebėti ir kontroliuoti vis labiau korumpuotą SSRS vidaus reikalų ministeriją – bendradarbis.


Jevdokimovas kaip KGB pareigūnas buvo paskirtas milicijos žinybos centrinio aparato kuratoriumi. Daugelį VRM vadovų jis gerai pažinojo, kai kam darė įtaką, nes milicijoje turėjo savo agentų ir gaudavo informacijos apie vienų ar kitų milicijos generolų nepadorius darbelius. Dešimtojo dešimtmečio pradžioje Jevdokimovas užmezgė artimesnius ryšius su Afganistano karo veteranų tarybos pirmininku, būsimuoju Ingušijos prezidentu generolu Ruslanu Auševu, ir jo pavaduotoju šioje veteranų taryboje, vėliau Ingušijos viceprezidentu, buvusiu KGB pasienio kariuomenių žvalgybos viršininku generolu leitenantu Borisu Agapovu.


Taip pat Jevdokimovas susipažino su Maskvos čečėnų diasporos, sustiprėjusios tuomet, kai Rusijos Federacijos Aukščiausiosios Tarybos spikeris buvo čečėnas Ruslanas Chasbulatovas, grietinėle. Jevdokimovas tapo čečėnų nusikalstamos bendruomenės lyderių savotišku konsultantu.


Su valingu, protingu ir veržliu Jevdokimovu buvo skaitomasi. Tą lemtingą naktį klube Kvantrišvilis nežinojo, su kuo susidūrė. O Jevdokimovas garsiai, kad išgirstų ir Otariko kompanija, kreipdamasis į Kvantrišvilį ir tarsi užsimindamas apie Rušailą paklausė: „Koks čia klounas atsirado visuose televizijos kanaluose?“


Užuomina buvo aiškių aiškiausia. Kvantrišvilis, subūręs sportininkų grupuotę, tada tapo dažnu įvairių TV programų ir laidų svečiu. Retą dieną jis nešmėžavo televizijos ekranuose. Tą iš dalies lėmė baimė jo neįsileisti ir, žinoma, pinigai už reklamą, kuriuos Kvantrišvilis buvo pasirengęs mokėti televizininkams.


Kvantrišvilį, kuris pašoko atsikirsti Jevdokimovui, sustabdė jo paties svita: Jevdokimovas klube buvo ne vienas, o apsuptas tam tikruose sluoksniuose garsių čečėnų, ir Otariko žmonės tai matė. „Mes su tavimi dar susitiksime“, – pagrasino Kvantrišvilis. „Anksčiau, negu tu tikiesi“, – atkirto Jevdokimovas.


Siekdamas kontroliuoti kriminalinę Maskvą ir verslus, kuriems „stogus“ tada teikė banditų struktūros, Kvantrišvilis įtraukė etnines grupuotes. Vieni pagrindinių jo priešininkų buvo čečėnų organizuota nusikalstama grupuotė, kuri jokiu būdu nesutiko jam pasiduoti. Likus maždaug metams iki aprašomų įvykių Kvantrišvilio vyresnįjį brolį Amiraną ir šešis jo bendrus sušaudė jų biure viename iš centrinių Maskvos rajonų. Bet Otarikas įspėjimo nepaisė.


Pasakodamas šių eilučių autoriui apie susitikimą su Kvantrišviliu ir gautus grasinimus Jevdokimovas išklausė mano patarimo būti atsargiam, bet tarė: „Su juo vis tiek baigta.“


1994 metų balandžio 5 dieną, kai Kvantrišvilis išėjo iš Krasnaja Presnia pirčių komplekso, jį nušovė snaiperis.