Sandros Bernotaitės „Akys chimeros“ – kelionė laiku į tarpukario Lietuvą

Sandros Bernotaitės „Akys chimeros“ – kelionė laiku į tarpukario Lietuvą


Sandra Bernotaitė, rašytoja, režisierė, kūrybinio rašymo specialistė, tinklaraščio „Grafomanija“ kūrėja, skaitytojams pažįstama kaip knygų „Gaisras“, „Katė, kurios reikėjo“, „Dioniso barzda“ autorė kartu su leidykla VAGA pristato trečiąjį savo romaną „Akys chimeros“. Romanas skaitytoją nukels į tarpukario Lietuvą, dar tiksliau – į karo priešaušrį, kur bus papasakota apie vieną konkrečią dieną – 1939-ųjų liepos 25-ąją.


Antrojo pasaulinio karo išvakarėse iš Kauno prieplaukos į Gelgaudiškį garlaiviu „Klaipėda“ išjuda lenkų ir lietuvių kultūros atstovų grupė. Tikrų istorinių įvykių fone – to meto kasdienybė ir sudėtingo likimo rašytojų kompanija, kurią pristatydamaSandra Bernotaitė itin taikliai perteikia tarpukario Lietuvos Kauno miesto aplinką: „Aptarinėdama miesto ir kaimo santykį, garbingoji kultūros žmonių sankaupa kaip vienas kūnas šimtakojo žingsniu traukė, sekdama pirmininko žmonos išskleistą baltą abažūrą – skėtuką nuo saulės, neproporcingai mažutį pagal jos didelį stotą.

REKLAMA


Saulės žvilgsnis Laisvės alėjos dar, ačiū Dievui, neglostė, dar tik liepų gelstančias viršūnes plikino. Po kojomis painiojosi apspangę balandžiai su kirais, kur ne kur, jau geltonavo nukritę lapai ir dar nesušluoti liepžiedžiai. Garbių ponių akinius taršė smulkutis medaus lietus, bet tai bus pastebėta tik pavakarėje, kai tą saldybę aplips visos kelionės dulkės. Delegacijos apranga buvo daugiausia baltos ar itin šviesios spalvos, tik moteris su praeitimi buvo tamsiai melsvai raštuota ir nešėsi languotą apsiaustėlį, kas lenkams atrodė nesuvokiama – negi tokią gražią dieną galėtų užeiti žvarbumas ar net audra?


Grįžti visiems buvo pažadėta tikrai gerokai iki saulėlydžio, tad buvo svajojama vakare praeiti Laisvės alėja, jau visai kitaip nusiteikus ir palandžioti po tas patrauklias užeigas ar net atidžiau pasidairyti į vitrinas, iš kurių gundė paryžietiškos mados, kaip melagingai teigiama, naujausios. Lenkų damos nešėsi paplūdimio krepšius iš dryžuoto audinio su virvinėmis rankenomis, kurios kiek veržė pečius, nes svorį sudarė ir medvilnės rankšluostis, ir maudymosi drabužis ir net chalatėlis, o vaikščiojimui denyje – atskiri šortai, tą vasarą tapę madingi, beigi išlaisvinę moters kūną iš sijonų su pasijoniais šešėlio.

REKLAMA


Seniesiems laikams nebūdingas Seksapilis draugavo su finansinės padėties gerumu ir gimdė glamūrą, nežinantį nerimo, kad kada nors gali pristigti ko nors gyvybinio ir esmingo“.


Romanas „Akys chimeros“ skaitytojus traukte įtrauks į vietą ir laiką, kur jie, lygiai kaip ir veikėjai, vilsis tuo, jog rytojus bus lygiai toks, kaip vakar diena, o karo galimybė bus tik diskusijų objektas, nerimastingai lydimas išsipildymo nuojautų: „– Kaip mes galėjom perleisti kraštą vokiečiams? Ginklu grasinamas perleidi ne savo valia. Ten ir mano krašto dalis, gimtoji Žemaitija, tad širdies man neskaudinti prašom...


– Dovanokit, tamsta, vis mes vienoje valtyje plaukiam, ta pačia istorijos upe į tą pačią laiko pusę. Ar mano gimtoji Suvalkija irgi negali patirti grėsmių? Tėvynė mūsų viena. Karo šešėlis virš visų mūsų galvų kabo. Ak, kaip sunku apie šitai kalbėti šiandien, tokią giedrą vasaros dieną, tokiu išlaižytu dangum!“


Romane nepaprastai tikroviškai perteiktos lietuvių inteligentijos jausenos dėl anuomet besiklosčiusios politinės situacijos šalies ir pasaulio mastu; rašytojų, poetų lūpomis kalbama apie ateitį, kuri numanoma, tačiau dar niekas nežino, ar greičiau, atsisako žinojimo apie tai, kokia ji bus: „– Tautai nereikia laisvės. Tautai reikia vado. Ir aš labai tikiuosi, kad tauta praregės, jei kilus karui, Vokietija atsitrenks į Rusijos durklą ir pasismeigs ant jo. Nes dabar tai tokia meilė vokiečiams, kad šlykštu matyti. – Man nekyla toks klausimas, tamsta, tik klausiu, ar visi stosime į tą pačią pusę žiūrėdami. Aš kalbu apie pilietinį karą, dėlei kurio grėsmės mūsų Tautos Vadas ant spaudinių deda užrašą „Karo cenzūros leista“.



O apie kokį priešą tamsta pamanei? Dabar pritilo poetė. Ji suprato tą mintį, ir nieko kito atsakyti tardyme jautėsi negalinti, kaip tik pritarti: gal ir stosime vienas prieš kitą, kaktomuša, nors ir tautiečiai“.


Atviros, prieštaringos, kartais labai nepatogios politinės diskusijos persipina su jautriomis egzistencinėmis įžvalgomis, filosofiniais apmąstymais: „– Nebūkime pranašais, nuramino save gal labiau, negu Kuosą. – Su minia mums, poetams, ne pakeliui. Mes einam į ateitį atbuli, žiūrėdami atviromis akimis į tai, kas jau buvo.


Mes turime likti atviromis akimis, žiūrėti praeities ir kurti iš jos istorijas, kad neatsitiktų taip, kaip prancūzams: kur muziejuje laikoma kaip didžiausia vertybė praeito šimtmečio septyniasdešimt trečiųjų metų konstitucija, įrišta į giljotinuoto žmogaus odą. Nuo tokių vertybių pradedant, be galvojimo ir to pasekmių, vedančių į teigiamas permainas, žmogus bevelys iš žmogaus kaulų muilą virti, o iš odos abažūrus lempoms gaminti.


Ar ne arti tai? – Ir vis dėlto menas turi būti nepriklausomas nuo politikos, – reziumavo estų poetas. – Svarbi yra estetika, o ne tarnavimas politiniam tikslui. Kūrėjo uždavinys yra žmonių jausmus daryti kilnesnius... – Kokių žmonių? – piktai, bet pavargusi tarė moteris su praeitimi.“


Praėjusio amžiaus trečiojo dešimtmečio laikmetis puikiai perteiktas ne tik siužetu, bet ir sodria, kartkartėmis šypseną keliančia leksika: „Bet tos eilės kas dieną reikalauja, kad jos, apart jausmo, ir daugiau dar ko nors turėtų, o aš, vis kol kas to „kito“ maž neturiu. Rodos, savo sielos jausmą aš visuomet turėsiu, negut jis tik susilpnėtų, kai bus pilnum pilnas pilvas ir išsiilgtoji žmona po šonu. Bet nemanau! Kas įžiebta, tas man matos, turi degt, iki sudegs kartu žibintas.“

REKLAMA


Moteris su praeitimi nudūrė akis žemyn, lyg būtų susidomėjusi savo baltų basučių dirželiais. Ji vis dar laikėsi nuošaliau, kai atėjo kiti du lietuviai: abu labu tokie, juos būtų buvę sunku ir atskirti, tik vienas išrodė truputį brandesnio amžiaus ir turėjo juodus husaro ūsiukus. Panašu, šita porelė dalyvavo vakarykštėje puotoje, kuri prasidėjo „Metropolyje“ ir baigėsi „Božegraikoje“. Atėjo su permestais per petį švarkais, abu su pilkomis kelnėmis ir marškiniais tvarkingai išlygintais, be kaklaraiščių. Veidai apglamžyti, bet visu stotu – frantai.“


Nors knyga „Akys chimeros“, pasak autorės, nevadintina istoriniu romanu, vis dėlto, tai puikus vaizduotės bandymas pakviesti skaitytojus paviešėti art deco laike ir patirti, kaip ir apie ką anuomet galėjo kalbėti ir mąstyti bene ryškiausi lietuvių inteligentijos atstovai.


Knygos ištrauka


Tada pro „Metropolio“ duris laukan išsiveržė ponia Sofija, ką tik aplėkusi it „apuoks“ visų svečių kambarius, beldusi į jų duris, meiliai išbarusi tuos balandėlius ir kukuliukus, ir išdykėlius, ir tinginukus – lenkiškai nesunku tapti mielybe. Bet nė vienas iš „panovių“, naktį leidusių su savo, o gal ir ne su savo antrosiomis pusėmis, krapštytis iš lovos neketino. Laimei, lenkų desante būta ir vienišų moterų – teko kreiptis į jas, ne mažiau pagiringas, žadinti sąžinę. Tas poniai Sofijai sekėsi.


Ponia Sofija atsisveikindama pakštelėjo prancūziškai į žandukus abiem lūkuriuojančioms ponioms, Halinai ir moteriai su praeitimi, ir nurūko, smarkiai mojuodama rankomis, šaukdama, jog tiki tvirtose rankose reikalą šį paliekanti, o jos pačios šiandien laukia didūs visuomeniniai darbai!


Pamažėle ėmė rinktis lietuviai, vietiniai vingių jonai. Iš miesto visų pašalių, kur kuris begyveno. Spauda išvakarėse melavo, esą dėl lenkų viešnagės žymūs lietuvių rašytojai suvažiavę iš visos Lietuvos. Bet tokių buvo tik vienas kitas. Kiti dangstėsi atostogomis, sėdėjo kaime pas gimines. O kad dėl lenkų vizito... Greičiau priešingai – tokia proga dauguma taikėsi iš Kauno pabėgti.

REKLAMA


Pirmasis atsliūkino juodus plaukus nuo kaktos viršun susilaižęs, po pažastim naujutėlį „Lietuvos žinių“ numerį pasikišęs redakcijos bendradarbis Jonas Šimkus. Blyškusis Šimkelis, amžinas raštininkas, kaip už akių jį vadino šaipūnai, literatūros rate buvo žymus tik tuo, kad niekada nevėluodavo, mažai gėrė, su pastanga darė viską „kaip reikia“, o savo begal nūdnuose ir netalentinguose eilėraštukuose – drįso vadinti save poetu! – mėgo daiktus ir reiškinius tiesiog išvardinti. Štai, pavyzdžiui, kaip prasideda jo „Menas pievoj“:


Rytas.
Pievoje menas.
Rafaelis, Rubensas ir Picasso.
Demokratiškų ožkų familija ganos,
ir kiekvienos ožkos barzdoj ½ litro rasos...


Su jauna sužieduotine pusę kojos gyvenantis kaime, Šimkus būtent dėl šio įvykio – lenkų viešnagės – atvyko traukiniu. Pažadėjo savo mielajai visus įvykius protokoluoti ir nedelsiant atsiųsti kožnos dienos ryte. Vos prieš gerą valandą su ja išsiskyręs, jautėsi jau mirtinai išsiilgęs – toks buvo jo sentimentališkas būdas.


Kolegos matė jame brandų vidutinybės užtaisą, dangstomą pragmatizmu, ir naudojosi tomis jo savybėmis kaip tik galėdami. Tokie pilki geraširdžiai tiko genijams aptarnauti, o genijų nūdien, 1939-ųjų Lietuvoje, netrūko, tad ir amžinų raštininkų dideliai reikėjo.


Šimkus čiupo viešbučio durų rankeną ir jau ketino jas atidaryti, bet ūmai susizgribo, kad, užsisvajojęs apie sužieduotinę, praskriejo nepasisveikinęs su dviem jam gerai pažįstamomis moterimis. Atsisuko, žengė kelis žingsnius jų link, ištiesė ranką moteriai su praeitimi, bet toji, tarsi bijodama išsiduoti, jog yra „draugė“, liko visais nagais įsikibusi į savo ridikiulį. Šimkus pajuto jos sumišimą, mitriai susigrūdo rankas į kišenius ir energingai linktelėjo kitai moteriai, Korsako žmonai, krestelėdamas aukštyn ant kaktos juodą, pomada suteptą sruogą.


Nespėjau nė rankos paduoti – raudonuoja kaip gimnazistas, pamanė moteris su praeitimi. Bijo į moterį žvilgsnį pakelti, ką jau kalbėti apie mažytį kontaktą.


Bijo prarasti sunkiai atgautą statusą, nueidamas mintyse teisino Šimkus moterį su praeitimi. Susipažinus trečiafrontininkų būrelyje atrodė linksma, nerūpestinga, išlepinta savo poetinio talento, negodžiai ir neatidžiai klausėsi draugų minčių. Emocinga, bet nelabai protinga. Na, jis čia gal per stipriai kritiškas, sudraudė pats save. Betgi tos aukštos mintys. Mintys, kurios jai pasirodydavo svarbios, kai kurios vis dėlto įstrigdavo smegenėlėse... Pasižadėjo būtinai užsirašyti šitą pastebėjimą, vėliau tiks memuarams – bus pabuvęs prie šitiek genijų!


O, taip, Šimkus kruopščiai rašė dienoraštį. Nuo seno rūpestingai fiksavo, ką kurią dieną veikęs, kas reikšmingesnio nutikę, su kuo bendravęs, ką skaitęs, trumpai įvertindavo jo dėmesį patraukusius visuomeninio gyvenimo reiškinius ir faktus. Tie aprašymai buvo kraštutinai nuobodūs, persmelkti savikritika. Prieteliams mėgo skųstis, esą jam niekaip nesiseka išsilaužti iš sauso stiliaus, išlieti mintis, kurios turėtų vertės ne tik faktinės, bet ir estetinės. Pats teisinosi dienoraščio puslapiuose: „Kaip aš keistai rašau. Dėlioju faktus, o tie faktai vargu kam reikalingi, neaplipdžius minkštimu – humoru ar šiaip švelnesniu pasakojimu. Bet mano bėda, kad aš visados belaikis, šimtadarbis, ir rašau tik didžiausio noro ir paskubos varomas. Todėl mano dienynas neįdomus.“


Kitąsyk vėl: „Turėjau šiandie gana puikų ūpą, gaila, kad nesunaudojau. Bet, žinoma, kam aš jį galiu sunaudoti? Jei kokią eilelę parašyčiau, tai ir viskas. Bet tos eilelės kas dieną reikalauja, kad jos, apart jausmo, ir daugiau dar ko nors turėtų, o aš vis kol kas to „kito“ maž neturiu. Rodos, savo sielos jausmą aš visuomet turėsiu, negut jis tik susilpnėtų, kai bus pilnum pilnas pilvas ir išsiilgtoji žmona po šonu. Bet nemanau! Kas įžiebta, tas, man matos, turi degti, iki sudegs kartu žibintas.“


„Kaip gerai, kad ekskursijoje bus ir savų – kad ir mūsų draugas Šimkus, ištikimas komunistų idėjai žmogus, gaila tik – visiškas biezdarius. Jau kad nedavė Dievas, tai nedavė“, – taip galvodama, Korsako moteris neryžtingai žengė kelis žingsnius jo pusėn. Deja, Šimkus to nepamatęs atsuko nugarą ir demonstratyviai įkišo nosį į laikraštį.


Moteris su praeitimi nudūrė akis žemyn, lyg būtų susidomėjusi savo baltų basučių dirželiais. Ji vis dar laikėsi nuošaliau, kai atėjo kiti du lietuviai: abu labu tokie, juos būtų buvę sunku ir atskirti, tik vienas išrodė truputį brandesnio amžiaus ir turėjo juodus husaro ūsiukus. Panašu, šita porelė dalyvavo vakarykštėje puotoje, kuri prasidėjo „Metropolyje“, o kai kuriems baigėsi „Božegraikoje“. Atėjo su permestais per petį švarkais, abu su pilkomis kelnėmis ir marškiniais tvarkingai išlygintais, be kaklaraiščių. Veidai apglamžyti, bet visu stotu – frantai. Vienas iš jų, tas be ūsiukų, buvo Jonas Graičiūnas. Jo veidas atrodė žalsvas, gal dėl odos blyškumo – tokia galėjo atspindėti ir gatvėje krintančią sodriai žalią šviesą nuo medžių lajos. Dabitiški husaro ūsiukai buvo kilmės bajoriškos, mat priklausė jie Fabijonui pavarde Neveravičius.


Abu praeidami pasisveikino su Šimkeliu ir, sustoję atokiau nuo jo, ėmė vangiai kalbėtis, vis dūsaudami, graibydamiesi už kaktų, retsykiais pasigirsdavo ir žagsėjimas. Likęs vienas su savo laikraščiu Šimkus dairėsi į paunksmes, nes buvo ne taip seniai pasveikęs nuo jį galavusios sunkios ligos, kinkos pačios linko prisėsti kad ir ant šaligatvio bortelio, tačiau galantiškas stilius neleido tiek nusižeminti.


Moteris su praeitimi vis dar stovėjo akis nunėrusi į savo baltas, nepranešiotas basutes ir mėgavosi anonimiškumu. Ateinantys tiktai žvilgtelėdavo į ją ir, nepažinę ar nesupratę, kad ji laukia tos pačios ekskursijos, nusigręždavo į kitus pašnekovus.


Atlėkė it iš patrankos iššautas guvus pagyvenęs žmogus, samdytas ekskursijos vadovas. Išrodė tarsi smagus pamišėlis: susivėlęs, įtartinai aktyvus ir dar šveplas. Jo pavardė buvo lenkiška, Konradas Gorskis, profesorius iš Vilniaus Stepono Batoro universiteto, žinomas literatūros istorikas. Apsidairęs įvertino situaciją – ekskursijos grupė jau turėjo būt susirinkusi ir pajudėti, o trūko bent pusės žmonių – ir šūktelėjo desperatiškai: „Nic nie będzie!“ – kas išvertus reiškia „nieko nebus“.


Radosi dar neseniai pakirdusių ekskursantų – iš kažin kurios pusės materializavosi rusų kilmės estų poetas Aleksis Rannitas – tikra pavardė Dolgoševas, visai neprastai susikalbantis lietuviškai, mylintis lietuvių kultūrą. Tiesą sakant, pakako tik vieno žvilgsnio į jo dar visai jauną, auksinėm garbanom padabintą graikiško etalono veidą, idant suprastum, kodėl tokį myli ir broliai lietuviai. Grožis atveria širdis! Aleksis, kuriam patiko vyresnės moterys, užmetė akį į Korsako žmoną, bet pamatė ten bespalvystę ir keistai nederantį, bauginantį ryžtą, tad nusipurtęs nukreipė dėmesį į jam pažįstamą moterį su praeitimi.


Ši jam labai patiko, jiedu net buvo kelis kartus apsimainę korespondencija. Tiesa, jos praeitis tokiam rytui atrodė kiek per sunki. „Gal vėliau, dar bus laiko šnektelti, – tarė sau Aleksis, – jeigu jau akivaizdu, kad visą dieną plauksim kartu...“ Todėl tik priėjo pakštelėti jai į ranką, visai nefeministiškai leido sau šitai, o iliustruodamas faktą, jog ją gerai pažįsta kaip talentingą poetę ir laureatę, dar ir nusilenkė visu juosmeniu, tada, parodęs portsigarą, patraukė smardintis prie susirinkusios vyrijos.


Iš „Metropolio“ ėmė lįsti užsimiegoję, užtinę lenkų rašytojai, ištisa jų delegacija. Iš viso atvyko trisdešimt du kultūros ir literatūros veikėjai iš Varšuvos, Krokuvos, Poznanės, Vilniaus: rašytojai, redaktoriai, kvadrigistai, poetai laureatai, senieji pokariniai romanistai, batalistai ir marinistai, įžymūs kritikai, filosofai, akademijos nariai, telegramų agentūros redaktoriai, draugijų steigėjai, apysakininkai ir dramaturgai, garsūs feljetonistai, rašytojų profsąjungos nariai, generalinės sekretorės, literatai, humoristai ir satyrikai, žymiausi reportažų meistrai, leidyklų direktoriai, eseistai, literatūros agentūrų vedėjai, kaip minėjom, kas su žmonomis, o kas ir be žmonų. Visi tie garbūs asmenys dabar virto pro duris išbalę, šlapi tarytum varškė, iš sūrmaišio kratoma.


Atvykę į Kauną vakar – pirmadienį, liepos 24-ąją, – rytiniu (devynios dvidešimt) Varšuvos traukiniu, lenkų rašytojai ketino išbūti Lietuvoje devynias dienas. Viešnagės metu planavo apžiūrėti Kauną ir jo apylinkes, pamatyti Suvalkiją ir Žemaitiją, pasidžiaugti Palanga ir Šventąja, aplankyti darbo talkos stovyklas ir našlaičių vaikų prieglaudas, Raudonę, Veliuoną, Kulautuvą, Birštoną, Punią, Veisiejus, Alytų, Marijampolę ir kitas vietoves, pagal kruopščiai parengtą visko pilną programą.


Moteriai su praeitimi dingtelėjo, kad galėtų ramiausiai pasukti link Karo muziejaus ir pabėgti iš čia. Praleistų dieną ant Santakos smėliuko... Arba iš pradžių užliptų paslampinėt po Žaliakalnį, kol oras dar neįkaito galvažudiškai, išgertų kavos pas „Konradą“. Tokiu planu susigundžiusi nė nepajuto, kaip sumojavo atsisveikindama draugų pulkui ir apsisuko ant kulniuko pasišovusi dingti.