„Baltoji rožė, Juodasis miškas“ – ar galima kuo nors pasitikėti Antrojo pasaulinio karo šešėlių akivaizdoje? (+ knygos ištrauka)

„Baltoji rožė, Juodasis miškas“ – ar galima kuo nors pasitikėti Antrojo pasaulinio karo šešėlių akivaizdoje? (+ knygos ištrauka)


Leidykla „Briedis“ pristato Eoin Dempsey istorinį romaną „Baltoji rožė, Juodasis miškas“.


Antrojo pasaulinio karo šešėlių akivaizdoje pasitikėjimas dviem nepažįstamiesiems tampa didžiule rizika.


1943-iųjų gruodis. Prieš Hitleriui iškylant į valdžią, keletą metų Gerberių šeimos vasaros namelyje aidėjo juokas. Dabar, kai sniego pusnys storai užklojo Juodąjį mišką, vokiečių disidentė Franka Gerber jaučiasi vieniša ir netekusi vilties. Tėvynę užplūdęs patosas bei žiaurumas atėmė iš jos ir brolį, ir tėvą. Gyvenimas neteko prasmės.


Viskas pasikeičia radus be sąmonės sniege gulintį vyrą, kuris vilki Liuftvafės uniformą, o jo parašiutas plaikstosi vėjyje. Nepaisydama neapykantos režimui, kuriam šis pilotas priklauso, Franka ryžtasi gelbėti jo gyvybę ir parsigabena į atokią šeimos trobelę. Paaiškėjus, kad vyras yra ne tas, kas atrodo, Franka, norėdama atskleisti tikrąją lakūno tapatybę, ima lenktyniauti su laiku.


Besimezgantis tarpusavio ryšys tampa neatsiejamas ir pavojingas. Ar jie, medžiojami gestapo, gali pasitikėti vienas kitu tiek, kad suvienytų savo jėgas misijai, kuri amžiams pakeistų karo veidą ir jų pačių gyvenimą?


Knygos ištrauka


Franka leido kuprinei nuslysti nuo pečių ir kristi ant grindų. Vyras įdėmiai žvelgė į ją, pistoletas nutaikytas jai į krūtinę. Akys spindėjo prieblandoje, iš skausmo griežė dantimis. Mergina keikė save, kad nepaslėpė ginklo geriau. Buvo sunku įsivaizduoti, kaip jis išlipo iš lovos, ką jau kalbėti apie tai, kaip pasiekė stalą prie durų.

REKLAMA


– Kaip išėjote iš kambario?


– Čia aš užduodu klausimus.


Matė jo pirštą ant nuleistuko.


– Turiu jūsų vaistus nuo skausmo. Tikriausiai kenčiate siaubingą diskomfortą. Taip pat turiu maisto, kurio ilgam užteks mums abiem.


– Uždaviau jums klausimą. Kodėl aš čia? Kodėl atgabenote mane čia į trobelę?


Jo nedėkingumas nervino, pajuto pradedantį kilti susierzinimą, visada buvo tiesmuka. Jis išsigandęs – svetimšalis priešų žemėje. Džiaugėsi, kad nepaspaudė nuleistuko vos ji įžengė per duris.


– Paprasta būtinybė. Iki artimiausios ligoninės toli, o aš neturėjau galimybės jūsų ten nugabenti.


– Ar dar kam nors pasakėte, kad esu čia?


– Ne.


– Kodėl ne?


– Nes prašėte nesakyti. Sakėte, net jei vietinė valdžia sužinotų jus čia esant, jūsų misijai galėtų kilti pavojus.


Jis nenuleido akių, ginklas vis dar nutaikytas į ją. Atrodė, kad nežino, ką sakyti.


– Sakiau jums, mano vardas Franka Gerber. Esu iš Freiburgo, o čia mano tėvų vasaros trobelė. Jie abu mirę. Tėvas mirė prieš kelis mėnesius per antskrydį mieste. Mama mirė nuo vėžio prieš aštuonerius metus. – Galvojo papasakoti jam apie Fredį, bet suvokė, kad nepajėgs, gali palūžti – nedaug jau dabar iki to trūko. – Atgabenau jus čia, nes jums reikėjo pagalbos. Ten būtumėte numiręs. Visiškas stebuklas, kad jus radau. Kelių mylių atstumu čia daugiau nieko nėra.

REKLAMA


– Kodėl čia mane laikote? – jo balsas kalbant virpėjo, gal nuo kenčiamo skausmo, o gal dar nuo ko nors.


Franka žvelgė į ginklo vamzdį.

– Todėl, kad neturiu iš ko rinktis. Keliai uždaryti. Negaliu jūsų nugabenti prie pagrindinio kelio. Su jūsų sulaužytomis kojomis tiesiog neįmanoma. – Parodė į kuprinę. – Turiu gipso, marlės ir visko, ko reikia įtvarams uždėti. Galiu, jei leisite, tai padaryti, bet turite manimi pasitikėti.


– Kaip man žinoti, jog jūs ne sąjungininkų agentė, laikanti mane čia, kad įgytumėte mano pasitikėjimą?


– Aš ne sąjungininkų agentė. Esu tik seselė iš Freiburgo.


Vyras leido ginklui nusvirti, bet ir vėl pakėlė.


– Dabar nusimausiu kepurę ir pirštines, – paaiškino Franka.


Jis linktelėjo, ji padarė, ką žadėjusi, leisdama joms kristi ant žemės. Žengtelėjo jo link atviromis rankomis, tarsi eitų prie išsigandusio šuns.


– Jums nėra ko bijoti. Aš niekam nedirbu. Neturiu darbotvarkės.


– Ką planuojate su manimi daryti?


– Noriu pamatyti jus išeinantį iš čia. Nenoriu, kad man pasakotumėte apie savo misiją. Neturite kalbėti. Man tik reikia, kad manimi pasitikėtumėte, nenoriu jums pakenkti.


Franka stengėsi nuslėpti, bet jos balsas drebėjo. Žengė prie šalia stovinčios kėdės. Jis neprieštaravo, tad atsisėdo.


– Kam ketinate mane perduoti?


Nenuleisdamas ginklo pakėlė ranką pridengti kosulį.


– Neketinu niekam jūsų perduoti – nebent pats norėtumėte, kad perduočiau.


– Čia nėra telefono? Jokio žmogaus kelios mylios aplink?


– Mes vieni. Galite dabar mane nušauti, bet nusižudysite ir pats. Vėl sninga. Galėtume čia gyventi kelias savaites. Jūs negalėsite keliauti ir čia mirsite. Nenoriu jums pakenkti.



– Ar galite nugabenti mane į miestą?


– Ne. Jums nepavyktų. Aš pati vos pajėgiau, nors žinau visus takus. Atvykdavau čia visą savo gyvenimą. Turite suprasti, kad abu čia kuriam laikui įstrigome. Privalome vienas kitu pasitikėti. Man sunku jumis pasitikėti, kai į mane nutaikytas ginklas.


– Pirmiausia neturėjote teisės paimti mano ginklų.


– Tik dėl atsargumo, nieko daugiau. Jums jų nereikėjo.


– Iš kur man žinoti?


– Nes jei būčiau norėjusi jūsų mirties, būčiau palikusi sniege. Kai radau, buvo likusios tik kelios valandos iki jūsų mirties.


Matė, kad jis nudelbė akis, gal dėl logikos arba dėl ko kito.


Vyras šiek tiek nuleido ginklą, akimirkai užsimerkė.


– Kaip man žinoti, kad jūs kalbate tiesą?


– Jei būčiau sąjungininkų agentė, iš kur, po galais, būčiau žinojusi, kad ruošiatės nusileisti į sniegą giliame Vokietijos užkampyje? Kodėl būčiau čia kalnuose laukusi, kol nukrisite iš dangaus? Pagal jūsų teoriją, kažkas rado jus be sąmonės ir paliko moters spąstuose?


Jis užsimerkė, bet nekalbėjo.


– Kas dar čia yra, be gestapo? Gestapas nepasižymi subtilumu. Nesistengia švelnumu išgauti informacijos iš savo aukų. Jei būčiau iš gestapo, jau dabar jus kankinčiau.


– Kodėl, po galais, turėčiau bijoti gestapo?


– Na, tada kodėl neleidžiate man apie jus pranešti?


Vyras atsimerkė ir žiojosi kalbėti, bet ji neleido.


– Galiu jums padėti, noriu padėti. Sukoriau visą kelią į Freiburgą dėl jūsų. Būčiau galėjusi eiti į artimesnį kaimą, bet ten nebūčiau radusi jums reikalingų skausmą slopinančių vaistų. Padėkite ginklą ir leiskite jums padėti, tada, kai atsidarys keliai, perduosiu jus vietinei valdžiai, galėsite tęsti gydymą Liuftvafės ligoninėje.

REKLAMA


Žvelgdamas žemyn pasidėjo ginklą ant kelių. Jo balsas nusilpęs, be gyvybės.


– Kodėl darote visa tai dėl manęs?


– Nes aš seselė. Nes jums reikėjo pagalbos. Nes man reikėjo vėl būti vertingai. Turėjau padaryti kažką naudingo, kažką gero.


– Nereikia manęs perduoti valdžiai. Galiu pats pasirūpinti.


– Kaip norite, pone Grafai. Man tikrai nesvarbu. Galvokite kaip apie gydymą ligoninės palatoje. Aš čia darbui atlikti. Kai išeisite, nebebūsiu atsakinga. Ar skamba sąžiningai?


– Taip, sąžiningai. Ačiū, panele. – Jo kūnas susmuko, veidas išblyško.


– Nėra už ką. Jūs tikriausiai peralkęs. Ar ką nors valgėte?


– Nenusigavau iki virtuvės.


– Ne kažin ką ten būtumėte radęs.


Franka giliai atsikvėpė. Ji vis dar nežino, kas jis toks, bet šis pokalbis gali palaukti. Dabar vėl turėjo tapti sesele, gera dėl to. Kuprinėje surado mažą buteliuką morfino. Jis neištarė nė žodžio, kai ji pritraukė švirkštą skaidraus skysčio.


– Padės jums nuo baisiausio skausmo. Turiu jo trims dienoms ar ilgiau, tada grįšite prie aspirino. Galite jaustis apsvaigęs, silpnas ar mieguistas, jeigu reikėtų vemti, turėsime jums kibirą, vis tiek kelias dienas teks praleisti lovoje. Nėra jokių priežasčių iš jos lipti.


– Suprantu.


– Nesate mano belaisvis, – paaiškino Franka nagu spragsėdama į švirkštą. – Aš draugė. Laikui bėgant suprasite. Galėsite išeiti, kai tik atsidarys keliai, arba galėsite likti gyti čia.


– Ačiū.


– Kaip dabar sugrąžinsime jus į lovą?


– Atšliaužiau čia. Galiu paršliaužti.


– Kaip tiksliai siūlote šliaužti atgal į lovą? Nepajėgsite pasikelti.


– Man pavyks.


– Turiu geresnę mintį, – Franka atsistojo už jo ir atlošė supamąją kėdę taip, kad vyro kojos nesiektų žemės. Kąsdamas sau į kumštį užslopino skausmą. Ji padėjo ranką jam ant peties.


– Atsiprašau, pirmiausia turiu perkelti jus į lovą, tada duosiu vaistų nuo skausmo.


– Tik šioks toks diskomfortas. Viskas gerai.


Franka patraukė ranką vyrui nuo peties ir pastūmė supamąją kėdę. Ginklas gulėjo jam ant kelių. Neėmė jo ir net nepaprašė grąžinti. Stumti buvo sunkiau, nei tikėjosi, lėtai slinko miegamojo link. Laimei, miegamasis tik už šešių metrų, ir po kelių nutrūkstančių bandymų jie pasiekė lovą.

REKLAMA


Vyras bandė pasikelti, tvirtomis rankomis įveikti svorį, Franka paėmė jį už pažastų ir padėjo užsikelti. Pasiekęs pistoletą, pasikišo po pagalve. Geriausia leisti jį turėti, parodyti jam, kad galima ja pasitikėti, kad ji ne priešė. Atsilošė lovoje, skausmas, kurį bandė slėpti, įsirėžė veide. Vyras prakaitavo, šnopavo. Prieš suleisdama vaistų Franka atnešė stiklinę vandens.


– Vaistai pradės veikti po dvidešimties minučių, rytoj iš ryto uždėsiu jums gipso įtvarą. Tuo metu, kol nepradėjo pykinti, atnešiu ko nors užvalgyti.


Vyras linktelėjo. Nusišypsojo jam. Iš virtuvės atnešė lėkštę šviežios duonos ir sūrio. Suvalgęs viską akimirksniu krito ant pagalvės.


Buvo po septintos.


– Dabar aš išeisiu. Pabandykite atsipalaiduoti ir gerai išsimiegoti. Rytoj pasikalbėsime. – Rytoj aš uždavinėsiu klausimus.


Vyras užsimerkė, apėmė vaistų sukelta euforija. Švelni šypsena nušvietė jo veidą.


– Labanakt, panele, – sušnibždėjo.


Užklojo jį storu antklodžių sluoksniu, užgesino aliejinę lempą ir išeidama uždarė paskui save duris. Kartą jis įveikė spyną. Dabar beprasmiška rakinti duris. Turės juo pasitikėti, nes žinojo, kad jos tėvo ginklo jis neatiduos.


Užplūdo nuovargis, kurio nepaisė visą dieną, nuplumpino į virtuvę pasiimti kumpio ir duonos. Neapsakomai norėjosi miego, bet žinojo, kad ugnis nedegs visą naktį, o malkų likę visai mažai. Baigusi varganą valgymą, užsidėjo kepurę, užsimovė pirštines ir sukaupusi visas jėgas žengė į lauką. Laimei, ant galinio priebučio buvo likę pakankamai priskaldytų malkų, kurių pakaks jiems išgyventi naktį. Rytoj reikės pasiruošti daugiau. Priklausys nuo jos. Viskas priklausys.


Kai atsigulė į lovą, į jos mintis vaiduokliškai įslinko Danielis Berkelis. Prieš nugrimzdama į miegus dar pamatė jo ledo mėlynumo akis.







  • Paskutiniai numeriai

  • Savaitė - Nr.: 11 (2024)

    Savaitė - Nr.: 11 (2024)