Alicės knyga: kaip naciai pavogė mano močiutės receptų knygą (+ knygos ištrauka)

Alicės knyga: kaip naciai pavogė mano močiutės receptų knygą (+ knygos ištrauka)


Leidykla „Briedis“ pristato Karinos Urbach kūrinį „Alicės knyga“. Istorikė Karina Urbach – garsios 1930 metų Vienos maisto patiekalų receptų knygų autorės Alicės Urbach anūkė. Paskatinta giminaičių, Karina nusprendė išsamiau pasidomėti to meto garsios močiutės biografija.


Tyrinėjimai vedė iš Vienos per Londoną, galiausiai – į Niujorką. Ten ji aptiko seniai dingusių laiškų, įrašų ir filmuotų dokumentų. Jie atskleidžia nežinomų faktų apie nacių nusikaltimus. Be geografijos, plėtėsi ir pagrindinių veikėjų ratas. Alicė buvo didelės, plačiai išsišakojusios šeimos dalis. Jos istorija prasidėjo gete ir tęsėsi Vienos milijonierių sluoksniuose. Šios šeimos gyvenime svarbų vaidmenį suvaidino tokie garsūs asmenys kaip psichoanalitikė Anna Freud ir fizikė Lise Meitner, didelės reikšmės turėjo ir visai nepažįstami žmonės.


Vienoje gyvenusi žydė Alicė Urbach, atėjus į valdžią nacionalsocialistams, prarado tėvynę, šeimą ir karjerą. Ji pabėgo į Angliją, ten gavo tarnaitės darbą, o vėliau ėmė vadovauti žydų pabėgėlių mergaičių prieglaudai. Mokydama gaminti maistą, Alicė bandė nukreipti savo globotinių mintis apie karą.

REKLAMA


Alicės misija buvo labai užkrečiama. Savo maisto gaminimo stiliumi ji sugebėjo sužavėti naująją mokinių kartą San Fransiske. Tarp jų buvo daug jaunų moterų, norinčių sužinoti ne tik receptus, bet ir išgirsti nepaprastos moters gyvenimo istoriją.


Po karo Alicė pasitraukė į Niujorką. San Fransiske rengė maisto gaminimo kursus ir per amerikiečių televiziją pristatė geriausius savo miltinių bei mėsos patiekalų receptus. Viename Vienos knygyne ji netgi aptiko savo knygą. Bet kas gi yra tas vyras, kurio pavardė puikuojasi ant jos viršelio? Ar apskritai buvo toks virtuvės meistras Rudolfas Rӧschas?


Ši knyga – tai ir pranešimas apie vagystę. Alicė buvo dalykinių knygų autorė. Ji buvo priversta susitaikyti su tuo, kad jos kūrinį staiga nusavino kažkoks arijas. Tai, kas atsitiko šiai moteriai, buvo tik dalis didelės organizuotos apgavystės, kurią vokiečių leidyklos dangstė ir po karo. Klastingas nusikaltimas buvo atskleistas tik 2020-ųjų rudenį. Į viešumą iškilus šitam atvejui, buvo demaskuota apgavystė. Šioje knygoje tai aprašoma pirmą kartą. Alicė iki paskutinės akimirkos kovojo už savo knygą, vis dėlto galiausiai pati jos atsisakė, nes nenorėjo būti apibūdinama kaip liūdno likimo moteris. Ji troško, kad žmonės prisimintų tik jos veiklą ir nuotykius.

REKLAMA


Praėjus beveik keturiasdešimčiai metų po Alicės mirties, ji vėl tapo knygos „Taip gaminama Vienoje!“ autore.


Alicės istorija tėra maža dalelė, nes ji buvo tik viena iš milijonų moterų, dėl karo ir persekiojimo praradusių savo egzistencinius pagrindus. Iš jos buvo pavogta „tik“ autorystė. Bet nesvarbu, didelės ar mažos buvo tos vagystės, gąsdina tai, kad tarp vagių buvo ne tik aukštų partijų šulų, bet ir visai paprastų žmonių, kurie per naktį pasikeitė – tapo asmenimis, besivaikančiais naudos. Pasitaikė atvejų, kai tie patys valdininkai per karą tvarkė turto atėmimo dokumentus, o po karo rūpinosi jo grąžinimo dokumentais (deja, dažnai pavėluotai).


Knygos ištrauka


Bet geriausia 1935-ųjų rudens naujiena buvo ta, kad pasirodė Alicės antroji maisto patiekalų receptų knyga „Taip gaminama Vienoje!“ Ši knyga buvo 500 puslapių. Joje buvo sudėta viskas, ką moteris nuo penktųjų savo gyvenimo metų išmoko apie maisto gaminimą ir namų ūkio tvarkymą. Svarbu kiek įmanoma tiksliau atkurti knygos pasirodymo istoriją, nes Alicės leidykla vėliau paskleidė versiją, gerokai prasilenkiančią su tiesa.


Hermannas Jungckas, kuris vadovavo leidyklai nuo 1937 metų, 1974-aisiais viename jubiliejiniame straipsnyje aprašė, kas, jo nuomone, galėjo nutikti. Lieka neaišku, kodėl šis vyras taip detaliai bandė paaiškinti Alicės atvejį. Galbūt būgštavo, kad gali būti prieita iki teisminių procedūrų, o gal tiesiog norėjo pasiteisinti prieš save. Hermanno istorija pradedama aprašymu, kaip jo dėdė, leidyklos įkūrėjas Ernstas Reinhardtas, 1934-aisiais gavo pavedimą išleisti knygą:



„Mano dėdė nuvažiavo į Vieną. Jis lankė ten savo pažįstamus, bandydamas išsiaiškinti, kas galėjo parašyti tokią maisto patiekalų receptų knygą. Paaiškėjo, kad visų maisto gaminimo mokyklų vadovės jau buvo išleidusios savo knygas, tik ponia Alicė Urbach, vadovavusi mažai maisto gaminimo mokyklai, dar jokios neparašė.“


Jungcko pasakojimas skamba tarsi Pelenės istorija: leidėjas suradęs nepažįstamą moterį, kuri iki to laiko nebuvo parašiusi nė vienos eilutės. Jos, regis, nusitverta kaip laikino sprendimo, nes „visos maisto gaminimo mokyklų vadovės“ jau buvo išleidusios savo knygas. Iš tikrųjų Alicė kartu su seserimi Sidonija jau 1925-aisiais buvo publikavusi didelės sėkmės sulaukusią knygą – ji labai pravertė kelionėse, kur reikėdavo patiems gaminti maistą.


Galbūt Jungckas nieko apie tai nežinojo, bet jo dėdė Reinhardtas tikrai turėjo būti apie tai girdėjęs, nes Moritzo Perleso leidykla, kurioje pasirodė pirmoji Alicės knyga, atstovavo daugeliui vokiečių leidyklų Austrijoje, taip pat ir Ernsto Reinhardto. Nekiltų problemos dėl to, kad Jungckas čia nebuvo labai tikslus, jei jis savo pasakojime nebūtų žengęs dar vieno žingsnio.


Vyras rašė: „Netrukus ponia Urbach jau turėjo savo maisto patiekalų receptų knygą. Bet, kaip ši moteris vėliau kartą man prisipažino, ji pati nesukaupusi tiek daug receptų, todėl paėmusi nemažai receptų iš kitų maisto gaminimo knygų, tik suteikusi jiems kitokius pavadinimus.“


Dabar ima pamažu aiškėti, ką nori Jungckas pasakyti. Jo tikslas – priversti suabejoti Alicės knygos originalumu, kad šitaip paslėptų savo vagystę. Iš tikrųjų Alicė buvo surinkusi tiek daug medžiagos, kad iki 1938-ųjų ji netgi parašė ir įteikė Jungckui dar dvi patiekalų receptų knygas: vieną – apie vegetarinę mitybą, pavadintą „Skonis be mėsos“ (vok. Die fleischlose Kost), kitą – apie austrų mitybą, pavadintą „Vienos miltiniai patiekalai“ (vok. Wiener Mehlspeisen).

REKLAMA


Jungckas savo jubiliejiniame rašte nė žodeliu neužsiminė apie šias knygas. Jis rado rimtų priežasčių savo tylai pateisinti. Prijungus Austriją, Hermannas visas tris knygas išleido kito autoriaus pavarde. Taigi ne Alicė, o Jungckas „paėmė receptus iš kitos knygos“.


Alicė savo prisiminimuose visai kitaip pasakoja šios knygos atsiradimo istoriją: „Gavau laišką iš leidėjo R. Jis rašė: „Aš noriu Vienos receptų knygos! Ponia S. susipažino su Jumis važiuodama traukiniu į Gašteiną. Ji yra mano draugė. Ši moteris įsitikinusi, kad Jūs turite parašyti tokią knygą. Ar padarysite tai?“


Alicė sutiko. Ji didžiavosi, galėdama tęsti šeimos tradicijas: „Mano tėvas, vienas iš mano brolių, viena sesuo, daugelis pusbrolių, pusseserių – beveik dvidešimt šeimos narių rašė profesionaliai arba progai pasitaikius. Netgi vienas iš mano sūnų (Ottas) sukūrė filmo scenarijų ir pardavė jį filmų bendrovei Holivude... Aš tik sekiau kitų pavyzdžiu. Žinoma, nesitikėjau, kad mano knyga taps bestseleriu.“


1974-aisiais Jungckas nepaminėjo, kad „Taip gaminama Vienoje!“ tapo bestseleriu, užtat išsamiai aprašė visas su šia knyga susijusias problemas. Austrijoje ji buvusi išleista Centrinėje visuomeninėje leidykloje, skirtoje knygų ir grafikos verslams (ZG). Ši leidykla iš pradžių suskirstė Alicės knygą į atskirus sąsiuvinius ir juos atskirai pardavinėjo. Tai esą austrų pirkėjams sukėlė nesusipratimų: kažkodėl jie pamanė, jog autorė keliaus po visą Austriją, siūlydama žmonėms maisto gaminimo kursus.


Taigi ponas Jungckas, vadovaujantis jo paties pateikta versija, patyrė didžiulių nemalonumų, nes austrų atstovai žarstė neteisingus pažadus, tad Reinhardto leidyklai tekdavo nuolat atsakinėti į užklausas. Puikūs kritikai, kurie gavo šią knygą, taip pat verčia Jungcką lįsti po stalu. 1935-ųjų gruodį, vykstant kalėdinei prekybai, pasirodo pirmasis pagiriamasis himnas: „Alicė Urbach, kuri didžiuojasi geriausios „kulinarės“ vardu bei garbe, išleido nepaprastai gražią maisto patiekalų receptų knygą „Taip gaminama Vienoje!“ Pavadinimas pasako daug, bet ne viską. Į šią daugiau nei 500 puslapių knygą sudėta be galo daug visko – galima sakyti, ji atskleidžia beveik visą išmintį apie maisto gaminimą.“

REKLAMA


Laikraštyje „Die Reichspost“ prieita prie tokios pat išvados: „Taip gaminama Vienoje!“ – taip glaustai ir įsimintinai pavadinta... puiki Alicės Urbach, garsios ir mielai užsieniečių lankomos maisto gaminimo mokyklos savininkės, maisto patiekalų receptų knyga, kurioje pasakojama ir apie namų ūkio tvarkymą.


Tūkstančiai receptų nesugadintam Vienos gyventojų skoniui. Alicė ypatingu žvilgsniu pažvelgia ir į Vienos miltinius patiekalus, jau seniai garsinančius šį miestą visame pasaulyje: mini išskirtinį štrudelį, Užgavėnių spurgas, pyragėlius Kaiserschmarrn. Atskleidžia, kaip geriausiai paruošti visus šiuos mūsų gomuriui jau savaime suprantamus skanumynus, be to, gražiomis nuotraukomis labai natūraliai iliustruoja visus jų gaminimo etapus.


Kompetentinga kūrėja skiria atskirą skyrių moderniam mitybos būdui. Čia paaiškinama, kas yra vegetarai bei vegetariška virtuvė, pristatomi įvairiausi dietiniai patiekalai, pateikiama nemažai išsamių ir įtikinamų pasakojimų apie kūdikių maitinimą ir turistams bei savaitgaliams skirtą maistą.


O jei kas nors dar abejoja pateikiamų receptų įvairove, svarsto, ką galėtų pagaminti rytoj ar kokia nors ypatinga proga, užtenka tik užmesti akį į knygos priedą: ten susidomėjusysis be vargo ras santrauką patiekalų, siūlomų kiekvienai metų dienai, aptiks rinktinių ir kartu pigių užkandžių prie arbatos ar kavos, šeimos šventėms arba eiliniam vakarui receptų. Trumpai tariant, nėra taiklesnių žodžių šiai vertingai knygai apibūdinti nei tie, kurie pavartoti knygos pavadinime: „Taip gaminama Vienoje!“


Šioje receptų knygoje pateikiama daug spalvotų ir nespalvotų nuotraukų, kuriose vaizduojami ne tik patiekalai. Daugelyje fotografijų galima išvysti, kaip jaunos maisto gaminimo mokyklos mokinės kažką maišo puode. Tačiau pati Alicė parodo tik savo rankas – regime, kaip moteris minko tešlą ar pjausto patiekalo sudedamąsias dalis. Nematome viso jos kūno. Taip yra ne dėl to, kad Alicė to pageidavo. Ji mielai leisdavosi fotografuojama, nors ir nemanė esanti labai graži. Iš pokario laikotarpio išliko daugybė nuotraukų, kur ji išdidžiai pozuoja šalia bokštų dydžio tortų.


Būtų buvę labai paprasta nufotografuoti virtuvėje dirbančią Alicę taip, kad būtų matomas visas jos kūnas – ne tik rankos. Tai kodėl 1935-aisiais jos veidas nebuvo rodomas? Galbūt viena iš priežasčių ta, kad ji su savo stulbinama nosimi atrodė per daug žydiškai. Pavardė Urbach skambėjo nežydiškai (šiuo metu Urbachų yra ir žydų, ir ne žydų), bet jos veidas būtų atskleidęs visai kitokią tapatybę. O vokiečių leidykla 1935-aisiais to jokiu būdu nenorėjo. Panašiai kaip Alicė tuo metu jautėsi ir viena juodaodė knygų autorė JAV. Jos, kaip autorės, nuotraukos, regis, taip pat trukdė verslui, lygiai kaip ir jos „juodai skambanti“ pavardė. Ji tiesiog nebuvo paminėta.


Visa tai buvo ištrinta.


1935-aisiais Alicė nesiskundė dėl trūkstamų autorės nuotraukų. Ji pernelyg didžiavosi savo knyga ir šventė Vienoje kartu su visomis draugėmis jos pasirodymą. Moteris negalėjo net nujausti, kokį kelią jai dar teks nueiti.


***


Politinė situacija Austrijoje taip pat pablogėjo. 1936-ųjų liepą Schuschniggas sudarė sutartį su Hitleriu. Ji, regis, turėjo sustiprinti Austrijos suverenitetą. Hitleris užtikrino, kad neketina kištis į vidinius Austrijos reikalus ir neplanuoja aneksijos. Atsakydamas į tai Schuschniggas paskelbė amnestiją Austrijos nacionalsocialistams. Tuo metu Mussolinis vis labiau nusisuko nuo Austrijos ir atsigręžė į Hitlerį. Iki to laiko Italija siūlė apsaugoti austrus nuo galingojo kaimyno iš Šiaurės. „Atrodo, kad mūsų politinė situacija darosi vis niūresnė, – 1937-ųjų kovą rašė Sigmundas Freudas savo kolegai. – Nacių įsiveržimo greičiausiai neišvengsime... Deja, mus lig šiol gynęs Mussolinis, regis, atlaisvino Vokietijai rankas.“


Taigi tiek politinė, tiek finansinė Alicės padėtis atrodė grėsminga. Ji turėjo keisti savo gyvenimą, kol dar ne per vėlu. Regis, Anglija siūlė jai išeitį. Vienas elegantiškas viešbutis Braitone ieškojo garsios virėjos. Alicė manė jau tokia tapusi. Ji norėjo išvykti.


Ottas tolimojoje Kinijoje labai stebėjosi tokiais planais. Jo mama mylėjo Vieną, tad sūnui kilo klausimas, kodėl ji staiga nori palikti savo tėvynę ir visas savo drauges. Vaikinas suprato, kad mažai galimybių sutrukdyti jai žengti šį žingsnį. Jei mama dėl ko nors apsispręsdavo, visada įvykdydavo. Todėl, būdamas toli, Ottas bandė palaikyti Alicę: „Aš esu įsitikinęs, kad Anglijoje tau nebus labai sunku. Iš pradžių, žinoma, nepatiks, nors Braitonas, atrodo, yra puikus miestas.“ Ottas jau suvokė, ką reiškia išvykti. Jis tiesiog per daug gerai žinojo, kokie gali būti pirmieji mėnesiai.


1936-ųjų pabaigoje Alicė uždarė savo maisto gaminimo mokyklą ir atsisakė nuomojamo buto Goldego gatvėje. Devyniolikmečiui Karlui teko persikelti pas savo studijų draugą Willį.


1937-ųjų vasarį, likus penkioms dienoms iki Alicės 51-ojo gimtadienio, ji išsiregistravo iš Vienos ir išvyko į Londoną. Tuo metu rašyti Alicės laiškai dingo. Bet iš jos sūnų laiškų galima suprasti, kad moteriai Anglijoje buvę sunku gauti leidimą dirbti. Ottas kankinosi tolimojoje Kinijoje, kad negali niekuo padėti. Jis rašė Karlui:


„1937-ųjų kovo 8-oji


Mielasis Karlai,


gavau tavo, taip pat liūdną mamos laišką. Aš esu labai nusiminęs, nežinau, ką daryti. Parašiau mamai, kad, ištikus bėdai, telegrafu nusiųsiu jai šiek tiek pinigų, nes aš čia galiu truputį pasiskolinti... Džiaugiuosi, kad tu nenuleidi galvos. Dėl tavęs bijau mažiau negu dėl mamos. Jei tu nebeišsiversi su pinigais, parašyk man... Jeigu labai reikėtų, aš galėčiau atsiųsti tau po 15 dolerių per mėnesį.“


Mėnesį praleidusi Anglijoje, 1937-ųjų kovą Alicė grįžo į Vieną. Jai tai buvo baisus smūgis. Ottas taip pat jautėsi sukrėstas dėl jos nesėkmės Anglijoje. Jis rašė Karlui: „Gavau tavo paskutinį laišką, kuriame rašai, kad mama vėl Vienoje. Tikrai baisu. Tikėkimės, viskas netrukus susitvarkys.“ Bet Ottas nujautė, jog politinė padėtis Austrijoje jau nepasitaisys. Jis norėjo kuo greičiau grįžti į Ameriką, kad ten pagaliau uždirbtų daugiau pinigų Alicei ir Karlui. Atrodo, jam nusišypsojo sėkmė.


„Šanchajus, 1937-ųjų gegužės 14-oji


Mielasis Karlai,


didelė naujiena: aš gavau vizą įvažiuoti į Ameriką. Gali įsivaizduoti, kaip džiaugiuosi. Buvau dviem savaitėms išvykęs į Nančangą, o grįžęs radau vizą. Dabar dar užtruks apie du mėnesius, kol gausiu kvotos numerį iš Amerikos konsulato Vienoje...“







  • Paskutiniai numeriai

  • Savaitė - Nr.: 11 (2024)

    Savaitė - Nr.: 11 (2024)