Mėgstamiausia vasaros knyga

Vasaros prie vandens (jūros, ežero, upės ar tiesiog didelės stiklinės vandens) knyga. Apie moteris ir vandenį. Apie gyvenimą, draugystę, meilę, buitį ir saviraišką. Skirtingumus ir panašumus. Nuotaikas ir spalvas. Lengva, laisvai tekanti, įdomi, žavi ir netgi labai graži vizualiai! Dar be galo sužavėjo akvarele lieti skirtukai, pridedami prie knygos - kiekvienas unikalus, skirtingas, rankų darbo.

Irma R.

Keisė Hanvel - geriausia ugniagesė savo komandoje. Nors ji moteris, tačiau jos sugebėjimams neprilygsta net ir vyrai. Už aukštus pasiekimus darbe, Keisė nuominuojama Ostino miesto Priešgaisrinės saugos ir gelbėjimo departamento apdovanojimų ceremonijoje. Tačiau tada nutinka tai, ko moteris negalėjo susapnuoti net baisiausiame sapne. Apdovanojimą Keisei tenka atsiimti iš žmogaus, kuris praeityje sugriovė jai gyvenimą. Po šventėje įvykusio incidento, ugniagesei tenka išeiti iš darbo šiame skyriuje ir kraustytis gyventi pas mamą, kuriai reikalinga pagalba. Ji pradeda dirbti Lilijano gaisrinėje. Deja, šis naujas etapas, naujame darbe - nebus lengvas... Nebent jį nušvies užgimstanti meilė? Ėmiau šią knygą į rankas su mintimi, kad labai noriu gero, vasariškumo lengvumo turinčio romano. Tokio, kuris įtrauktų, tačiau neapkrautų galvos, o skaitymas būtų smagus ir be menkiausio nuobodulio, kurį galėtų sukelti veikėjai ar pateikiamos situacijos. Dabar, kai perskaičiau, galiu drąsiai teigti, jog tai ir gavau! Nors pati pradžia skaitėsi sunkokai, bet po to viskas įsivažiavo į savo vėžes ir skaityti apie Keisės gyvenimą buvo vienas malonumas. Tiesa, kur dar kurioziškos situacijos, kurios privertė nusikrizenti. Knygoje aptariama nemažai temų. Visų pirma, gaisrininkų darbas ir jo keliami iššūkiai bei pavojai. Nors apie darbą ir nėra labai plačiai kalbama, mano nuomone, keletos čia pateiktų situacijų visiškai pakanka tam, kad pavyktų susidaryti pirmąjį įspūdį. Antra, feminizmas, su kuriuo visur, net ir šiais laikais, gali susidurti moterys. Šiuo atveju, Keisė tai patyrė tada, kai perėjo dirbti į Lilijano gaisrinę. Ten į moterį „kitaip“ žiūrėjo jos kolegos bei viršininkas. Trečia, ir, mano nuomone, svarbiausia - atlaidumas bei mokymasis atleisti net ir tiems, kurie mūsų gyvenimą pavertė pragaru. To reikia ne tiek dėl jų, bet kiek dėl mūsų pačių gerovės ir dvasinės ramybės. Dar, žinoma, paliečiami dukters ir motinos santykiai, praeities klaidos, naujai užgimstantys jausmai. Vienintelis dalykas, už kurį ši knyga negavo aukščiausio įvertinimo, yra tai, kad meilė man pasirodė pernelyg banali. Rekomenduoju, jei ieškote knygos, su kuria galėtumėte apsipalaiduoti, su kuria galėtumėte pabėgti nuo dienos rūpesčių, be to, dar ir dėl to, kad man gerą įspūdį paliko aptartos temos.

Gabrielė A.

"Paprastai, gyvendami tam tikrą gyvenimo akimirką, žmonės nė nenumano, kaip ją gyventi.“ Apie nekalbėjimus, nusikalbėjimus ir nesusikalbėjimus. Apie lūkesčius, įsivaizdavimus ir tikrovę. Apie prasilenkiančius, susitinkančius, kaktomuša susikertančius gyvenimus, kurie nors ir blankiai, nors ir minimaliai, bet, vis tik, turi galios vieni kitiems. o juo irė Apie tai, kad žmogaus gyvenimą, kurį jaučia jis pats ir tą, kurio viziją nešiojasi nors ir patys artimiausi - gali skirti ištisi šviesmečiai. REKOMENDUOJU ieškantiems melancholiškos knyginės dėlionės - pažaisti kviečiančio pasakojimo: pačią Oliviją autorė išdalino į 13-ą detalių, kurias reikia surinkti, atrinkti, sujungti ir taip pamatyti ne tik pilną herojės portretą, bet ir pačią knygos esmę. Rekomenduoju norintiems lėtesnio bei ramesnio skaitinio, kuriam netrūksta nei psichologinio gylio, nei gyvenimiško sodrumo. Patiks tiems, kurie dairosi realistiško poskonio: liūdesys čia vaikšto drąsiai bei proporcingai, tarsi džiugesio šešėlis. „Prichaltūrintos“ pozityvumo bombos čia nerasite, bet vis tik, šypsena, manau, pakutenti širdį gali. NEREKOMENDUOJU, jei norite knygos su į save įsiurbiančiu veiksmu - ne, čia žybsi kasdieniško veiksmo liepsnelės bei vinguriuoja tikrai ne amerikietiški, o tarpusavio santykių kalneliai. Jokios dramos vardan dramos, na, bent jau mano akimis - nebuvo, tad norintiems žioptelti adrenalino ir dėl to neužversti puslapių nuo pradžių iki pabaigos - ne, nemanau, kad tai jums. Įspėjimas ir tiems, kurie tikisi aiškios, konkrečios Olivijos ir jos portreto pilnų puslaspių - nors pati moteriškė iš stoto ir pilna, deja, bet užima vietos daug mažiau, nei tikitės: ją teks atkapstyti, atrasti ir dažniau išvysti kitų akimis, nei išgirsti jos pačios balsą. Jei tai problema, dar pasvarstykite prieš imdami. O kaip man? Pasakysiu buitiškai - nu žiauriai patiko. Žiauriai. Dar viena „kitokia“ knyga į mano romanų pasaulėlį. Kitokia, nes nebuvo vėžių, kuriomis mėgaujuosi riedėdama - jokių praeities maišalynių, kurias reikia išnarplioti šiandien, vardan šviesaus rytojaus vizijos. Bet taip, gyvenimo susibėgimų, susikirtimų ir kitokių bendrystės gijų čia apstu. Net ir šiokius tokius maišalynės atgarsius išgirsti galima. Tik skambina jais ne praeitis, o dabartis, ši diena ir mūsų visų gyvenimai. Čia ir dabar. Iš skirtingų varpinių. „Ne viskas yra taip, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio, nes tiesa turi daug kampų“ - dar vienas mano mėgstamiausias skaitomų istorijų moto, o šioje knygoje jis užsilipęs ant scenos vaidina iš visos širdies. Taip, kaip įmanoma geriausiai. Nė kiek nesistebiu, kad knyga gavo prestižiškąją Pulitzerio premiją, o kartu visas savo permijas bei medalius užkabinu ir aš. Ploju atsistojusi ir metu į sceną gėles. Olivijos pasirodymas krito į akį, o nuslinkęs per visą sielą, manau, įsikerojo ilgam. Skaičiau po truputį, po skyrelį, neskubėjau (nenorėjau!), bandžiau tvarkingai sustatyti savy kiekvieną istorijos dalį, prieš tai pašokdinusi, apsukusi ratą kitą jausmuose, nes tikrai nemanau, kad tai greito vartojimo tekstas. O kaip pati Olivija? VISOKIA. Kaip ir mes. Vieniems autoritetinga, o kitiems - žiežula, vieniems santūri, o kitiems - nuoboda, vieniems su skoningu humoru, o kitiems - kandi. Ji tokia pati ir tuo pačiu kitokia, ta pati ir keistai kita, priklausomai nuo to, iš kurio kampo matai, kieno akimis stebi. Bandžiau susidėlioti jos portretą it mozaiką, o kai tai padariau, dievaži, pamilau - įsidedu rėmelius ir kabinu ant širdies sienos.

Viktorija L.

„Jeigu jau jiems skirta pasirūpinti tuo, kas pranoksta juos pačius, vadinasi, jie turi perlipti per savo asmeninius interesus - to nepaneigsi.“ 279 psl. Apie meilę literatūrai ir litaratūros nutiestus kelius į tikrąją meilę. Apie gyvenimo pokyčius, jų įkvėptus sprendimus ir kaip jie, galiausiai, vėl užsuka naujų pokyčių ratą. Apie siekius, tikslus, svajones ir bendrystę. Apie tai, kaip gimsta draugystės ir kad jas tinkamai auginant, galima užaugti pačiam. REKOMENDUOJU, jei esat skaitę bent vieną Džeinės Osten knygą ir glaudėt istoriją prie širdies - ši knyginė jos knygų draugija laukia jūsų! Anglijos kaimo dvasia, rašytojos gyvenimo detalės, bendro tikslo vienybė ir draugiška atmosfera. Siūlau pasiilgusiems ramaus gyvenimo tėkmės ritmo - čia bus ir skaudulių, ir nušvitimų, bet visi jie neužaštrinti sintetinės dramos prieskoniais. NEREKOMENDUOJU, norintiems kažko „vau“, bet dar nespėjusiems susipažinti su Džeinės Osten kūryba - knyga gali pasirodyti nuobodoka. Čia daug herojų dialogų nukreiptų į autorės kūrybą, jos romanų detales. Čia išties nemažai užslėptų knyginių pasierzinimų, kurie ne tik liks paslaptingi, bet rizikuoja ir suerzinti, jei nė nenutuoksite, apie ką čia tauškia. Kitaip sakant, kažin, ar gera idėja eiti į susirinimą reikalo, apie kurį nieko nenutuokiate. Nebent, vedami smalsumo ir be didelių lūkesčių. O man patiko! Nežygiavo per kūną laimės šiurpulių kolonos, nenunešė stogelio ir jausmų pliūpsniai - bet buvo taip gražu, jauku ir gera, kad su nekantrumu laukiau kiekvieno vakaro, kada ir vėl grįšiu į Čotoną, ir vėl susitiksiu su tais, dievaži, pamišusiais Džeinės Osten gerbėjais. Bet pamišusiais tik iš pačios geriausios pusės! Negalėjau nesišypsoti skaitydama ir jausdama jų meilę autorei, literatūrai ir apskritai - knygoms. Kaip aš juos supratau! Ir mielai būčiau prisijungusi prie tos kompanijos! Tai, sakysit, kur mano laimės priepuoliai, kodėl ne maksimumas? O todėl, kad nesu taaaip gerai susipažinusi su autorės kūryba, kaip veikėjai, tad negalėjau prisijungti prie visų herojų diskusijų ir, įtariu, pamečiau dalį malonumo. Ir vis tik, mane ištiko šalutinis poveikis - užsimaniau pakartoti „Puikybę ir prietarus“ bei naujai susipažinti su „Ema“. Net pavydžiu sau, nes dabar atsiversdama romanų puslapius, mintyse galėsiu ruošti ir prakalbą šios draugijos susitikimams - žinosiu, kad turiu su kuo pasikalbėti. Apie knygas su knyga. Ups, jaučiu, kad ir pati tampu pamišėle, bet kodėl gi ne.

Viktorija L.

Puiki, smagi, lengvai skaitoma knyga su dailiomis iliustracijomis. Visų pasaulio vaikų pamėgto Muminuko gimtadienis šįkart bus neįprastas!

Ieva T.

Šioje knygoje pagrindinė herojė susiduria su nepasitikėjimu savimi dėl savo turimo charakterio / asmenybės tipo. Ar tik atrodo, kad visi aplinkiniai žmonės turi geresnę asmenybę, labiau pasitiki savimi..? Ironiškai ir linksmai aprašytas jos bandymas pakeisti asmenybę ir prie kokių išvadų tai galų gale priveda.

Vitalija T.

Tai pasakojimas apie moterį, kuri ant savo naktinio staliuko laiko granatą. Apie prezidento anūkę, kuri gyvena garaže. Apie garbaus amžiaus damą, kuri el. paštu susirašinėja su vaikinais iš Zimbabvės ir Australijos. Būdama trylikos, ji taip ir nesulaukė mamos svetimo miesto geležinkelio stotyje, bet... per patį Antrojo pasaulinio karo pragarą su vokiečių karininku planavo pabėgti į Islandiją. Ji – salų mergaitė, nenuorama, melžusi karves Argentinoje, o vėliau studijavusi fotografiją. Ir štai Jūsų vaizduotėje iškyla daug skirtingų paveikslų, bet moteris juose – ta pati. Herbjorga Marija Bjornson turi ką papasakoti, nes buvo jūrų vilko žmona ir svetimšalė, namų šeimininkė ir benamė. Tokio gyvenimo nesudėsi į filmą, nepakartosi ir nesusapnuosi. Neabejoju, kad jau norite su ja susipažinti. Vienintelis būdas tai padaryti – atsiversti šią knygą.

Žydrūnė U.

Sakoma, kad istorija turi pulsą, bet jo iš esmės niekada nejutau, net kai man prie ausies jis trinksėjo kaip būgnai. (p.117) Apie prabangų ir varguolišką Niujorką, apie prašmatnų Brodvėjų ir pigų teatriūkštį, apie bohemišką jaunystę ir aristokratiškus suvaržymus, apie karo metus ir gyvenimą, tarsi karas būtų tik niekeno neskaitomo laikraščio antraštė. Apie šeimą, meilę ir draugystes, apie šventą naivumą ir patirtis bei klaidas, kainuojančias akiplėšiškai daug, bet kurias verta įsigyti it kokį ilgaamžį, gero sukirpimo aprėdą. Kad prisimintum ir, galiausiai, kad papuoštum save. Knyga apie laisvę, poreikį gyventi savaip bei žygį į svajones, kuomet maršrutą tenka pakeisti ne kartą. Ir, žinoma, apie tai, kad jei negirdi ir nepataikai į ritmą mušančius būgnus, nereiškia, kad tavęs nepasivys jų melodijos aidas. REKOMENDUOJU norintiems pašėlioti Amerikoje, kol tuo metu Europoje jau šėliojo karas. Norintiems pasivaikščioti žeme karo metais ir neužiminti ant jokios granatos, kurios ištaškytas paslaptis kažkam po kažkiek metų teks susirinkti. Norintiems jausmo, kad, vis tik, karas palietė visus, bet ne būtinai kiekvieną asmeniškai. Istorija ieškantiems tuštokos, pasimetusios, bet pasiutusios jaunystės, kuri sugebėjo užaugti į tvirtą, bet tolerantišką, žinančią, ko nori, bet tuo pačiu ir atvirą gyvenimui brandą. Norintiems įkvėpti laisvės, bohemos, moterų draugystės ir kitoniškumo. Visokiais kampais. NEREKOMENDUOJU, jei kūniški malonumai, jūsų nuomone, galimi tik po vestuvių ir tai, būtų gerai tik giminei pratęsti - ne, neimkit, pasirodys kažkoks "kūrveškų" šou, o kur dar nesibaigiančios puotos "maro metu". Jei nė karto savęs nepaklausėte, tai kas yra ta laisvė gyventi, su kuo turėčiau dalintis savu gyvenimu, kodėl ar kas už jį atsakingas - ne, gali būti, kas taip pat nerasite jokio grožio. Jei nemėgstat senučių jaunystės prisiminimų, kad ir kokių šmaikščių, atvirų, drąsių ar net įkvepiančių - turiu jus įspėti, visa ši knyga, tai tarsi laiškas kitai moteriai, kuriai norisi teisingai perteikti vieną motyvą. Matot, kartais prireikia atskleisti viso gyvenimo detales, norint paaiškinti mažutį jo epizodą, tokį, kurį lengvai būtų galima paslėpti po vieno sakinio žodžiais, jei tai darytų pašalinis. Ir jis ne skaudžiai, bet reikšmingai suklystų. Nes ne viskas yra taip paprasta, kaip atrodo iš šalies. Na, ir tikrai neimkit, jei norit karo laikų istorijos, tokios "kaip visada" - skaudžiai, painiai, bet romantiškai. Čia gyvena aistra. Aistra gyvenimui. Ir man labai patiko! Labai. Atvira, nuoširdu ir su humoru. Nė nepajutau, kaip ištirpo 500 psl. Ir nors pagrindinė herojė gana toli nuo manęs, abejoju, ar mes atrastume bičiulystę (na, bent jau su jos jaunystės versija), bet skaitydama jaučiausi sava. Draugė. Patiko, jog prisijaukintas šiek tiek kitoks romano išpildymas, atrastas šiek tiek kitoks karo laikų pasakojimo kampas. Juk visokių žmonių yra ir atgaiva sutikti tokius knygose - ir tuos, kuriems jūra iki kelių, ir tuos, kuriems [per] daug kas gyvenime "lafa". Tik štai, realybė pasiveja net ir "tokius". Kad ir kitaip. Kad ir vėliau. Nemėgstu, kai knygose pažodžiui aprašomi vakarėliai, kas ką veikia ir kaip ūliavoja, tad labai nustebau, kad nors pačių vakarėlių čia tiek, kad nė nebesuskaičiuosi (juk kasdien!), o pusė veikėjų didžiąją knygos dalį laksto apgirtę, bet tai nė kiek neerzino. Tarsi uodi alkoholio tvaiką, tarsi junti sopančią galvą, tarsi yra ir išsamesnių detalių, bet jos tokios, kurios tiesiog "pakabina" bohemišką aurą sklandyti virš žodžių ir tiek. Be bandymo įtikinti. Skaitydama supratau, kaip įdomiai susukta knyga, jog net pavadinimas man tapo daugiakampis: nežinau ar buvo tokia užmačia, bet sau išsikapsčiau ne vieną reikšmę. Puikus skaitinys apie bohemišką gyvenimą ir tai, kad kartais reikia nugyventi ilgą gyvenimėlį, norint suderinti minčių ir kūno laisves.

Viktorija L.

Tai paskutinė knygų serijos „Raganius“ dalis. Labai įdomi ir įtraukianti istorija apie raganių Ciri – pažadėtą vaiką, apie Jenifer – raganą, kurią mylėjo raganius.

Romualda Š.

Tai skaudi nuslėptos istorijos dalis. Emociškai sukrečiantis romanas, tikrai verta perskaityti.

Aušra T.

Niekada neapsigaunu, kai išsirenku skaityti kokias nors premijas gavusias knygas. Tikrai jos būna vertos skaityti, žinoma, pasitaiko išimčių, bet labai retai. Ši knyga pelniusi "The Man Booker" premiją. Nuostabi knyga. Knygos herojė Klaudija garsi istorikė, buvusi karo korespondentė, guli mirties patale. Slaugėms ji retkarčiais prisipažįsta, kad kuria pasaulio istoriją.Ji prisimena savo gyvenimą: motinos Editos, brolio Gordono, meilužio Džesperio, dukters Lisos ir Tomo, kuris buvo svarbiausias jos gyvenime - didžioji meilė, prarasta karo metu Egipte. Kartu su žmonių istorijomis atsiskleidžia ir viso pasaulio istorija, troškimai ir netektys. O dabar kelios patikusios citatos: "Istorija susideda iš daugelio balsų, iš visų tų balsų, kuriems pavyko tapti girdimais..." (p. 12); "Istorija - tai sumaištis, - mirtis ir painiava, ir netektys..." (p. 207); "Manau, kad likimas yra tai, ką tu iš jo padarai..." (p.231).

Roma V.

Nadia - šešiolikmetė panelė, kuri, kaip ir dauguma jos bendraamžių, turi vieną vienintelį tikslą - tapti įžymia influencere ir, aišku, tokiu būdu išgarsėti. Tam, kad pavyktų tai įgyvendinti, jai reikia daug sekėjų socialiniame tinkle instagram, taip pat įspūdingų nuotraukų, kurios pritrauktų kuo gausesnę auditoriją. Dėl to Nadia pasiryžusi viskam: pirkti netikrus sekėjus, meluoti tėvams bei aplinkiniams, numoti ranka į mokslus ir egzaminus, net susipykti su draugėmis, kurios ją visada palaikė. Nors šiame kelyje ji ir patiria daug sunkumų, vis dėlto, įgyvendinti šį savo norą Nadiai pavyksta. Mergina tampa influencere, gauna pinigų ir prekių iš įvairių kompanijų, tačiau ne viskas auksas, kas auksu žiba. Vos tik išvydau, kad „Alma Littera“ išleido šią knygą, supratau, jog būtinai noriu ją perskaityti. Kodėl? Todėl, kad vis dar mėgstu tas jaunatvišku užsispyrimu bei naivumu pasižyminčias knygas, kurios yra idealus pasirinkimas tada, kai nori atsipalaiduoti po sunkių kūrinių, tokių, kuriose randi dėl ko smagiai, su šypsena veide, pavartyti akis. Ar gavau tai, ko tikėjausi? Tikrai taip! Jau nuo pirmų puslapių šypsena puošė mano veidą dėl aprašytų kurioziškų situacijų. Apie tai, kas pasakojoma šioje knygoje ir kokios temos paliečiamos, turbūt, net nereikia labai išsiplėsti. Socialiniai tinklai, influencerių kasdienybė ir mergina, kuri pasiryžusi visiškai bet kam bei sumokėti bet kokią kainą, kad tik taptų tokia, kaip kitos populiarios merginos. Manau, kiekvienas ir savo aplinkoje galėtume atrasti ne vieną ir ne dvi šešiolikmetes, kurios to taip pat trokšta, nes juk būti influencere šiais laikais labai „madinga“. Pagrindiniai knygos minusai būtų tai, jog vietomis tikrai pernelyg erzino pagrindinės veikėjos, Nadios, perdėtas kvailumas ir tokie neapgalvoti, savanaudiški sprendimai. Taip pat užmačiau keletą vertimo klaidelių, kurios neprasprūdo pro akis skaitant. Mano nuomone, paaugliams ši knyga tikrai turėtų patikti, o gal ir bus naudinga iš tos pusės, jog atvers akis - originalas visada vertingesnis už kopiją. Niekada nebūsime laimingi, jei tik kažką pamėgdžiosime, kažką kopijuosime, bet visiškai pamiršime tikrąjį save. Na, o suaugusiesiems, žinoma, „Influencerė“ gali pasirodyti banaloka ar niekuo neišsiskirianti, tačiau knyga ir yra labiau subalansuota jaunam žmogui, kuris dar tik ieško savo gyvenimo kelio bei tikslo. 3/5

Gabrielė A.

Niekad nesižavėjau noru skaityti istorinius romanus. Tačiau šis kūrinys mane "pavergė" savo stiliumi, istorinės žinios labai įdomiai perteiktos, todėl skaityti buvo vienas malonumas. Tiek pirmoji, tiek antroji romano dalis parašyta labai patraukliai, daug istorinių faktų, rašytoja atskleidžia rusų tautos papročius, caro Petro norą rusų tautą atvesti į civilizuotesnį vakarų pasaulį. Labai patiko.

Rita B.

Tai puiki knyga. Šioje knygoje atsakymų ras moterys, keliančios moteriškumo ir savivertės klausimus, skyrybų ir kitokią krizę išgyvenančios, galų gale visos, ieškančios gilesnio ir tikresnio santykio su savimi bei pasauliu. Daug dėmesio knygoje skiriama saviugdos gairėms, kurios padės plėsti požiūrį, kurti ryšį su savimi, rasti naujų vidinių resursų ir įgalinti save naujiems pasirinkimams.

Giedrė V.

„Kitokias“ rekomenduoju skaityt tiesiog kaip detektyvą, nieko per daug rimto apie pasirinkimą neturėt vaikų nesitikint.

Giedrė V.

1942-ųjų liepą, Paryžių drebino siaubingi įvykiai. Visame mieste buvo gaudomi čia gyvenantys žydai. Tiesa, juos gaudė ne naciai, o pačios Prancūzijos pareigūnai. Ši nelaimė neaplenkė ir mergaitės Saros šeimos. Kai į jų namus įsiveržė pareigūnai, sakydami, jog jie turi dešimt minučių tam, kad pasiimtų svarbiausius daiktus, Sara savo broliuką paslėpė spintoje, naiviai tikėdamasi greitai grįžti namo ir jį išlaisvinti. Žmonės buvo vežami į Žiemos velodromą, kur atskiriami į skirtingas grupes: vieni keliauja į Aušvicą, kiti į stovyklą prie Orleano. Saros mintyse sukosi tik viena mintis - ji turi grįžti namo ir išlaisvinti spintoje užrakintą broliuką. 2002-ųjų gegužė, Paryžius. Džulija Džarmond - amerikietė, ištekėjusi už prancūzo. Dirbdama žurnaliste, ji gauna užduotį - parašyti straipsnį apie Žiemos velodromo žydų gaudynes. Gilindamasi į šį istorinį įvykį, moteris sužino, kad jos vyro šeima turi sąsają su Saros šeima. Džulija supranta, jog privalo viską detaliai išsiaiškinti... Istoriją, kaip mokomąjį dalyką, pamilau prieš keletą metų, iki tol ji manęs stipriai nežavėjo. Pamaniau, kad būtų pats laikas paskaityti ir knygas, kurios nėra vien tik išgalvotos istorijos, tačiau jose remiamasi tuo, kas iš tiesų vyko. Manau, pradedant pažintį su tokia literatūra, „Saros raktas“ - idealus pasirinkimas. Kodėl? Pirmiausia todėl, kad šioje knygoje susipina dvi laiko juostos, dviejų moterų, iš skirtingų laikotarpių, istorijos. Kai šių moterų gyvenimai susijungia į vieną, bendrą knygą, mes gauname puikų, dramatišką pasakojimą, pagardintą žiupsneliu istorinių faktų. Žydų genocido įvykiai yra be galo skaudūs ir palietę, galima sakyti, visą pasaulį. Daugelyje šalių jie buvo tremiami į koncentracijos stovyklas sunkiam, alinančiam darbui, o po to ir negailestingai nužudomi. Žydai susilaukdavo didelio pasmerkimo iš aplinkinių žmonių ir atsirasdavo tik retas, kuris jiems nuoširdžiai padėdavo. Šioje knygoje, kaip pavyzdys, yra pasitelkiama Saros šeima. Kai pareigūnai atėjo į namus jų išsivesti, mergaitė net negalėjo pagalvoti, jog artimiausiu metu negrįš namo. Ji tikėjosi, kad vyrai - geri žmonės, mat jie juk prancūzai. Deja, jos vaikiškas naivumas buvo visiškai sutryptas, kai išvydo, koks siaubas iš tiesų laukia jos bei tėvų. „Saros raktas“ be žydų tragedijos aptaria ir dar vieną temą, kuri aktuali šiuolaikiniam pasauliui, - vyro neištikimybę ir santuokos iširimą. Šiam dalykui pasitelkta Džulija ir jos šeima. Šių žmonių santykius galėjo paveikti daugelis dalykų: kultūriniai skirtumai, ilgalaikis nevaisingumas, keli persileidimai, bet labiausiai, turbūt, menkos vyro pastangos išsaugoti santuoką. Juk kas gali laukti tokių santykių, kuriuos puoselėja tik vienas iš partnerių, kai kitas tuo tarpu suka į kairę? Neneikime to, jog ir dabar galėtume surasti tikrai ne vieną tokią porą. Rekomenduoju visiems, kam patinka tikros, gyvenimiškos istorijos, kurios dar ir pagrįstos istoriniais faktais, kurie, norim to ar nenorim, yra mūsų visų praeitis, kurią turime žinoti ir prisiminti. „Zakhor. Al Tichkah. Prisimink. Niekada neužmiršk.“ 5/5

Gabrielė A.

Deizė Džouns - gražuolė mergina, audringų vakarėlių dalyvė ir puikaus balso savininkė, mokanti kurti dainų tekstus, kuriai atsibodo slėptis kitų muzikantų, vyrų, šešėlyje. Bilis Danas, kartu su savo broliu Gremu, įkūrė roko grupę „The six“. Ši grupė, pamažu kildama į viršų, jau pasiekė tikras aukštumas. Tačiau jiems trūko vokalistės, kuria tapo Deizė. Susijungę drauge, jie 1979 metais išleidžia nepriekaištingą albumą, kuris tampa pačiu populiariausiu iš visų prieš tai buvusių. Nuo to laiko, roko grupė pradėjo vadintis „Daisy Jones & The six“. Deja, kaip greitai išpopuliarėjo, taip greitai ir nusileido - vienas po kito, grupės nariai nusprendė trauktis. Kas pastūmėjo tokį roko grupės iširimą? Knyga, paremta tikrais įvykiais ir faktais apie populiarią aštuntojo dešimtmečio grupę. Tikriausiai, vien šis argumentas, jog tai tikra istorija, kurią išgyveno realiai egzistavusi roko grupė, padidino mano įvertinimą, skirtą pačiam kūriniui. Pradžia buvo daug žadanti, tačiau per vidurį reikalai buvo pakrypę į blogąją pusę, o artėjant link pabaigos vėl pasitaisė. Neslėpsiu, jog ilgai dvejojau: tai 3 ar 4 žvaigždutės, bet galiausiai nusprendžiau, kad vis dėlto knyga nusipelnė 3 žvaigždučių. Ši knyga parašyta tarsi savotiškas interviu su visais „Daisy Jones & The six“ grupės nariais. Kartais šių žmonių pasakojimai nesutampa bei nėra vienodi visu šimtu procentu, nes kai kurie, galbūt, mėgsta nutylėti jiems nepriimtinas detales arba tiesiog kiekvienas tą pačią situaciją supranta ir interpretuoja vis kitaip. Tai pasakojimas, neslepiantis jokių roko grupės narių kasdienybės detalių, o sakantis tiesiai šviesiai taip, kaip yra. Narkotikai, alkoholis, priklausomybės, neištikimybė ir daugelis kitų tamsiųjų dalykų, kurie yra įžymių žmonių realybė, tik dažniausiai mes jos akivaizdžiai nematome. Istorija duoda žinią, kad gyvenimas, būnant garsiu žmogumi, tikrai nėra lengvas. Tačiau, žiūrint iš šalies, man pasirodė knygos kontekste tų priklausomybių per daug, atrodo, lyg muzikantai nemokėtų be jų gyventi ir nieko daugiau neveikia laisvalaikiu. Nepaisant užkliuvusių dalykų, neabejoju, jog skaitysiu kitas šios autorės knygas, ypač vis svajoju apie „Malibu“, nes kai tiek gerų atsiliepimų girdėjau, ar galima atsispirti? Visų pirma, rekomenduoju tiems, kuriems patiko ši grupė ar jos dainos. Visų antra, tiems, kurie yra roko ar paprasčiausiai muzikos gerbėjai. Žinoma, ir tiems, kuriems patinka realių žmonių istorijos, jų išgyvenimai ir potyriai. „Supratimas, jog pasaulyje yra žmogus, kuris dėl tavęs nuveiktų bet ką ir dėl kurio tu nuveiktum bet ką, leidžia pajusti dvasios ramybę.“ „Aistra... tolygi liepsnoms. Ir taip, ugnis džiugina. Bet mes sudaryti iš vandens. Vanduo padeda mums išgyventi. Tik dėl vandens neprarandame gyvybės. Šeima - kaip vanduo. Už vandenį man nėra nieko svarbiau.“ 3/5

Gabrielė A.

Dvi moterys - jas skiria šimtmečiai, bet vieną dieną jų gyvenimai tarsi susipina... 1791 m. nuošalioje gatvelėje įsikūrusi slapta vaistinė, kažkada tarnavo kilniems tikslams - čia buvo gaminami vaistai, kad padėtų žmonėms išgyventi. Dabar gi - čia gaminami nuodai, kad moterys galėtų atsikeršyti vyrams. Ir šių dienų Londonas. Karolina atvyksta švęsti dešimtosios vedybų sukakties viena, nes sužinojo, kad vyras jai neištikimas. Tačiau prie Temzės upės radusi seną vaistininkės buteliuką susidomi ir nutaria patyrinėti, kaip jis čia pateko. Taip ieškodama praeities, priartėja prie tų istorijų, kurios vyko prieš kelis šimtmečius. Ji ruošiasi įminti mįslę, kodėl tada žmonės taip keistai mirė, bet niekas negalėjo išsiaiškinti nuo ko...Knyga patiko: daug intrigos, mistikos ir detektyvo detalių.

Roma V.

Labai nuostabi ir įtraukianti istorija apie tikrą meilę, aistrą, ištikimybę, draugystę ir atsidavimą bei auką mylimąjam. Labai įdomiai pateikta istorija iš šiuolaikinio pasaulio nuvedanti į prosenelių gyvenimą, papročius ir įsitikinimus. Vaizdingas to laikmečio Astberio dvaro aprašymas ir šiuolaikinis dvaro gyvenimas bei jo šeimininkas(ledi Violetos proanūkis lordas Astberis ir jo keista liga sukuria detektyvinę intrigą. Tikrai verta skaityti, tai viena iš įdomiausių ir palietusi mano širdį Liucindos Riley istorijų.

Rita B.

Leta nužudė Arkos diktatorių Joną Noją, tačiau jo vietą užėmė dar didesnę tironė - Amelija. Ši moteris, nors ir yra tikra Letos teta, tikrai nerodo didelės meilės ar rūpesčio savo dukterėčiai, priešingai - Arkoje mergaitė ieškoma už tai, kad nužudė valdovą Joną Noją. Pati Leta šiuo metu gyvena miške su naujais draugais, šventvagiais. Ten ji vadovauja slaptai mokyklai, kurioje moko vaikus uždraustos kalbos. O naujoji Arkos valdovė kasdien kurpia vis šiurpesnius planus. Dabar ji sugalvojo iš tėvų atimti jų ką tik gimusius kūdikius ir juos paslėpti taip, kad niekas nerastų. Amelija tai daro todėl, kad, jos nuomone, jei kūdikiai nuo mažų dienų negirdės kalbos ir žodžių, jie visą gyvenimą nebekalbės. Juk toks visada buvo jos ir Jono Nojo tikslas. Tačiau Leta su bendražygiais yra pasiruošusi tam sukliudyti... Antroji trilogijos dalis mano rankose „ištirpo“ taip pat greitai kaip ir pirmoji. Manau, taip nutiko todėl, kad veiksmas šiose knygose prasideda jau nuo pačių pirmųjų puslapių ir rutuliojasi taip gretai, kad vos tik spėji viską sekti! Kiekvienas puslapis į skaitytojo širdį įneša vis naujos sumaišties, naujų dvejonių ir klausimų, kurie vis kirbina protą. Autorė, Patricia Forde, parašydama šią knygų seriją, mano nuomone, sukūrė tikrą originalumo bombos užtaisą! Bent jau man, dar kol kas nėra tekę skaityti tokių knygų, kuriose tokiu, jaunimui suprantamu, pateikimu būtų išaukštinta kalbos svarba. Asmeniškai man pasirodė, kad būtent šioje dalyje labiau gilinamasi į žmogaus vidų ir jo charakterio bruožus. Žinoma, temomis, kurios dominavo pirmoje dalyje (kalbos svarba, klimato atšilimo klausimas, meilė), toliau kalbama ir antroje dalyje. Tiesa, šioje dalyje parodomas Amelijos šaltakraujiškumas ir žiaurumas kūdikių atžvilgiu, kuris dar labiau išaukština ir sustiprina tai, kad kalba žmogui labai svarbi jau nuo pirmųjų jo gyvenimo akimirkų. Dabar trumpai aptarsiu, kokios žmogaus savybės labiausiai jaučiasi, skaitant šią knygą. Visų pirma, drąsa bei ryžtas. Mano nuomone, šie du bruožai atsispindi Letos asmenybėje. Nemanau, jog daugelis jos amžiaus žmonių galėtų taip rizikingai elgtis tokioje sudėtingoje bei gyvybei pavojingoje situacijoje. Antra, ką norėčiau išskirti, - tai žmogiškumas ir geraširdiškumas. Leta, nužudžiusi du blogiečius, kurie padarė daug baisių dalykų ir galėjo padaryti dar daugiau, vis tiek be galo kaltino save už jų mirtis. Mergaitę kasdien graužė sąžinė. Manau, tokiu bruožu pasižymi tikrai ne visi. Kiti padaro nusikaltimą ir mažiausiai dėl to suka galvą, žiūri į visą susiklosčiusią situaciją abejingu žvilgsniu ir dar bando įrodyti, jog jie nekalti, o apie jų sąžinę išvis nebekalbu. Pačios šilčiausios ir nuoširdžiausios rekomendacijos iš mano lūpų skrieja šiai distopinei paauglių knygai, kadangi tai tikrai puiki istorija. Ypatingai ją perskaityti noriu paraginti jaunimą. Nuostabus knygos pateikimas, suprantamai išdėstytos svarbios, aktualumu pasižyminčios temos bei mintys. Ši knygų serija - puikus pasirinkimas tiems, kas ieško ne vien tik knyginių nuotykių, bet ir gilaus požiūrio į mus supantį pasaulį. „Kalba - tai ginklas.“ „Mes visi klystame, bet didžiausia klaida būtų pasiduoti.“ „Muzika - tai lyg upė. Upė, kuri tave neša ir sukelia įvairiausius jausmus. Meilę, sielvartą, džiaugsmą. Ji neapsakomai galinga. Kaip stiprūs burtai.“ 5/5

Gabrielė A.

Įtraukiantis, nestandartinis trileris. Kas būtų, jei mokslininkai atrastų galimybę tapti nemirtingais? Ką darytum, jei nuo šiol galėtum gyventi kaip tik nori ir kiek tik nori? Netikėti siužeto vingiai, viso romano metu išlaikoma intriga neleidžia atsitraukti.

Irma R.

Verčianti susimąstyti knyga apie labai realią ateities viziją. Ne gąsdinant ar pamokslaujant, o kaip tik atskleidžiant žmogiškus motyvus, jausmus, trokškimus. Parašyta labai paprastai, lengvai, bet skaitai ir šiurpsta oda.

Irma R.

Kai žmogus ilgą laiką gyvena vienas, be poreikio bendrauti, pamažu praranda socialinius, komunikacinius įgūdžius. Štai ir vienišė Eleonora tik sulaukusi trisdešimties netikėtai supranta, jog mano būtina turėti artimą žmogų šalia. Ne bet kokį, o idealų! Tokį, kokio norėtų mama, šiuo metu sėdinti kalėjime ir kas trečiadienį primenanti dukrai, kokia ji nevykėlė. Eleonora netikėtai pamato ir supranta, radusi išrinktąjį. Bet grįžti į socialaus žmogaus gyvenimą ne taip ir lengva: ji bando pasikeisti, iš to kyla daug juokingų situacijų. Istorija vystosi ir baigiasi nenuspėjamai. Būtinai skaitykite, nenusivilsite!

Jurgita L.

Vasara – meilės paieškos, o meilė mus visus paverčia kvailiais. Tad ši knyga bent šioks toks ginklas prieš aklą meilę ir rožinius akinius. Čia rasite tikslingai ir su humoro prieskoniu aprašytus visus Zodiako ženklus ir jų savybes. Sužinosite tiek savo, tiek kitų minusus, suderinamumą su kiekvienu iš Zodiako ženklų, susipažinomo frazes, bei dar daug įdomių įžvalgų. Puikiai tiks draugų kompanijoje paanalizuoti vieni kitų savybes, pasijuokti, o gal ir padės apsispręsti kurį Zodiako ženklo atstovą labiau apsimoka priimti į savo gyvenimą, o nuo kurio kuo greičiau sprukti.

Goda Š.

Nuoširdi, gili, paprasta – nuostabi! Skaitai ir nori, kad nesibaigtų.

Žydrė B.

Leta - žodininko Benjamino mokinė, galima sakyti, jaunesnioji žodininkė. Mergaitė gyvena neseniai susikūrusiame mieste, kuriam vadovauja Jonas Nojas. Arkos miestas atsirado po pasaulį nusiaubusios ekologinės katastrofos. Čionykščiai gyventojai dabar iš naujo bando „susidraugauti“ su gamta ir tikisi, kad ji vėl neiškrės panašaus pokšto. Tam, kad taip nenutiktų, reikalingi tokie žmonės kaip Leta ir Benjaminas. Žodininkų darbas - labai įdomus. Jie renka senus žodžius, užrašo juos, kad šie niekur nepradingtų, o skirtingoms žmonių profesijoms sudarinėja skirtingus žodžių sąrašus, kuriais jie gali naudotis bendraudami. Diktatorius Jonas Nojas vis siaurina šį sąrašą ir teigia, kad žmonės turi kuo mažiau kalbėti. Leta klauso ir visapusiškai pasitiki Nojumi, tačiau vieną dieną dingsta jos mokytojas Benjaminas. Tada mergaitė ima suprasti, kad šiame mieste ne viskas yra taip, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio. „Žodžių sąrašas“ visapusiškai pateisino mano lūkesčius, gal net juos ir pranoko. Ši knyga - distopinis romanas, atkreipiantis dėmesį į problemas, su kuriomis susiduria mūsų pasaulis. Kurį laiką neigiamai žiūrėjau į knygas, kurios turi fantastinių elementų (maniau, kad būtent jie yra pats svarbiausias dalykas tokiose knygose), tačiau štai, skaitau jau antrą dispotinių knygų seriją ir džiaugiuosi bei mėgaujuosi tuo, kad jos papuolė į mano rankas. Tokie jausmai vyrauja mano širdyje, kadangi šie kūriniai pasižymi giliomis ir priverčiančiomis susimąstyti mintimis, kurių dažnai nebūna paprastuose romanuose (ypatingai skirtuose paaugliams). Pirmiausia, šioje knygoje aptariamos globalinės problemos. Ne paslaptis, kad būtent šiuo metu vis dažniau kalbama klimato kaitos bei atšilimo klausimu. Letos miestas susikūrė po tirpsmo, kurio metu ledynai užliejo visą pasaulį. Dauguma žmonių mirė ir tik nedidelė dalelė išgyveno. Būkim žiaurūs, bet teisingi - tokia ateitis kažkada gali ištikti ir mūsų pasaulį, jeigu nesiimsime veiksmų, kad jį išsaugotume, nes klimatas - sparčiai keičiasi. Antra, išaukštinama žodžių ir kalbos, kuria kalbame, svarba mūsų visų gyvenime. Įvairios svetimybės, kalbos iškraipymas - dažnai pasitaikantys reiškiniai mūsų visuomenėje. Parodykite man nors vieną šiuolaikinį paauglį, kurio kalboje nerastume įvairių angliškų, o gal net rusiškų žodžių, frazių ar išsireiškimų, ar tokį, kuris nemėgtų iškraipyti lietuvių kalbos gramatikos? Letos mieste žmonės nuoširdžiai norėtų kalbėti plačiu, visaverčiu žodynu, deja, tai griežtai uždrausta. Žodžių sąrašas vis trumpinamas ir, rodos, tuoj visai išnyks. Tokie dalykai verčia susimąstyti, ar mes ne per mažai branginame savo gimtąją kalbą? Kaip jaustumėmės visiškai netekę galimybės ja kalbėti? Gal tada pradėtume ją labiau vertinti? Pabaigai, žinoma, koks romanas be tyros, jaunatviškos meilės? Leta įsimyli berniuką, Marlo, visai netyčia atklydusi į jos krautuvėlę. Tiesa, jis priklauso šventvagiams (valdovo Nojaus nuomone, jie yra neteisingus gandus skleidžiantis žmonės, nuo kurių reikia laikytis kuo atokiau). Pradžioje ir pati mergaitė į jį žiūri skeptiškai, bet po to pamato, kurie iš tikrųjų yra blogio linkintys žmonės... Nuoširdžiai rekomenduoju paaugliams. Tikiu, kad jaunimas susidomės šia istorija taip, jog neatitrauks akių nuo knygos tol, kol nepabaigs jos perskaityti. Manau, kad ir ne vieną vyresnio amžiaus žmogų „Žodžių sąrašas“ gali sužavėti ir nustebinti savo brandžiomis mintimis, kurios slypi tarp eilučių. „Dabartis yra tik mažytė dalelė to, kas esame. Mes esame tai, kas buvome, kokios yra mūsų istorijos. Taip pat tai, kas dar galėtume būti.“ „Viskas yra rizika. Gyvenimas yra rizika. Turime būti tuo, kuo esame. Mūsų siela nėra tokia pati kaip lapės siela. Mūsų širdis ne tokia pati kaip žvirblio.“ 5/5

Gabrielė A.

Brita Marija (tik sesei leidžiama ją vadinti Brita) yra tikra pedantė ir visur stengiasi palaikyti tvarką, o menkiausia smulkmena, padėta ne vietoje, ją be galo erzina. Žmonių, kurie elgiasi, jos nuomone, netinkamai Brita Marija neteisia, priešingai - stengiasi parodyti, kaip reikėtų tvarkytis vienoje ar kitoje situacijoje. Deja, susitvarkyti asmeninį gyvenimą nėra taip paprasta. Moteris visai neseniai išsiskyrė su neištikimu vyru. Kad galėtų save išlaikyti, Britai Marijai reikia darbo, todėl ji kreipiasi į darbo biržą, kuri pasiūlo moteriai įsidarbinti mažo Borgo miestelio laisvalaikio centre. Čia ji pamato visai kitokius žmones ir kitokį gyvenimo būdą, o atsitiktinumo dėka moteris tampa vaikų futbolo trenere. Britos Marijos gyvenimas įgauna visiškai kitokias spalvas. Tačiau tada į jos gyvenimą sugrįžta buvęs vyras... Kadangi buvau be galo pakerėta Backman'o kūriniu „Gyveno kartą Uvė“, bibliotekoje radusi kitą jo knygą, nedvejodama čiupau į rankas. Šįkart mano akiratyje pasitaikė „Čia buvo Brita Marija“. Kai perskaičiau vos kelis puslapius, pamaniau, kad autorius sukūrė panašų personažą į Uvę. Šitaip pasirodė todėl, kad Brita Marija su charakteriu bei keistais įpročiais, taip pat kaip ir Uvė. Tačiau vėliau supratau, jog ji nėra niurzga su humoru, koks buvo Uvė, Britą Mariją labiau galėčiau įvardinti kaip įkyrią personą, kuri visais įmanomais būdais bando gauti tai, ko nori. Taigi, nors šie personažai ir skyrėsi, pasižymėjo skirtingomis, neįprastomis savybėmis, bet, asmeniškai man, Uvė buvo daug priimtinesnis ir žavesnis, charakterio prasme, vyrukas. Manau, jog visos Backman'o knygos turi gerą idėją ir mintį. Šiuo atveju buvo kalbama apie santykius tarp vyro ir moters, neištikimybę, mažo miestelio (provincijos) gyvenimą, vaikus, kurie svajoja apie didžias pergales, bet jų svajones temdo susiklosčiusios aplinkybės ir moterį, kuri gali daugiau, nei kada būtų pagalvojusi. Vienintelis knygos trūkumas, kurį įžvelgiau, - nuobodokas istorijos vidurys. Bent jau man jis taip sunkiai skaitėsi, kad net pati nustebau, kadangi pradžia labai įtraukė. Na, o artėjant link pabaigos, situacija vėl pagerėjo. Jeigu būčiau šitą knygą skaičiusi pirmiau negu „Gyveno kartą Uvė“, ji būtų palikusi žymiai didesnį įspūdį. Deja, kadangi pirmiau skaičiau Uvę, Britai Marijai jo aplenkti nepavyko. Tačiau tvirtai tikiu, kad Brita Marija gali atrasti kelią į Jūsų širdį, todėl rekomenduoju, jeigu mėgstate Backman'o kūrinius. Tiesa, bent jau aš, tikrai skaitysiu ir likusius autoriaus kūrinius, kai tik pasitaikys proga! „Tam tikrame amžiuje beveik visi klausimai, kuriuos žmogus sau užduoda, išties susiję tik su vienu dalyku - kaip gyventi?“ „Čia yra futbolo aikštė. Čia yra futbolo klubas. Kad ir kas nutiktų. Kad ir kur ji būtų. Visi žinos, kad čia buvo Brita Marija.“ 4/5

Gabrielė A.

Džoelis nėra paprastas vaikinas, rasti antrą tokiomis „galiomis“ pasižyminti žmogų kaip jis - labai sunku. Žinoma, išskyrus jo biologinį tėtį, nes tai - paveldima. Džoelis nuo vaikystės sapnuoja pranašiškus sapnus, kuriuose pamato, kas nutiks jo mylimiems žmonėms po keleto dienų, mėnesių ar metų. Jeigu vaikinas „įsikiša“ ir neleidžia toms nelaimėms įvykti, sapnai neišsipildo, tačiau, jei jis to nepadaro, - pranašystės virsta tikrų tikriausia realybe. Kelė - mergina, kuri vis dar išgyvena sielvartą dėl geriausios draugės mirties. Po nelaimės, mergina draugės išsvajotą kavinę prisiėmė ant savo pečių ir joje darbuojasi, tačiau nesijaučia laiminga, nes iš gyvenimo norėjo ne to. Džoelis ir Kelė susitinka ir susipažįsta atsitiktinumo dėka, kai vaikinas pamiršta kavinėje susimokėti už kavą. Jau po pirmojo susitikimo abu pajaučia, kad tai gali būti naujo gyvenimo pradžia. Viskas atrodo tobula iki tos nakties, kai Džoelį aplanko pranašiškas sapnas apie Kelę. Vaikinas jau žino, kaip baigsis jų istorija... Knyga, kuri verčia sustoti bei susimąstyti. Jeigu būtų galimybė sužinoti savo mirties datą, ar ja pasinaudotume ir norėtume tai žinoti, ar vis dėlto geriau gyventi nežinant, kada bus paskutinioji diena šioje žemėje? Ši knyga taip pat patvirtina ir tai, kad turime džiaugtis bei gyventi šia diena, šia minute, nes mes nežinome, kas gali nutikti rytoj. Knygoje yra ir dar viena, galbūt, skaudi mintis. Kartais mes turime paleisti tą žmogų, kurį mylime labiausiai ir, rodos, įsivaizdavome, kad su juo praleisime visą gyvenimą. Kadangi kartais kažkas iš aukščiau yra viską suplanavęs kiek kitaip. Istorija pasakojama abiejų veikėjų - Džoelio ir Kelės - lūpomis, todėl tikrai palieka daug gilesnius jausmus. Labai įdomu tai, kaip kiekvienas iš šių jaunų žmonių išgyvena tą pačią situaciją. Kalbant apie veikėjus ir jų charakteristiką, manau, kad čia viskas nepriekaištingai apgalvota ir puikiai dera prie istorijos minties. Džoelis - kenčiantis nuo savo sapnų ir dėl to bijantis įsipareigoti merginai, tačiau, kai jo gyvenime pasirodo Kelė, - viskas pasikeičia. Kelė - mergina, kuri jaučiasi skolinga draugei ir kuriai būtinai reikia žmogaus (juo tampa Džoelis), padėsiančio suprasti, kad jai turi būti svarbu pasiekti savo gyvenimą tikslą. Knyga - nešanti tikėjimo, vilties ir tikros meilės žinutę. Tikrai rekomenduoju jautrių istorijų gerbėjams. Būtent tokių žmonių ši istorija nepaliks abejingais, o priešingai - sugraudins ir sujaudins iki širdies gelmių, todėl iškart pasiruoškit kalną nosinaičių! „Nes meilė - ne vien lengvi pasirinkimai, paprasti sprendimai, bet ir sunkus darbas bei sudėtingi iššūkiai, pasiaukojimas, kurio, tiesą sakant, visai netrokšti.“ „Vertingų dalykų niekada nepasieksi lengvai.“ „Gyvenime yra daugiau nei vienas būdas būti laimingam.“ 5/5

Gabrielė A.

Įdomus romanas, nors galbūt ir negalima taip vadinti, nes autorė remiasi tikrais faktais, karalienės dienoraščiais, nors dukra ir naikino iš dienoraščių tai, kas jai nepatiko. Ši knyga - tai tik 24 dienos iš karalienės gyvenimo, bet atrodo, kad skaitydama kartu nugyvenau visą jos gyvenimą - nuo gimimo iki mirties. Mes ją regime visokią, kaip moterį su visomis baimėmis, džiaugsmais, nusivylimais ir, kaip valdovę, kuri buvo visada stebima.

Roma V.

Labai įdomi knyga, nenusaldinti veikėjai. Nors knyga apima dviejų šeimų, penkių kartų istoriją, vykstančią net dviejuose žemynuose, viskas labai subalansuota, nėra per daug ištęstų vietų, nereikalingų lyrinių nukrypimų. Ir nors pačią pabaigą galima nuspėti, tam tikra intriga vyksta beveik iki paskutinio puslapio.

Vilma L.

Nuostabi autobiografinė knyga. Apie jo ir motinos santykius. Meilę sūnui ir linkinčią išskirtinių dalykų: garbės, šlovės, talento, drąsos ir būti tikru vyru. Rekomenduoju perskaityti motinoms ir ne tik.

Daiva K.

Estera – dešimtmetė mergaitė, gyvenanti Lenkijoje, kuriai patinka mokytis, eiti į mokyklą, skaityti knygas. Deja, vieną dieną jos gražus bei mielas gyvenimas sugriaunamas, kai į namus įžengia sovietų kariai, kurie suima bei ištremia Esterą kartu su šeima į Sibiro stepes. Žmonės vežami perpildytais gyvuliniais vagonais į nežinią. Kelionė ilga ir varginanti. Vienintelis dalykas, kurį suvokia visi, - sunkiausi laikai dar tik laukia priešakyje... Manau, vien viršelis išduoda tai, kad knyga nebus smagi ar kupina romantiškų dalykėlių. Ši istorija iš tų, kuri pasakoja apie tuos laikus, kurie iš tiesų buvo, kuriuos žmonės patyrė bei išgyveno (žinoma, ne visi). Kalbama apie siaubingąją sovietų okupaciją ir tremtį į įvairius užkampius, kuriuose laukė vergystė. Badas, skurdas, nepriteklius, sunkus darbas, diskriminacija dėl tautinės padėties - viskas paliečiama šioje istorijoje, tiesa, šioje knygoje žmonių gyvenimo sąlygos dar nėra tokios blogos, kaip pavyzdžiui kūrinyje „Tarp pilkų debesų“. Taip sakau todėl, kad knygoje „Bekraštė stepė“ Estera su šeima praėjus kuriam laikui persikraustė į savą, nors ir nedidelį būstą, mergaitė ėmė lankyti mokyklą, o tėvai įsidarbino normaliose įmonėse. Pradžioje galvojau, jog čia kažkoks nesusipratimas, nepatikėjau, kad taip iš tiesų galėjo būti. Tačiau vėliau pamačiau, kad autorė rašė remdamasi asmenine patirtimi, reiškiasi, jog tai tiesa. Rekomenduoju šią knygą ir tiems, kurie yra jautrūs ir silpnų nervų, tačiau vis tiek nori paskaityti istoriją paremta tikrais įvykiais. Ne paslaptis, kad tokio žanro knygos dažniausiai yra sukrečiančios, žmogus turi būti stiprių nervų, jog galėtų jas perskaityti. Na, o ši nėra tokia žiauri, ji tokia, sakyčiau, paviršutiniškai visą situaciją aptarianti, todėl laisvai galima skaityti ir jautresniems asmenims. 4/5

Gabrielė A.

1943 metais jaunamartė Roza Zauer persikrausto gyventi iš Berlyno į Rytų Prūsiją, pas uošvius. Gyvendama pas juos, moteris tikisi nesijausti vieniša ir sulaukti, kol jos vyras sugrįš iš fronto linijos. Tačiau ne viskas taip paprasta, kaip buvo galima manyti. Vieną dieną į jų duris pasibeldžia esesininkai, kurie pareiškia, kad Roza turi keliauti kartu su jais į Vokietijos fiurerio Adolfo Hitlerio buveinę - Vilko irštvą. Ten, kartu su kitomis devyniomis moterimis, Roza turės ragauti įvairius patiekalus, skirtus fiureriui, ir taip savo kailiu ištestuoti, ar jie neužnuodyti, ar juos gali valgyti Hitleris. Tai reiškia tik vieną - kiekvienas kąsnis gali būti paskutinis. Po keleto ne itin patikusių ar įtraukusių skaitinių, pagaliau perskaičiau tokią knygą, kuri užkabino nuo pat pirmojo puslapio. Tik pradėjusi skaityti, supratau, jog tai visiškai mano stiliaus kūrinys. Antrasis pasaulinis karas, nacizmas, žydų genocidas, A. Hitleris, negirdėti faktai apie tai, kad jis turėjo moteris - maisto ragautojas bei, žinoma, meilė, kuriai, pagal visus nuostatus, užsiliepsnoti yra uždrausta. Visos šios temos susipina knygoje „Ragautojos“. Žinoma, daugybės istorinių faktų čia tikrai galite neieškoti, nes nerasite, kadangi knyga priklauso grožinės literatūros krypčiai, tačiau man tiek, kiek jų buvo, pakako tam, kad susidarytų to laikotarpio vaizdinys ir tų moterų, ragavusių fiurerio maistą, patirtų jausmų įspūdis. Negaliu net įsivaizduoti, kaip turėjo jaustis moterys, priverstos ragauti fiureriui skirtą maistą, kuris tikrai galėjo būti užnuodytas. Taip, jos buvo išbadėjusios, tačiau vis tiek, kaip galima valgyti, kai žinai, jog kiekvienas tas gardus kąsnelis gali būti grynų gryniausias nuodas? Lygiagrečiai su maisto ragavimu, knygoje dėmesio skiriama ir meilei. Ne tai, kuri būna laiminga, bet tai, kuri gali būti neįmanoma dėl įvairiausių priežasčių: socialinių sluoksnių, padėties visuomenėje, darbo reikalų. Iš tiesų, galiu pasakyti, kad man buvo labai gaila Rozos ir tokio jos likimo. Rekomenduoju visiems, kam patinka romanai, pagardinti istorinių ir realiai vykusių įvykių prieskoniais. Taip pat tiems, kam patinka istorijos, kurios ne visada turi laimingą pabaigą, nes juk ir realiame gyvenime tokios pabaigos būna labai retai. 4/5

Gabrielė A.

Ledidi - tokia, kuri žino iš anksto, kad jos ateitis bus liūdna, kadangi mergaitė gimė ir gyvena Meksikoje, kurioje būti šios lyties atstove yra be galo pavojinga. Moterys šiuose kraštuose jau seniai susitaikė su realybe, kad jeigu joms gims dukra - reikės ją apginti, nes tokiu atveju sutuoktiniai dažniausiai pradeda ieškoti geresnio gyvenimo svetur ir palieka namus. Taip yra todėl, kad moterys Meksikoje - narkotikų karo įkaitės. Kad apsaugotų savo dukras, motinos daro viską, ką tik išmano. Kol mergaitės mažos, rengia jas kaip berniukus, vadina berniukiškais vardais, kai mergaitės pradeda bręsti, skuta joms galvas plikai, juodina dantis, viskas tam, kad tik dukros atrodytų kuo nepatraukliau ir nekristų į akis narkotikų baronams. Jei išgirsta atvažiuojančią nepažįstamą mašiną, mergaitės slepiasi tam specialiai iškastose duobėse. Tačiau kartais pavojus gali slypėti žmoguje, kuriuo pasitiki... Knyga, kurios tema nėra saldi, o veikiau stipriai karti ir aštri tarsi aitrioji paprika. Istorija, paremta tikrais įvykiais ir faktais, kurie, deja, siaubingi. Mergaitės, pakliuvusios į susitepusių tipų rankas, tampa jų nuosavybe ir yra išnaudojamos jų nešvariems reikalams. Kai kurios iš jų, neapsikentusios tokio gyvenimo, atkeršija savo pagrobėjams, tačiau prisiverda bėdos ir sau - pakliūva į kalėjimą, kuriame kasdienybė irgi ne pyragai. Pagrinde šioje knygoje cirkuliuoja keletas temų, kurios ir sukuria bendrą istoriją, pavadinimu „Maldos pagrobtosioms“. Tai: skurdas, narkotikai, išdavystės, lytinė nelygybė, išnaudojimas, nusikaltimai. Šioje knygoje, bent jau aš, neįžvelgiau nei vienos temos, kuri neštų pozityvą. Nepastebėjau nei nuoširdžios meilės, nei didelio rūpesčio, nei tobulų santykių, nei kažko, ką būtų galima laikyti teigiamąja knygos istorijos puse. Perskaičiusi aprašymą iš knygos tikėjausi kažko daugiau, kažko ypatingesnio ir labiau įtraukiančio, deja, to taip ir nesulaukiau iki tol, kol užverčiau paskutinį puslapį. Nors knygos idėja verta žymiai geresnio ir didesnio įvertinimo, tačiau jos plėtojimas, asmeniškai man, nepaliko įspūdžio. Man trūko veiksmo, intrigų, pavojų, aš čia jų niekaip neradau ir neįžvelgiau. Rekomenduoju tiems skaitytojams, kurie nemėgsta knygų su greitu veiksmu, siužeto posūkiais ar vingiais, kuriems prie širdies labiau detalesnis gilinimasis į žmogaus vidų ir į jį supančią aplinką. Tokiems skaitytojams ši knyga taps jų „arkliuku“. 3/5.

Gabrielė A.

„Norime to ar ne, visų mūsų galvose yra tarakonų. Tik vieni iš mūsų to nesuvokia, kiti ignoruoja ar slepia, o treti... su jais susidraugauja. Žinoma, tai ne juodi, nemalonūs, vikriai ropojantys padarai, kuriuos matome tikrovėje. Jei tokie apsigyventų galvoje, būtų labai sunku ir netgi siaubinga. Kitaip sakant, tie tarakonai, kurie gyvena mūsų galvose, nėra tikri - tai visokiausios mintys, nusistatymai, nuoskaudos, pretenzijos, mažyčiai ir didžiuliai pykčiai, pavydo apraiškos, įgeidžiai, neurozės.“ Štai tokiais žodžiais prasideda ši knyga. Kiekvienas iš mūsų turime vienokių ar kitokių tarakonų, gyvenančių mūsų galvose, bet dažniausiai nesame linkę to pripažinti. Manau, dažniausiai taip nutinka dėl to, jog paprasčiausiai bijome sau, o tuo labiau kitiems, pripažinti, kad turime problemų, kurias reikia nedelsiant spręsti. Pradėsiu nuo to, kad šioje knygoje papasakotos penkiolikos skirtingų moterų istorijos. Po kiekvienos istorijos, į pasakotojos iškeltus klausimus, savotišku laišku, atsako viena iš knygos bendraautorių, kuri yra psichoterapeutė. Knygą „Tarakonai mano galvoje“ rekomenduočiau toms moterims, kurios nori perskaityti tokias gyvenimiškas situacijas, su kuriomis iš tiesų teko susidurti kitoms moterims, kurios nori pasisemti iš jų patirties ir nebekartoti jų padarytų klaidų. Tai tikrai naudingas kūrinys, kadangi viską plačiai pakomentuoja savo sritį išmanantis žmogus - psichoterapeutė. Galiu pasakyti tai, jog psichologinio pobūdžio knygų esu skaičiusi ne vieną ir ne dvi, tačiau šita man skaitėsi žymiai įdomiau bei lengviau. Tokį mano įsitraukimą lėmė tai, jog šioje knygoje nėra pateikta vien tik sausa informacija, o tikri išgyvenimai, kuriuos paskaitęs jautiesi tarsi pabuvojęs psichologo kabinete, kuriame išgirdai pokalbį tarp paciento ir gydytojo. Trumpai aprašysiu, kokios situacijos nagrinėjamos šioje knygoje: I. Laukimas kažko, ko puikiai suprantame, kad niekada nebus, kad susiklosčiusi situacija tikrai nepasikeis, tačiau vis vien tikimės stebuklo. II. Nervinimasis dėl to, ką apie mus, mūsų išvaizdą ar mūsų gyvenimą pagalvos kiti, net ne itin mums svarbūs, žmonės. III. Priekaištai sau dėl to, jog nesi pakankamai gera mama, jog kitos moterys žymiai geriau tvarkosi su motinystės keliamais iššūkiais. IV. Klaidingas įsivaizdavimas, jog laiko mums šiame gyvenime duota labai daug, jog nereikia niekur skubėti, nes viską suspėsime padaryti ir vėliau. V. Įsivaizdavimas, kad esi vienintelė ir nepakartojama, nedaranti klaidų ir neturinti trūkumų. VI. Per didelis visko planavimas iki smulkmenų, kuris dažnai sukelia didžiulį stresą, jei kažkas įvyksta ne pagal paruoštą planą. VII. Didelis pavydas ir įsivaizdavimas, kad visi vyrai būtinai „suka į kairę“. VIII. Manymas, jog pačiai nereikia keistis, taikytis prie kitų, o tik visi kiti turi stengtis įtikti tau, prisitaikyti prie tavo norų ir įgeidžių. IX. Amžini skundai dėl to, kad niekas tavęs nemyli ir nesi niekam reikalinga (nors iš tiesų taip nėra). X. Baimė viskam. Baimė apskritai gyventi, kuri priveda žmogų prie panikos. XI. Finansų reikalai. Manymas, jog visi turi pinigų, išskyrus tave patį. XII. Norėjimas visiems įtikti, visiems būti gera, kuris priverčia pamiršti savo pačios poreikius. XIII. Susikuriamos problemos ten, kur jų net nėra. XIV. Vaikų atsiradimas gyvenime, kuris apverčia rutiną ir santykius aukštyn kojomis. XV. Savi poreikiai bei jausmai sugeba priversti užmerkti akis ir nebematyti to, ką mato kiti. Knyga man tikrai patiko, nors ir ne visos temos buvo aktualios šiuo metu. Rekomenduoju. Tiesa, dar labai norėčiau pagirti skoningą knygos dizainą - kiekvienas skyrius prasidėdavo nuostabia iliustracija, kuri atspindėdavo būsimą temą. „...nes - kaip sakė toji mergina kavinėje - nervų ląstelės neatsinaujina.“ „Prisiimk daugiau atsakomybės už savo gyvenimą! Niekas to už tave nepadarys, nes tik pati žinai, ko iš tiesų nori.“ 4/5.

Gabrielė A.

Emelinė gyvena atokioje saloje, kartu su savo tėčiu. Jų namai - tarsi izoliuotas pasaulis, kadangi aplinkui negyvena jokie kiti žmonės. Emelinės tėtis, padedamas specialių staklių, gamina įvairius kvapus, kurių gamybos paslapties dukrai neatskleidžia. Mergaitė žino tik vieną - kvapus, kuriuos tėtis, sudėtus į buteliukus, laiko stalčiuose, reikia be galo saugoti ir branginti, jų nevalia atidaryti. Tačiau juk visa ši vadinama idilė negali trukti amžinai. Emelinei kyla vis daugiau klausimų, kuriuos norėtų žinoti bet kuris žmogus: kodėl ji gyvena tik su tėčiu? Kur jos mama? Galiausiai, kokie stebuklai slepiasi buteliukuose? Galbūt pradėsiu nuo to, kad knygos aprašymas ir pradžia buvo daug žadantys. Tikėjausi kažkokios tai įmantrios, paslapčių kupinos mergaitės gyvenimo istorijos, kurioje viskas ne taip, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio. Deja, šioje knygoje tokių dalykų neradau. Istorija man pasirodė ganėtinai paprasta ir nesužadinanti jokio jauduliuko širdyje. Tiesa, man patiko autorės mintis, panaudoti kvapus kaip pretekstą, kurio vedinas žmogus gali pasiryžti pabėgti į nuošalią salą ir joje apsigyventi. Asmeniškai aš, nesu mačiusi ir skaičiusi kitos knygos, kurioje įvairūs kvapai vaidintų tokią svarbią rolę. Geriau pagalvojus, kvapai yra mums visiems labai svarbūs. Mes juos sutinkame tiek namie, tiek išėję į kiemą - visur. Jie gali būti saldūs, aštrūs, svaiginantys ir pykinantys širdį ir, aišku, kiekvienas iš mūsų tą patį kvapą priimame skirtingai. Todėl, manau, kad autorės mintis, parašyti knygą apie kvapus - puiki. Šioje knygoje paliečiama dar viena, labai svarbi tema - smurtas šeimoje ir baimė apie jį pranešti tam tikroms institucijoms. Skiriu liaupses autorei už šią situaciją knygoje. Deja, kūriniui įpusėjus, jis pradėjo mane truputį varginti. Trūko aiškesnių atsakymų į kai kuriuos klausimus, susijusius su Emelinės tėčiu, pačia mergaite, jos mama. Apėmė toks jausmas, kad autorei trūksta minčių, kaip įdomiai ir originaliai toliau plėtoti mintį apie kvapus. Rekomenduoju, jei norite istorijos lengvam atokvėpiui nuo svarbių reikalų, darbų ir skubėjimo, tačiau nereikėtų iš jos tikėtis didelės nuostabos ar užslėptų šeimos paslapčių, kurios galėtų priblokšti. „Kvapų saugotojas“ - paprastas, žavumo ir šiokio tokio išskirtinumo turintis romanas. 3/5.

Gabrielė A.

Karštas vasaros romanas - D. Kontenienės erotinis romanas tiek jaunai, tiek brandžiai nuotykių ir aistrų išsiilgusiai sielai. O pastatųjų ir netrūksta. Nei turtai, nei valdžia negali padėti sukotroliuoti tikrų jausmų. Visa tai padays tik mylinti širdis! Skaitykite, išjauskite, patirkite viską kartu su Danueliu ir Juma.

Jurgita L.

Kiekvienas paprastas žmogus su savimi nešasi nepaprastą gyvenimo istoriją, tarsi sraigė savo namelį. Robert Seethaler romane „Visas gyvenimas“ skaitytojui kaip platus Austrijos Alpių slėnis atsiveria kalnų gyventoją Andrėjų Egerį ištikusio likimo vingiai. Dar vaikystėje motinos netekusį Egerį priglaudė ūkininkas, kuriam kaip argumentas buvo vaikui ant kaklo kabojęs odinis kapšelis su banknotais. Berniukui ūkininko taikytas auklėjimas lazdyno vytine turėjo padarinių – Egeriui lūžo kojos kaulas, ir po to įvykio vaikas apšlubo. Nepaisant šios nelaimės, Egeris išaugo į stiprų, jokio darbo nebijantį vyrą, ir savarankiškai pasistatydino namus, sutiko gyvenimo meilę, savo akimis pamatė karą. Nepaisant daugybės patirtų sukrėtimų, Egeris išliko toks pat romus, doras, su dėkingumu priimantis kiekvieną dieną. Egerio atmintyje ypatingai įsirėžė susitikimas su ožkaganiu, kuris jam papasakojo apie mirtį, atsėlinančią Šaltosios Moters pavidalu. Visą gyvenimą Egeris vis iš naujo prisimindavo šį pokalbį, bylojantį apie žmogaus laikinumą ir jo egzistencijos trapumą. Savo romane Robert Seethaler subtiliai primena, kad pripažinimas, prabanga ar pasiekimai gyvenimo saulėlydyje nebetenka prasmės. Kai į nugarą kvėpuoja Šaltoji Moteris, žmogaus dvasios stiprybę palaiko tik prisiminimai ir metai iš metų sukaupta tyli, sielos žaizdas užgydanti išmintis. Paprastas, bet unikalus romano herojaus Egerio gyvenimas Jus gali sugraudinti arba nuraminti, sumegzti pabirusių minčių gijas arba įkvėpti pokyčiams, bet neabejotinai suvirpins bent vieną sielos stygą.

Žydrūnė U.

Jautiesi niekam tikęs. Esi nusivylęs savo gyvenimu ir nieko iš jo nebesitiki. Kai lemtingą akimirką ant Eifelio bokšto sijos šalia tavęs išdygsta nepažįstamasis, jautiesi sutrikęs. Veji jį šalin, bet jis žiūri tau į akis ir atrodo stulbinamai ramus. Jis supranta, kaip jautiesi, lyg pažinotų tave nuo kūdikystės. Lyg to dar būtų negana, tas žmogus pasiūlo tau sandėrį: jis išmokys tave laimingo gyvenimo bei problemų sprendimo paslapčių su sąlyga, kad darysi viską, ką jis lieps. Ir prašo prisiekti gyvybe. Natūralu, kad kyla klausimas: kas tas vyras – angelas ar velnias? O gal jis – pats artimiausias žmogus, tavo sielos atspindys? Skaitant Laurent Gounelle romaną „Dievas visada keliauja incognito" galite nesunkiai įsivaizduoti save pagrindinio veikėjo Alano vietoje. Juk kiekvienas iš mūsų kada nors esame kritę į didesnę ar mažesnę bedugnę... ir išsikapstę iš jos savo pastangomis arba kitų padedami. Leisdamiesi su Alanu į jo gyvenimą pakeisiantį nuotykį ir kartu žingsniuodami Paryžiaus gatvėmis, namo parsinešite suvokimą, kad daugelis problemų gyvena tik mūsų mintyse, o mūsų galios – beribės. Galime gyventi taip, kaip norime, ir kai imame sąmoningai to siekti, visos aplinkos jėgos mums padeda. Po jaudinančiu, šmaikščiu, įkvepiančiu, išmintimi nukaltu pasakojimu slypi sena kaip pasaulis tiesa: jeigu nori būti laimingas, būk.

Žydrūnė U.

Lindos Holmes knyga „Evė Dreik viską pradeda iš naujo“ – tarsi gardus vasariškas kokteilis, leidžiantis atsipalaiduoti, tuo pačiu nepamirštant, kad gyvenimas, kaip ir vasara – gražus, bet kartais audringas... Romanas tik iš pirmo žvilgsnio gali užliūliuoti atostogomis kvepiančia pajūrio miestelio ramybe. Toji apgaulinga ramybė, kurią perteikia idiliški kraštovaizdžiai ir mandagūs kaimynų pokalbiai tarsi apie nieką, slepia kur kas gilesnes psichologines-socialines problemas. Vis dėlto, pastarosios neužgožia šio nuostabaus kūrinio žavesio ir leidžia skaitytojui pasiduoti ramiai knygos tėkmei, kurią pagyvina smagūs herojų dialogai ir ore tvyranti meilės nuojauta. Tad nenuostabu, kad skaitydami šį romaną, galite nejučiomis imti lyginti jo autorę su žymiuoju romantinių istorijų genijumi Nikolu Sparksu ir jo gebėjimu žaviai perteikti mažų Amerikos miestelių kasdienybę, kuri tik iš pirmo žvilgsnio yra rami ir nerūpestinga. Tačiau, apie viską nuo pradžių. Trisdešimtmetė Evė Dreik po vyro mirties klaidžioja jųdviejų dideliuose namuose, dažnai nerasdama sau juose vietos. Matydamas draugės kančias ir manydamas, kad ši labai gedi mirusio sutuoktinio, jos geriausias draugas Endis pasiūlo dalį namo išnuomoti karjerą ne savo noru baigusiam beisbolininkui Dinui Teniui. Pastarasis trokšta pabėgti nuo įkyrių žurnalistų, bandančių išsiaiškinti, kodėl staiga profesionalus žaidėjas nebesugeba mesti kamuoliuko. Evė neprieštarauja, nes tapus našle, jai nepakenktų papildomi pinigai už dalies būsto nuomą. Taigi sportininkas atsikrausto į jos namus ir tampa Evės nuomininku. Susipažinę, jie sutaria: Dinas neklausinės Evės apie jos mirusį vyrą, o ši neužsimins apie staiga nutrūkusią beisbolininko karjerą. Tačiau, susitarimus visi mes linkę kartkartėmis laužyti, ypač, jei jaučiame, kad sulaužius duotą žodį, bus kur kas daugiau naudos nei žalos. Kaip ten yra iš tikrųjų, sužinosite, perskaitę romaną. Na, o aš norėčiau grįžti prie pradžioje minėtų gilesnių problemų. Jų turi kone kiekvienas knygos veikėjas. Tiesą sakant, kuris iš mūsų galėtų bent sau prisipažinti, kad gyvena idealų gyvenimą? Ne paslaptis, – utopijos pasmerktos žlugti. Tačiau skaudžiausia būna tuomet, kai kenčiantis žmogus, vis viena siekia išlaikyti tą visuomenėje įsitvirtinusią idilės iliuziją. Kone visas miestelis tikėjo idiliška Evės ir jos mirusio vyro Timo santuoka. Apie sunkumus Evė nedrįso prisipažinti net savo tėčiui. Todėl, visapusiška miestelio užuojautos kampanija verčia Evę jaustis dar prasčiau. Ji ne tik neteko vyro, bet ir buvo pasiryžusi pati jį palikti. Tačiau, vos susikrovusi daiktus ir atsisėdusi prie automobilio vairo, sulaukė skambučio iš ligoninės... Tad nenuostabu, kad netekties skausmas ir gedulas moters sieloje maišosi su savigrauža, kurią sukelia kaltės jausmas ir nelaimingos santuokos prisiminimai. Taigi, skaitydami paveikius dialogus, pamažu pažindami žavius veikėjus bei vaikščiodami ramiomis pajūrio miestelio gatvelėmis, atrasite ir kitą – problematiškesnę kūrinio pusę. Tačiau, galiu pažadėti, kad pastaroji neleis jums įklimpti į niūrumo liūną, nes šio romane tiesiog nėra. Autorės gebėjimas derinti romantiką, humorą bei opias emocinio smurto, psichologinių problemų ir mokymosi jomis dalintis temas – pagauna ir nebepaleidžia, svajojant kada nors susitikti Evę Dreik ir maloniai su ja pasišnekučiuoti šeštadienio rytą, jos pamėgtoje vietinėje kavinukėje. Taigi, tai išties puikus skaitinys vasarai ir ne tik.

Simona S.

Knyga sužavi vien perskaičius aprašymą, tai istorija įkvėpta autorės patirties scientologijos sektoje, dėl šios priežasties knygą skaityti tampa tik įdomiau, nes gali įsivaizduoti ir net pasirinkti įvykius, kurie galėjo vykti iš tikrųjų. Į eilinį pasakojimą kiekvieno skyriaus pabaigoje įpinamas papildomas pasakojimas, kuris intriguoja iki pat knygos pabaigos, taip paskatindamas kuo greičiau tiesiog "suvalgyti" šį detektyvinį trilerį, romaną. Tai knyga, kurią sunku paleisti iš rankų, ji įtraukia, priverčia spėlioti ir dažnai apsigauti, man tai geriausias šios vasaros skaitinys, kurį rekomenduočiau kiekvienam.

Indrė D.

Kurti įtraukiančias istorijas Adele tikrai geba puikiai. Mane įsuko ši knyga nuo pat pirmųjų puslapių. Neabejoju, jog autorė puikiai atskleidė pinigų galią bei tai, kaip tokie turtai gali susukti žmonėms galvas. Skaitant nejučia ir pats imi įsivaizduoti, kaip elgtumeisi veikėjų vietoje.. Nuojauta kužda, jog labai panašiai. Netrūko šioje knygoje dramų bei intrigų, išdavysčių bei draugysčių. Skaityti tikrai nebuvo nuobodu, o be galo buvo smalsu sužinoti kuo gi visa ši istorija pasibaigs. Nenoriu sugadinti būsimiems skaitytojams malonumo, tačiau galiu atskleisti tik tiek, jog siužeto posūkiai tikrai gali nustebinti ir Jus. Puikiai tiks ši knyga skaityti vasaros vakarais, kuomet norėsis įtraukiančio bei nesudėtingo skaitinio.

Gabrielė S.

Kiekvienas išsilavinęs žmogus privalo ją perskaityti.

Raimondas K.

Nebuvo taip,kad nuo pirmo puslapio būčiau pasakius: vau – „veža“. Ši knyga lipo palengva, su kiekvienu sakiniu. Savo istorijas pasakoja moterys – atvirai, nuoširdžiai, pasakoja apie tai kas dažnai nutylima. Istorijų pagrindiniai veikėjai, kituose pasakojimuose tampa antraplaniais arba jų istorija perpasakoja draugės, mamos arba net močiutės. Knyga išskirtinė, puikus rašymo stilius, neįprastas: sakiniai prasideda mažąja raide ir gale nėra taško, atrodo lyg kažkas liko nepasakyta, na iš pradžių tai net trikdė. Tai dvylikos veikėjų gyvenimų kelionė per Britaniją ir per pastarąjį šimtmetį. Rekomenduoju puiki knyga. P.s. tik patarimas pasižymėti kas ji, nes su ja dar susidursite skirtingoje vietoje ir skirtingu laiku. Gero skaitymo.

Jūratė A.

Smagi knyga, su daug patarimų, kaip elgtis įvairiose darbinėse situacijose. Šmaikščios ir taiklios iliustracijos, įžvalgos, paliekančios vietos apmąstymams, tiesiog įdomus dviejų autorių bendras darbas.

Dovilė S.

Dėl to, kad knygoje atsispindi gyvenimas, apie kurį realybėje galbūt ir nesusimąstome.

Marija K.

Lengvos, su mintim ir įdomios novelės. Išbaigtos, savitos ir originalios. Novelių herojai – skirtingi: nuo smalsaus vaiko iki paskutinįkart scenoje vaidinančio aktoriaus; nuo pasakiškos vaizduotės režisieriaus iki statybininko, kurio didžiausias gyvenimo pasiekimas – nepabaigtas lėktuvas. Labai patiko ši knyga, lengvai skaitosi ir kaip tik tinka tokiai karščiu alsuojančiai vasarai.

Irma P.

Man ši knyga labai patiko. Žavėjo jaunatviškas entuziazmas ir optimizmas. Veiksmui persikėlus į Maroką, knyga labai įtraukė. Jauna prancūzė išteka už marokiečio ir išvyksta gyventi į vyro šalį. Persikelia į nederlingas žemes, paveldėtas iš jo tėvo ir turi svajonę užveisti pelningą ūkį. Tuo tarpu Matildai lieka namų ūkio priežiūra, vaikų auginimas, rūbų lopymas, sukimasis kone tarp skurdo. Knygoje vaizdžiai aprašomas marokiečių gyvenimas, politinė situacija, vyrų požiūris į moters vietą šeimoje, smurtą prieš ją ir t.t. Ir vis tik į bet kurią šalį tu atvyksi gyventi, tu gyvensi KITŲ ŠALYJE.

Irma V.

1939 metai, Paryžius. Jame gyvena dvidešimtmetė Odilė, kuri be galo myli knygas. Vedina šios savo meilės, mergina nusprendžia įsidarbinti Paryžiaus amerikiečių bibliotekoje. Šiam jaunos merginos sprendimui itin priešinasi tėtis, teigiantis, kad jai nederėtų dirbti, kadangi jų šeimai nieko netrūksta. Tačiau Odilė nori tapti savarankiška ir nepriklausoma. Taip trokštamą darbą ji gauna. Biblioteka ją supažindina ne tik su gausybe knygų, bet ir su kitais žmonėmis, bibliotekininkais. Mergina taip pat užmezga santykius su žaviu vaikinu. Deja, viską aplink ima griauti Antrasis pasaulinis karas... 1983 metai, Froidas, Montana. Čia gyvena dvylikametė Lilė, kuriai likimas taip pat negailestingas - miršta mergaitės mama. Paguodą Lilė atranda pas šalia gyvenančią kaimynę Odilę. Mergaitė supranta, kad ši moteris savo širdyje nešiojasi daug skausmo ir paslapčių, kurių nedrįso niekam papasakoti, tačiau Lilė tampa išimtimi. Biblioteka Paryžiuje“ - gražus, jausmingas ir stiprus kūrinys, kuris, mano nuomone, nepaliks abejingų. Šis romanas paliečia daugelį temų: draugystę, šeimą, meilę, išdavystę, jaunatvišką spontaniškumą, tačiau, manau, kad pagrindinės iš jų yra didžiulis žmonių atsidavimas darbui, kuriam kojos nepakišo net ir grėsme alsuojantis Antrasis pasaulinis karas ir, žinoma, begalinė meilė knygoms. Ne paslaptis, kad Antrasis pasaulinis karas tikrai paliko didelį istorinį įspaudą visam pasauliui. Šiame kūrinyje, Paryžiaus amerikiečių bibliotekos darbuotojai nepabūgo nacių, kurie bet kurią akimirką galėjo įsiveržti į biblioteką ar pagauti juos, vykdant uždraustą veiklą. Šie žmonės narsiai, iki paskutinės akimirkos, laikėsi išvien, stengėsi perduoti knygas kariams, kurios tuo metu jiems buvo tikra atgaiva sielai. Šių dienų visuomenėje, turbūt sunku rasti tokių žmonių, kurie dėl kitų asmenų džiaugsmo ir knygų išsaugojimo būtų pasiruošę paaukoti net savo gyvybę. Myliu istoriją, kaip mokomąjį dalyką, todėl buvo įdomu skaityti knygą, kuri paremta tikrais faktais, susijusiais su istoriniu įvykiu. Siužetas pasakojamas abiejų veikėjų - Odilės ir Lilės - lūpomis. Kiekvieną iš jų kamavo(-uoja) skirtingos bėdos, tačiau, giliau pažiūrėjus, tarpusavyje jos turi panašumo, skirtumas tik tas, kad šios vyksta skirtingu laikotarpiu. Kadangi Odilė daug patyrė praeityje, turi gyvenimiškos patirties, dabar ji stengiasi iš visų jėgų parodyti mergaitei jos daromas klaidas, kurios ateityje galėtų sugriauti Lilės gyvenimą. Rekomenduoju! Tikiu, jog ši knyga turėtų palikti ypatingą jausmą širdyje tiems žmonėms, kurie yra bibliotekų mylėtojai, tiems, kurie supranta knygų ir skaitymo reikšmę bei duodamą naudą, tiems, kurie tiki, jog knygos gali išgydyti žmogaus sielą ir širdį. Žinoma, o tie, kam prie širdies dar ir istoriniai faktai, liks sužavėti dvigubai labiau! „Biblioteka - tai kultūras jungiantis knygų tinklas.“ „Mylėti reiškia priimti žmogų visą - net ir tas jo savybes, kurių nemėgsti ar nesupranti.“ 5/5.

Gabrielė A.

Apie Lietuvos kunigaikščių ir karalių praeitį, įdomi, lengvai skaitoma.

Jolanta K.

Negalėjau atsitraukti nuo knygos. Išgyvenau kartu su knygos heroję. Sunku patikėti, kad mūsų laikais dar vyksta tokie dalykai.

Oksana R.

Knyga įtraukianti, siužetas painus, o pabaiga - sukrečianti... Blogis tūno tuose asmenyse, kurie turėtų saugoti ir ginti.

Šarūnė K.

Kas gali būti geriau už keliones? Kelionė prie jūros, kelionė į kitą šalį ar piligriminė - išbandymų - atradimų kelionė. Su šios knygos herojumi daug nukeliausite, daug ką patirsite, pamatysite. Lengvai skaitoma knyga, bet ne banaliais žodžiais parašyta, jausmų ir išgyvenimų įpinta. Pirmą kartą išsiruošęs į piligriminį žygį iš Lisabonos į Santjago de Kompostelą, nepatyręs, šmaikštus keliautojas nė nenumano, kokių ,,dovanų“ jam paruošė Kelias. Kasdien nueiti po pusšimtį kilometrų? Karštoj Portugalijoje? Tikrai? O pasirodo gali, šis neįtikėtinas piligrimas gali. Daug ką gali, net ir pūslėtomis kojomis užsispyrusiai irtis pirmyn. Gera knyga, smagu buvo keliauti bent puslapiais kartu su šiuo piligrimu.

Nerijus P.

Vienareikšmiškai – labiausiai pasąmonę sukrėtusi ir mąstymo kampą pakeitusi knyga per mano gyvenimą.

Rūta P.

Lengvai ir greitai skaitoma vasaros knyga apie meilę ir pasirinkimus.

Romutė Č.

Jei ieškote paties lengviausio detektyvo, kokį tik įsivaizduojate, tai „Lavonas paplūdimio krėsle“ kaip tik jums. Saloje randamas negyvas vaikų namų direktorius, vyriausia komisarė Lena, kuri toje saloje praleido savo vaikystę, išsiunčiama tirti šios bylos. Ir koks netikėtumas, sutinka savo buvusią gyvenimo meilę. Pasijaučiau „biški ekstrasensas“, nes viskas buvo nuspėjama. Lengvas rašymo stilius, puikiai perteikta Amrumo dvasia, daug dialogų, gana nesudėtingi veikėjų santykiai neapsunkino knygos skaitymo bei puslapiai tiesiog patys vertėsi. Todėl, nors ir įvertinau knygą ne pačiu geriausiu balu, visai patiko ją skaityti kaip lengvą vasaros detektyvą, neverčiantį susikaupti ar įtemptai galvoti. Kartais tai būna knygos privalumu. Nesakau, kad buvo visiškai nuobodu. Kaip pirmoji „Salų komisarės“ dalis, ši knyga puikiai supažindina su pagrindine veikėja, jos santykius su tėvu, teta, buvusiu mylimuoju ir net dabartiniais draugais. Pateikiamas gana platus vaizdas, ne vien sumanios detektyves, tačiau ir supykusios dukters, mylinčios dukterėčios ar įsipareigoti nesugebančios mylimosios. Ji vaizduojama kaip visiškai paprastas žmogus, kuris klysta ir tuo pačiu mokosi. Negaliu teigti, kad nuspėjau viską. Tikrai buvo ir porą įdomesnių vietų, kurios atskleidė gilesnes visuomenės problemas bei pačios policijos darbo užkulisius. Nors romantinė knygos dalis nuvylė, visgi detektyvinė gana pritraukė ir buvo įdomu, o kaipgi pasibaigs. Todėl drąsiai šią knygą rekomenduoju vasaros skaitiniams.

Gina Ž.

3 moterys, 3 likimai. Istorija, karas, mokslas, meilė. Įdomus rašymo stilius.

Laima M.

Paprasta, nuoširdi ir jautriai parašyta istorija apie netikėtus likimo posūkius, kiekvieno gyvenime pasitaikančias klaidas, gebėjimą atleisti ir branginti. Tai šiltas ir jaudinantis pasakojimas apie tikrąsias vertybes, tyrumą, grožį ir meilę.

Irena V.

Labai subtili. Turbūt nėra geriau šia knygą apibūdinančio žodžio kaip subtilumas. Knyga, kuri ir po keleto savaičių vis sukasi mintyse. Beatrisė ir Akslis išsiruošia į gretimą kaimą ieškoti sūnaus. Kelyje juos pasitinka įvairūs iššūkiai, sutinkama įvairių žmonių, keli jų tampa pakeleiviais ieškant atsakymo į tai, kaip panaikinti tą keistą miglą, dėl kurios daugelis gyvenimo įvykių pamirštama. Atsitiktinai perskaičiau atliepimą apie šią knygą ir pagalvojau, kad man net nekilo mintis apie tai, kuo buvo pasidalinta. Kadangi knygos anotacija pradedama sakiniu „Romėnai seniai išsidangino ir Britanija pamažu grimzta į nuosmukį“, migla man pirmiausia siejosi su kolektyvine trauma. Ir nors knygos siužetas sukasi apie kelis žmones, mintyse man vis kirbėjo tas platesnis kontekstas, kolektyvinės traumos momentas. Vis dėl to, man atrodo, kad tai viena iš knygų, kurioje tiek daug prasmių, kad kiekvienas gali atrasti vis kitą. Skaitant net norėjosi gauti patikslinimą ar tai, kas man atrodo, tikrai buvo autoriaus sumanymas. Buvo vietų, kada net sau atrastą mintį, prasmę praradau apskritai, ir iš naujo klausiau, tai apie ką čia visgi? Ir nors knygos pabaigoje viskas lyg ir susidėliojo į vietas, tačiau liko begalė momentų, į kuriuos norėjosi grįžti klausiant tai apie ką čia, kokia to prasmė ir pan. Ir net dabar, po keleto savaičių iš naujo skaitant tai, ką pasižymėjau, tos pačios knygos vietos atrodo visai kitokios, turinčios visai kitą atspalvį. Taigi apibendrintai, knyga labai subtiliai apie gyvenimą, meilę, mirtį, traumą, netektį, kitus skaudžius išgyvenimus bei susitaikymą.

Vilė M.

Suprantama, reiktų perskaityti visas 6 istorijas apie mergaites, kurioms šeimą sukūrė vyras, tikėjęs Antikos grožiu ir simboliškumu bei garbinęs jūrą. Žavi įsivaikinimo idėja bei noras rasti savo net netikrą seserį. Istorija švari, įtraukianti į paiešką aukštesnių vertybinių tikslų. Rekomenduoju.

Daiva R.

Iš knygos sužinome apie žiaurų afganių mergaičių likimą.

Vaida G.

Nuostabu skaityti, lengva, įdomu, super knyga.

Lina I.

Manau, šią knygą turėtų perskaityti kiekvienas knygų mylėtojas. Tai knyga apie gyvenimą, suvokimą vaiko akimis. Aprašomas tyras ir stiprus brolio ir sesers ryšys.Taip pat paliečiamos rasizmo, giminių įtakos, šeimos nario netekties temos.

Ieva R.

Tai romanas, kuris sukasi apie moters jėgą. Apie didžiulį pasitikėjimą, kuris yra visa ko griaunanti jėga. Su ja galima užkariauti vyrą, sukurti šeimą, verslą, užauginti vaikus ir t.t.

Aistė B.

Patiko, tokia erotika, veikėjai gražūs ir seksualūs.

Diana P.

Bandai suprasti, koks paprastas, bet kartu ir sudėtingas gyvenimas.

Justina P.

Kai svajonės atsitrenkia į gyvenimą, labiausiai suskausta širdžiai. Knyga apie išsiskyrimą iš minios, iš laikmečio, iš standartų. Apie privilegijas ir pareigas, apie ramią kasdienybės jūrą ir ją sušiaušiantį nuotykių troškimą. Apie siekį gyventi, pajusti, mylėti. Apie sąskaitą, kurią už tų svajonių išsipildymą pateikia likimas. Apie savęs paieškas, atradimus ir suvokimą, kad kartais yra sunkesnių akmenų širdies kišenėje, už nežabotos laisvės troškimą. Pasakojimas, kurio pakraštėlius puošia vertybės ir motinų širdis supančiojusių pasirinkimų ornamentai. REKOMENDUOJU norintiems įplaukti į klasikos pasaulį ir padaryti tai kuo įmanoma švelniau - be chaoso, praeities pasaulio dumblius paliekant vandenų dugne. Ieškantiems romantikos, apsigobusios nuotykių skara. Romantikos, už kurios tik pasislėpęs kyšo gyvenimo skausmas - jei neprieisi, nepritūpsi pasilabinti pats, jis tikrai neišdrįs šokti į akis, pratūnos kažkur pačiai Meilei už nugaros. Ir, be abejonės, REKOMENDUOJU norintiems išsiūbuoti bei sudaužyti nuostatas, purvinų ir bedančių piratų klausimu. Tikiu, kad pasenusio požiūrio duženos nuskęs amžiams. NEREKOMENDUOJU mėgstantiems paprastumą, aiškumą ir lakoniškus sakinius. Pastarieji tikrai pavingiuoti, o ir romantiką reikės šiek tiek atkapstyti: ne viskas čia tiesmukai išklota juodu ant balto. Nesiūlau ir tiems, kurie mėgsta lėkti tekstu - nors ir kvepia nuotykiais, grožis atsiskleis tik gebantiems pristabdyti bei įtraukti į save aplinkos: norintiems pasidžiaugti ne tik kūrinio idėja, bet ir jos išpildymu. Gali suirzti ir tie, kurie mėgsta tik aiškiai laimingas pabaigas. Čia bus ką pasverti. Kaip ir realiame gyvenime. Vajetau. Nenorėjau, kad knyga baigtųsi. Negalėjau patikėti, jog ji baigėsi. Dievaži, iki šios istorijos aš NEŽINOJAU, nė nenujaučiau, kad piratų reikalai gali būti tokie romantiški. Ir estetiški. Ir rafinuoti. Bet ne ką mažiau grobuoniški ir nuožmūs, tik, šįkart, manau, jog visai ne tam, kam galite pagalvoti, išgirdę apie piratus. Čia beviltiškai pavojinga moterų ŠIRDIMS. Neabejoju, kad "La Mouette" atplaukęs, išplauks pagrobęs ne vieną romantikos ir nuoširdaus jausmo ištroškusią sielą, kuri nepabijojo įkelti koją į 19 a. Londono aukštuomenės reikalus. Ir amžiams ją išplukdys į vizijų kraštus: bent jau aš, kiekviename solidesniame vandens telkinyje tikrai MATYSIU tą laivą bei dairysiuosi Donos ir jos prancūzo. Sužavėta iki šiurpulių. Kuomet užverčiau knygą, buvo galima išgirsti ne standartinį "pokšt", bet jausmingą mano "ach" - tik dar neišsiaiškinau, ar laimingą, ar vis tik, skaudžiai ilgesingą. Kad ir koks romantiškas teksto žvilgsnis, gyvenimą jis atvaizdavo gana teisingo skonio - be papildomo sluoksnio nemokamos plaktos grietinėlės. Juk sakiau, kad tie piratai rafinuoti? Sąžinę bent jau čia turėjo. Absoliučiai SVAJONIŲ klasika, absoliučiai stojau nelygion kovon su piratų įgula.

Viktorija L.

Tikrai labai įdomi ir įtraukianti knyga, nors ir labai stora. Korejietes istorija po 1932 metų. Kiek visko teko patirti net kelioms kartoms.

Inga S.

Ilgus vasaros vakarus kviečiu praleisti su Harlano Cobeno, detektyvinių trilerių meistro, naujausia knyga - „Vinas“. Kūrinyje narpliojamos prieštaringą reputaciją turinčio Vinzoro Horno Lokvudo Trečiojo šeimos paslaptys. Pats Vinas atkakliai ir sumaniai aiškinasi, kas pavogė jo šeimai priklausiusias meno vertybes, kas nužudė jo dėdę Oldričą, kas „Baisybių lūšnoje“ penkis mėnesius laikė pagrobęs mylimą pusseserę ir kaip jo paties lagaminas atsidūrė vieno žinomiausių teroristų rankose. Apie visa tai perskaitę sužinosite ir jūs. Perspėju, atsakymai išties nustebins! Beje, norisi pridurti, jog romanas „Vinas“ savotiškai tęsia H.Cobeno knygų apie Mironą Bolitarą seriją ir leidžia artimiau susipažinti su ankstesnėse knygose (pvz., „Namai“, „Pažadėk man“ ir kt.) minėtu paslaptinguoju Bolitaro draugu Vinu.

Kristina V.

Vasarą skaityti apie ledą, sniegą, šaltį?.. Būtent! Atvėsins geriau, negu vaisiniai ledai. Vis dėlto skaitydami Hallgrimuro Helgasono „60 kilogramų saulės šviesos" gausite progą mintyse ne tik po pusnis pabraidyti, bet ir įtraukti šviežio humoro per prasmės šiaudelį. Knygos autorius įtaigiai aprašo senąją Islandijos fjordų realybę: darbo užgrūdinti žmonės, ribotas jų susisiekimas su išoriniu pasauliu, kažkur po ledu užstrigęs progresas, ėjimas miegoti prisirišus virvėmis ir nuolatinė sniego griūčių grėsmė... Čia žmonės virdavo ir valgydavo žolių klijų košę, augino gyvulius, čia jie skurdo, meldėsi, būdavo užpustomi ir atkasdavo vieni kitus. Atšiauraus klimato sąlygomis išlikdavo tik stipriausieji. Vienas iš jų buvo Eilivas Gudmundsonas, prieš Kalėdas metęs iššūkį stingdančiam vėjui ir speigui dėl 3 kilogramų miltų. Grįžęs su laimikiu vyras savo namus, mylimą žmoną ir dukrelę randa palaidotus po sniegu. Išgyvena tik Eilivo sūnus Gestas ir karvė. Mažasis sūnelis sielvarto sugniuždytam vyrui – vienintelė paguoda. Atkaklusis Eilivas mėgina suteikti sūnui geresnes gyvenimo sąlygas. Deja, tragiška lemtis netrukus palieka Gestą ir be tėvo. Jautrios, drąsios ir naujovėms imlios sielos berniukas auga globojamas įvairiose šeimose, kur pamato basą skurdą, nuryja atstūmimo kartėlį, kur vėliau patiria ir permainų džiaugsmą, atsakomybę rūpinantis kitu bei pirmosios meilės šilumą. Gesto gyvenimo įvykius autorius sumaniai įpina į visos Islandijos istoriją. Ledo ir ugnikalnių šalis – ant pokyčių laiptelio, ir į Gesto gimtąjį miestelį netrukus plūsteli norvegų žvejų laivai, saulėje sidabriškai spindi rietuvės silkių, išdygsta nauja bažnyčia, atkunta net senieji fjordo gyventojai. Viskas maišosi, kinta, formuojasi nauja visuomenė ir nauja karta. Pasakojimas perteiktas gyva kaip kalnų upelis kalba, kupina taiklių palyginimų, liaudies dainų motyvų, išraiškingų aprašymų ir ironiškų pajuokavimų, kurie slepia gilią prasmę. Šiame Hallgrimuro Helgasono romane išrašytos viltis, atjauta, dvasios stiprybė skaitytojui bus tie 60 kilogramų saulės, po kurių sieloje palieka šviesiau.

Žydrūnė U.

Visiška atgaiva mano protui bei sielai buvo ši knyga. Taip, čia toji knyga, kurią skaitant jau nuo pirmųjų puslapių žinai kuo ji pasibaigs, tačiau tai nesugadina skaitymo malonumo, o veikiau jį tik pakursto. Istorija šmaikšti bei kupina kurioziškų situacijų ir žinoma romantikos, jausmų. Puikiai tinkanti skaityti vasaros metu, ar kažkur atostogaujant. Praleidau puikų laiką su šia knyga ir jau nekantrauju kuomet pasirodys nauja Tracy knyga. Labai tikiuosi, jog BALTO leidybos namai mus pradžiugins ir kitą vasarą!

Gabrielė S.

Detektyvas Rajenas, kuriam laikui priverstas pasiimti atostogų bando atsigauti Šventojoje saloje. O ten kaip tyčia, likus kelioms dienoms iki Kalėdų randama nužudyta mergina. Ir kas jei ne jis imsis žmogžudystės tyrimo? Tuo tarpu daktarė Ana Teilor yra iškviečiama būti policijos konsultante, kadangi panašu, jog siaučiantis žudikas vykdo pagoniškus ritualus. Bet ji čia gimusi ir augusi, todėl sugrįžimas į salą sukelia daug prisiminimų, kuriuos ji norėtų palikti užmarštyje. Juodu kartu stengiasi sumedžioti nusikaltėlį, besislepiantį kažkur visai šalia. Labai patiko greitai besivystantis knygos veiksmas, kai verti puslapius vieną po kito norėdamas sužinoti „o kas toliau?“. Patiko mintis, kad nuostabaus grožio sala, kuri šiaip yra sujungta kelio pylimu su Anglijos žeme, tam tikru metu būna potvynio atkirsta nuo žemės. O labiausiai patiko žmogžudystes ir paslaptis pagardinusi meilės linija ir subtilus pagrindinių veikėjų humoro jausmas. Aišku meilės linija gal ne visai įtikino, nes buvo per staigi ir per saldi, bet labai gražiai „įsipaišė“ į visą knygos kontekstą. Na, o pabaiga tai buvo kažkas tokio, kai jau pagalvojau, kad viskas kaip ir aišku, autorė pateikė tokią staigmeną, kad ohoho. Net nekyla abejonių, kad ilgai nelaukusi griebsiu kitas detektyvo Rajeno knygas.

Justina U.

Kaip man buvo įdomu skaityti šią knygą! Nuo pat pirmųjų knygos skyrių supratau, jog skaitant nuobodžiauti tikrai neteks. Nors ir nesu didelė mados ekspertė, bet buvo tikrai labai įdomu skaityti apie tuometines madas ir seserų kelią iki savojo verslo pradžios. Šioje istorijoje atskleidžiamas ir nelengvas seserų likimas, apie kurį dažniausiai Koko (Gabrielė) kalbėti visai nenorėdavo. Taip pat negalėjau nesižavėti seserų bendryste bei tarpusavio ryšiu. Praradusios beveik viską šiame gyvenime, Antuanetė ir Gabrielė žinojo, jog visuomet turės viena kitą. Taip pat šioje knygoje nebuvo apsieita ir be meilės. Bet ji čia tikrai puikiai tiko ir suteikė pačiam pasakojimui tam tikrą prieskonį. Kas skaitėte šią istoriją, galbūt su manimi ir nesutiksite, tačiau tikrai palaikiau Antuanetę bei Lučio. Šventai tikiu, jog tokia meilė aplanko tik kartą gyvenime.

Gabrielė S.

Knyga yra įtraukiančio siužeto nuo pradžios iki pabaigos. Tiesiog negali liautis skaityti, kol nepasieki paskutinių puslapių.

Neringa L.

Puiki knyga ir gera juoko dozė!

Jurgita V.

Knyga pasakoja apie arabų kultūros moteris. Knyga parašyta pačios autorės ir tai yra tikrais įvykiais paremta knyga, bet tai nėra autobiografija, knyga parašyta laisvu stiliumi. Skaitant buvo sunku patikėti, kad dar egzistuoja tokie papročiai ir tradicijos, kad moterys yra nevertinamos. Knyga įkvepia niekada nepasiduoti, kovoti ir siekti savo laimės.

Martyna K.

Puiki, lengvai skaitoma knyga.

Jurgita V.

Labai įdomi ir reikalinga, norint suprasti save, daug visko sužinai: kaip vaikystės traumos mus sutraumuoja, kodėl esame tokie, ką daryti, norint keistis. Įdomi bus ieškantiems savęs.

Silvija M.

Norint turėti gerą gyvenimo kelionę reikia gerai „suteptos mašinos“ - harmonijos susiejant 3 pagrindines mūsų sudedamąsias dalis: kūnas, smegenys ir protas. Problema vienoje srityje atsilieps ir kitose. Taigi, ši knyga suteikia galimybę pasigilinti kaip veikia mūsų nuostabus protas ir išmokti jį valdyti, pritaikant praktiškai įvairiose srityse. Kadangi dauguma mūsų įsitikinimų ir vertybių susiformavo dar vaikystėje, tai tikrai verta kai kuriuos įsisenėjusius modelius kiek pertvarkyti, atsikratyti nerimo, baimių ir atrasti savyje stiprybės lobius. Vasara - pažinčių metas, tad puikus laikas susipažinti su pačiu svarbiausiu žmogumi - savimi.

Goda Š.

Knyga – vaistas ir penas kiekvienai sielai. Šioje knygoje išsakyti žodžiai suteikia nusiraminimą ir atveria akis pamatyti pasaulio grožį kasdienybėje. Išmintis nugulusi šiuose puslapiuose leis suprasti neigiamus dalykus kitaip. Baimė, pyktis, problemos, santykiai ir kiti mūsų gyvenimo kelio aspektai aptariami trumpuose pranešimuose. Ramybė ir laimė padaro atostogas tikras. Vasaros atostogos su šia knyga įkvėps švęsti meilę, save, gyvenimą.

Goda Š.

Kas primiršta, bet tai aktualu dabar, tai mūsų kova su klimato kaita. Zina K.

Puiki knyga.

Eglė Ž.

Ši knyga tikrai verta Jūsų dėmesio! Ji parašyta ne bendrine kalba. Nustebsite! Tai šiauliškių šnekta parašyta knyga. Jau nuo pirmo sakinio Jūs būsite įtraukti į praėjusio amžiaus pabaigos gyvenimo vingrybes ir subtilybes. Ko gero, ne vienas, skaitantis šią knygą, ras panašumų su savo gyvenimo detalėmis. Tai tikras vasaros desertas, tikrai labai įdomi knyga!

Lina S.

Pirmoji mano skaityta šios autorės knyga „Anyta“ man tikrai labai patiko. Kad ir kaip stengiausi knygų tarpusavyje nelyginti, tačiau vis mintyse iškildavo „Anytos“ siužetas. Ir man pastaroji knyga pasirodė truputį stipresnė. Labiau išplėtoti charakteriai bei intriguojantis siužetas. Ši istorija man skaitėsi tikrai nenuobodžiai, tačiau pritrūko cinkelio. Tikrai galima drąsiai teigti, jog skaitant šią knygą truputį buvo jausmas, jog žiūrėtum „Nusivylusias namų šeimininkes“. Tas serialas man tikrai labai patiko! Skaitant buvo galima jausti, jog autorė tikrai įdėjo daug darbo, jog „sukaltų“ pagaulią istoriją. Tačiau šį kartą man pritrūko didesnės intrigos. Daug aktualių bei opių temų autorė palietė - pogimdyvinė depresija, neištikimybė bei melo pinklės. Kuris žinoma visuomet išaiškėja.. Manau, jog tie, kuriems patiko Sally Hepworth pirmoji knyga, turėtų perskaityti ir šią istoriją. Psichologinis trileris, kurį bus įdomu skaityti bei kartu su autore pasinerti į kiekvienos iš šių moterų gyvenimus.

Gabrielė S.

Puiki vadovavimo knyga.

Monika B.

Ši knyga patiks tiems, kas pasiilgo lengvo, nuoširdaus romano. Skaitosi labai lengvai.

Jurgita V.

Tai geriausia skaityta knyga, taip įtraukia, jog nesinori net keliauti į sapnų šalį, vasariška istorija mažos mergytės akimis apie šeimą, draugystę ir išgyvenimus!

Simona G.

Rašytojas Audrius Skačkauskas - pats yra tarsi Angelas Sargas. Abi Jo knygos pateko į mano rankas ypač skaudžiomis gyvenimo akimirkomis. Jos padėjo išgyventi, patikėti, kad egzistuoja Gėris, kad negalima pasiduoti, kad Angelai turi likti ant mūsų peties... Rekomenduoju abi knygas: „NELEISK ANGELUI NUKRISTI NUO PETIES 1“ ir „NELEISK ANGEKUI NUKRISTI NUO PETIES 2“.

Dalia K.

Esu bėgikas mėgėjas, traumos man dažnas įvykis, perskaitęs šią puikią knygą pakeičiau požiūrį į traumas, potrauminį skausmą, ir viso to sumažėjo, bėgimas suteikia dar daugiau malonumo mano gyvenime.

Šarūnas Ž.

Geriausia draugė – kaip sesuo, tik kitaip, nei seserį, draugę išsirenki pati. Elenos Ferrante sagos apie dvi bičiules pirmojoje knygoje „Nuostabioji draugė“ draugystė trenkia kaip žaibas. Lila – pašėlusi mergaitė primerktomis akimis, kuriai sekasi viskas, prie ko prisiliečia. Elena kaip Lilos šešėlis slankioja paskui, sužavėta drąsaus bendraamžės elgesio ir ieškodama jo paaiškinimų. Lipdamos laiptais iki „pabaisos" Achilo namų durų, jiedvi susikimba už rankų ir abi išsyk supranta, kad išsirinko viena kitą. Nuo šio gesto prasideda nepaprasta dviejų mergaičių draugystė ir... dvikova. Kiekviename žingsnyje draugių tyko konkurencinė įtampa ir garsiai neišsakytas klausimas: „kuri pranašenė?“... Mergaitėms augant, išryškėja skirtinga jų mąstysena ir saviti polinkiai. Elena su pasidygėjimu žvelgia į Lilos sumanymą siūti batus, o Lilą, negavusią tėvų leidimo siekti aukštojo išsilavinimo, Elenos mokslų bei knygų pasaulis ir traukia, ir atstumia. Lila iš prigimties labai gabi, bet Elena pirma pasitaikiusia proga skuba jai priminti, kad toliau lanko mokyklą, o Lila – ne. Merginoms bręstant, Elena niekaip negali susitaikyti su mintimi, kad draugė ją nustelbia grožiu, ir pavydi šiai vaikinų dėmesio. Rodos, šioms varžytuvėms nebus galo. Vis dėlto Lila ir Elena viena kitai yra nepamainomos kovojant su bendrais priešais, intelektualiose diskusijose ir ieškant savo unikalaus balso bei gyvenimo kelio. Vaikystė ir paauglystė – vieni gražiausių žmogaus gyvenimo laikotarpių. Skaitai apie dvi merginas, o, rodos, matai ten save ir savo geriausią draugę. Ir visai nesvarbu, kad istorijos įvykių centras – pagundomis ir pavojais kibirkščiuojantis Neapolis. Draugystė visur esti ta pati. Pagaulus romanas taip vikriai įsuka į įvykių siautulį, kad vos po keleto vakarų pasijunti skaitanti jau antrąją sagos knygą. O ten dvi draugės – jau suaugusios moterys, kurių draugystei tenka dar daugiau išmėginimų. Rekomenduoju šią knygą visoms gyvenimiškas istorijas mėgstančioms moterims ir jų geriausioms draugėms.

Žydrūnė U.

Įkvėpiantis romanas naujiems pokyčiams. Jei vasara atrodo niūri per kasdienius rūpesčius ir vis neina atsipalaiduoti - ši knyga privers susimąstyti, kas ištikrųjų yra tavo vertybės. Kitu kampu pažvelgsi į buitines smulkmenas, tariamas problemas ir pasileisi į pozityvių dalykų susitelkimą. Išsakytos mintys pozityviai nuteiks likusios vasaros malonumams, kurių gal būt anksčiau neįvertinai ar buvai primiršęs.

Goda Š.

Tai neabejotinai geriausia šios autorės knyga. Ar teko matyti domino kaladėlių griūtį? Kai tereikia tik lengvo stumtelėjimo vienai kaladėlei ir krinta jų šimtai. Šioje knygoje pasakojama, kai vienas , ambicijų užgautos moters, žodis paskatina tokią grandininę reakciją, kuri greit tampa nevaldoma ir tragiška. Šioje knygoje autorė užkabina begalią jautrių ir problematiškų vietų: rasinę neapykantą, socialinį atotrūkį ir diskriminaciją, pagyvenusių žmonių baimes ir vienišumą, pedofiliją, smurtą šeimoje, prostituciją, narkomaniją ir kitas. Negali nesižavėti, kaip autorei pavyko visas šias problemas sudėlioti, kaip dėlionės dalis ir paversti vientisu kūriniu. Ji nelaksto nuo vienos temos prie kitos, bet nuosekliai pasakoja vieno kvartalo, kurį vadina „Rūgšties kvartalu“, istoriją. Tiksliau, tai net ne istorija, o vienos moteriškės užvirta košė. Autorė leidžia suprasti, kad ne visi blogais laikyti žmonės būna blogi ir ne visi geri žmonės būna gerais, kad ne visada taiki demonstracija baigiasi taika. Puiki, įtraukianti, lengvai skaitoma ir verčianti kartu išgyventi, knyga. Nenoriu plėstis ir pasakoti apie jos turinį, nes tikrai verta perskaityti. Pasakysiu, tik tiek, kad tai visiškai kitokia Minette Walters knyga. Tai ne detektyvas, nepavadinčiau jos ir trileriu. Greičiau tai drama. Gaila, kad nėra daugiau išverstų jos knygų.

Ramunė M.

Ryški ir skausminga Fridos Kahlo istorija žydinti visomis gyvenimas spalvomis. Kai lauke +30 belieka sėdėti pavėsyje ir skaityti tokios ryškios asmenybės biografiją… Frida Kahlo - skausminga gyvenimo grožio išraiška. Jos kūryba yra ypač asmeniška, kupina kančios, tačiau taip pat net ir skausme atsiskleidžia grožis. Knygą perskaičiau per dvi dienas, nes Fridos Kahlo gyvenimas tiesiog įtraukė mane… Biografija leido susipažinti su menininkės kūryba bei gyvenimo vingiais. Jos skausmu, aistromis, mintimis bei požiūriais. Taip pat įvykiais pakeitusiais menininkės gyvenimą ir atsispindėjusiais jos kūryboje. Prieš skaitydama knygą apie Fridą žinojau tik kelis pagrindinius faktus, o biografija leido išsamiai susipažinti su jos pasauliu. Tiek su politiniais įsitikinimais, draugystėmis, romantiniais santykiais, gyvenimo veikla bei ypač įsiminė skyrius apie jos mokytojavimo metus… Jos ryšys su studentais bei mokymo metodai leido suvokti koks buvo jos požiūris tiek į ją supantį pasaulį, tiek į meną… Knyga puikus pasirinkimas visiems norintiems susipažinti tiek su Fridos Kahlo menu, tiek su jos gyvenimo vingiais. Taip pat turiu paminėti, jog pats knygos leidimas tikrai nuostabus… Knygoje pateikta daug paveikslų bei nuotraukų iš jos gyvenimo, pateikiamos išsamios paveikslų analizės. Knyga vilioja tiek išore, tiek vidumi… Viva la Vida!

Laura L.

Labai gera knyga, kurioje susipina viskas: kelionės, istorija, drama, siaubas, meilė, tikėjimas, religijos, nuotykiai. Knyga apie norą tapti gydytoju ir nelengvą kelią kol juo tapo, nes veiksmas vyksta vienuoliktame amžiuje, viduramžiais, kur žmogaus vertybės ir moralė, kartais kelia šiurpulius. Idėja viena: siekti ir būti ištikimam savo tikslui. Gerai, kad knyga baigiasi laimingai, nereikia paaukoti savo šeimos ir laimę sukurti galima net ne savo gimtame krašte, „Namai ten - kur širdis“ - tik patvirtina seną tiesą. Yra sukurtas filmas, bet filmą rekomenduoju žiūrėti, tik perskaičius knygą.

Ingrida K.

Ši knyga skirta tiems, kas pasiilgo geros juoko dozės.Knyga perskaityta vienu prisėdimu, juoko – iki ašarų.

Jurgita V.

Tai abi nuostabios jausmų klasikos knygos. Pirma labai patiko, bet antra dar labiau. Be abejo knygose daug meilės, visokių intrigų ir įdomiausių nutikimų. Šias knygas tikrai nebus nuobodu skaityti. Taigi rekomenduoju ir kitiems perskaityti.

Vilma K.

Knyga įdomi savo paprastumu, lengva skaityti ir atskleidžia lietuvių emigrantų sunkumus svetur.

Alvydas Z.

Ši knyga yra viltis. Kiekvienas žmogus perskaitęs šią,ir ne tik šią, bet ir kitas knygas Holokausto tema, pasibaisės, pašiurps, tačiau tai vienintelė knyga spinduliuojanti tą pragarą žemėje išgyvenusio autoriaus optimizmą ir viltį, kiek tik įmanoma jų tokioje vietoje pajausti. Tik šioje knygoje radau iškeltus klausimus, ne tik retorinius, bet ir užduotus tiesiai vokiečių nacistams žiūrint į akis: žmogau, kodėl tai darai? Kodėl staiga tapai tokiu žvėrimi? Kas atsitinka žmonėms su kuriais visą gyvenimą gyvenai šalia, kaimynystėje, kad jie pradeda tavęs nekęsti, vien dėl to, kad kažkas jiems liepė taip daryti, kur tada dingsta žmogiškumas? Nepaisant visų šitų išgyvenimų, autorius vis dėl to laiko save laimingiausiu žmogum žemėje, nes jis išgyveno, nes jis net ir tokioje vietoje sugebėjo rasti žmogiškumo likučiu, ir tai vertino, tai padėjo daug kam išgyventi dar ir dar vieną dieną. Eddie išmoko verinti gyvenimą, mylėti artimus žmones, išmoko džiaugtis kiekviena diena, ko iš tikro naujoji karta nebemoka, ir nebevertina. Man ši knyga tapo vertinga gyvenimo pamoka, nors ir banalu, bet niekada nežinom kada bus mūsų paskutinė diena žemėje, reikia vertinti turimą laiką.

Viktorija B.

Puiki knyga ne tik viršeliu, turiniu, bet ir tomis gražiomis, šiurpiomis iliustracijomis. Knygoje laisvai atpasakojama daugeliui žinomos vaško muziejaus įkūrėjos Madame Tussaud gyvenimo istorija. Anksti netekusi tėvų pateko į tarnystę pas vaškadirbį, ten išmoko lieti vaškines figūras. Labai patiko skaityti apie jos nelengvą gyvenimo kelią bei patirtį, apie Prancūzijos revoliuciją ir apie jos sėkmę gyvenant Londone. Tiesa, norėjosi daugiau sužinoti apie jos gyvenimą Londone, bet tokia autoriaus valia: parašyta tiek kiek yra.

Irma P.

Nereali knyga! Sunku keliais žodžiais nupasakoti. Ją reikia skaityti! Dar ir dabar, praėjus keliom savaitėm, kai užverčiau paskutinį lapą, mintimis esu ten - Bombėjuje, pragare žemėje, tačiau viliojančiame savo kultūra, daugiaveidiškumu, religija...

Ina K.

Tai knyga, kuri įkvepia atrasti arba iš naujo patikėti savo kūrybinėmis galiomis. O tų galių mes turime kiekvienas - ne tik dainuoti, šokti, rašyti eiles. Knygoje siūlomos pačios autorės išgyventos, patikrintos praktikos. Jos primena užmirštus vaikystės troškimus, kviečia permąstyti šiandienos laiką, susidėlioti prioritetus ir gyventi kuriant ČIA ir DABAR akimirkoje, jaučiant save ir savo tekančią energiją. Tai knyga gerai savijautai ir džiaugsmui. Jei nuoširdžiai skaitai ir priimi - tai raktas į laimę. Rekomenduoju!

Janina S.

Vasara dar tik įsibėgėja, o jau viena knygutė perskaityta. Tai lengvai skaitomas romanas, patinka, kad lietuvių rašytoja ir veikėjai artimesni, nes vardai, vietoves lietuviškos. Gal kas ir aplankė šias vietas, kurias mini rašytoja knygoje, gal tik kiek daugoka meilės scenų...

Jurgita V.

Juoda, klampi, karšta. Atrodo paneri į smalą ir negali išnert. Negali įkvėpt oro. Labai gera knyga, tikrai pateks į mano Top 5 šiais 2021 metais.

Kristina K.

Rami ir saulėta paskutinė Lietuvos vasara, po kurios jau niekada niekas nebebus taip pat. Knyga apie žmones, jų kasdienybę, svajones, apie gyvenimą be blogos nuojautos, kad tuoj viskas pasikeis.

Kristina K.

Tai motyvuojanti gyventi, judėti ir džiaugtis gyvenimu knyga!

Vaida G.

Labai įdomi tiek pirma, tiek visos kitos dalys.

Violeta K.

Nuostabi knyga, kurioje aprašyti veiksmai vyksta mažame Lietuvos miestelyje sovietmečiu. Ryškiai matoma atskirtis tarp prijaučiancių Sovietų Sąjungai žmonių ir jos režimui besipriešinančių. Jauni žmonės (abiturientai) paklūsta sistemai, gyvena pagal taisykles, bet tam tikri įvykiai pasėja abejonių jų širdyse dėl sovietinės sistemos „teisingumo“. Autorė taip pat įterpia faktų apie tuo metu vykstančius įvykius Lietuvos didmesčiuose bei pasaulyje. Kadangi Sovietų Sąjungos laikais gyventi neteko (gimiau laisvoj Lietuvoj) buvo labai įdomu „stebėti“ žmonių gyvenimą tuo laiku, nes knygoje viskas labai vaizdžiai aprašyta. Rekomenduoju knygą kiekvienam, norinčiam „pasinerti“ į sovietinį lietuvių gyvenimą, jaunų žmonių problemas ir gyvenimus.

Ana B.

Knyga labai originali, pažintinė, puikiai ir vaizdingai aprašyti gamtos ir gyvių vaizdai, jaučiasi ypatingas autorės ryšys su gamta. Tuo pačiu ir intriguojanti detektyvinė istorija.

Birutė S.

Labai išsamiai ir vaizdingai aprašomas herojos gyvenimas.

Vilma M.

Knyga „Beprotnamis“ pasakoja apie psichikos sveikatą Lietuvoje ir su psichikos sveikata siejamas stigmas, kurių visuomenei derėtų vengti. Juk nepatinkančius kaimynus vis dar vadiname „psichais“, „bepročiais“ ar kitais vardais, iš kurių nei vienas iš jų nesusijęs su asmens psichikos sveikata. Tai - tik orumą žeminantys, įžeidžiantys žodžiai. Jeigu jų nebūtų, galbūt ir stigmos apie psichikos sveikatą Lietuvoje sparčiai nykstų. Jeigu taip atsiliepiame apie savo kaimynus, kaip atsilieptume apie psichikos centrų ligonius? V. Normanas savo pasakojimu puikiai iliustruoja tai, ką tenka patirti psichikos sveikatos sutrikimų turintiems asmenims, ką jiems tenka patirti. Istorija šokiruojanti, neįtikima, bet nepaliekanti abejojančių.

Dovydas P.

Rekomenduoju perskaityti šią knygą, nes kiekvienam pravartu įgyti šiek tiek žinių apie finansus. Net jei jus ši sritis vargina, knygą perskaitysite lengvai, nes viskas pateikta pasakojimo forma, atpasakojant autoriaus gyvenimo patirtį. Knygoje perteiktas ir palyginamas turtingųjų ir vargšų požiūris į pinigus.

Vaiva A.

Ar galima realybę paglostyti kaip katiną? Pajausti, koks švelnus kailiukas, žinant, kad nagai labai aštrūs? Apie draugystę. Apie namus. Apie pasiaukojimą, drąsą, viltį. Apie prisirišimą ir išsaugotą laisvę. Apie tai, kad naivu ir išmintinga gali sutilpti į tą patį sakinį: ne tik, kad nesipešti dėl vietos po saule, bet ir padovanoti pačias gražiausias emocijas stebint jų dermę. Apie pri(si)jaukintą liūdesį, snaudžiantį pačiame jaukiausiame optimizmo guolyje. Apie tai, kad išvėdinta sarkazmo antklodė tik pagerins to snaudulio kokybę, o apkamšyti mylimą žmogų laime, ar ne - tik mūsų pačių pasirinkimas. REKOMENDUOJU, jei ieškote šilto, pozityvaus, bet banalumą giliai po žeme užraususio kūrinio. Mylite kates (o gal norite jas pamilti?), draugaujate su humoru, norite leistis į pažintinę kelionę, kurios metu, jei tik panorėsite, į pasaulį pažvelgsite šiek tiek kitu kampu. Minimalistinis, murkiantis, magiškas - mmm, tikras desertas širdžiai. NEREKOMENDUOJU, jei nuo popsinių saldainių širdžiai jums susuka vidurius; jei subtilus jautrumas bei pozityvūs herojai jums kelia tik pyktį, jei vietoj mielai nupieštų iliustracijų jūs pasirinktumėt šaržuotus komiksus. Jei vengiate gyvenimo tiesas primenančių knygų, nors ir kaip jos būtų storai apkamšytos, kad ir švelniausio šilko kaldromis - ne, tuomet tai tikrai ne jums. O šiaip, jei jau skaitysite, tai nerekomenduoju kapstyti pernelyg giliai - tuomet, bijau, bet kūrinys ne tik praras žavesį, bet ir suras banalumo - pozityvaus gyvenimo guru - pėdsakus. O man? PATIKO be galo. Nors su Japonija ir jos rašytojais ne itin bičiuliaujuosi (žvilgteliu kartais, bet tučtuojau šaunu atgalios), bet ši knyga mane papirko. Jos minimalizme užkoduotas žavesys. Ne, nemanau, kad čia reikėtų ieškoti itin didelių gyvenimo išminčių (nors taip, tokios mintys gali kilti), nes taip knyga per daug greit gali "nusipiginti". Kvatojausi, vietomis net balsu, kai katinas laidė savo sąmojus ir tuoj pat, vos po pastraipos kitos, širdį žnybteldavo realybės pirštai. Teksto kalba šiek tiek šykštoka, bet man, kaip ir gyvenime, knygose labiau patinka tūnoti atokiau pavėsyje ir iš ten traukti gaivinančias mintis. Tai buvo gražu. Šiek tiek kitokio popso, žiū, gal ir Japonijos kraštus prisijaukinsiu, kaip tą laukinį katiną.

Viktorija L.

Įdomi, niūri, negailestinga žmonijai knyga. Apie žmogų - aklą, gyvulišką, vedamą instinktų, tamsų, ir galų gale - vis tiek šviesų. Labai patiko ir sukėlė daug minčių.

Kristina K.

Tai ne tik psichologinis trileris. Jame plačiai supažindinama su benamių dalia bei psichikos sutrikimu. Informatyvus, apgaulingas, nenuspėjamas romanas.

Erika L.

Kas jums įprasmina vasarą? Man vasara – trys mėnesiai stovyklavimo, žygių po miškus ir laukus, kulniavimo pažintiniais takais, kopimo į piliakalnius ir kulinarinių eksperimentų laužo žarijose. Vasaros metu poilsiaujant gamtoje, žvilgsnį glosto žydinčios pievos, o nosį kutena subtiliausi aromatai. Knyga „Vaistiniai ir prieskoniniai augalai" supažindina su 100 augalų rūšių, iš kurių daugelis Lietuvoje auga savaime, o likusių nesunku pasisodinti patiems. Šiuo metu kaip tik skleidžiasi ryškios ir nepakartojamos vaistinės medetkos, kurių žiedų antpilas tinka vabzdžių įgėlimams ir nudegimams saulėje gydyti. Be to, nedaug kas žino, kad dabar vešančių katžolių lapeliai ne tik vilioja kates, bet tinka ir žuvies bei varškės patiekalams pagardinti. Šios ir kitos augalų pasaulio paslaptys paaiškėja sklaidant „Vaistinių ir prieskoninių augalų" žinyno puslapius. Leidinys parankus sumanius paįvairinti jau turimus prieskonių mišinius, arba tuo atveju, jeigu jūs, kaip ir aš, mėgstate kitam sezonui pasirengti iš anksto, – ir ruošiant vaistinių žolelių atsargas rudeniui bei žiemai. Bet kokiu atveju kils klausimų: ką ir kada skinti, rinkti, kiek laiko džiovinti, kaip vartoti? Kad nereikėtų žaisti valgoma-nevalgoma rizikuojant savo sveikata, pravartu apsiginkluoti specialistų sukauptomis žiniomis apie populiariausias prieskonines ir vaistines žoleles. Knygoje nuosekliai aptariama augalų kilmė, jų paplitimas, vegetacija, naudingosios medžiagos. Gausiai iliustruotame žinyne pateikiama žaliavos rinkimo, apdorojimo ir laikymo patarimų. Praktiškam skaitytojui pro akis nepraslys augalų panaudojimo galimybės, o smalsiausiųjų dėmesį pakurstys įdomybių skiltis. Ši knyga ilgai ir ištikimai man talkininkaus kaip praktinis vadovas po slėpiningą, kvapnų ir viliojantį augalų pasaulį. Kas žino, gal „Vaistinių ir prieskoninių augalų" žinynas bus ir jūsų dovana mamai, kolegai arba pačiam sau.

Žydrūnė U.

Knygą sudaro trys dalys: „Paleiskite“, „Aukite“, „Duokite“, o šios išskirstytos į dar smulkesnes daleles. Autorius Jay'us Shetty knygoje pasakoja savo asmeninę patirtį, įgytą vienuolyne. Atskleisdamas ją, Jay'us kiekvienam skaitytojui duoda keletą svarbių pamokų: I. Kaip įveikti negatyvumą; II. Kaip neperkrauti smegeninės; III. Kodėl lygiuojantis į kitus gęsta meilė; IV. Kaip pažaboti baimę; V. Kodėl, nors ieškote, niekaip nerandate laimės; VI. Kaip pasimokyti iš kiekvieno sutiktojo; VII. Kodėl nesate savo minčių atspindys; VIII. Kaip rasti savo tikslą; IX. Kodėl sėkmei taip svarbu gerumas. Ir dar daugiau... Pastaruoju metu į savo grožinės literatūros skaitinių gretas stengiuosi įtraukti ir kitokią rūšį - negrožinę. Mano nuomone, tokios knygos - reikalingos kiekvienam. Aišku, jei pats žmogus nenorės keistis ar pajudinti bent piršto, įsiklausydamas į tai, kas sakoma knygoje, vien perskaitymas nepadarys stebuklo. Būtent šį pasakymą radau ir knygos kontekste. Iš pažiūros daugumai gali pasirodyti, kad ką gi gali pasakyti žmogus, kuris tiek daug laiko praleido vienuolyne? Turbūt tai, kad reikia laikytis celibato, melstis ir gyventi pasišventus Dievui. Tačiau Jūs klystate. Taip, vienuolių mąstymas yra kitoks, nei daugelio iš mūsų, bet jis toks, kuriame pilna išminties. Manau, kad ne be reikalo autorius Jay'us pabuvojęs tarp tokių žmonių, apmąstęs viską, ką ten patyrė, ėmė ir parašė knygą. „Būti čia ir dabar - vienintelis būdas gyventi išties turtingą ir visavertį gyvenimą“. Vienareikšmiškai rekomenduoju tiems, kas ieško vidinės ramybės, tiems, kas nori pokyčių, bet nežino nuo ko juos pradėti. Ir, žinoma, tiems, kuriems paprasčiausiai reikia geros psichologinės knygos, kuri įtikina, jog nei vieno iš mūsų gyvenimas nėra beprasmis, jei tik mokėsime visokeriopai išnaudoti mums duotą laiką. 5/5⭐

Gabrielė A.

Tai nepaprastai įdomi istorija, apie iš kartos į kartą paveldimą turtą, kuri atneša i gyvenimą nebūtinai tik laimę... Merė Toliver paveldi iš tėvo medvilnės plantaciją, kuri susieta su amžinu prakeiksmu jos giminei. Kaip žinia, visos kartos, valdžiusios „Somersetą“- kartu su savimi pasiima ir papildomą, prakeiksmo kraitį. Romane „Rožės“ gvildenamos godumo, meilės, pavydo, artumo, ir nemeilės problemos. Skaitydama istoriją ne kartą bjaurėjausi kai kuriu veikėju naivumu, kartais – kvailumu. Braukiau ašarą arba pykau – neabejoju, daugelį skaitytojų ši istorija „palies“ taip pat kaip ir mane. Tai tikra jausmus sukelianti bomba.

Ineta S.

Kam patinka istoriniai romanai apie karalienes ir karalius, tai puiki knyga,įdomi, įtraukianti, puiki pažintis su istorija ir tų dienų aktualijomis, meile, gyvenimu. Tai mano pirmoji pažintis su šia rašytoja, dabar planuose perskaityti ir kitas jos knygas, pvz. apie imperatorienę Sisi.

Giedrė V.

Vos tik pamačiau, jog Svajonių knygos išleis naują T. J. Reid knygą, be galo apsidžiaugiau. Esu perskaičiusi visas šios autorės knygas, kurios yra išleistos lietuvių kalba. Užteko perskaityti pirmąjį knygos skyrių ir jau žinojau, jog geras laikas garantuotas. 1983 - tieji metai. Vasara Malibu. Šiandien ir vėl vyks legendinis Ninos Rivos kasmetinis vasaros uždarymo vakarėlis. Rivų vaikai yra keturi ir visi jie savaip įžymūs. Nina - talentinga banglentininkė bei supermodelis, Džėjus - banglentininkas, kuris skina apdovanojimus čempionatuose, Hadas - garsus fotografus bei Kitė, kuri nepalieka abejingų. Jie visi yra ypatingi, tačiau daugelį žavi ir tas faktas, jog jų tėvas - dainininkas Mikas Riva. Artėjant vidurnakčiui vakarėlis tampa nebevaldomas. Išaiškėja visų Rivų taip ilgai slėptos paslaptys. O paryčiais Ninos namas skendės liepsnose. Kaip ir visuomet, taip ir šį kartą T. J. Reid manęs nenuvylė. Istorija buvo be galo pagauli. Vos tik turėjau laisvą minutę, norėjosi ir toliau skaityti šią knygą. Ryškūs charakteriai bei nenuspėjamas siužetas, o kur dar ir šeimos problemos bei jų santykiai. Žavėjo brolių bei seserų ryšys, kurį tikiu, jog turi nedaugelis. Skaudėjo širdį dėl Miko elgesio ir niekad nepateisinčiau nesirūpinimo savo vaikais. Pati užaugau tik su mama, tad Rivų vaikų patiriami išgyvenimai iš dalies pažįstami ir man pačiai. Nesinori per daug Jums "spoilinti" apie šią knygą. Turėtų ją perskaityti visi Taylor gerbėjai, o kas dar neskaitėte šios autorės, taip pat labai rekomenduoju pabandyti šią knygą. Tikiu, jog ir Jūs pamilsite šią autorę bei jos kuriamas istorijas.

Gabrielė S.

Visai neseniai perskaičiau Ginos Viliūnės tikrais istoriniais faktais paremtą romaną pavadinimu „Imperatoriaus meilužė“, kurį ir noriu jums rekomenduoti. Minėtasis kūrinys išties tinkamas įtraukti į vasaros skaitinių sąrašą, nes jame rasime ir aistringos meilės istoriją, ir elegancija dvelkiančų aristokratų rūmų, dvarų aprašymų, ir aukštuomenės ponų bei ponių įpročių, papročių, kasdienybės atvaizdavimą. „Imperatoriaus meilužė“ - tai nuostabus kūrinys apie jauną lietuvaitę Sofiją Tyzenhauzaitę, kuriai buvo lemta karštai įsimylėti Rusijos imperatorių Aleksandrą I, kuriai teko asmeniškai pažinti ir Europos užkariautoją Napoleoną Bonapartą, kuri neišvengė vedybų su nusigyvenusiu prancūzų kilmės didiku, bet kuri vargais negalais sulaukė kaip moters- rašytojos pripažinimo. Taigi romanas išties įtraukia ir nepaleidžia suteikdamas skaitytojui istorinių žinių apie XIX a. Lietuvos didikų gyvenimą bei apdovanodamas romantiškų jausmų išgyvenimais, sekant žaviosios Sofijos nepaprastais gyvenimo pėdsakais.

Jurgita L.

Šią knygą perskaičiau per du vakarus. Įtampa išlaikyta iki pačios pabaigos. Knyga apie motinystę, jos idealizavimą. Todėl rekomenduoju šią knygą perskaityti visoms moterims ir ypač jų vyrams. Kodėl? Perskaitysit – suprasit.

Erika L.

Rekomenduoju Irenos Buivydaitės knygą „Rožių dvaras“, nes joje rasime intrigą, paslaptis ir meilę – viską, ko reikia tobulam vasaros atostogų romanui!

Antanina Ž.

Noriu rekomenduoti knygą „Paslaptingas sodas“. Labai patiko man, mano mamai ir tėčiui. Įsivaizduojate? Net mano tėvai ją skaitė. Skaitėsi labai lengvai ir norėjosi vis sužinoti, kas bus toliau. Žiūrėjau filmą, jis puikus, bet pastebėjau, kad knygas skaityti įdomiau. Mano vizijoje rožės buvo gražesnės. Knyga man – nuostabi atostogų draugė. Su ja – ir į gamtą, ir į lėktuvą.

Birutė V.

Ši knyga tiems, kuriems vis nenuoda ramybės gyvenimo veikimo principai, blaškosi nuo vieno tikslo prie kito, neranda savo kelio ar tiesiog mėgsta pasiknaisioti gyliau po savo minčių klodus. Labai aiškiai išdėstyta kaip veikia mūsų protas ir kaip kontroliuoti jį, o ne jis mus. Ne tik idomu, bet ir naudinga.

Goda Š.

Tai knyga - atradimas ir išsigelbėjimas tiems, kurie visą gyvenimą jaučia jog pernelyg jautriai reaguoja į aplinką, išmuša iš vėžių kasdienės situacijos ir tiesiog pavargsta nuo lekiančio gyvenimo. Knygoje aptariama itin jautraus žmogaus elgesys, moksliniai tyrimai ir svarbiausia paberia kupiną patarimų, kaip sutvirtinti pasitikėjimą savimi, santykius, pasirinkti savo kelią, atlaikyti visuomenės požiūrį, suprasti patį save ir kylančias emocijas. Tai tiesiog iš esmės pakeis požiūrį į patį save ir jautrumą, kuris turi begalę gerų aspektų gyvenime. Jei jauti, kad tu ar tavo artimasis yra jautri asmenybė - ši knyga yra būtina.

Goda Š.

Ši knyga - lengvas vėjelis karštą vasaros dieną, nunešantis mintimis į keturis metų laikus ir giliai paliečia moters širdį. Knyga, kurią reiktų perskaityti kiekvienai mamai, dukrai, draugei, sesei. Įkvėpianti, kupina moteriško tikrumo ir skatinanti meilę sau. Kiekviena moteris skaitanti šią knygą pasijaus ypatinga ir dėkinga savo lemčiai - būti moterim.

Goda Š.

Įtraukiantis psichologinis trileris. Lengvai skaitomas, įdomus.

Eglė Ž.

Įtraukiantis detektyvas. Lengvai skaitomas.

Eglė Ž.

Šios autorės knygos visada užkabina nuo pirmo skyriaus, ši ne išimtis. Skaitau ir galvoju, kaip aš pati elgčiausi vienu ar kitu atveju. Rekomenduoju, nes šiuo metu ją skaitau ir mėgaujuosi. Vasarai pats tas!

Aušra J.

Rekomenduoju šią knygą, nes čia aprašomas gyvenimas vėlyvuoju sovietmečiu. Mane labai domina šis laikotarpis, knygoje išdėstyti to meto gyvenimo ypatumai, socialiniai aspektai. Atskleidžiami jaunų to meto žmonių išgyvenimai ir būsenos.

Ieva K.

Autorius labai gražiai sugeba perteikti veikėjų jausmus, emocinę būseną, žmogiškuosius ryšius. Veikėjų dialogai žavi. Jaunystė ir branda visu gražumu.

Jurgita T.

Ruta gimė japono ir havajietės šeimoje. Aplinkybės lėmė, kad jos tėvai buvo raupsuotieji gyvenantys atskirtoje nuo pasaulio Molokajo saloje. Ruta ką tik gimusi buvo atskirta nuo tėvų ir dalį vaikystės praleido vienuolyno prieglaudoje kol ją įsivaikino japonų šeima. Augdama Ruta supranta, kad yra kitokia, tačiau nepaisant patyčių, savo šeimos dėka ji užauga stipria šeimos moterimi. Tačiau prasidėjus II-ajam pasauliniam karui Rutos šeimai tenka palikti viską ką taip sunkiai užsidirbo ir išsikraustyti į Japonų koloniją. Po karo Ruta ir jos šeima turi viską atstatyti nuo nulio. Vieną dieną ji gauna laišką iš Molokajo, kurį atsiuntė jos tikroji motina. Knyga man patiko, pasakojimas įdomus, lengvai skaitomas. Labiausiai patiko istorinis kontekstas. Man buvo visai nauja sužinoti kaip japonai gyveno Amerikoje XX a. viduryje, kaip jie siekė būti pripažinti, kaip visko neteko dėl Perl Harboro tragedijos, nors dauguma jų jau buvo Amerikos piliečiai. Taip pat buvo įdomu sužinoti apie raupsuotojų bendruomenes, jų gyvenimą atsiskyrus nuo pasaulio. Knygoje gausu jausmų, atleidimo, meilės. Pagrindinė mintis turbūt, kad šeima svarbiausia. Tikrai rekomenduoju visiems kas neskaitė, prisipildysite žinių bagažą, o ir istorija ne eilinė.

Gabrielė P.

Ar prieš daugelį metų užmarštin nugrimzdusi meilė gali būti pavojinga? Knyga apie paslaptis - savas ir valstybinio lygmens, apie paslaptis, kurios vieniems gali išgelbėti gyvenimą, o kitiems jį kainuoti. Apie paslaptis iš meilės ir meilei, apie paslaptis iš reikalo ir privirusias reikalų. Apie meilę, draugystę, pasitikėjimą, ištikimybę, užsispyrimą ir tai, kaip viena eilinė diena gali virsti kertiniu akmeniu, sudaužiusiu visus įprastos kasdienybės rėmus. REKOMENDUOJU mėgstantiems skaitinius - "kokteilius". Tai meilės romanas, paaštrintas detektyvine linija: galva susisuka, bet konkrečiai nuo ko ir nesuprasi. Ieškantiems meilės, bet nenorintiems saldumo visus 500 psl., ieškantiems įsivaizduojamų karališkosios šeimos paslapčių, bet kad nebūtų viskas jau taip karališka, svajojantiems apie "kažką aštresnio", bet "gryno" aštrumo privengiantiems. Rekomenduoju norintiems atsipalaiduoti, sužaisti šnipų žaidimus (nugarą nuvilnijant lengvai įtampos srovelei) ir suprasti, kad meilė gali būti labai brangus reikalas. Per daug brangus ir ne tik asmeniškai. O man patiko, patiko, patikooooooo! Įsimylėjau Lucindos pasakotojos talentą dar kartą ir iš naujo: tai buvo visiškai kitaip, nei iš jos laukiau, bet absoliučiai puikiai, kaip ir galima tikėtis. Susižavėjau jau nuo pat pirmųjų puslapių, tai yra - nuo autorės žodžio! Atskelisiu šiokią tokią paslaptį ir jums, kad ši istorija parašyta 1998 m., nors pirmą kartą Londone išspausdinta tik 2018 m. Tiesa, ji turėjo kitą pavadinimą, o maža to, net atnešė Lucindai ir priverstinę pertrauką karjeroje. Intriga? Intriga! Tikrai, kviečiu skaityti bei susipažinti su autore ar atrasti ją iš naujo, nes, kaip minėjau, tai tikrai kitoks jos kūrinys. Intrigos, paslaptys, veiksmas ir šiek tiek meilės. Man buvo labai gerai, perskaičiau be atokvėpio. P.S. NEREKOMENDUOJU, jei mėgstate "gryną" skonį - aštriai, karčiai, švelniai ar saldžiai. Čia viskas sumaišyta, tad galite nei apsvaigti, nei skoniu pasimėgauti. Žinoma, ši istorija tikrai NE tiems, kurie jaučia stiprias pagirias holivudinėms istorijoms, o ypač tokio tipo istorijų pabaigoms - apimtis didelė, turinys lengvas, o ir pabaiga pakels antakį. Šią knygą galite įsigyti čia: https://www.perkuknyga.lt/knyga/meiles-laiskas-lucinda-riley

Viktorija L.

Labai džiaugiuosi, kad atostogų pradžiai pasirinkau būtent šią knygą. Žinojau, kad išminties perlų čia nebus, bet šmaikščią, romantišką ir lengvą atostogų istoriją knyga žadėjo nuo pat pirmo puslapio. Ir nemelavo. Perskaičiau greitai, lengvai ir net liūdna darėsi supratus, kad tuoj teks atsisveikinti su keistuoju Bel Harboro miesteliu. Po skyrybų su vyru, Seidė susirenka vaikus ir iškeliauja atostogų pas tetą. Atvykusi į Bel Harborą, Seidė įkrenta į beprotišką tetos namų kasdienybę - čia randa keistuolę tetą Dodę, du nuolat besiseilėjančius šunis, du visiškai skirtingus pusbrolius ir žavų kaimyną, su kuriuo visi kas netingi, bando ją supiršti. Imant tokią knygą į rankas, beveik visada žinai, kuo ji baigsis. Belieka išsiaiškinti, kurį kelią iki kulmimacijos autorius pasirinks. Ar tą, akis vartyti verčiantį saldųjį, ar smagų ir lengvą, nors kartais kiek šablonišką. Džiaugiuosi, kad šį kartą pasitvirtino antrasis senarijus. Nors klišių tikrai buvo, bet skaitydama tikrai mėgavausi ir ne kartą kikenau dėl absurdiškų pagrindinės veikėjos poelgių, smagių dialogų ir ypač iš keistuolės tetos Dodės. Didžiulis pliusas už tai, kad autorė apsiėjo be absurdiškų sekso scenų ir paaugliško seilėjimosi. Nevyniojant į vatą - geras pasirinkimas ieškant knygos atostogoms, atsipalaidavimui ar smegenų pravėdinimui.

Ugnė R.

Ką tik užverčiau paskutinį knygos ,,Maorės daina" puslapį ir pasijaučiau taip, tarsi ką tik baigėsi mano mėgstamiausias serialas :) Tai antroji autorės Sarah'os Lark knyga apie XIX-ojo amžiaus Naujosios Zelandijos naujakurius, atvykusius iš Anglijos. Pirmoji knyga ,,Baltojo debesies šalyje" pasakoja apie dvi jaunas moteris – Helen ir Gvynerą – atvykusias į mažai dar pažįstamą šalį kurti šeimų, dvi moterys iš skirtingų visuomenės sluoksnių tampa draugėmis, nes jas suveda ne tik ilga kelionė laivu, bet ir nelengva pradžia naujoje šalyje. Knyga buvo tokia įdomi, kad ir stebėjausi, ir džiaugiausi, ir liūdėjau kartu su Gvynera ir Helen, istorija įtraukė nuo pradžios ir nebepaleido. Antroji knyga – ,,Maorės daina" – tai pirmosios knygos tęsinys, kuriame pasakojama apie anksčiau minėtų moterų anūkių Eleinės ir Kuros tarpusavio santykius ir laimės paieškas. Kartu į istoriją sumaniai įterpiamos kalnakasybos vystymosi tame krašte peripetijos, per veikėjų charakterius atskleidžiant jų kasdienius rūpesčius ir ambicijas siekiant įsitvirtinti šiame augančiame krašte. Vėlgi istorija be galo įdomi ir įtraukianti, joje nemažai vietos skiriama čiabuvių maorių tradicijoms ir kadieniam gyvenimui. Kartais imi ir negali atsistebėti, kaip autorė geba taip įdomiai perteikti to laikotarpio dvasią. Plačiau pasidomėjus, išsiaiškinau, kad knyga nėra vien fatanzijos vaisius, autorė daug domėjosi tuo laikotarpiu, analizavo archyvus, tai greičiausiai ir lėmė tokį knygos autentiškumą. Nekantrauju perskaityt ir trečiąją knygą ,,Kivių šauksmas"! Tai puiki knyga vasaros vakarams, kai niekur nesinori skubėti, per langą pučia šiltas vėjelis, o tu pasijunti tarsi būtum pačioje Naujoje Zelandijoje. Ps. Maorių kalba Naujoji Zelandija vadinama Ilgojo baltojo debesies šalimi (Aotearoa).

Aistė R.

Knygos autorius ir pavadinimas Michelle Obama Mano istorija Kodėl rekomenduojate šią knygą? Vienos žinomiausių Amerikos moterų biografija. Ji niekada netroško veltis į politiką ir būti pirmoji ponia. Ne, jos prioritetai buvo pagelbėti žmonėms savo žiniomis, kurias įgijo sunkiai mokydamasi ir kęsdama juodaodžių nepripažinimą. O tuo pačiu norėjo būti rūpestingiausia mama savo dukroms. Atvira ir nuoširdžiai parašyta knyga - puikiai vasaros pradžiai!

Vitalija T.

Knyga apie karą naujaisiais laikais. Žurnalistas Dovydas Pancerovas pasakoja apie savo nuotykius Ukrainoje, kuri patyrė Rusijos agresiją. Nors kartais primena skaitomą straipsnį, knyga be galo įtraukia ir verčia norėti ryte suryti kiekvieną puslapį. Nors dauguma to meto įvykių yra žinomi ar girdėti, Pancerovas pateikia įdomių detalių iš kasdienio gyvenimo karo sąlygomis: kaip tai yra pavojinga žurnalistui, kodėl tai sukrečia vietinius gyventojus, jų šeimas ir artimuosius.

Karolina S.

Ši knyga nukelia į Antrąjį pasaulinį karą ir perteikia jo metu patirtą žiaurumą koncentracijos stovyklose. Pagrindinis veikėjas Leilas Sokolovas, žydas iš Slovakijos, patenka į Aušvico koncentracijos stovyklą. Čia jis įdarbinamas tatuiruotoju – žymi kiekvieną į stovyklą atvykstantį tremtinį. Pasakojimas užburia trumpais, bet įtraukiančiais segmentais. Pagrindinis herojus nepagražindamas parodo to meto įvykius, papasakoja jam tekusius išgyvenimus ir, kad ir kaip tai skamba keista, tekusį džiaugsmą įsimylint stovykloje esančią kalinę. Rekomenduoju kiekvienam, kuris domisi Antruoju pasauliniu karu ir tremtinių istorijomis.

Patricija V.

Man ši knyga patiko dėl jos nuoširdumo. Buvęs JAV prezidentas įtaigiai ir įtraukiančiai papasakojo savo kadencijos užkulisius ir kasdienybę, ko reikėjo priimant svarbius sprendimus ir kaip tai paveikė jo šeimą bei gyvenimą. Knygoje nevengiama kritikos ar pajuokavimų, tai labai pagyvina tekstą. Rekomenduoju kiekvienam, kuris net nesidomi politika ar politiniais veikėjais. Tai yra asmenybė, kurią verta pažinti.

Dominykas K.