https://www.savaite.lt/ lt https://www.savaite.lt/sveikata/patarimai/24027-ragina-nenumoti-ranka-i-silpstanti-regejima-kada-tai-gali-buti-katarakta.html https://www.savaite.lt/sveikata/patarimai/24027-ragina-nenumoti-ranka-i-silpstanti-regejima-kada-tai-gali-buti-katarakta.html 24027 Thu, 02 Jul 2026 09:59:05 +0300 native-yes

Kasmet pasaulyje atliekama apie 20 milijonų kataraktos operacijų, tačiau apie šią ligą vis dar sklando nemažai klaidingų įsitikinimų. Vienas dažniausių – kad suprastėjęs regėjimas yra neišvengiama senėjimo dalis, su kuria tiesiog tenka susitaikyti. Iš tiesų katarakta, progresuojantis akies lęšiuko drumstėjimas, yra viena pagrindinių išvengiamo aklumo priežasčių pasaulyje, tačiau laiku diagnozuota ji gali būti sėkmingai gydoma. Didžiausias šios ligos iššūkis yra tai, kad ji vystosi lėtai ir ilgą laiką gali nesukelti ryškių simptomų.

„Katarakta dažniausiai progresuoja palaipsniui ir nesukelia skausmo ar staigaus regėjimo pablogėjimo. Dėl to žmonės ilgą laiką gali neidentifikuoti problemos ir regėjimo pokyčius priskirti natūraliam senėjimo procesui. Tačiau katarakta nėra būklė, su kuria reikėtų susitaikyti – tai diagnozuojama ir efektyviai gydoma liga“, – sako medicinos diagnostikos ir gydymo centro „Hila“ gydytojas oftalmologas Vaidas Kilius.

Pirmieji simptomai gali atrodyti nereikšmingi

Katarakta vystosi tuomet, kai akies lęšiukas praranda skaidrumą ir ima drumstėti. Sveikas lęšiukas praleidžia šviesos spindulius į tinklainę, o drumstėjant šviesa išsisklaido, todėl vaizdas tampa neryškus, tarsi matomas pro rūką ar matinį stiklą. Liga gali paveikti vieną arba abi akis, o jos eiga kiekvienam žmogui gali skirtis – vieniems regėjimas prastėja per kelis mėnesius, kitiems pokyčiai ryškėja metų metais.

„Lęšiukui drumstėjant, mažėja vaizdo kontrastas, pakinta spalvų suvokimas ir prastėja matymas prastesnio apšvietimo sąlygomis. Dėl to aplinka gali atrodyti blankesnė, spalvos – gelsvesnės, o ryškios šviesos – labiau akinti. Žmogui gali atrodyti, kad akiniai tapo nebetinkami, skaitant reikia daugiau šviesos, o vairuoti tamsiuoju paros metu darosi vis sudėtingiau“, – aiškina oftalmologas.

Katarakta dažnai pastebima tada, kai pradeda trukdyti įprastoms veikloms: skaitymui, darbui kompiuteriu, vairavimui, orientavimuisi nepažįstamoje aplinkoje. Žmogus gali dažniau keisti akinius, jausti didesnį jautrumą saulės ar automobilių žibintų šviesai, matyti dvejinimąsi viena akimi. Kadangi skausmo dažniausiai nebūna, liga gali būti ilgai ignoruojama.

„Darbas kompiuteriu, skaitymas ar kita didelės regos koncentracijos reikalaujanti veikla kataraktos nesukelia. Tačiau žmonės, kurių kasdienybėje svarbus tikslus matymas, jos simptomus dažnai pastebi anksčiau. Jei tiems patiems darbams reikia vis ryškesnės šviesos, vaizdas tampa blankus ar atsiranda sunkumų vairuojant vakare, verta pasitikrinti akis“, – sako V. Kilius.

Katarakta nėra vien senjorų liga

Nors katarakta dažniausiai diagnozuojama vyresniems nei 60 metų žmonėms, ji gali išsivystyti ir jaunesniame amžiuje. Riziką didina cukrinis diabetas, rūkymas, ilgalaikis ultravioletinių spindulių poveikis, akių traumos, kai kurie vaistai, ypač ilgai vartojami steroidiniai preparatai, taip pat kitos akių ar bendrinės ligos. Katarakta gali būti ir įgimta, susiformavusi dar prieš gimimą.

„Vis dar pasitaiko manančių, kad kataraktą galima sustabdyti akių lašais, papildais ar akių mankštomis. Tokios priemonės gali būti naudingos kitoms akių būklėms ar bendram komfortui, tačiau sudrumstėjusio lęšiuko jos nepadaro skaidraus. Todėl delsimas, tikintis, kad regėjimas pagerės savaime, gali tik atitolinti veiksmingą pagalbą“, – sako gydytojas.

Anot V. Kilius, šiuo metu nėra medikamentinio gydymo, kuris galėtų sugrąžinti sudrumstėjusiam lęšiukui skaidrumą. Vienintelis veiksmingas gydymo būdas yra operacija, kurios metu natūralus akies lęšiukas pakeičiamas dirbtiniu. Tai viena dažniausiai pasaulyje atliekamų chirurginių procedūrų, leidžianti daugumai pacientų reikšmingai pagerinti regėjimo kokybę.

Operacijos nereikėtų atidėlioti

Dar vienas dažnas mitas – kad kataraktos operaciją reikėtų atidėti, kol ji visiškai „subręs“. Šiuolaikinėje oftalmologijoje sprendimas priimamas pagal tai, kiek suprastėjęs matymas trukdo žmogaus kasdienybei. Jei dėl regėjimo tampa sunkiau skaityti, vairuoti, dirbti, judėti lauke ar atlikti įprastas veiklas, gydymo atidėlioti nereikėtų.

Vis dėlto katarakta yra tik viena iš daugelio akių problemų, dėl kurių galima kreiptis į oftalmologą. Centre atliekami išsamūs akių tyrimai, diagnozuojamos ir gydomos tinklainės, glaukomos bei vokų ligos, taikomas gydymas lazeriu, atliekamos glaukomos ir vokų operacijos bei kitos procedūros, padedančios išsaugoti ar pagerinti regėjimą.

„Kataraktos operacijos metu drumstas lęšiukas pašalinamas ir pakeičiamas skaidriu dirbtiniu intraokuliniu lęšiu. Dažniausiai taikoma fakoemulsifikacija – lęšiukas ultragarsu susmulkinamas akies viduje ir pašalinamas per mažą pjūvį. Procedūra atliekama taikant vietinę nejautrą, todėl pacientas būna budrus, bet skausmo nejaučia. Daugeliu atvejų namo galima vykti tą pačią dieną, o regėjimas pradeda gerėti netrukus po operacijos, nors galutinis rezultatas stabilizuojasi per kelias savaites“, – sako V. Kilius.

Gydytojas teigia, jog kataraktos operacijos rezultatai šiandien yra labai geri, ypač jei nėra kitų akių ligų, pavyzdžiui, glaukomos, amžinės geltonosios dėmės degeneracijos ar diabeto sukeltų tinklainės pažeidimų. Todėl svarbiausia neuždelsti kreiptis į specialistus – kuo anksčiau įvertinami regėjimo pokyčiai ir nustatoma jų priežastis, tuo greičiau pacientui galima pasiūlyti tinkamą sprendimą.

Pranešimas spaudai.]]> https://www.savaite.lt/sveikata/patarimai/24021-nelikime-vieni-su-liga-kas-nutinka-jei-nusprendziame-tyleti.html https://www.savaite.lt/sveikata/patarimai/24021-nelikime-vieni-su-liga-kas-nutinka-jei-nusprendziame-tyleti.html 24021 Thu, 02 Jul 2026 09:29:29 +0300 native-yes

Nors šiuolaikinėje visuomenėje apie sveikatą kalbama daugiau nei kada nors anksčiau, daugelis žmonių, išgirdę rimtos ligos diagnozę, vis dar pasirenka tylėti. Tačiau taip elgdamasis žmogus rečiau sulaukia tinkamos pagalbos ir lieka be psichologinio artimųjų palaikymo.

Dalia VALENTIENĖ

Kalbėti apie ligas vis dar vengiama

Nors visuomenė tampa atviresnė, sveikatos tema daugeliui išlieka jautri. Dažnai kalbama apie kasdienius negalavimus, tačiau rimtesnės diagnozės vis dar nutylimos arba aptariamos labai paviršutiniškai. „Pasitaiko atvejų, kai šeimos nariai apie artimo žmogaus ligą sužino tik prasidėjus gydymui ar net patekus į ligoninę. Kartais tėvai slepia diagnozę nuo vaikų, suaugę vaikai – nuo senstančių tėvų, o ir sutuoktiniai neretai stengiasi vienas kitą „apsaugoti“ nuo blogų naujienų“, – sako individualios psichoterapijos konsultantė Virginija Kaminskienė. Vis dėlto specialistė įsitikinusi, kad nežinomybė dažnai sukelia daugiau nerimo nei pati tiesa. Artimieji jaučia, kad kažkas vyksta, todėl nutylėjimas skatina spėliones, įtampą ir tarpusavio nepasitikėjimą.

Kodėl žmonės slepia diagnozę? „Išgirdus žinią apie ligą, pirmosiomis dienomis po žmogų dažnai užplūsta stiprios emocijos – šokas, baimė, pyktis, neigimas. Natūralu, kad tokiu metu gali kilti noras atsiriboti ir viską išgyventi vienam. Tačiau tylėjimą lemia ne vien emocinis sukrėtimas. Dažnai veikia ir visuomenėje vis dar gajūs stereotipai. Vieni baiminasi būti laikomi silpnais, kiti –nepageidaujamų klausimų ar užuojautos. Psichikos sveikatos sutrikimų, kai kurių onkologinių ligų ar priklausomybių atvejais žmonės vis dar susiduria su stigmatizacija“, – pasakoja pašnekovė.

Anot jos, vyresnės kartos žmonėms neretai būdingas iš senų laikų likęs požiūris, kad apie ligas kalbėti nereikia. „Daugelyje šeimų buvo įprasta problemas spręsti tyliai, neparodyti emocijų ir „nesiskųsti“. Tokios nuostatos perduodamos iš kartos į kartą, todėl ir šiandien vis dar daro įtaką žmonių elgesiui“, – dalijasi pastebėjimais V. Kaminskienė.

Ką prarandame nusprendę tylėti?

Iš pirmo žvilgsnio, pašnekovės teigimu, gali atrodyti, kad slepiant diagnozę išlaikoma kontrolė ir apsisaugoma nuo didesnio streso. Tačiau ilgainiui toks sprendimas dažnai turi neigiamų pasekmių. „Pirmiausia, žmogus netenka emocinės paramos. Rimta liga reikalauja ne tik daug fizinių jėgų, bet ir vidinės ištvermės. Artimųjų palaikymas, galimybė išsikalbėti ar tiesiog žinojimas, kad nesi vienas, gali padėti lengviau įveikti gydymo laikotarpį. Antra, sumažėja galimybių, kad tau kažkas padės praktiškai. Artimieji gali padėti organizuoti vizitus pas gydytojus, pasirūpinti buitimi, palydėti į tyrimus ar padėti priimti svarbius sprendimus. Jei jie nežino apie situaciją, tokios pagalbos suteikti negali. Trečia, žmogus gali praleisti svarbius medicininius signalus. Kartais būtent šeimos nariai paskatina neatidėlioti tyrimų, kreiptis į specialistus ar laikytis gydymo rekomendacijų“, – vardija specialistė. Viena didžiausių klaidų, anot jos, kurią daro sergantys žmonės, – įsitikinimas, kad jie taps našta. Artimiesiems dažniausiai svarbu visai kas kita. Jie nori būti šalia. Nori padėti. Nori žinoti, kas vyksta.

Be to, pašnekovė atkreipia dėmesį, kad žinojimas apie ligą šeimoje gali tapti svarbia informacija ir kitiems šeimos nariams. „Atvirumas apie sveikatos problemas svarbus ne tik dėl emocinės paramos. Kai kurios ligos yra paveldimos, todėl informacija apie diagnozę šeimoje gali būti reikšminga ir kitiems artimiesiems. Žinodami šeimos ligų istoriją, žmonės gali anksčiau atlikti profilaktinius tyrimus, dažniau tikrintis sveikatą ar keisti gyvenimo būdą ir taip bandyti apsisaugoti. O kai tokia svarbi informacija slepiama, šeimos nariai netenka galimybės laiku įvertinti savo rizikų ir pasirūpinti prevencija“, – atkreipia dėmesį individualios psichoterapijos konsultantė.

Baimė prarasti darbą

Dar viena jautri tema – santykiai su darbdaviu. Susirgęs žmogus baiminasi, kad pranešimas apie rimtą ligą gali paveikti jo profesinę perspektyvą, santykius kolektyve ar net iškils grėsmė prarasti darbo vietą. Vis dėlto praktikoje dažnai būna priešingai. Kai darbdavys žino apie darbuotojo situaciją, lengviau būna susitarti dėl lankstesnio darbo grafiko, galimybių dirbti nuotoliu, laikino darbo krūvio mažinimo. „Žinoma, žmogus turi teisę pats nuspręsti, kiek informacijos atskleisti. Prisipažinimas apie ligą nereiškia, kad asmuo turi viešinti visas medicinines detales. Kiekvienas turi teisę į privatumą ir pats nusprendžia, kam ir kiek informacijos atskleisti. Tačiau visiškas problemos slėpimas kartais sukelia didesnę įtampą ir apsunkina darbą, santykius su vadovais, kolegomis, ypač jei dėl gydymo reikia reguliarių vizitų pas gydytojus ar ilgesnio nedarbingumo laikotarpių“, – įsitikinusi pašnekovė.

Tyrimai ir specialistų praktika rodo, kad socialinis palaikymas yra vienas svarbiausių veiksnių, padedančių žmonėms geriau prisitaikyti prie ligos ir išlaikyti emocinę pusiausvyrą.

Kaip bendrauti su sergančiuoju?

Sunkia liga susirgus mylimam žmogui, sukrėtimą patiria visa jo šeima ir artimi draugai. Neretai ir pačių artimųjų vidinė būsena pašlyja, jiems tampa sunku valdyti savo emocijas. Kai kurie nežino, kiek daug ir atvirai kalbėti apie sveikatos būklę su ligoniu. „Artimieji turėtų prisiderinti prie ligos tiek, kiek to reikia. Negalima patiems „susirgti“, jaustis aukomis, demonstruoti negatyvių jausmų. Svarbiausia artimųjų užduotis – padėti ligoniui pasveikti. Geriausia tiesiog žmogiškai ir nuoširdžiai bendrauti, atjausti ir stengtis suprasti. Nereikia užversti sergančiojo patarimais ar optimistiniais pažadais. Jam labiausiai reikia ne ypatingų žodžių, o nuoširdaus buvimo šalia, o kalbės žmogus tiek, kiek jis pats nori. Vieną dieną gal išsipasakos apie savo baimes, kitą – kalbės apie visai kasdieniškus dalykus, buitį ir bent trumpam norės pamiršti ligą. Derėtų vengti pasakymų „viskas bus gerai“, „galvok pozityviai“ ar „pažįstu žmogų, kuriam buvo dar blogiau“. Nors jos sakomos iš gerų paskatų, kartais gali atrodyti kaip bandymas sumenkinti sergančiojo išgyvenimus“, – pataria V. Kaminskienė.

Svarbiausia, pasak pašnekovės, prisiminti, kad žmogus nėra tik jo liga. Jis vis dar yra tas pats draugas, mama, tėtis, kolega ar kaimynas. Todėl sergančiajam ypač svarbu ne tik rūpestis, bet ir įprastas žmogiškas bendravimas, kuris primena, kad gyvenimas – ne vien į diagnozė ir gydymas.



Finansuojama iš Valstybinio visuomenės sveikatos stiprinimo fondo (valstybės biudžeto) lėšų.]]> https://www.savaite.lt/sveikata/bkatidus/24016-sendina-ne-metai-o-neryztingumas.html https://www.savaite.lt/sveikata/bkatidus/24016-sendina-ne-metai-o-neryztingumas.html 24016 Wed, 01 Jul 2026 09:12:33 +0300 native-yes

Klaidinga manyti, kad sulaukus vyresnio amžiaus yra normalu jausti nuovargį, mažai judėti, nieko nenorėti, nebekurti planų, teisinantis senatve. Kaip dėl to nukenčiame ir ką daryti, kad ir sulaukus brandaus amžiaus gyvenimas būtų visavertis?

Dalia VALENTIENĖ

Amžėjimas dažnai apipinamas stereotipais. Specialistai tvirtina, kad nuovargį, silpnumą, nenorą judėti, užsidarymą namuose pernelyg dažnai laikome „normaliu“ senatvės reiškiniu. Pasak psichologinės terapijos konsultantės Renatos Kaušiūtės, taip manydami dar labiau kenkiame gerai savijautai ar net atveriame duris lėtinėms ligoms. „Vyresnio amžiaus žmogui ypač svarbu ne tik fizinė sveikata, bet ir aplinkinių požiūris. Jei žmogus nuolat girdi, kad silpnumas, nuovargis ar nenoras kur nors eiti yra normalu jo amžiaus žmogui, ilgainiui jis tuo patiki. O patikėjęs pradeda atsisakyti gyvenimo“, – sako R. Kaušiūtė.

Judėti – ne tik jaunystės privilegija

Vienas pavojingiausių mitų – kad vyresniame amžiuje reikia kuo daugiau ilsėtis. Iš tiesų saikingas judėjimas yra viena svarbiausių geros savijautos sąlygų. Įvairių sričių gydytojai dažnai pabrėžia, kad fiziškai aktyvūs vyresnio amžiaus žmonės džiaugiasi ilgesne gyvenimo trukme ir geresne gyvenimo kokybe. Gydytojai pastebi, kad, stiprinant raumenis ir kaulus, vyresniame amžiuje mažėja kritimų bei traumų tikimybė, o tai reiškia, kad žmogus ilgiau geba pasirūpinti savimi. Be to, medikų teigimu, reguliariai mankštinantis stabilizuojasi kraujospūdis, pagerėja kraujotaka ir sumažėja cholesterolio kiekis. Atlikti medicininiai tyrimai atskleidžia, kad reguliarus judėjimas padeda išvengti pažintinių funkcijų silpnėjimo, demencijos ir Alzheimerio ligos arba tai atitolinti. Fiziškai aktyvūs senjorai rečiau atsiduria socialinės izoliacijos spąstuose, juos rečiau vargina nerimas bei depresija.

Pasaulio sveikatos organizacija vyresnio amžiaus žmonėms rekomenduoja per savaitę bent 2,5–5 valandas vidutinio intensyvumo fizinės veiklos, pavyzdžiui, spartaus pasivaikščiojimo, važiavimo dviračiu, šiaurietiškojo ėjimo. Taip pat patariama 2 kartus per savaitę atlikti jėgos, lankstumo ir pusiausvyros pratimus.

Kai „normalu“ tampa „neverta“

Be abejo, organizmas su metais keičiasi: sumažėja energijos, judesiai tampa lėtesni, atsargesni, o sveikatos problemų atsiranda vis daugiau. Tačiau nuolatinis silpnumas, apatija ar nenoras judėti nėra neišvengiama senatvės dalis.

Po nenoru ką nors veikti dėl to, kad esi „per senas“, pasak psichologinės terapijos konsultantės R. Kaušiūtės, neretai slepiasi visai kitos priežastys: vienišumas, depresija, baimė pargriūti, lėtinės ligos, miego sutrikimai ar net elementarus motyvacijos trūkumas. Kai niekas nepasiūlo pagalbos, nepaskatina išeiti į lauką, susitikti su kitais, žmogus pradeda manyti, kad gyvenimas jau baigiasi. „Pavojingiausia yra tai, kad šis procesas vyksta tyliai, toji tariama negalia ateina nepastebimai.

Žmogus po truputį atsisako veiklų, kurias anksčiau mėgo, nustoja skambinti draugams, vaikščioti į kiną, teatrą, renginius. Vis rečiau išeina iš namų. Galiausiai ima tikėti, kad jam daug ko daryti jau nebeverta. Čia labai svarbus yra artimųjų vaidmuo. Kartais nė nepastebime, kaip „iš rūpesčio“ pradedame riboti savo garbaus amžiaus sulaukusių tėvų savarankiškumą: „neik vienas“, „tau bus per sunku“, „pailsėk“, „kam tau to reikia“. Iš pirmo žvilgsnio tai skamba kaip rūpinimasis, tačiau ilgainiui žmogus gali pasijusti viskam per silpnas. Dar skaudžiau, kai artimieji apskritai nustoja tikėti vyresnio žmogaus galimybėmis: nebekviečia kartu keliauti, dalyvauti šeimos veiklose, nebesitaria priimant šeimai svarbius sprendimus. Tarsi žmogus su amžiumi prarastų teisę būti visavertis gyvenimo dalyvis.

Pavojingiausia senatvėje – prarasti jausmą, kad esi reikalingas. Kai žmogus nebesijaučia reikalingas, motyvacija gyventi silpnėja. O iš tikrųjų dažnai užtenka labai nedaug – paskatinimo, nuoširdaus dėmesio, pasiūlymo kartu pasivaikščioti ar priminimo, kad žmogus vis dar gali daug daugiau, nei pats mano“, – dalijasi mintimis terapinės psichologijos konsultantė.

Todėl, anot pašnekovės, labai svarbu leisti vyresniems artimiesiems išlikti aktyvia šeimos dalimi. „Nereikėtų vengti prašyti patarimo ar pasidalinti patirtimi, derėtų įtraukti tėvus į pokalbius, kartu planuoti šventes, leisti pasirūpinti anūkais. Net maži dalykai grąžina žmogui suvokimą, kad jis vis dar yra svarbus“, – sako R. Kaušiūtė.

Niekada nevėlu pradėti kažką naujo

Dažnai girdime istorijas apie žmones, kurie vyresniame amžiuje pradėjo keliauti, sportuoti, mokytis kalbų, atrado naujų pomėgių. Tokie pavyzdžiai primena paprastą tiesą – žmogaus galimybės nesibaigia sulaukus tam tikro gimtadienio.

Vis daugiau vyresnio amžiaus žmonių ryžtasi sugrįžti į mokymosi procesą – studijuoti universitetuose, prisijungti prie mokymosi visą gyvenimą programų, lankyti kalbų ar psichologinius kursus, atrasti naujus laisvalaikio pomėgius, šokius, piešimą. Jie tai daro ne iš pareigos, o iš noro augti, keistis, išpildyti svajones, kurioms kadaise galbūt nebuvo laiko ar galimybių.

„Vyresniame amžiuje žmogui ypač svarbu neprarasti jausmo, kad tavęs dar kas nors laukia, ką nors nori nuveikti, patirti ar išmokti. Dažnai manoma, kad svajonės, tikslai, nauji pomėgiai yra jaunų žmonių privilegija, tačiau psichologiniu požiūriu tai labai svarbu bet kuriame amžiuje. Kai žmogus turi dėl ko atsikelti ryte, jo emocinė būsena tampa stabilesnė, mažėja vienišumo ir beprasmybės jausmas. Net ir nedideli planai, pavyzdžiui, išmokti naudotis telefonu, pradėti piešti, daugiau keliauti, auginti gėles, lankyti šokių ar mankštos užsiėmimus, suteikia gyvenimui prasmės ir motyvacijos. Mokymasis ir naujos veiklos aktyvina smegenis, gerina atmintį, padeda išlaikyti dėmesio koncentraciją. Be to, žmogus jaučiasi galintis, reikalingas sau pačiam ir aplinkiniams“, – dėsto pašnekovė.

Pasak jos, labai svarbu suprasti, kad emocinė savijauta ir fizinė sveikata yra glaudžiai susijusios. „Aktyvesni, socialiai įsitraukę ir pomėgių turintys vyresni žmonės dažniau daugiau juda, rečiau užsidaro namuose, lengviau palaiko bendravimą su kitais. Tai mažina depresijos riziką, nerimą, padeda ilgiau išlaikyti savarankiškumą. Smalsumas, noras mokytis, atrasti naujų veiklų ar įgyvendinti senas svajones dažnai tampa viena labiausiai psichikos sveikatą palaikančių atramų senatvėje“, – patikina specialistė.



Projektas finansuojamas Valstybinio visuomenės sveikatos stiprinimo fondo lėšomis.]]> https://www.savaite.lt/sveikata/patarimai/23993-karscio-banga-isbandymas-sirdziai-medike-ispeja-nepervertinti-savo-jegu.html https://www.savaite.lt/sveikata/patarimai/23993-karscio-banga-isbandymas-sirdziai-medike-ispeja-nepervertinti-savo-jegu.html 23993 Mon, 29 Jun 2026 12:09:21 +0300 native-yes

Sinoptikams prognozuojant iki 36 laipsnių karštį, medikai įspėja – pavojus kyla ne tik lėtinėmis ligomis sergantiems žmonėms. Aukšta temperatūra pavojinga ir tiems, kurie jaučiasi visiškai sveiki, tačiau pervertina savo galimybes dirbdami ar sportuodami lauke. Specialistai primena: per karščius svarbiausia ne tik gerti pakankamai vandens, bet ir laiku įsiklausyti į organizmo siunčiamus įspėjamuosius signalus.

Karštis pavojingas ir sveikam žmogui

Kaip paaiškino „Vilnelės klinikų“ kardiologė prof. dr. Vilma Dženkevičiūtė, karščiai gali būti pavojingi kiekvienam, ypač jei geriama per mažai skysčių, intensyviai dirbama ar sportuojama.

„Per ilgai būnant karštyje net ir anksčiau sveikata nesiskundusiems žmonėms gali pasireikšti silpnumas, galvos skausmas, svaigimas, sąmonės pritemimas, širdies plakimo epizodai ar padidėti širdies ritmo sutrikimų rizika. Esant dideliam skysčių trūkumui žmogus gali net nualpti, todėl pasijutus blogai būtina kreiptis į gydytoją“, – sako kardiologė.

Gydytojas įvertins bendrą žmogaus būklę, pamatuos kraujospūdį, prireikus paskirs kraujo ir elektrolitų tyrimus bei nuspręs, kokia pagalba reikalinga.

Specialistė pabrėžia, kad intensyvus fizinis darbas ar sportas ypač karštą dieną, net ir geriant pakankamai skysčių, didina širdies apkrovą. Dėl gausaus prakaitavimo organizmas netenka ne tik vandens, bet ir elektrolitų – kalio, magnio bei natrio. Sutrikusi jų pusiausvyra didina širdies ritmo sutrikimų riziką.

Karščiai ypač pavojingi ir žmonėms, vartojantiems vaistus nuo padidėjusio kraujospūdžio. Šie vaistai mažina kraujospūdį, o dėl gausaus prakaitavimo ir skysčių netekimo jis gali kristi dar labiau. Tokiais atvejais gali pasireikšti silpnumas, svaigimas ar net alpimas, todėl kai kuriems pacientams, pasitarus su gydytoju, gali prireikti koreguoti vaistų dozę.

Pasitaiko ir priešingų atvejų – daliai žmonių karštis gali išprovokuoti kraujospūdžio padidėjimą, todėl gydymą taip pat gali tekti koreguoti.

Kodėl per karščius staiga sutrinka sveikata?

Per karščius neretai pasirodo pranešimų apie staiga sukniubusius žmones. Pasak prof. dr. V. Dženkevičiūtės, didelis karštis ir dehidratacija gali tapti veiksniais, išprovokuojančiais ūmius širdies ir kraujagyslių sistemos sutrikimus – miokardo infarktą ar insultą. Vidutinio amžiaus žmonėms tokiais atvejais neretai nustatoma iki tol nediagnozuota aterosklerozė.

„Ypač pavojingi staigūs temperatūrų svyravimai, kai vieną dieną oro temperatūra siekia 16 laipsnių šilumos, o kitą – jau 30 ar daugiau. Tokie orų pokyčiai tampa vis dažnesni. Žmonių, turinčių antsvorio, sergančių cukriniu diabetu, arterine hipertenzija, organizmui prisitaikyti prie tokių pokyčių yra gerokai sunkiau, todėl jie dažniau susiduria su sveikatos problemomis“, – aiškina kardiologė.

Kada padeda elektrolitai?

Jei žmogus gausiai prakaituoja, ilgai būna saulėje ar dirba fizinį darbą, gali būti naudingi elektrolitų gėrimai – jie padeda atkurti su prakaitu prarastus mineralus ir sumažinti dehidratacijos riziką.

Vis dėlto gydytoja pabrėžia, kad elektrolitų gėrimai tinka ne visiems. Žmonės, sergantys lėtinėmis inkstų ligomis ar vartojantys tam tikrus vaistus, pavyzdžiui, didinančius kalio koncentraciją organizme, turėtų būti atsargūs – per didelis elektrolitų kiekis gali būti žalingas.

„Jei žmogus nėra veikiamas didelio karščio, mažai prakaituoja, papildomas elektrolitų vartojimas gali būti nereikalingas ar net žalingas. Sergant lėtinėmis ligomis ar vartojant vaistus visada rekomenduojama pasitarti su gydytoju. Prireikus verta ištirti kalio ir magnio koncentraciją kraujyje“, – pabrėžia specialistė.

Kardiologė primena svarbiausias taisykles per karščius

Venkite ilgai būti tiesioginėje saulėje – ypač vidurdienį. Jei tenka būti lauke, stenkitės karštyje neužsibūti ilgiau nei 15–20 minučių.

Dėvėkite šviesius, laisvus ir orui pralaidžius drabužius.

Gerkite pakankamai skysčių. Gausiai prakaituojant jų gali prireikti 2–3 litrų per dieną ar daugiau, taip pat svarbu pasirūpinti elektrolitų pusiausvyra.

Intensyvų fizinį darbą ar sportą planuokite anksti ryte arba vakare, kai oro temperatūra yra žemesnė.

Jei sportuojant ar dirbant pajutote neįprastai stiprų širdies plakimą, silpnumą, galvos skausmą ar svaigimą, fizinį krūvį būtina nedelsiant nutraukti, atsivėsinti ir atsigerti vandens. Jei simptomai nepraeina, kreipkitės į gydytoją.

Pranešimas spaudai.]]> https://www.savaite.lt/sveikata/patarimai/23983-vyru-sveikatos-rebusas-kokie-vitaminai-ir-mineralai-vyrams-svarbiausi.html https://www.savaite.lt/sveikata/patarimai/23983-vyru-sveikatos-rebusas-kokie-vitaminai-ir-mineralai-vyrams-svarbiausi.html 23983 Fri, 26 Jun 2026 11:37:13 +0300 native-yes

Kiekvieno žmogaus energijai, imuninei apsaugai, fiziniam pajėgumui ir hormonų pusiausvyrai svarbūs įvairūs vitaminai bei mineralai, kurių reikėtų gauti kartu su subalansuota mityba ir maisto produktų įvairove. Tačiau pastebima, kad vyrai savo sveikatai linkę skirti mažiau dėmesio – dažnai taip nutinka dėl neįsigilinimo į organizmo siunčiamus signalus ir tinkamo poreikių neįvertinimo. Vaistininkė dalijasi, kokių vitaminų ir mineralų dažniausiai trūksta vyrams, kuo skiriasi jų kiekiai bei poreikiai.

Ligų kontrolės ir prevencijos centro (CDC, Center for Disease Control and Prevention) statistika rodo, kad vyrai net 33 proc. rečiau lankosi sveikatos priežiūros įstaigose, nei moterys. Tačiau tam įtaką daro ne mažesnis sergamumas, o mažesnis susidomėjimas įvairių sveikatos būklių prevencija bei vengimas reguliariai tikrintis esamą sveikatos būklę.

„Nemaža dalis vyrų į savo sveikatą dėmesį atkreipia tik tada, kada jaučia neraminančius simptomus, pavyzdžiui, didelį nuovargį, mažesnį darbingumą, raumenų mėšlungį ar prastesnį atsistatymą po intensyvesnės fizinės veiklos. Tokiu atveju pirmiausia reikėtų įvertinti mitybą, gyvenimo būdą, vartojamus vaistus ir, esant poreikiui, atlikti reikalingus tyrimus. Visada noriu atkreipti dėmesį, kad maisto papildai turėtų papildyti mitybą, o ne tapti bandymu greitai išspręsti ilgai besitęsiančias problemas“, – sako „Camelia“ vaistininkė Asta Krušnienė ir dalijasi esminiais vitaminais bei mineralais, kurių reikia sveiko vyro organizmui.

B grupės vitaminai

Vaistininkė pasakoja, kad B grupės vitaminai dalyvauja energijos apykaitoje, nervų sistemos veikloje, raudonųjų kraujo kūnelių susidaryme. B12 ypač svarbus vyrams, kurie nevartoja gyvūninės kilmės produktų arba turi jo pasisavinimą bloginančių virškinimo sutrikimų. B6 reikšmingas baltymų ir glikogeno apykaitai, todėl aktualus fiziškai aktyviems vyrams. Folatai svarbūs kraujodarai ir ląstelių dalijimuisi.

„B grupės vitaminų galima gauti valgant viso grūdo produktus, avižas, grikius, ankštines daržoves, riešutus, sėklas, kiaušinius, pieno produktus, mėsą ir žuvį. Vitaminas B12 išsiskiria tuo, kad jo daugiausia yra gyvūninės kilmės produktuose, todėl jo kiekį ypač svarbu stebėti vyrams, kurie nevalgo ne tik mėsos, bet ir žuvies, kiaušinių ar pieno produktų. Folatų gausu žalialapėse daržovėse, brokoliuose, žirniuose, pupelėse ir lęšiuose“, – teigia A. Krušnienė.

Geležis ir vitaminas C

Vaistininkė priduria, kad darbingumui svarbi ir geležis, nes ji padeda pernešti deguonį kraujyje. Jos yra jautienoje, paukštienoje, žuvyje, kiaušiniuose, ankštinėse daržovėse, grikiuose, moliūgų sėklose ir žalialapėse daržovėse.

Augalinės kilmės geležis pasisavinama geriau, kai kartu valgoma vitamino C turinčių produktų: paprikų, citrusinių vaisių, uogų ar raugintų kopūstų. Vitaminas C taip pat svarbus imuninei sistemai ir kolageno gamybai.

Magnis ir kiti mineralai

A. Krušnienė atkreipia dėmesį į tai, kad sportuojant didesnis krūvis tenka raumenims, nervų sistemai, širdžiai ir energijos apykaitai, todėl šioms sritims reikia rūpintis atidžiau. Šalia jau minėtų vitaminų, didelę įtaką savijautai turi ir magnis, kuris padeda palaikyti normalią raumenų ir nervų funkciją, kalis svarbus raumenų susitraukimui, skysčių pusiausvyrai ir širdies ritmui, vitaminas D reikalingas raumenų funkcijai ir kaulams.

„Fiziškai aktyviems vyrams dažnai aktualūs raumenų mėšlungis, didesnis prakaitavimas, nuovargis po treniruočių. Tokiais atvejais verta įvertinti, ar pakanka skysčių, ar mityboje yra mineralų turinčių produktų, ar treniruotės nėra per intensyvios. Magnio yra riešutuose, sėklose, ankštinėse daržovėse, viso grūdo kruopose, kakavoje ir tamsiajame šokolade. Kalio šaltiniai yra bulvės, bananai, pomidorai, avokadai, pupelės, lęšiai, špinatai ir džiovinti vaisiai“, – sako vaistininkė ir primena, kad po intensyvaus sporto vyrams gali praversti elektrolitai, tačiau jų nereikėtų vartoti kasdien, be svarios priežasties.

Antioksidantai

Vaistininkė pabrėžia ir antioksidantų svarbą: cinkas padeda palaikyti normalią testosterono koncentraciją kraujyje, vaisingumą ir reprodukcinę funkciją. Jis taip pat svarbus imuninei sistemai, odai, žaizdų gijimui. Selenas reikalingas skydliaukės veiklai ir ląstelių apsaugai esant oksidacinei pažaidai. Vitaminai A ir E reikalingi odai ir ląstelių apsaugai.

„Cinko gausu jautienoje, jūros gėrybėse, kiaušiniuose, moliūgų sėklose ir ankštinėse daržovėse. Seleno – žuvyje, kiaušiniuose, grūdiniuose produktuose ir braziliškuose riešutuose. Vitamino A organizmas gauna iš kiaušinių, pieno produktų, riebios žuvies, morkų, moliūgų ir špinatų, vitamino E – iš riešutų, sėklų, augalinių aliejų, avokadų ir brokolių. Vis dėlto papildų nereikėtų vartoti nepagrįstai, nes per didelis cinko kiekis gali trikdyti kitų mineralų pasisavinimą, o riebaluose tirpūs vitaminai A ir E gali kauptis organizme“, – sako vaistininkė.

Amžėjant keičiasi poreikiai

Vyresnio amžiaus vyrams svarbu atkreipti dėmesį į vitaminą D, kalcį, magnį, vitaminą B12, cinką ir seleną. Amžėjant gali prastėti vitamino B12 pasisavinimas, mažėti raumenų masė, didėti kaulų retėjimo ir kritimų rizika. Jei vyras vartoja skrandžio rūgštingumą mažinančius vaistus, metformino preparatus, šlapimą varančius ar kitus ilgalaikius preparatus, verta pasitarti su gydytoju ar vaistininku dėl galimos jų įtakos vitaminų ir mineralų kiekiui organizme.

Rekomenduojamos dozės

„Suaugusiam vyrui per parą rekomenduojama gauti apie 15 µg vitamino D, 110 mg vitamino C, 13 mg vitamino E, 350 mg magnio, 70 µg seleno, 11 mg geležies, apie 950–1000 mg kalcio ir maždaug 2300–3500 mg kalio. B grupės vitaminų kiekiai skiriasi pagal konkretų vitaminą: pavyzdžiui, vitamino B12 reikia apie 4 µg, vitamino B6 – apie 1,7 mg, folatų – apie 330 µg. Tai tik orientacinės normos, todėl prieš vartojant bet kokius papildus reikėtų atlikti kraujo tyrimus ir įvertinti individualų poreikį, kuris kiekvienam taip pat gali skirtis“, – sako vaistininkė.

Vitaminų ir mineralų trūkumą gali išduoti nuolatinis nuovargis, sumažėjusi koncentracija, silpnumas, dažnesnis raumenų mėšlungis, suprastėjusi miego kokybė, plaukų slinkimas, trapūs nagai, išsausėjusi oda, dažniau pasikartojantys infekciniai susirgimai bei lėčiau gyjančios žaizdos. Jei nuovargis tęsiasi ilgai, vyras blogiau toleruoja fizinį krūvį, krenta svoris ar atsiranda neįprastų pojūčių galūnėse, reikėtų kreiptis į gydytoją.

Pranešimas spaudai.]]> https://www.savaite.lt/sveikata/patarimai/23982-karscio-bangos-kelia-gresme-sveikatai-ka-turi-zinoti-senjorai.html https://www.savaite.lt/sveikata/patarimai/23982-karscio-bangos-kelia-gresme-sveikatai-ka-turi-zinoti-senjorai.html 23982 Fri, 26 Jun 2026 11:33:48 +0300 native-yes

Karštomis vasaros dienomis svarbu ne tik vengti tiesioginės saulės, bet ir atidžiau stebėti savo savijautą. Vyresnio amžiaus žmonėms karštis gali būti sunkiau pakeliamas, o pirmieji perkaitimo požymiai kartais atrodo kaip įprastas nuovargis. Lietuvos Raudonasis Kryžius primena, kaip apsisaugoti nuo karščio bangų, kaip atpažinti pavojingą būklę ir kada būtina kviesti pirmąją pagalbą.

Lietuvos Raudonojo Kryžiaus pirmosios pagalbos instruktorė Aušra Kubilienė sako, kad per karščius senjorams ypač svarbu nelaukti, kol savijauta pablogės, o veikti iš anksto.

„Karštą dieną silpnumą ar nuovargį nesunku palaikyti paprastu pervargimu, ilgesniu buvimu lauke ar poilsio stoka. Tačiau vyresniame amžiuje tokių simptomų nereikėtų ignoruoti. Silpnumas, galvos svaigimas, pykinimas, stiprus troškulys ar sutrikusi orientacija aplinkoje gali būti ženklai, kad organizmas sunkiai susidoroja su karščiu ir jam reikia pagalbos“, – sako A. Kubilienė.

Saulės smūgis ir šilumos smūgis – ne tas pats

Per karščius dažnai kalbama apie saulės ir šilumos smūgį, tačiau tačiau tai nėra tas pats. Saulės smūgis dažniausiai ištinka tada, kai tiesioginiai saulės spinduliai ilgai veikia nepridengtą galvą ar sprandą. Pavyzdžiui, jo rizika didesnė ilgai žvejojant, dirbant darže ar būnant paplūdimyje be kepurės. Saulės smūgio atveju dažnai pasireiškia stiprus galvos skausmas, svaigulys, spengimas ausyse, mirgėjimas akyse, pykinimas ar vėmimas. Žmogus gali išblykšti, gausiai prakaituoti, jausti bendrą silpnumą ar net prarasti sąmonę.

Šilumos smūgis susijęs ne tik su saule, bet su viso organizmo perkaitimu. Jis gali ištikti ne tik saulėje, bet ir pavėsyje ar uždarose patalpose – pavyzdžiui, ilgą laiką dirbant šiltnamyje, būnant mažai vėdinamame kambaryje ar automobilyje bei aktyviai judant karštą dieną. Žmogui gali pakilti kūno temperatūra, oda tapti karšta ir paraudusi, atsirasti stiprus troškulys, silpnumas, vangumas, galvos skausmas ar svaigimas, sutrikti pusiausvyra.

Tiek šilumos, tiek saulės smūgio atvejais ypač pavojingi požymiai yra sąmonės sutrikimas, dezorientacija ir sąmonės netekimas. Anot A. Kubilienės, šios būklės gali pasireikšti kartu, todėl pastebėjus pirmuosius signalua būtina reaguoti, o ne laukti, kol savijauta taps kritinė.

Ką daryti, jei pasidarė bloga nuo karščio

Pajutus pirmuosius perkaitimo požymius, būtina nedelsiant ieškoti vėsesnės vietos – pasitraukti į pavėsį, vėsesnę patalpą arba bent jau vietą, kur nėra tiesioginių saulės spindulių. Tuomet reikėtų atlaisvinti drabužius, atsisėsti arba atsigulti ir ir pradėti vėsinti kūną, o ypač kaklą, pažastis ir kirkšnių sritį.

Jei įtariamas saulės smūgis, daugiau dėmesio reikėtų skirti galvos ir kaklo vėsinimui – galima naudoti vėsius kompresus ar drėgną rankšluostį. Jei žmogus yra sąmoningas ir gali gerti skysčius, reikėtų duoti vandens po truputį, mažais gurkšniais.

„Žmogaus negalima girdyti per prievartą, taip pat nereikėtų duoti skysčių, jei jis yra praradęs sąmonę ar negali saugiai nuryti. Tokiu atveju būtina kviesti pagalbą ir stebėti kvėpavimą. Jei žmogus be sąmonės, bet kvėpuoja, jį reikėtų paguldyti į stabilią šoninę padėtį. Jei nekvėpuoja – nedelsiant pradėti gaivinimą ir kviesti greitąją medicinos pagalbą“, – teigia A. Kubilienė.

Pasak instruktorės, saulės ar šilumos smūgio atveju svarbu ne tik pradėti vėsinti, bet ir stebėti, ar žmogaus būklė gerėja. Jeigu silpnumas stiprėja, žmogus darosi mieguistas, sutrikęs, nebeatsako į klausimus arba skundžiasi dideliu galvos skausmu, būtina skambinti 112.

Karščio bangoms verta pasiruošti iš anksto

Dalies karščio sukeltų problemų būtų galima išvengti, jeigu senjorai karštomis dienomis iš anksto pakoreguotų savo įprastą gyvenimo ritmą.

„Dažnai daroma klaida – laukti, kol atsiras stiprus troškulys. Vyresnio amžiaus žmonės troškulį gali jausti silpniau, todėl vandens reikėtų turėti ir gerti visą dieną. Reikėtų vengti alkoholio ir labai saldžių gėrimų, nes jie nepadeda atkurti skysčių balanso. Karštomis dienomis geriau rinktis lengvesnį maistą – vaisius, daržoves, salotas, sriubas, liesą mėsą ar žuvį“, – pataria A. Kubilienė.

Siekdamas atkreipti dėmesį į tinkamos hidratacijos svarbą vyresnio amžiaus žmonėms, Lietuvos Raudonasis Kryžius kartu su partneriais organizuoja edukacines veiklas senjorams. Prie šios iniciatyvos prisijungė ir „Druskininkų Rasa“. Edukacijų metu dalyviai gaus praktinių žinių apie kasdienius skysčių vartojimo įpročius ir jų reikšmę gerai savijautai.

A.Kubilienės teigimu, karščiausiu paros metu, maždaug nuo 11 iki 17 valandos, reikėtų vengti ilgo buvimo lauke. Darbus kieme, apsipirkimą, pasivaikščiojimus ar keliones geriau planuoti ryte arba vakare, kai temperatūra žemesnė. Jei vis dėlto tenka būti lauke, svarbu daryti pertraukas pavėsyje ar vėsesnėse patalpose. Per karščius taip pat patariama dėvėti šviesius, laisvus drabužius, rinktis natūralius audinius, pavyzdžiui, medvilnę ar liną, nepamiršti galvos apdangalo, akinių nuo saulės ir apsauginio kremo.

Į mokymus kviečiami senjorai ir jų artimieji

Lietuvos Raudonasis Kryžius kviečia senjorus ir jų artimuosius registruotis į nemokamus pirmosios pagalbos mokymus, kuriuose galima praktiškai išmokti atpažinti pavojingas būkles, tinkamai reaguoti ir padėti sau ar šalia esančiam žmogui. Mokymuose aptariamos įvairios situacijos – nuo perkaitimo, sąmonės sutrikimo ir pirmųjų pagalbos veiksmų iki gaivinimo. Anot A. Kubilienės, karščio bangų metu tokios žinios ypač svarbios, nes jos padeda senjorams geriau pasirūpinti savimi, laiku atpažinti pavojingus simptomus ir žinoti, kada būtina kreiptis pagalbos. Informacija apie artimiausius nemokamus pirmosios pagalbos mokymus skelbiama Lietuvos Raudonojo Kryžiaus interneto svetainėje.

Senjorai taip pat kviečiami jungtis prie Lietuvos Raudonojo Kryžiaus Senjorų klubų, kuriuose vyksta įvairios edukacijos, mokymai, kūrybiniai ir sveikatinimo užsiėmimai, diskusijos aktualiomis temomis, bendruomeniniai renginiai bei kitos veiklos, padedančios išlikti aktyviems, smalsiems ir įsitraukusiems į visuomeninį gyvenimą. Senjorų klubų veiklas padeda įgyvendinti Kanados Raudonasis Kryžius.

Pranešimas spaudai.]]> https://www.savaite.lt/sveikata/situacijos/23978-net-nedidele-zaizda-gali-tapti-vartais-i-infekcija-ka-svarbu-zinoti-apie-stablige.html https://www.savaite.lt/sveikata/situacijos/23978-net-nedidele-zaizda-gali-tapti-vartais-i-infekcija-ka-svarbu-zinoti-apie-stablige.html 23978 Fri, 26 Jun 2026 10:54:26 +0300 native-yes

Vasarą daugiau laiko praleidžiame gamtoje, dirbame sode, tvarkome aplinką ar užsiimame įvairiais buities darbais. Kartu padidėja ir traumų rizika – dažniau nusibrozdiname, įsipjauname ar kitaip pažeidžiame odą. Nors tokie sužeidimai dažniausiai atrodo nereikšmingi, būtent per juos į organizmą gali patekti stabligę sukeliančios bakterijos.

Stabligę sukeliančių bakterijų Clostridium tetani sporos aptinkamos dirvožemyje, dulkėse ir gyvūnų išmatose. Pasak sveikatos sprendimų centro „Antėja“ šeimos gydytojos Raimondos Bernotienės, žmonės neretai neįvertina rizikos, nors užsikrėsti galima ir visiškai buitinėse situacijose.

„Daugelis stabligę vis dar sieja tik su surūdijusia vinimi. Tai vienas dažniausių mitų. Pavojų kelia ne rūdys, o bakterijų sporomis užteršta žaizda. Užsikrėsti galima įsipjovus sodo įrankiu, susižeidus medžio atplaiša, nusibrozdinus važiuojant dviračiu, susižeidus tvarkant kiemą ar atliekant remonto darbus. Net ir nedidelė, iš pirmo žvilgsnio nereikšminga žaizda gali tapti vartais į infekciją, ypač jei ji užteršta žemėmis ar kitais nešvarumais“, – sako R. Bernotienė.

Pasak gydytojos, veiksmingiausia apsauga nuo stabligės yra vakcinacija, padedanti išvengti sunkių ligos formų ir jų komplikacijų.

Simptomai gali pasireikšti tik po kelių savaičių

Stabligės pavojus slypi ir tame, kad pirmieji simptomai dažniausiai pasireiškia ne iš karto po traumos.

„Inkubacinis periodas gali trukti nuo kelių dienų iki kelių savaičių, dažniausiai apie 3–21 dieną po sužeidimo. Pirmieji požymiai gali būti žandikaulio raumenų sustingimas, kaklo raumenų įtampa, rijimo sunkumai, raumenų skausmai ar spazmai“, – pasakoja gydytoja.

Ligai progresuojant atsiranda stiprūs viso kūno raumenų spazmai, kurie gali sutrikdyti kvėpavimą.

„Stabligė yra labai pavojinga liga, nes gali sukelti sunkias komplikacijas, kvėpavimo nepakankamumą ir net mirtį. Net ir šiuolaikinės medicinos sąlygomis gydymas dažnai būna sudėtingas ir ilgas“, – perspėja R. Bernotienė.

Ką daryti susižeidus?

Susidūrus su žaizda svarbiausia nedelsti. Medikė rekomenduoja kuo greičiau ją nuplauti tekančiu vandeniu ir muilu, pašalinti matomus nešvarumus, dezinfekuoti bei uždengti švariu tvarsčiu ar pleistru.

Taip pat svarbu stebėti, ar neatsiranda infekcijos požymių – paraudimo, tinimo, skausmo ar pūliavimo.

„Į gydytoją reikėtų kreiptis, jei žaizda yra gili, stipriai užteršta žemėmis ar kitais nešvarumais, jei ją sukėlė gyvūno įkandimas, nepavyksta sustabdyti kraujavimo arba žmogus nežino savo skiepijimo nuo stabligės statuso“, – sako R. Bernotienė.

Tokiais atvejais gydytojas įvertina ne tik žaizdos pobūdį, bet ir galimą stabligės riziką bei poreikį papildomoms apsaugos priemonėms.

Apsauga nuo stabligės nėra visam gyvenimui

Nemaža dalis žmonių mano, kad vaikystėje gautų skiepų pakanka visam gyvenimui. Tačiau apsauga nuo stabligės laikui bėgant silpnėja.

„Suaugusiesiems rekomenduojama revakcinacija kas 10 metų“, – primena gydytoja.

Savo skiepijimo istoriją galima pasitikrinti gydymo įstaigoje arba elektroniniuose sveikatos įrašuose.

Patyrus traumą gydytojas vertina ne tik žaizdos pobūdį, bet ir laiką nuo paskutinio skiepo. Jei nuo paskutinės vakcinos praėjo daug metų arba skiepijimo istorija nežinoma, gali būti rekomenduojama skubi revakcinacija. Tam tikrais atvejais gali būti skiriamas ir stabligės imunoglobulinas, suteikiantis greitą laikiną apsaugą.

Pasak specialistės, stabligė yra viena iš tų ligų, kurių dažniausiai galima išvengti. Todėl vasarą verta prisiminti ne tik apsaugą nuo saulės ar erkių, bet ir pasitikrinti, ar vis dar esate apsaugoti nuo šios pavojingos infekcijos.

BNS inf.]]> https://www.savaite.lt/sveikata/situacijos/23965-europoje-nustatytas-pirmasis-iveztinis-ebolos-atvejis.html https://www.savaite.lt/sveikata/situacijos/23965-europoje-nustatytas-pirmasis-iveztinis-ebolos-atvejis.html 23965 Thu, 25 Jun 2026 09:20:36 +0300 native-yes

Pirmą kartą nuo dabartinio Ebolos protrūkio Kongo Demokratinėje Respublikoje pradžios virusas buvo įvežtas į Europą: jis patvirtintas asmeniui Prancūzijoje.

Sveikatos ministerija Paryžiuje pranešė, kad iš Kongo DR grįžusio humanitarinės pagalbos gydytojo testas buvo teigiamas. Iš karto po atvykimo vyras buvo paguldytas į ligoninę ir izoliuotas, kad būtų išvengta bet kokios užkrėtimo rizikos.

Ministerijos duomenimis, paciento būklė stabili. Aiškinamasi, kas su jo turėjo kontaktą. Kontaktiniai asmenys 21 dieną turės praleisti karantine namuose.

Prieš prasidedant pasaulio futbolo čempionatui Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) padalinys Europoje pareiškė, kad ES šalyse nėra aktyvių Ebolos atvejų ir vietinio viruso plitimo. Bendra rizika esą yra maža. Vienu metu gydytis nuo Ebolos infekcijos į Vokietiją buvo atskraidintas JAV gydytojas. Jis jau pasveiko ir buvo išrašytas iš Berlyno „Charité“ ligoninės.

Atvejis Prancūzijoje yra „pirmasis į Europą įvežtas Ebolos atvejis nuo dabartinio protrūkio pradžios“, – Švedijos Solnos mieste patvirtino Europos ligų prevencijos ir kontrolės centras (ECDC).

Ebolos karštinė yra gyvybei pavojinga liga. Virusas perduodamas per fizinį kontaktą ir kontaktą su kūno skysčiais. Dabartinį protrūkį suvaldyti ypač sunku dar ir dėl to, kad prieš Bandibadžio Ebolos atmainos sukėlėją iki šiol nėra nei vakcinos, nei specifinio gydymo.

Nuo tada, kai gegužę paskelbta apie protrūkį, patvirtintų Ebolos infekcijų skaičius Kongo DR viršijo 1 tūkst. Informacijos ministerijos Kinšasoje duomenimis, daugiau kaip 260 trijose šiaurės rytinėse šalies provincijoje patvirtintų atvejų baigėsi mirtimi.

ELTA, DPA inf.]]> https://www.savaite.lt/sveikata/patarimai/23947-iki-atostogu-susiimsiu-gydytoja-paaiskino-kodel-tokie-pazadai-daznai-baigiasi-nusivylimu.html https://www.savaite.lt/sveikata/patarimai/23947-iki-atostogu-susiimsiu-gydytoja-paaiskino-kodel-tokie-pazadai-daznai-baigiasi-nusivylimu.html 23947 Sun, 21 Jun 2026 18:38:08 +0300 native-yes

Vasarą neretai pasigirsta sau duodami pažadai: nuo pirmadienio maitinsiuosi griežčiau, iki atostogų numesiu kelis kilogramus, šį mėnesį „susiimsiu“. Gydytoja dietologė dr. Edita Gavelienė sako, kad sveikatai nepalankus ne pats noras pasirūpinti kūnu, o skubėjimas jį „sutvarkyti“ per kelias savaites. Kodėl toks kelias dažnai baigiasi alkiu, kaltės jausmu ir grįžtančiu svoriu?

„Kūnas nėra sezoninis projektas, kurį galima pataisyti prieš atostogas ir paskui vėl nekreipti dėmesio. Žmogus turėtų klausti ne kaip greitai numesti kelis kilogramus, o kaip pasirūpinti savimi, kad būtų sveikesnis, turėtų daugiau energijos, geriau jaustųsi ir lengviau miegotų. Būtent į savijautą ir sveikatą turėtų būti nukreiptas rūpinimasis savo kūnu“, – sako E. Gavelienė.

Kodėl greitos dietos dažnai tik pablogina situaciją

Trumpalaikės dietos, griežtas kalorijų ribojimas, „detoksai“ ar staigus fizinio krūvio padidinimas dažnai žada greitą rezultatą, tačiau ilgalaikėje perspektyvoje retai padeda tvariai kontroliuoti svorį ar sukurti sveikatai palankius įpročius. Pasak E. Gavelienės, tokie sprendimai dažniausiai nėra pritaikyti realiam žmogaus gyvenimui: darbui, šeimai, savijautai, nuovargiui, emocijoms ir kasdieniam ritmui.

„Tai yra laikinas maisto apribojimas ar laikinas fizinio krūvio pritaikymas, bet toks laikinumas nesukuria naujų įpročių. Žmogus kurį laiką laikosi, tačiau jei pasirinktas planas nesuderintas su realiu jo gyvenimu, nieko gero nebus“, – sako gydytoja.

Griežtas ribojimas gali turėti ir priešingą poveikį: sustiprinti alkį, nuolatines mintis apie maistą, psichologinį išsekimą ir potraukį kaloringam, menkaverčiam maistui. Dar didesnė problema prasideda tada, kai žmogus patenka į ribojimo ir persivalgymo ciklą. Iš pradžių jis griežtai riboja maistą, vėliau persivalgo, jaučia kaltę ir vėl grįžta prie ribojimo. Toks ratas nėra valios trūkumas – anot gydytojos, griežtas maisto apribojimas stiprina biologinį alkį, keičia sotumo pojūtį ir didina poreikį maistui.

„Dažnai žmonės po trumpų dietinių periodų nebemoka pasirinkti normalaus, kasdien reikalingo maisto. Atsiranda potraukis kaloringam, menkaverčiam maistui, saldumynams, riebesniems konditerijos gaminiams. Be to, greitai krentant svoriui organizmas netenka šiek tiek riebalinio audinio, bet daug daugiau – raumenų masės. O kai žmogus pradeda valgyti daugiau, svoris dažniausiai auga jau riebalinio audinio sąskaita“, – aiškina E. Gavelienė.

Tokį ratą dar labiau sustiprina socialinis spaudimas. Kai kūną norima greitai „susitvarkyti“, maistas tampa ne kasdieniu organizmo poreikiu, o moraliniu egzaminu: vieni produktai pavadinami „gerais“, kiti – „blogais“, o suvalgius „blogo“ maisto atsiranda kaltė ir noras save bausti. Dalis antsvorį turinčių ar nutukimu sergančių žmonių dėl gėdos ima vengti sporto klubų, judėjimo viešumoje ar valgymo prie kitų.

Jei vasara tampa pirmu žingsniu

Nors trumpalaikės dietos siejamos su fiziniais ir emociniais pavojais, E. Gavelienės teigimu, pats noras vasarą jaustis lengviau nėra blogas.

„Pagerinti savijautą ir jaustis lengviau yra visiškai natūralu. Vasarą dažniau norisi daugiau judėti, rinktis šviežesnį, įvairesnį maistą, ir tai yra sveikintina. Tačiau riba peržengiama tada, kai svoris tampa pagrindiniu savivertės matu, kai maistas pradeda kelti baimę, žmogus nuolat jaučia kaltę“, – sako ji.

Vietoj trumpų dietų gydytoja siūlo pradėti nuo kelių paprastų principų. Pirmasis – reguliarus valgymas, įrašytas į dienotvarkę taip pat, kaip kitos kasdienės veiklos. Antras principas – sąmoningai matyti, ką valgome. Gydytoja pataria dažniau rinktis maistą, paruoštą iš aiškių, paprastų produktų: kiaušinių, žuvies, ankštinių daržovių, liesesnės mėsos, varškės, jogurto ar kitų visaverčių produktų. Trečias – gerti pakankamai daug vandens.

Desertai ar ledai, pasak E. Gavelienės, taip pat neturi būti draudžiami, tačiau jie turėtų būti sąmoningas pasirinkimas, o ne savęs baudimo ar apdovanojimo mechanizmas.

„Tokie emociniai vasaros simboliai kaip desertai ar ledai neturi būti pažymėti raudonu kryžiuku. Desertas gali būti įtrauktas į savaitinį planą ir suvalgomas su malonumu vieną ar du kartus per savaitę. Tai gali būti sveikatai palankaus maitinimosi dalis, jei nėra susiję su savęs baudimu ar kaltės jausmu“, – teigia gydytoja.

Kada tai jau nebe estetika, o sveikatos klausimas

Kalbant apie kūno svorį, svarbu atskirti norą geriau jaustis nuo situacijos, kai jau reikėtų įvertinti sveikatos rodiklius. Vienas pirmųjų orientyrų išlieka kūno masės indeksas, arba KMI. Jis leidžia preliminariai įsivertinti, ar kūno svoris yra sveikatai palankus: 25–29,9 kg/m² rodo antsvorį, o 30 kg/m² ir daugiau – nutukimą. Savo KMI galima pasitikrinti ir savarankiškai, pavyzdžiui, naudojantis skaičiuokle tinklalapyje manosvoris.lt, tačiau svarbu nepamiršti, kad vien šio rodiklio nepakanka visai sveikatos būklei įvertinti.

„Kūno masės indeksas ir šiandien yra atrankinis rodiklis. Jį pasiskaičiuoti gali kiekvienas žmogus, ir tai gali būti pirmasis skaitinis patvirtinimas arba paneigimas, ar mano kūno masė yra sveikatai palanki. Kitas svarbus rodiklis yra juosmens apimtis, nes ji padeda įvertinti riebalinio audinio kaupimąsi vidaus organų srityje“, – aiškina E. Gavelienė.

Gydytojos teigimu, žmogui taip pat verta žinoti savo kraujospūdį, gliukozės ir cholesterolio rodiklius, stebėti fizinį pajėgumą, miego kokybę ir kitus pokyčius. Jei ima skaudėti sąnarius, blogėja miegas, mažėja fizinis pajėgumas ar žmogus greičiau uždūsta, tai jau turėtų kelti susirūpinimą. Tokie požymiai, pasak E. Gavelienės, gali rodyti prasidedančią arba besitęsiančią nutukimo ligą, kurią reikia gydyti.

Nutukimas nėra valios stoka

Nors visuomenėje svoris vis dar dažnai siejamas su valia ir disciplina, dr. E. Gavelienė pabrėžia, kad toks požiūris yra klaidingas ir žmogui nepadeda. Svorį lemia ne vien tai, kiek žmogus valgo ar juda, bet ir genetika, hormonai, alkio bei sotumo reguliacijos mechanizmai, stresas, miegas, vartojami vaistai, lėtinės ligos, emocinė būklė, socialiniai veiksniai ir aplinka.

„Svoris nėra vien valios rezultatas. Jį lemia daug mažų dalių, kurios susideda į vieną visumą ir gali išprovokuoti žmogaus susirgimą lėtine liga, vadinama nutukimu. Žmogus, susirgęs nutukimu, turi gauti profesionalią ilgalaikę pagalbą“, – sako gydytoja dietologė.

Šiuolaikinėje medicinoje nutukimas vertinamas kaip lėtinė liga, o ne vien valios ar disciplinos stoka. Jis gali didinti daugelio kitų sveikatos sutrikimų riziką. Nutukimas siejamas su 2 tipo cukriniu diabetu, arterine hipertenzija, dislipidemija, obstrukcine miego apnėja, širdies nepakankamumu ir kitomis širdies bei kraujagyslių ligomis.

Pasak gydytojos, pagalbos nereikia laukti tik tada, kai situacija jau bloga. Specialistai gali padėti dar ankstyvame etape – įvertinti žmogaus rizikas, genetinį polinkį, valgymo režimą, gyvenimo būdą ir padėti susidėlioti kasdienybę taip, kad antsvorio ar nutukimo rizika mažėtų. Jei nutukimas jau diagnozuotas arba atsiranda komplikacijų požymių, gydymą reikėtų pradėti nedelsti.

„Nutukimo gydymui nėra laiko, kada jau per vėlu. Bet kuriame etape pradėjus gydyti nutukimą, galima pagerinti situaciją ir išsaugoti žmogaus gyvenimo trukmę. Tačiau tai nėra viena priemonė ar nurodymas tris kartus per dieną valgyti, nutukimo gydymas yra kompleksinė terapija“, – pabrėžia dietologė.

Kompleksinis nutukimo gydymas gali apimti individualiai pritaikytą mitybą, fizinį aktyvumą, elgsenos pokyčius, miego ir streso valdymą, gretutinių ligų gydymą. Kai tam yra indikacijų, gali būti skiriami ir vaistai nutukimui gydyti, o kai kuriais atvejais svarstoma metabolinė-bariatrinė chirurgija. Viena iš medikamentinio gydymo galimybių yra GLP-1 receptorių agonistai, veikiantys alkio ir sotumo reguliavimo mechanizmus.

„Svarbiausia, kad žmogus žinotų: nutukimo gydymas nėra trumpa akcija iki vasaros. Tai ilgalaikis individualus gydymo planas, kurio tikslas yra ne tik mažesni skaičiai ant svarstyklių, bet geresnė sveikata, geresnė gyvenimo kokybė ir ilgesni sveiko gyvenimo metai“, – sako E. Gavelienė.

BNS inf.]]> https://www.savaite.lt/sveikata/patarimai/23936-joniniu-naktis-gamtoje-3-taisykles-kurios-pades-isvengti-nemalonumu.html https://www.savaite.lt/sveikata/patarimai/23936-joniniu-naktis-gamtoje-3-taisykles-kurios-pades-isvengti-nemalonumu.html 23936 Fri, 19 Jun 2026 08:55:18 +0300 native-yes

Joninių naktis daugeliui asocijuojasi su laužais, vainikais, ilgu vakarojimu gamtoje ir gausiu vaišių stalu. Tačiau vertėtų nepamiršti ir kartu atkeliaujančių galimų rizikų sveikatai: apsinuodijimas maistu, nudegimas saulėje, erkės įsisiurbimas ar netikėta alerginė reakcija. Sveikatos specialistai primena, kaip pasirūpinti savo ir artimųjų sveikata ruošiantis Joninėms.

„Joninės dažnai švenčiamos gamtoje, toliau nuo namų, todėl net ir nedidelis neapdairumas gali virsti didesniu rūpesčiu. Karštyje greičiau genda maistas, vakare suaktyvėja uodai, pievose ir miškuose tyko erkės, o ilga diena lauke reiškia didesnį saulės poveikį. Todėl ruošiantis šventei verta pagalvoti ne tik apie vaišes ar pramogas, svarbu iš anksto pasirūpinti vaistinėle ir prisiminti kelias taisykles“, – sako „Camelia“ vaistininkė Indrė Šulskytė.

Anot vaistininkės, kelioninėje vaistinėlėje visada turėtų būti nuolat vartojami vaistai, preparatai nuo skausmo ir temperatūros, aktyvintoji anglis ar kitos virškinimui skirti vaistai ar maisto papildai, elektrolitų tirpalai, priešalerginiai vaistai, apsauga nuo saulės, repelentai prieš uodus ir erkes, priemonė po įkandimų, antiseptikas, pleistrai, sterilūs tvarsčiai, bintas, pincetas, vienkartinės pirštinės, žirklutės ir šaldantis kompresas.

Vaišes gamtoje derėtų ruošti ir laikyti tinkamai

Vaistininkė pabrėžia, kad ruošiant maistą gamtoje svarbiausia užkirsti kelią bakterijų dauginimuisi ir kryžminei taršai. Žalią mėsą, žuvį ar paukštieną būtina laikyti atskirai nuo jau paruoštų patiekalų, naudoti skirtingas pjaustymo lenteles, peilius ir indus. Jei maistas kepamas ant grilio, svarbu pasirūpinti, kad jis būtų gerai iškepęs ne tik iš išorės, bet ir viduje – iš pažiūros apskrudusi mėsa dar nebūtinai yra saugi valgyti.

„Ne mažiau svarbi ir rankų higiena: jei šalia nėra tekančio vandens, praversti gali dezinfekcinis skystis ar drėgnos servetėlės. Paruoštą maistą karštą dieną reikėtų laikyti šaltkrepšyje, o ant stalo padėti tik tiek maisto, kiek planuojama greitai suvalgyti. Greičiausiai genda mėsa, žuvis, jūros gėrybės, pieno produktai, patiekalai su kiaušiniais, kreminiai desertai, mišrainės, padažai, supjaustyti vaisiai ir daržovės“, – sako I. Šulskytė.

Sugedusį maistą gali išduoti pakitęs kvapas, spalva, gleivėtas ar lipnus paviršius, rūgštus skonis, pelėsis, išsipūtusi pakuotė, tačiau svarbu žinoti, kad ne visi pavojingi mikroorganizmai pakeičia maisto išvaizdą ar kvapą. Jei abejojate, ar maistas dar tinkamas valgyti, saugiausia jo nebevartoti. Karštyje ilgiau pastovėjęs ir sugedęs maistas gali sukelti pykinimą, vėmimą, viduriavimą, pilvo skausmus ir stiprų silpnumą.

„Esant gamtoje taip pat nereikėtų ragauti nepažįstamų uogų, grybų ar žolinių augalų, nes galima apsinuodyti. Net gražiai atrodanti uoga gali būti nuodinga, o kai kurie augalai dirgina burnos gleivinę, odą ar akis net jų neprarijus. Ypač svarbu prižiūrėti vaikus – jiems ryškios uogos gali atrodyti kaip saldumynai, o mažesniam kūnui net nedidelis toksinių medžiagų kiekis gali sukelti stipresnę reakciją“, – teigia vaistininkė.

Apsauga nuo saulės – vieno karto neužtenka

Net jei neplanuojama degintis, leidžiant laiką gamtoje oda vis tiek gauna nemažai ultravioletinių spindulių. Todėl apsaugą nuo saulės reikėtų naudoti dar prieš išeinant į lauką, o priemonę tepti ant veido, kaklo, ausų, plaštakų, pečių, kojų ir kitų atvirų kūno vietų. Vasarą rekomenduojama rinktis plataus spektro SPF priemones, o daug laiko leidžiant lauke – ne mažesnį nei SPF 30, jautresnei odai ar vaikams rekomenduojama SPF 50.

„Dažniausia klaida – kremo užtepti per mažai ir manyti, kad vieno karto užteks visai dienai. Iš tiesų apsaugą reikia atnaujinti maždaug kas dvi valandas, o po maudynių, gausesnio prakaitavimo ar nusišluosčius rankšluosčiu – dar dažniau. Jei kartu naudojami repelentai, pirmiausia tepama SPF priemonė, o tik jai susigėrus – apsauga nuo vabzdžių ir voragyvių“, – primena vaistininkė I. Šulskytė.

Pasijutus prastai po buvimo saulėje, svarbu nedelsiant pasitraukti į pavėsį ar vėsesnę patalpą, atlaisvinti drabužius, gerti vandenį, mineralinį vandenį ar elektrolitų tirpalą mažais gurkšniais, vėsinti odą drėgnu rankšluosčiu. Jei žmogus sutrikęs, apalpsta, vemia, jo oda labai karšta, kvėpavimas ar pulsas pakitęs, būtina kviesti skubią pagalbą. Tokiais atvejais nereikėtų laukti kol pagerės, nes perkaitimas gali būti itin pavojingas.

Pasiruošimas iš anksto padeda sumažinti įkandimų riziką

Vaistininkė taip pat primena, kad net vaikščiojant nupjautos žolės plotuose reikšminga pasirūpinti repelentu. Jį reikia naudoti pagal gamintojo instrukciją: nepurkšti ant pažeistos odos, žaizdų, arti akių ar burnos, netepti po drabužiais ir nepamiršti atnaujinti kas tiek laiko, kiek nurodyta ant pakuotės. Vaikams skirtas priemones būtina rinktis pagal amžių, o purškiamus repelentus geriau pirmiausia užpurkšti ant suaugusiojo delno ir tik tada atsargiai patepti vaikui.

„Taip pat veiksminga priemonė nuo įkandimų yra tinkama apranga. Geriausia rinktis šviesesnius, ilgesnius, lengvus drabužius, uždarą avalynę, kojines, galvos apdangalą. Šviesūs drabužiai padeda lengviau pastebėti ropojančią erkę, o ilgos rankovės ir kelnės sumažina atviros odos plotą. Grįžus iš gamtos reikėtų apžiūrėti kūną, ypač pažastis, kirkšnis, pakinklius, juosmenį, plaukų liniją, ausų sritį, taip pat patikrinti vaikus ir augintinius“, – sako I. Šulskytė.

Anot jos, jeigu visgi vabzdys įgėlė, pažeistą vietą reikėtų nuplauti švariu vandeniu, galima uždėti šaltą kompresą, tepti niežėjimą ir uždegimą malšinančiu geliu ar vartoti priešalerginius vaistus, jei jie žmogui tinkami. Jeigu įsisiurbė erkė, ją reikia kuo greičiau ištraukti pincetu ar specialiu įrankiu, suimant kuo arčiau odos ir traukiant tiesiai, nespaudžiant kūnelio.

„Nereikėtų erkės tepti aliejumi, sviestu, spiritu ar kaitinti – taip galima padidinti dirginimą ir apsunkinti pašalinimą. Įkandimo vietą reikia dezinfekuoti ir kelias savaites stebėti, ar neatsiranda plintantis paraudimas, karščiavimas, sąnarių skausmai ar į gripą panašūs simptomai. Atsiradus bet kokiems pakitimams reikėtų kuo skubiau kreiptis į gydytoją“, – įspėja vaistininkė.

Pranešimas spaudai.]]>