https://www.savaite.lt/ lt https://www.savaite.lt/sportas/24026-svajones-link-skraidina-geleziniai-sparnai.html https://www.savaite.lt/sportas/24026-svajones-link-skraidina-geleziniai-sparnai.html 24026 Thu, 02 Jul 2026 09:56:16 +0300 native-yes

Ernesto Česonio kelionė į paralimpines žaidynes užtruko, bet posakis apie tai, kas mūsų nenužudo, padaro mus stipresnius, paratriatlonininkui ypač tinka. Patekti į Tokijo žaidynes jam neužteko laiko, o siekti kelialapio į Paryžių sutrukdė per susidūrimus su automobiliais gautos traumos. Tačiau atkaklus sportininkas išsigydė kūno žaizdas, užgniaužė baimes galvoje ir toliau vejasi paralimpinę svajonę. Naujas jo tikslas – dalyvauti 2028 m. Los Andželo žaidynėse. Žygiuoti link Los Andželo E. Česonis pradėjo užtikrintai, Europos čempionate jis užėmė aukštą penktą vietą.

Karštas ispaniškas finišas

Penkta vieta Europos čempionate Taragonoje Ispanijoje – aukščiausias pasiekimas Lietuvos paratriatlonininko karjeroje.

„Tai buvo labai įsimintinos varžybos. Trasa buvo techniška, vyravo didžiulis karštis, tačiau man
pavyko gana gerai susitvarkyti su nepalankiais kairės pusės apsisukimais. Plaukimas praėjo be nuotykių, su šiek tiek pavėluotu startu ir gal po kokių 400 m, pasidarė labai karšta. Vanduo buvo karštesnis nei 24 laipsniai, bet beveik visi pasirinko plaukimą su hidrokostiumu, tad ir aš jį vilkėjau plaukdamas“, – pasakojo E. Česonis.

Paratriatlonininko teigimu, pabaigus dviračio rungtį, ir jau išbėgus į bėgimą, jis pamatė vokietį, įbėgusį į tranzito zoną, tad suabejojo, jog pramynė per mažai, nes fiziškai pagal pajėgumą tai būtų tiesiog neįmanoma.

„Tas vokietis – Martin Schulz. Jis net 12 kartų yra tapęs Europos čempionu, ne kartą laimėjo pasaulio čempionatų ir paralimpinių žaidynių auksą. Susikaupiau, susidėliojau mintis ir leidausi toliau bėgti. Kažkas iš šono rėkė: „Esi penktas! Keep pushing hard! (liet. Nepasiduok ir toliau stenkis)“. Mintyse dėlionė nesidėliojo, nesuvokiau, kaip tai įmanoma. Trečiame rate jis mane pavijo ir kurį laiką bėgome kartu. Žinojau, jog turiu galbūt vienintelę galimybę gyvenime jį aplenkti“, – pridūrė paraatletas.

Finišo tiesiojoje E. Česonis jau bėgo kiek galėjo, akyse rinkosi ašaros, kamavo jaudulys ir nerimas, tačiau pasitikėjimas savimi nedingo.

„Finiše girdėjau šūksnius, sveikinimus. Apskritai, labai džiaugiuosi, kad ir kitų varžovų treneriai, artimieji mane pažįsta ir palaiko. Labai tai vertinu. Sportas tuo ir žavus, jog niekada nežinai, kaip gali pasisukti varžybų eiga. Visiems linkiu nenustoti tikėti savimi, nenuvertinti savęs ir siekti svajonių“, – sakė E. Česonis.

M. Schulz liko už lietuvio nugaros. Vokietis finišavo šeštas – 1 val. 6 min. 10 sek. Auksą Europos čempionate PTS5 (varžosi sportininkai su galūnių amputacijomis, daliniu raumenų jėgos praradimu ar judesių amplitudės apribojimais) klasėje nuskynė vengras Bence Mocsari (1:00.04), antrą vietą užėmė portugalas Filipe Marques (1:00.55), trečioji pozicija atiteko airiui Tom Williamson (1:02.18).

Planus pakeitusios avarijos

Vasara E. Česoniui – pats darbymetis, per kurį ne tik renka kilometrus bėgdamas, važiuodamas dviračiu ar plaukdamas, bet ir nuolat dalyvauja varžybose. Geri orai Ernestą išginė į lauką.

„Nors žiemą irgi mėgstu bėgioti lauke, jei nėra šlapdribos, vis dėlto dažniausiai dirbu salėje. Pavasario orai irgi ne visada leisdavo bėgti ar minti dviratį lauke, tad vasara, kai viskas aplink žalia ir žydi, išties džiugina. Kartais, pats to neplanuodamas, treniruotėje net užtrunku ilgiau. Pavasarį po varžybų Australijoje per dieną numyniau net 217 kilometrų. Važiuoji, gamta akis džiugina, stabteli kavos su torčiuku, pabendrauji su žmonėmis ir toliau mini. Lauke minti yra ne tik smagiau – ir naudingiau, nes palaikyti užsibrėžtą galią ant staklių daug paprasčiau nei lauke, kur ir vėjas pučia, ir saulė plieskia, ir pasitaiko įkalnių bei nuokalnių. Be to, lauke ir įgūdžiai lavėja, nes privalau stebėti aplinką, duobes, net – automobilius“, – aiškino 43 metų sportininkas.

Būtent automobiliai įsibėgėjusį Ernestą sustabdė prieš 2024 m. Paryžiaus žaidynes. Pirma avarija įvyko prieš varžybas Anglijoje. „Myniau dviračių taku, kai iš stovėjimo aikštelės išvažiuojančio automobilio vairuotojas manęs nepastebėjo, kliudė, kritau ir smarkiai susižeidžiau riešą. Dėl to kurį laiką negalėjau sportuoti“, – pasakojo triatlonininkas.

Dar rimčiau E. Česonis buvo sužeistas Lietuvoje, treniruodamasis prie Nemenčinės, kur jo, greitai minančio, vairuotojas taip pat nepastebėjo ir partrenkė.

„Teko net lūpą siūti“, – teigė sportininkas.

Prieš tą avariją 2023-iųjų birželį Ernestas buvo ypač geros sportinės formos. Maždaug savaitė iki įvykio pasaulio taurės varžybų etape Prancūzijoje jis pirmąsyk iškovojo medalį – bronzos.

„Ta avarija lėmė tolesnę pasirengimo Paryžiaus žaidynėms eigą. Išsiderini, nes gydamas negali pusantro mėnesio sportuoti, paskui dar reikia ir baimės atsikratyti, nes kiekviena duobutė ant dviračio primindavo automobilio smūgį ir tekdavo kovoti su išgąsčiu. Detalė po detalės ir mano pasirengimo Paryžiaus žaidynėms planas subyrėjo“, – teigė E. Česonis.

Bet jis pakilo ir grįžo tvirtesnis. „Visada turi pasirinkimą. Gali nieko nedaryti arba vis dėlto rizikuoti ir toliau bandyti siekti tikslų“, – įsitikinęs triatlonininkas.

Treniruotės – ilgos ir sunkios

Triatlonas jungia tris šakas – bėgimą, plaukimą ir dviračių sportą. Paratriatlonininkams tenka 750 m plaukti, 20 km važiuoti dviračiu ir 5 km bėgti. Tam, kad varžyboms pasirengtų tinkamai, Ernestas diena po dienos, šešiskart per savaitę, intensyviai treniruojasi.

„Kartais per dieną turiu ir tris treniruotes, šeštadienį dažniausiai sportuoju tik kartą, bet ir tris, ir, pasitaiko, keturias valandas. Jei suplanuota dviračio treniruotė, pabudęs apmąstau maršrutą ir traukiu Ukmergės link ar į Lavoriškių apylinkes. Jei renkuosi darbą baseine, jo trukmė ir intensyvumas priklauso nuo to, ką noriu nuveikti. Jei statau pamatus sezonui, plaukimo treniruotė trunka ilgiau, jei artėja varžybos, treniruotė ne tokia ilga ir nuobodi, bet tenka atlikti specifines užduotis ir daug kentėti. Su bėgimu panašiai – kartais keliolika kilometrų bėgu nedideliu tempu, o kartais įterpiu greitėjimų. Tada nubėgu daugiau ir labiau pavargstu“, – apie savo kasdienybę pasakojo triatlonininkas.

Ernestui sunku įvertinti, kiek kilometrų kasdien ar per savaitę jis nubėga, nuplaukia ir nuvažiuoja dviračiu, nes tai priklauso nuo daug aplinkybių: oro sąlygų, vietovės, kurioje pasirenka sportuoti, net to, ar treniruojasi su partneriais, ar vienas.

„Tarkime, dviračiu įveikti kilometrai labai priklauso nuo maršruto – kalvotas jis ar vis dėlto dominuoja lygumos. Bet vidutiniškai per tris valandas numinu apie 90 km. Su grupe numiname ir 100 km. Važiuoti grupėje, ypač vėjuotomis dienomis, lengviau, nes priekyje važiuoja stipresnieji, o, pasislėpus už jų nugaros, naudoji mažiau energijos. Kas kažkiek kilometrų keičiamasi vietomis – važiavusieji priekyje užleidžia pozicijas ir traukiasi į grupės galą“, – aiškino sportininkas.

E. Česonis, dėl saugumo, paprastai visada važiuoja tokios grupės priekyje ar gale per saugų atstumą, mat į ilgą kelią leidžiasi ne plentiniu, o asmeninėms lenktynėms skirtu vadinamuoju TT dviračiu. Tai – specialus dviratis, sukurtas maksimaliam greičiui pasiekti važiuojant pavieniui.



Prakaitas žliaugia upeliais

Galimybė vėl treniruotis gryname ore, nesvarbu, dargana ar plieskia saulė, E. Česoniui įpūtė papildomo noro kasdien sunkiai dirbti ir net pridėjo energijos. Nors net žiemą, jei tik nešlampa kojos, jis bėgioja ir lauke, ilgos valandos ant staklių minant dviratį spėjo nemenkai įgristi.

„Yra specialios programėlės, per kurias mindamas bendrauju su viso pasaulio triatlonininkais, net rengiame virtualias varžybas, kad patikrintume, kiek pajėgūs esame, bet vis tiek tos treniruotės salėje – nuobodžiausia pasirengimo varžyboms dalis. Ne tik nuobodu, bet ir prakaitas, kitaip nei minant dviratį lauke, salėje žliaugia upeliais“, – pasakojo triatlonininkas.

Vis dėlto, kad ir kaip mėgtų treniruotis lauke, baseiną E. Česonis palieka palyginti retai. Dažniausiai tai įvyksta artėjant varžyboms, kai svarbu ne tik toliau lavinti plaukimo įgūdžius ar ištvermę, bet ir prisiminti, kaip greitai apsivilkti ar nusivilkti hidrokostiumą, kad jame nestrigtų kojos ar, kai reikia atlikti specifines užduotis. Tarkime, pasimokyti stebėti plūdurą plaukiant pakelta galva.

„Ežere man plaukti – irgi smagu, nes taip pat tenka kovoti su kliūtimis, kurių baseine nėra. Pavyzdžiui, povandeninėmis srovėmis. Bet vis dėlto daugiausia laiko treniruojuosi būtent baseine“, – sakė triatlonininkas.

Sėkmė – vien patekti į varžybas

Siekdamas prieš maždaug dešimtmetį užsibrėžto tikslo ir vydamasis svajonę pakliūti į paralimpines žaidynes, E. Česonis šį sezoną pradėjo pasaulio taurės serijos varžybomis Australijoje ir Uzbekistane. Kovo mėnesį Australijos mieste Devonporte vyriausias dalyvis iš Lietuvos finišavo septintas (1 val. 8 min. 10 sek.). Dar greitesnis Ernestas buvo balandį Uzbekistanui priklausančiame Samarkande. Triatlono trasą įveikęs per 1 val. 1 min. 16 sek. jis buvo penktas.

„Anksti įgyti gerą sportinę formą man padėjo ilgesnis pabuvimas Australijoje, kur gyvenau pas pažįstamą lietuvį Lonsestone ir pavasarį nuolat treniravausi. Esu labai dėkingas šiai šeimai už priėmimą ir visą viešnagę“, – pasakojo E. Česonis.

Tasmanijos saloje esantis Lonsestonas garsėja išskirtine gamta, kalnais ir Kataraktos tarpeklio rezervatu. Vietose, kuriose sportuojant akys ir smegenys nuolat džiaugiasi įspūdingais vaizdais, neprailgdavo net ir labiausiai alinančios treniruotės.

„Bet svarbiausia, kad pasirengimas varžyboms buvo sklandus, kad nekamavo traumos, kad neatsirado kitokių trukdžių. Tik tada, kai niekas nekiša kojos, pavyksta pasiekti padorių rezultatų“, – teigė E. Česonis.

Neblogą sportinę formą lietuvis rodė jau pernai, todėl pateko į Europos paratriatlono čempionatą, kuris vyko įpusėjus birželiui Bezansone Prancūzijoje. Ten jis užėmė aštuntą vietą.

„Į svarbiausias varžybas iš mūsų grupės patenka vos 9 sportininkai, nors norinčių dalyvauti yra daugiau kaip pusšimtis, tad vien tai, kad esi dalyvių sąraše, yra didelė sėkmė“, – teigė Ernestas.

Patekimas į šių metų žemyno pirmenybes paratriatlonininkui leido atsikvėpti ir apmąstyti, kuriose varžybose dar nori dalyvauti, nes tapo nebūtina žūtbūt siekti dalyvauti kuo daugiau pasaulio taurės serijos etapų, kad surinktų kuo daugiau reitingo taškų.

„Dar svarstau, kur, be Europos čempionato, vasarą norėčiau varžytis. O pagrindinis mano pasirodymas bus pasaulio čempionate Pontevedroje Ispanijoje baigiantis rugsėjui. Po jo, jau galėsiu skirti laiko ir aktyviam poilsiui bei kurį laiką nemąstyti apie galios, širdies darbo matuoklius. Per atostogas bėgsiu ar minsiu dviratį tik savo malonumui ir psichologiškai pailsėsiu nuo rutinos“, – teigė E. Česonis.

Didžiausia aistruolė – žmona

Bet poilsis, nors ir išsvajotas, vis tiek bus neilgas, nes 2027-ieji Ernestui bus itin svarbūs.

„Kitąmet vyks atranka į Los Andželo paralimpines žaidynes, tad reikės dalyvauti kuo daugiau varžybų, kad pasiekčiau kuo geresnių rezultatų. Pagal tris geriausius rezultatus bus dalijami reitingo taškai, o šis lems, kam atiteks paralimpiniai kelialapiai. Pagal reitingą į Los Andželą galės vykti tik
9 mūsų grupės triatlonininkai, o dar vienam sportininkui bus skirta vadinamoji žalioji korta. Konkurencija yra didžiulė, tad laukia daug sunkaus darbo. Mūsų sporto šakoje nėra normatyvų – viską lemia reitingas, o norint jame būti aukštai, būtina nuolat dalyvauti varžybose, į kurias išvykti ne visada paprasta, nes reikia pinigų. Finansavimo nepakanka, tad dar būtina ir rėmėjų ieškoti“, – teigė E. Česonis.

Triatlonininkas už besąlygišką palaikymą ypač dėkingas Rimanto Kaukėno paramos fondui. Tačiau didžiausia moralinė Ernesto rėmėja – žmona Jelena. Prieš varžybas ir per jas rūpestinga žmona apkaišo vyrą – į ilgą trasą sudeda maistui skirto gelio tūbeles ir batonėlius, įsitikina, kad vandens gertuvės pilnos, padeda apsivilkti hidrokostiumą, nes atletui viena sveika ranka pačiam sunku tai padaryti.

Jelena ir Ernestas susipažino žmonių su negalia reabilitacijos centre, kur jis lankė vairavimo, o ji – internetinio puslapio kūrimo kursus. Simpatija netrukus išaugo į draugystę ir du negalią turintys jauni žmonės sukūrė šeimą.

E. Česonis jau gimė turėdamas tik dalį kairiosios rankos. Kodėl taip nutiko, tada medikai būsimojo triatlonininko tėvams atsakyti negalėjo, o vėliau niekas jau nesiaiškino. Jelena į neįgaliojo vežimėlį visam gyvenimui sėdo suaugusi, 25-erių. Jauna moteris su draugu Norvegijoje buvo dažytojai. Kartą po darbo abu motociklu važiavo namo, bet posūkyje vyras nesuvaldė transporto priemonės ir ši vertėsi. Jelenos draugas žuvo iškart, o stuburo ir kojos lūžius patyrusi moteris paniro į komą.

Po trijų savaičių gydymo Norvegijoje, iš komos Jelena pabudo jau Lietuvoje, nors dar kelias savaites gulėjo reanimacijoje, o gydytojai labai abejojo, ar jai iš viso pavyks išsikapstyti. Tačiau moteris labai norėjo gyventi, nors, pagaliau pakilusi iš ligoninės lovos, dar ilgai turėjo gydytis sielos žaizdas. Vis dėlto galiausiai susitaikė su lemtimi, o pažintis su Ernestu vėl nudažė jos gyvenimą šviesiomis spalvomis.

Savo svajonę ir tikslą dalyvauti paralimpinėse žaidynėse dar prieš 2021 m. Tokijo žaidynes E. Česonis įvilko į projekto „Iron Wings“ – „geležiniai sparnai“ – rūbą.

„Tas mano projektas išties užtruko, nes į Tokiją patekti pristigau laiko, pakliūti į 2024 m. Paryžiaus žaidynes sukliudė avarijos, tad bandysiu prasibrauti į Los Andželą. Gal trečias kartas pagaliau nemeluos? Suprantu, kad Jelena kartais pavargsta nuo mano tikslų, kad ir buityje pritrūksta pagalbos, nes pavargęs paprastai jau nenoriu nieko daryti, bet vis tiek žmona yra didžiausia palaikytoja ir už tai jai esu labai dėkingas“, – teigė triatlonininkas, kuriam mylimos moters parama dažnai išties užaugina sparnus.

Pranešimas spaudai.]]> https://www.savaite.lt/sportas/24009-rusu-sportininkus-i-tarptautines-varzybas-grazina-ir-dailusis-ciuozimas.html https://www.savaite.lt/sportas/24009-rusu-sportininkus-i-tarptautines-varzybas-grazina-ir-dailusis-ciuozimas.html 24009 Wed, 01 Jul 2026 08:24:39 +0300 native-yes

Rusijos ir Baltarusijos dailiojo čiuožimo atstovai nuo kito sezono vėl galės dalyvauti tarptautinėse varžybose su neutralia vėliava, kadangi Tarptautinė dailiojo čiuožimo sąjunga (ISU) panaikino draudimą, įvestą dėl Rusijos invazijos į Ukrainą.

„Rusijai ir Baltarusijai atstovaujantys sportininkai galės varžytis be valstybės atributikos, t. y. be nacionalinių vėliavų, aprangos ir himnų“, – sakoma paskelbtame ISU pareiškime.

Sportininkams iš Rusijos ir Baltarusijos, kuri palaiko Maskvos karą Ukrainoje, buvo uždrausta dalyvauti tarptautinėse varžybose po 2022 m. vasario 24 d. pradėtos plataus masto invazijos.

Remiantis pakeitimu, Rusijos ir Baltarusijos čiuožėjai bus vėl įleidžiami į varžybas, išskyrus atvejus, kai „jie šiuo metu atlieka aktyvią tarnybą Rusijos ar Baltarusijos ginkluotosiose pajėgose arba nacionalinio saugumo agentūroje“ arba jei „aktyviai dalyvavo karinėse operacijose kare prieš Ukrainą arba aktyviai ir viešai rėmė tą karą“ nuo 2022 m. vasario.

ISU teigė, kad priimdama sprendimą ji „atsižvelgė į pokyčius visame olimpiniame judėjime ir skirtingus kitų tarptautinių federacijų požiūrius“.

Kitos federacijos jau panaikino draudimus Rusijos ir Baltarusijos sportininkams.

Tarptautinis olimpinis komitetas (TOK) leidžia sportininkams iš Rusijos ir Baltarusijos varžytis kaip atskiriems neutraliems sportininkams.

Rusijos ir Baltarusijos sportininkai gali gauti neutralaus sportininko statusą, jei praeina griežtą patikrinimo procesą, kuris parodo, ar jie nėra susiję su kariuomene ar kitomis saugumo tarnybomis ir viešai neremia karo Ukrainoje. Komandoms dalyvauti neleidžiama.

ISU pabrėžė, kad „ir toliau smerkia visus ginkluotus konfliktus visame pasaulyje“ ir „toliau teikia finansinę paramą Ukrainos čiuožėjams per įvairias iniciatyvas“.

ELTA, DPA inf.]]> https://www.savaite.lt/sportas/23948-sporto-klubas-lagamine-trenere-vilma-povilioniene-pataria-kaip-islaikyti-gera-fizine-forma-vasara.html https://www.savaite.lt/sportas/23948-sporto-klubas-lagamine-trenere-vilma-povilioniene-pataria-kaip-islaikyti-gera-fizine-forma-vasara.html 23948 Sun, 21 Jun 2026 18:40:01 +0300 native-yes

„Jeigu reikėtų pasirinkti vieną sporto priemonę, kurią pasiimčiau į kelionę, nedvejodama rinkčiausi pasipriešinimo juostą. Ji neužima daug vietos lagamine ir leidžia atlikti dešimtis pratimų visam kūnui. Tai bene paprasčiausias būdas vasarą neprarasti fizinės formos“, – sako Karaliaus Mindaugo profesinio mokymo centro Sveikatos paslaugų skyriaus profesijos mokytoja, trenerė, WFF pasaulio fitneso čempionė Vilma Povilionienė.

Anot jos, vasarą žmonės dažniausiai išlieka fiziškai aktyvūs, tačiau būtent šiuo metų laiku neretai nutrūksta jėgos treniruotės, kurios yra būtinos raumenų masei, jėgai ir gerai fizinei savijautai palaikyti.

„Atostogaudami daugiau vaikštome, plaukiojame, važinėjame dviračiais, tačiau dažnai pamirštame jėgos pratimus. Keliaujant ne visuomet turime galimybę naudotis svarmenimis ar treniruokliais, todėl elastinės juostos tampa puikia alternatyva. Jos leidžia išlaikyti treniruočių tęstinumą ir efektyviai stiprinti raumenis praktiškai bet kur“, – teigia trenerė.

Priemonė, kurią naudoja ir sportininkai, ir kineziterapeutai

Pasak V. Povilionienės, pasipriešinimo juostos jau daugelį metų naudojamos ne tik sporto klubuose, bet ir kineziterapijoje bei reabilitacijoje. „Pagrindinis jų privalumas – galimybė sukurti nuolatinį raumens pasipriešinimą viso judesio metu. Dėl to efektyviai aktyvuojami raumenys, lavinama jėga, stabilumas ir judesių kontrolė. Būtent todėl šias priemones vertina tiek kineziterapeutai, tiek treneriai“, – aiškina ji.

Tarptautinėse varžybose „2026 NPC Worldwide Irondiva Classic Natural Regional“ Vengrijoje šiemet net keturis bronzos medalius iškovojusi sportininkė neslepia, kad pasipriešinimo juostos yra neatsiejama ir jos pačios treniruočių dalis. „Ruošdamasi varžyboms elastines juostas naudoju reguliariai. Jos padeda aktyvuoti raumenis prieš pagrindines treniruotes, palaikyti fizinį pasirengimą kelionių metu ir atlikti pilnaverčius jėgos pratimus net tada, kai neturiu galimybės naudotis treniruokliais ar svarmenimis. Ne kartą įsitikinau, kad tinkamai parinkta treniruotė su juostomis gali būti labai efektyvi alternatyva sporto salei“, – sako čempionė.

Anot jos, šios treniruočių priemonės tinka įvairaus amžiaus ir fizinio pasirengimo žmonėms. „Man patinka tai, kad jas gali naudoti praktiškai kiekvienas – nuo vaiko iki senjoro. Mano šeima taip pat sportuoja su elastinėmis juostomis. Keičiant pasipriešinimą galima pritaikyti krūvį tiek pradedančiajam, tiek pažengusiam. Todėl tai viena universaliausių ir kartu efektyviausių priemonių stiprinti raumenis, gerinti laikyseną, koordinaciją ir bendrą fizinį pajėgumą“, – teigia V. Povilionienė.

Įkvepia savo pavyzdžiu

Trijų vaikų mama V. Povilionienė savo pavyzdžiu rodo, kad aktyvus gyvenimo būdas, profesinė veikla ir aukšti sportiniai tikslai gali būti suderinami. Ilgametę patirtį kūno rengybos sporte sukaupusi trenerė ir profesijos mokytoja šiandien sėkmingai varžosi vienoje stipriausių tarptautinių kūno rengybos organizacijų.

„Prireikė pusantrų metų pereiti į NPC Worldwide ir prisitaikyti prie naujos vertinimo sistemos bei konkurencinės aplinkos. Šiandien galiu didžiuotis sėkmingu debiutu šioje organizacijoje ir vieta tarp stipriausių savo kategorijos sportininkių. Tai rezultatas, kuris atėjo per nuoseklų darbą, discipliną ir atkaklumą“, – teigia V. Povilionienė.

„Dažnai girdžiu, kad po keturiasdešimties jau per vėlu siekti ambicingų tikslų sporte. Mano patirtis rodo priešingai. Tikiu, kad kiekvienas žmogus gali rasti laiko judėjimui, jei tai tampa prioritetu. Svarbiausia – pradėti ir išlikti disciplinuotam“, – sako ji.

Karaliaus Mindaugo profesinio mokymo centre V. Povilionienė dėsto sąmoningą fizinį aktyvumą būsimiems gydomojo masažo specialistams, veda funkcinių treniruočių užsiėmimus bendruomenės nariams bei savo pavyzdžiu skatina aktyvų gyvenimo būdą.

Pratimai, kuriuos rekomenduojama atlikti

V. Povilionienė rekomenduoja vasarą nepamiršti jėgos pratimų ir bent du ar tris kartus per savaitę skirti laiko treniruotėms. Anot jos, net ir trumpesnės treniruotės padeda palaikyti raumenų tonusą, jėgą bei gerą savijautą.

„Žinau, kad atostogaudami dažnai pamirštame sportą, tačiau šie pratimai tikrai neprailgs. Jei juos atliksite reguliariai du ar tris kartus per savaitę, rudenį pasitiksite išlaikę gerą fizinę formą ir savijautą“, – sako trenerė.

Vaizdo įraše trenerė demonstruoja aštuonis pratimus, skirtus rankų, pečių, kojų ir sėdmenų raumenims stiprinti. Kviečiame žiūrėti ir nepamiršti sporto vasarą.

BNS inf.]]> https://www.savaite.lt/sportas/23831-sporto-medicinos-gydytojas-apie-intensyviu-treniruociu-mada-organizmas-sunkiausiai-prisitaiko-prie-krastutinumu.html https://www.savaite.lt/sportas/23831-sporto-medicinos-gydytojas-apie-intensyviu-treniruociu-mada-organizmas-sunkiausiai-prisitaiko-prie-krastutinumu.html 23831 Fri, 05 Jun 2026 14:59:38 +0300 native-yes

Nors fizinio aktyvumo tema šiandien aptariama dažniau nei bet kada anksčiau, sporto medicinos specialistai pastebi priešingą tendenciją – žmonių fizinis pasirengimas prastėja, o judėjimo trūkumo pasekmės vis dažniau pasireiškia jaunesniame amžiuje.

Pasak „Hila“ sporto medicinos gydytojo Manto Ambraškos, didžiausią žalą organizmui šiandien daro ne vien per mažas judėjimas, bet ir šiuolaikinis gyvenimo ritmas – ilgos valandos sėdint, monotoniški judesiai bei bandymas nejudrumą kompensuoti intensyviomis treniruotėmis.

Ilgalaikis nejudrumas daro įtaką visam organizmui

Kaip pastebi M. Ambraška, žmogaus organizmas nėra prisitaikęs ilgam sėdėjimui ir monotoniškiems judesiams, tačiau būtent toks gyvenimo modelis tampa dominuojantis.

„Didelė dalis dienos praleidžiama beveik nejudant – statiškose padėtyse, prie ekranų, automobilyje ar dirbant sėdimą darbą. Žmogaus organizmui judėjimas yra būtina biologinė funkcija, todėl ilgalaikis nejudrumas palaipsniui pradeda veikti raumenų ir sąnarių sistemą, taip pat neigiami pokyčiai pastebimi ir bendroje savijautoje, energijos balanse, miego kokybėje bei emocinėje būklėje“, – sako sporto medicinos gydytojas.

Jo teigimu, prastėjanti fizinio pasirengimo situacija šiandien jau matoma ir tarp jaunų žmonių ar net sportuojančių asmenų.

„Net dirbdami su aukšto meistriškumo sportininkais matome bazinio fizinio pasirengimo spragų. Daliai jaunų žmonių sudėtinga atlikti elementarius pratimus, kurie anksčiau buvo laikomi visiškai standartiniais“, – aiškina M. Ambraška.

Pasak specialisto, situaciją dar labiau apsunkina tai, kad žmonės dažnai juda labai fragmentiškai – ilgas nejudrumo periodas staiga kompensuojamas intensyvia treniruote.

„Organizmui sudėtingiausia prisitaikyti prie staigių fizinių kontrastų. Žmogus didžiąją savaitės dalį juda minimaliai, o tuomet per trumpą laiką bando atlikti labai intensyvią treniruotę. Tokiose situacijose reikšmingai didėja perkrovų, traumų ir uždegiminių reakcijų rizika“, – teigia M. Ambraška.

Intensyvių treniruočių mada didina perkrovų riziką

Pastaraisiais metais sparčiai populiarėjant aukšto intensyvumo treniruotėms bei tokiems formatams kaip „Hyrox“, gydytojas sako matantis ir teigiamą tendenciją – žmonės vis labiau domisi ištverme, funkciniu judėjimu ir bendru fiziniu pajėgumu. Vis dėlto kartu daugėja ir situacijų, kai fizinis krūvis nebeatitinka realių organizmo galimybių.

„Tokio tipo treniruotės iš pirmo žvilgsnio atrodo gana paprastos, nes pratimai techniškai nėra labai sudėtingi. Tačiau fiziologiškai tai yra didelis krūvis organizmui – reikalinga gera širdies ir kraujagyslių sistemos adaptacija, ištvermė, gebėjimas valdyti nuovargį. Problema atsiranda tuomet, kai žmogus vertina save pagal motyvaciją, o ne pagal realų pasirengimą“, – aiškina sporto medicinos gydytojas.

Vis dėlto, pasak gydytojo, didelio intensyvumo treniruotės savaime nėra problema. Priešingai – daugeliui žmonių jos tampa stipria motyvacija daugiau judėti, kelti fizinius tikslus ir sistemingai sportuoti. Svarbiausia, kad krūvis būtų didinamas palaipsniui ir atitiktų individualų pasirengimą.

Būtent todėl, anot specialisto, vis svarbesnis tampa objektyvus organizmo būklės įvertinimas, ypač kai žmonės pradeda intensyvinti fizinį krūvį savarankiškai. „Hila“ Reabilitacijos ir sporto medicinos centre atliekami funkciniai tyrimai ir fizinio pajėgumo vertinimai padeda aiškiau suprasti, kaip organizmas reaguoja į krūvį ir kur yra individualios ribos.

Būtent šių ribų ignoravimas, pasak M. Ambraškos, dažnai ir tampa pirmu žingsniu į perkrovas.

„Po fizinio krūvio tam tikras nuovargis ar raumenų jautrumas yra normali adaptacijos proceso dalis. Tačiau skausmas neturėtų progresuoti, trikdyti judesio ar nepraeiti po poilsio. Ypatingai svarbu atkreipti dėmesį į sąnarių skausmą – tai nėra normali reakcija į treniruotę“, – sako jis.

M. Ambraškos teigimu, šiuolaikinėje sporto kultūroje vis dar pernelyg dažnai romantizuojamas kentėjimas ir ignoruojami pirmieji perkrovos požymiai.

„Žmonės neretai galvoja, kad kuo sunkiau po treniruotės, tuo ji buvo efektyvesnė. Tačiau sporto medicinoje vertiname bendrą organizmo gebėjimą atsistatyti. Jei žmogus nuolat jaučia išsekimą, blogėja miegas, mažėja darbingumas ar atsiranda užsitęsę skausmai, tai jau nėra produktyvus fizinis aktyvumas“, – pažymi gydytojas.

Reguliarumas organizmui svarbesnis nei intensyvumas

Anot M. Ambraškos, viena dažniausių klaidų – bandymas ieškoti universalaus sporto recepto, kuris tiktų visiems vienodai. Vis dėlto, kaip pastebi specialistas, žmogaus fizinės galimybės labai skiriasi, todėl ir fizinis aktyvumas turi būti pritaikytas individualiai.

„Šiandien dažnai ieškoma vienos idealios formulės – kiek kartų sportuoti, kokio intensyvumo treniruotės geriausios ar kiek žingsnių būtina nueiti. Tačiau fiziologijoje universalių sprendimų praktiškai nėra. Vertinant fizinį aktyvumą, svarbiausia yra žmogaus dabartinė būklė, jo fizinis pasirengimas, turimos rizikos bei tai, kaip nuosekliai organizmas geba adaptuotis prie krūvio“, – aiškina gydytojas.

Jo teigimu, organizmui palankiausias reguliarus ir palaipsniui didinamas aktyvumas.

„Didžiausią naudą sveikatai dažniausiai suteikia reguliarus judėjimas. Organizmas daug geriau toleruoja nuoseklų krūvio augimą nei bandymą greitai pasiekti rezultatą. Dėl to pradžioje net ir paprasti pokyčiai – dažnesnis vaikščiojimas, aktyvesnis laisvalaikis ar mažesnis sėdėjimo laikas – gali turėti labai reikšmingą poveikį“, – sako M. Ambraška.

Pasak jo, žmonės dažnai nuvertina kasdienio aktyvumo naudą ir mano, kad rezultatams pasiekti būtinos sudėtingos treniruotės ar itin ambicingi tikslai. Tačiau ilgalaikę naudą sveikatai dažniausiai kuria būtent tas judėjimas, kurį pavyksta išlaikyti mėnesiais ir metais.

Tiems, kurie siekia didesnių sportinių tikslų, ruošiasi varžyboms ar planuoja reikšmingai didinti treniruočių intensyvumą, naudinga geriau pažinti savo organizmo galimybes. Tokiais atvejais fizinio pajėgumo vertinimai gali padėti tiksliau planuoti krūvį, stebėti progresą ir sumažinti perkrovų riziką.

M. Ambraška taip pat atkreipia dėmesį, kad šiuolaikinėje sporto kultūroje dažnai dominuoja labai siauri ir pasikartojantys judesių modeliai, kurie ilgainiui gali tapti papildomu rizikos veiksniu.

„Žmogaus kūnas prisitaikęs judėti įvairiai – keisti kryptis, greitį, apkrovą, paviršių. Tačiau šiandien daugelis žmonių juda labai stereotipiškai. Net sportuojant dažnai dominuoja judesiai vienoje plokštumoje, todėl organizmas praranda universalumą, mažėja mobilumas ir gebėjimas efektyviai prisitaikyti prie netikėtų apkrovų“, – teigia specialistas.

Pranešimas spaudai.]]> https://www.savaite.lt/sportas/23770-atsilus-orams-norite-sportuoti-lauke-specialiste-atsake-kaip-tam-pasiruosti.html https://www.savaite.lt/sportas/23770-atsilus-orams-norite-sportuoti-lauke-specialiste-atsake-kaip-tam-pasiruosti.html 23770 Thu, 28 May 2026 23:36:53 +0300 native-yes

Pasitraukiantys lietūs ir vis stipriau šildanti saulė dažnai reiškia ne tik išvykas į gamtą ar prie jūros, bet ir padidėjusį tautiečių norą fizine veikla užsiimti po atviru dangumi. Kol miestų gatvėse vis daugėja aktyviai laisvalaikį leidžiančių žmonių, specialistai perspėja, kad fiziniam krūviui, ypač gryname ore, būtina tinkamai pasiruošti.

Sportas gryname ore naudingas ne tik dėl fizinės savijautos gerinimo, tačiau ir dėl jo metu „prirenkamo“ vitamino D, gerėjančios nuotaikos, motyvacijos, sako Kauno sporto klubo „Gym Hub“ asmeninė trenerė Einora Mazurkevičiūtė.

„Svarbiausia nepamiršti, kad organizmui vis tiek reikia bent šiokio tokio prisitaikymo. Pirmiausia rekomenduočiau nepervertinti savo galimybių. Atšilus orams daugelis pradeda intensyviai bėgioti ar minti dviratį, nors kūnas dar nėra tam pasiruošęs. Krūvį vertėtų didinti palaipsniui – pradėti nuo lengvesnių treniruočių, vaikščiojimo, mobilumo ar ištvermės pratimų“, – tikina ji.

Staigus fizinio krūvio pokytis žmogaus kūnui gali būti didelis iššūkis, ypač, jei šaltaisiais metų laikais judėjimo buvo mažai. Kai organizmas ilgesnį laiką gauna maža fizinį krūvį, sumažėja raumenų ištvermė, silpsta stabilizuojantys raumenys, sąnariai tampa mažiau prisitaikę prie apkrovos. Jei žmogus be jokio papildomo paruošimo pradeda intensyviai bėgioti, važinėti dviračiu ar sportuoti kasdien, dažnai atsiranda įvairūs skausmai ar netgi traumos.

„Pavyzdžiui, bėgimas yra gana ištvermingas sportas – kiekvienas žingsnis apkrauna sąnarius ir stuburą. Jei kūnas tam nėra paruoštas, rizika traumoms labai stipriai išauga. Tas pats ir su dviračiu – galbūt tai atrodo lengvesnė fizinė veikla, tačiau ilgos distancijos be tinkamo pasiruošimo gali apkrauti kelius ar apatinę nugaros dalį“, – dalinasi E. Mazurkevičiūtė.

Trenerė priduria, kad visuomet rekomenduoja pradėti nuo mažesnio intensyvumo ir trumpesnės trukmės treniruočių. Pavyzdžiui, norint pradėti bėgioti, pirmas savaites vertėtų derinti ėjimą su lengvu bėgimu. Taip kūnas palaipsniui pripras prie krūvio, sustiprės raumenys ir mažės traumų tikimybė.

Pasiruošti – ne tik fiziškai

Anot E. Mazurkevičiūtės, prieš pradedant sportuoti gryname ore svarbu pasiruošti ne tik fiziškai, bet ir pasirūpinti bendru komfortu bei saugumu. Jos teigimu, žmonės apie tai dažnai pamiršta, kadangi atrodo, jog pakanka tiesiog išeiti į lauką ir pradėti judėti.

„Labai svarbus tinkamas poilsis, miegas. Jei organizmas pavargęs, treniruotės efektyvumas mažėja. Kartais žmonės atšilus orams pradeda labai intensyviai sportuoti, nors jų dienotvarkė jau ir taip labai apkrauta, todėl kūnas tiesiog nespėja atsistatyti. Vėlgi – taip kyla traumų rizika“, – sako pašnekovė.

Taip pat reikėtų atkreipti dėmesį ir į mitybą. Sportuojant lauke, ypač šiltu oru, organizmas sunaudoja daugiau energijos ir skysčių, todėl rekomenduojama neiti sportuoti visiškai nevalgius.

„Tačiau svarbu ir nepersivalgyti. Prieš treniruotę reikalingas lengvas, subalansuotas maistas. Kad turėtumėte daugiau energijos, rinkitės maistą, kuriame būtų kiek daugiau angliavandenių. Ir, žinoma, po ranka visuomet turėkite gertuvę ar vandens buteliuką. Tai, ko gero, svarbiausias aspektas“, – pataria trenerė.

Be to, svarbi ir apranga. Lauke sąlygos nuolat keičiasi – gali būti karšta, vėjuota ar slidu. Netinkama avalynė dažnai tampa kelių ar čiurnų skausmo priežastimi, tuo tarpu aprangos pasirinkimas svarbus tuo, jog kūnas galėtų lengviau reguliuoti temperatūrą.

„Galiausiai, labai svarbus ir psichologinis nusiteikimas. Nereikėtų savęs spausti iš karto pasiekti maksimalų rezultatą ar lyginti save su kitais. Sportą vertinkite kaip rūpinimąsi savimi, o ne trumpalaikį projektą – kai sportuojate dėl geros savijautos, motyvacija dažnai išlieka gerokai ilgiau. Beje, rekomenduočiau iš anksto suplanuoti rutiną – pasirinkti laiką, vietą, treniruočių dažnį. Tuomet sportas taps natūralia jūsų dienos dalimi, o ne spontanišku sprendimu, kuris greitai pasimiršta“, – reziumuoja E. Mazurkevičiūtė.

Pranešimas spaudai.]]> https://www.savaite.lt/sportas/23710-futbolo-treneris-ivardijo-dazna-tevu-klaida-kaip-is-tiesu-paskatinti-vaika-sportuoti.html https://www.savaite.lt/sportas/23710-futbolo-treneris-ivardijo-dazna-tevu-klaida-kaip-is-tiesu-paskatinti-vaika-sportuoti.html 23710 Wed, 20 May 2026 19:26:37 +0300 native-yes

Šiandien daug tėvų skundžiasi, kad vaikas vietoj kamuolio gainiojimo su draugais vis dažniau laiką leidžia prie ekranų. Tačiau Lietuvos vaikinų U14 rinktinės treneris Lukas Artimavičius, su jaunaisiais futbolininkais dirbantis jau aštuonerius metus, įsitikinęs: nors išmanieji įrenginiai neabejotinai konkuruoja su aktyviu laisvalaikiu, kaltinti vien juos būtų per paprasta.

Jis pasidalijo praktiškais patarimais, kaip vaiką ne tik sudominti sportu, bet ir padėti tą susidomėjimą išlaikyti.

Pasak trenerio, per pastaruosius metus ryškiai pasikeitė vaikų kasdienybė: „Kiemo sportas sparčiai nyksta, o vaikų savarankiškas įsitraukimas į fizinę veiklą yra gana žemas. Viena pagrindinių priežasčių – natūralaus judėjimo laisvalaikiu būna vis mažiau, ypač žaidžiant lauke“.

L. Artimavičius pripažįsta, kad išmanieji įrenginiai – telefonai ir kompiuteriniai žaidimai – daro įtaką vaikų fiziniam aktyvumui, tačiau jų nelaiko pagrindine priežastimi. Pasak jo, didžiausia augimą stabdanti kliūtis, yra infrastruktūros trūkumas. Ypač didžiuosiuose miestuose dažnai nepavyksta visiems norintiems sudaryti tinkamų sąlygų sportuoti, o žiemą ši problema dar ryškesnė.

„Tačiau vaikų noras sportuoti niekur nedingo. Futbole matome, kad vaikų susidomėjimas šia sporto šaka išlieka didelis. Todėl svarbu jiems sudaryti galimybę sportą pažinti kuo anksčiau – per pozityvią, įtraukiančią ir jų amžiui artimą patirtį. Tą daug lemia ir artimiausi žmonės – šeima“, – sako specialistas.

Didžiausia klaida – kai sportas vaikui tampa spaudimu

L. Artimavičius sako, kad viena dažniausių klaidų, kurias daro tėvai, norėdami paskatinti vaiką sportuoti, yra per didelis susitelkimas į rezultatą. Neretai suaugusieji ima per daug sureikšminti pergales, nors vaikui kur kas svarbiau gerai jaustis, tobulėti ir mėgautis pačiu procesu.

„Dažnai tėvai nori bet kokia kaina laimėti rungtynes, net kai vaikams yra vos 9 ar 10 metų. Tačiau tokiame amžiuje svarbiausia nėra rezultatas – o tai, kad vaikas gerai praleistų laiką, tobulėtų ir parodytų, ką išmoko treniruotėse“, – teigia treneris.

Anot jo, per didelis spaudimas gali pasireikšti įvairiai – nuo emocingų reakcijų iki šūksnių iš tribūnų. Tai vaikui nepadeda, o priešingai – gali mažinti jo motyvaciją, pasitikėjimą savimi ir džiaugsmą sportu.

Su sportu svarbu pažindinti anksti ir patraukliai

Lietuvos vaikinų U14 futbolo rinktinės trenerio teigimu, labai daug lemia ir pats tėvų pavyzdys. Vaikai mokosi stebėdami, todėl fiziškai aktyvūs, sportu besidomintys tėvai dažniau užaugina ir aktyvesnius vaikus. Pasak specialisto, labai reikšminga ir pirmoji patirtis – sportas turi sietis ne su spaudimu, o su gera emocija, smalsumu ir bendryste. Todėl itin reikšmingos yra iniciatyvos, kurios leidžia vaikams su judėjimu susipažinti anksti ir jiems suprantama forma.

Įvairūs projektai aktyviai skatina vaikus įsitraukti ir siekia pritraukti kuo daugiau potencialių žaidėjų.

L. Artimavičius atkreipia dėmesį, kad vien pradėti sportuoti neužtenka – ne mažesnė užduotis yra ir padėti vaikui išlaikyti susidomėjimą. Anot jo, jei sportas greitai nusibosta, dažniausiai tai reiškia, kad vaikui stinga įsitraukimo, aiškaus tikslo arba pojūčio, kad jis tobulėja.

„Labai svarbu, kad kiekviena treniruotė turėtų aiškų tikslą ir būtų tarsi naujas iššūkis. Vaikai nori jausti progresą – arba mokytis kažko naujo, arba tobulinti jau turimus įgūdžius sudėtingesnėmis sąlygomis“, – sako treneris.

Jo teigimu, tam, kad treniruotė vaikui būtų įdomi, reikia suprasti ir šiandieninę vaikų aplinką – kuo jie gyvena, kas juos domina, kokios formos geriausiai išlaiko dėmesį. „Į treniruotes galima įtraukti elementų ar palyginimų iš vaikams pažįstamų dalykų, pavyzdžiui, populiarių žaidimų. Tai padeda išlaikyti dėmesį ir daro procesą įdomesnį. Svarbiausia – kurti dinamišką, įtraukiantį treniruočių procesą, kuriame vaikas jaustųsi aktyvus dalyvis, o ne tik vykdytojas“, – teigia L. Artimavičius.

Sportas vaikui duoda kur kas daugiau nei fizinį aktyvumą

Pasak specialisto, sportas yra būtinas ne tik fizinei sveikatai, bet yra ir puiki priemonė emocinei sveikatai stiprinti – jis padeda vaikams geriau tvarkytis su stresu, įtampa ar nerimu, suteikia pasitikėjimo savimi ir leidžia išlieti energiją pozityviu būdu.

„Kalbant apie futbolą, pagrindinis tikslas pirmiausia yra visapusiškai ugdyti žmogų, o tik po to – jei pavyksta – ir profesionalų žaidėją. Futbolas padeda formuoti tokias svarbias savybes kaip komandiškumas, lyderystė, komunikacija ir disciplina. Be to, jis prisideda prie socialinių įgūdžių lavinimo, moko bendradarbiauti, priimti tiek pergales, tiek pralaimėjimus“, – sako treneris.

Jei vaikas nenori sportuoti, pirmiausia reikia ne versti, o kalbėtis

„Nenoriu“, – ne vieniems tėvams yra ištaręs vaikas, kai reikia ruoštis į treniruotę. L. Artimavičius pabrėžia, kad kiekviena situacija yra skirtinga – todėl vieno visiems tinkančio sprendimo nėra.

„Jei vaikas nebenori eiti į treniruotes, pirmiausia svarbu išsiaiškinti priežastį. Vietoje vertimo dažniau pasiteisina dialogas ir alternatyvų paieška: galbūt vaikui tiesiog nepatiko treneris, komanda ar pati sporto šaka. Klauskite vaiko ir nenumokite ranka į jo požiūrį – parodykite, kad jo nuomonė taip pat yra svarbi“, – pataria treneris.

3 konkretūs trenerio patarimai tėvams:

1. Rodykite pavyzdį. Jei tėvai patys yra aktyvūs, juda, domisi sportu, vaikas natūraliai tai perima.
2. Nematuokite visko tik pergalėmis. Vaikui reikia leisti klysti, mokytis iš savo klaidų ir patirti patį procesą, o ne tik rezultatą.
3. Skatinkite vaiką mąstyti savarankiškai. Leiskite jam pačiam atrasti sprendimus, o būkite šalia kaip pagalbininkai, suteikiantys įrankius, bet ne visada pateikiantys atsakymus.

Pranešimas spaudai.]]> https://www.savaite.lt/sportas/23579-sportuojate-daug-bet-rezultatai-stringa-mokslininkai-isskiria-viena-svarbu-veiksni.html https://www.savaite.lt/sportas/23579-sportuojate-daug-bet-rezultatai-stringa-mokslininkai-isskiria-viena-svarbu-veiksni.html 23579 Tue, 05 May 2026 13:19:56 +0300 native-yes

Šiandien sportuojantiems žmonėms dažnai formuojamas aiškus naratyvas – kuo intensyviau treniruojiesi, tuo geresni rezultatai. Kardio treniruotės derinamos su jėgos pratimais, siekiama maksimalaus krūvio, o poilsis neretai nustelbia siekį progresuoti. Tačiau mokslininkai vis dažniau atkreipia dėmesį į kitą, mažiau aptariamą realybę: intensyvus sportas organizmui yra ne tik nauda, bet ir rimtas iššūkis. Fizinio krūvio metu organizme suaktyvėja uždegiminiai procesai, atsiranda raumenų mikrotraumos, didėja oksidacinis stresas – visa tai gali stabdyti progresą ir ilgainiui mažinti ištvermę.

Sportuojantys žmonės siekia aukštesnių rezultatų, tačiau ištvermė formuojasi ne vien treniruočių metu. Ji priklauso nuo daugybės procesų, vykstančių kiekvienoje organizmo ląstelėje – energijos gamybos, uždegimo kontrolės ir atsistatymo mechanizmų.

Būtent todėl, kalbant apie sporto rezultatus, vis dažniau vertinamas platesnis mitybos kontekstas. Be įprastai minimų baltymų ar mineralų, dėmesys krypsta ir į omega-3 riebalų rūgštis – jų poveikis siejamas su fizinės ištvermės didinimu, uždegimo reguliacija, greitesniu atsistatymu ir efektyvesniu organizmo prisitaikymu prie fizinio krūvio.

Omega-3 nauda sportuojantiems pagrįsta mokslu

Pastaraisiais metais sporto ir sveikatos mokslų srityje vis daugiau dėmesio skiriama omega-3 riebalų rūgštims – eikozapentaeno (EPR) ir dokozaheksaeno (DHR). Tai vienos plačiausiai ištirtų bioaktyvių medžiagų, dalyvaujančių svarbiuose fiziologiniuose procesuose.

„Omega-3 riebalų rūgštys yra naudingos daugeliui organizmo funkcijų, susijusių su uždegimu ir prisitaikymu prie fizinio krūvio“, – teigia kardiologas ir omega-3 tyrėjas William S. Harris.

Moksliniai tyrimai rodo, kad pakankamas EPR ir DHR kiekis gali turėti reikšmės organizmo reakcijai į fizinę veiklą – ypač reguliuojant uždegiminius mechanizmus ir palaikant ląstelių funkciją. Tai svarbūs veiksniai, lemiantys tiek ištvermės išlaikymą, tiek atsistatymo greitį po intensyvesnių treniruočių.

Svarbu pabrėžti, kad omega-3 poveikis nėra momentinis rezultato pagerinimas – tai ilgalaikis veiksnys, padedantis stiprinti organizmo gebėjimą prisitaikyti prie krūvio ir palaikyti aukštesnį fizinį pajėgumą.

Po treniruotės – ne tik raumenų skausmas

Po intensyvesnio sporto daugeliui pažįstamas uždelstas raumenų skausmas. Tai natūrali organizmo reakcija, tačiau kai skausmas tampa stiprus ar užsitęsia, jis gali trukdyti tolesnėms treniruotėms.

Tyrimai rodo, kad pakankamas omega-3 kiekis gali būti susijęs su mažesniu raumenų skausmu ir greitesniu atsistatymu. Taip pat stebima, kad vartojant žuvų taukus mažėja uždegiminių žymenų aktyvumas, o raumenų funkcija atsistato greičiau.

„Šios riebalų rūgštys veikia signalinius kelius, kurie reguliuoja uždegimą ir atsistatymo procesus“, – aiškina mitybos biochemikas Bruce Watkins.

Širdis taip pat „sportuoja“

Kalbant apie sportą, dažniausiai dėmesys skiriamas matomiems raumenims, tačiau ne mažiau svarbus yra ir širdies darbas. Širdis – vienas svarbiausių organizmo raumenų, kuris fizinio krūvio metu dirba intensyviau ir prisitaiko prie padidėjusio deguonies bei maistinių medžiagų poreikio.

Moksliniai tyrimai rodo, kad omega-3 riebalų rūgštys gali būti siejamos su stabilesniu širdies ritmu ir palankiu poveikiu širdies bei kraujagyslių sistemai fizinio krūvio metu.

Atsistatymas – esminė ištvermės dalis

Fizinė ištvermė priklauso ne tik nuo treniruočių intensyvumo, bet ir nuo to, kaip organizmas atsistato. Būtent šiame etape omega-3 vaidmuo tampa ypač svarbus. Remiantis tyrimais, omega-3 gali turėti įtakos raumenų adaptacijai – tai yra gebėjimui atsistatyti, stiprėti ir ilgainiui prisitaikyti prie didėjančio fizinio krūvio. Taip pat nustatyta, kad omega-3 gali didinti raumenų baltymų sintezę³.

Ar pakankamai gauname omega-3?

Nors Europos maisto saugos institucija (EFSA) rekomenduoja apie 250 mg EPR ir DHR per parą, o Pasaulinė omega-3 organizacija (GOED) – apie 500 mg, realybėje šių riebalų rūgščių dažnai suvartojama per mažai. Tai ypač aktualu Baltijos regione, kur žuvies vartojimas išlieka palyginti nedidelis.

Dar svarbiau tai, kad šios rekomendacijos skirtos bendrai populiacijai ir neatsižvelgia į fiziškai aktyvius žmones, kurių organizmas patiria didesnį krūvį.

Tyrimai rodo, kad net sportuojančių žmonių omega-3 kiekis organizme dažnai išlieka nepakankamas. Pavyzdžiui, nustatyta, kad daugumos atletų omega-3 indeksas nesiekia optimalaus lygio.

Kiek omega-3 reikia sportuojančiam?

Kalbant apie omega-3 riebalų rūgštis, svarbu suprasti, kad vienos visiems vienodai tinkamos normos nėra. Poreikis gali priklausyti nuo fizinio aktyvumo intensyvumo, treniruočių dažnio, kūno svorio, mitybos įpročių, atsistatymo greičio ir bendros organizmo būklės.

Bendrajai populiacijai dažniausiai rekomenduojami keli šimtai miligramų EPR ir DHR per parą, tačiau fiziškai aktyvių žmonių organizmas patiria didesnį krūvį. Dėl to sporto mitybos kontekste dažnai kalbama apie didesnius EPR ir DHR kiekius – maždaug nuo 1 iki 3 g per parą.

Lengviau sportuojantiems žmonėms, kurie treniruojasi 1–2 kartus per savaitę, dažniausiai aktualus mažesnis EPR ir DHR kiekis – apie 1 g per parą. Vidutinio aktyvumo žmonėms, sportuojantiems 3–5 kartus per savaitę, poreikis gali būti didesnis – apie 2 g EPR ir DHR per parą. Tuo tarpu intensyviai sportuojantiems ar profesionaliai besitreniruojantiems žmonėms, kurių krūvis siekia 6–10 ir daugiau treniruočių per savaitę, sporto mitybos praktikoje dažnai minimi apie 3 g EPR ir DHR per parą.

Vis dėlto šiuos kiekius reikėtų vertinti kaip orientacinius, o ne kaip universalią medicininę rekomendaciją. Svarbu žiūrėti ne į bendrą žuvų taukų kiekį kapsulėje, bet į tai, kiek konkrečiai EPR ir DHR yra vienoje paros dozėje. Būtent šios dvi omega-3 riebalų rūgštys dažniausiai siejamos su uždegiminių procesų kontrole, raumenų funkcijos atsistatymu ir organizmo prisitaikymu prie fizinio krūvio.

Didesni kiekiai turėtų būti pasirenkami atsakingai, ypač jei žmogus vartoja kraujo krešėjimą veikiančius vaistus, turi širdies ritmo sutrikimų ar kitų sveikatos būklių. Tokiais atvejais dėl tinkamiausio kiekio verta pasitarti su gydytoju ar sporto mitybos specialistu.

Papildomą dėmesį sportuojančių žmonių mityboje sulaukia ir kai kurie augaliniai ekstraktai, pavyzdžiui, ženšenis bei imbieras. Jie nepakeičia EPR ir DHR, tačiau gali papildyti bendrą atsistatymo ir fizinio pajėgumo palaikymo strategiją.

Ženšenis mokslinėje literatūroje siejamas su nuovargio mažinimu, ištvermės palaikymu ir geresniu organizmo prisitaikymu prie fizinio krūvio. Tuo tarpu imbieras dažniau vertinamas dėl priešuždegiminių savybių ir galimo poveikio mažinant raumenų skausmą po intensyvesnių treniruočių.

Apibendrinant galima teigti, kad sportuojantiems žmonėms svarbus ne tik pats omega-3 vartojimo faktas, bet ir EPR bei DHR koncentracija, treniruočių intensyvumas bei bendras atsistatymo kontekstas. Kuo didesnis fizinis krūvis, tuo labiau verta galvoti apie mitybos sprendimus, kurie padeda organizmui ne tik efektyviai dirbti treniruotės metu, bet ir kokybiškai atsistatyti po jos.

BNS inf.]]> https://www.savaite.lt/sportas/23424-maratonas-ne-spontaniskas-issukis-ka-svarbu-zinoti-pries-starta.html https://www.savaite.lt/sportas/23424-maratonas-ne-spontaniskas-issukis-ka-svarbu-zinoti-pries-starta.html 23424 Tue, 14 Apr 2026 14:13:29 +0300 native-yes

Maratonas šiandien vis dažniau tampa ne profesionalių sportininkų tikslu, o asmeniniu iššūkiu, kuriam ryžtasi ir tie, kurie prieš kelerius metus apie 42 kilometrus nebūtų rimtai pagalvoję. Vieniems tai – noras patikrinti savo galimybių ribas, kitiems – būdas į kasdienybę įnešti daugiau judėjimo, disciplinos ir ilgainiui geresnės savijautos. Vis dėlto pirmąjį maratoną dažniausiai įveikia ne tas, kuris startuoja su daugiausia entuziazmo, o tas, kuris geba išlaikyti balansą tarp treniruočių, poilsio ir nuoseklumo.

Daugkartinis Lietuvos čempionas ir profesionalus bėgikas Lukas Tarasevičius sako, kad pasiruošimas maratonui prasideda gerokai anksčiau nei prie starto linijos – o svarbiausia jame ne tik fizinis krūvis, bet ir gebėjimas laiku pristabdyti, priimti protingus sprendimus bei išvengti dažniausių klaidų.

Pirmasis maratonas prasideda gerokai anksčiau nei starto dieną

Ruošiantis pirmajam maratonui svarbiausias darbas prasideda gerokai anksčiau nei starto dieną, o tuomet, kai tenka susikurti rutiną ir išmokti laikytis plano net tomis dienomis, kai motyvacijos mažiau. Pasak L. Tarasevičiaus, būtent šiame etape paaiškėja, kad maratonas nėra vienkartinis iššūkis ar spontaniškas sprendimas, o ilgesnis procesas, kuriame svarbiausia ne talentas, o nuoseklumas. Todėl pirmasis maratonas, anot jo, neturėtų būti pradžia – iki jo turėtų atvesti visas kelias: trumpesnės distancijos, palaipsniui augantis krūvis ir gebėjimas vis geriau pažinti savo kūno reakcijas. „Pirmajam maratonui svarbiausia ne talentas, o disciplina ir gebėjimas išlikti procese. Progresą sukuria ne vienas geras bėgimas, o tai, kad savaitė po savaitės laikaisi plano ir nepasiduodi“, – sako sportininkas.

Būtent todėl ruoštis 42 kilometrų distancijai verta pradėti ne nuo pačios distancijos, o nuo pagrindo kūrimo – reguliarių, trumpesnių bėgimų, mažų tikslų ir realistinio požiūrio į progresą. Profesionalus bėgikas pabrėžia, kad daugeliui žmonių didžiausią pokytį sukuria ne staigus šuolis, o keli mėnesiai nuoseklaus darbo, per kuriuos kūnas pamažu prisitaiko prie didesnio krūvio, o pats bėgimas tampa ne tik lengvesnis, bet ir labiau nuspėjamas. Pasak jo, būtent tada mažėja noras viską pasiekti iš karto, o vietoje jo atsiranda svarbiausias dalykas ruošiantis pirmajam maratonui – pasitikėjimas procesu.

Didžiausia klaida – per daug ir per greitai

Nors ruošiantis pirmajam maratonui dažnai atrodo, kad svarbiausia – nepritrūkti motyvacijos, praktikoje daug dažnesnė problema būna visai kita. Pasak L. Tarasevičiaus, viena dažniausių klaidų yra noras progresą paspartinti per greitai – staiga didinamas treniruočių krūvis, pasirenkamas per aukštas tempas arba kūnui paliekama per mažai laiko atsistatyti. Tokiais atvejais bėgimas gana greitai nustoja teikti naudą, o vietoje stabilaus progreso atsiranda nuovargis, įtampa ir didesnė traumų rizika.

„Didžiausia klaida yra noras progresą paspartinti. Per daug, per greitai, per intensyviai. Bėgime labai svarbu suprasti, kad kūnui reikia laiko prisitaikyti prie krūvio, o progresas ateina ne per kelias savaites, o per nuoseklų darbą. Maratonas neturėtų būti pradžia, iki jo turi vesti visas procesas“, – sako L. Tarasevičius.

Sportininkas pabrėžia, kad pirmieji ženklai, jog treniruočių planas tampa per agresyvus, dažnai pasirodo anksčiau nei fizinis skausmas. Prastėjantis miegas, blogesnė nuotaika, dirglumas, nuolatinis nuovargis ar mažėjanti motyvacija treniruotis gali reikšti, kad organizmas nespėja atsistatyti. Tokiais atvejais svarbu ne ignoruoti signalus, o laiku koreguoti krūvį – kartais didesnę pažangą sukuria ne dar viena sunki treniruotė, o papildoma poilsio diena.

Pasak L. Tarasevičiaus, ruošiantis pirmajam maratonui verta atsisakyti noro lygintis su kitais ir koncentruotis į savo ritmą. Tai ypač svarbu šiandien, kai socialiniuose tinkluose lengva susidaryti įspūdį, kad progresas turi būti greitas ir nuolat matomas. Tačiau ilgalaikėje perspektyvoje būtent gebėjimas išlaikyti balansą tarp treniruočių, poilsio ir kasdienio gyvenimo dažniausiai lemia, ar pavyks nuosekliai pasiruošti startui, ar procesas nutrūks dar jam nepriartėjus prie tikslo.

Technologijos padeda ne tik sekti bėgimą

Ruošiantis pirmajam maratonui vis svarbesnį vaidmenį atlieka ir technologijos, kurios padeda ne tik fiksuoti treniruotes, bet ir geriau suprasti, kaip organizmas į jas reaguoja. Pasak L. Tarasevičiaus, išmanieji įrenginiai šiandien gali tapti naudingu pagalbininku tiek planuojant krūvį, tiek vertinant atsistatymą po intensyvesnių bėgimų. Tai ypač aktualu pradedantiesiems, kurie dar tik mokosi atpažinti, kada galima didinti apimtis, o kada organizmui reikia daugiau poilsio.

„Technologijos šiandien gali veikti kaip savotiškas analitikas – jos padeda stebėti ne tik patį bėgimą, bet ir tai, kaip kūnas į jį reaguoja. Svarbiausia, kad duomenys padėtų priimti sprendimus, bet jų nepriimtų už tave“, – pasakoja L. Tarasevičius.

Tokie įrenginiai leidžia stebėti ne tik tempą ar įveiktą atstumą, bet ir tokius rodiklius kaip širdies ritmas, miego kokybė, atsistatymas po krūvio ar treniruočių intensyvumas. Šie duomenys gali padėti anksčiau pastebėti, kada organizmas dar nėra pilnai pasirengęs kitai intensyvesnei treniruotei, o kada krūvį jau galima didinti. Pasak L. Tarasevičiaus, ruošiantis ilgesnėms distancijoms ypač svarbus ir GPS tikslumas, nes jis leidžia patikimiau vertinti tempą, distanciją ir išlaikyti stabilesnį ritmą visos treniruotės metu.

Anot profesionalaus bėgiko, technologijos naudingiausios tuomet, kai jos padeda ne vaikytis skaičių, o priimti labiau pagrįstus sprendimus kasdienėje treniruočių rutinoje. Ruošiantis pirmajam maratonui svarbu ne tik turėti aiškų tikslą, bet ir pasirinkti priemones, kurios padeda išlaikyti nuoseklumą, laiku koreguoti krūvį ir geriau suprasti savo kūno siunčiamus signalus.

Pranešimas spaudai.]]> https://www.savaite.lt/sportas/23297-translytems-moterims-nuo-2028-m-uzdrausta-varzytis-olimpiniu-zaidyniu-moteru-rungtyse.html https://www.savaite.lt/sportas/23297-translytems-moterims-nuo-2028-m-uzdrausta-varzytis-olimpiniu-zaidyniu-moteru-rungtyse.html 23297 Fri, 27 Mar 2026 08:29:21 +0200 native-yes

Tarptautinis olimpinis komitetas (TOK), pristatydamas naujas moterų dalyvių atrankos taisykles, paskelbė, kad translytės moterys ateityje negalės varžytis olimpinių žaidynių moterų rungtyse.

TOK nurodė, kad vykdomojo komiteto patvirtinta taisyklė bus taikoma nuo kitų, 2028 m. Los Andžele vyksiančių olimpinių žaidynių. Atgaline data ši taisyklė nebus taikoma.

Visos sportininkės, norinčios varžytis moterų kategorijoje, privalės vieną kartą atlikti SRY genų sekos nustatymo tyrimą, kuris, pasak TOK, užtikrins „sąžiningumą, saugumą ir vientisumą moterų kategorijoje“.

TOK nurodė, kad taisyklė taikoma jo renginiams, bet ne rekreaciniam ar mėgėjų sportui. Ji taip pat sutampa su JAV prezidento Donaldo Trumpo vykdomuoju įsaku dėl translyčių moterų sporte.

ELTA, DPA inf.]]> https://www.savaite.lt/sportas/23229-beveik-nematanti-maratonininke-ausra-garunksnyte-svarbiausia-zmones-kurie-gali-kovoti-kartu.html https://www.savaite.lt/sportas/23229-beveik-nematanti-maratonininke-ausra-garunksnyte-svarbiausia-zmones-kurie-gali-kovoti-kartu.html 23229 Thu, 19 Mar 2026 10:17:40 +0200 native-yes

Nuo vaikystės regėjimo negalią turinti maratonininkė, paralimpietė Aušra Garunkšnytė sako, kad jos sporto karjeroje svarbiausi yra žmonės – tie, kurie paskatino pabandyti, padėjo atsitiesti po nesėkmių ir liko šalia net tada, kai pačiai ėmė stigti tikėjimo. Būtent artimųjų, trenerių ir bendruomenės palaikymas, pasak jos, dažnai tampa tuo veiksniu, kuris padeda ne tik startuoti, bet ir pasiekti maratono finišą.

Aušra prisimena, kad pirmieji jos žingsniai sporte nebuvo susiję su didelėmis ambicijomis. Lengvosios atletikos būrelį, kuriame buvo ir bėgimo rungtis, ji pradėjo lankyti dar pradinėse klasėse mokykloje, tačiau tuo metu sportas buvo veikiau būdas praleisti laiką su draugais.

„Vėliau paauglystėje kūno kultūros mokytojas pasiūlė treniruotis rimčiau, o klasės draugė paragino bėgti drauge. Tiesą sakant, sporto labai nemėgau – man tai buvo kančia, bet buvo smagu būti su draugais“, – juokdamasi prisimena sportininkė.

Paauglystėje Aušra išbandė ir kitų sporto šakų. Mokykloje žaidė aklųjų tenisą, šiek tiek plaukiojo, tačiau nė viena išbandyta kryptis taip ir netapo artima. Bėgimas liko jos kasdienybės dalimi – jis lydėjo ir studijų metais, kai sportininkė dar varžėsi vidutinių nuotolių rungtyse.

Maratono bėgimą atrado netikėtai

Mintis išbandyti ilgesnes distancijas vis pasigirsdavo iš aplinkinių. Aklųjų ir silpnaregių pasaulio ir Europos bėgimo čempionas Kęstutis Bartkėnas Aušrai nuolat sakydavo, kad ji turėtų pabandyti maratoną, tačiau pati šią idėją atmesdavo. Situacija pasikeitė visai netikėtai – po skambučio iš Lietuvos aklųjų sporto federacijos.

„Vienas sportininkas susirgo, todėl reikėjo žmogaus, kuris galėtų jį pakeisti pusmaratonio varžybose Kaune. Sprendimą reikėjo priimti greitai. Aš sutikau ir nuvažiavau bėgti. Tuo metu su manimi dirbo treneris Juozas Garalevičius, bet jis net nežinojo, kad savaitgalį išvykau į Kauną startuoti. Aš visiškai nesiruošiau tam pusmaratoniui, tiesiog nuvažiavau ir bėgau“, – pasakoja sportininkė.

Finiše Aušra suprato, kad ši distancija jai sukelia visai kitokį jausmą nei iki tol bėgti vidutiniai nuotoliai. Būtent tada atsirado mintis, kad galbūt verta keisti kryptį. Vėliau maratonas pamažu tapo pagrindine jos sporto kryptimi. O profesionalia maratonininke Aušra pasijuto tada, kai pateko į paralimpines žaidynes.

Trauma privertusi sustoti

Didžiausias išbandymas Aušros karjeroje buvo 2021 metų vasara, kai ji patyrė stresinį dubens kaulo lūžį. Trauma privertė atsisakyti starto paralimpinėse žaidynėse Tokijuje – varžybose, kurioms ji ilgai ruošėsi.

„Tai buvo labai sunkus laikotarpis. Buvau pikta ant viso pasaulio, nes labai norėjau startuoti. Aplinkiniams irgi nebuvo lengva matyti, kokia tuo metu buvau nusivylusi ir nelaiminga“, – prisimena sportininkė.

Atsitiesti padėjo aplinkiniai – šeima ir komandos nariai. Jie į situaciją žiūrėjo paprasčiau ir skatino judėti pirmyn.

„Mano šeima į viską žiūrėjo gana ramiai. Jie sakė: gerai, taip nutiko, vadinasi, taip turėjo nutikti. Susikaupi ir eini toliau. Kai grįžau po traumos ir pradėjau vėl bėgioti, kartais net pajuokaudavo – paklausdavo, kodėl šiandien neinu bėgti. Tokie momentai labai padeda“, – sako Aušra.

Komanda, kuri padeda pasiekti finišą

Nors iš šalies gali atrodyti, kad maratonas yra individuali rungtis, Aušra sako, kad už kiekvieno starto stovi didelė komanda žmonių. Su sportininke dirba įvairūs specialistai – treneriai, fizinio rengimo specialistai, psichologai. Jų palaikymas tampa ypač svarbus tada, kai kyla abejonių ar sunkumų.

„Kai būna sunku ar neramu, visada žinau, kad galiu su jais pasikalbėti. Jie išklauso, paskatina, padeda susitvarkyti su mintimis. Man labai svarbu jausti, kad šalia yra žmonės, kurie tavęs neteisia, o padeda siekti rezultato“, – sako sportininkė.

Svarbus žmogus varžybose yra ir gidas – bėgikas, kuris trasoje padeda orientuotis. Pasak Aušros, prieš startus jie stengiasi kuo daugiau laiko praleisti kartu treniruotėse, kad atsirastų tarspusavio pasitikėjimas.

„Su gidu mes nebėgiojame kartu visą laiką, nes jis ir pats yra maratonininkas. Tačiau prieš mano startus stengiamės dažniau susitikti, kartu treniruotis ir bendrauti. Norisi, kad varžybose būtume viena komanda“, – pasakoja Aušra.

Ilgų distancijų bėgimas dažnai siejamas su fizine ištverme, tačiau Aušra atvirai pripažįsta, kad didžiausias iššūkis neretai slypi psichologijoje. Net ir puikiai pasiruošus treniruotėse, varžybų metu gali atsirasti abejonių, kurios apsunkina finišą. Pasak jos, kartais gali būti puikiai pasiruošęs varžyboms, bet trasoje vis tiek atsiranda abejones sukeliančių momentų, tada labai svarbu prisiminti, kiek darbo įdėta, ir kad vis tiek turi pasiekti finišą. Pastaraisiais metais sportininkė daug dirbo su savimi ir džiaugiasi, kad pavyko sustiprėti.

Bendruomenė, kuri palaiko

Aušra pastebi, kad požiūris į negalią sporte per pastaruosius metus keičiasi. Anksčiau, ypač jos paauglystėje, kai kurie treneriai būdavo linkę sportininkus su negalia labiau saugoti ir mažinti reikalavimus. Tačiau pati ji visada norėjo visai kitokio požiūrio.

„Kai buvau paauglė, dalis trenerių dažnai būdavo labai atsargūs – tarsi saugodavo, neprašydavo maksimalių rezultatų ar labai intensyvių treniruočių. Bet man visada norėjosi, kad su manimi dirbtų taip pat kaip su visais kitais sportininkais. Aišku, kartais reikia atsižvelgti į tam tikrus dalykus, bet aš nenoriu būti išskiriama vien dėl to, kad turiu regėjimo negalią“,– sako sportininkė.

Aušra pastebi, kad bėgikų bendruomenė Lietuvoje yra labai draugiška. Net ir treniruočių metu dažnai galima pajusti bendrystę – žmonės pasisveikina, palinki sėkmės ar tiesiog pasidomi, kaip sekasi.

„Bėgioji ir net nepažįstamas žmogus prabėgdamas pasisveikina. Varžybose lietuviai dažnai palinki sėkmės ar paklausia, per kokį laiką planuoji nubėgti atstumą. Tokie paprasti dalykai labai motyvuoja ir primena, kad esi bendruomenės dalis. Labai svarbu turėti šalia žmones, kurie palaiko ir tiki tavimi – su stipria komanda viskas tampa daug lengviau“, – sako ji.

Pranešimas spaudai.]]>