Kinas - SAVAITĖ – viskas, kas svarbu, įdomu ir naudinga. https://www.savaite.lt/ lt 15-oje šalies ekranų – geriausias Lenkijos metų filmas „Tyli naktis“ https://www.savaite.lt/savaitesgidas/savaites-filmas/3280-15-oje-salies-ekranu-geriausias-lenkijos-metu-filmas-tyli-naktis.html https://www.savaite.lt/savaitesgidas/savaites-filmas/3280-15-oje-salies-ekranu-geriausias-lenkijos-metu-filmas-tyli-naktis.html 3280 Wed, 12 Dec 2018 11:29:41 +0200 native-yes 15-oje šalies ekranų – geriausias Lenkijos metų filmas „Tyli naktis“

Nuo gruodžio 14 d. net 11-oje miestų ir 15-oje kino salių sugrįžta daugybės „Kino pavasario“ žiūrovų dėmesio sulaukęs, geriausias metų Lenkijos filmas „Tyli naktis“ (rež. Piotras Domalewskis). Jo centre – Kūčias švenčianti lenkų šeima, viena po kitos aiškėjančios giminaičių paslaptys, kurios sukuria tragikomišką, lietuviams lengvai atpažįstamą reginį. Filmas nuo gruodžio 14-osios bus prieinamas ir namų kino platformose.

Gruodžio 11-osios vakarą „Kino pavasaris“ prie „Tylios nakties“ įkvėpto Kūčių stalo surengė išankstinį filmo seansą. Taip festivalio komanda pasveikino žiūrovus su artėjančiomis šventėmis ir atšventė pagrindinio filmo aktoriaus Dawido Ogrodniko svarbų tarptautinį įvertinimą – gruodžio 11 d. už vaidmenį „Tylioje naktyje“ jis buvo paskelbtas vienu iš 10-ies geriausių kylančių jaunųjų Europos kino aktorių. Specialus „European Shooting Stars“ apdovanojimas D.Ogrodnikui bus įteiktas Berlyno kino festivalyje.

Pasak filmą „Tyli naktis“ susirinkusiesiems pristačiusios „Kino pavasario“ programos sudarytojos Mantės Valiūnaitės, daugelis iš mūsų filmo situacijose atpažins save: kai šventinėje nuotraukoje šeima atrodo darniai, o už kardo, prie šventinio stalo, kyla daugybė nesusipratimų ir ginčų. „Artima lietuviams ir emigracijos tema, jos pasekmės žmonių santykiams bei likimams“, – pridūrė M.Valiūnaitė.



Ne tik daugybė apdovanojimų

Filmo režisierius P.Domalewskis teigia, kad visas filmas paremtas asmenine patirtimi, nes jis augo panašioje į „Tylioje naktyje“ vaizduojamą šeimą. „Kuriu apie tai, ką žinau ir suprantu geriausiai. Toks kinas, mano manymu, yra sąžiningiausias ir paveikiausias“, – kalbėjo „Kino pavasaryje“ viešėjęs geriausias šių metų Lenkijos režisierius.

Pagrindinį vaidmenį „Tylioje naktyje“ sukūrė garsus šių dienų Lenkijos kino aktorius D.Ogrodnikas, kuris puikiai pažįstamas ir „Kino pavasario“ žiūrovams („Noras gyventi“, „Ida“, „Paskutinė šeima“). Jo įkūnytas Adamas grįžta iš užsienio pas savo didelę šeimą, gyvenančią Rytų Lenkijos kaime, švęsti Kalėdų. Iš pradžių vyras slepia tikrąsias sugrįžimo priežastis, bet giminaičiai, kurių nė vienas neįtaria, kad šis vakaras pakeis visų jų gyvenimus, pamažu įtraukiami į jo planus.

15-oje šalies ekranų – geriausias Lenkijos metų filmas „Tyli naktis“15-oje šalies ekranų – geriausias Lenkijos metų filmas „Tyli naktis“15-oje šalies ekranų – geriausias Lenkijos metų filmas „Tyli naktis“15-oje šalies ekranų – geriausias Lenkijos metų filmas „Tyli naktis“15-oje šalies ekranų – geriausias Lenkijos metų filmas „Tyli naktis“15-oje šalies ekranų – geriausias Lenkijos metų filmas „Tyli naktis“15-oje šalies ekranų – geriausias Lenkijos metų filmas „Tyli naktis“

Lenkijos kino meno akademijos apdovanojimuose D.Ogrodnikas buvo pripažintas geriausiu metų šalies kino aktoriumi. „Tyli naktis“ taip pat įvertinta už geriausią režisūrą, scenarijų, operatoriaus darbą, garso režisūrą, antraplanių aktorių darbą ir kaip geriausias metų debiutas. Gdynės kino festivalyje filmas apdovanotas pagrindiniu prizu – „Auksiniu liūtu“.

Filmą nuo gruodžio 14 d. bus galima išvysti Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Panevėžyje, Marijampolėje, Utenoje, Telšiuose, Gargžduose, Anykščiuose, Varėnoje ir Pakruojyje. „Tylią naktį“ taip pat bus galima pamatyti internetinėje namų kino platformoje „Žmonės Cinema“ ir „Telia“ išmaniosios televizijos videonuomoje.

Partnerių informacija.
]]> „Kino karavano“ užkulisiai: „Žmonės jau turi įprotį kiną žiūrėti dideliame ekrane“ https://www.savaite.lt/savaitesgidas/savaites-filmas/3075-kino-karavano-uzkulisiai-zmones-jau-turi-iproti-kina-ziureti-dideliame-ekrane.html https://www.savaite.lt/savaitesgidas/savaites-filmas/3075-kino-karavano-uzkulisiai-zmones-jau-turi-iproti-kina-ziureti-dideliame-ekrane.html 3075 Mon, 29 Oct 2018 13:48:49 +0200 native-yes „Kino karavano“ užkulisiai: „Žmonės jau turi įprotį kiną žiūrėti dideliame ekrane“

Tris mėnesius trukęs festivalio „Kino pavasaris“ projektas „Kino karavanas 2018“ baigėsi įspūdingais rezultatais: 19-oje miestų įvyko 41-as nemokamas populiariausių „Kino pavasario“ filmų seansas, pritraukęs rekordinį skaičių žiūrovų – net 12 tūkst.

„Kino karavano“ organizatoriai – festivalio „Kino pavasaris“ vykdomasis direktorius Algirdas Ramaška ir su „Kino karavanu“ po Lietuvą jau penkmetį keliaujantis projekto koordinatorius Rimantas Oičenka – dalijasi mintimis apie sėkmingą sezoną, jo ambicijas, žiūrovus ir užkulisius.

Baigėsi penktasis „Kino karavano“ sezonas. Koks jis buvo?

A.Ramaška: Įkvepiantis, nes didelio ekrano poreikis už didmiesčio ribų dar labiau išaugo. Daugiau nei pusė Lietuvos neturi prieigos, apart namuose, prie kino. Drauge su pagrindiniu projekto partneriu jiems suteikiame sąlygas žiūrėti filmus dideliame ekrane, o matydami, kad poreikis tik auga, turime potencialą vystytis.

R.Oičenka: Įdomus ir prasmingas, nuvažiavome daug kilometrų, parodėme didžiausią ir įvairiausią lig šiol amplitudę filmų – viso 19, iš kurių net 10 lietuviškų. Džiugiausia, kad dvigubai išaugo vieno seanso žiūrovų skaičius – praėjusiais metais viename seanse vidutiniškai apsilankydavo 150 žiūrovų, o šiemet – 300.

Ar pats projektas keitėsi per savo penkmečio gyvavimo laikotarpį, reaguojant į tai, kas įdomu regionų gyventojams?

A.R.: Kaip jau Rimantas užsiminė, projekto repertuare padaugėjo lietuvių filmų. Šio „Kino karavano“ fenomenas – lietuvių filmų seansai šiųmetėje kultūros sostinėje Marijampolėje. Čia buvo surengta net 10 lietuvių kino klasikos bei naujausių filmų peržiūrų po atviru dangumi. Susidomėjimas buvo milžiniškas, didžiausias projekto istorijoje. Šis atvejis įrodė, kad geriausi rezultatai pasiekiami, kai laikomasi nuoseklumo ir gerai parenkamas turinys – lankomumas nuo kelių šimtų žiūrovų gali užaugti iki tūkstančio kelių šimtų.

R.O.: Kalbant konkrečiai apie mano darbą, keitėsi pats projekto realizavimo principas. Pirmaisiais metais paleisti filmo į sutartą vietą važiuodavau su DVD disku ir keliais laidais. Pastaruosius trejus metus vykstu su komanda ir pilnu automobiliu įrangos. Jau ankstyvą pavasarį būna suplanuoti šiltojo sezono 3–4 mėnesių seansai. Jei tik leidžia oro sąlygos, filmus rodome po atviru dangumi. Tai lėmė, kad visus projekto metu rodomus filmus įgarsinome lietuviškai. Lauko seansuose žmonės nori labiau atsipalaiduoti, nesekti subtitrų, kuriuos, ir skaityti būna sudėtinga, nes atstumai tarp ekrano ir žiūrovo dažnai būna didesni nei kino salėje, ypač kai susirenka keli šimtai žmonių.



Praėjusiais metais „Kino pavasaris“ taip pat išplėtė savo teritoriją – tuo pat metu vykdamas net 11-oje miestų. Ar tai „Kino karavano“ nuopelnas?

A.R.: Tikrai taip. „Kino karavano“ dėka regionų gyventojams išsivystė įprotis vaikščioti į kiną bei atspirties matas – su kiekvienu filmu kokybės poreikis auga. Jiems nebetinka bet koks komercinis kinas, jie nebenori grįžti prie pirmojo lygmens, tad taip keliama bendra kartelė, net lietuvių kūrėjams. Žinoma, jų filmai taip pat prisidėjo prie kino poreikio regionuose atsiradimo – apskritai žmonės į kiną ėmė žiūrėti kaip į laisvalaikio praleidimo būdą. Taigi, jei tik leis techninės galimybės, šiemet per „Kino pavasarį“ tą miestų skaičių padidinsime.

R.O.: „Kino karavanas“ prisidėjo prie plėtros, nes važinėdami po Lietuvą užmezgėme kontaktus su mažesniųjų miestų kino teatrais, savivaldybėmis, kultūros centrais, bibliotekomis. Labai geras Anykščių pavyzdys: „Kino karavano“ seansai čia buvo ypatingai sėkmingi, pajutę susidomėjimą, važiuodavome į Anykščius ne kartą per sezoną, o kartą per mėnesį. Šiemet Anykščių kultūros centre buvo atidaryta kino salė, kurios žiūrovai jau žinojo, kas yra „Kino pavasaris“, ir labai aktyviai jo metu čia lankėsi. Taigi, „Kino karavanas“ buvo viso ko įžanga.

Galima sakyti, kad mes vieni pirmųjų atvežėme autorinius filmus į mažesnius miestus, tad per tuos penkerius metus žmonės iš tikro ėmė domėtis kinu. Gaila, kad ne visi turi technines galimybes kokybiškai rodyti filmus, bet džiugi tendencija ta, kad renovuojama vis daugiau kultūros centrų ir bibliotekų ir ten įrengiamos šiuolaikiškos kino salės.

„Kino pavasario“ metu seansai yra mokami, o „Kino karavano“ – nemokami. Ar tai lemia lankomumą regionuose?

A.R.: Kaip jau kalbėjome, „Kino karavanas“ suformavo įproti žiūrėti filmus dideliame ekrane. Jo repertuare – jau „Kino pavasaryje“ rodyti filmai, kuriuos išvysti projekto metu dažniausiai galima lauko seansuose, ir mums natūralu, kad tai turi būti nemokama. Tai galime įgyvendinti dėka komercinių partnerių ir viešojo sektoriaus paramos – projektą iš dalies finansuoja Lietuvos kino centras. Festivalio metu, atvežame naujausius, brangiai įsigytus filmus. Mums prasmingiausia tai, kad miestelių gyventojai jaustųsi oriai, galėdami „Kino pavasario“ filmus žiūrėti tuo pat metu kaip ir didmiesčių gyventojai. Ir matyti, kad jie tai vertina, nes lankomumu esame labai patenkinti.

Kaip apibūdintumėte „Kino karavano“ žiūrovą?

A.R.: Išsilavinęs, imlus ir smalsus, laukiantis gero kino, kartais labiau nei didmiesčio gyventojas. Tai labai motyvuoja sukurti jiems, kad ir vieno vakaro kino teatrą, kuris mažina socialinę atskirtį, apjungia skirtingas miesto bendruomenes, leidžia žmonėms pabendrauti.

R.O.: Darėme žiūrovų apklausą, kurios rezultatai labai maloniai nudžiugino: daugiausiai žmonių pažymėjo, kad laukia filmų rimtomis temomis. Žiūrovai – įvairūs, bet dažniausiai išsilavinę, atėję ne atsitiktinai, bet besidomintys kitokiu kinu ir laukiantys progos jį pamatyti. Matosi, kad kiekviename mieste yra kino gerbėjų. Smagiausia kasmet ar net tą patį sezoną skirtinguose vietovėse pamatyti tuos pačius veidus.

Rimantai, papasakok trumpai apie projekto „virtuvę“…

R.O.: Dažniausiai visą vasarą turime po 3–5 seansus per savaitę. Važiuojame su kolega dviese, kartais pasiimame ir fotografą, „Kino pavasario“ programos sudarytoją ar rodomo filmo kūrybinę grupę pristatyti filmo. Vilniuje susikrauname įrangą, vykstame į numatytą vietą, per porą valandų pastatome ekraną, kolonėles, projektorių, viską sujungiame, klausomės muzikos ir laukiame žiūrovų. Rodyti filmą pradedame apie 22 val., kai ima temti, tad jis baigiasi vidurnaktį, o į Vilnių grįžtame paryčiais. Kartais būna tokios penkios dienos iš eilės.

Koks buvo įsimintiniausias šio sezono seansas?

R.O.: Utenoje, kai labai gražiame Vyžuonos parke rodėme filmą apie Vincentą van Goghą „Jūsų Vincentas“. Oras buvo prastokas, o ir žmonių tas parkas dar nėra pamėgtas, nes ten mažai kas lig šiol buvo vykę. Tačiau visos, maždaug 500 amfiteatro vietų buvo užpildytos, kai kurie net stovėdami žiūrėjo. Dažnai būna, kad lauko kine žmonės ateina ir išeina. Tačiau šį kartą, rodos, niekas nepajudėjo, kol nesibaigė titrai ir neįjungėme šviesų. Atmosfera lemia labai daug. Tokiais atvejais projektas atrodo prasmingiausias.]]> Interviu su šveicarų režisieriumi Ch.Frei: mamutų prisikėlimas ir gyvųjų teismas https://www.savaite.lt/savaitesgidas/savaites-filmas/2875-interviu-su-sveicaru-rezisieriumi-chfrei-mamutu-prisikelimas-ir-gyvuju-teismas.html https://www.savaite.lt/savaitesgidas/savaites-filmas/2875-interviu-su-sveicaru-rezisieriumi-chfrei-mamutu-prisikelimas-ir-gyvuju-teismas.html 2875 Fri, 07 Sep 2018 11:31:12 +0300 native-yes Interviu su šveicarų režisieriumi Ch.Frei: mamutų prisikėlimas ir gyvųjų teismas

Įsivaizduokite dieną, kai akis vėl atmerks plaukuotojo mamuto mažylis. Jis ateis į pasaulį, kuriame mirę augintiniai į išsiilgusių šeimininkų glėbį sugrįš iš laboratorijų. Pasaulį, valdomą žmonių, kurie genetiniu kodu žaidžia lyg skaitmeniniu. Naujasis šveicarų režisieriaus Christiano Frei filmas ,,Pradžia 2.0“ - kelionė po sintetinės biologijos laboratorijas, atšiaurias Naujojo Sibiro salas, žmogiškąsias ambicijas ir jų užribius.

Filmą „Pradžia 2.0” žiūrovai galės pamatyti Vilniaus dokumentinių filmų festivalyje (rugsėjo 20-30 d.). Apie jo gimimą kalbame su filmo režisieriumi.

- Koks buvo Jūsų pirmasis susidūrimas su mamutu?

- Šveicarijos mieste Liucernoje yra senas tiltas, išpuoštas 17 a. katalikų tapytojo Hanso Heinricho Wägmanno darbais. Viename jų įamžintas milžinas. Mąsčiau, iš kur tas mitas? O pasirodo, jis labai susijęs su mamutais. Maždaug 16 a. Liucernoje žmonės atrado mamuto šlaunikaulį, kuris, beje, labai panašus į žmogaus. Tą kaulą jie parodė vietos šventikui. Šis jiems paaiškino, kad tai - įrodymas, jog egzistuoja milžinai. Mitus nagrinėju ir filme ,,Genesis 2.0“, tikiuosi, pernelyg nenuklysdamas į ezoteriką. Mitai labai svarbūs: tai, ko nežinome, stimuliuoja mūsų smalsumą ir baimę.

- Genetikos mokslininkai filme kalba apie dievo klaidų, netobulumo ištaisymą. Kokias baimes ir viltis pats siejate su šiuo mokslu?

- Apskritai mokslas man labai artimas. Mokslininkai, mano manymu, turi panašias užduotis kaip ir menininkai. Jie žengia į nežinomybę, už tradicinio mąstymo ribų. Esu įsitikinęs, kad su sintetine biologija ir bioinžinerija tikrai įvyks naujoji technikos revoliucija. Tą sustabdyti būtų lyg bandyti uždrausti automobilių eismą, ką, beje, Šveicarai kadaise bandė padaryti. Filme neteigiu, kad bioinžinerija yra blogai, tačiau visa tai vyksta Kinijoje... Tai - pagrindinė žinia. Mūsų šalyse daug kontrolės, tad šis mokslas eksportuojamas. Filmas kai kuriems žmonėms kelia baimę, tačiau aš į bioinžineriją žvelgiu kaip į reiškinį, kuris tiesiog vyksta. Turime apie tai demokratiškai diskutuoti, kad viskas neliktų tik kompanijų rankose.

- Kaip gimė skirtingos filmo dalys?

- Pradžioje man buvo labai baisu. Žinojau, kad filmo bendraautorius Maksimas savo rankose turi tikrą lobį: medžiagą su sniegomobiliais, mamutų kaulais ir t.t. Ką turiu padaryti aš, kad šis filmas taptų ne tik įdomus, bet ir adekvatus? Tyrimas buvo emocijų ir vizualinės jų išraiškos paieška. Mokslo srityje šiek tiek gaudžiausi, nes anksčiau farmacinėms kompanijoms kūriau filmus. Tai buvo mano kino mokykla. Kurdamas filmą ,,Genesis 2.0“ pirmiausiai ieškojau pozityvių istorijos aspektų. Juos radau sintetinės biologijos konferencijoje Bostone. Studentai pristatinėjo biologinius hibridus. Jų entuziazmas man atrodė truputį gąsdinantis, bet nenorėjau visko pateikti kaip kokios Frankenšteino istorijos. Genetikas, Harvardo medicinos universiteto profesorius George‘as Church‘as tiems jaunuoliams - tikras dievas. Turėjau viską suorganizuoti taip, kad profesorius sudalyvautų toje konferencijoje. G. Church‘as man labai patinka. Gali nesutikti su tuo, ką jis daro, ir tam tikra prasme aš nesutinku, bet jis - puikus herojus. Beje, filmas jam taip pat patiko.

- Kaip susidūrėte su filmo herojais Azijoje?

- Korėjietis daktaras Woo Suk Hwangas po kamieninių ląstelių skandalo vienuoliką metų nedalyvavo jokiame kino projekte. Tai - žmogus iš ,,superherojaus“ tapęs ,,antiherojumi“. Aš jam nemelavau ir tiesiai pasakiau, ką galvojau: apie skandalą nekalbėsime, tai nėra mano temos dalis. Tačiau galiausiai jis pats apie tai prabilo. Man, kaip europiečiui, buvo įdomu išsiaiškinti, kas vyksta Kinijoje, Rusijoje ir apskritai Azijoje. Jaučiau, kad filmas nuves į Kiniją. Ten pakviečiau ir Dr. Hwangą. Buvo keista, kad „GeneBank“ mokslininkai taip įsitikinę savo tyrimo reikšmingumu, kad net nekelia elementarių etikos klausimų. Jie didžiuodamiesi kalba apie tai, kad gali eliminuoti kūdikius su Dauno sindromu. Aš turiu neįgalią seserį, tad man tas momentas buvo tikras ,,oho, kas čia dabar vyksta?“. Pasaulis įdomus savo įvairove, o tokios mintys primena fašizmą. Sutinku su daktaru Hwangu: jei žmonės nori mokėti nežmoniškus pinigus tam, kad klonuotų savo šunį - labai didelės žalos tame nematau. Tiesa, jis tikriausiai nemini, kiek tie šunys patiria persileidimų...

- Filmo forma - susirašinėjimas su jaunu rusų režisieriumi Maksimu Arbugajevu, kuris tuo pat metu Naujojo Sibiro salose filmuoja vyrus, ekstremaliomis sąlygomis ieškančius ,,baltojo aukso“: mamuto kaulų… Kaip susitikote?

- Skaičiau knygą ,,Regenesis”, kurioje pasakojama, kaip pasitelkę sintetinę biologiją iš naujo sukursime gamtą. Kaip apvaizda - iškart žinojau, kad apie tai ir bus mano kitas filmas. Skaitydamas apie mamutų prikėlimą iš numirusiųjų aptikau Jevgenijos Arbugajevos nuotraukas. Tuo metu dar nieko nežinojau apie Maksimą. Mamutų kaulų ieškotojai bylojo apie praeitį, aukso karštinę, paprastą gamtos ir žmogus ryšį. Visa ta istorija siejosi ir su genetiku Church‘u, mūsų ateitimi. Vėliau supratau, kad patekti į Naujojo Sibiro salas nebeįmanoma. Putinas prieš porą metų ten vėl atidarė karinę bazę. Pagalvojau: labai gerai, reiškia, National Geographic ir visi kiti ten patekti negalės. Sužinojau apie Maksimą, kuris salose jau buvo buvęs. Maskvoje jis studijavo kiną, ta tema buvo sukūręs trumpo metro filmą. Kai su juo susisiekiau paaiškėjo, kad jis nori kurti ilgo metro filmą. Tas bendradarbiavimas buvo vienas geriausių dalykų nutikusių per mano kūrybinę karjerą.

- Jei į salą patekti neįmanoma, kaip ten nuvyko Maksimas?

- Tokiais atvejais labai naudinga Rusijos korupcija... Jei trumpai - padėjo tie patys kariai.

- Jūsų filmų istorijos dažnai prisiliečia prie gyvenimo ir mirties dramos, ekonomikos klausimo, mitologijos. Ar yra istorijų, prie kurių filmuose vis sugrįžtate?

- Skirtingai nei režisieriaus Werneris Herzogas, su kuriuo kartais mane lygina, nesu filmų pirmajame plane. Skirtingos ir mūsų temos. Juosta ,,Karo fotografas“ kalba ne tik apie karą, bet ir pasiryžimą, žmogų, kuris tiki, kad tomis nuotraukomis gali kažką pakeisti. Filmas apie milžiniškas budos statulas byloja apie praeities vertę, santykį su ja. Sukūriau ir filmą apie meilę, prarastą meilę. Mane visuomet domina universalumas, vizualinės istorijos. Dokumentikoje gali naudoti didžiojo kino technikas - muziką, peizažą, bet kartu gali būti ir labai asmeniškas, neprofesionalus. Tai - dokumentikos grožis. Mane visuomet domina temos, kurios išryškėja santykyje su ta realybe, su kuria susiduriu.

- Ar žiūrėdamas filmus, kuriuos sukūrėte, pastebite savo paties kaitą?

- Taip. Su filmu apie meilę tikrai norėjau iškelti sau iššūkį. Supratau, kad pats žiauriausias mūšio laukas kartais yra mūsų pačių viduje. Tai buvo labai sunki užduotis: niekas nenori iš naujo susidurti su tuo siaubu. Filmuose dažnai rodomos istorijos apie įsimylėjėlius, kovojančius su aplinkybėmis. Niekas nenori gilintis į priklausomybę nuo meilės, iracionalumą, kančią ir t.t.

- Filme ,,Genesis 2.0“ atsiskleidžia žmogiškasis dvilypumas: noras konkuruoti su gamta, kūrėju, bet kartu ir prietaringumas, baimė. Ką tai sako apie žmogų?

- Vis dar esame vaikai. Kiekvienas mažametis aplinką nagrinėja panašiu būdu - priartėdamas ir atsitraukdamas. Vis aiškiau matau, kaip mūsų veiksmai nulemiami tos smegenų dalies, kuri neturi prieigos prie racionalumo. Kartais tai labai gražu, o kartais - labai sulėtina progresą. Kaip nereligingas žmogus norėčiau suprasti, kam žmogui reikalinga religija. Manau, tai kažkaip susiję su smalsumu ir baime. Įsivaizduokit, jei zebras turėtų žmogaus smegenis, ir visuomet gyventų su žinojimu, jog gali būti suvalgytas liūtų. Mes patys gyvename nuolatinėje baimėje, kad galime susirgti vėžiu, patekti į avariją, kad pastatas, kuriame esame, gali sugriūti. Manau, su tokiais smegenimis mums reikalinga šiokia tokia pagalba. Užtai mane ir domino religija. Ypač ta religija, kuri išreiškia ryšį su gamta (pavyzdžiui, krikščionybė, islamas ar judaizmas to neturi). Tai liudija apie pagarbą. Manau, kad daug mitų byloja apie tą patį. Pavyzdžiui, jei tau per daug pasiseks, didelė rizika, kad mirsi. Tai įdomus paradoksas, būdas žiūrėti į laimę ir nelaimę.

- Filmo pradžioje cituojamas Olonkho. Moters skaitomas tekstas skamba kone kaip užkalbėjimas ar pranašystė. Kodėl pasirinkote būtent jį?

- Tekso paieškos užtruko ilgai. Jakutijoje susisiekiau su visais universitetais. Ten daugybė etninių grupių, kai kurias jų sudaro vos keli šimtai žmonių. Visos jos turi savo mitus, savo religiją. Šiaurė - labai sudėtinga. Tačiau tas grupes vienijo moters šamanės archetipas. Olonkho - herojinės epinės jakutų pasakos. Didžioji dauguma jų kalba apie vyrų žygdarbius, jų pasakotojas - vyras. Filmo pradžioje atsiskleidžia moteriškas santykis su tikrove. Kai vyrai užsispiria, jie tiesiog eina... Man patinka, kaip ta moteris kalba apie galios ir kvailumo santykį. Nekalbu prieš savo paties lytį, tačiau, manau, mums vis labiau ir labiau reikia to moteriško balso. Skirtingų požiūrių, debatų.

- Įdomus Jūsų sprendimas kurti kartu su jaunu režisieriumi. Be to, esate apsuptas ir ilgamečių bendradarbių...

- Man patinka dirbti su operatoriumi Peteriu Indegandu. Pasakysiu jam, kuomet nusibos. Kaip kad Krzysztofas Kieślowskis pasakė savo operatoriui, kuomet kūrė ,,Dekalogą“ ir kiekvienam filmui ieškojo naujo iššūkio. Nors kol kas tikrai nesu arti to, ir tikriausiai niekuomet nebūsiu. Mes vienas kitam nuolat keliame iššūkius. Jis - visai kitoks nei aš, ir manau, tai - mūsų sėkmės receptas. Operatorius taip pat buvo įtrauktas į bendradarbiavimą su Maksimu: siuntė jam filmus, kalbėjo apie GoPro, dronus. Maksimas - jaunas, o kamerą turi pajusti čia - savo širdyje, skrandyje. Daug apie tai kalbėjome. Bendradarbiavau su jaunu režisieriumi, bet buvau apsuptas ir pačių svarbiausių bendražygių. Tai - didžiulė privilegija. Naujas aspektas šiame projekte buvo ir bendradarbiavimas su montuotoju. Muzika mano filmuose taip pat niekuomet nėra tik plakta grietinėlė ant pyrago. Ją siunčiau ir Maksimui. Manau, ji padeda atskleisti gilesnius tikrovės sluoksnius.

- Kodėl jums taip svarbu pačiam montuoti filmus?

- Montuoti man taip patinka, kad negaliu leisti to daryti niekam kitam. Prodiuseriai dažnai sako, kad režisierius savo filmų neturėtų montuoti. Visa tai - tiesa, bet turi rasti kelią, kuris labiausiai tinka tau pačiam. Filmai, kuriuos kuriu, labai priklauso nuo montažo. Privalau pats dirbti, kitaip greta vargšo montuotojo būčiau kaip Stalinas ar Hitleris. Maksimas parsivežė labai daug medžiagos, tad Thomas Bachmannas man labai padėjo.

- Ar kada galvojote apie kitas išraiškos formas?

- Tai kiek ekstremalu, bet fotografuoti pradėjau būdamas 12-os. Namuose turėjau mažą laboratoriją. Visą gyvenimą, išskyrus filmų kūrimą, neturėjau jokio kito darbo. Tie filmai visuomet buvo dokumentiniai. Sukūriau daug komercinių filmų. Taip daug sužinojau apie mokslą, tyrimus ir pasaulį. Manau, kad kino mokyklose to išmokti negali. Man regis, sukūriau virš 150 filmų įvairioms firmoms. Taip sukaupiau daug patirties apie darbo realybę, vadybą. Smalsumas tik augo. Jaučiuosi dėkingas ir mažas, kuomet mano darbus lygina su tų kūrėjų, kurie man labai patinka, kai mano filmai rodomi festivalių retrospektyvose. Ir dar galiu iš viso to pragyventi!

- Ar po filmo premjeros jums reikia pertraukos, ar prie kelių filmų dirbate vienu metu?

- Būtų daug geriau, jei vienu metu galėtų virti keli puodai, bet aš taip negaliu. Čia kaip meilė: vienu metu - tik viena aistra. Man nepatinka spaudimas. Kartais dokumentiniuose filmuose iki galo pats nesuvoki, ką darai. Iš jo mokaisi kalbėdamas su kitais. Filmai visuomet pasakoja apie susidūrimą su nauja sąvoka. Jie padeda suprasti pasaulį. Man patinka į kito žmogaus visatą įžengti su didžiule pagarba. Manau, kad dokumentinį filmą galėčiau sukurti apie bet kurį žmogų.
]]> „Stebuklas“: laikai, dėl kurių vis dar šiek tiek gėda https://www.savaite.lt/savaitesgidas/savaites-filmas/2118-stebuklas-laikai-del-kuriu-vis-dar-siek-tiek-geda.html https://www.savaite.lt/savaitesgidas/savaites-filmas/2118-stebuklas-laikai-del-kuriu-vis-dar-siek-tiek-geda.html 2118 Thu, 14 Dec 2017 10:52:53 +0200 native-yes „Stebuklas“: laikai, dėl kurių vis dar šiek tiek gėda

Gruodžio 8 dieną kino teatruose visoje Lietuvoje pradėta rodyti (tarptautiniuose kino festivaliuose įvertinta) Eglės Vertelytės tragikomedija „Stebuklas“. Po filmo premjeros žiūrovai vis neskubėjo palikti kino salės. Į 1992 m. Lietuvos realijas perkelianti dramatiška ir komiška istorija daugeliui sužadino lygiai tokius pat komiškus ir dramatiškus prisiminimus.

Mantas Pelakauskas

Vieni kalbėjo apie mažus, pilką kasdienybę paįvairinusius stebuklus – importinius šokoladus ar kavą, Gariūnuose pirktus treningus ir magnetofonus, piratinius filmus nuomojančius punktus. Kiti apie komiškus įpročius. Tuščių alaus skardinių kolekcionavimą ar tikrą antausį Italijos kulinariniam paveldui – makaronus su pienu. Ir visada turimą dėžutę asorti saldainių, nes kitaip nei šiandien, svečiai galėjo užsukti ir neperspėję iš anksto. Priimti juos reikėjo kukliai, prašant nesiauti, mainais jie visada pagirdavo, kad gražu pas jus. Ypač visiems patiko namuose įrengtos (serialo „Santa Barbara“ pradžią primenančios) arkos.

Arkos į mada negrįžo, bet grįžo panaši muzika, šukuosenos, ūsai, drabužiai bei drąsa prisiminti tuos laikus ir iš jų pasijuokti. Nepriklausomybė reiškė išsivadavimą iš sovietinio kalėjimo. Išėję į laisvę daugelis paprasčiausiai nežinojo nei kaip elgtis, nei kur dėtis. Noro buvo daug. Entuziazmas virto stebuklų paieškomis ten, kur jų nebuvo, lobių kasimu tarp senų tarpukario klevų bei lengvai nuleistomis rankomis ir pasyviu laukimu, kentėjimu.

„Stebuklas“: laikai, dėl kurių vis dar šiek tiek gėda


Tikėjome, kad kentėti liko nedaug ir jau tuoj tuoj gyvensime kaip Švedijoje. Mus žavėjo laisvi ir išprotėję vakarai, kurie galutinai atsipalaidavo sugriovę blogio imperiją ir laukė 2000-ųjų pasaulio pabaigos. Gyveno taip, lyg nebūtų rytdienos. Mes bandėme elgtis panašiai. Tik gavosi kažkaip ne taip, kažkaip dirbtinai. Kaip tie padirbti Nice ir Abibas prekių ženklai iš turgaviečių.

Vieniems pavyko, kiti atsimušė į sienas ir nuliūdo. Henriko Daktaro Užliedžių pilis (ir kiti to meto architektūros šedevrai) tapo simboliu tų, kuriems pavyko. Viktorijos ir Vitražo daina „Ašara“ tapo himnu tiems, kuriems ne. „Ir prisiglaudus prie medžio aš stoviu viena, noriu šio medžio kamiene atrasti tave“ grojant linksmai muzikai liūdnai dainavo blizgančiu kostiumėliu ir šukuosena „lizdas“ pasidabinusi Viktorija.

„Stebuklas“: laikai, dėl kurių vis dar šiek tiek gėda


Namų lizdai tapo tomis vienintelėmis ir saugiomis vietomis, kur galėjai laukti stebuklo. Taip dar labiau sustiprėjo lietuviškos tapatybės simbolis atsitraukimas. Atsitraukę stengėsi gyventi ne dėl savęs, o dėl kitų. Gėdos jausmas prieš kitus vis dar buvo didžiausia motyvacija ir varomoji jėga veikti.

Tokie 1992 m. ir filme. Tragikomedija skamba patraukliai, bet kaip ir 1992 metais čia daugiau tragedijos, o komedija yra šalia, kartais lyg netyčia. Ne kiekvienas sutiks, kad viskas buvo taip, kaip rodoma. Bet kiekvienas pajus ir prisimins tą jausmą ir po filmo išsineš šviesą. Nes nors ir komiškas bei liūdnas, šis filmas yra šviesus. Ne veltui jis primena visai neseną pažadą – kentėti liko nedaug.]]> „Dvasia šarvuose“ - tarp žmogaus ir roboto https://www.savaite.lt/savaitesgidas/savaites-filmas/1283-dvasiaarvuose-tarpmogausirroboto.html https://www.savaite.lt/savaitesgidas/savaites-filmas/1283-dvasiaarvuose-tarpmogausirroboto.html 1283 Wed, 05 Apr 2017 14:48:37 +0300 native-yes „Dvasia šarvuose“ - tarp žmogaus ir roboto

Nuo to laiko, kai po pasaulio spaudą pasklidusios nuotraukos atskleidė režisieriaus Ruperto Sanderso ir jo filmo aktorės Kristen Stewart romaną, praėjo beveik penkeri metai. Netrukus po to jųdviejų aistra išblėso, tačiau liko gilios žaizdos: režisierių paliko žmona Liberty Ross, o aktorė išsiskyrė su „Saulėlydžio“ sagos partneriu, mylimuoju Robertu Pattinsonu. Ir tik dabar, pristatydamas naujausią savo filmą „Dvasia šarvuose“, kuriame pagrindinį vaidmenį atlieka Scarlett Johansson, R. Sandersas išdrįso prabilti apie šį garsiai nuskambėjusį įvykį.

Poros slaptas romanas prasidėjo kuriant juostą „Snieguolė ir medžiotojas“. 2012 metų liepą paparacai užfiksavo, kaip 40-metis R. Sandersas bučiuoja gerokai jaunesnę K. Stewart. Žinoma, filmui tai buvo puiki reklama, tačiau jųdviejų asmeniniai gyvenimai patyrė didžiulį sukrėtimą. O dabar režisierius pagaliau prabilo apie neištikimybę ir pavadino tai klaida.

„Niekuomet nežinai, kokius pokštus iškrės likimas. Už kiekvieno kampo slypi kažkas netikėto, toks yra gyvenimas. Turi palikti užnugary viską, kas nemalonu ir judėti link geresnių dalykų. Visi padaro klaidų. Esu linkęs daryti daug klaidų, kitaip gyvenimas nebūtų toks įdomus“, – sakė 46-erių režisierius.
Jo nuomone, jei kiekvienas menininkas būtų linčiuojamas už „momentinius susižavėjimus“, tuomet menas išvis išnyktų.

Iškart po to, kai jo ir K. Stewart santykiai virto pasauliniu skandalu, režisierius viešai atsiprašė savo žmonos (beje, ji su K. Stewart taip pat vaidino juostoje „Snieguolė ir medžiotojas“) ir vaikų bei sakė, jog tikisi ištverti viską drauge su jais. Deja, L. Ross iškart kreipėsi į teismą dėl skyrybų.

Viena aišku - artimiausiu metu R. Sandersas nuo trumpalaikių romanų su savo aktorėmis, greičiausiai, susilaikys. Naujausiame jo filme „Dvasia šarvuose“ vaidinusi S. Johansson pasakojo, jog režisierius dirbo itin profesionaliai ir tai neabejotinai įvertins žiūrovai.

Visiškai kitokią, vos atpažįstamą, Holivudo žvaigždę didžiuosiuose ekranuose pamatysime jau nuo balandžio 7 dienos.

Juosta „Dvasia šarvuose“ pasakos apie tai, kaip ateities Japonijoje kompanija „Hanka Robotic“ pirmauja kiborgų technologijų tyrimuose ir gamyboje. Kompanijos pasididžiavimas – Majorė (kurią vaidina S. Johansson), vadovaujanti ypatingam specialiųjų pajėgų padaliniui – Devintajam Skyriui. Kažkada buvusi žmogumi, o dabar – technologijos stebuklas, kuriam nėra lygių, Majorė ir jos padalinys kovoja prieš lygiai taip pat nuolat tobulėjančius kibernetinius nusikaltėlius, hakerius, pavojingiausius ekstremistus ir psichopatus.

Vieną dieną Devintajam Skyriui iššūkį meta paslaptingas priešas, siekiantis sunaikinti kompaniją „Hanka Robotic“ ir jos vykdomą dirbtinio intelekto tobulinimo programą. Dabar grėsmė iškyla ne tik miesto ar šalies tvarkai, bet ir pačios Majorės gyvybei. Sekdama priešo pėdsakais, Majorė sužino vis daugiau detalių apie savo pačios žmogiškąją praeitį.]]> Į kinus atkeliauja komedija „Patruliai“ https://www.savaite.lt/savaitesgidas/savaites-filmas/1245-kinoteatrusatkeliaujakomedijapatruliai.html https://www.savaite.lt/savaitesgidas/savaites-filmas/1245-kinoteatrusatkeliaujakomedijapatruliai.html 1245 Wed, 22 Mar 2017 14:32:38 +0200 native-yes Į kinus atkeliauja komedija „Patruliai“

Komedijinių serialų bei filmų žvaigždė Daxas Shepardas šįkart į kino teatrus atkeliauja su savo režisuota komedija „Patruliai“. Tiesa, jis ne tik rašė scenarijų, bet ir pats atlieka vieną pagrindinių vaidmenų.

Kovo 24 dieną kino teatruose pasirodysiančiame filme jis pakvietė vaidinti ir savo žmoną bei dviejų jųdviejų atžalų mama Kristen Bell. „Po ilgų ir varginančių atrankų, kuomet teko bendrauti su seksualiomis, savo kūnus valandų valandas puoselėjančiomis šviesiaplaukėmis, pasirinkau būtent Kristen. Neslėpsiu, buvo sunku visoms toms ilgakojėms pasakyti „ne“, bet mintis, kad su jomis tektų pasidalinti uždirbtais milijonais, man neatrodė viliojanti. O Kristen gali filmuotis ir be jokio atlygio, jei tik pažadėsiu būti labai geras lovoje“, – juokiasi plačia savo šypsena garsėjantis D. Shepardas. Tačiau ta jo visam pasauliui gerai pažįstama šypsena slepia itin skaudžius vaikystės išgyvenimus.

Apie tai, jog vaikystėje buvo tvirkinamas, D. Shepardas viešai prabilo visai neseniai. Iki tol šią paslaptį žinojo tik keli artimiausi jam žmonės, tarp kurių – ir žmona K. Bell. Pora susituokė 2013 metais ir šiuo metu augina dvi mažas mergytes – Lincoln bei Delta.

„Tai, kad jis viešai prakalbo apie vaikystėje patirtas traumas nebuvo momentinis silpnumo proveržis. Dexas yra labai nuoširdus bei atviras žmogus, todėl jam savyje užgniaužti paslaptis labai sudėtinga. Kalbėti apie tai – stipraus ir drąsaus žmogaus požymis“, – sako K. Bell.

Apie savo tėvo bei 18-mečio kaimyno nusikalstamą veiką, kai jam tebuvo 7-eri, aktorius bei režisierius prakalbo vienoje radijo laidoje, kuomet pristatinėjo naujausią savo komediją „Patruliai“.

„Jūs turbūt suprantate, jog tai nėra ta tema, kuria mielai bendrauju ir diskutuoju, tačiau šią paslaptį savyje gniaužiau per ilgai. Pirmiausia galvojau, kad tai mano paties kaltė, o vėliau atėjo suvokimas, kad dabar jau aš tikriausiai esu homoseksualus ir pasaulis nepasiruošęs manęs tokio priimti. Tačiau dabar, kai pats esu dviejų nuostabių mergaičių tėtis, suprantu, kad noriu gyventi geresniame pasaulyje. Apsidairykite aplink – čia tiek daug blogio, todėl ir kuriu linksmus filmus. Ne, jie nepadės sumažinti neteisybės, tačiau bent kelioms valandoms privers apie ją negalvoti“, – sako D. Shepardas.

Komedija „Patruliai“ pasakos kvatotis priverčiančią istoriją apie tai, kaip ramų Kalifornijos kelių policijos skyriaus gyvenimą ima drumsti paslaptinga motociklininkų gauja. Jiems sutramdyti metami šviežiai iškepti greitkelių patruliai – dėl begalės kaulų lūžių karjerą baigti priverstas profesionalus motociklininkas Džonas Beikeris (akt. D. Shepardas) ir Frenkas „pončas“ Pončarello (akt. Michaelas Peña) – po priedanga dirbantis ir multimillioninį apiplėšimą tiriantis FTB agentas.
Daugiau tarpusavio skirtumų nei panašumų turintys nepatyręs naujokas ir užgrūdintas profesionalas priversti dirbti kartu. Ir nors tapti partneriais jiems nebus labai lengva, Beikerio vairavimo įgūdžių ir Pončo gatvės išminties derinys duos puikių rezultatų (tiek bylos baigčiai, tiek filmo žiūrovui).

Juosta į kino teatrus atkeliaus jau kovo 24 dieną.

savaite.lt inf]]>