Kad ir kaip norėtume greitesnio rezultato, Lietuvos simbolis Gedimino pilies kalnas dar mažiausiai dvejus metus gydysis žaizdas. Praeinantys ar pravažiuojantys pro šalį pastebi nuolat ten vykstančias permainas ir tikisi geriausio. Tik dėl intensyvių kalno gelbėjimo darbų pasivaikščiojimo ant kalno teks palaukti.

Giedrė MILKEVIČIŪTĖ

Kol kas situacija stabili

Vyriausybė dėl nuošliaužų nuniokoto Gedimino kalno būklės pernai gruodį paskelbė ekstremalią situaciją valstybės mastu. Ją žadama atšaukti, kai bus konstatuota, kad kalno gruntas nebetrūkinėja ir nebeslenka, nebėra nuošliaužų pavojaus.

„Būklė vertinama kaip kritinė, bet situacija stabili. Didžiausią pavojų keliantys sektoriai ar vietos sutvarkytos, pritaikytos visos įmanomos priemonės. Galime sakyti, kad pavojingiausios vietos stabilizuotos“, – neseniai surengtoje spaudos konferencijoje, remdamasis Lietuvos nacionalinio muziejaus parengta atliktų žiemos darbų ataskaita, tvirtino kultūros viceministras Renaldas Augustinavičius. Susitikimas su viceministru vyko muziejuje, kurio žinioje yra ne tik Gedimino pilimi vadinamas bokštas, bet ir visas piliakalnis.

Iki sausio rizikingiausių vietų, kuriose formavosi nuošliaužos, buvo gana daug. Šiuo metu jų išlieka dvi: vakarinio šlaito apačia ir pietrytinio šlaito viršus, kur 1994–1996 m. pastatyta neautentiška gynybinė siena. Anot viceministro, didžiausią nerimą kelia Gedimino kalno vakarinio šlaito apačia, tiksliau, jo papėdė. Čia pastebimi grunto įtrūkiai gali sudaryti prielaidas naujoms nuošliaužoms atsirasti.

Rudenį ir žiemą operatyviai reaguota į pastebėtas kalno deformacijas, pritaikytos visos prevencinės priemonės, o artimiausi darbai orientuoti į esamas ir buvusias rizikingiausias vietas: vakarinio šlaito papėdę, kurioje turėtų būti pašalinta nuošliaužų grėsmė, ir šiaurės vakarinį šlaitą, kuriame suformuotos skalda užpildytos laiptuotos konstrukcijos – gabionai. Tai 2 m ilgio, 1 m aukščio ir 0,8 m pločio tinkladėžės, į kurias prikrauta suvaržytos skaldos, jų paklota per 600. Taip pat sutvirtinti Kunigaikščių rūmų griuvėsiai, stogine uždengta kalno vidinė aikštelė, atstatytas lapkritį sugriuvęs pagrindinis kelias į kalno viršų, pavojingiausiame pietiniame šlaite stabilizuotos nuošliaužos, įrengti konstrukciniai tinklai.

Pasak viceministro, vėlyvą pavasarį ar vasarą dar turėtų būti atlikti tyrimai, kurie padės atsakyti į klausimą, ar reikėtų nugriauti pietrytinę gynybinę sieną. Kol kas šios dalies gynybinės sienos pamatus numatyta sutvirtinti įgręžiant polius. Minėta siena atlieka ir kalno apsauginę funkciją, nes neleidžia kritulių vandeniui tekėti šlaitu ir sukelti gilesnės šlaitų erozijos.

Skubos darbas – nieko vertas

Visiems norėtųsi, kad kalnas būtų kuo greičiau sutvarkytas, bet skubėti nevalia. Juk ir patarlė sako: jeigu paskubėsi, žmones prajuokinsi. Tuo įsitikinusi ir ilgametė Lietuvos nacionalinio muziejaus direktorė Birutė Kulnytė, ji iki šiol nesupranta, kodėl Gedimino kalnas ir jo visos bėdos, taip pat ir kaltė dėl nuošliaužų, medžių iškirtimo, visokių gręžinių (o jų kalne nuo 1955 m. padaryta per 700), kitų būtų ir nebūtų nuodėmių priskiriama muziejui.

„Kalnas muziejaus žinioje yra nuo 2013-ųjų. Muziejus – humanitarinė įstaiga, kuri turi rūpintis istorinio ir nacionalinio palikimo išsaugojimu, – primena direktorė ir į sostinės mero Remigijaus Šimašiaus kritiką, kad kalno tvarkymo darbai atliekami per lėtai, atkerta: – Rimti darbai greitai nedaromi. Jam viską norisi padaryti greitai, nors priekaištų dėl „greitų“ ir skubotų darbų galima pareikšti savivaldybei ir pačiam merui.

Pažvelkite į pastatą Rinktinės g. 3. Jis pastatytas greitai, tačiau kalno ir pilies nematyti. Miesto valdžiai visai nesvarbu, kad prie pat istorijos ir architektūros paminklų važiuoja transportas – jis kenkia ne tik pastatams, bet ir Gedimino kalnui. Nenoriu detalizuoti, nes ir taip visi aplinkui barasi, o per tuos barnius ir priekaištus kenčia ne tik miestas, pastatai, piliakalniai, bet ir žmonės. Pakanka ir socialiniuose tinkluose keliamų skandalų, nesuvokiančių situacijos prašalaičių komentarų dėl griūvančio Gedimino pilies kalno ir grėsmės bokštui, nes ta padėtis lyginama su valstybės griuvimu“, – sako direktorė.

Ji apgailestauja, kad šiandien niekas neprisimena, jog muziejui rūpintis kalnu prieš penkerius metus buvo perduota iš Vilniaus pilių rezervato. „Tvarkyti kalną buvo tiesioginė jų, o ne humanitarinio profilio įstaigos pareiga. Vėliau kilo skandalas, kai aš nesutikau dėl daugybės gręžinių beveik už milijoną eurų, – aiškino pašnekovė. – Beje, ir mūsų pakviestas vienas iš ekspertų prityręs inžinerinės geologijos specialistas, geotechnikas, mokslų daktaras Ramutis Bonifacas Mikšys, kuris gerai išmano piliakalnių ir gruntų mechanikos reikalus, dirbęs prie Visagino atominės elektrinės projekto, teigė, kad net tame atsakingame objekte nereikėjo tiek daug gręžinių.“

Pasak direktorės, kaltė dėl kalno būklės, iškirstų medžių krinta į Lietuvos nacionalinio muziejaus daržą. „Lengviausia socialiniuose tinkluose skleisti rašliavą, o ne pasidomėti atliktais darbais“, – teigė istorikė Jono Basanavičiaus premijos laureatė.

Visi tvarkymo darbai kalne turi būti baigti 2020 m. antrojoje pusėje. To tikisi ir viceministras, ir muziejaus direktorė B. Kulnytė, ir mūsų kalbintas muziejaus inžinierius geologas, fizinių mokslų daktaras Vytautas Račkauskas.

Būklė nuolat stebima

Su V. Račkausku kalbėjomės viename iš muziejaus kabinetų, tačiau inžinierius geologas sakė, kad jo darbo vieta yra visas Gedimino kalnas – ir šlaitai, ir kepurė, bet daugiausia dėmesio skiriama šlaitams, nes atšilus orams tebetvyro grėsmė. Bus rengiama projekto techninė užduotis, kad būtų sutvarkytas visas kalnas. Jo būklė nuolat stebima per pačiame kalne ir jo statiniuose įrengtą šiuolaikinę stebėsenos sistemą, tad specialistai gali stebėti ir greitai reaguoti, vaizdžiai kalbant, į kiekvieną piliakalnio judesį ar atodūsį.

Daugiau svarbių, įdomių ir naudingų temų - žurnale SAVAITĖ