Užsukę apsipirkti į parduotuvę ar turgelį, pirmiausia dairomės sveikesnių produktų. Jei kišenė leidžia, renkamės tarsi iš savo sodo ar daržo nuraškytas gėrybes, apeiname chemikalais trenkiančias lentynas. Niekam šiais laikais nebereikia aiškinti, kas yra ekologiški produktai ir kad sveikiausia valgyti ne iš svečių šalių atvežtą, bet gimtinės žemėje užaugintą produkciją.

Meilė Taraškevičienė

Pirmieji ekologinės žemdirbystės ūkiai Lietuvoje įsteigti beveik prieš tris dešimtmečius. Tuo metu pasaulyje, o ir Vakarų Europoje, sparčiai plito ekologinio ūkininkavimo idėjos, kūrėsi naujų ūkių. Be pagrindo po kojomis, remdamiesi tik teoriniais pamąstymais ir pasitelkę vaizduotę, žengti į nežinią tuomet ryžosi nedaugelis. Varomoji jėga buvo tikėjimas, kad tik toks kelias, siekiant išsaugoti gamtą ir sveikatą, yra teisingas, perspektyvus.

„Ekologiški produktai turi būti užauginti sąžiningai, laikantis taisyklių“, – sakė viena iš Lietuvos ekologinės žemdirbystės asociacijos įkūrėjų ir ilgametė jos vadovė Vanda Žekonienė. Ji pabrėžė, kad per daugiau kaip du dešimtmečius ekologinio ūkininkavimo sistema buvo gerai sustyguota, visi ūkininkai žino, kad ekologiški produktai turi būti užauginti be cheminės taršos, tausojant gamtą.

Griežti reikalavimai

1997 m. buvo įsteigta specializuota sertifikavimo institucija VšĮ „Ekoagros“, jos darbas – kontroliuoti ekologinės gamybos ūkius, ekologiškų produktų, pagalbinių medžiagų tvarkymą, prekybos įmonių veiklą ir ekologiniams ūkiams išduoti sertifikatus. Reikalavimai, keliami ekologinio žemės ūkio sertifikavimo sistemai, gana griežti. Pirmiausia būtina sėti tik ekologiškas sėklas, o iš jų išaugusius pasėlius šiukštu tręšti sintetinėmis trąšomis, purkšti sintetiniais pesticidais. Ekologiškų produktų augintojai paprastai naudoja organines trąšas. Daržas ar sodas ekologiniu pripažįstamas tik trečiais metais, kai dirva apsivalo ir joje nelieka teršalų. Beje, ne mažiau svarbu, kad ekologinių ūkių šeimininkai laikytųsi augalų sėjomainos.

Tik įveikę galybę biurokratinių reikalavimų ūkininkai gauna sertifikatus. Pasak V. Žekonienės, ekologiškos produkcijos gamintojais, kurių kiekvienas žingsnis nuo lauko iki stalo yra tikrinamas, vartotojams tikrai verta pasikliauti.

Deja, nuo sukčių niekas neapsaugotas. Ekologiška produkcija brangesnė už intensyviai veikiančių ūkių produkciją, todėl tikrai atsiranda norinčiųjų nesąžiningai pasipinigauti. Specialistai tvirtina, kad vienintelis įrodymas turguje, kad parduodamos daržovės arba vaisiai ekologiški, yra sertifikatas. Pirkėjai turi teisę reikalauti, kad prekiautojas parodytų šį dokumentą. „Ekoagros“ suteiktame sertifikate būna išvardytos daržovės ir vaisiai, pripažinti ekologiškais. O prekybos centruose ant fasuotų prekių reikia ieškoti specialaus ženklo su žaliu lapeliu. VšĮ „Ekoagros“ ekologiškus gaminius Lietuvoje ženklina žyma „Ekologinis žemės ūkis“.

Be to, ekologiškų maisto produktų gamintojai ES privalo juos žymėti ženklu „Organic Farming“. Teisė juo ženklinti produktus suteikiama tada, kai gaminyje yra ne mažiau kaip 95 proc. ekologiškų ingredientų (produktų).

Ūkių daugėja

Žemės ūkio ministerijos Žemės ūkio gamybos ir maisto pramonės departamento direktoriaus Sauliaus Jasiaus teigimu, Lietuvoje ekologiškai ūkininkaujančių žemdirbių pasėlių plotai užima 8 proc. žemės ūkio naudmenų (iš viso šių naudmenų Lietuvoje yra 2,8 mln. ha). „Palyginti su kitomis ES valstybėmis, nei daug, nei mažai, vidutinis lygis, – sakė direktorius. – Ekologiškų produktų pagaminama nedaug, nes jei nėra didelės ekonominės naudos, plėsti ūkius sudėtinga. Be to, ekologiniams ūkiams meškos paslaugą daro skandalai dėl nekokybiškų maisto produktų. Kokius kriterijus turėtų atitikti ekologiški produktai, kad nebūtų prarastas vartotojų pasitikėjimas, dar svarstoma, ir tikėtina, kad jie ES bus dar griežtesni.“

ES statistikos agentūros „Eurostat“ duomenimis, ES šalyse ekologinės gamybos ūkiai nuolat plečiasi. Ekologinės gamybos plotai didėja ir Lietuvoje.

Iki vartotojo – kaip iki kosmoso?

Labai gaila, tačiau per daugiau kaip 20 metų ekologiškų produktų kelias iki vartotojo netapo sklandesnis. S. Jasiaus tvirtinimu, galutinės ekologiškų produktų pateikimo vartotojui formos nėra: dar kuriasi turgūs, internetinės parduotuvės ir kt. Manoma, kad labiausiai pasiteisintų produkcijos tiekimo vartotojams tiesiogiai iš ūkių grandinių kūrimas. „Vartotojas pasiekiamas, jei nuo jo nenutolstama“, – įsitikinęs valdininkas.

Niekas neskaičiuoja, kiek Lietuvoje parduodama ekologiškų produktų, todėl įdomumo dėlei Lietuvos ekologinių ūkių asociacija nusprendė apklausti savo narius. Jų šioje asociacijoje – apie 2 tūkst. (iš viso šalyje yra 2 500 ekologinių ūkių). Taigi, 2016 m. apklausos duomenimis, ekologiškų produktų mažmeninė rinka ūgtelėjo 10 proc. Manoma, kad ši tendencija išlieka.

Asociacijos duomenimis, ekologiškų produktų parduodama vos 4 proc. Daugiausiai jų nuperkama parduotuvėse, ypač specializuotose, kurias pirkėjai laiko vienomis patikimiausių. Geidžiamiausias apsipirkimo variantas – tiesiogiai iš augintojų rankų. Aišku, skubantiems ir laiko neturintiems gyventojams patogiausia apsipirkti internete, tačiau taip įsigydamas produktų nei pauostysi, nei paragausi, todėl įprotis pirkti parduotuvėse dar gana ilgai gali išlikti gajus.

„Specializuotų parduotuvių, tiesa, lėtai, daugėja ne tik didmiesčiuose, bet ir mažesniuose miesteliuose, – sakė ūkininkas, UAB „Du medu“ vadovas Vytautas Račickas. – Ekologiškų produktų krepšelyje atsiranda įvairesnių produktų. Nors ekologiški produktai brangsta, beje, kaip ir daugelis kitų, pirkėjai pasirengę už kokybiškus ir sveikesnius produktus pinigines atverti plačiau.“
Nechemizuoti produktai turėtų būti ne prabangos, o kasdienos prekės, vartojamos kasdien valstybės institucijose, mokyklose, darželiuose, ligoninėse. Valdininkai tai supranta, tačiau kol kas priemonių labiau šviesti žmones ir skatinti sveikesnių produktų vartojimą imasi vangiai. Aišku, atsakomybės neturėtų kratytis ir tėvai. Juk vaikai nuo mažens turi būti pratinami sveikesnius produktus valgyti ne kur nors kitur, o šeimoje.

Lietuvoje ūkininkai užaugina daugiau ekologiškų produktų, nei gali parduoti vidaus rinkoje. Jie tvirtina žemės turį pakankamai, kad galėtų be vargo patenkinti kur kas didesnius poreikius.

Daug rankų darbo

Kiršonyse (Biržų r.) įsikūrusių Arūno ir Daivos Giedrikių ekologinis ūkis nėra didelis – vos 10 ha, tačiau jame auginamų daržovių asortimentas daro įspūdį: ūkininkų valdose per patį auginimo piką galima pamatyti daugiau kaip 20 rūšių daržovių. Pasak A. Giedrikio, šie metai buvo labai sunkūs ne tiek dėl prastų orų, kiek dėl pirkėjų srautų netolygumo.

Tymo turgelyje ir „Panoramoje“, Vilniuje, savo gėrybėmis prekiaujantys Giedrikiai patyrė, kad vasarą pirkėjų labai sumažėja, o būtent tada šviežių daržovių pasiūla būna didžiausia. „Kai turime pasiūlyti daug daržovių, nėra pirkėjų, o kai produkcija baigiasi, lyg tyčia visiems jos prisireikia, – pasakojo ūkininkas, dėl nestabilios rinkos patiriantis nemenkų nuostolių. – Nuo parduotos produkcijos kiekio priklauso kaina: jei mažiau parduodi, esi priverstas kainą kelti, nes kitaip vargiai išgyvensi.“

Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centro duomenimis, rugpjūčio mėnesį fasuotų ekologiškų lietuviškų bulvių kilogramas parduotuvėse kainavo apie 1,3 euro. Tuo pat metu įprastai užaugintų bulvių kilogramą buvo galima nusipirkti už 67 centus. Vidutinė mažmeninė ekologiškų fasuotų lietuviškų morkų kaina šalies prekybos tinkluose rugpjūtį buvo 1,41 Eur už kilogramą. Tai yra daugiau nei du kartus didesnė kaina už įprastinių lietuviškų fasuotų morkų kainą. Lietuviškų ekologiškų kopūstų kilogramas kainavo 0,99 Eur, t. y. jie buvo daugiau nei du kartus brangesni už įprastinėmis sąlygomis užaugintus kopūstus. Taigi ekologiški produktai kainuoja maždaug du tris kartus brangiau nei chemizuotuose ūkiuose užauginti analogiški produktai. Ekologiškų produktų panašiomis kainomis galima nusipirkti ir turguose.

Ekologiniuose ūkiuose produkcijos gamybos išlaidos kur kas didesnės nei intensyviai veikiančiuose ūkiuose, nes čia daugiau rankų darbo, nemažai kainuoja ir elektra, kurios reikia daigams nuo vasario mėnesio iki pavasario auginti. Ekologiniuose ūkiuose negalima naudoti cheminių augalų apsaugos priemonių, todėl daržoves saugoti nuo kenkėjų padeda daržo plėvelė. Kai reikia ravėti, ji nuimama, o nuravėjus vėl uždengiama.

„Neverkšlename, mums patinka tai, ką darome, ir tikrai ūkininkavimo krypties neketiname keisti“, – sakė A. Giedrikas, kurio ūkis atviras visiems norintiems pasižiūrėti, kaip daržovės auginamos, kaip ruošiamos prekybai. Pasak ūkininko, po vizito daugelio pirkėjų požiūris į ekologiškos produkcijos augintojus pasikeičia iš esmės. Jie pamato, kiek darbo ir laiko skiriama daržovėms auginti, jas paruošti parduoti. Ant prekystalio atsiduria tik prekinę išvaizdą turinčios daržovės.
Vasarą Giedrikiai prekiauja šviežiomis, o žiemą – šakninėmis daržovėmis. Savo ištikimus pirkėjus jie įpratino pirkti senolių mėgtus šakniastiebius, kaip antai: petražolių šaknis, pastarnokus, salierus. Pasak A. Giedrikio, senovėje žiemą nebuvo nei pomidorų, nei agurkų, nei kitų šviežių daržovių, tad žmonės valgydavo tai, ką turėdavo sukaupę podėliuose. Ūkininkas įsitikinęs, kad reikia valgyti tai, ką patys užauginame, o ne pirkti iš svetur atvežtus egzotiškus produktus.

Daugiau svarbių, įdomių ir naudingų temų rasite žurnale "Savaitė"