Ginčijamės dėl alkoholizmo. Bet ar žinome kas tai?

Ginčijamės dėl alkoholizmo. Bet ar žinome kas tai?

Daugiausia priklausomybės nuo alkoholio susiformavimą nulemia paveldėti genai.


Pastaruoju metu diskusijos apie alkoholį ir jo prieinamumo ribojimą – tema Nr. 1. Tačiau anokia čia naujiena – kiek žmonijai metų, tiek laiko ji kenčia nuo perdėto polinkio į alkoholį. Apie tai – pokalbis su dr. Emiliu Subata, Vilniaus priklausomybės ligų centro vadovu.


Arūnas MARCINKEVIČIUS


Liga pripažinta neseniai


Sveikatos specialistai palyginti neseniai, tik apie 1960 m., sutarė, kad priklausomybė nuo alkoholio ir kitų psichoaktyviųjų medžiagų yra savarankiška liga. Būtent liga, o ne charakterio silpnybė, valios ar moralės trūkumas, kaip pabrėžia pašnekovas. Mokslininkai šiai ligai priskyrė jau anksčiau aprašytus simptomus, tokius kaip alkoholio vartojimo kontrolės susilpnėjimas, abstinencija ir kt.


Beje, anksčiau už specialistus priklausomybę nuo alkoholio kaip ligą vertino patys pacientai. Anoniminių alkoholikų (AA) savipagalbos judėjimą JAV 1935 m. pradėjo keli priklausomi nuo alkoholio žmonės, supratę, kad nebegali taip, kaip dauguma žmonių, valdyti alkoholio vartojimo, nepaisant visų valios pastangų.

REKLAMA


Kaip tik XX a. pradžioje mokslas atrado, kaip paaiškinti alergijos reiškinį. Tad AA judėjimo pradininkai iškėlė hipotezę: jų organizmas, ne taip kaip daugumos kitų žmonių, yra itin jautrus alkoholiui ir reaguoja į pastarąjį kitaip. Panašiai kaip alergiškas organizmas destruktyviai reaguoja į tam tikras medžiagas, nors daugumai žmonių ta medžiaga nėra pavojinga.


Šiuolaikiniu požiūriu priklausomybė nuo alkoholio panaši į kitas lėtines ligas, pavyzdžiui, į cukrinį diabetą. Visi vartoja cukrų ir angliavandenius, tačiau tik nedideliam procentui žmonių organizmo gebėjimas juos pasisavinti sutrinka. Tai priklauso pirmiausia nuo genetinio polinkio, mitybos įpročių, aplinkos, kuri formuoja įpročius, streso, pervargimo ir kt.


Panaši ir alkoholizmo kilmė. 95 proc. Lietuvos žmonių dažniau ar rečiau vartoja alkoholinių gėrimų, tačiau dauguma – be skaudžių padarinių. Tačiau maždaug kas 10-am vyrui ir kas 50-ai moteriai sutrinka alkoholio vartojimo kontrolė – imama vartoti dažnai ir dideliais kiekiais.

REKLAMA


Sudėtingi procesai organizme


Šiuo metu mokslas priklausomybės nuo alkoholio sindromą sieja su cheminių medžiagų, kurios smegenyse perneša nervinį impulsą iš vienų nervinių ląstelių į kitas, apykaitos sutrikimu. Mokslininkai sutaria, kad alkoholio ir kitų psichoaktyvių medžiagų poveikio taikinys – tie patys smegenų „pasitenkinimo“ centrai, kurie mums signalizuoja apie alkį ir troškulį. Šie signalai gali būti itin stiprūs – stipresni už valią. Dar svarbiau tai, kad tie centrai paveikia kitas smegenų funkcijas – mąstymą, veiksmų rezultatų prognozavimą, emocijas.


Pavyzdžiui, smegenys autonomiškai, nejaučiant pačiam jų šeimininkui, nesusieja gėrimo ir blogėjančios situacijos šeimoje, sugalvojama įvairių apgaulingų alkoholio vartojimo pateisinimų (nuolatinis stresas, įtampą keliantis sutuoktinis ir pan.). Kai kurie iš neseniai sukurtų vaistų (daugelis jų tebekuriami) taikosi bent iš dalies pakoreguoti šią sutrikusią molekulių apykaitą smegenyse. Bet, deja, kol kas vienų medikamentų įveikti šiai ligai nepakanka.


Ilgiau girtuokliaujant, ima formuotis priklausomybės nuo alkoholio sindromas (anksčiau medicinos terminologijoje vadintas alkoholizmu) –lėtinė liga, kuriai būdingos ligos remisijos ir recidyvai. Priklausomybės sindromas pasireiškia tuo, kad asmuo ne iki galo kontroliuoja alkoholio vartojimo intensyvumą ir trukmę (tuo jis skiriasi nuo sveikų žmonių). Intensyvus alkoholio vartojimas gali užsitęsti keletą dienų, savaičių ar mėnesių. Ilgalaikį alkoholio vartojimą palaiko ir būdinga šiai ligai abstinencijos būklė: drebulys, širdies plakimas, kraujospūdžio padidėjimas, nemiga, baimė ir nerimas. Šie pojūčiai suintensyvėja, kai asmuo bando sumažinti alkoholio vartojimą ar iš viso liautis jį vartojęs.



Pasaulio mokslininkai sutaria: daugiausia (apie 60 proc.) priklausomybės nuo alkoholio susiformavimą, kitaip tariant – tam tikrus galvos smegenų veiklos sutrikimus, nulemia paveldėti genai. Tokios pažeistos smegenys teikia pirmenybę alkoholio vartojimui ignoruodamos kitus gyvenimo aspektus, to nesuvokiant pačiam žmogui. Be to, smegenys pakitusios gali likti visam likusiam gyvenimui ir asmeniui gali nepavykti susigrąžinti alkoholio vartojimo kontrolės.

Ne visi vaistai padeda


Vilniuje buvęs žinomas gydytojas Jokūbas Šimkevičius (1775–1818 m.) vienoje iš savo knygų „Veikalas apie girtavimą“ aprašė savitą gydymo būdą. Jis rekomendavo sutrinti tam tikro vaistinio augalo šaknį, ištirpdyti ją degtinėje ir duoti gerti šio ekstrakto 3 kartus per dieną. Minėta šaknis sukeldavo šleikštulį ir vėmimą. Buvo tikimasi, kad tai suformuos pasibjaurėjimo degtine refleksą. Tokio gydymo rezultatų nežinoma.


Tačiau ir po pusantro šimto metų, sovietmečiu, tai buvo vienas pagrindinių alkoholizmo gydymo metodų. Formuoti pasibjaurėjimo degtine refleksą buvo siekiama ligoninėse, skiriant vaistų, sukeliančių pykinimą ir vėmimą, injekcijas su degtinės porcijomis. Vėliau šių metodų atsisakyta kaip neefektyvių.


Apie 1960 m. vienoje Danijos gamykloje, gaminančioje padangas, buvo pastebėta, kad darbininkai... netoleruoja alkoholio. Tiems, kurie jo išgerdavo, imdavo rausti veidas, pykindavo, plakdavo širdis. Medikai tirdami nustatė: cheminė medžiaga disulfiramas, naudotas padangų gamybai, įjautrina organizmą alkoholiui. Nuo to laiko (apie 40 m.) tai buvo populiariausias vaistas nuo alkoholio visame pasaulyje. Jis dažniausiai vadintas antabusu.

REKLAMA


Ginčijamės dėl alkoholizmo. Bet ar žinome kas tai?

Šiuo metu mokslas priklausomybės nuo alkoholio sindromą sieja su cheminių medžiagų, kurios smegenyse perneša nervinį impulsą iš vienų nervinių ląstelių į kitas, apykaitos sutrikimu.


Disulfiramą Lietuvoje iki šiol kai kurie pacientai palankiai vertina. Jo veikimo esmė: negerti konkrečią dieną pacientas turi nuspręsti ryte išgėręs tabletę. Jei vakare jis vis dėlto neatsispirtų pagundai, taurelė degtinės ar stiklas alaus sukeltų daugiau nemalonių nei gerų pojūčių. Tai papildoma pagalba pacientui ir jo šeimai, ypač sunkiausiu – pradiniu – susilaikymo nuo alkoholio laikotarpiu.


Net geriančiųjų sutuoktiniai kartais prašydavo išrašyti šių tablečių, kad galėtų jų įtrupinti į tokio šeimos nario sriubą ir išgąsdinti nemalonia alkoholio ir vaisto reakcija. Tačiau tai griežtai nerekomenduotina ir pavojinga. Gydymosi procesas turėtų būti sąmoningas, kaip gydantis nuo cukrinio diabeto ar padidėjusio kraujospūdžio. Tam pirmiausia reikia keisti gyvenimo būdą, o tai visada nelengva.


Šiuo metu keičiasi ir gydymo tikslas. Anksčiau siekta išmokyti visą likusį gyvenimą susilaikyti nuo alkoholio vartojimo, o šiuo metu, pradėjus gydyti ligą pradinėje stadijoje, pacientas, padedamas specialistų, gali mokytis kontroliuoti alkoholio vartojimą.

„Stebuklingi“ gydymo būdai


Dr. E. Subata prisimena, kad „stebuklingi“ gydymo metodai klestėjo Sovietų Sąjungoje, iki šiol jie labai populiarūs Rusijoje – šios šalies televizijos kanalai mirgėte mirga „stebuklais“ bei jais stebinančiais ekstrasensais. Rusijos žymiausias priklausomybių gydytojas ir mokslininkas Jevgenijus Krupickis yra pavadinęs šiuos „stebuklingus“ gydymo metodus šamanizmu, įvilktu į medicinos rūbą. Tokių gydymo „praktikų“ yra daug. Tai įvairios „torpedos“ (neva įsiuvamos į kūną ampulės, kurios organizme turėtų sprogti, jei žmogus vėl ims gerti), cheminiai ir neva hipnoziniai kodavimai, įtaiga į pasąmonę per akimis neužfiksuojamus filmo kadrus (25-o kadro efektas), tam tikrų kūno taškų ir vietų dirginimas lazeriu.


Neseniai Rusijos mokslinės (!) konferencijos straipsnių rinkinyje buvo išspausdintas Novosibirsko mokslinio instituto pranešimas apie narkomanijos gydymą… plakimu. Tai gali atrodyti kaip „nekalta“ apgaulė ir „stebukladarių“ gydytojų pasipinigavimas, bet išties taip atitraukiamas pacientų bei specialistų dėmesys nuo rimtų problemos sprendimų ir diskredituojama medicina.


Pašnekovas akcentuoja: visų lėtinių ligų, tarp jų ir priklausomybės nuo alkoholio, gydymo esmė – radikalus elgesio keitimas siekiant išvengti atkryčių. Tam reikia išmokti atpažinti juos sukeliančius veiksnius ir jų vengti. Akivaizdu, kad nei cukrinio diabeto, nei padidėjusio kraujospūdžio, nei priklausomybės nuo alkoholio vien „kodavimu“, moralizavimu ar bausmėmis neišgydysi. Tad ir pasakymas pacientui: „Suimk save į rankas ir nustok gerti“ prilygsta gydytojo paliepimui pacientui, kurio kraujospūdis aukštas: „Susimažink savo kraujo spaudimą“.

REKLAMA


Iš esmės pakeisti elgesį ir išmokti išvengti atkryčių gali padėti gydytojo ar kitų specialistų patarimai ir naujų savistabos ir elgesio įgūdžių ugdymas.
Be naujų elgesio įgūdžių ugdymo ir jų įtvirtinimo, gydytojas gali paskirti vaistų, mažinančių atkryčio tikimybę. Kai kurie priklausomybės ligų centrai gali skirti nemokamai tam tikrų vaistų pacientams, draustiems sveikatos draudimu. Svarbiausia – pacientams ir artimiesiems nepamiršti, kad priklausomybė nuo alkoholio gali atsinaujinti po kelių ar net keliolikos metų.

Gydytis – kuo anksčiau


Dr. E. Subata sutinka, kad priklausomybei nuo alkoholio ir narkotikų išgydyti kol kas nesukurta stebuklingų vaistų. Bet kartu jų vis dar nėra ir nuo kitų lėtinių ligų, pavyzdžiui, cukrinio diabeto ar padidėjusio kraujospūdžio. Bet veiksmingų priemonių yra, tiek psichologinių, tiek medikamentinių. Svarbu suprasti, kad pasveikti nuo priklausomybės – tai ne peršalimą išgydyti ar atlikti apendicito operaciją.


Gydymas yra ilgas, tenka bendradarbiauti su specialistais ir kitais paramos sistemai priklausančiais psichologais, socialiniais darbuotojais, savipagalbos grupėmis.


Nereikia naiviai tikėti ir tikėtis: girdi, visi priklausomi nuo alkoholio ar narkotikų asmenys jau vos ne rytoj galėtų pasveikti ir gyventi kitaip, tik nenori. Iš tikrųjų dauguma jų to negali ir nepajėgia. Be to, medikams labai sunku kaip nors padėti, kai liga labai jau užleista, kai kreipiasi visiškai degradavę asmenys (tiksliau, jų artimieji). Juk visose medicinos srityse galioja tas pats universalus dėsnis: liga gydoma efektyviau, kai nustatoma anksčiau.


O kol kas didžiulis priklausomų nuo alkoholio asmenų skaičius yra viena iš didžiausių Lietuvos socialinių ir ekonomikos problemų. Nemuno kraštas pirmauja pasaulyje pagal išgeriamo alkoholio kiekį vienam gyventojui, trumpa vyrų gyvenimo trukme, aukštais vyrų savižudybių ir alkoholinių psichozių rodikliais.


Gydytojo nuomone, sveikatos priežiūros įstaigos turėtų glaudžiau bendradarbiauti su teisėsaugos, vaiko teisių apsaugos tarnybomis. Darbdaviai, pastebėję savo darbuotojų priklausomybę nuo alkoholio, galėtų anksčiau siųsti juos gydytis, o ne laukti, kol teks atleisti iš darbo. Sutuoktiniai, prieš nuspręsdami skirtis, galėtų išbandyti dar vieną šansą imdamiesi rimtesnio gydymo.


Galbūt reikėtų vis dėlto priimti teisės aktus, kurie gintų geriančiųjų šeimos narius bei jų turtą, leistų alkoholikus priverstinai hospitalizuoti, – panašiai, kaip elgiamasi su pacientais dėl jų sutrikusios psichikos būklės, kai jie tampa pavojingi aplinkiniams arba sau. Beje, Europos žmogaus teisių konvencija tokias sankcijas leidžia.







  • Paskutiniai numeriai

  • Savaitė - Nr.: 13 (2024)

    Savaitė - Nr.: 13 (2024)





Daugiau >>