Sigulda – Latvijos Šveicarija ir slidininkų rojus

Sigulda – Latvijos Šveicarija ir slidininkų rojus

Turaidos pilies bokštas šauna į viršų net 38 m.


Vos pusšimtis kilometrų skiria Latvijos Šveicarija vadinamą Siguldos miestą nuo Rygos. Palikus pajūrio lygumoje įsikūrusią Rygą ir važiuojant Siguldos link, kraštovaizdis ima keistis. Žavios, miškais apaugusios kalvos ir įspūdingas Gaujos upės slėnis nuo seno yra viena gražiausių Latvijos vietų.

Manvydas VITKŪNAS


Vidžeme vadinamas regionas, esantis centrinėje ir šiaurinėje Latvijos dalyje. Nuo Dauguvos žemupio pietuose iki Estijos sienos šiaurėje ir nuo Rygos įlankos vakaruose iki Latgalos regiono rytuose besidriekianti Vidžemė nuo XIII a. buvo Livonijos dalis, 1561 m. čia buvo įkurta Uždauguvio kunigaikštystė, iš pradžių buvusi tik Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, o po Liublino unijos – ir Lenkijos karalystės vasalinė valda.


Nuo 1629-ųjų Vidžemę valdė švedai, o 1710 m. ji tapo Rusijos imperijos dalimi. Sigulda nuo seno buvo viena žinomiausių Vidžemės krašto vietovių. Kalavijuočiai čia dar 1207 m. įkūrė pilį ir pavadino ją Siegwald („pergalės miškas“). Sulatvinta šio vietovardžio forma – Sigulda. Pernai miestas šventė 810-ąsias įkūrimo metines.

REKLAMA


Sigulda – Latvijos Šveicarija ir slidininkų rojus

Iš Siguldos pilies matyti kitame Gaujos krante stūksanti Turaidos pilis.


Užėmė lietuviai


Lankytinų objektų gausa vos 11 tūkst. gyventojų turinti Sigulda galėtų varžytis su gerokai didesniais miestais. Vien ko verta pilis, įkurta pirmojo Kalavijuočių ordino magistro Veno fon Rorbacho anksčiau čia buvusios lyvių gyvenvietės vietoje! Lyviai – finougrai, etniškai artimi estams. Kadaise jų žemės plačiai driekėsi abipus Rygos įlankos ir Vidžemėje, ir Kurše.


Dabar jų teliko vos keli šimtai. 1206 m. kalavijuočiai sumušė lyvius, vadovaujamus vado Ako, o jau kitąmet pradėta statyti tvirta užkariautojų pilis prie Gaujos upės. Ilgainiui pagal savo reikšmę ji buvo antra Vidžemėje (po Cėsių pilies, ilgą laiką buvusios faktine ordino sostine). Lyviai ne kartą buvo sukilę ir bandė šturmuoti Siguldos pilį, tačiau nesėkmingai.


1345-aisiais Siguldą ir kitas Livonijos vietoves nusiaubė įsiveržusi Lietuvos kariuomenė, vadovaujama tais metais didžiuoju kunigaikščiu tapusio Algirdo. Tai buvo dalis nuožmios lietuvių kovos su kryžiuočiais.


Hermano Vartbergės Livonijos kronikoje rašoma: „Toliau jis [Algirdas] įėjo į Segevoldo [Siguldos] apylinkę, kur Lietuvos karalių pasitiko vienas lyvių seniūnas ir tvirtino, kad visa naujakrikštų tauta jį iškėlus karaliumi ir, jeigu jis [Algirdas] su tuo sutiks, tai visas kraštas jam pasiduos. Tada karalius jį klausė, o kas atsitiks su Livonijos magistru. Tasai atsakė, kad jie apskritai visus vokiečius išvarys. Bet karalius tarė: „Kaimieti, tu čia karaliumi nebūsi“ ir liepė Segevoldo pilies kieme nukirsti jam galvą. Toliau jis traukė į Toreidės [Turaidos] ir Kremoldės [Krimuldos] sritį, kur visas bažnyčias sugriovė ir kunigus išžudė. Jis surengė didelę kruviną pirtį, kurioje mažiausiai 2 000 žmonių buvo nužudyta ir nemažas skaičius išvaryta į nelaisvę.“

REKLAMA


XVI a. Siguldos pilį apgriovė įsiveržusi Rusijos kariuomenė, XVII a. ji nukentėjo Lietuvos ir Lenkijos kovų su Švedija metu, o XVIII a. pradžioje, per Šiaurės karą, Siguldos pilis dar kartą buvo apgriauta ir galutinai apleista. Kraštui tapus Rusijos imperijos dalimi, pilis ne kartą ėjo iš rankų į rankas, o šalia išaugo dvaro pastatų kompleksas. XIX a. būta pirmųjų bandymų pilį atstatyti. Restauravimo darbai buvo atnaujinti prieš keturiasdešimt metų, bet iki šiol atstatyta tik labai maža dalis pilies. Galima pasigrožėti Gaujos slėniu iš apžvalgos aikštelių, pasivaikščioti iš dalies atstatyta šaulių galerija ir netgi pasėdėti mediniame soste vienoje iš vidinių pilies patalpų.


Sigulda – Latvijos Šveicarija ir slidininkų rojus

Siguldos pilį 1345 m. užėmė didžiojo kunigaikščio Algirdo vadovaujami lietuviai.


Slidininkų rojus


2007 m. Siguldos centre atidengta skulptūra „Vėjo varpas“. Ją sudaro net aštuoni nedideli varpai, kiekvienas simbolizuoja vieną miesto istorijos šimtmetį. XIII ir XIV a. garsėjusi kaip gynybinis centras, XV a. Sigulda tapo svarbiu prekybos centru, o XVI–XVII a. – lietuvių, lenkų, švedų, rusų kovų arena. Nuo XVII a. augo Siguldos dvaras, o XVIII a. miestą nusiaubė maro epidemija. XIX a. Sigulda ėmė garsėti kaip vasarvietė, joje apsilankė net Rusijos imperatorius Aleksandras II. Nuo XX a. pradžios Sigulda tapo vienu populiariausių Latvijos kurortų.


Sigulda – labai gražus ir žalias miestas. Čia – daug erdvės, skverų. Vienas iš jų vadinamas Lazdų skveru. Pasivaikščioti skirtų lazdų gamyba XIX a. tapo tradiciniu vietos gyventojų verslu. Dabar didelės ir mažos, dažnai labai spalvingos lazdos – populiariausi Siguldos suvenyrai.


Persikelti per Gaujos upę Siguldoje paprasčiausia važiuojant arkiniu tiltu. Jis buvo atidarytas 1936 m. ir tada laikytas latvių inžinerinės minties pasididžiavimu. Deja, jau 1941-aisiais tiltą susprogdino besitraukianti sovietų kariuomenė. Tiltas atstatytas 1950 m.


Nuo Siguldos per Gaujos upės slėnį link kitame upės krante boluojančių Krimuldos pilies likučių galima nuvykti ir kur kas egzotiškesniu būdu – 1 025 m ilgio lynų keltuvu. Vagonėlis keliauja iki 42 m aukštyje virš upės slėnio. Šis keltuvas iškilmingai atidarytas 1969 m. ir ilgą laiką buvo vienintelis Baltijos šalyse (2015 m. atidarytas ir aukštesnis, ir ilgesnis Druskininkų „Lynų kelias“).



Dar vienas unikalus inžinerinis įrenginys Siguldoje – 1986-aisiais pradėjusi veikti, o 2010 m. kapitališkai rekonstruota rogių trasa. 1 420 m ilgio trasoje yra 16 posūkių. Suprojektuoti ir įrengti trasą padėjo specialistai iš tuometės Jugoslavijos. Sigulda ir jos apylinkės – tikras žiemos sporto rojus. Čia veikia net kelios slidinėjimo trasos. Taip pat Siguldoje yra daug kitų aktyviam poilsiui pritaikytų objektų. Vienas lankomiausių – bene didžiausias Baltijos šalyse nuotykių parkas „Tarzanas“.


Sigulda – Latvijos Šveicarija ir slidininkų rojus

Lynų keltuvo virš Gaujos upės slėnio trasos ilgis – daugiau nei kilometras.


Vyskupo pilis


Nuo Siguldos pilies kuo puikiausiai matyti kitame Gaujos upės krante stūksanti raudonplytė Turaidos pilis. Ji taip pat iškilo lyvių pilies vietoje. Paskutinis senosios lyvių pilies valdovas buvo Kaupas. Jis, skirtingai nei Akas, perėjo į užkariautojų pusę, buvo pakrikštytas ir netgi išsiųstas į Romą, kur jį priėmė popiežius Inocentas III. Grįžęs į Livoniją, Kaupas palaikė užkariautojus, kovėsi su estais, kuršiais ir netgi sukilusiais savo tautiečiais. 1217 m. jis buvo mirtinai sužeistas žygio metu dabartinės Estijos teritorijoje. Jo žemės atiteko Rygos vyskupui.


Turaidoje iškilo labai tvirta mūrinė pilis, vėliau taip pat atitekusi Livonijos ordinui. Žlugus ordinui šeimininkavo vokiečių ir švedų baronai. 1776 m. po atsitiktinio šūvio pilyje kilo didžiulis gaisras. Po kurio laiko kieme iškilo dvaro pastatai, pati viduramžių pilis virto griuvėsiais. 1953-iaisiais dvaro pastatai buvo nugriauti, pradėti iki šiol su pertraukomis vykstantys restauravimo darbai. Pirmiausia atstatytas 38 m aukščio pagrindinis bokštas, vėliau – dalis kitų pilies statinių. Dabar čia veikia muziejus.


Turaidoje yra ne tik pilis, bet ir visas įspūdingas muziejaus-rezervato kompleksas. 42 ha plote galima apžiūrėti net 39 lankytinus objektus. Didelė dalis jų priklausė šalia pilies susiformavusiai didžiulei dvaro sodybai.


Sigulda – Latvijos Šveicarija ir slidininkų rojus

Turaidos evangelikų liuteronų bažnyčia statyta XVIII a.


Turaidos Rožė


Netoli pilies yra dvaro sodybos teritorijoje 1750 m. iškilusi medinė Turaidos evangelikų liuteronų bažnyčia. XVIII a. bažnyčios interjeras – puikiai išlikęs. Aplink bažnyčią – senųjų kapinių vieta. Visiškai šalia – viena didžiausių šios vietovės įžymybių. Tai garsiosios Turaidos Rožės kapas. Pasakojama istorija (joje tiesa veikiausiai persipynusi su pramanais), kad 1601 m. po švedų kariuomenės įsiveržimo Turaidos pilies raštininkas Greifas rado vos kelių savaičių mergaitę. Jis pasiėmė ją auginti ir pavadino Maja. Mergina užaugo tokia graži, kad visi ją vadino Turaidos Rože.


Mają įsimylėjo kitame Gaujos krante esančios Siguldos pilies sodininkas Viktoras Heilas. Jiedu susitikinėdavo Gūtmanio oloje. Tačiau merginos geidė ir Turaidoje tarnavęs lenkų kilmės samdomas karys Jakubovskis. Maja jį atstūmė, ir tada Jakubovskis sukurpė klastingą planą: jis nusiuntė pas merginą savo bičiulį, kad šis esą Viktoro Heilo vardu pakviestų ją atvykti į įprastą susitikimų vietą – Gūtmanio olą, tik neįprastu laiku.


Atėjusi Maja suprato, kad pakliuvo į pasalą – jos jau laukė ne mylimasis Viktoras, o Jakubovskis. Devyniolikmetė mergina nusprendė nieku gyvu neprarasti skaistybės ir likti ištikima mylimajam. Maja pasakė Jakubovskiui, kad ant jos kaklo ryšima raudona skarelė yra užburta ir net kalavijas jos neperkirstų. Ji pasiūlė tai išbandyti. Iš pradžių Jakubovskis nesiryžo, bet galiausiai, įkalbėtas Majos, užsimojo kalaviju.

REKLAMA


Sigulda – Latvijos Šveicarija ir slidininkų rojus

Latvijos pašto ženklas, skirtas Turaidos Rožei.


Mergina krito negyva. Išsigandęs vyras pabėgo, vėliau pasikorė miške. Vakare įprastu laiku į olą susitikti su Maja atėjo Viktoras ir rado mylimąją kraujo klane. Jis apkabino ją, bandė gaivinti, paskui nubėgo į Turaidą kviesti pagalbos. Atskubėję žmonės šalia Majos kūno rado pamestą Viktoro peilį. Nelaimingas vyras, netekęs mylimosios, buvo suimtas ir apkaltintas jos nužudymu! Teismas nuteisė Viktorą mirti, bet, laimei, prabilo Jakubovskio draugo sąžinė. Pasirodo, jis pasekė Jakubovskį ir matė Majos žūtį. Taigi vėliau jis paliudijo teismui, ir Viktoras Heilas buvo paleistas.


Maja buvo palaidota kapinėse šalia liuteronų bažnyčios. Turaidos Rožės kapą iki šiol lanko ne tik turistai, bet ir jaunavedžiai. Latviškoji Romeo ir Džuljetos istorija įkvėpė daugybę menininkų, literatų. Kurį laiką manyta, kad visa ši istorija tėra graži legenda, bet XIX a. buvo rasti teismo dokumentai, kuriuose nagrinėjamas Gūtmanio oloje 1620 m. įvykdytas merginos nužudymas.


Sigulda – Latvijos Šveicarija ir slidininkų rojus

Smiltainyje išgraužta Gūtmanio ola – didžiausia Baltijos šalyse.


Gūtmanio ola


Netoli Turaidos pilies esanti Gūtmanio ola – viena didžiausių Gaujos nacionalinio parko įžymybių. Gelsvai rusvame smiltainyje vanduo išgraužė įspūdingą darinį. Olos aukštis – 10 m, plotis – 12 m, gylis – beveik 19 m. Oloje teka upokšnis. Ši ola – didžiausia Baltijos šalyse. Ant jos sienų – daugybė įrėžtų įrašų, taip pat kilmingų giminių herbų. Kai kurie iš jų čia atsirado dar XVII a., todėl sakoma, kad Gūtmanio ola – seniausias Latvijos turistinis objektas.


Šalia, kiek aukštėliau, yra daug mažesnė grota, vadinamoji Viktoro ola. Legenda byloja, kad ją iškirto Viktoras Heilas savo mylimajai Majai, kad ji galėtų matyti Siguldos pilį, kur jis dirbo.


Gaujos nacionaliniame parke yra ir daugiau olų, o įspūdingi smiltainio skardžiai (jų aukštis kartais siekia dešimtis metrų) atsiveria ne tik vaizdingosios Gaujos upės, bet ir jos intakų pakrantėse. Gaujos nacionalinis parkas – tikras gamtos ir kultūros paveldo lobynas, kuriame tikrai yra ką veikti kiaurus metus.


Daugiau svarbių, įdomių ir naudingų temų - žurnale SAVAITĖ







  • Paskutiniai numeriai

  • Savaitė - Nr.: 13 (2024)

    Savaitė - Nr.: 13 (2024)