Pažvelkime, kas apie Dievo Motiną rašoma Evangelijose ir pranašaujama Senajame Testamente.

Stasė RUDALEVIČIŪTĖ

„Kam taip padarei?“

Jeigu neminėsime Apreiškimo Marijai ir pasakojimo apie Kristaus gimimą, Evangelijose tėra keli epizodai iš Dievo Motinos gyvenimo. Pabrėžtina, kad viename iš jų Motina moko Sūnų, ko Jam nederėtų daryti, kitame Sūnus švelniai pakoreguoja Motinos elgesį.

Pirmasis epizodas įvyko, kai Jėzui tebuvo dvylika metų. Tada Šventoji Šeima per šventes lankėsi Jeruzalėje. Bernaitis Jėzus nepastebėtas ten pasiliko. Paaiškėjus, kad Jo nėra nei pas gimines, nei pas pažįstamus, Motina su šv. Juozapu grįžo Jo ieškoti ir rado tik trečią dieną. Jėzus šventykloje bendravo su Rašto mokytojais ir stebino juos savo išmanymu.

Štai tada Motina ir tarė Jam: „Vaikeli, kam mums taip padarei?!“ Jėzus atsakė: „Argi nežinote, kad Man reikia būti savo Tėvo reikaluose?“ Lukas rašo, kad Motina ir šv. Juozapas „nesuprato Jo žodžių“ (Lk 2). Na, o Jėzus, tąkart įspėjęs Motiną, jog gimė tam, kad būtų „savo Tėvo reikaluose“, po to nutikimo Jeruzalėje „buvo klusnus“ Jai ir įtėviui. Tik sulaukęs amžiaus, kai jau galėjo pradėti viešąją veiklą, Jis vėl atsidėjo savo Tėvo reikalams.

Mes nežinome, ką jautė Motina, kai Jėzus tapo keliaujančiu pamokslininku. Jis netrukus taip išpopuliarėjo, kad Jį nuolat supdavo minia. Sykį Motina ir vadinamieji Jėzaus broliai (šv. Juozapo sūnėnai ar vaikai iš pirmosios santuokos) panoro susitikti su Jėzumi, bet negalėjo iki Jo prasibrauti per minią. Nors Jėzui buvo pranešta apie atėjusius giminaičius, Jis nenuėjo prie jų ir pasakė Jį supantiems svetimiems žmonėms: „Mano motina ir Mano broliai – tai tie, kurie klausosi Dievo žodžio ir jį vykdo“ (Lk 8, 19–21). Ši pastaba nereiškia, kad Dievo Motina nesiklauso Dievo ir nevykdo Jo įsakų. Jokiu būdu! Jėzus nenorėjo atsiriboti nuo giminių, Jam terūpėjo pabrėžti, kad dvasinė giminystė kur kas svarbesnė nei kraujo ryšiai. Tokia Jėzaus nuostata padeda geriau suprasti epizodą, įvykusį per vestuves Galilėjos Kanoje.

Vestuvės Kanoje

Jėzus buvo ką tik pradėjęs viešąją veiklą, kai giminaičiai pakvietė į vestuves Mergelę Mariją, Jį ir pirmuosius Jo mokinius. Akivaizdu, kad vestuves kėlė nepasiturintys žmonės, nes vynas greitai pasibaigė. Svečiai veikiausiai tikėjosi sulauksią naujos gėrimų porcijos, o šeimininkai susigėdę nežinojo, ko imtis. Šiaip ar taip, Mergelė Marija atkreipė į tai dėmesį. Jai pagailo susirinkusiųjų, todėl Ji tarė Sūnui: „Jie nebeturi vyno.“ Tačiau Jėzus atsakė: „O kas Man ir Tau, Moterie?“

Šie žodžiai skamba kaip priekaištas, tačiau komentatoriai aiškina, kad Sūnus nepriekaištavo Motinai. Jeigu Jis tai būtų daręs, Mergelė Marija išsyk būtų pajutusi, kad Jai reikia nutilti. Ji, be abejo, ir būtų taip padariusi. Visgi Ji ramiai tarė tarnams: „Darykite, ką tik Jis lieps“ (Jn 2).
Tad ką reiškia Jėzaus žodžiai „O kas Man ir Tau, Moterie?“ ir kodėl Sūnus taip vadina Motiną? Pasak šv. Jono Auksaburnio, Jėzui rūpėjo aukštesnės, dvasinės, žmonių reikmės. Jo iškilioji Motina buvo Jo vienmintė. Tačiau tąkart, apimta gailesčio, ėmė rūpintis žemesnėmis, kūniškomis, vestuvių puotos dalyvių reikmėmis. Mergelė Marija norėjo, kad visi svečiai būtų patenkinti ir kad šeimininkai neapsijuoktų. Na, o Dievo Sūnui rūpėjo pagirdyti Dievo žodžio ištroškusias žmonių sielas ir pakviesti juos į dangiškąją puotą. Kitaip sakant, Jėzus Kristus mąstė kaip Dievo Sūnus, o Jo Motina – tiesiog kaip svetingas žmogus. Matydamas šį minčių nesutapimą, Sūnus švelniai pakylėjo Motiną iš žemesnės – buitiškos, medžiaginės – į aukščiausiąją – Dvasios – karalystę. Tam pasitarnavo Jo klausimas: „O kas Man ir Tau, Moterie?“ Pasak Jono Auksaburnio, Jėzus šiais žodžiais puoselėjo Dievo Karalystę savo Motinos sieloje. Ir ne tik Jos, bet ir visų šiuos žodžius girdėjusiųjų ar skaičiusiųjų.

Analogai

Klausimą Motinai, ištartą Kanoje, galima palyginti su tuo, ką Jėzus pasakė Lozoriaus seseriai Mortai, kai ši pasipiktino savo sesers Marijos elgesiu ir kreipėsi į Jėzų, kad šis ją sudraustų. Mat Marija sėdėjo ir klausėsi Jėzaus, o Morta manė, kad jai reikia patarnauti Jėzui ir Jo mokiniams, viešintiems Lozoriaus namuose. Jėzus mylėjo visus tris – ir Lozorių, ir Mortą, ir Mariją (Jn 11, 5). Vis dėlto Jis Mortai tarė: „Tu rūpiniesi ir sielojiesi daugeliu dalykų, o reikia tik vieno. Marija išsirinko geriausiąją dalį, kuri iš jos nebus atimta“ (Lk 10, 38–42).
Jėzus nesako, kad nereikia atlikti ruošos darbų. Ne, Jis kalba apie hierarchiją: esama svarbių ir antraeilių rūpesčių. Kaip ir Galilėjos Kanoje, svečiuodamasis pas Lozorių, Dievo Sūnus akcentavo svarbiausius, dangiškus, dalykus, o Mortai rūpėjo žemiškos vaišės. Veikiausiai ji pernelyg daug širdies atiduodavo buities darbams. Šiaip ar taip, Jėzus Kristus akino ją (ir mus) labiausiai rūpintis patekimu į Dangaus Karalystę. Tai ir yra „geriausioji dalis“. Nekyla abejonių, kad šią dalį pasirinko ir Dievo Motina.

Trečias epizodas, kur dar labiau pabrėžiamas nuotolis tarp Jėzaus ir Jo pašnekovo minčių, susijęs su apaštalu Petru. Išgirdęs iš Jėzaus, kad Jam reikės kentėti ir mirti, Petras Jį pasivadino į šalį ir ėmė sakyti, kad nieku gyvu taip neturi atsitikti. Tada Jėzus išties griežtai subarė Petrą: „Eik šalin, šėtone, nes mąstai ne Dievo, o žmonių mintimis!“ (Mk 8, 31–33). Jeigu Jėzus nebūtų pavartojęs žodžio „šėtone“ ir būtų apsiribojęs pašnekovo vardu, tąsyk ir mes, ko gero, nepajustume, kaip toli Petras nuklydo nuo Viešpaties minčių ir siekių. Vis dėlto turėkime omenyje, kad žodis „šėtonas“ reiškia ne tik „piktoji dvasia“, bet ir „priešininkas“. Petrui labiau tinka pastaroji šio žodžio reikšmė.

Panašiai, tik švelniau, pagarbiau, Jėzus pabrėžia Motinos ir Savo minčių neatitikimą: Jėzus į Mergelę Mariją kreipėsi „Moterie“, o ne „Motina“. Taip Dievo Sūnus paskatino Motiną nė trumpam nenukrypti nuo to, kuo Jai Dievo skirta užsiimti, t. y. tiesti žmonėms kelią savo dieviškojo Sūnaus link.
Vėlgi pridursime, kad žodis „Moterie“ anuomet skambėjo kitaip nei dabar, nes jis reiškė „ponia“. Be abejo, tai nėra švelnus mylinčio sūnaus kreipinys, vis dėlto jis yra ganėtinai pagarbus ir tuo metu buvo gana įprastas. Šiaip ar taip, Jėzus Kanoje neprieštaravo Motinai.

Ir stebuklas įvyko

Dievo Motina viską suprato. Ji nieko neatsakė Sūnui, tik kreipėsi į tarnus: „Darykite, ką tik Jis lieps.“ Na, o Jėzus paliepė tarnams pripilti vandens į šešis didelius (kelių kibirų talpos) akmeninius indus. Tarnai juos pripylė sklidinus. Tada Jėzus nurodė semti ir nešti stalo prievaizdui. Šis jau ragavo puikaus skonio vyną...

Komentatoriai vestuvėms Kanoje skiria itin daug dėmesio. Gilinamasi ir į Jėzaus žodžius, pasakytus Motinai: „O kas Man ir Tau, Moterie? Dar neatėjo Mano valanda!“ Teigiama, kad Jėzus šiomis frazėmis lyg ir klausia: „Kodėl Tu Man apie tai sakai? Nejaugi todėl, kad Aš – Tavo Sūnus ir Tu manai turinti tam tikrų teisių į Mane? Jeigu išties taip manai, tąsyk Mus sieja tik žemiški kraujo ryšiai. Tada Mano valanda – Dangaus stebuklų valanda – dar neatėjo.“ Jeigu Mergelė Marija išties būtų buvusi linkusi pasinaudoti tuo, kad Ji – Motina, būtų galėjusi pasakyti Sūnui: „Argi Aš – ne Tavo Motina? Kodėl Tau nepadarius, ko prašau?“ Tačiau Dievo Motina to nesakė, nes Ji taip nemanė. Ji taip pat neskelbė žinanti, kad Jėzus – Dievo Sūnus. Mergelė Marija tiesiog nurodė tarnams: „Darykite, ką tik Jis lieps.“ Šie žodžiai laikomi ir Sūnui skirtu atsaku, kuriuo Motina išpažįsta: „Aš žinau, kad Tu – Mano Sūnus. Kartu Tu esi Dievas, atėjęs į žemę gelbėti žmonių. Todėl Aš kreipiuosi į Tave ne kaip į savo Sūnų, o kaip į savo Dievą – Kūrėją ir Viešpatį...“ Motinos tikėjimo išpažinimas, išreikštas ne žodžiu, o veiksmu, atvėrė kelią stebuklui. Ir jis įvyko (tai pirmasis Mesijo stebuklas).

Pabrėžtina, kad Kanoje Dievo Motina ne tik buvusiesiems vestuvėse, bet ir visiems Kristaus sekėjams davė vienintelį įsaką: „Darykite, ką tik Jis lieps.“ Darykite ir pateksite į Jo Karalystę...

Senieji simboliai

Tie, kas dabar turi galimybių lankytis Šventojoje Žemėje, tiksliau – pasiekti senovinį Šv. Kotrynos vienuolyną Sinajaus kalno papėdėje, gali ten pamatyti vieną iš Biblijoje minimų Dievo Motinos simbolių – krūmą, savo metu labai nustebinusį Mozę: tas krūmas skendėjo liepsnose, bet nesudegė (dabar, aišku, liepsnos nėra, bet krūmas, tikima, išliko iki mūsų laikų). Mozės regėtas stebuklas siejamas su Dievo Motina, nes Dievas yra „ryjanti ugnis“ (Žyd 12, 29), o Mergelė turėjo įsčiose Dievo Sūnų – Dievą.

Vis dėlto pirmoji pranašystė apie Dievo Motiną yra Pradžios knygoje. Ten sakoma, kad žmones apgavusiam žalčiui (tiksliau – piktajam) galvą sutrupins moterų giminės atstovė (Pr 3, 15). Pradžios knygoje yra ir pasakojimas apie patriarcho Jokūbo sapną. Jokūbas regėjo laiptus, kurie stovi ant žemės, o jų viršus siekia dangų (Pr 28, 12). Šie laiptai minimi ir tarp Mergelės Marijos įvaizdžių. Tačiau įstabiausia ir tiksliausia pranašystė apie Ją – Izaijo knygoje. Ten aiškiai sakoma: „Štai Mergelė laukiasi Kūdikio. Ji pagimdys Sūnų ir pavadins Jį vardu Emanuelis“ (Iz 7, 14; Emanuelis – simbolinis Jėzaus vardas, reiškiantis „su mumis yra Dievas“). Bažnyčios padavimas byloja, kad Mergelė Marija skaitė šią Rašto vietą ir didžiai troško tarnauti šiai Mergelei, kai Jai pasirodė arkangelas Gabrielius ir apreiškė, jog tai Ji pagimdys Dievo Sūnų...

Vienoje senovinėje Kalėdų giesmėje teigiama, kad visa kūrinija nešė dovanų ateinančiam Dievo Sūnui: kas – žvaigždę, kas – giesmę (angelai), kas uolą – (žemė), o štai žmonija – skaisčiausiąją savo Dukrą... Nors buvo akimirkų, kai ir Ji galvojo apie žemiškas žmonių reikmes (nes turėjo gailestingą širdį ir buvo atjauti), vis dėlto ir tada, kai gyveno šioje žemėje, o ypač dabar, kai yra pas savo dieviškąjį Sūnų, Mergelė Marija buvo ir tebėra laiptai, kuriais galime kilti į Dangų. Ji yra mūsų dangiškoji Motina – uoli, nepailstanti užtarėja ir globėja, kuriai terūpi viena – kviesti visus į Dievo Sūnaus puotą ir padėti į ją patekti...

Parengta pagal žurnalą SAVAITĖ