Kaimų tuštėjimo metas tęsiasi ir tęsis

Atkūrus nepriklausomybę iš peties vykdytos reformos, dažnai pakuždėtos apsukriosios visuomenės dalies, davė įvairių rezultatų. Kokie socialiniai procesai vyksta mūsų kaimuose, papasakojo Lietuvos žemės ūkio bendrovių asociacijos generalinis direktorius Jonas Sviderskis.

Atkūrus nepriklausomybę iškilo klausimas: kuriuo keliu turėtų pasukti mūsų žemės ūkis? Tuo metu pasaulinio garso mokslininkas semiotikas Algirdas Julius Greimas, tikrai nesaistomas nostalgijos buvusiai santvarkai, Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos pirmininkui Vytautui Landsbergiui rašė: „Pagal visam pasauliui bendrą evoliuciją Lietuvos kaimai tuštėja, o miestai nenormaliai auga. Išsilaikant toms pačioms tendencijoms, per 10–20 metų iš 40 proc. kaimų gyventojų turėtų likti tik 10 proc. (Jungtinėse Amerikos Valstijose – 7 proc., Prancūzijoje šiuo metu – 9 proc.), nes kitaip valstiečių gyvenimo lygis tolygus skurdui.“

Todėl A. J. Greimas siūlė stengtis išlaikyti stambiųjų ūkių (kolchozų) sistemą, rentabiliai ją reformuojant (privatizuojant), plėtoti vidutinių ūkių, leidžiančių iš savo darbo išgyventi vienai šeimai sistemą (gamybos vienetas – mažiausiai 50 ha), jungti stambiuosius ūkius masinės produkcijos gamybos (miestų išlaikymo ir eksporto į Rytus, kol rusai neišmoko ūkininkauti) tikslais su mažų vienkiemių sistema, kad savo reikalais ūkininkaujantis ir daržininkaujantis žmogus kartu dirbtų netoliese esančioje įmonėje ar fabrike.

Nors niekas nesiginčytų, kad sovietinė sistema buvo neefektyvi ir nenatūrali, vis dėlto niekas nepagalvojo, kaip ją būtų galima darniai reformuoti, – žemė buvo paversta kilnojamuoju turtu, t. y. leista susigrąžintą žemę persikelti kur kam patogiau.

Plačiau apie tai – žurnalo „Savaitė“ rubrikoje „Lietuvoje“.

Mokami vizitai pas gydytojus sumažintų eiles?

Medikai skundžiasi didžiuliais krūviais, pacientai – eilėmis pas gydytojus. Vis garsiau kalbama ir apie galimybę apmokestinti vizitus. Tačiau ar pakaks vien kosmetinių pokyčių ir kokios sisteminės problemos slypi už ilgo konsultacijų laukimo?

Šeimos gydytojas gali išduoti siuntimą pas gydytoją specialistą, kai mano, kad reikalinga gydytojo specialisto pagalba siekiant nustatyti tikslią diagnozę ar įvertinti pacientui skiriamą gydymą. Pacientas nori apsilankyti pas gydytoją greičiau, tad paskambina į kelias gydymo įstaigas. Vienur eilės – trumpesnės, kitur – ilgesnės. Kartais tenka laukti mėnesį, kartais – 3 ir daugiau. Telieka užsiregistruoti ir laukti vizito dienos, nebent atsilaisvintų vieta anksčiau arba pacientas nuspręstų kreiptis dėl mokamos konsultacijos.

Tačiau yra ir tokių, kurie, užuot užsirašę į vieną įstaigą, kreipiasi į kelias. Paskiriami keli vizitai, tačiau pacientas apsilanko tik vienoje įstaigoje. Kitur pranešama, jog neatvyks, arba net nepranešama. Taip dar labiau ilgėja pacientų eilės, gaištamas brangus medikų laikas, o kai kas vizito gali ir nesulaukti.

Viena iš išeičių, kad sumažėtų pacientų eilės, – apmokestinti vizitus, arba vizitų registracijos mokestis. Tokį kaimynai latviai turi jau daugiau nei 20 metų. Pavyzdžiui, šeimos gydytojo konsultacija kainuoja apie 1,5 euro, specialisto – daugiau nei 4. Už dieną ligoninėje tenka sumokėti 10 eurų. Taip išvengiama vizitų, kai pacientai paprasčiausiai nepasirodo.

Daugiau apie tai galėsite sužinoti rubrikoje „Situacija“.

Mūsų santykiai su valstybe – nuo paaugliškų maištų iki konkretumo

Daugelis Lietuvos žmonių nepritaria vadinamajai draudimų politikai, kurios ėmėsi naujoji valdžia. Tačiau buvusi politika, kai viskas beveik buvo palikta savieigai, taip pat gerų rezultatų nedavė – norėjome didesnio valstybės įsikišimo į tam tikras sritis. Atrodo, kad iki šiol nesame sutarę, kokios valstybės mums reikia.

Daugybė lietuvių pastaraisiais dešimtmečiais apsigyveno ar bent lankėsi kitose Europos Sąjungos šalyse ir dažnas įsitikino, kad Europoje gana griežtai laikomasi taisyklių, pradedant kelių eismo taisyklėmis (ten kitiems eismo dalyviams skiriama kur kas daugiau pagarbos) ir baigiant kaimynų tarpusavio santykių principais, kai daugiabučiuose namuose draudžiama naktimis skalbti, ką jau kalbėti apie triukšmingus vakarėlius ir remontus.

Per ilgus dešimtmečius Vakarų valstybėse susiformavo įprotis laikytis taisyklių ir samprata, kad vis dėlto tai yra iš esmės geras dalykas: taip maloniau ir saugiau gyventi, nes taisyklės ne tik neleidžia mums patiems elgtis netinkamai, yra ir kita medalio pusė – tokio paties elgesio sulauksime iš aplinkinių.

Visgi šalys yra skirtingos, ir taisyklių rinkiniai jose – taip pat skirtingi: kiek ko valstybė turi reguliuoti, o kiek – palikti savieigai, yra vien konkrečios valstybės piliečių susitarimo reikalas.

Vienas iš pagrindinių argumentų, kodėl valstybė neturėtų kištis į „asmeninius reikalus“, – žmogus yra protingas, ir ką nors jam drausti ar riboti jo veiklą – vadinasi, nepasitikėti juo. Jeigu asmuo kol kas ir nesielgia tinkamai, reikia palaukti, kol jis pasitaisys, visokeriopai šviečiant valstybės lėšomis, pavyzdžiui, aiškinant apie alkoholio sukeliamą žalą, atsakingą vaikų auginimą, kaimynų tarpusavio santykius ir t. t.

Tiesa, tikrovė dažnai paneigia visuomenės narių protingumą ir galimybę atsakingai rinktis, net jei kalbėtume apie paprasčiausią pavyzdį – kelių eismo taisykles. Jas kasdien daugiau ar mažiau pažeidžia tūkstančiai vairuotojų, nesilaikant jų kasdien įvyksta daugybė nelaimių. Beje, nepasirinkę tinkamai, daugelis piliečių dalį kaltės suverčia valdžiai – kad gerai neišasfaltavo kelių, nepastatė specialių ženklų, užtvarų nuo laukinių gyvūnų ir kt.

Mums suplaukia ir daugybė informacijos apie kitokias žmonių problemas, didelę dalį jų sudaro problemos daugiabučių namų bendrijose. Ne tokie jau reti atvejai, kai kaimynai, dažnai gyvenę šalia ne vieną dešimtmetį, visiškai negali susitari tarpusavyje, pasipriešinti nesiskaitymui ir piktnaudžiavimams, vyraujantiems galios santykiams, kai turtingesni asmenys verčia neturtingesnius padengti išlaidas, kurios jiems ne pagal kišenę, ir pan.

Porą dešimtmečių plaukus skriaudžiamų gyventojų skundams buvo priimtos Vietos savivaldos įstatymo pataisos. Jos įpareigojo savivaldybes prižiūrėti ir tikrinti daugiabučių namų bendrijas, tačiau ir toliau daugiabučių namų gyventojai iš valdžios laukia ypatingų veiksmų ir skundžiasi netvarka valstybėje.

Plačiau apie tai galėsite paskaityti rubrikoje „Aštri tema“.