„Savaitė“: šiandienos aktualijos

„Savaitė“: šiandienos aktualijos


Sugrįžimas prie lito – reali idėja ar tik svajonė? Kas kaltas dėl tokio kainų augimo? Kai atostogas sutrikdo nemalonumai - trumpai supažindiname su keliomis naujojo numerio temomis. Plačiau bei kiti aktualūs ir įdomūs straipsniai - 38-ojoje šių metų „Savaitėje“.


Sugrįžimas prie lito – reali idėja ar svajonė?


Netrukus sukaks ketveri metai, kai atsisveikinome su litu, tačiau daugelis žmonių kainų kilimą vis dar sieja su euro įvedimu, o geresnio gyvenimo viltis – su lito grįžimu, nors tuomet ir juo nebuvome patenkinti. Šiomis nuotaikomis pasinaudoję politikai retkarčiais siūlo atsisveikinti su euru. Ar tai realu?


„Tautos referendumui jokiu būdu negali būti keliamas dvigubos pilietybės įteisinimo klausimas, kuris dirbtinai yra susietas su nacionalinės pilietybės išsaugojimu emigracijoje, o iš tiesų gali tapti Trojos arkliu galutiniam mūsų tautinės tapatybės sunaikinimui. (...) Manyčiau, kur kas prasmingiau būtų surengti Tautos referendumą dėl nacionalinės valiutos lito sugrąžinimo. Tai tikrai būtų geriausias būdas palikti neperskaičiuotas prekių ir paslaugų kainas, kurių dydžiai visiškai sutaptų su dabartiniais, o tariamiems ekonomistams, tvirtinusiems, jog Lietuvoje įvedus eurą niekas nepabrangs, išsivaduoti iš melo tikrovės“, – savo tinklalapyje rašė Rolandas Paksas.

REKLAMA


Pasiūlymas – nebe pirmas


2016 m. grįžimo prie lito idėją pasiūlė Seimo narys Petras Gražulis, tuomet buvęs nepalyginti geresnėje politinėje padėtyje. Jis siūlė privalomąjį referendumą (tokį, kurio sprendimas Seimui yra privalomas; yra ir patariamasis referendumas) dėl grįžimo prie lito. „Tauta nuspręs, ar nori suvaldyti oligarchinio kapitalo diktatūrą“, – tada kalbėjo Petras Gražulis, nors visai nėra aišku, kaip kita valiuta galėtų paveikti „oligarchinį kapitalą“, ką jau kalbėti apie tolesnę įvykių eigą vėl įvedus litą.
„Kiekvieną dieną augančios maisto, kitų prekių ir paslaugų kainos varo visus į neviltį.


Konkurencijos taryba šaltai ir abejingai stebi kainų didėjimą ir skėsčioja rankomis, viešai aiškina, jog šioje situacijoje nieko negali padaryti vartotojų naudai. Konkurencijos tarybos pirmininkas Šarūnas Keserauskas teigia, kad prekių ir paslaugų kainų reguliavimas laisvojoje rinkoje yra ydingas ir gali sukelti blogesnių padarinių vartotojams nei per didelės kainos“, – politikas tokiais žodžiais tiesiog liejo balzamą ant euru nepatenkintų žmonių žaizdų. Tačiau kalbomis viskas ir baigėsi.

REKLAMA


„Tvarkos ir teisingumo“ frakcija taip pat buvo už privalomąjį referendumą dėl euro įvedimo, buvo įregistruotas ir siūlymas mažinti parašų kartelę referendumui surengti.


Užteks paaimanuoti?


Tačiau pastarųjų beveik trijų dešimtmečių tendencijos rodo, kad dažnu atveju referendumai dėl mažo žmonių aktyvumo – tik tuščias lėšų ir pastangų švaistymas. Per 27 metus iš viso buvo surengta 12 referendumų, tačiau net 8 iš jų neįvyko dėl pernelyg menko rinkėjų dalyvavimo arba siūlytas sprendimas juose nebuvo priimtas, nes nesurinko pakankamo rinkėjų palaikymo.
Mūsų šalyje paprastai daugiausia piliečių ateina į Prezidento rinkimus. 2014 m. gegužę, kai antrajai kadencijai išrinkome Prezidentę Dalią Grybauskaitę, prie balsadėžių atėjo 1,333 mln. rinkėjų, arba 52,23 proc. registruotų balso teisę turinčių šalies piliečių. Šiais laikais tai – beveik rekordinis piliečių aktyvumas.


Šiuo metu smarkiai abejojama, ar įvyks referendumas dėl dvigubos pilietybės įteisinimo, pagrįstų abejonių kelia ir referendumas dėl lito grąžinimo, jeigu apskritai jį ketinama skelbti – gali būti, jog politikams atrodo, kad pakaks su paprastais Lietuvos žmonėmis tiesiog kartu paaimanuoti.


Visas Teodoros Rašimaitės straipsnis – naujausiame žurnalo „Savaitė“ numeryje (38).


„Savaitė“: šiandienos aktualijos


Dėl kainų augimo kaltas ne tik euras


Ar apskritai galima teigti, kad valiuta (mūsų atveju – euras) gali būti vienintelė kalta dėl kainų augimo? Apie tai kalbamės su Vytauto Didžiojo universiteto prodekane, Finansų katedros vedėja doc. dr. Renata Legenzova.


– Galbūt euras vis dėlto inspiravo kainų augimą, nors yra tik vienas iš ekonomikos veiksnių? Ar čia daroma paplitusi logikos klaida – kainos augo po euro įvedimo, vadinasi, dėl euro įvedimo?


– Vienareikšmio atsakymo nėra. Išsivysčiusiose šalyse normali metinė infliacija – 1–1,5 proc. Ekonomistai pripažįsta, kad mažiau išsivysčiusiose šalyse infliacija gali būti didesnė, nes kainos vejasi Europos Sąjungos kainų vidurkį. Tad mūsų 2–4 proc. infliacija nėra netikėtas reiškinys. Įtakos kainoms turi ir toks veiksnys kaip laisvas prekių, paslaugų ir žmonių judėjimas. Jis, viena vertus, leidžia labai lengvai palyginti kainas, kita vertus, priprasti prie aukštesnių kainų. Lietuvoje labiausiai kilo paslaugų – viešojo maitinimo, kirpyklų ir kt., – taip pat kai kurių maisto produktų, akcizinių prekių – alkoholio, tabako gaminių, degalų – kainos, nes didėjo akcizai.



Daugelis ekonomistų vis dėlto linkę manyti, kad pastaruosius dvejus metus dėl kainų augimo kaltas ne euras ar ne vien euras. Dauguma priežasčių susijusios su perkamosios galios didėjimu. Kai auga žmonių pajamos, didėja paklausa, vartotojai yra pasiryžę mokėti daugiau. Įtakos turi ir kvalifikuotos darbo jėgos stygius, vadinasi, verslas darbuotojams yra pasiryžęs taip pat mokėti daugiau. Taip įsisuka atlyginimų ir kainų spiralė. Kiek atlyginimai auga todėl, kad auga kainos, ir kiek kainos auga dėl to, kad auga atlyginimai, nustatyti sunku.


– Kalbant apie kainas ir atlyginimus, kas bėga, o kas vejasi?


– Labai gaila, kad Lietuvoje yra didžiulė socialinė atskirtis. Mano nuomone, didžiuosiuose Lietuvos miestuose pirmiau auga atlyginimai, paskiau – kainos, o regionuose pirmiau auga kainos, o paskui – atlyginimai, ir tai ne visada. Tačiau provincijos žmones gelbsti emigrantai, savo pinigais šiek tiek amortizuojantys kainų augimą. Kainų augimo provokatoriai yra didmiesčių gyventojai, mat jų pajamos auga sparčiau.


Tiesa, euras pasižymi ir kainų stabdomuoju poveikiu, nes pagrindinis dalykas, kurį mums suteikė ši valiuta, – pigesnis skolinimas ir verslui, ir gyventojams. Jei verslas skolinasi su didelėmis palūkanomis, tai įskaičiuojama į kainas, taigi jos auga. Kai žmonės skolinasi pigiau, vadinasi, jiems lieka daugiau pajamų. Kita vertus, pinigų įliejimas į rinką taip pat augina kainas. Pinigų įlieja ir emigrantai, uždirbantys kitose šalyse ir perkantys paslaugas Lietuvoje.


– Koks buvo euro poveikis kitose šalyse?


– Moksliniai tyrimai parodė, kad visos šalys, įsivedusios eurą, pirmuosius dešimt metų patyrė infliaciją. Tačiau jos priežastys ir poveikis buvo skirtingi. Vienose šalyse – Olandijoje, Švedijoje, Suomijoje, Airijoje – infliacija labiausiai paveikė mažas, dažniausiai fiksuotas pajamas gaunančius žmones. Pavyzdžiui, pensijų gavėjus, valstybės sektoriaus darbuotojus. Šių darbuotojų atlyginimų augimas nėra toks dinamiškas kaip versle. Pastarasis labiau reaguoja į kainas. Kitose šalyse – Belgijoje, Danijoje, Austrijoje, Vokietijoje, Prancūzijoje, Graikijoje, ypač Ispanijoje ir Portugalijoje – didžiausią neigiamą poveikį pajuto didesnes nei vidutines pajamas gaunantys gyventojai.

REKLAMA


Visas interviu apie kainų augimą – šios savaitės žurnalo rubrikoje „Aštri tema“.


„Savaitė“: šiandienos aktualijos


Kai atostogas sutrikdo nemalonumai


Baigėsi vasara, drauge su ja – ir intensyviausias atostogų metas. Dažnas stengėsi atsipalaiduoti ir atostogų malonumų ieškojo kelionėse. Tačiau ne visuomet atostogaujančių lietuvių patirtys būna malonios.


Profesionaliai ir „garbingai“


Į Barseloną susiruošusi praleisti ilgojo savaitgalio grupė bendraminčių netikėtai sulaukė „garbingo“ profesionalaus kišenvagio dėmesio. Įvykis nutiko Barselonos metro traukinyje. Kas važiavo metro, tikrai žino, kad traukiniai stotyse ilgai nestoviniuoja – vieni keleiviai išlipa, kiti įlipa, durys užsidaro ir traukinys lekia toliau. Kažin ar toks keleivių pasikeitimas užtrunka bent minutę. Tačiau tokio akimirksnio užteko, kad kišenvagis nusitaikytų į konkretų asmenį, spėtų užsiimti saugią vietą, atsegtų reikiamą kuprinės skyrių, ištrauktų piniginę ir, iš jos vikriai išėmęs kelias dešimtis eurų, numestų ją vos ne po kojomis, maža to, suspėtų išsinešdinti traukiniui nespėjus uždaryti durų.


Nuo kišenvagio nukentėjęs Remigijus pasakojo, kad toks nutikimas ne tiek nuliūdino (tų eurų nebuvo nė šimto), kiek nustebino. Mat viskas įvyko žaibišku greičiu ir be didelių nuostolių. Juk situacija galėjo būti kitokia, jei vagis būtų dingęs su visa pinigine. Piniginėje buvo kredito kortelė, kuria vyras turėjo sumokėti už savo ir bendrakeleivių viešbučio kambarius, taip pat viešbutyje palikto užrakinto lagamino raktelis, dokumentai.


Šią kišenvagio ataką nagrinėję bendrakeleiviai priėjo prie išvados, kad piniginę ir net konkretų jos skyrelį su eurais vagišius nusižiūrėjo prie bilietų automatų, kai Remigijus išsitraukė piniginę, kad išsiimtų pinigų bilietams nusipirkti. Tas pats ilgapirštis užfiksavo ir tai, į kurį kuprinės skyrių keliautojas įsidėjo piniginę. Paskui – staigus šuolis į traukinio vagoną, nedidelis susistumdymas ir grobis jau buvo vagies rankose. O kad triukšmo ir aiškinimųsi būtų kuo mažiau (ar išvis jų nebūtų), vagišius tiesiog numetė piniginę po kojomis ir akimirksniu dingo iš metro. Išties profesionalu – matyt, ne veltui sakoma, kad profesionaliausi kišenvagiai darbuotis suvažiuoja į Barseloną.
Nuo kišenvagių per atostogas nukenčia neretas keliautojas. Ir jeigu patiriama didelių praradimų, atostogos būna sugadintos…


Šį straipsnį ir kitas aktualijas rasite naujajame žurnale nr. 38 (2018).







  • Paskutiniai numeriai

  • Savaitė - Nr.: 13 (2024)

    Savaitė - Nr.: 13 (2024)