Jau galite įsigyti naujausią žurnalo „Savaitė“ numerį. Jame rasite interviu su atlikėja Katažina Zvonkuviene, sužinosite apie gėlininkų verslo kasdienybę ir vėluojantį pavasarį. Istorinių rašinių mėgėjų laukia publikacija apie tai, kaip Austrija tapo pirmuoju A. Hitlerio grobiu.

Jos optimizmas trykšta per kraštus, temperamentas – veržlus it pavasarinis vėjas. Šiandien atlikėja Katažina Zvonkuvienė – laiminga kaip niekad. Darni šeima, ūgtelėję mažyliai ir nuo tuzino naujų kūrybinių minčių sprogstanti galva. Smagu!

– Miela Katažina, kaip šiandien gyvena Zvonkų ketvertukas?

– Puikiai! Mažyliai Kornelija ir Donatas auga lyg ant mielių. Kasdien – vis paprasčiau ir lengviau. Esame darni gausi šeima. Džiaugiuosi, kad gimus vaikams mūsų su Deivydu santykiai tik tvirtėja. Atsirado naujų pareigų, išmokome prasmingai ir tiksliai planuoti laiką. Taigi, dvyniai atnešė į mūsų gyvenimą daug naujų spalvų, garsų, malonaus chaoso ir sumaišties.

– Kokio amžiaus jūsų atžalos? Ar jiems skiriamas dėmesys atima visas paroje esančias valandas?

– Mūsų vaikams – metai ir trys mėnesiai. Dar tik? O aš sakau – jau! (Kvatoja.) Jaučiu, kad ateina naujas gyvenimo etapas. Noriu būti ne tik gera mama ir žmona. Esu veikli moteris, negaliu nusėdėti vienoje vietoje. Turiu įvairių kūrybinių ambicijų ir, manau, kad jau metas jas įgyvendinti.

– Ir kokios gi mintys krebžda galvoje? Tikriausiai ketinate sugrįžti į grupę „Pop Ladies“, o galbūt maga išbandyti solinę karjerą?

– Nemoku gyventi „puse kojos“. Jeigu jau žengti – tai dideliais žingsniais (juokiasi). Sėdėti sudėjus rankas – ne man. Taip, grupėje „Pop Ladies“ laukia nauja programa. O visai netrukus pasirodys mano naujas vaizdo klipas, kurį podraug su naująja daina „Anoj pusėj ežero“ Vasario 16-osios proga pristačiau savo gerbėjams.

– Atsigręžėte į liaudies muziką?

– Aš nuo vaikystės svajojau dainuoti. Visai nesvarbu, kokią muziką. Kad tik dainuočiau. Taigi jau vaikystėje prisiliečiau prie liaudies muzikos... „Anoj pusėj ežero žalia liepa lingavo...“ – tai lietuviška lenkų liaudies dainos versija. Ši daina yra tarsi dviejų sielų – lenkiškos ir lietuviškos – samplaika. Esu dainavusi bažnytinę, chorinę muziką, netgi roką.

O štai liaudies – išties tarsi savotiškas grįžimas namo. Liaudies dainos turi malonaus graudulio, žmones vienija. Prisiliesdama prie liaudies dainų klodų, aš vėl ir vėl išgyvenu mažą didelį stebuklą. Liaudies kūryba – neišmatuojamo gylio. Man gera panirti į tą gelmę, susilieti su ja. Norėčiau, kad tai tęstųsi ilgai. Na, ir... dar šis tas.

Kas tas mįslingasis „šis tas“ sužinosite perskaitę visą interviu „Katažina Zvonkuvienė: „Sėdėti rankas sudėjus – ne man!“

Nors už lango dar stinga sodrios žalumos, šiltnamiuose, kur auginamos gėlės, pavasaris prasideda nepriklausomai nuo to, kiek saulė žmonėms atseiki savo spindulių ir šilumos.

Užsukus į bendrovei „Genflora“ priklausančius šiltnamius akis iškart pamalonina sodri pavasariška žaluma, kurios dar trūksta gamtoje, o kūną paglosto jau taip išsiilgta maloni šiluma.

„Atvažiavote šiek tiek per anksti. Jeigu būtumėte užsukę kitą mėnesį, čia pas mus jau visos gėlės žydėtų, o dabar ir pelargonijos, ir begonijos, ir lobelijos dar tik krauna žiedus“, – tarsi apgailestaudamos kalbėjo gėles prižiūrinčios Janina Griškevičienė ir Jadvyga Markevič.

Iš tikrųjų, mėgaujantis tik tarp šiltnamio, kuriame auginamos balkonų gėlės, vienmečių ir daugiamečių gėlių daigai, sienų vešančiu pavasariu, buvo nesunku įsitikinti, kad tos žalumos dar nemargina žiedų spalvos. Tiesa, ant kai kurių stelažų jau mirgėjo dar liaunų našlaičių, skleidėsi svyrančiųjų braškių žiedai. Įprasta, kad būtent našlaitės mūsų krašte pradeda pavasarį. Jos gausiai sodinamos ir gėlynuose, ir ant kapų, ir darželiuose... Tačiau ir šių gėlių sezono pradžios dar teks luktelėti.

Tiesa, moterys neslėpė, kad gėlių sezonas, didžiulį pagreitį įgaunantis nuo Motinos dienos, joms yra nemenkas išbandymas. Žmonės į šiltnamius plūstelėja būriais ir visi ieško kuo geriausių ir kuo gražiausių daigų. Dažnas, sumanęs įsigyti naujų, dar neaugintų veislių gėlių, prašo patarimų dėl jų priežiūros, nori pasidalyti savo patirtimi ar išsiaiškinti, kodėl pernai jų augalai nebuvo vešlūs ar per anksti sunyko.

Daugiau apie tai – rašinyje „Vėluojantis pavasaris koreguoja ir gėlininkų planus“.

1938 m. balandžio 10 d., nacių Vokietijos pajėgoms jau užėmus Austriją, šioje šalyje įvyko okupantų ir jų vietinių talkininkų inicijuotas referendumas dėl valstybės prijungimo prie Trečiojo reicho. Oficialiai paskelbti rezultatai buvo tokie, kokių norėjo Adolfas Hitleris ir kokius galėjo „išspausti“ tik totalitarinis režimas: balsavo daugiau nei 99 proc. rinkimų teisę turinčių žmonių, 99,75 proc. jų buvo už savo šalies nepriklausomybės praradimą ir Austrijos prijungimą prie Vokietijos.

Tai, kas įvyko Austrijoje 1938 m. pavasarį, buvo ilgo ir metodiško Vokietijos nacių ir jų vietinių šalininkų darbo rezultatas – A. Hitleriui ir jo bendražygiams per kelerius metus pavyko propagandos priemonėmis paveikti didelę dalį kaimyninės Austrijos (iš jos buvo kilęs pats fiureris) visuomenės, infiltruoti naciams palankius asmenis į įvairias valstybės institucijas bei paruošti dirvą greitam ir efektyviam Austrijos nepriklausomybės sužlugdymui.

Daugiau šia tema – istoriniame rašinyje „Anšliusas: kaip Austrija tapo pirmuoju A. Hitlerio grobiu“.

Daugiau svarbių, įdomių ir naudingų temų - žurnale SAVAITĖ