Jau galite įsigyti naujausią žurnalo „Savaitė“ numerį. Šįkart aiškinsimės, kur mes išleidžiame didžiąją dalį uždirbtų pinigų. Atsakymas nesikeičia jau daugelį metų – daugiausia lėšų skiriame maistui. Šiame numeryje daug dėmesio skirsime smurtui, kuris gali būti ne tik fizinis, seksualinis, bet ir psichologinis. Įdomybių mėgėjų laukia rašinys apie miestus-žudikus.

Lietuvos valdžia labiau mėgsta skaičiuoti mūsų visų pinigus, o bankininkus domina ir situacija atskirų piliečių kišenėse. O tai daug ką pasako ir apie mus, ir apie mūsų šalį.

Štai neseniai „Swedbank“ specialistai nukreipė profesinius žvilgsnius į lietuvių išlaidas ir štai ką pamatė. Pirma, mes ir toliau daugiausia pajamų išleidžiame maistui – net penktadalį. Antra, transportas „suvalgo“ aštundalį, o komunalinės išlaidos – dešimtadalį mūsų algų. Alkoholiniams gėrimams ir sveikatai išleidžiame lygiai tiek pat – beveik po 7 proc. savo pajamų. Vos vos mažiau nei kultūrai (7 proc.). Visoms kitoms išlaidoms tenka gerokai mažiau pinigų.

Ir kokias gi galima daryti išvadas? Pirmiausia esame dar labai toli iki vakariečių, kuriems išlaidos maistui – tikrai ne svarbiausia. Be to, jau kelis šimtus metų kapitalizmą statantys daugiau patyrę Vakarų Europos gyventojai gerokai labiau vertina sveikatą.

Alkoholizmo bėdų netrūksta ir ten, tik vakariečiams ši prekė, palyginti su pajamomis, gerokai pigesnė. Mat mūsų besikeičiančios valdžios ir toliau naiviai tiki: branginant alkoholį ir tabaką žmonės mažiau ir geria, ir rūko. Bankininkų tyrinėjimai liudija ką kita: kas gėrė – tie geria ir toliau. Ir svarbiausia: ar tokie tyrimai kada nors bus naudingi valstybės institucijoms?

Diskusija šia tema - „Kam išleidžia pinigus vidutinis lietuvis?“

Jis ir ji – išsilavinę, turintys gerus darbus, neturintys žalingų įpročių – puikiai vaidina tobulą šeimą. Ir niekas nepasakytų, kad ji jau daug metų kenčia smurtą. Ne fizinį, o psichologinį, gal ekonominį ar seksualinį. Koks gali būti smurtas, nuo ko jis prasideda ir kas verčia moteris tylėti?

Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba politikus, žmogaus teisių gynėjus, policijos pareigūnus ir žiniasklaidos atstovus sukvietė į diskusiją „Smurtas – ne tik kumščiai“. Renginio metu savo istorijomis dalijosi ir smurtą patyrusios moterys.

Simona psichologinį smurtą kentė penkerius metus, kol jis peraugo į fizinį. Tai buvo žodžiai, grasinimai, gąsdinimai. Nors moteris dirbo ir uždirbo nedaug, gyvenimo draugas vertė mokėti už butą, nes ji gyveno jo namuose. „Nesvarbu, kad mes auginome bendrą dukrą, visus pinigus turėjau atiduoti jam. Kaskart duodavo tam tikrą sumą, kad galėčiau parduotuvėje nupirkti maisto, tačiau grįžusi namo turėjau rodyti pirkimo kvitą“, – prisimena Simona.

Susitikimus su draugėmis moteris buvo priversta pamiršti. „Arba turėdavau eiti kartu su juo. Tačiau jis dažniausiai būdavo išgėręs ir darydavo man gėdą“, – prisipažįsta pašnekovė.

Kantrybės taurę perpildė fizinio smurto protrūkis, kai vyras Simonai vaikų akivaizdoje į koją smeigė šakutę. „Tada aš išėjau. Iš socialinių darbuotojų sužinojau, kur galiu gauti pagalbos. Iki tol nejutau, kad ką nors be jo galiu, būsiu reikalinga, sugebėsiu. Vilniaus miesto krizių centre pradėjau naują gyvenimą: baigiau 12 klasę, man padėjo susirasti darbą ir šiandien žinau, kad viena galėsiu išlaikyti savo vaikus“, – pasakoja moteris.

Plačiau šia tema – rašinys „Smurtas – ne tik mėlynės“.

Nerimas, nemiga, apatija, padažnėjęs širdies ritmas, galvos skausmai ir net virškinimo sutrikimai... Ir visa tai – be jokios aiškios priežasties. Gydytojams vis dažniau tenka konsultuoti pacientus, kuriems gali pasiūlyti ne vaistų, o išsikraustyti iš didmiesčio. Taigi kas tas megapolio sindromas?

Net keli pasaulio miestai pretenduoja į seniausio iki šių dienų išlikusio miesto titulą. Apie jų amžių galime spręsti daugiausia iš archeologinių radinių ir tik labai retais atvejais iš rašytinių šaltinių. Tad kuris miestas – seniausias?

Sirai teigia, kad jų teritorijoje yra net du seniausi miestai – tai sostinė Damaskas ir pastaraisiais metais liūdnais įvykiais išgarsėjęs Alepas. Damaskas egzistavo jau prieš 3 500 metų, kai buvo pirmą kartą paminėtas Egipto dokumentuose. Jei tikėtume archeologiniais tyrimais, šis miestas yra senesnis bent 700–800 metų. Na, o viduramžių istoriko Ibn Asakiro teigimu, dabar jam turėtų būti daugiau kaip 6 tūkst. metų. Tiesa, šis istorikas buvo damaskietis, tad nieko nuostabaus, jei miestą kiek pasendino. Alepas turi kiek didesnes galimybes vadintis seniausiu miestu, nes jo naudai byloja archeologiniai radiniai, kurių amžius siekia 8 tūkst. metų.

Kitų seniausių miestų chronologija ne ką tikslesnė. Reikėtų paminėti Kirkuką (Irake), gyvenamą jau daugiau nei 4 500 metų, Libano sostinę Beirutą, skaičiuojantį apie 5 tūkst. metų. Panašiu metu galėjo būti įkurtas ir Libane esantis Biblas. Na, o realiausias pretendentas vadintis seniausiu miestu yra Izraelio Jerichas. Jam dabar gali būti 9–11 tūkst. metų. Beje, žymioji Jeruzalė net nepatenka į seniausių išlikusių miestų dešimtuką.

Tiesa, supratimas apie miestą kaip apie specifinių problemų šaltinį atsirado gerokai vėliau ir sietinas su didinga antikine Roma. Kad ir kaip norėtų sirų, žydų ar egiptiečių istorikai vadinti minėtas gyvenvietes tikrais miestais, iš esmės tai buvo didelių agrarinių teritorijų prekybos ir amatų centrai, kurių negausūs gyventojai dirbo aplinkinių žemdirbių naudai. Tokie miestai greičiau priminė mums puikiai žinomus tradicinius bažnytkaimius.

Plačiau apie tai sužinosite rašinyje „Didmiesčio sindromas, arba Kai miestas tampa žudiku“.

Daugiau svarbių, įdomių ir naudingų temų - žurnale SAVAITĖ