Naujausiame žurnalo „Savaitė“ numeryje mūsų skaitytojus laukia atviras interviu su aktore Larisa Kalpokaite. Diskusijų puslapyje šįkart bandysime išsiaiškinti ar geriausi vaistai tikrai yra geriausi. O atkaklesni skaitytojai galės pasigilinti ir sužinoti, ar jie kartais nėra iš bajorų giminės.

Teatro, televizijos ir kino aktorė Larisa Kalpokaitė sausio 27 dieną švęs 60-metį. „Man ta sukaktis kelia jaudulį tarsi prieš egzaminą, nes ta proga ketinu palepinti savo talento gerbėjus kiek netikėtais susitikimais ir nauja koncertų programa – joje, be romansų, skambės ir poezija“, – atvirauja moteris.

– Esate viena vyriausių Vilniaus mažojo teatro aktorių, tačiau, žinant jūsų energiją ir linksmą būdą, jums veteranės vardas visai netinka.

– Puikiai supratau taisyklę, kad su jaunimu sutarsi tada, jeigu savęs nelaikysi labiau patyrusiu, protingesniu. Kas gi mėgsta, kai jiems, ypač aktoriams, šiais laikais viską žinantiems, pamokslaujama? Scenoje ar kine pažinimo kelią jie atras patys. Antra vertus, jie yra pranašesni už mūsų kartą, nes geriau išmano naująsias technologijas. Džiaugiuosi, kad teatro jaunimas į mane kreipiasi „tu“. Tada jautiesi jaunatviškiau, o tai yra šansas per anksti nepasenti, neprarasti energijos.

– Kas jūsų gyvenime per pastaruosius dešimtmečius įvyko netikėto, apie ką net nebūtumėte pagalvojusi?

– Aš tikrai niekada netikėjau, kad tapsiu populiari, kad vaidinsiu ne tik teatre, kad būsiu populiaraus serialo herojė. Negalvojau, tiksliau, baiminausi rengti rusiškų romansų koncertus, nemaniau, kad Lietuvoje jie kam nors įdomūs. Keista, kad romansus labai mėgsta kauniečiai. Tikrai buvau labai nustebusi, kai prieš kelerius metus teko dainuoti Kauno Įgulos bažnyčioje surengtame koncerte. Susirinko tiek žmonių, kad nebuvo vietos, kur obuoliui nukristi. Esu dėkinga mano antraisiais namais tapusio Vilniaus mažojo teatro aktorei Ingai Burneikaitei – ji, žinodama, jog turiu gražų balsą, visą laiką ragino mane dainuoti. Baigusi Vilniaus 5-ąją vidurinę mokyklą stojau į tuometės Konservatorijos operinio dainavimo parengiamuosius kursus ir tik vėliau pasirinkau aktorinį meistriškumą.

Apie aktorės amžių rizikinga kalbėti, nes mes visos norime atrodyti jaunos... Prisimenu, kai man buvo 30 metų, teatre vyko spektaklis, skirtas vienai garsiai aktorei, šventusiai 60-metį. Jai išėjus į sceną padėkoti, pamaniau: „Oi, jums jau viskas... Sėdėkit su savo patarimais jaunimui, o mes darysim savo.“ Pensija tuomet moterims buvo nuo 55-erių. Dabar, pati sulaukusi tokio amžiaus, manau, kad tai – brandi vasara, o jos gėris – būti reikalingai.

Už tai, kad turiu tiek darbų, noriu padėkoti Dievui, likimui. Štai ir po mūsų pokalbio skubėsiu į susitikimą dėl naujo filmo „Pasiutusios Kalėdos“ filmavimo. Žinoma, vėl bus komedija, nes režisieriams ir, ko gero, žiūrovams labiau patinku atlikdama komiškus vaidmenis. Džiaugiuosi, kad yra ir išimčių, tokių kaip režisierės Gabrielės Tuminaitės Mažajame teatre pastatytas spektaklis „Bedalis ir labdarys“ ar neseniai per televiziją rodytas serialas „Laisvės kaina. Partizanai“, kur vaidinau tragiško likimo žydę.

Visą interviu „Larisa Kalpokaitė: „Džiaugiuosi laime, nors ji ir kiek vėlyva“ skaitykite žurnale „Savaitė“.

Sveikatos apsaugos ministerija (SAM) ir toliau laikosi nuomonės, kad medikai ir juo labiau pacientai apie vaistus nieko neišmano, tad tik ši institucija toliau spręs, kaip geriausia gydyti. Pastaroji naujiena – tikimasi įpratinti pacientus nebijoti rinktis pigiausių vaistų.

Tad gali būti taip, kad netrukus gydytojas, pirmąkart pacientui skirdamas vaistus, privalės pažymėti receptą spaudu „Pirmas paskyrimas“, o vaistininkas tokiam pirkėjui – pasiūlyti pigiausius kompensuojamuosius vaistus. Ministerija tikisi taip skatinti generinių (t. y. gaminamų pagal licencijas) vaistų vartojimą, nes esą originalūs, kartu ir brangūs vaistai nežinia ar visada geriau padeda pacientams – veiklioji medžiaga juk visur ta pati…

Tačiau SAM nutyli daugybę labai svarbių aspektų. Visų pirma, ar tikrai generiniai vaistai savo poveikiu prilygsta originaliems? Jei taip būtų, bent jau turtingieji Vakarų europiečiai jų neskirtų. Tačiau taip nėra. Antra, kodėl gydytojas Lietuvoje savo pacientui, kurį pažįsta galbūt net ne vienus metus, negali skirti konkretaus vaisto ir recepte turi nurodyti tik veikliąją medžiagą? Maža to, konkretų vaistą pacientui siūlo ir parduoda vaistininkas, nors už paciento gydymą atsako tik medikas...

Trečia (svarbiausia), jei ministerija taip imasi propaguoti kuo pigesnius vaistus, gal taip norima taupyti kompensuojamiesiems vaistams skiriamas lėšas? Ar ne tai ir yra pagrindinė priežastis, paskatinusi SAM dar labiau „rūpintis“ mūsų sveikata?

Diskusija šia tema „Ar tikrai geriausi vaistai – pigiausi?“

Jeigu jūsų pavardė – Radvila, Giedraitis, Goštautas ar Tiškevičius, gali būti, kad jūsų giminės šaknys persipynusios su garsiosiomis Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) didikų šeimomis. Istorikai spėja, kad iki 10 proc. – iki 200 tūkst. – dabartinės Lietuvos gyventojų galėtų būti kilę iš kilmingųjų luomo.

Gilindamiesi į savo krašto istoriją ar tiesiog skaitydami istorijos vadovėlius ne kartą susidūrėme su žodžiu „luomas“. Juo apibūdinama socialinė grupė, turėjusi įstatymais ir papročiais nustatytas paveldimas teises, privilegijas ir pareigas.

Istorikai aiškina, kad Lietuvoje kilmingųjų luomas susiformavo XIV a. iš didžiojo kunigaikščio kariauninkų. Jie buvo remiami kunigaikščio centralizuotai surinktos duoklės lėšomis, todėl galėjo geriau apsiginkluoti ir atsitraukę nuo ūkio užsiimti nuolatine karine ir administracine veikla. Vienas seniausių mokesčių buvo pagalvės mokestis, vėliau atsirado gėralų, tiltų, kelių tiesimo, kalėjimo ir dar daug kitokių.

Po kurio laiko karo tarnybą atliekančius žmones imta vadinti bajorais. Ilgai bajorų luomas išliko atviras, t. y. į jį buvo galima patekti ne tik pagal kilmę, bet ir už nuopelnus didžiajam kunigaikščiui, pavyzdžiui, valstietis už 10 kariuomenei įteiktų kirvių ar keletą žirgų galėjo būti paaukštintas – tapti bajoru. Plečiantis stambiajai žemėvaldai, bajorijos viršūnė pasivadino ponais.

XV a. atsiradusi Ponų Taryba prisidėjo prie valstybės valdymo, patarė karaliui. XVI a. pabaigoje visi bajorai ėmė dalyvauti valstybės valdymo procese ir vadintis ponais, o buvę ponai tapo didikais. Bajorų luomas susiskaidė – jį sudarė aukščiausios kilmės didikai (kunigaikščiai), tarnybiniai bajorai, stambieji bajorai, taip pat priklausomų žmonių neturintys bajorai, plikbajoriai, labai priklausę nuo didikų.

Dalijimasis į socialines grupes nuteko savo galios 1918 m., kai Lietuvos Vyriausybės sprendimu buvo panaikinta luomų sistema.

Plačiau apie tai – publikacijoje „Gal ir jūs iš kilmingųjų giminės?“

Daugiau svarbių, įdomių ir naudingų temų - žurnale SAVAITĖ