„Lietuvoje smurtas prieš vaikus yra įsisenėjusi problema: praėjusiais metais nuo smurto artimoje aplinkoje nukentėjo 1239 nepilnamečiai. Ir tai tik atvejai, kai buvo kviesta policija, pradėtas tyrimas. Vis tik norėdami apsaugoti vaikus turime dirbti su jų tėvais, nes smurtas kyla iš nežinojimo, kaip reaguoti sudėtingose situacijose. Kartu su šeimų organizacijomis įdėjome tikrai daug pastangų, kad krizę patiriančioms šeimoms būtų sudaroma galimybė keisti situaciją vaikams augant kartu su tėvais“, – sako ministras.

– Kai kurie tėvai sako, kad šiais laikais neįmanoma suprasti, kas yra smurtas prieš vaiką? Daugiausia klausimų kelia psichologinis smurtas, todėl atsiranda netgi bijančių, kad telefono atėmimas iš vaiko ar sprendimas neleisti žaisti kompiuteriu gali būti traktuojamas kaip smurtas? Kaip yra iš tiesų?

– Telefono paėmimas ar apribojimai žaisti kompiuteriu tikrai negali būti traktuojami kaip smurtas, nes tai niekaip nesusiję su vaiko žeminimu, patyčiomis ar gąsdinimu. Reikia atskirti vaiko norus nuo jo raidos poreikių. Naujas telefonas ar galimybė žaisti kompiuterinius žaidimus nėra pamatinis vaiko poreikis, tai tarsi tam tikra privilegija. Ir būtent tėvai nustato taisykles, kada ir kaip galima naudotis šiomis privilegijomis.

Tuo tarpu psichologinis smurtas yra visai kas kita. Tarkime, jeigu tėvai nuolat ir sistemingai kartoja, kad vaikas yra kvailas, vadina jį žeminančiais žodžiais, tyčiojasi iš išvaizdos, kalbėjimo būdo, žaidimų, niekina bet kokias vaiko pastangas, gąsdina susidorojimu, neleidžia miegoti ar ruošti pamokų – tai bus psichologinis smurtas. Be to, svarbu pabrėžti, kad tai turi būti nuolatinis ir sistemingas elgesys, nes vieną kartą klysti gali visi.

– Seimas priėmė Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo pakeitimus, kurių didžioji dalis įsigalios nuo 2020 m. Gal galite papasakoti, kas keisis?

– Pagrindinė naujiena, kad atsisakėme grėsmės lygių bei perėjome prie poreikių vertinimo. Tai reiškia, kad nuo 2020 m. pranešimą gavę vaiko teisių apsaugos specialistai vertins, ko reikia, kad šeima galėtų išspręsti savo problemas.

Jeigu bus nustatomas pagalbos poreikis, tuomet savivaldybė teiks visą reikiamą pagalbą. Jeigu bus nuspręsta, kad vaiką būtina apsaugoti, tuomet į pagalbą bus pasitelkiami giminaičiai, kurie vieną arba du mėnesius padės užtikrinti vaiko saugumą, neišskyrus jo su tėvais. Blogiausiu atveju, kai giminaičių nėra arba jie nesutiks padėti, tuomet vieną iš nesmurtaujančių tėvų kartu su vaiku bus galima apgyvendinti krizių centre ar kitoje panašioje įstaigoje.

Tai reiškia, kad į teismą dėl tėvų teisių apribojimo bus kreipiamasi tik tuomet, kai bus išnaudotos visos kitos priemonės, bet tėvai nerodys jokių pastangų keistis ar keisti savo elgesį. Kiekviena šeima nusipelno turėti antrą galimybę.

– Įstatyme prašoma tėvų pasirūpinti, jog vaikai iki 6 metų ar vaikai su negalia, atsižvelgus į jų specialiuosius poreikius ir brandą, neliktų be 14 metų ar vyresnių žmonių priežiūros. Įmanomas tik trumpalaikis, iki 15 minučių, palikimas saugioje aplinkoje. Kam to reikia?

– Lietuvoje turėjome ne vieną atvejį, kai maži vaikai sudegė ar mirė apsinuodiję, nes buvo palikti vieni, o namuose kilo gaisras. Tėvai beveik visais atvejais vaikus paliko miegančius, tačiau kilus gaisrui jie buvo per maži, kad galėtų išsigelbėti ar laiku išsikviesti pagalbą.

Todėl turime susitarti dėl bendrų taisyklių, kada yra saugu vaikus palikti vienus. Nuostatą dėl trumpalaikio palikimo įterpėme dėl to, kad tėvams kildavo labai daug klausimų: o kas, jeigu išnešiu šiukšles? Žinoma, kad nieko nenutiks, jei išnešite šiukšles. Tačiau iš esmės reikėtų vengti vaikus iki 6 metų palikti be vyresnių nei 14 metų vaikų priežiūros, nebent mažylis trumpam paliekamas saugioje aplinkoje su 7–13 metų pakankamai savarankiškais vaikais.

– Ką galite patarti tėvams, jeigu susiduria su vaiko teisių apsaugos specialistais?

– Pirmiausia patarčiau bendrauti ir kalbėtis. Nors buvo kilę daug pasipiktinimo ir baimių, bet ramiai pagalvokime: specialistai gauna pranešimą, kad vaikas galbūt mušamas – ant jo kūno pastebėta mėlynių ir panašiai. Jie nepažįsta šeimos, nežino ir konkretaus vaiko. Surinkę pradinę informaciją atvyksta pasidomėti, ar šeimoje viskas gerai. Viena situacija – tėvai atsako visus klausimus, paaiškina, kad vaikas labai aktyvus, pats vaikas irgi nerodo jokio nerimo, taigi įvertinę situaciją specialistai išvyksta. Kita situacija – tėvai atsisako atsakyti į klausimus, pyksta, viską neigia, neleidžia vaikui kalbėti, veja specialistus lauk. Pagalvokite, kuriuo atvejų kiltų įtarimų, kad kažkas blogai?

Partnerių informacija.