Europa intensyviai kuria žiedinės ekonomikos strategijas, kurios leistų maksimaliai sumažinti atliekų kiekį panaudojant perdirbamas žaliavas ne vieną sykį, tačiau mūsų politikai ir toliau nori atliekas ne perdirbti, o deginti.

Arūnas MARCINKEVIČIUS

Bus trys atliekų deginimo jėgainės

Sausio pradžioje Vilniaus miesto savivaldybė leido valstybės valdomai energetikos įmonių grupei „Lietuvos energija“ statyti 345 mln. eurų vertės kogeneracinę jėgainę. Naujosios elektrinės statyba netrukus prasidės Vilniaus pašonėje, šalia Gariūnų turgavietės.

Tuo suinteresuoti verslininkai nesnaudžia: statybą planuojama užbaigti per dvejus metus, kaip tik prieš 2019-ųjų šildymo sezoną. Minėtam projektui užsitikrinta ir Europos parama: pernai gruodį Europos investicijų bankas Vilniaus kogeneracinei jėgainei suteikė 190 mln. eurų paskolą, o dar rugsėjį 153 mln. eurų paramą – Europos Komisija.

Kadangi būsimoji elektrinė – rimtas technologinis projektas, pasitelkti ir užsieniečiai: atliekų deginimo ir bendrus technologinius įrenginius už 178,29 mln. eurų statys Vokietijos įmonės „Steinmuller Babcock Environment“ ir Lenkijos statybos bendrovės „Budimex“ konsorciumas. Biokuro deginimo įrenginius už 149,65 mln. eurų įrengs Lenkijos energetikos objektų statytoja „Rafako“.

Be abejo, prisideda ir „Lietuvos energija“ – įgyvendins 88 MW elektros ir 227 MW šilumos galios jėgainės projektą. Nenori likti nuošalyje ir Vilniaus savivaldybė: ateityje iki 5 proc. jėgainės akcijų galės įsigyti jos valdomi Vilniaus šilumos tinklai.

Beje, „Lietuvos energija“, ėmusis tokios statybos, neapsiriboja tik Vilniumi: kartu su Suomijos kapitalo bendrove „Fortum Heat“ jau stato 150 mln. eurų vertės Kauno kogeneracinę jėgainę. O pirmoji tokia jėgainė nuo 2013 m. veikia Klaipėdoje.

Čia deginama įspūdingas kiekis trijų rūšių kuro – iš viso 260 tūkst. tonų per metus. Iki pusės šio kiekio sudaro rūšiuotos komunalinės atliekos. Termofikacinė jėgainė dirba pagal įprastą schemą: šilumą parduoda „Klaipėdos energijai“, o ši tiekia ją į Klaipėdos miesto centralizuotą šilumos tiekimo sistemą. Taip uostamiestis gauna iki 40 proc. miestui reikalingo kiekio šilumos.

Atliekų gali pritrūkti

Lietuvoje susidarančių atliekų kiekis turėtų mažėti, rodo UAB „Ekokonsultacijos“ atlikta studija. Jei šios prognozės pasitvirtins, mūsų šalis vadovausis Europos Sąjungos (ES) žiedinės ekonomikos rekomendacijomis ir daugiau atliekų perdirbs, statomos atliekų deginimo jėgainės ateityje gali susidurti su lietuviškų atliekų trūkumu.

Pasak „Ekokonsultacijų“ vadovės Linos Šleinotaitės-Budrienės, 2016 m. atliekų sektoriaus statistika ir padėtis analizuota siekiant išsiaiškinti, kiek Lietuvai reikia pasitempti norint įgyvendinti ambicingus ES žiedinės ekonomikos komunalinių atliekų perdirbimo ir kitus tikslus 2030-aisiais. Minėtos bendrovės projektų vadovės Ingos Muliuolės teigimu, užpernai mūsų šalyje susidarė beveik 1,3 mln. tonų komunalinių atliekų.

„Tačiau matome tendencijas ir skaičiuojame, kad komunalinių atliekų srautas nuosekliai mažės ir 2030 m. Lietuvoje jų turėtų susidaryti dar mažiau – apie 1,16 mln. tonų“, – sako I. Muliuolė ir pabrėžia, kad tokios jų prognozės grindžiamos ne tik mažėjančiu gyventojų skaičiumi ar ekonomine padėtimi, bet ir tikėjimu, jog visuomenės ekologinis sąmoningumas augs ir vartojimas bus saikingesnis.

„Jeigu ir toliau bus dedamos pastangos rūšiuoti atliekas, atskirai surinkti ne tik antrines žaliavas, bet ir maisto atliekas, stengsimės pasiekti žiedinės ekonomikos 65 proc. komunalinių atliekų perdirbimo lygį ir komunalinių atliekų mažėjimo prognozės pasitvirtins, mažiau nei po 10 metų dabar statomos atliekų deginimo jėgainės jus atliekų stygių“, – teigia pašnekovė.

Pramonės atliekų srautus analizavusi aplinkosaugos ekspertė Marija Lippa taip pat tvirtina matanti šių atliekų mažėjimo tendenciją: „Net 90 proc. visų gamybinių atliekų sudaro statybinės, žemės ūkio ir medienos pramonės atliekos. Bendros tendencijos tokios, kad gamybinių atliekų srautas stabilizuojasi. Nors statybinių atliekų kiekis didėja, kitų, tokių kaip žemės ūkio ar medienos pramonės, atliekų susidaro mažiau.“

Pasak ekspertės, per metus šalyje susidaro iki 60 tūkst. tonų pramonės atliekų, tinkamų deginti atliekų deginimo jėgainėse. Jos šiuo metu kol kas vis dar vežamos į sąvartynus. Nors štai medienos pramonė žingsnis po žingsnio artėja beatliekės gamybos link, gamindama, pavyzdžiui, pjuvenų briketus. Tai – vadinamoji zero waste strategija, kai didžioji dalis medienos pramonės atliekų perdirbama ar panaudojama energijai gauti.

Todėl šios srities specialistai vis garsiau sako, kad Lietuvai jau dabar reikia priimti sprendimus, kaip ateityje bus tvarkomos atliekos. Nes kol kas aukštais atliekų perdirbimo rezultatais, kokių jau pasiekė Vakarų Europos šalys, pasigirti negalime.

Todėl L. Šleinotaitė-Budrienė ir klausia: „Ar rinksimės įgyvendinti ambicingus žiedinės ekonomikos tikslus ir investuosime į atskirą antrinių žaliavų, maisto atliekų surinkimą, atliekų perdirbimą ir medžiagų išgavimą, stiprinsime savivaldybių ir perdirbimo sektoriaus kompetenciją bei finansavimą? O galbūt eisime kitu keliu ir, akcentuodami išskirtinai energetikos prioritetą, kildami atliekų tvarkymo piramide tik vienu laipteliu aukščiau už atliekų išmetimą į sąvartynus, komunalines atliekas naudosime energijai išgauti?“

Dviejų strategijų kova

Viena vertus, ES skatina kogeneracinių elektrinių statybą, nes taip mažinama bendrijos priklausomybė nuo importuojamų energijos žaliavų. Ir ypač dabar, kai vis labiau stiprėja ES ir Rusijos šaltasis karas ir kai apie trečdalį Senajam žemynui reikalingos naftos bei dujų importuojama būtent iš pastarosios valstybės.

Statyti tokias elektrines skatina ir jose montuojama vis geresnė technika: dabar naudojami modernūs katilai, gaminantys ir šilumą, ir elektrą. Be to, įprastose elektrinėse energijos nuostoliai siekia nuo 40 iki 70 proc., o kogeneracinėse jėgainėse – tik apie 10 proc.: gaminant elektrą įprastose elektrinėse susidariusi šiluma išspinduliuojama į aplinką, o kogeneracinėse – perduodama vartotojams. Taip išnaudojama apie 90 proc. visos sudeginto kuro energetinės vertės.

Kita vertus, labiau patyrusi Vakarų Europa pastaruoju metu vis labiau akcentuoja daugkartinį atliekų perdirbimą. Ši tendencija jau yra įgavusi oficialių ES dokumentų pavidalą bendru žiedinės ekonomikos pavadinimu. Žiedinės ekonomikos esmė tokia, kad beveik viskas, kas laikoma atliekomis, turi būti surūšiuota ir perdirbta. Tačiau Lietuvoje kol kas laimi pirmoji atliekų tvarkymo strategija. Tai suprantama, turint omenyje stiprų energetikų užnugarį tarp mūsų politikų. „Begalinis“ atliekų tvarkymas ir perdirbimas – palyginti labai jauna verslo šaka mūsų šalyje, neturinti didelio lobistų palaikymo Seime ar Vyriausybėje.

Tiesa, kogeneracinių elektrinių šalininkai, kaip jau minėta, susiduria su viena rimta problema: kiek tų degintinų atliekų susidarys Lietuvoje po 10 ar 20 metų? To prognozuoti negali nei nepriklausomi ekspertai, nei Energetikos ministerija. Tad jau dabar, dar tik statant antrąją tokią elektrinę Kaune ir ruošiantis statyti trečiąją Vilniuje, kyla pagrįstų abejonių: ar mūsų šalyje susidarysiančių atliekų pakaks aprūpinti trims jėgainėms? O jei reikės atliekas importuoti?

Reikės keisti įstatymus, kad tas užsienines šiukšles būtų galima įvežti. Antraip gali sustoti jėgainės. Ir kaip į tai reaguos visuomenė? Juk atliekų rūšiavimas ir perdirbimas vis labiau tampa ES prioritetu, stumdamas į antrąją vietą iki tol propaguotą atliekų deginimą. Ir ar nebus taip, kad visu pajėgumu ėmus veikti šioms trims atliekų deginimo jėgainėms visos iniciatyvos kuo daugiau atliekų rūšiuoti tiesiog žlugs?

Neberūšiuosime šiukšlių?

Vilniaus universiteto Chemijos ir geomokslų fakulteto Geomokslų instituto doktorantas Justinas Kilpys teigia, kad Lietuva, turėdama tris atliekų deginimo jėgaines ir norėdama patenkinti atliekų poreikį, turės neberūšiuoti šiukšlių. Tačiau tai prieštaraus Europos Komisijos kovos su klimato kaita strategijai ir žiedinės ekonomikos principams.

Juolab kad visos pasaulio šalys (išskyrus Jungtines Amerikos Valstijas) jau pasirašė Paryžiaus klimato kaitos susitarimą, įpareigojantį valstybes mažinti atmosferos taršą ir užtikrinti, kad temperatūra Žemėje nepakiltų daugiau nei 2 °C, palyginti su ikiindustriniu laikotarpiu. ES yra parengusi savo klimato kaitos švelninimo strategiją ir išsikėlusi tikslą iki 2030 m. sumažinti anglies dioksido emisiją 40 proc.

Kaip minėta, Paryžiaus klimato kaitos susitarime numatytas tikslas sustabdyti atmosferos taršą taip, kad temperatūra Žemėje nepakiltų daugiau kaip 2 °C. Tačiau planetos mastu tas dviejų laipsnių pokytis lems daug kitų pokyčių, ir prie jų teks prisitaikyti kiekvienam. Temperatūros kaita sukelia negrįžtamus procesus, tam tikrus gamtos reiškinius. Todėl ne veltui atliekų rūšiavimo ir ekologijos lyderėmis yra laikomos Skandinavijos šalys.

Pasak J. Kilpio, skandinavai labai intuityviai junta aplinką. Rūpinimasis gamta, atliekų rūšiavimas ir perdirbimas, važinėjimas dviračiais, dyzelinių automobilių keitimas elektromobiliais yra visiškai natūralūs sprendimai. Kita vertus, tai naudinga ir finansiškai. Skandinavai pamatė nišą, kurios Rytų ir Pietų Europos šalys vis dar nelaiko ekonomiškai pelninga. Priimant šiuos sprendimus, nereikia investuoti milijonų į atliekų deginimo jėgainių statybą, o rezultatas dažnai būna dar didesnis.

Tad, pabrėžia J. Kilpys, atliekų rūšiavimas nėra vienintelis būdas mažinti neigiamą poveikį aplinkai – yra ir kitų priemonių. Svarbu suprasti savo veiksmų padarinius aplinkai, žinoti klimato kaitos poveikį ir išsiugdyti teigiamus įpročius, kurie gali būti labai naudingi ir sveikatai: dažniau važinėti dviračiais, riboti mėsos vartojimą, rinktis ekologiškus kūno higienos ir namų priežiūros produktus. Naudodami mažiau aplinkai pavojingų medžiagų rūpinsimės ir savimi, ir gamta.

Šis tas apie atliekas

* Paprasčiausias (primityviausias) būdas atsikratyti atliekų – jas išmesti į sąvartynus, aukštesnė pakopa – deginimas ir energijos gamyba, dar aukščiau rikiuojasi atliekų perdirbimas ir pakartotinis naudojimas. Aukščiausiai yra prevencija, pavyzdžiui, toks gamybos būdas, kai pavyksta apskritai išvengti pakuočių ar kitokios taršos.
* Lietuvoje vien komunalinių atliekų kasmet susidaro apie 1,3 mln. tonų, iš jų sudeginama tik apie 12 proc. Bioskaidžios ir rūšiuotos atliekos sudaro maždaug trečdalį viso kiekio.
* Visos trys mūsų šalyje pastatytos atliekų deginimo jėgainės per metus galės sudeginti 615 tūkst. tonų atliekų. „Lietuvos energija“ tvirtina, kad degintinų atliekų pakaks. Kauno technologijos universiteto mokslininkai oponuoja: 2030 m. bendras deginti tinkamų atliekų kiekis optimistiškiausiu atveju sieks tik 433,8 tūkst. tonų.

Daugiau svarbių, įdomių ir naudingų temų - žurnale SAVAITĖ