Mažą Žemaitijos miestelį išgarsino pyragas

Mažą Žemaitijos miestelį išgarsino pyragas

R. Šiaulienė savo gyvenimo nebeįsivaizduoja be šventinio pyrago kepimo.


Daugiau nei pusšimtį metų kepamas „Salantų pyragas“ ne tik išgarsino mažą miestelį Kretingos rajone, bet ir tapo savotiška jo vizitine kortele. Regioną legendiniu pyragu aprūpinantys sutuoktiniai verslininkai Rūta ir Vilmantas Šiauliai džiaugiasi tokia kepinio sėkme, kurios, sako, nebūtų be tvirtos it kumštis šeimos.


Jurga SAJENKIENĖ


Populiarus be skambių reklamų


Prieš Kalėdas ir Naujuosius metus, Velykas darbo ir užsakymų padaugėja keliskart. Suktis vos spėja, nes visi ant vaišių stalo pageidauja turėti pamėgtojo pyrago. Jį perka ir išsiruošusieji į svečius lauktuvėms. „Pro Salantus daug pravažiuojančių žmonių, nemažai jų stabteli nusipirkti pyrago. Vieni nori pamaloninti namiškius, kiti giminaičius, draugus ar pažįstamus. Prieš šventes didžiausias pirkimas. Tuomet pajuntame tikrą šventinę nuotaiką. Rodos, ir sėkmė šypsosi, ir žmonės laimingesni“, – kalbėjo R. Šiaulienė.


Jos žodžiais, „Salantų pyrago“ specialiai niekada nereklamavo ir nekūrė dėmesį atkreipiančių istorijų. Žinia persidavė iš lūpų į lūpas, kartais gardėsiu pavaišinus svečius. O vietiniai su juo užaugo ir užaugino savo vaikus – Salantuose geidžiamiausiomis lauktuvėmis tapęs „Salantų pyragas“ kepamas nuo 1967-ųjų. Anuomet, švenčių dienomis, jį kepdavo visą parą. Norėdamos iškepti toną šių pyragų, kepėjos pagalbos prašydavo namiškių. Niekas neatsisakydavo, visi atsiraitoję rankoves triūsdavo per naktį. Ryte, jau nuo šeštos valandos, prie senosios kulinarijos parduotuvės nusidriekdavo ilga žmonių eilė – visi norėdavo nusipirkti šviežio pyrago. Senieji salantiškiai pasakojo, kad miestelyje šventėms pyragus kepdavo namų krosnyse, tie, kas neturėdavo, nešdavo kepti pas kaimynus.

REKLAMA


Nuo darbų laisvą valandą radusi R. Šiaulienė nenutylėjo: senojoje Salantų kepykloje, grįžus po mokslų, kelerius metus teko padirbėti ir jai, ir jos anytai. Tiesa, tik tuomet nenumanė, kad ateityje mėgstamas darbas taps šeimos verslu.


Nuojauta neapgavo


Profesionali virėja ir maisto technologė, uždarius Salantų kepyklą, vietoj išeitinės kompensacijos pasiėmė įrangą: seną maišyklę ir plakiklį. „Jau tuomet, matyt, galvojau, kad toliau kepsiu pyragus“, – šypsojosi maloniai bendraujanti moteris.


Po kelių nedarbo mėnesių Rūta su vyru Vilmantu namo rūsyje įsirengė kepyklėlę, prieš tai dar nusipirkę kepimo spintą ir kepimo krosnelę. Imtis verslo skatino ne tik noras susikurti darbo vietą, bet ir žmonės, pageidavę ir labai greitai pasigedę garsiojo pyrago. Pirmuosius kepalus sutuoktiniai kepė vieni dieną ir naktį, ilgainiui pasikvietė pagalbininkų. Pirmais metais Šiauliai iškepdavo po 8 kepalus per valandą, po dvejų metų – 32, o 2007-aisiais, atnaujinę įrangą, pajėgė iškepti 42 pyragus. Tačiau per šventes pyrago vis tiek pritrūkdavo. Dabar per dieną „ Salantų pyrago“ iškepa 40–50 kilogramų. Šventėms – apie 2 tonas.

REKLAMA


Nuosekliai dėliodama savo istoriją, R. Šiaulienė atviravo: buvo laikas, kai kepyklėlė dirbo dviem pamainomis. Tačiau ilgainiui apsiribojo viena, nes krūvis buvo per didelis. Kepėjos, atlikusios savo darbą, išeidavo namo, verslą įsukę Šiauliai sau to leisti negalėjo – dirbti ir viską sužiūrėti turėjo tiek rytinėje, tiek vakarinėje pamainoje. „Atrodė, kad kurį laiką net iš savo kiemo neišėjome, – prisiminė moteris. – Vaikščiojome iš namų į kepyklą, iš jos į namus.“ Individualią įmonę savo vardu įregistravo 1996 m.
Sėkmingai įsivažiavus, Kretingos kultūros centras verslininkę paskatino „Salantų pyragui“ iškovoti tautinio paveldo produkto sertifikatą. Jį gavo išimties tvarka. Įprastai reikalaujama, kad gaminys, pretenduojantis vadintis tautiniu paveldu, skaičiuotų bent šimtą metų. Neoficialiu mažo miestelio Kretingos rajone simboliu tapęs „Salantų pyragas“ šimtmečio slenksčio nebuvo peržengęs, bet jau turėjo savo istoriją ir penkis dešimtmečius neblėstantį pripažinimą bei gausias valgytojų gretas.


Rūta Šiaulienė turi išsaugojusi jau gerokai sutrintą ir apiplyšusią, nuo laiko pageltusią sovietmečiu veikusios Salantų valgyklos technologinę kortelę, kurioje kruopščiai surašytas pyrago receptas ir išsami jo gaminimo eiga. Salantus išgarsinęs kepinys vadinosi „Pagerintu naminiu pyragu“. Daugiau nei du dešimtmečius jį kepanti moteris prisiminė: pyragas buvo brangus, todėl tėvai gardėsį pirkdavo tik per Kalėdas, Velykas ar sulaukus svečių.



Kepant šių dienų „Salantų pyragą“ skrupulingai laikomasi senosios receptūros, tačiau, verslininkės žodžiais, skonis kiek kitoks – pokyčius lėmė pakitusios ingredientų sudedamosios dalys.


Triūsia visa šeima


Daugiausia pyrago nuperkama Salantuose, Plungės, Skuodo, Kretingos rajonuose. Buvo pabandyta nuvežti į Mažeikius, bet čia jis nepritapo. „Mažeikiškiai turi savo pyragą, todėl mūsiškio nesutiko išskėstomis rankomis, – paaiškino pašnekovė. – Kitą įmonės produkciją: sausainius, pyragaičius, keksus, riestainius, plokštainius, tortus noriai perka, o „Salantų pyrago“ nelaukia.“


Aprėpti daug prekybos vietų Šiauliai ir negalėtų, nes, kaip patys sako, yra mažiukai. Išaugti į didesnius kepėjus bandė ir ne kartą, tačiau nepavyko – vis kažkas pakišdavo koją. Paskutinįsyk norėjo ūgtelėti prieš metus. Sumanymui kelią užkirto įvesta nauja apskaitos sistema. Įsigilinti ir perprasti, išmokti dirbti pagal naujus reikalavimus nėra lengva, be to, reikia nemažai laiko. R. Šiaulienė džiaugėsi, jog naujoves perprasti pasiryžo sūnus, Vilniaus universitete įgijęs verslo vadybininko diplomą.


Verslas įtraukė visą šeimą. Įmonėje dirba ne tik sūnus, bet ir marti, vyresnioji dukra su vyru, sesuo su dukterėčia. Tikimasi, kad greitai prisidės ir kita dukra su vyru. Trijų atžalų mama ir verslininkė didžiuojasi, jog visi vaikai liko gimtinėje ir be didelių prašymų kibo padėti tėvams. Visi yra išsilavinę ir darbštūs, iniciatyvūs ir atsakingi, tad be didelių stabtelėjimų drąsai gali eiti į priekį.


„Iš tikrųjų būtume užsidarę, jei ne šeima, – atviravo moteris. – Mes visi pasitariame, sprendžiame iškilusias problemas, dirbame petys į petį: kepame, išvežiojame produkciją, priimame užsakymus.“ Jusdami vaikų paramą, sutuoktiniai ramūs dėl ateities. Autentišką „Salantų pyrago“ receptą ir visas kepimo paslaptis lyg didžiausią šeimos turtą nedvejodami perduos į patikimas atžalų rankas.

REKLAMA


Apie darbuotojus ir ritualus


Sutuoktiniai neretai girdi aplinkinius sakant, kad jie gyvenime ištraukė laimingą bilietą. Sėkmės istorijos, R. Šiaulienės žodžiais, niekas nepasakotų, jeigu šalia nebūtų vieningų ir tvirtų it kumštis artimųjų, o jie neįdėtų daug darbo ir pastangų.


Šeimynykščius itin vertina ir brangina, nes labai sunku rasti tokį darbuotoją, kuris įmonėje dirbs ir gerai, ir ne vienus metus. Rūta visus įmonėje triūsiančius darbuotojus gerbia, ypač yra dėkinga senbuviams, įmonėje plušantiems beveik 20 metų.


Profesionalių konditerių ateina mažai, tačiau ne tai didžiausia problema. Sunkiausia, kai išmokytas ir kojas apšilęs žmogus išeina. Į jo vietą atsistojęs sparčiai ir gerai dirbti negali, todėl senbuviams tenka kur kas didesnis krūvis, atsakomybės našta, taip pat jie turi parodyti ir paaiškinti, kaip atlikti pavestą užduotį, atskleisti tam tikrus niuansus. O jų yra. Kartais visai nereikšminga ir iš pirmo žvilgsnio nesvarbi smulkmena sugadina nemenką dalį produkcijos. „Pavyzdžiui, negalima pjaustyti tešlos peiliu ir paskui formuoti kepalus. Reikia imti rankomis, kad pyragas turėtų gražią formą. Dvidešimt metų taip dariau, noriu, kad ir kiti dėl pirkėjų taip darytų“, – ankstesnę mintį tęsė salantiškė.


Tokią pamoką gavo dirbdama kooperatyve. Jam vadovaujantis direktorius prašydavo darbuotojų kiekvieną pyragą apčiupinėti, apglostyti, nudailinti, kad jis būtų gražus ir malonus akiai – ne tik labai gardus.


Rūta nesigynė – pyragas jai kaip ketvirtasis vaikas, kurį vis dar norisi liūliuoti, nuolat apšokinėti. Ji savo gyvenimo nebeįsivaizduoja be gražia šeimos tradicija tapusio šventinio pyrago kepimo. Kūčių rytą visi susirenka kepykloje ir draugiškai kepa garsųjį „Salantų pyragą“ – savo ir kitų stalui. Į Šiaulių šeimą atėjusiai marčiai ir žentams pirmaisiais metais ritualas keistai atrodė, ilgainiui priprato ir tapo neatsiejama švenčių dalimi.

REKLAMA


Atsisveikinant R. Šiaulienė pusiau juokais, pusiau rimtai svarstė. Draugystę su pyragais, ko gero, jai lėmusios žvaigždės, mat gimė lapkričio 6-ąją – Pyragų dieną.


Daugiau svarbių, įdomių ir naudingų temų rasite žurnale "Savaitė"








  • Paskutiniai numeriai

  • Savaitė - Nr.: 13 (2024)

    Savaitė - Nr.: 13 (2024)





Daugiau >>