Zita Kelmickaitė: šimtmečio dainą turi mokėti visi

Zita Kelmickaitė: šimtmečio dainą turi mokėti visi

Z. Kelmickaitė - nepamainoma šio muzikinio LRT projekto siela.


Šeštadienį baigėsi LRT televizijos projektas „Dainuoju Lietuvą“. Šimtmečio daina buvo paskelbta „Lietuva brangi“, kuriai žodžius parašė poetas Maironis, o muziką – Juozas Naujalis. Muzikologė Zita KELMICKAITĖ sako, kad šimtmečio daina ir turi būti tokia, kurią moka ir dainuoja visi.


Laimius STRAŽNICKAS


– Kaip įsivaizdavote šimtmečio dainą eidama į šį projektą?


– Galvojau, kad ja turi tapti daina, kuri iki skausmo pažįstama arba labai mylima, su kuria žmonės būtų tarsi suaugę. Nemaniau, kad gali atsirasti tokia daina, kurios lyg ir niekas nežino, tačiau jai nuskambėjus visi prisimins ir sakys, kaip mes nepastebėjome. Kitas dalykas – jaunesnei kartai tokia daina gali būti „Laužo liepsna“, vyresnei kartai – „Lietuva brangi“. Svarbu, kad ji iki šių dienų keltų virpulį, skatintų susitelkimo jausmą. Ir nebūtinai laimėti turi patriotiškumą kelianti daina, tai gali būti ir iki širdies gelmių jaudinanti asmeniška išpažintis. Labai džiugu, kad šis projektas buvo savotiška mūsų dainų antologijos revizija – pamatėme, ką turime savo dainų kraitelėje, kai ką prikėlėme gyventi antrą kartą.

REKLAMA


– Kaip manote, žiūrovams svarbiau buvo dainos turinys ar atlikėjo žavesys?


– Šiandien kažkodėl neretai per daug sureikšminame kūrinio atlikėjus, o į antrą planą nustumiamas muzikos ir teksto autoriai. Iš tiesų, atlikėjas yra matomas, jis yra tarpininkas, dainos pateikėjas, ir nieko čia nepadarysi. Tačiau mes, komisijos nariai, visuomet stengėmės atkreipti didesnį dėmesį į dainos kūrėjus, o ne atlikėjus.


– Pagal kokius kriterijus skirstėte balus dainoms?


– Aš labiausiai stengdavausi įsiklausyti į dainos kaip visumos įtaigumą, profesionalumą. Kažkaip nejučiom, jei daina būdavo labiau pramoginė, ji nuslysdavo į lentelės galą.


– Ar visos finale skambėjusios dainos atitiko jūsų lūkesčius?


– Manau, kad taip, nors aš dar būčiau ir kitokių pririnkusi, tik, deja, tų vietų buvo per mažai. Tikrai, nemažai dainų, vertų finalo, liko už borto.


– Kokios dainos jums pačiai kelia didžiausius sentimentus?


– Kadangi aš tų dainų žinau tiek daug, man patinka visos, kurios ką nors liudija, kurios pritinka ar vestuvėse, ar padeda liūdesio akimirką... Kad būtų daina, ji turi būti skambi. Anksčiau labai rezervuotai žiūrėjau į repą, tačiau šiandien jau esu gerokai tolerantiškesnė. Man patinka tas, kuris juo nori ką nors išsakyti. Dainos su gražiais prasmingais tekstais turi savo galią. Man nepatinka tos, kuriose skamba „aš lauksiu“, ir nežinia, nei ko, nei kodėl.

REKLAMA


– Projekto kūrėjų tikslas buvo į konkursą įtraukti visiems gerai žinomas ir šiandien dažnai skambančias dainas. Ar iš tiesų visos dainos jums buvo žinomos?


– Iš tikrųjų, visos dainos man buvo žinomos, išskyrus vieną popsinę iš Kauno, kurios net pavadinimo dabar neprisimenu.


– Ar laikas, vertinant į šimtmečio titulą pretenduojančias dainas, jums buvo smagus ir prasmingas?


– Man tai buvo laikas, per kurį iš naujo perskaičiau mūsų dainos istoriją. Pagalvojau, kiek gerų dainų ir dainininkų mes turim. O dar neretai burnojame, kad tik kitur viskas puiku, o pas mus viskas prasta. Nė velnio. Būtų labai įdomu atlikti eksperimentą, kad išsiaiškintume, kaip į tą finalinį dešimtuką reaguotų kitų tautų atstovai, jeigu tas dainas profesionaliai išverstume į anglų kalbą ir jiems pasiūlytume. Manau, kad ir pasaulis atrastų. Tik, deja, mes lietuviai, esame labai nedrąsūs ir labai kompleksuoti.


– Ar projekto vedėjo Andriaus Rožicko juokeliai netrukdė jums susikaupti?


– Dažnai manęs to klausia ir mano, kad ne vienoje vietoje aš turėjau supykti. Tačiau aš esu žmogus, kuris nepyksta, ir leidžiu jam pasikasyti dantis. Kitaip jis neturėtų to kandumo. Jei būdavau nepavargusi, stengdavausi ir jam tą kamuoliuką atgal atmesti. Džiaugiuosi, kad dar sugebu žaisti.


Daugiau svarbių, įdomių ir naudingų temų rasite žurnale "Savaitė"







  • Paskutiniai numeriai

  • Savaitė - Nr.: 13 (2024)

    Savaitė - Nr.: 13 (2024)