Elgetos gyvavo visuomet, kiek tik siekia žinios apie civilizacijos istoriją, tik XX amžiuje totalitariniai režimai elgetavimą siekė sunaikinti. Kas ginčytųsi, kad apskurę, o kartais ir įžūlūs išmaldos prašytojai tikrai nepuošia miesto ir nenuteikia maloniai net tų, kurie linkę juos sušelpti? Tačiau ką daryti, aiškaus atsakymo nėra.

Berta JANUŠAUSKIENĖ

Vilnius, Aušros vartų šventovė, kur nuolatos gausu turistų iš užsienio šalių. Nors elgetaujančiųjų yra beveik visose pasaulio valstybėse, vis dėlto nesmagu matyti, kaip šalia susibūrę elgetos rodo savo baisias žaizdas, kai kurie įkyriai kimba prie turistų ir trukdo jiems klausyti gido pasakojimų, trikdo pamaldžią nuotaiką. Panašūs vaizdai – ir prie Vilniaus autobusų stoties: prie pat parduotuvės įsitaisęs neįgalus, kojų neturintis, vyras vežimėlyje. Jis kremta tai, ką jam sunešė žmonės, ir trupina tarsi balandis...

Kai 2011-aisiais tuometis Vilniaus meras Artūras Zuokas uždraudė elgetauti ir dalyti išmaldą, buvo kaip tik kalbama apie prestižines sostinės vietas. Tiesa, padėtis ir įvedus draudimą, galiojantį iki šiol, nė kiek nepagerėjo. Dalis visuomenės buvo prieš tokį draudimą, nes prašyti išmaldos ir ją duoti – prigimtinė žmogaus teisė, be to, buvo piktinamasi, kad rūpinamasi ne žmonėmis, o tik miesto įvaizdžiu.
Nors šis Vilniaus draudimas nuskambėjo garsiausiai, pirmoji (2009 metais) elgetavimą uždraudė Ukmergė, dar anksčiau, 2008-aisiais, Šiaulių rajono savivaldybė išvaikė elgetas nuo Kryžių kalno, draudimas elgetauti galioja ir Klaipėdoje, Kėdainiuose, Širvintose, Utenoje, kituose šalies miestuose.

Uždrausti elgetauti mėgina ir Norvegijos vyriausybė (toks draudimas šioje šalyje jau egzistavo nuo 2005 metų, vėliau buvo atšauktas), apie tai kalbama Švedijoje, elgetavimas tapo problema net Šveicarijoje. Į šias šalis elgetų priplūdo iš tų naujųjų Europos Sąjungos valstybių, kuriose egzistuoja romų bendruomenės. Tiesa, į elgetų gretas kartais patenka ir mūsų, ir kitų neturtingų šalių piliečiai. Jungtinėje Karalystėje net buvo svarstoma už elgetavimą bausti kelių mėnesių laisvės atėmimo bausme, tačiau jokioje valstybėje visuomenė, nors elgetavimu nėra itin patenkinta, šių valdžios siūlomų priemonių entuziastingai nepriima.

Beje, draudimas elgetauti galioja Indijoje, kur šis užsiėmimas – itin paplitęs, tai – ištisų šeimų ir net visuomenės sluoksnių pragyvenimo šaltinis; labiausiai stengiamasi apsaugoti vaikus – juos žemųjų kastų atstovai net žaloja, kad gautų daugiau išmaldos.

Nesame gailiaširdžiai

Prieš kelerius metus, kai diskusijos dėl elgetavimo draudimo buvo itin įsiplieskusios, „Veido“ užsakymu rinkos tyrimų ir konsultacijų bendrovė „Prime Consulting“ atliko atitinkamą didžiųjų Lietuvos miestų gyventojų apklausą. Jos duomenimis, tik 18,4 proc. respondentų duoda išmaldos elgetaujantiesiems. Dauguma – 47,2 proc. – apklausos dalyvių tikino tai darantys kartais. Trečdalis – 34,4 proc. – apklaustųjų teigė niekada neduodantys išmaldos elgetoms.

Dauguma – 48,2 proc. – didžiųjų Lietuvos miestų gyventojų pritarė teiginiui, kad elgetoms negalima duoti išmaldos. 31,6 proc. respondentų teigė, kad elgetaujančiuosius reikia priversti dirbti, 5,2 proc. – kad juos reikėtų izoliuoti. 12,2 proc. apklausos dalyvių sakė, kad nereikia kreipti į elgetas dėmesio ir dera viską palikti taip, kaip yra dabar. Tik 2,8 proc. apklaustųjų manė, kad elgetoms reikia visokeriopai padėti ir būtina juos reintegruoti į visuomenę.

Pasirinkimas, o ne lemtis

Pasak Vilniaus miesto socialinės paramos centro Socialinio darbo skyriaus vedėjos Vaidos Kaušinienės, šio skyriaus darbuotojų tikslas – ne elgetaujančiuosius vaikyti, o jiems padėti, patarti, tarpininkauti, juos motyvuoti ir t. t. Vis dėlto ji laikosi nuomonės, kad elgetaujantiesiems pinigų nereikia duoti, nes taip jie tik skatinami pasilikti gatvėje, be to, tikrai nėra taip, kad neduodant išmaldos jos prašantieji mirtų badu.

„Kiekvienas, atsidūręs keblioje padėtyje, gali gauti pašalpą, rasti vietą nakvynės namuose, taip pat gauti drabužių, nemokamai pavalgyti ir net turi galimybę išsimaudyti“, – sakė Socialinės paramos centro atstovė ir pabrėžė, kad baziniai kiekvieno asmens poreikiai tikrai gali būti patenkinti. „Žmonės, kurie ateina pas mus prašydami paramos, – idealūs mūsų klientai“, – šypsodamasi kalbėjo pašnekovė, tačiau pabrėžė, kad dažnai išgirsta: „Mes viską žinom, mums nieko nereikia.“

Ar pavyksta visuomenės paribyje esančius žmones bent kiek socializuoti, įkalbėti neelgetauti, susitvarkyti dokumentus, užsiregistruoti darbo biržoje ir kreiptis reikiamos medicinos pagalbos? Pasak V. Kaušinienės, Vilniaus centre, senamiestyje elgetaujantys žmonės čia atvyksta būtent elgetauti ir sunkiai pavyksta juos išjudinti, o tikrų sėkmės istorijų, kai žmogus pakilo visuomenės laipteliais, – vienetai. Lengviau dirbti su kituose Vilniaus mikrorajonuose valkataujančiais asmenimis; dažniausiai jie tame rajone būna praradę būstą, tačiau ir toliau laikosi tose apylinkėse.

Sunku laikytis taisyklių

Vilniaus miesto socialinės paramos centro Socialinio darbo skyriaus socialinė darbuotoja Aušra Ravaitienė, tiesiogiai dirbanti su benamiais, taip pat ir elgetomis, sako taip ir neradusi atsakymo į klausimą, kodėl kai kuriems žmonėms taip nutinka. Tačiau ji pritarė nuomonei, kad dauguma atvejų – tai asmeninės dramos, o ne visuomenės kaltė, nors ir žmonių lūpų kartais tenka išgirsti, jog visuomenė jiems skolinga. Žinoma, mūsų valstybė nėra turtinga, tačiau nėra taip, kad žmonės turėtų gyventi gatvėje – įdėjus visai nedaug pastangų, galima gauti ir nakvynę, ir maisto, taip pat nemokamą pagalbą norint socializuotis.

„Dažniausiai tokie žmonės yra priklausomi nuo alkoholio ir narkotikų, tačiau neaišku, ar tai yra tokio gyvenimo būdo priežastis ar padarinys. Dauguma elgetaujančiųjų – vyrai, pasakojantys panašias istorijas: išsiskyrė su žmona, paliko jai butą, prarado darbą ir atsidūrė gatvėje“, – dėsto socialinė darbuotoja ir pabrėžia, kad bendraudama su benamiais patiria visokiausių jausmų, išskyrus pasibjaurėjimą. „Būtų keista, pasirinkus tokį darbą“, – sako ji.

Tiesa, dirbant prireikia ne tik tolerancijos, bet ir kantrybės – dalis elgetaujančiųjų nenori bendrauti, pagalbos siūlymams lieka abejingi, tačiau ilgainiui kartais pavyksta susikalbėti. „Vis dėlto pagrindinė bėda ta, kad elgetavimas, benamystė – jų gyvenimo būdas. Jiems sunku laikytis bet kokių taisyklių. Pavyzdžiui, norint gauti pašalpą, reikia registruotis darbo biržoje ir nueiti ten ne vieną kartą, o kas mėnesį, o to jie nenori daryti“, – teigia A. Ravaitienė.

„Mes dirbame ir jie dirba“

Vilniaus miesto savivaldybės Viešosios tvarkos skyriaus vedėjas Andžejus Dinikis pabrėžia, kad nėra tokio įstatymo, kuris kokiai nors socialinei grupei draustų lankytis tam tikrose miesto vietose, tad visiškai panaikinti elgetavimą vargu ar pavyks.

„Viešosios tvarkos skyrius telkia savo dėmesį ties senamiesčiu, populiariausiais turistų maršrutais ir stengiasi užtikrinti viešąją tvarką. Tačiau yra ir išsilavinusių elgetų, kurie puikiai žino, kad negalime jų per prievartą kur nors išvežti, jeigu jie nėra apsvaigę, nepažeidžia viešosios tvarkos. Kadangi mus pažįsta iš veidų, mums pasirodžius prasisklaido, paskiau vėl sugrįžta. Žino ir tai, kada patruliuojame, – pasakojo A. Dinikis. – Žodžiu, mes dirbame ir jie dirba.“

Sostinės savivaldybės Viešosios tvarkos skyriaus darbuotojai taip pat siūlo socialinę pagalbą, pavežti iki nakvynės namų, tačiau didesnio įspūdžio elgetaujantiesiems tai nepalieka. Pasak skyriaus vadovo, su šiuo reiškiniu buvo bandyta kovoti ir administracinėmis baudomis, tačiau galiausiai nutarta, kad tai – tuščias laiko švaistymas: kai išieškoti baudą perduodama antstoliams, pasirodo, kad nėra lėšų, iš kurių baudą būtų galima išieškoti; jei pažeidėjas ir gauna socialinę pašalpą, iš jos išieškoti vis tiek neleidžia įstatymai.

„Nėra tiek pareigūnų, kad bent keliose Vilniaus vietose pastatytume po postą, be to, tuomet kiltų kalbos apie policinę valstybę ir besaikius draudimus. Tiesiog stengiamės valdyti situaciją, tačiau tikrai nieko negąsdiname, nemuštruojame ir netampome už pakarpos“, – tvirtina pašnekovas.

Paklaustas, ar Vilniuje esama organizuoto elgetavimo, A. Dinikis sakė, kad tokių gandų girdėjo, tačiau jokių duomenų, kurie tai patvirtintų, nėra. „Jei taip būtų, organizuotas elgetavimas sulauktų ne mūsų, o rimto policijos dėmesio“, – pabrėžia pašnekovas.

Tikrieji elgetos išnyko

Mokslininkės etnologės Vitos Džekčioriūtės teigimu, XIX amžiaus pabaigos–XX amžiaus pirmosios pusės Lietuvoje elgetos atliko didelį vaidmenį, panašų į kunigų. Kaip ir šiais laikais, į materialius kasdienybės rūpesčius panirę žmonės neturėdavo laiko dvasiniams dalykams, maldai, todėl šią misiją atlikdavo elgetos. Duodant pinigėlį jiems būdavo pasakoma, už ką turi pasimelsti. Tiesa, buvo skiriami tikri ir netikri elgetos. Tikrieji elgetos, be išmaldos, neturėjo kito pajamų šaltinio, dažniausiai tai buvo seni, ligoti ar luoši žmonės, kartais – neregiai, psichikos ligoniai. Netikrais elgetomis buvo vadinami apsimetėliai, kurie galėjo prasimaitinti ir be kitų pagalbos, taip pat tie, kurie, gavę išmaldos, nesimelsdavo ar, kaip būdavo įtariama, melsdavosi nenuoširdžiai.

Taigi pagrindinė tikrojo elgetos ypatybė buvo pamaldumas, meldimasis buvo tarsi darbas, už kurį buvo gaunamas atlygis. Todėl išmalda būdavo suprantama ne tik kaip gailestingumo išraiška, bet ir kaip auka Dievui. Buvo net tokia patarlė: „Juk ubagui duodi – Dievui duodi, nes ir jis gali būti tas pats ubagas.“ Neturtas, kaip laisvumas nuo materialių pančių, kaip įprasta katalikybei, buvo laikomas dvasingumo išraiška; tiesa, šią nuostatą daugelis žmonių priima tik teoriškai. Tad tuos žmones, kurie elgetų neįsileisdavo į namus ar jiems neduodavo išmaldos, kaimynai smerkdavo, laikydavo godžiais ir paminančiais ilgametes tradicijas.

Visoje Lietuvoje buvo paplitęs ir vadinamasis elgetų karšinimas – sergančių ar visiškai susenusių elgetų priežiūra ir globa, t. y. tokie elgetos būdavo vedžiojami ar vežiojami nuo trobos prie trobos, iš kaimo į kaimą. Atvežto į kiemą elgetos nebuvo galima nepriimti. Pas vienus šeimininkus elgeta išgyvendavo nuo vienos dienos iki kelių savaičių. Jeigu elgeta, apsistojęs pas žmones, mirdavo, jį turėdavo palaidoti šeimininkai ar visas kaimas kartu.

Žmogui merdint elgetos būdavo kviečiami melstis prie mirštančiojo, kad palengvintų jo išėjimą iš šio pasaulio. Būdavo, kad, išgirdę apie mirtį, jie ir nekviesti susirinkdavo melstis.

Tiesa, toks tikrasis elgetavimas išnyko atsiradus socialinei šalpai, paplitus bedievystei, nykstant tradicinei kaimo sanklodai. Jei vadovautumės tradicinio elgetavimo apibrėžimu, šiais laikais toks reiškinys yra išnykęs. Vis dėlto elgetaujantys žmonės ir šiais laikais išbando mūsų toleranciją, dosnumą, leidžia pasireikšti vienoms ar kitoms mūsų savybėms.