M. Jankus nuveikė didžiulį darbą, žadindamas lietuvybę ir skleisdamas spausdintą lietuvišką žodį

Prieš 70 metų, 1946 m. gegužės 23 d., Vokietijoje, Flensburge, mirė vienas iškiliųjų mūsų tautiečių, Mažosios Lietuvos patriarchas ir visos lietuvių tautos atgimimo žadintojas Martynas Jankus. Antrojo pasaulinio karo vėtros jau gilioje senatvėje šį žmogų išrovė iš gimtųjų Bitėnų ir nubloškė toli nuo gimtinės, tačiau gyvenimo ir politikos vėjai jo nepalaužė.

Manvydas VITKŪNAS

Netoli Pagėgių esantys Bitėnai – įstabus mūsų šalies kampelis. Norint suvokti, kas yra Mažoji Lietuva, būtina apsilankyti Bitėnuose. Šalia Nemuno stūkso Rambyno kalnas (tiksliau – tai, kas iš jo liko, kalno šlaitus per kelis šimtmečius paplovus Nemunui), senoji skalvių genties šventvietė. Jau tarpukariu Rambynas buvo viena garsiausių lankomų Lietuvos vietų. Kitapus Nemuno atsiveria pagrindinės Mažosios Lietuvos dalies – istorijos nepagailėtos, likimo girnų sutrintos ir tapusios Rusijos Federacijos Kaliningrado sritimi – vaizdas. O čia, Lietuvai priklausančiame dešiniajame Nemuno krante, – mažoji Mažosios Lietuvos dalis, Klaipėdos kraštas.

Bitėnų kapinaitėse ilsisi didysis mūsų filosofas Vydūnas, kompozitorius, vargonininkas ir chorvedys Valteris Kristupas Banaitis, kiti garsūs ir šviesūs šio krašto žmonės. Čia taip pat stovi paminklas Kristijonui Donelaičiui. Nors jo palaikai ilsisi Tolminkiemyje, šviesų būrų dainiaus atminimą galima pagerbti ir Bitėnuose. Tarp kitų Bitėnų kapinių kapų randame ir M. Jankaus kapą. Ant atvertą knygą primenančio paminklo nurodyta, kad jis gimė 1858 m. Bitėnuose, o mirė 1946-aisiais Vokietijoje. Būtent M. Jankaus dėka Bitėnai tapo viena svarbiausių lietuvybės saugojimo ir puoselėjimo vietų.

Veiklusis lietuvininkas

M. Jankus gimė 1858 m. rugpjūčio 7 d. Bitėnuose. Jo tėvai buvo ūkininkai Martynas Jankus ir Marė Kerpaitė-Jankuvienė. Martynas lankė kaimo mokyklą, buvo labai smalsus, daug skaitė, itin domėjosi istorija. Greitai suvokė, kad Rusija ir Vokietija yra padalijusi lietuvių tautą, kad Didžioji ir Mažoji Lietuva – tarsi galingas lietuviškas medis, kurio iš vienų šaknų išaugusius du kamienus istorija palenkė į skirtingas puses, ir nusprendė stengtis tuos du kamienus kuo labiau suartinti.

M. Jankus užsiėmė ūkininkavimu, tačiau kur kas daugiau dėmesio skyrė visuomeninei lietuviškai veiklai. Vedė Anę Puknaitę, taip pat tapusią jo bendražyge. M. Jankus išplėtojo didelį lietuviškos veiklos barą – 1885 m. tapo vienu iš kultūros draugijos „Birutė“ steigėjų, vėliau kelerius metus buvo jos pirmininku, 1890-aisiais kartu su bendraminčiais įsteigė pirmąją Vokietijos valdomoje Mažojoje Lietuvoje lietuvių politinę organizaciją – Lietuvišką konservatyvų draugystės komitetą. M. Jankaus buvo pilna visur – tautinėse kultūros, švietimo, blaivybės, ūkio draugijose. Jis gyveno Mažosios ir Didžiosios Lietuvos bendrumo idėja ir svajojo bei siekė, kad šios dvi lietuviškų žemių dalys susivienytų.

Labiausiai M. Jankus išgarsėjo kaip lietuviškos spaudos darbuotojas, leidėjas, platintojas. Kai Rusijos imperijai priklausiusioje Didžiojoje Lietuvoje buvo uždrausta lietuviška spauda, o jos platintojus rusų valdžia ėmė persekioti drakoniškomis priemonėmis, būtent Mažoji Lietuva tapo ta vieta, iš kur sklido spausdinto lietuviško žodžio šviesa. M. Jankus prisijungė prie aušrininkų – aplink pirmąjį lietuvišką tautinį mėnraštį „Aušra“, leistą Ragainėje ir Tilžėje, susitelkusių lietuvių inteligentų. 1883–1886 m. buvo „Aušros“ administratorius, 1884–1885 m. – atsakingasis redaktorius, 1886–1887 m. – laikraščio „Garsas“ leidėjas ir redaktorius. 1883–1884 m. kartu su Jurgiu Mikšu leido „Aušros kalendorių“. M. Jankus į lietuvišką spaudą investavo ir asmeninių lėšų, ne vieną leidinį išgelbėjo nuo žlugimo. Jis buvo „Aušros“, „Varpo“, „Ūkininko“ leidybos rėmėjas.

Įkūrė spaustuvę

Suprasdamas lietuviškos spaudos reikšmę ir Didžiosios, ir Mažosios Lietuvos žmonėms, lietuvių tautos ateičiai, M. Jankus visas jėgas sutelkė į leidybą. Jo ir bendraminčių iniciatyva buvo įsteigta spaustuvė. Joje pasirodė apie 400 įvairių lietuviškų leidinių. Daug jų knygnešiai gabeno į Rusijos valdomą Didžiąją Lietuvą.

Pirmiausia 1889 m. buvo nupirkta spaustuvė Ragainėje, vėliau ji perkelta į Tilžę. 1892-aisiais spaustuvė atidaryta M. Jankaus ūkyje Bitėnuose. Čia ji veikė iki varžytinių, vykusių 1909 m. Spaustuvė atnešė ne tik džiaugsmo, bet ir bėdų. Čia, nutikus nelaimingam atsitikimui, M. Jankaus sūnus Kristupas, būdamas vos septynerių, neteko regėjimo. M. Jankus ne kartą buvo pakliuvęs į įvairias sudėtingas situacijas, įklimpęs į skolas, užsitraukęs vokiečių valdžios nemalonę dėl aktyvios lietuviškos veiklos. Buvo baustas piniginėmis baudomis, daug kartų suimtas, kalintas. Nedaug trūko, kad būtų nusavinta Jankų sodyba Bitėnuose – valdžia du kartus buvo aprašiusi ūkį už spaustuvės skolas.

M. Jankaus spaustuvė Bitėnuose buvo tapusi vienu iš svarbiausių lietuviškos spaudos leidimo, kaupimo ir gabenimo į Didžiąją Lietuvą punktų. Knygnešių dėka lietuviška spauda pasiekdavo tolimiausius Rusijos užimtos Lietuvos kampelius. Bitėnuose, M. Jankaus sodyboje, kurį laiką gyveno ir dirbo „Aušros“ redaktoriai J. Mikšas ir Jonas Šliūpas.

Buvusioje spaustuvėje Bitėnuose dabar įsikūręs Pagėgių savivaldybės Martyno Jankaus muziejus

Bitėnų Merčius

Pats M. Jankus buvo veiklus rašto vyras. Jis išspausdino daugybę straipsnių ne tik Mažosios ir Didžiosios Lietuvos, bet ir Jungtinių Amerikos Valstijų lietuvių spaudoje, išleido 45 savo knygas ir brošiūras įvairiomis temomis – nuo istorinių ir politinių leidinių iki eilėraščių, tautosakos knygelių. Jo plunksnai priklauso leidiniai „Kur lietuvių senovėje gyventa“, „Lietuvininkų bei Lietuvos nusidavimai“ ir daugelis kitų. Dėmesio skirta ir blaivybei (knygelė „Apsvaiginantis gėrimas – visų bėdų priežastis“), ir skaitytojams supažindinti su įvairiais pasaulio kraštais („Trumpas pranešimas apie Kanadą ir didžiąją šiaurinę Ameriką“), ir lietuvių dainoms bei tautosakai („Lietuviškos dainos broliams žemaičiams“). M. Jankus dažniausiai pasirašinėjo įvairiais slapyvardžiais – Bitėnų Merčiaus, V. Giedrio, Martyneičio, M. Bindoko, K. Gyvoleičio, Ulubaičio ir kitais.

Daugelyje savo darbų M. Jankus propagavo Mažosios ir Didžiosios Lietuvos lietuvių bendrystės idėją, jis dalyvavo politiniame gyvenime, rėmė lietuvių kandidatus Vokietijos parlamento ir vietos savivaldos organų rinkimuose. Aktyvi M. Jankaus veikla sulaukdavo ne tik vokiečių, bet kartais ir tautiečių, mažlietuvių pykčio bei pajuokos. Mažojoje Lietuvoje žmonės nuo amžių buvo įpratinti kone besąlygiškai paklusti valdžiai – Prūsijos karaliui, Vokietijos imperatoriui. Bet koks veikimas prieš „Dievo duotą“ kaizerio valdžią galėjo sulaukti labai neigiamų vertinimų, ir M. Jankui ne kartą teko išgirsti skaudžių priekaištų dėl savo „bedieviškos“ veiklos.

Tremtis Rusijoje

M. Jankaus plaukus smarkiai išbalino Pirmasis pasaulinis karas. Į Rytprūsius įsiveržus Rusijos kariuomenei, M. Jankus su senuku tėvu ir penkiais vaikais (žmona Anė mirė 1913 m.) deportuotas į Samaros guberniją. 1915 m. Rusijoje mirė M. Jankaus tėvas ir jauniausias, vos ketverių, sūnelis Endrius. Tuo metu sūnus Nikas žuvo Vakarų fronte. Iš viso šeimoje gimė penki sūnūs (trys mirė vaikystėje) ir trys dukros.

Tačiau visos bėdos nepalaužė M. Jankaus. 1917 m. jis dalyvavo Lietuvių seime Petrograde (Sankt Peterburge). Grįžęs į tėviškę, 1918 m. lapkričio 30 d. kartu su bendraminčiais pasirašė garsųjį Tilžės aktą dėl Mažosios ir Didžiosios Lietuvos sujungimo. 1920-aisiais kooptuotas į Lietuvos Tarybą. 1922–1923 m. buvo Vyriausiojo Mažosios Lietuvos gelbėjimo komiteto pirmininkas.

M. Jankaus biografas Pranys Alšėnas 1967 m. Toronte (Kanadoje) išleistoje studijoje „Martynas Jankus“ rašė: „M. Jankus yra buvęs vidutiniško ūgio, pasakytume, netgi kresnas, bet plačiapetis senelis. Veidas apskritas, senatvėje plaukai buvo pražilę, bet akys – gyvos, net linksmos, kartais susimąsčiusios ar net pilnos ironijos. Rengėsi kukliai. Su savo mėgstama pilka sermėga lankėsi ir vargšų lūšnelėse, ir didelių ponų rūmuose, net tolimame Paryžiuje. Lietuviškaisiais reikalais nuolat buvojo Klaipėdoje, keliavo po visą Klaipėdos kraštą, apžvelgdamas jį lyg rūpestingo šeimininko, tėvo akimis.“

Mažosios Lietuvos patriarchas

Pagaliau 1923 m. Klaipėdos kraštas buvo prijungtas prie Lietuvos. M. Jankaus ir daugelio jo bendražygių svajonė buvo įgyvendinta bent iš dalies. Kairiakrantė, didžioji Mažosios Lietuvos dalis ir toliau liko Vokietijos sudėtyje, bet bent jau dešiniajame Nemuno žemupio krante gyvenę mažlietuviai įsiliejo į Lietuvos valstybę.

M. Jankus, mylimas ir gerbiamas Mažosios Lietuvos patriarchas, gyveno tėviškėje, rengė ekskursijas, pasakojo kasmet atvykdavusiems tūkstančiams lankytojų apie Mažąją Lietuvą, Rambyną, Bitėnus. Itin dažni M. Jankaus svečiai buvo mokytojai, moksleiviai, Lietuvos kariuomenės kariai, šauliai, valstybės sieną saugoję pasieniečiai. M. Jankus buvo Klaipėdos šaulių rinktinės garbės narys, vėliau – ir Bitėnuose įsikūrusio šaulių būrio garbės pirmininkas. Į šaulių gretas įstojo visos trys M. Jankaus dukros – Elzė, Edė ir Urtė.

Deja, pragiedruliai truko vos keliolika metų. Į valdžią Vokietijoje atėjus naciams, sukruto jų rėmėjai ir Klaipėdos krašte. Galiausiai 1939 m. pavasarį Vokietija atplėšė Klaipėdos kraštą. Į Jankų namus įsiveržę rudmarškiniai šaudė iš revolverių, atliko kratą, rėkė ant M. Jankaus, vadino jį išdaviku, „pardavusiu Memelį žemaičiams“. Netrukus į Bitėnus užsuko ir nacių gestapininkai.

Rambyno paunksnėje

M. Jankus pasitraukė į Kauną. 1944 m. grįžo į Bitėnus. Tačiau numirti Rambyno paunksnėje jam nebuvo lemta. Frontui ritantis į Vakarus, buvo paskelbta privaloma evakuacija į Vokietijos gilumą. M. Jankus su šeima buvo priverstas palikti Bitėnus. Sunki kelionė, prieglobstis pabėgėlių stovyklose, paskutinės dienos sunkios ligos patale... Išrautas iš tėviškės, svetimame krašte garbaus amžiaus lietuvininkų ąžuolas jau nebeprigijo. Skrybėlė, lazda, šiek tiek knygų ir kostiumas, kurį vilkėdamas paliko Lietuvą, buvo kone visas M. Jankaus turtas egzilyje. Tačiau svarbiausia, kad paskutinėmis dienomis šalia jo buvo šeimos nariai. M. Jankui iškeliavus į amžinybę, jie nusprendė kūną kremuoti, tikėdami, kad taip bus lengviau kada nors pelenus pargabenti į Lietuvą. Jų viltys nebuvo bergždžios – 1993 m. M. Jankaus palaikai buvo pargabenti į Bitėnus ir rado ramybę savoje žemėje, tarp savų žmonių.

Daug sužinoti apie Mažąją Lietuvą, M. Jankų ir jo šeimos istoriją galima apsilankius Bitėnuose veikiančiame Pagėgių savivaldybės Martyno Jankaus muziejuje.