Ko dūsauja šiandien senelis Rambynas?

Ko dūsauja šiandien senelis Rambynas?

Senojo aukuro vietoje iškilo skulptoriaus R. Midvikio kompleksas.


Plūstelėjus smalsuolių, kurie panūdo iš naujo pažinti savąjį kraštą, vaikams ir anūkams parodyti įdomiausius gamtos, istorijos ir kultūros paminklus, Lietuvos regionų turizmo informacijos centrai suskato aktyviau juos pristatyti ir prikelti naujam gyvenimui. Viena iš tokių vietų – Mažosios Lietuvos šventvietė Rambyno kalnas.


Giedrė MILKEVIČIŪTĖ


Lietuvybės puoselėjimo ir gamtos dermė


„Rambynas – lietuvių šventovė ir liks lietuvių tautos arka. Tavęs neįveiks jokios audros, jei tavęs neišpeiks patys tavo žmonės. Rambynas bus šventa vieta, kol liks pasaulyje nors vienas lietuvis.“ Tai Mažosios Lietuvos patriarchu vadinamo šviesuolio Martyno Jankaus žodžiai, kuriuos paprastai cituoja ekskursijų po Rambyno regioninį parką vadovai, kurie įrašyti ir visuose turizmo leidiniuose, skirtuose šiam unikaliam gamtos kampeliui.


Ten, kur Nemunas prasiveržęs pro Vilkyškių kalvagūbrio aukštumas išlenkia pjautuvo pavidalo vingį, gamta ir istorija sukūrė vertybių kompleksą, tapusį lietuvių tautinio atgimimo ir knygnešystės epochų simboliu. Nuo Rambyno kalno atsiveria didingi anapus Nemuno atsidūrusių buvusių Mažosios Lietuvos miestų Tilžės ir Ragainės (dabar Kaliningrado srityje esančių Sovetsko ir Nemano, šiuos vardus gavusių 1946 m.) vaizdai.

REKLAMA


Pasak Rambyno regioninio parko vyresniosios kultūrologės Giedrės Skipitienės, įprastai sutinkančios turistų, mokinių grupes ir pavienius smalsuolius kalno papėdėje įsikūrusiame Lankytojų centre, šie vaizdai – viena iš dešimties gražiausių Lietuvos panoramų. Beje, čia galima sužinoti labai daug apie šią unikalią Vakarų Lietuvos vietą, pažvelgus į kraštovaizdžio maketą ir pasiklausius jos išsamaus pasakojimo apie lankytinus objektus pasirinkti vieną iš kelių maršrutų.


Rambyno kalnas – regioninio parko puošmena, dėl puikaus kraštovaizdžio vadinamas Vilkyškių kalvagūbrio karūna. Jį aplankyti galima važiuojant plentu Jurbarkas–Šilutė. Tarp Vilkyškių miestelio ir Mikytų pietų kryptimi yra nuoroda, skelbianti, kad iki kalno – 3 km. Asfaltuotu keliu reikia važiuoti 2 km, po to sukama į dešinę keliuku su nuoroda „Rambyno kalnas 1 km“. Šis kelias jus nuves prie paties kalno, kurį žmonės lanko ne tik dėl panoramos. Kalno aukštis – 46 m virš jūros lygio. Aukščiausioje kalno vietoje įrengta apžvalgos aikštelė.

REKLAMA


Istorija persipina su legendomis


Smalsu išgirsti šio krašto, atsidūrusio tautų ir karų kryžkelėje, istoriją. Žinių apie Rambyną nėra daug. Istoriniai šaltiniai teigia, kad kadaise čia buvo skalvių genties šventvietė. Skalviai, minimi 1227 m. lenkų kronikoje, gyveno teritorijoje nuo Jūros upės iki Nemuno deltos, jų kalba ir kultūra turėjo lietuviškų ir prūsiškų bruožų. Gentis buvo ganėtinai turtinga, nes vertėsi prekyba laivais, vyrai buvo karingi ir narsūs, nes jiems pirmiesiems teko susiremti su kryžiuočiais, tiesa, jų puolimo neatlaikė. Skalvių tvirtovę – Ramigės pilį, buvusią kitapus Nemuno, – kryžiuočiai užėmė 1276 m. ir sudegino. Sudarius Melno taikos sutartį gyvenimas buvusioje Skalvos žemėje tapo ramesnis, o nuo XVI a. Rambyno apylinkėse, Prūsijos žemėse, prasidėjo aktyvi lietuviška kultūrinė veikla. Ne kur kitur, o Ragainėje ir buvo išleista pirmoji lietuviška knyga – Martyno Mažvydo „Katekizmas“. Lietuvis kunigas meldė Dievą, kad šiapus Nemuno žmonės, kuriuos ne kartą buvo pavergę svetimtaučiai, neužmirštų lietuvių kalbos.


Mistinę kalno didybę sustiprina legendos ir liudijimai apie ten buvusį stebuklingą akmenį, kurį palietus išsipildydavo visi žmonių troškimai... Įvairiuose istoriniuose šaltiniuose pabrėžiama, jog iki XIX a. Rambyno šventvietė išgarsėjo dėl to, kad ją lankė jaunavedžiai, gimdyvės, ligų ir negandų prislėgtieji ne tik iš apylinkių, bet ir iš tolimų kraštų. Legenda tapo pasakojimas, jog šį akmenį vokietis Švarcas suskaldė, kad pasidirbtų savo malūnui girnas, o pagonių garbinamas Perkūnas tuomet trenkė į kalną ir dalis jo nugriuvo į Nemuną. Beje, tokių griūčių, atvėrusių aukštą skardį, buvo ne viena...



Ko dūsauja šiandien senelis Rambynas?

Nuo Rambyno kalno atsiveriantys vaizdai – viena gražiausių Lietuvos panoramų. Eugenijaus Skipičio nuotraukos.

Akmeninė baltų dievų širdis


Svarbią vietą Lietuvos istorijoje užimantis Rambyno kalnas gyvuoja, yra tvarkomas ir puoselėjamas. Čia minima Joninių šventė, Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos diena, per Valstybės dieną, liepos 6-ąją, kaip ir visoje Lietuvoje, giedama „Tautiška giesmė“, o rugsėjo 22-ąją švenčiama Baltų vienybės diena. Tradicijos turi gilias šaknis – XIX a. pabaigoje, kylant tautinio atgimimo bangai, ant kalno vykusias Mažosios Lietuvos ir Klaipėdos krašto lietuvių šventes organizavo Vydūnas, M. Jankus, Dovas Zaunius ir kiti, įvairias iškilmes čia rengdavo Tilžėje veikusi „Birutės“ draugija.


1928 m. Mažosios Lietuvos šviesuolių M. Jankaus ir Juozo Adomaičio iniciatyva iš akmenų buvo pastatytas aukuras, bet stovėjo iki 1939-ųjų, kai nacistinė Vokietija užgrobė Klaipėdos kraštą. Sovietmečiu aukuras iš akmenų vėl buvo suręstas, ir daug kas jį prisimena. Nestigo šioje unikalioje vietoje lankytojų ir tada – taip pat būdavo švenčiamos Joninės, vykdavo jaunimo tautų draugystės vakaronės, čia atkakdavo iš Vilniaus, Kauno, Klaipėdos žygeiviai, puoselėję tautiškumą. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, Rambyno kalnas tapo dar labiau lankomas. Dėl padidėjusio lankytojų srauto kalno šlaitas ties Nemunu buvo apimtas erozijos, įvyko ne viena griūtis, tad teko jį sutvirtinti. Pagelbėjo ir 1992 m. įsteigta nauja institucija – Rambyno regioninis parkas, o esminės permainos šiame gamtos kampelyje prasidėjo 2003-iaisiais.


Prieš 6 metus akmenų aukuras buvo nugriautas, o jo vietoje iškilo naujas meninis akcentas – aukuro kompleksas, kurį sukūrė skulptorius, Lietuvos nacionalinės premijos laureatas Rimantas Midvikis. Klaipėdietis menininkas kruopščiai atliko jam patikėtą misiją – įamžinti pagonių dievybes, kad, pasak užsakovų, tai atitiktų naujų laikų dvasią ir tiktų prie atnaujinamo regioninio parko. Projektą jis derino ir su istorikais, ir su Vydūno draugijos nariais.


Kompozicijai pasirinkti skirtingų spalvų akmenys ir prie jų pastatytas nedidelis metalinis aukuras... Ant vieno akmens iškaltas paaiškinimas: „Šie akmenys simbolizuoja senovės baltų dievus: rausvasis – Patrimpą (gyvybės, vaisingumo dievą), pilkasis – Perkūną (ugnies, teisingumo dievą), juodasis – Patulą (požemio, mirusiųjų dievą). Jais Rambynas įprasminamas kaip mitologinė vieta. Čia kūrenta ugnis mūsų protėviams buvo šventa. Įžiebkime savąją ugnį ir mes.“

REKLAMA


Ko dūsauja šiandien senelis Rambynas?

Senojo aukuro vieta.


Raganų eglės krikštamotė


Rambyno regioninio parko teritorijoje besidriekiančiame Vilkyškių miške auga ir unikalus medis – neįprastos formos eglė, turinti net septyniolika kamienų ir vadinama Raganų egle. Anksčiau ji kamienų turėjo net aštuoniolika, bet 2007 m. rudenį, iškritus šlapiam sniegui, vienas neatlaikė svorio ir lūžo. Įvertinus eglės išskirtinumą, 2000-aisiais ji buvo paskelbta gamtos paminklu. Tiksliai niekas nėra nustatęs, tačiau spėjama, kad šio medžio amžius gali siekti 140–160 metų. Jo aukštis – 32,5 m, o kamieno apimtis 1 m aukštyje – 3–3,5 m. Nuo seno vietos gyventojai šią eglę vadino Didžiąja, o Raganų eglės vardą jai suteikė žiniuonė profesorė Eugenija Šimkūnaitė, nes jai šis medis pasirodė panašus į raganų šluotą.


Viena iš legendų byloja, kad palaukėje, kur dabar auga eglė, rinkdavosi šio krašto raganaitės, susmeigdavo į žemę savo šluotas ir, pavirtusios miglomis, slinkdavo prie Sidabro kalno paspoksoti į skalvių bernus. Pagal laumių papročius, iki gaidžių giedojimo turėdavo grįžti į palaukę, pasiimti savo šluotas ir keliauti namo. Taip ir darydavo.


Tačiau vienai nepasisekė, matyt, užsispoksojo. Grįžo į palaukę jau po gaidžių giedojimo. Bandė ištraukti į žemę įsmeigtą šluotą, tačiau tai šluotai buvo šaknys išdygusios. Todėl eglė ir vadinama Raganų šluota. Beje, ji – vienintelė tokios neįprastos ir įspūdingos formos eglė ne tik Lietuvoje, bet ir Europoje ar net visame šių medžių savaiminio paplitimo zonoje. Deja, Rambyno papėdėje stūksanti senolė yra pasiligojusi ir laukia „gydytojų“.


Adrenalino ištroškę lankytojai čia gali sutikti ir „tikrų“ raganų. Mat per Pagėgių turizmo informacijos centrą galima užsisakyti žaismingą ir mistika dvelkiantį raganų vaidinimą, paskanauti jų iš regioniniame parke surinktų žolelių išvirtos arbatos ir dar kai ko. Beje, raganaitės gali ir paskraidinti ant šluotų, pagąsdinti būtais ir nebūtais dalykais, pamokyti, kaip iš unikalios miško gražuolės sulaukti palaiminimo.


Anksčiau prie Raganų eglės reikėdavo brautis per visokias kliūtis, bristi per pelkę ar šokinėti ant ten įmestų kaladžių... Dabar tokios „romantikos“ nebėra, nes 2003 m. buvo nutiestas medinis takas.
Parko pasididžiavimas – ir Bitėnų kaimo centre, pušyse, įsikūrusi baltųjų gandrų kolonija. Taip pat šioje teritorijoje aptinkama 8 rūšių šikšnosparnių, 5 jų rūšys yra įtrauktos į Raudonąją knygą. Šereiklaukio miške gyvena didžiųjų miegapelių, veisiasi žalčių.


Ko dūsauja šiandien senelis Rambynas?

Rambyno regioninio parko teritorijoje auga ir unikalus medis – net septyniolika kamienų turinti Raganų eglė.

Per 20 metų nuveikti darbai


Per pastaruosius 20 metų Rambyno regioniniame parke nuveikta išties nemažai darbų: likviduota Rambyno kalno avarinė būklė ir kalnas pritaikytas lankyti, įrengta parko informacinė sistema ir minimali infrastruktūra, įkurti du pažintiniai gamtos takai Rambyno kraštovaizdžio draustinyje, parengta lankyti Šereiklaukio dvarvietė per Rambyno kalną, įrengtas pėsčiųjų takas į kalno švenčių aikštę, sutvarkyti ir pritaikyti lankyti Šereiklaukio ir Opstainių piliakalniai, sutvarkytas Mažosios Lietuvos panteonas – Bitėnų kapinaitės, įkurtas šio krašto šviesuolio M. Jankaus muziejus (apie šį didį žmogų išsamiai rašyta šių metų 21-ajame „Savaitės“ numeryje) ir kt.







  • Paskutiniai numeriai

  • Savaitė - Nr.: 15 (2024)

    Savaitė - Nr.: 15 (2024)