Arūnas MARCINKEVIČIUS

Valdovai – ir raiti, ir pėsti

Šiuo metu kone visa Lietuvos istorikų bendruomenė mano, kad Vytis yra seniausias Lietuvos valstybės herbas. Lietuvos valdovai, kaip ir kitose srityse perimdami Vakarų ir Rytų Europos karalių ir kunigaikščių tradicijas, tarpvalstybinėms sutartims tvirtinti naudojo portretinius antspaudus. Valdovai juose tradiciškai, kaip ir dera aukščiausią padėtį feodalinėje to meto visuomenėje užimantiems asmenims, vaizduoti sėdintys sostuose ar raiti ant žirgų, o žemesnio rango atstovai – pėsti, nes vasalai nei turtais, nei socialine padėtimi negalėjo prilygti siuzerenams.

Seniausias žinomas antspaudas su soste sėdinčio mūsų valdovo atvaizdu yra Gedimino (1316–1341). Aptikta duomenų, kad Algirdas (1345–1377) 1366 m. naudojo antspaudą su raiteliu. Neginčijamai raito valdovo antspaudą turėjo Jogaila (1377–1392). Kartu su Algirdu Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę (tiksliau, vakarinę jos dalį) valdęs Kęstutis naudojo pėsčio valdovo antspaudą. Tas pats pasakytina ir apie jo sūnų – XIV a. pabaigoje formaliu Lietuvos valdovu taip ir netapusį Vytautą.

Vytis – ne pirmasis valstybės ženklas

1386 m. Jogailai tapus Lenkijos karaliumi atsirado ir jo karališkąjį asmenį reprezentuojantis antspaudas – jame pavaizduotas Lenkijos erelis ir raitas valdovas. Taigi ant herbinio skydo atsiradęs raito valdovo portretas tapo herbu – ir Lietuvoje, ir Lenkijoje. Šį herbą po visų istorinių peripetijų naudojame iki šiol. Tačiau istoriniai šaltiniai patikimai liudija, kad mums tokiu tradiciniu heraldiniu ženklu tapęs Vytis nebuvo Lietuvos valstybės herbas nuo pat jos atsiradimo laikų. Tad koks tada buvo Lietuvos herbas bent jau Mindaugo (1236–1263) ir vėlesniais laikais?

Pašnekovas primena, kad Vakarų Europoje heraldika susiformavo šimtmečiu anksčiau – XII a. antrajame ketvirtyje. Jos atsiradimui didelę įtaką turėjo Europos feodalų rengti kryžiaus žygiai į Artimuosius Rytus. Dar žygių pradžioje iš daugelių valstybių valstybėlių susirinkusiems valdovų ir riterių vedamiems būriams iškilo identifikacijos būtinybė: kaip atpažinti iš įvairių šalių atvykstančius kariuomenės būrius? Kadangi raštingų žmonių anuomet būta nedaug, valdovų armijoms prireikė simbolių – ir iš tolo matomų, ir visiems suprantamų. Paprastai jie buvo piešiami ant vėliavų.

Herbe buvo liūtas

Ilgainiui susiformavo herbų kūrimo, suteikimo ir naudojimo principai. Daugumos Europos valstybių herbais natūraliai tapo dinastiniai simboliai. Archeologijos duomenys liudija, kad ne išimtis – ir Lietuva. Dabartinės Baltarusijos teritorijoje jau rastos trys švininės Mindaugo bulės. Vienoje jų pusėje yra Mindaugo ženklas, kitoje – jo vardas rusėnų kalba. (Bulėmis vadinami švininiai antspaudai, kurie būdavo tvirtinami prie brangių prekių.) Pastaroji, trečioji, tokia bulė buvo rasta Drucke ir saugoma privačiame Jurijaus Boreišos rinkinyje Minske. Mindaugo ženklas, pasak E. Ivanausko, yra ne kas kita, o senovės Rusioje tais laikais paplitęs stilizuotas žydintis kryžius. Kartais jis laikomas Rusios karžygių ženklu. Dar toks ženklas yra išlikęs ant XIII a. lietuviško piniginio lydinio ir sidabrinės antkaklės.

Labai tikėtina, kad aptariamas ženklas tapo Lietuvos herbu apie 1251 m., Mindaugui jau tapus karaliumi. Juk sunku įsivaizduoti, kad tapusi krikščioniškojo Vakarų pasaulio dalimi Lietuva neturėjo herbo. Kokias metamorfozes patyrė besiformuojančios valstybės herbas, kai buvo nužudytas Mindaugas, neaišku iki šiol.

Praėjus daugiau nei šimtmečiui, jau kitų valdovų – Jogailos ir Vytauto – monetose matomas keturpėsčias liūtas. Jis komponuotas su dviejų persipynusių širdžių ar lelijos simboliu. Dar žinomi du valstybiniai sidabrui sverti skirti svareliai su juose taip pat pavaizduotais liūtais. Pagaliau 1382 m. Skirgailos portretiniame antspaude matomas skydas su liūto atvaizdu. Minčių kelia ir XIV–XV a. datuojama dekoratyvinė plyta neva su grifu iš Valdovų rūmų teritorijos. Tad nėra abejonių, daro išvadą E. Ivanauskas, kad liūtas buvo Lietuvos herbas iki Krėvos unijos (1385 m.).

Žvėrių karaliaus nenusipelnėme

Kada liūtas tapo Lietuvos herbu, kol kas galima tik spėlioti. Beje, liūtas buvo Vladimiro, arba Haličo-Voluinės, kunigaikštystės (XIII a. pradžioje Lietuva buvo jos vasalu, tačiau paskui ją pasidalijo Lietuva ir Lenkija) simbolis. Tad nieko nuostabaus, kad liūtas europiečiams dažnai asocijavosi su Rusia. Lietuvos valdovai pagal feodalinę ano meto teisę laikė save Rusios paveldėtojais ir reiškė pretenzijas valdyti visas Rusios žemes.

Jau XIV a. viduryje Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė valdė ne tik Šiaurės Rytų Rusią, bet ir jos branduolį – buvusios Rusios sostinę Kijevą ir didžiules aplinkines teritorijas. Manytina, jog liūtas pasirinktas Lietuvos herbu vėliausiai Algirdo valdymo metu. Tačiau kodėl vėliau, Vytauto ir Jogailos laikais, liūtas buvo pakeistas raiteliu?

Pasak E. Ivanausko, pagal tradiciją, siekiančią dar antikos laikus (vėliau šią nuostatą perėmė besiformuojanti Vakarų Europa), liūtas laikomas žvėrių karaliumi, kaip erelis – paukščių. 1385 m. Krėvos sutartimi Lietuva buvo prijungta prie Lenkijos – taip ir tiktai taip minėto dokumento raidę bei dvasią suprato to meto feodalai. Ir ypač – Lenkijos. Lenkija niekada nelaikė Lietuvos lygiaverte partnere – jau vien dėl to, kad visi Vakarų Europos civilizacijos elementai – nuo herbų iki ginklų – mūsų diduomenę pasiekdavo „perkošti“ per lenkišką filtrą.

Liūtas turėjo per didelį ideologinį krūvį, palyginti su Lenkijos ereliu. Todėl lenkai ir pasistengė, kad kaip lygus su lygiu su jų herbu konkuruojantis Lietuvos valdovo herbas išnyktų iš to meto heraldikos. Todėl Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės herbe jau įsitvirtinantis liūtas buvo pakeistas paprastu ir Lenkijos feodalinei diduomenei ne tokiu pavojingu Lietuvos valdovų antspaudų siužetu. Juk pagal minėtą Krėvos sutartį visa Lietuvos diduomenė in corpore tapo Lenkijos diduomenės vasalu, nes tik taip anuomet buvo traktuojami prijungtos valstybės didikai. Paskutinį kartą liūtas kaip mūsų valstybės herbas lietuviškose monetose vaizduotas apie 1401 m.

Seniausias Lenkijos karūnuoto erelio atvaizdas yra karaliaus Pšemislo II 1295 m. datuojamame antspaude. Švedijos trijų karūnų herbas pavaizduotas Avinjono frize 1336 m. – karaliaus Magnuso Eriksono (1316–1374) valdymo metu. Nors kaip simbolis buvo naudojamas nuo XIII a. pabaigos. Senesnis Švedijos simbolis – auksinis liūtas – naudotas nuo XIII a. Anglijos trys liūtai pasitelkiami nuo XII a. pabaigos. Tai Plantagenetų dinastijos herbas.

Vengrijos dvigubas kryžius pasirodė apie 1190 m., valdant karaliui Belai III. Raudonos ir baltos juostos buvo Arpadų dinastijos simbolis. Kaip herbas jis pirmą kartą panaudotas 1202 m. Maskvos didysis kunigaikštis Ivanas II (1353–1359) naudojo antspaudą su pėsčio valdovo portretu. Jo sūnus Dmitrijus (1359–1389) jau turėjo antspaudą su raito valdovo atvaizdu. Dar vėliau valdovas imtas vaizduoti kaip šv. Jurgis. Valstybės herbu šv. Jurgio atvaizdas tapo tik 1479 m. Tačiau visai netrukus, 1497-aisiais, jį pakeitė dvigalvis erelis. Šv. Jurgio atvaizdas tapo Maskvos herbu.

Pasak E. Ivanausko, visi minėti duomenys rodo, kad Lietuva turi labai turtingą valstybės herbo istoriją. Vytis nėra vienintelis mūsų valstybės simbolis. Jis mūsų vakarinių kaimynų pastangomis pakeitė herbe jau beveik įsikūrusį liūtą.

1385-aisiais įvyko tai, kas tam tikra prasme pasikartojo po 555 metų, kai 1940 m. Lietuvą okupavo ir aneksavo Sovietų Sąjunga. Į raudonosios imperijos sudėtį prievarta įgrūstai kvazivalstybei – Lietuvos SSR (kaip, beje, Latvijai ar Estijai) – mikliai buvo suteiktas naujas, „pažangus“ herbas. Ir paradoksalu, stebisi istorikas, kad mūsų prievartinės sąjungos su Lenkija inspiruotas Lietuvos herbas vėliau tapo mūsų valstybingumo simboliu, o tikrasis, deja, buvo užmirštas. Tačiau pašnekovas viliasi, kad mūsų visų pastangomis istorinis Lietuvos heraldinis liūtas neišnyks nežinioje, ir pabrėžia, jog būtų visai pilietiška atgaivinti ir Mindaugo herbo, ir lietuviško liūto naudojimo tradiciją.