Valstybės prestižo reikalas

MELC misija – rengti ir leisti fundamentalius mokslo ir kultūros leidinius, kaupti bei sisteminti mokslinę informaciją, vykdyti valstybės leidybos programas: rengti ir leisti visuotines ir šakines enciklopedijas, lietuvių kalbos, dvikalbius lingvistinius, daugiakalbius terminų žodynus, vadovus ir žinynus. Be to, dauguma MELC leidinių – originalūs, t. y. parengti Lietuvos istorikų, lituanistų, menotyrininkų, įvairių sričių mokslininkų ir specialistų.

Bene reikšmingiausias ir didžiausias MELC leidybinės veiklos projektas – kartu su Lietuvos akademine bendruomene parengta 26 tomų Visuotinė lietuvių enciklopedija.

Enciklopedijas ir šiais visuotinės kompiuterizacijos laikais leidžia visos šalys. Tai kiekvienos valstybės garbės ir prestižo reikalas, nes, kaip teigė Enciklopedijos, arba Aiškinamojo mokslų, menų ir amatų žodyno, išleisto 1751 m., pratarmėje XVIII amžiaus prancūzų filosofas, mokslininkas, švietėjas, enciklopedininkas Žanas Le Ronas d’Alamberas (1717–1783), „tegul ateities žmonės, atsivertę mūsų žodyną, sako: toks anuo metu buvo mokslų ir menų lygis. Tegul mūsų aprašytus dalykus jie papildo savo atrastais dalykais ir tegul žmogaus proto bei jo veikmės istorija per amžius žengia toliau – į pačias toliausias epochas“.

Taigi enciklopedijos – tarsi koncentruoti konkrečios epochos veidrodžiai, fiksuojantys aprašomuoju laikotarpiu žinomą pasaulio kultūrą, jos istoriją ir dabartį. Kiekviena valstybė ar tauta, leisdama savo enciklopediją, iš to visaapimančio objekto ir atsirenka tai, kas jai tuo metu aktualiausia.
Štai Estija, atkūrusi nepriklausomybę, jau yra išleidusi kelių tomų enciklopediją. Ją leido ne valstybės įkurta institucija, o privatūs leidėjai.

Lenkijos valstybinė leidykla „Panstwowe Wydawnictwo Naukowe“ (PWN; Valstybinė mokslo leidykla) nuo 1991 m. išleido 13 tomų Didžiąją visuotinę enciklopediją („Wielka encyklopedia powszechna PWN“), 2001–2005 m. – 31 tomo Didžiąją enciklopediją („Wielka encyklopedia PWN“).

Rusijoje prezidento įsaku nuo 2004-ųjų leidžiama Didžioji Rusijos enciklopedija („Bolšaja rossijskaja enciklopedija“), 2014 m. pabaigoje išėjo 26 tomas. Baltarusijoje 1996–2004 m. išleista 18 tomų Baltarusių enciklopedija („Belaruskaja encyklapedyja“).

Latvija 2002–2009 m. išleido 5 tomų Latvijos enciklopediją („Latvijas enciklopedija“). Latviai tik pernai ėmėsi visuotinės enciklopedijos leidybos. Tam prie Latvijos nacionalinės bibliotekos įkurtas padalinys, kurio atstovai neseniai lankėsi pas mus semtis universalios enciklopedijos leidybos organizavimo patirties. Latviai planuoja išleisti 10 tomų 3 tūkst. egzempliorių tiražu. Palyginkite su mūsų Visuotine enciklopedija – vasario pabaigoje pasirodys paskutinis Papildymų tomas 8 tūkst. egzempliorių tiražu. O pirmieji lietuviškosios enciklopedijos tomai išėjo 20 tūkst. egzempliorių tiražu.

Lietuviškų enciklopedijų įvairovė

R. Kareckas turi kuo didžiuotis: 25 tomų (ir Papildymų tomas) Visuotinė lietuvių enciklopedija – originalus mokslinis informacinis leidinys, Lietuvos visuomenei pateikiantis susistemintą informaciją apie pasaulį ir Lietuvą, visatą ir Žemę, pasaulio ir civilizacijos istoriją, visų žemynų tautas ir jų kultūrą, mokslą, ekonomiką, pasaulio religijas, humanistines ir krikščioniškąsias vertybes.

Visuotinės lietuvių enciklopedijos leidėjų pagrindinis medžiagos atrankos principas buvo tai, kad Lietuva yra Europos valstybė, jos kultūra – europietiška. Lietuvos valstybę ir lietuvių tautą, jos kultūros raidą buvo siekiama parodyti pasaulio ir Europos kontekste.

Muzikos enciklopedijoje (3 tomai) pateikiama informacija apie visas pasaulio muzikinės kultūros sritis. Aptariama įvairių šalių ir epochų liaudies ir profesionalioji muzikinė kūryba, muzikinio gyvenimo apraiškos, pateikiama duomenų apie žymius kompozitorius, muzikos atlikėjus ir kolektyvus, muzikologus, atskleidžiamas platus šiuolaikinės muzikos reiškinių spektras.

Technikos enciklopedija (4 tomai) – pirmoji originali lietuviška enciklopedija, kurioje aprašoma mokslo ir technikos raida nuo seniausių iki naujausių laikų. Ji padės rasti teorinių ir istorinių žinių iš viso pasaulio, taip pat ir Lietuvos, apie smulkiausias medžiagų daleles, žmogaus sukurtus robotus, aitvarus, skraidykles, balistines ir kitokias raketas, sužinoti, kas išrado dviratį, sukonstravo erdvėlaivį, pastatė ilgiausią pasaulyje tiltą ir t. t.

Mažosios Lietuvos enciklopedija (3 tomai) – išeivijos ir Lietuvos specialistų parengta pirmoji pasaulyje enciklopedija, skirta Karaliaučiaus ir Klaipėdos kraštų istorijai bei kultūrai. Išskirtinė šio leidinio svarba – galimybė įamžinti nykstantį ar jau prarastą lietuvininkų, prūsų kultūros paveldą, turintį neįkainojamą vertę ne tik lietuvių, baltų, bet ir visos Europos kultūrai.

Žemės ūkio enciklopedija (3 tomai) – originalus iliustruotas mokslinės informacijos leidinys apie pasaulio ir mūsų šalies žemės ūkį. Tai koncentruota agronomijos, miškotyros ir aplinkos inžinerijos, veterinarinės medicinos ir zootechnikos, žemėtvarkos, žemės ūkio inžinerijos ir ekonomikos bei visų jų šakų išmintis ir patirtis.
Šių metų pradžioje pasirodys Chemijos enciklopedija, o pabaigoje – enciklopedijos „Lietuva“ IV tomas bei enciklopedinio žinyno „Lietuvos istorija“ II tomas.
Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetį MELC rengiasi paminėti enciklopediniu leidiniu „Šimtmečio kronika“, kuriame pateiks svarbiausius valstybės įvykius.
„Be enciklopedijų, – pabrėžia R. Kareckas, – MELC leidžia fundamentalius bei populiarius įvairių mokslo sričių veikalus, vadovėlius, monografijas, meno albumus.“

„Vikipedija“ – ne konkurentė

„Su „Google“ niekada netapsime konkurentais, – sako pašnekovas, – nes tai – paieškos sistema, kurioje gali rasti pačių įvairiausių dalykų. Negalime sakyti, kad rengdami enciklopedijas ar kitus leidinius redaktoriai „neguglina“. Ten randa iš tikrųjų daug vertingos informacijos. Pavyzdžiui, „Google“ mokslinčiuje“ („Google Scholar“) galima peržiūrėti recenzuotus darbus, disertacijas, knygas, santraukas ir straipsnius, kuriuos išleido mokslinės leidyklos, universitetai ir kitos mokslo institucijos. „Google“ žemėlapių“ („Google Maps“) puslapį atsiverti, kai nori susirasti reikiamą vietą visame Žemės rutulyje ar net trumpiausią kelią į tą vietą nukeliauti.“

Beje, „Vikipedija“, kaip skelbiama, yra laisvo turinio enciklopedija, kurią redaguoti gali kiekvienas. Joje patalpinti straipsniai gali būti redaguojami kitų bendruomenės narių. Ir nors „Vikipedijos“ administratoriai prašo nekelti autorinėmis teisėmis apsaugotos medžiagos, šios enciklopedijos „autoriai“ dažnai to nepaiso. „MELC redaktorė, rengianti temą „Lietuvos aktoriai“, suskaičiavo, kad iš maždaug 209 „Vikipedijoje“ pateiktų aktorių biografijų 138 yra paimtos iš Visuotinės lietuvių enciklopedijos, neatsiklausus ir nesuderinus su tas biografijas parašiusiais autoriais“, – teigia R. Kareckas.

Tad, jo nuomone, ir dėl kompetencijos, ir dėl atsakomybės, ir pagaliau dėl etikos stokos „Vikipedija“ niekada netaps rimta konkurente mokslininkams, moksliniams redaktoriams, recenzentams ar kalbos redaktoriams.

Ar skaitmena įveiks popierių?

R. Kareckas šiuo klausimu turi savo profesionalią nuomonę: „Kompiuterinė informacijos laikmena greičiau gali papildyti knygą, o ne ją dubliuoti. Štai MELC išleido enciklopedinį žinyną „Bažnytinė muzika“, o su juo – ir sakralinės muzikos pavyzdžių diską. Beje, tokia kompaktinių diskų leidyba šiais laikais jau tampa „istorija“: išpardavus „popierinį“ Metrologijos terminų žodyno tiražą, MELC dar išleido kelis šimtus šio žodyno egzempliorių kompaktiniuose diskuose.“

Klausimu, kada popierius užleis pozicijas skaitmenai, jau seniai diskutuojama. Tradicinė popierinė knyga yra fizinis daiktas, kurį įsigijęs žmogus gauna teisę parduoti ar dovanoti, kaupti savo biblioteką. O skaitmeninė knyga neturi „kūno“. Be to, autorius ar leidykla neparduoda skaitmeninės knygos tiesiogine prasme – pirkėjui suteikiama licencija skaityti jos turinį, panašiai kaip naudoti kompiuterinę programą. Tiesa, skaitytojai (ir ne tik enciklopedijų) šiandien vis labiau nesutaria, kokia knyga yra patrauklesnė, vyksta nuolatinė abiejų jos formų konkurencija dėl ateities ir vartotojų. Tačiau ir skaitmeninės, ir tradicinės knygos, nuramina pašnekovas, kol kas turi savo skaitytojų.

Beje, naujosios informacinės technologijos leidybos srityje turbūt labiausiai pasitarnavo enciklopedinių leidinių kūrėjams. Visoms tradicinės spaudos būdu išleistoms enciklopedijoms būdingas vadinamasis senėjimo dar negimus sindromas. Visuotinė, arba universalioji, enciklopedija yra didelės apimties ilgai ir daugybės žmonių rengiamas daugiatomis leidinys, kurio pirmo ir paskutinio tomų pasirodymą anksčiau skirdavo ilgokas laiko tarpas. Ir visada egzistavo problema: kaip kuo greičiau atnaujinti enciklopedinę informaciją?

Taigi šiandienių informacinių technologijų tobulėjimas ne komplikuoja enciklopedijų leidėjų darbą, o suteikia naujų galimybių. Pavyzdžiui, į elektroninę erdvę perkeltą Visuotinę lietuvių enciklopediją bus galima nuolat sistemingai ir kvalifikuotai pildyti, naujinti ir plėsti. Ir kol kas joks dirbtinis intelektas nepakeitė žmogaus gebėjimo reiškinius, faktus ir įvykius vertinti ar atrinkti.

Pasak R. Karecko, net pati didžiausia informacijos sankaupa tėra tik žinių, statistikos ir faktų kratinys. XXI amžiaus žmogus vis labiau kenčia ne dėl informacijos stokos, o dėl jos pertekliaus. Kuo tos informacijos daugiau, tuo reikšmingesnis jos tvarkytojų, apdorotojų, savotiškų informacinių vedlių vaidmuo. Enciklopedijas ir toliau rašys žmonės, o ne kompiuterinės programos, nors jos kasdien vis tobulės.

Parengta pagal žurnalą valstybė