https://www.savaite.lt/ lt https://www.savaite.lt/namieirsode/virtuve/22780-90-ojoje-tarptautineje-zaliojoje-savaiteje-ypatingi-lietuviski-produktai.html https://www.savaite.lt/namieirsode/virtuve/22780-90-ojoje-tarptautineje-zaliojoje-savaiteje-ypatingi-lietuviski-produktai.html 22780 Fri, 16 Jan 2026 16:32:43 +0200 native-yes

Berlyne 90-ąjį kartą prasidėjo tarptautinė žemės ūkio, maisto produktų ir sodininkystės paroda „Žalioji savaitė“. Tradiciškai šioje parodoje įrengta ir Lietuvos ekspozicija, kurioje savo ypatingus gaminius šiemet pristato 12 Lietuvos atstovų.

Meilė Taraškevičienė

Vieni pirmųjų Lietuvos stendą aplankė ir su žemės ūkio ministru Andrius Palioniu susitiko Vokietijos federalinis žemės ūkio ministras Alois Rainer, Berlyno meras Kai Wegner, ES komisaras, atsakingas už žemės ūkį ir maisto sektorių Christophe Hansen, Vokietijos ūkininkų sąjungos prezidentas Joachim Rukwied, Vokietijos maisto pramonės asociacijos pirmininkas Dr. Christian von Boetticher, Messe Berlin GmbH vadovybės pirmininkas Dr. Mario Tobias.

Šis viso pasaulio dėmesį pritraukiantis renginys pirmą kartą surengtas lygiai prieš šimtmetį – 1926 m. „Žaliojoje savaitėje“ susitinka visi žemės ūkio ir maisto sektoriaus dalyviai – nuo ūkininkų, amatininkų iki politikų. Šiemet gaminius, kuriais didžiuojasi jų šalys, pristato 1 500 parodos dalyvių iš daugiau kaip 50 valstybių.

Kasmet Lietuvos ekspozicijoje vyksta ypatingų lietuviškų produktų pristatymas. Ankstesniais metais parodos lankytojai galėjo stebėtis čia demonstruotu milžinišku šakočiu ar duona, ragauti tikros tradicinės lietuviškos giros. Šiemet Lietuvos stendas stebins 15 kg sveriančiu didžkukuliu.

Šiemet tautodailininkė, sertifikuota tautinio paveldo amatininkė, juvelyrė Danutė Tikužienė parodos lankytojams pristato sertifikuotus gintaro ir žalvario papuošalus, sukurtus rankomis, naudojant senąsias technologijas.

UAB „Evija Partner“ pristato savo gamintą natūralią kosmetiką, kuri skirta ne tik grožiui, bet ir sveikatai.

Lankytojų laukia ir L. Sadauskienės IĮ kepami sviestiniai šakočiai bei Juodupės baravykai šokolado kepurėlėmis.

UAB „Medaus namai“ vilioja ekologiškomis žiedadulkėmis, ekologišku liepų, grikių medumi ir bičių duonelės užkandžiais.

Mėsos gaminiais stebina UAB „Šerno pėda“, šiemet pristatanti danieliaus dešrą su spanguolėmis, šaltai rūkytus kiaulienos lašinius ir šaltai rūkytą nugarinę.

Bitynas „9 medūs“ pristato ekologišką medų, jo pastiles ir šaukštelius, o UAB „Radviliškio kaimo kepykla“ – konditerinius grybukus, šimtalapį ir tautinio paveldo produktą „Petronėlės“ duoną, rauginamą mediniuose ąžuolo kubiluose, minkomą rankomis.

Pirmą kartą parodoje dalyvaujantis ūkininkas Rokas Nekrašas stebina liofilizuotais produktais: šaltyje džiovinta čiobrelių ir miško bruknių arbata, uogų asorti bei aviečių trupiniais, kuriais galima skaninti begalę patiekalų.

UAB „Prieskonių ambasada“ parodos lankytojams pristato dvispalvį lietuvišką medų, arbatą, skirtą Raudonės pilyje užsimezgusiai didikų meilei ir gervuogių uogienę, pagamintą pagal senovinį receptą ir tinkančią tiek prie saldžių gaminių, tiek prie žvėrienos kepsnio.

MB „Mercis“, gaminanti nepasterizuoto pieno, rankų darbo įvairių rūšių sūrius, lankytojams pristato ne tik tradicinį lietuvišką varškės sūrį, pagamintą pagal senąsias technologijas, bet ir kreminius įvairių skonių varškės sūrelius bei kietąjį sūrį.

Šeimos verslas Čygo-Kalkio TŪB „Rinkuškiai“ stende pristato tradicinį biržietišką naminį alų, gaminamą pagal senąsias gamybos technologijas, senovinį džiovintą karvės pieno varškės sūrį ir alszamiką – inovatyvų kreminį padažą iš alaus ir jo acto, skirtą mėsai, žuviai, salotoms ar užkandžiams.

Šaltibarščių skonio lėtai kepti duonos traškučiai, miško grybų skonio lėtai kepti bulvių traškučiai ir trijų daržovių lėtai kepti traškučiai su jūros druska – tokius gaminius pristato UAB „Gusania“.]]> https://www.savaite.lt/namieirsode/virtuve/15581-patarimai-kaip-paprastai-ir-skaniai-uzraugti-bei-konservuoti-darzoves.html https://www.savaite.lt/namieirsode/virtuve/15581-patarimai-kaip-paprastai-ir-skaniai-uzraugti-bei-konservuoti-darzoves.html 15581 Fri, 21 Jul 2023 15:59:44 +0300 native-yes

Vasara – laikas, kai ant kasdienio stalo atsiduria šviežios, pačios įvairiausios sodo, daržo ir šiltnamio gėrybės. Tačiau artėjant rudeniui, jau nuo vasaros vidurio skubama pasiruošti užaugintas daržoves žiemai. Tam puikiai gali pasitarnauti rauginimas, kuris – ne tik paprastas, mitybos specialistų giriamas, bet ir pigus būdas mėgautis užaugintomis daržovėmis visus metus.

Ilgą laiką tik močiutėms priskirta tradicija laikytas rauginimas vėl grįžta į madą – interneto ir socialinių tinklų platybėse pilna gausybė receptų, kaip užraugti ne tik agurkus, bet ir obuolius, slyvas ar kitas sodo bei šiltnamio gėrybes. Šio proceso populiarumą sustiprina ir visuotinis ryžtas siekti tvarumo – taip mažinamas maisto švaistymas, o rauginti daržoves nėra brangu. Galiausiai, pačių paruoštos gėrybės valgomos su didesne meile – su tuo sutiktų dažnas studentas, iš namų atsivežęs ne vieną stiklainį konservuotų raugintų agurkų ir su kiekvienu kąsniu prisimindamas, kaip skanu namie pas mamą.

Rauginimas ir konservavimas – vienas ir tas pats?

Prieš pradedant šviežias daržoves ruošti vėlesniam vartojimui, ekspertai paaiškina, kuo skiriasi rauginimas ir konservavimas. Rauginimas yra vienas iš maisto produktų konservavimo būdų, kai rūgimo metu susidariusi pieno ar kita rūgštis stabdo puvimo ir kitų bakterijų veiklą. Tuo metu konservavimas yra bendrinė sąvoka, kuri apibūdina maisto produktų apsaugą nuo gedimo, sukeliamo mikroorganizmų (bakterijų) veiklos, biocheminių (natūralių fermentų) ar cheminių procesų bei fizikinių reiškinių, pavyzdžiui, temperatūros pokyčių.

Investicija į konservuotas daržoves – stiklainių rinkinys konservavimui kainuoja vos kelis eurus – gali atsipirkti visokeriopai: ne tik suteikiama galimybė ilgą laiką mėgautis maistingais ir vertingais produktais, bet ir stiprinami socialiniai ryšiai. Jeigu kaimynai ar giminės dalijasi savo įspūdingu derliumi, verta jį išsaugoti rauginant ar konservuojant.

Raugiame daržoves: kaip nesuklysti?

Be išvardytų pigumo, sentimentų, tvarumo ir kitų privalumų, raugintose daržovėse taip pat išlieka ir nemažai vitaminų bei žmogaus organizmui reikalingų maistinių medžiagų. Žinoma, jei rauginta tinkamai. Kaip taisyklingai raugti bei konservuoti agurkus ir cukinijas?

Rauginimui labiausiai tinka šviežios daržovės, kurių šiuo metu gausu ne tik šiltnamiuose, bet ir parduotuvių lentynose. Sakoma, kad ne bet kokie agurkai tinka rauginimui – egzistuoja netgi tam tikros jų veislės, pavyzdžiui, „Mirabelle H“. Vis dėlto, net ir nežinant konkrečios veislės, galima atskirti rauginimui tinkamus agurkus: jie turi turėti storą žievę ir daug kauburėlių. Tokie agurkai išlieka traškūs net ir po kelių mėnesių, praleistų stiklainyje.

Traškiais agurkai tampa tada, kai juos raugiame nepjaustytus, be to, papildomo pranašumo suteikia įvairūs lapai: vyšnių, serbentų, vynuogių ir kt.

Neatsiejama raugintų agurkų dalis – švieži krapai, tačiau jų patariama nepadauginti. Be to, netinka džiovinti krapai. Taip pat galima naudoti ir kitus prieskonius: česnaką, krienus, pipirus, gvazdikėlius, lauro lapus – tai suteiks papildomų skonio natų ir jo įvairovės.

Vis dėlto, raugiant ir konservuojant tiek agurkus, tiek ir kitas daržoves, būtina druska. „Lidl“ ekspertai 1 litrui vandens – tai turi būti šaltas virintas vanduo – pataria naudoti 2–3 valgomuosius šaukštus druskos, išskyrus joduotą, nes jodas minkština agurkus. Tačiau druskos kiekį galima reguliuoti pagal savo skonį.

Jei be agurkų šiemet gerai užderėjo ir cukinijos, jas taip pat verta paraugti: jų rauginimas – panašus į agurkų, bet geriausia jas supjaustyti riekelėmis, kad tilptų į stiklainį. Specialistai pataria raugti kuo šviežesnes cukinijas, tačiau jei turite senesnių, prieš raugiant tiesiog išpjaukite sėklas.

Rauginti galima ne tik agurkus ar cukinijas, bet ir nemažai kitų šviežių daržovių: burokėlius, kopūstus, morkas, svogūnus, baklažanus, pomidorus. Sandėliuko ar rūsio lentynoje vietos atsiras net raugintiems arbūzams ar obuoliams.

Rauginti bei konservuoti galima ne tik savo pačių užaugintas daržoves, bet ir įsigytas iš parduotuvės – jų paruošimui vėlesniam vartojimui galioja tokios pat taisyklės.

Rauginimui ir konservavimui tinka ne visi indai

Norint mėgautis raugintomis gėrybėmis, neužtenka vien tik turėti tam tinkamų daržovių ar vaisių – reikalingi ir atitinkami įnagiai, kurių svarbiausi – stiklainiai. Pabrėžiama, kad jie privalo būti švarūs, nesuskilę, gerai išplauti karštu vandeniu, o uždarymui naudojami metaliniai dangteliai – švarūs ir nesurūdiję.

Į stiklainį sudėtus agurkus ar cukinijas bei rauginimui būtinus priedus užpylus karštu vandeniu, patariama nedelsti ir iškart tvirtai užsukti dangtelį. Tai padarius, stiklainį reikia apversti aukštyn dugnu ir pastatyti dangteliu žemyn – taip laikyti bent 10 minučių, kad įvyktų sterilizacija, arba konservavimas. Atlikus šį veiksmą, rauginti agurkai bus apsaugoti nuo gedimo ir tinkami vartoti ilgą laiką.

Rauginimui tinka ir emaliuoti katilai ar dubenys – svarbiausia, kad jie nebūtų įskilę. Taip pat galima naudoti keraminius indus ar maistinio plastiko kibirėlius, pastarieji kurie turi turėti specialų žymėjimą, jog jie tinkami sąlyčiui su maistu.

Jei daržovės konservuojamos ne užsukamuose stiklainiuose, o rauginamos atviruose induose, jas būtina prislėgti, kad neiškiltų į viršų – rauginimo skystis turi visiškai apsemti daržoves, kad jos tinkamai įrūgtų.

Nepersistengti eksperimentuojant su uogienėmis

Jei raugiant ar marinuojant daržoves galima kiek laisviau eksperimentuoti su receptais, druską ir kitus prieskonius beriant „iš akies“, verdant uogienes galioja griežtesnės taisyklės – tai ypač pasakytina apie cukrų. Jei cukraus įberiama per daug, uogienė karamelizuosis, o jei per mažai, ji bus rūgštesnė ir skysta, tarsi kompotas.

Vis dėlto, be cukraus uogienės išvirti neįmanoma, ir kuo rūgštesnės yra uogos, pavyzdžiui, juodieji serbentai, vyšnios ir kt., tuo daugiau cukraus joms reikia. Skaičiuojama, kad verdant uogienę iš rūgščių uogų, cukraus dalis turėtų sudaryti apie 55–60 proc.

Norintiems mėgautis sodresnio skonio uogiene, patariama iš vakaro uogas užberti cukrumi ir palikti per naktį – taip susidarys sirupas. Taip paruoštas uogas reikės virti trumpiau, o ir uogienės spalva bus ryškesnė.

Siekiant išvengti pelėsio, kuris gali susidaryti uogienės paviršiuje, rekomenduojama išvirtą masę iškart supilti į stiklainius bei greitai ir tvirtai užsukti juos metaliniais dangteliais. Tuomet reikėtų apversti stiklainius aukštyn dugnu, ir taip laikyti bent 5–10 minučių. Dėl karščio susidaręs vakuumas neleis į stiklainio vidų patekti orui, ir taip apsaugos nuo pelėsio susidarymo.

Šviežiai rauginti agurkai – vos per kelias minutes

Vasariškiausios daržovės rinkimuose, ko gero, vienbalsiai nugalėtų agurkai: dėl savo traškumo ir gaivaus skonio juos mėgsta praktiškai visi, o apie agurkų sezono piką neabejotinai signalizuoja šviežiai rauginti agurkai. Užtruksite vos kelias minutes, o nuostabaus skonio traškius agurkėlius galėsite skanauti jau po kelių valandų.

Jums reikės:

6–8 šviežių trumpavaisių agurkų
4 v. š. druskos
1 kuokštelio krapų

Paruošimas:

Švariai nuplaukite agurkus, nupjaukite kotelių galiukus ir supjaustykite stambiomis juostelėmis.

Į daugkartinį maisto indelį sluoksniuokite agurkus ir krapus, kiekvieną sluoksnį pagardinę geru žiupsniu druskos. Pabaigus ruošti, uždarykite dangtelį ir kelias sekundes gerai pakratykite. Taip druska, krapai ir agurkai tolygiai pasiskirstys, o rūgimo procesas prasidės iš karto.

Indelį su agurkais dėkite į šaldytuvą, ir jau po kelių valandų nekantriausieji galės skanauti traškutėlius, šviežiai paraugtus agurkus. Yra tikimybė, kad kartą paragavę, negalėsite sustoti. Skanaus!]]> https://www.savaite.lt/namieirsode/virtuve/8263-kiausiniu-dazymas-naturaliais-produktais-arbata-prieskoniai-zoleles-uogos.html https://www.savaite.lt/namieirsode/virtuve/8263-kiausiniu-dazymas-naturaliais-produktais-arbata-prieskoniai-zoleles-uogos.html 8263 Wed, 31 Mar 2021 12:22:42 +0300 native-yes

Marginant kiaušinius ir norint išgauti sodrias, ryškias spalvas – nebūtina bėgti į parduotuvę ir pirkti sintetinių dažų. Išskirtinius margučius galite sukurti iš namų virtuvėje esančių produktų. Kaip dažyti kiaušinius naudojant arbatą, prieskonius, žoleles ir uogas – dalijasi prekės ženklo „7 Ievos namai“ įkūrėja Ieva Jonaitienė.

„Kiaušinių dažymas naudojant namuose ir gamtoje esančias priemones – tai, ką darė mūsų mamos, močiutės ir prosenelės. Pastaruoju metu tenka vis dažniau pastebėti, kad žmonės atsigręžia į senolių tradicijas ir patys naudojasi liaudies išmintimi, receptais, kai kuriuos dalykus adaptuodami XXI a.“, – teigia I. Jonaitienė.

Moters teigimu, seniau kiaušinių marginimas neapsistojo tik ties vištų kiaušiniais. Buvo naudojami ir žąsų, ančių, putpelių kiaušiniai. Tuo metu marginimui daugiausia naudojo daržovės, uogas, žievės, žoleles, lapus, pumpurus, lukštus, šaknis. Šiandien turime platesnį prieskonių, arbatų pasirinkimą, todėl galime išgauti kur kas daugiau skirtingų spalvų.

Kiaušinių paruošimas ir dažymas

„Pirmiausia pasirinkite įvairių lukšto atspalvių kiaušinius. Juos nuplaukite ir palikite porai valandų kambario temperatūroje, – sako I. Jonaitienė. – Į drungną vandenį įdėkite kiaušinius. Vandens turi būti tiek, kad kiaušiniai būtų apsemti 2-3 cm virš jų. Užkaiskite ant silpnos kaitros ir įdėkite tris valgomus šaukštus (šešiems kiaušiniams) to produkto, kuriuo norėsime dažyti kiaušinius. Virkite 15-20 min. Svarbu prižiūrėti kaitrą, kad vanduo nepradėtų stipriai kunkuliuoti.“

„Po 15-20 min. nuimkite puodą nuo kaitros ir palikite kiaušinius puode su viralu 10-12 val., kad atvėstų. Kuo ilgiau laikysite – tuo ryškesnius, intensyvesnės spalvos margučius turėsite. Laikant trumpiau – spalvos bus švelnesnės. Galite iš to pačio puodo kiaušinius išimti skirtingu metu, taip paruošite vienos spalvos, tačiau skirtingų tonų, atspalvių kiaušinius“, – patarimais dalijasi „7 Ievos namų“ įkūrėja.

I. Jonaitienė kiaušinius iš atvėsusio viralo rekomenduoja atsargiai išimti pirštais, kadangi drėgni margučiai būna labai jautrus įbrėžimams. „Jokiu būdu jų neplaukite, nebandykite nuvalyti prilipusių žolelių. Padėkite ant sausos medinės lenteles arba popierinio rankšluosčio. Po keliolikos minučių apverskite, kad iš visų pusių gerai išdžiūtų, – sako I. Jonaitienė. – Nudžiūvę kiaušiniai įgaus matinę spalvą. Tuomet juos galite skutinėti, kitaip puošti. Jeigu norite, kad margučiai blizgėtų – delnais švelniai įtrinkite sviestu arba lašeliu aliejaus.“

Jeigu dekoruosite kiaušinius vašku– jokiu būdu nedėkite jų į karštą žolelių viralą. Arbatžolių, prieskonių, žolių, lapų, žievių nuovirą atvėsinkite, įpilkite 2-3 šaukštus obuolių acto, įdėkite kiaušinius ir palikite per naktį.

Spalvų įvairovė

Kokias spalvas galite išgauti natūraliais produktais:

- Ciberžolė – ryškiai geltona.

- Žalioji Sencha arbata – gelsvai žalsva.

- Macha arbata – salotinė geltona, ilgiau laikant – elektrinė salotinė.

- Raudonoji rooibos (siauralapio raibsteglio) arbata – gelsvai oranžinė.

- Medaus krūmo arbata – kaštoninė ruda.

- Kinrožės žiedai – pilkai, mėlynai juoda.

- Graikinio riešuto kevalas – ruda, juodai ruda.

- Juodųjų serbentų uogos (džiovintos, maltos) – mėlynai violetinė.

- Raudonų rožių pumpurai – marmurinė rausva, pilkšvai rausva.

- Juodoji Ceilono arbata – marmurinė ruda.

- Šafranas – skaisčiai gelsvai oranžinė.

- Macha ir kinrožės žiedai – žalsvai mėlyna.

- Ciberžolė ir juodųjų serbentų – mėlyna.

- Ciberžolė ir graikinio riešuto kevalas – samanų žalia.]]> https://www.savaite.lt/namieirsode/virtuve/8009-gardi-namine-duona-is-kartos-i-karta.html https://www.savaite.lt/namieirsode/virtuve/8009-gardi-namine-duona-is-kartos-i-karta.html 8009 Tue, 02 Mar 2021 11:00:48 +0200 native-yes

Tikrą ruginę duoną, kepamą iš ekologiškų miltų, raugo ir vandens, vis labiau vertina pirkėjai . Ir neatsitiktinai. Juk tai – sveikas produktas, į kurį nededama cukraus. „Aš ją valgau ir negaliu atsivalgyti. Šios duonos skonis ir kvapas mane lydi nuo vaikystės“, – tvirtina senojo amato – kepimo puoselėtojas Nerijus Kriaučiūnas iš Ukmergės rajono.

Jolita ŽURAUSKIENĖ

Pažįstamas procesas

Sertifikuotų tautinio paveldo produktų tradicinis meistras pasakoja, kad tikros ruginės duonos kepimo procesas jam buvo pažįstamas nuo vaikystės, nes duoną kepdavo jo močiutė. „Vaikų darželio nelankiau, todėl dienas praleisdavau kartu su močiute. Ji savo kepta rugine duona lepindavo ne tik šeimos narius – kepdavo ją ir kolūkio reikmėms. Smalsiai stebėdavau, kaip kaskart kepti paruošti kepaliukai būdavo išglostomi su meile. Su tokia duona ir užaugau“, – prisimena N. Kriaučiūnas.

Minčių, kad ateityje pats keps duoną, nei vaikystėje, nei jaunystėje Nerijui neateidavę. Jam nuolat kirbėdavo mintis, kad reikėtų dirbti sau, tačiau tuo metu nežinojo, koks darbas tai turėtų būti, koks užsiėmimas jam labiausiai patiktų. „Kad kepsiu duoną, tikrai negalvojau, – atvirauja Nerijus. – Nemaniau, kad ir į kaimą grįšiu, – juk mokydamasis ir dirbdamas gyvenau Vilniuje. Tačiau mąstydavau apie kaimą, apie ūkininkavimą, nes nuo Nepriklausomybės pradžios tuo užsiėmė mano tėvas. Jis – ekologinio ūkio pradininkas ir puoselėtojas.“



Sudėliojo likimas

Ko gero, sprendimą pasirinkti šeimoje puoselėtą duonos kepimo amatą sudėliojo pats likimas. N. Kriaučiūnas teigė, kad po močiutės netekties šeima labai išsiilgo tikros naminės duonos. Todėl kepti duoną ryžosi jo tėvas Mindaugas, kuriam gardžiausią duoną iškepti pavyko ne iš karto, o tik įvaldžius visus duonos kepimo ritualus. Tėvui rimtai užsiėmus duonos kepimo veikla Petronių kaimo bendruomenės amatų namuose, tešlą minkyti padėdavo ir Nerijus. „Kai tėvas susilaužė ranką ir nebegalėjo minkyti tešlos ir kepti duonos, man teko jį pavaduoti. Duonos kepimo procesas – fiziškai sunkus darbas, reikalaujantis kruopštumo ir žinių. Kad tešla būtų kokybiška, ją minkyti reikia ilgai, apie valandą. Neatsitiktinai seniau sakydavo, kad dirbti reikia taip, kad sienos išrasotų“, – pasakoja senojo amato puoselėtojas.

Juk būtent nuo išminkytos tešlos konsistencijos priklauso ne tik duonos forma, bet ir išvaizda bei skonis. Jei tešla kietoka, duona būna sausesnė, greičiau džiūsta.

Pasak Nerijaus, pastaruoju metu daugėja žmonių, kurie namuose kepa įvairią duoną, batonus savo reikmėms. Jiems minkymo procesas yra gerai pažįstamas. Tačiau ir jie išsiilgsta natūralios, sveikos visagrūdės duonos.



Išlaiko senąsias tradicijas

Tik perėmęs tėvo Mindaugo patirtį ir pats Nerijus ėmėsi širdžiai mielos veiklos – ekologinio ūkininkavimo ir duonos kepimo amato. „Juk smulkūs šeimos ūkiai išsilaikyti gali tik perdirbdami produkciją. Todėl neatsitiktinai auginu senųjų veislių javus, gyvulius, paukščius ir kepu duoną. Dirbu visus metus“, – sako jaunas vyras.

„Vyrų duoną“ N. Kriaučiūnas kepa autentiškai įrengtoje sodyboje Mikėnų kaime. Ji kepama išlaikant visas senąsias duonos kepimo tradicijas iš ūkyje užaugintų grūdų. Grūdai duonai malami rupiai ir smulkiai. Miltai nesijojami – naudojami su visomis sėlenomis, kurios yra grūduose. Raugas duonai kepti pasigaminamas pagal išsaugotą močiutės receptą, tad visas gamybos procesas atliekamas rankomis.

Tešlą duonos kepėjas raugina ir kildina mediniame kubile ir laiko specialioje patalpoje, kurioje laikosi pastovi temperatūra. Vėliau tame pačiame kubile tešla ir išminkoma. Tuomet rankomis formuojami kepaliukai, į krosnį pašaunami tiesiai nuo medinės ližės.

Šiuo metu duona kepama dviejose krosnyse, kuriose įmanoma iškepti apie 30 kg duonos. „Kiek į krosnį pašausiu kepalėlių? Nelygu kepalo dydis. Jei kepalas svers apie du kilogramus, iškepsiu 6–8 kepalėlius duonos“, – aiškina senojo amato meistras. Duoną N. Kriaučiūnas kepa porą kartų per savaitę. Du kartus kiekvieną savaitę jis rieda su ja ir į turgelius: Tymo turgelį Vilniuje ir ūkininkų prie Kauno pilies.



Nepakanka vien gero raugo

Savo šeimos tradicijų puoselėtojas atvirauja, kad skaniai duonai iškepti nepakanka vien gero raugo ir profesionalaus minkymo. Naminės duonos skoniui ir kvapui įtakos turi krosnis ir malkos. „Renkuosi tas malkas, kurias naudodavo mano šviesaus atminimo senelė. Duonai kepti geriausiai tinka kieta mediena. Aš naudoju uosį su alksniu, labai gerai tinka ir beržas“, – sako N.Kriaučiūnas.

Pašnekovo teigimu, šaltą žiemą krosnį tenka kūrenti ilgiau – apie tris valandas. Vėliau dar ir žarijas žarstyti reikia, kad krosnis gerai įkaistų. Juk, pasak duonos kepėjo, ji turi įkaisti tolygiai. Iš pradžių įkaista arka, o vėliau – ir padas. Tik tuomet į krosnį pašaunama duona. Jos kepimas užtrunka nuo pusantros valandos iki dviejų, nelygu kepamo kepaliuko dydis.

„Taigi, skanios duonos paslaptis glūdi malkose, krosnyje ir temperatūroje, – atskleidžia duonos kepėjas. – Mano kepamos duonos vertintojai – pirkėjai, kuriems svarbu produkto ekologiškumas ir natūralumas. Džiugu, kad jiems produkcija patinka ir kad jų gretos pastaraisiais metais didėja. Esu jiems dėkingas.“

N. Kriaučiūnas puoselėja mintį pasistatyti dar vieną krosnį, nes dabartinė kepykla, išaugus vartotojų ratui, nebeatitinka poreikių.

Sudėtinga planuoti

Nerijaus kepamą duoną valgo ir vertina ne tik mūsų kraštiečiai, bet ir užsienyje gyvenantys žmonės. Tie, kurie neturi galimybės duonos įsigyti kada panorėję, perka didesnį jos kiekį ir laiko šaldiklyje. „Nors mano kepama naminė duona ilgai nepelija ir nesužiedėja, daugelis laikosi šios praktikos – deda duoną į šaldiklį, – teigia kepėjas. – Tai ypač aktualu karantino laikotarpiu, kai žmonės stengiasi rečiau eiti į turgelius.“ Pašnekovas tvirtina, kad pastaruoju metu dėl karantino yra itin sudėtinga susiplanuoti, kiek duonos reikės. Metams prasidėjus sumažėjo ne tik gamyba, bet ir pirkimas. Turgeliai – vienintelis išsigelbėjimas smulkiesiems ūkininkams. Tai – galimybė tiesiogiai kontaktuoti su pirkėjais.

Šiuo metu Nerijus darbuojasi vienas. Retsykiais padeda tėvas, žmona dar studijuoja. „Trys sūnūs mokosi, turi savo veiklos. Duoną kepti jiems nėra įdomu, ir aš jiems to neliepiu daryti. Jei man kas nors vaikystėje būtų liepęs duoną kepti, nežinau, kaip viskas būtų susiklostę. Tačiau kas ten žino, kaip susiklostys vaikų gyvenimas, koks bus jų pasirinkimas? Viską parodys ateitis“, – svarsto N .Kriaučiūnas.



Kepa iš pašaukimo

Senojo amato puoselėtojas užsimena, kad jo jaukioje kaimiškoje sodyboje vykdavo ir edukacinė veikla. Čia sugužėdavo daug vaikų ir suaugusiųjų, atvykdavo delegacijų iš užsienio. Sodybos šeimininkas supažindindavo su kultūriniu paveldu, duonos kepimo tradicija, norintieji galėdavo patys susiformuoti vieną kitą skanios duonelės kepaliuką. „Edukacijos patikdavo ne tik mūsų kraštiečiams, bet ir svečiams iš užsienio. Jie ir dabar dažnai paskambina ir užsuka į svečius. Tačiau ši veikla mums yra nuostolinga, jos plėtoti neplanuojame“, – apgailestauja vyras. Anot jo, jei valdžia daugiau dėmesio skirtų smulkiems ūkiams ir jų veiklai, darbas klostytųsi sklandžiau.

Šeimos tradicijas puoselėjantis Ukmergės rajono ūkininkas pabrėžia, kad duonos kepimas nėra tas verslas, kuriame milijonai krinta iš dangaus. Tačiau tai – pašaukimas ir širdžiai mielas darbas.

Rubriką „Lietuvos nematerialus kultūros paveldas: jo puoselėtojai ir sklaida“ remia Spaudos, radijo ir televizijos fondas.

]]> https://www.savaite.lt/namieirsode/virtuve/7802-cepelinu-diena-sveikuoliskai-mesa-pakeis-soja-spirgucius-imbieras.html https://www.savaite.lt/namieirsode/virtuve/7802-cepelinu-diena-sveikuoliskai-mesa-pakeis-soja-spirgucius-imbieras.html 7802 Fri, 05 Feb 2021 09:45:51 +0200 native-yes

Pirmąjį vasario sekmadienį minima Pasaulio cepelinų diena. Cepelinai lietuviams įaugę į kraują – šis bulvinis stebuklas lydi nuo pat vaikystės, tad net stengiantis nevalgyti riebių produktų, retkarčiais cepelinų išvengti negalime. Garuojanti puodynė su spirgučių ir grietinės padažu sukelia tikrą palaimą ir nors jų valgyti kasdien nerekomenduojama, kartą per mėnesį cepelinų pilna lėkštė išeis tik į naudą. Net ir tiems, kurie nevalgo mėsos ar laikosi ypač griežtos dietos, cepelinų apeiti nereikėtų.

Vilma Juodkazienė, prekybos tinklo „Iki“ maisto ekspertė, pastebi, kad lietuviai vis dažniau linkę eksperimentuoti ir tradicinius cepelinus pakeičia vegetariškomis ar net veganiškomis alternatyvomis.

„Tikri mėsos gerbėjai tradicinio cepelino greičiausiai neišmainys į nieką kitą, tačiau tie, kurie nevalgo mėsos, jau nuo seno cepelinus gamina su varške, o dabar turime dar daugiau variacijų – cepelinai su soja, grybais, daržovėmis užkariauja mūsų virtuves. Tradicinį spirgučių padažą taip pat galima pakeisti sveikesne alternatyva kepinant imbierą. Patikėkite, sunku bus atskirti, kad valgysite vegetariškus spirgučius“, – sako V. Juodkazienė.

Ilgą laiką ne tik cepelinų padažai ar įdaras, bet ir bulvės buvo laikytos ne itin sveiku produktu. Vis tik jų nurašyti nereikėtų. V. Juodkazienės teigimu, bulvėje yra gausu sveikatai naudingų medžiagų, o svarbiausias aspektas, lemiantis jų įsisavinimą – paruošimo būdas.

Bulvėse gausu B, C ir E vitaminų, jos praturtintos kaliu, fosforu, magniu ir geležimi. Nereikėtų pamiršti, kad geriausi elementai išsaugomi bulves verdant su odele, tačiau net ir jas nulupus bei paruošus tinkamai, galite išsaugoti dalį naudingųjų savybių.

„Virkite bulves vandenyje ar kepkite orkaitėje – svarbiausia, kad nebūtų naudojami riebalai. Jeigu bulves kepsite dideliame aliejaus kiekyje, prisidarysite daugiau žalos nei naudos, nes būtent riebalai, o ne bulvės tukina. Bulvėse esančio krakmolo, kuris organizme virsta į cukrų, taip pat nereikėtų bijoti, tiesiog mėgaukitės su saiku“, – teigia V. Juodkazienė.

Pasaulio cepelinų dienos proga maisto ekspertė siūlo pasigaminti sveikuoliškų cepelinų ir pateikia du originalius receptus.

Cepelinai su soja ir vegetarišku spirgučių padažu

Jums reikės:

10 vnt. žalių ir 3 vnt. virtų bulvių
1 pakelio sojos faršo
2 vnt. svogūnų
1 vnt. imbiero šaknies
Šaukšto lydyto Ghee sviesto
Graikiško ar kito lieso jogurto be priedų
Druskos, pipirų

Gaminimo eiga:

Bulves nulupkite, sutarkuokite ir nusunkite. Neišpilkite nusunkto skysčio – šiek tiek palaukite kol nusės krakmolas, skystį nupilkite, o krakmolą įmaišykite į tarkius. Virtas bulves sutrinkite ir įmaišykite į bendrą masę, pasūdykite ir gerai išminkykite. Šiuo metų laiku bulvės turi pakankamai krakmolo, tačiau jei pasitaikys jaunesnės ar mažiau krakmolingos bulvės – įdėkite jo daugiau.

Įdarui pakepinkite vieną svogūną, į keptuvę dėkite vandenyje išmirkytą soją (vadovaukitės gamintojo nurodymais ant etiketės), pasūdykite, įberkite pipirų ir šiek tiek pakepinkite.

Cepelino masę išplokite, centre dėkite įdarą, paplotėlį sulenkite per pusę, užspauskite ir formuokite cepelinus. Suformuotus cepelinus dėkite į verdantį pasūdytą vandenį, virkite apie 20–25 minutes. Labai svarbu, kad puodas būtų didelis – cepelinai virimo procesu turi džiaugtis būdami palaidi.

Imbierą supjaustykite mažais kvadratėliais, kad primintų spirgučių formą. Įkaitinkite ghee sviestą, pakepinkite imbierus, tuomet suberkite svogūną ir kepkite, kol šis įgaus auksinį atspalvį. Pagardinkite druska ir pipirais. Cepelinus patiekite su imbierų spirgučių padažu ir liesu jogurtu.

Cepelinai su varške ir mėtomis

Jums reikės:

10 vnt. žalių ir 3 vnt. virtų bulvių
200 g norimo riebumo varškės
1 vnt. kiaušinis
20 g sviesto
1 šaukšto grietinės
Mėtos lapelių
Lieso jogurto
Druskos, pipirų

Gaminimo eiga:

Bulvių tarkę paruoškite taip, kaip nurodyta pirmajame recepte. Varškę sutrinkite, dėkite kiaušinį, sviestą, grietinę, druską ir pipirus bei smulkiai sukapotus mėtos lapelius. Suformuokite cepelinus, virkite apie 20–25 minutes. Patiekite su liesu jogurtu arba imbierinių spirgučių padažu.

Skanios, sočios ir sveikos cepelinų dienos!]]> https://www.savaite.lt/namieirsode/virtuve/7439-kaip-nepersivalgyti-per-sventes.html https://www.savaite.lt/namieirsode/virtuve/7439-kaip-nepersivalgyti-per-sventes.html 7439 Thu, 24 Dec 2020 08:01:00 +0200 native-yes

Ar įmanoma per šventes maitintis saikingai ir sveikai? Ant mūsų stalo per Kūčias dažniausiai būna daugiau nei 12 patiekalų, per Kalėdas valgymui skiriame taip pat labai daug dėmesio bei laiko. Tačiau dietistė Vaida Kurpienė neabejoja, kad ir šventiniu metu nesunkiai galima maitintis sveikiau, išvengti persivalgymo ir nepriaugti svorio.

Prie stalo nesėskite išbadėję

Pasak V. Kurpienės, bandymas „sutaupyti“ kalorijų visą dieną nevalgant – tai viena iš dažniausiai pasitaikančių klaidų. Visą dieną nieko nevalgius, kai vakare šeima susėda prie šventinio stalo, neįmanoma nepersivalgyti. Pradedate šluoti nuo stalo valgius ir per 15-20 minučių suvartojate visą dienos normą, o dar visas vakaras priešakyje.

Išvengti šios situacijos – paprasta. „Visą dieną valgykite savo ritmu, pradėdami nuo sočių pusryčių. Tik Kūčių dieną valgykite šiek tiek mažiau. Prieš valgydami pagrindinę vakarienę galite išgerti puodelį šiltos arbatos arba lėtai suvalgyti mandariną, pasimėgauti taure tradicinio spanguolių kisieliaus. Jie suteiks lengvą sotumo jausmą, jei būsite išalkę. Tarp valgymų gerkite vandentiekio ar mažos mineralizacijos mineralinio vandens, geriausia kambario temperatūros ar šiltesnio. Jei valgant norisi atsigerti, rinkitės šiltą, lengvos koncentracijos arbatą”, - pataria knygos „Liekna visam gyvenimui” autorė V. Kurpienė.

Gaminkite vienam vakarui

Kokios taisyklės svarbios ruošiant šventinį stalą, kad maisto nebūtų per daug ir išvengtume persivalgymo?

„Ruošiant 12 patiekalų stalą, rekomenduoju naudoti kuo mažiau riebalų, stengtis maisto neperkepti, nepervirti. Kitaip sakant, virtuvėje užtrukite šiek tiek trumpiau. Siūlau gaminti tokį kiekį, kiek reikės vienam vakarui ir kad liktų kitos dienos šaltiems užkandžiams. Dažnai priruošiama per daug maisto, kuris ilgai laikomas genda. Kyla noras jį suvalgyti, nes vengiame maistą išmesti, ir taip priaugame svorio.

Planuodami vaišes ilgai gausiai vakarienei, suskaičiuokite iki 500 g suaugusiam asmeniui. Šis skaičius turi apimti ir daržovių salotas. Tiek ne tik pakaks, bet tikėtina, kad liks ir kitai dienai. Juk maistas labai ilgai stovėti negali. Net ir šaldytuve laikomas, su kiekviena diena jis darosi mažiau vertingas ir gali būti valgomas ilgiausiai tris dienas”, - akcentuoja V. Kurpienė.

Kuo daugiau šviežių daržovių

Dauguma Kūčių patiekalų yra gana sveiki, jeigu tinkamai paruošti. Tai – žuvis, daržovės, grybai. Mažiau vertingi yra kūčiukai, kepami iš baltų miltų, ir dar keli patiekalai, į kurių sudėtį įeina cukrus. Jų dietistė nesiūlo atsisakyti, tik rekomenduoja valgyti saikingai.

Svarbu nepadauginti ir padažų. Dažniausiai jie būna riebūs ir daug kaloringesni už patį patiekalą. Suvalgę patiekalų su riebiu padažu, jausitės apsunkę ir norėsis prigulti, o ne bendrauti su artimaisiais. Taip jausitės net ir kitą dieną.

Kalėdų pietums pašnekovė siūlo ruošti vieną pagrindinį patiekalą, nesvarbu, mėsą ar žuvį, ir patiekti jį su daug daržovių – ir šviežių, ir raugintų, bei trumpai termiškai apdorotų.

„Rekomenduoju paruošti kelių skirtingų rūšių spalvingas salotas ir jas dėti ant stalo. Gaminkite burokėlių, ropių, ridikų, griežčių, morkų salotas. Rinkitės tradicines šaknines daržoves, kurios nuo senų laikų auginamos Lietuvoje. Su daržovių garnyru jausitės sotūs ilgai ir kitų produktų suvalgysite mažiau. Tik padažų taip pat reikėtų vartoti saikingai. Pavyzdžiui, kopūstų salotas gardinkite greipfrutų arba svarainių sultimis vietoje majonezo, o morkų – apelsino šviežiai spaustomis sultimis. Tokios salotos puikiai derės prie paukštienos”, - sako V. Kurpienė, knygos „Liekna visam gyvenimui“ autorė.

Kisielius – desertas

Per Kalėdas neapsieinama ir be deserto. „Desertą valgykite pavakariams arba priešpiečiams, jokiu būdu ne iškart po pagrindinio patiekalo, geriau padarius pertrauką. Būtina sąlyga, jį valgydami pasimėgaukite kiekvienu kąsneliu, valgykite lėtai. Nepamirškite, kad kisielius – taip pat desertas, o ne gėrimas skirtas vartoti tarp valgių”, - primena V. Kurpienė.

Kai ant stalo daugybė patiekalų, akys nori visko. Pasirinkite kelis norimus patiekalus ir į lėkštę įsidėkite paragavimui po nedidelį šaukštą, valgykite mažais kąsneliais.

Dietistė pataria: „Gerai sukramtykite, kramtymas yra labai svarbus, ir pajuskite visą skonių gamą. Valgydami nekalbėkite. Tai ne tik nemandagu, bet ir nejaučiate maisto skonio. Tokiu būdu per trumpą laiką suvalgote daugiau nei reikėtų. Patarimą nekalbėti daugelis priima gūžčiodami pečiais: „Kaip nebendrauti šventės metu“? Ši taisyklė galioja tik tada, kai kramtote. Pradedantiems keisti savo įpročius padeda paprastas patarimas. Kai norite įsitraukti į pokalbį padėkite savo įrankius – šakutę ir peilį ant stalo. Tik pabendravę ir vėl pasiruošę mėgautis maistu, paimkite juos į rankas. Kai tik pajausite sotumą, padarykite poros valandų pertrauką iki kito valgymo. Maistas niekur nepabėgs, o jausitės – geriau. Per petrauką geriau pasitraukti nuo pagrindinio stalo, kad šalia esantis maistas nedirgintų jūsų juslių”.

Dėmesys artimiesiems, ne tik maistui

„Jei manote, kad suvalgydami kažką skanaus save apdovanojate, pagalvokite, ar ryte būsite patenkinti ta dovana. Kai mes pradedame sau drausti – labai norime. Bet kai susimąstome, ar tikrai labai to norime ir ar tikrai tai labai skanu, situacija pasirodo esanti kitokia", - sako puslapio sulieknek.lt autorė.
Svarbu atsiminti, kad Kūčios ir Kalėdos nėra tik gausiai patiekalais nukrautas stalas. Visų pirma tai yra šeimos šventė.

Todėl, užuot visą dėmesį skyrus maistui, reikėtų jį sutelkti į artimus žmones, daugiau bendrauti, dalintis maloniais dalykais – tuo, kas gero įvyko per metus ir ką planuojate nuveikti kitąmet, kad ir kokie, nežinomybės kupini metai mūsų lauktų.

Artėjančių švenčių proga V. Kurpienė linki daugiau dėmesio skirti savo artimiesiems, nuoširdžiam, atviram bendravimui, kad ir per atstumą, tačiau svarbu nepamiršti pasirūpinti ir savimi. „Maži pokyčiai, dėmesys sau ir nuoseklumas daro stebuklus ir be Kalėdų senelio įsikišimo“, - šypsosi ji.

Daugiau įdomių ir aktualių straipsnių rasite žurnale „Savaitė“. Jį galite gauti tiesiai į savo namus – užsiprenumeravę arba skaityti elektroninę žurnalo versiją.]]> https://www.savaite.lt/namieirsode/virtuve/7380-kaledos-namuose-3-tradiciniai-ir-nostalgiski-kepiniu-receptai.html https://www.savaite.lt/namieirsode/virtuve/7380-kaledos-namuose-3-tradiciniai-ir-nostalgiski-kepiniu-receptai.html 7380 Thu, 17 Dec 2020 10:14:27 +0200 native-yes

Tikriausiai nei vienas neįsivaizduoja savo šventinio stalo be jau tradiciniais tapusių mamos ar močiutės kepinių: lengvų ir minkštučių plikytų pyragėlių, traškių žagarėlių, aguonomis ir riešutais kvepiančio vyniotinio... Būtent jie mums labiausiai kvepia Kalėdomis ir kas kartą nukelia į vaikystę. Tačiau šiais metais Kalėdos bus kitokios: keliauti ir lankyti artimųjų negalėsime, todėl šventinę ir nostalgišką namų aplinką teks susikurti patiems. Kaip tai padaryti ir kokius nostalgiškus kepinius išsikepti šiemet, pataria „Malsenos“ kepimo akademijos ambasadorė Sonata Šalkauskaitė ir kulinarinių knygų autorė Renata Ničajienė.

„Lietuviai turi labai turtingą kepinių tradiciją, kuri nenusileidžia žymiausiems kepiniams iš visos Europos. Vienose šeimose Kalėdos neįsivaizduojamos be mielinių pyragų su aguonų įdaru, nesuskaičiuojamų skardų kūčiukų, varškės spurgų ar žagarėlių. Kitur ant šventinių stalų dominuoja bandelės su cinamonu, skanumynai su varške: „Kuršėnų“ vyniotinis, „Draugystės“ pyragas, varškės plokštainis. Nors šie kepiniai skiriasi nuo prancūziškosios ar itališkosios konditerijos mokyklų, čia taip pat yra gausybė žinių ir patarimų, kuriuos vertėtų įsiminti“, – „Malsenos“ kepimo akademijoje pasakojo konditerė Sonata Šalkauskaitė.

Tad kokie kepiniai būdingi lietuviškajam kalėdiniam stalui?

1. Aliejuje kepti desertai: nostalgiški žagarėliai

Riebaluose virti skanėstai – tai tikrų tikriausias žiemos skanumynas. Mūsuose jų įvairovė išties didelė: nuo gardžių ir minkštutėlių spurgų iki skirtingų rūšių traškių žagarėlių.

„Žagarėliai – vienas ryškiausių šventinių kepinių lietuvių virtuvėse. Iš išorės traškūs, apibarstyti cukraus pudra – tokius prisimename iš vaikystės. Žagarėlius kepa visi – tiek aukštaičiai, tiek žemaičiai, jie gali būti įvairiausių rūšių: mieliniai, varškės, trapios ar pustrapės tešlos“, – teigia R. Ničajienė.

Anksčiau žagarėliai būdavo verdami taukuose. Šiais laikais, kai turime kokybiškus aliejus, kuriuose galima virti ypač aukštoje temperatūroje, ši taisyklė nebegalioja: net ir per adventą galima išvengti gyvulinių riebalų ir džiaugtis apskrudusiomis spurgomis bei žagarėliais.

„Verdant aliejuje labai pravers termometras, kuris leis tiksliau išmatuoti aliejaus temperatūrą. Jeigu temperatūra bus per aukšta, kepiniai perkeps, tačiau vidus liks žalias. Jeigu per žema – šie neapskrus ir prisigers per daug aliejaus. Taip pat labai svarbu laikytis recepte nurodyto kepinio dydžio, nes jeigu mažėja jūsų kepinys, mažėja ir kepimo laikas bei temperatūra. Be to, kepinius išėmę iš aliejaus, nusausinkite popieriniu rankšluosčiu – taip išvengsite riebalų pertekliaus“, – teigia S. Šalkauskaitė.

Nostalgiškiems žagarėliams jums reikės: 50 g sviesto, 300 g „Malsenos“ aukščiausios rūšies kvietinių miltų (550D), 3 kiaušinių trynių, 100 g grietinės, 1 citrinos žievelės, 2 v. š. citrinos sulčių, 2 v. š. degtinės, žiupsnelio druskos, 500 ml aliejaus virimui, cukraus pudros apibarstymui.

• Minkštą sviestą išsukite su kiaušinių tryniais, grietine, keliais šaukštais degtinės ir citrinų sulčių, smulkiai įtarkuokite vienos citrinos žievelę.
• Į paruoštą masę įmaišykite miltus ir druską, užminkykite kietoką tešlą. Ją reikėtų minkant rankomis vis patempti, kad taptų elastinga. Paruoštą tešlą uždenkite maistine plėvele.
• Tešlą supjaustykite į kelis gabalus ir kiekvieną jų plonai iškočiokite. Tešlą supjaustykite juostelėmis, jas padalinkite į 7 cm stačiakampius. Įpjaukite stačiakampio vidurį peiliu taip, kad galėtumėte perkišti stačiakampių galus per vidurį. Taip suformuosite bangeles.
• Žagarėliai verdami aliejuje, įkaitintame iki 170–190 ° Vienai pusei apkepus, juos reikėtų apversti ant kitos. Iškepusius žagarėlius sudėkite ant popierinio rankšluosčio. Atvėsusius žagarėlius pabarstykite cukraus pudra.

2. Mieliniai kepiniai – riestė su aguonomis

Mielinė – tai viena iš labiausiai pažįstamų tešlų mūsų mamų ir močiučių virtuvėje. Lietuvoje tiek Kalėdoms, tiek Velykoms buvo kepami mielinai ragaišiai ir pyragai. Mielės – svarbiausias šios tešlos ingredientas, dėl kurių ši pakyla ir tampa minkšta bei puri.

„Paprasta mielinė tešla užmaišoma tik iš miltų, mielių ir pieno arba vandens. Iš tokios tešlos kepami kūčiukai, batonai, ragaišiai, duona. Pagerinta tešla skiriasi nuo paprastos tuo, kad į ją dedama riebalų, cukraus ir kiaušinių, taip pat ir įvairių priedų: razinų, aguonų, riešutų, džiovintų vaisių. Būtent tokie mieliniai kepiniai populiariausi kalėdiniu laikotarpiu“, – sako ekspertė.

Ingredientai mielinei riestei su aguonomis: 250 g kvietinių miltų, 120 ml pieno, 1 a. š. sausų mielių, 2 kiaušinio trynių, 50 g cukraus, 50 g sviesto, žiupsnelio druskos, kiaušinio plakinio aptepti, aguonų pyragui apibarstyti. Įdarui: 150 g aguonų, 50 g graikinių riešutų, 50 g razinų, 2 kiaušinio baltymų, 100 g cukraus.

• Iš vakaro aguonas užpilkite verdančiu vandeniu, palikite išbrinkti ir nuvarvinkite bei nusausinkite.
• Miltus persijokite ir sumaišykite su džiovintomis mielėmis. Pieną pašildykite iki kūno temperatūros. Kiaušinio trynius atskirkite nuo baltymų ir sumaišykite su pienu. Kiaušinių baltymus atidėkite įdarui.
• Ant miltų supilkite cukrų, pieną su kiaušinių tryniais ir išminkykite tešlą. Kai ši bus vientisa, iš lėto pilkite sviestą ir gerai įminkykite į tešlą. Uždenkite ją švariu rankšluostėliu, palikite valandai šiltai.
• Aguonas susmulkinkite, kol jos sudrėks. Riešutus paskrudinkite sausoje keptuvėje, trindami pirštais pašalinkite jų odeles, susmulkinkite virtuviniu smulkintuvu. Razinas nuplikykite verdančiu vandeniu, nuplaukite, nusausinkite, sumaišykite su trintomis aguonomis, riešutais bei cukrumi. Vieną kiaušinio baltymą išplakite ir sumaišykite su paruoštu aguonų mišiniu.
• Ant miltais pabarstyto kepimo popieriaus iškočiokite iškilusią tešlą. Suformuokite pailgą pusės centimetro storio stačiakampį. Tešlą patepkite likusiu kiaušinio baltymu, ant jo vienodai paskleiskite aguonų ir riešutų įdarą palikdami po kelis centimetrus nuo tešlos kraštų.
• Tešlą suvyniokite į ilgą vyniotinį, kraštus patepkite baltymu ir prispauskite prie tešlos, o galus patepkite ir užlenkite, kad įdaras neišbėgtų. Paruoštą vyniotinį susukite į riestę, o jo galą prispauskite prie vyniotinio dugno. Palikite pusvalandžiui šiltai, kad iškiltų. Riestės viršų aptepkite kiaušinio plakiniu, apibarstykite aguonomis. Paruoštą pyragą kartu su kepimo popieriumi dėkite į apvalią torto kepimo formą, kad kepdamas neprarastų formos.
• Kepkite iki 170 °C laipsnių temperatūros įkaitintoje orkaitėje apie 40 minučių.

3. Plikytos tešlos sausainiai

Desertas, kurį mums kepdavo močiutės: minkštutėliai ir lengvučiai plikyti sausainiai, kuriuos skaniausia valgyti dar šiltus, užsigeriant karšta kakava. Šie sausainiai – tai plikytos tešlos gaminys. Ruošiant kepinius iš šios tešlos, kai kuriuos ingredientus reikia pakaitinti. Dėl to tešla gerai kyla, o jos kepiniai tampa trapūs, lengvi ir purūs, ant paviršiaus atsiranda plutelė, o pats kepinys išsipučia.

„Plikytai tešlai ruošti svarbu pasirinkti tinkamus ingredientus. Visų pirma, ji gaminama iš kvietinių miltų su aukštu baltymų kiekiu, kuris padeda sudaryti gerą gliuteno struktūrą, net jeigu tešloje yra tokių ingredientų kaip riebalai ar cukrus. Antra, labai svarbu pasirinkti tinkamo dydžio kiaušinius, nes jų į plikytą tešlą dedama daug. Jeigu naudojate mažus kiaušinius, gali būti, kad jums reikės vienu daugiau, negu nurodyta recepte“, – teigia S. Šalkauskaitė.

Plikytų sausainių ingredientai: 360 ml pieno, 3 vidutinio dydžio kiaušinių, 1 vanilės ankšties, 130 g cukraus, 75 g sviesto, 170 g „Malsenos“ aukščiausios rūšies kvietinių miltų (550D).

• Pieną supilkite į puodą, suberkite vanilės ankšties sėklytes, cukrų ir įpjaustykite sviestą. Kelias minutes pavirinkite ir puodą nukelkite nuo ugnies. Dalimis berkite miltus ir nuolat intensyviai maišykite, kad masė ne sušoktų į vieną gniutulą, o virstų į blizgią, tirštą tešlą. Pagamintą tešlą palikite pravėsti. Tešla neturėtų būti karšta, kad pilami kiaušiniai nesukrešėtų.
• Kiaušinius lengvai paplakite ir po truputį pildami gerai įplakite į pravėsusią tešlą.
• Tešlą sukrėskite į konditerinį maišelį su dantytu antgaliu. Skardoje ant patiesto kepimo popieriaus formuokite nedidelius sausainius. Juos patepkite kiaušinio plakiniu, kad iškepę blizgėtų.
• Sausainius kepkite iki 180 °C su vėjeliu įkaitintoje orkaitėje arba 200 °C (funkcija: viršus-apačia) maždaug 30 minučių, kol gražiai apskrus ir išsipūs. Iškepusius palikite atvėsti.]]> https://www.savaite.lt/namieirsode/virtuve/7174-maisto-eksperte-atskleidzia-4-balandeliu-gamybos-gudrybes.html https://www.savaite.lt/namieirsode/virtuve/7174-maisto-eksperte-atskleidzia-4-balandeliu-gamybos-gudrybes.html 7174 Sat, 21 Nov 2020 11:00:22 +0200 native-yes

Atšalus orams vis dažniau norisi pastumti į šalį egzotiškus patiekalus ir sočiai pavalgyti šilto, paprasto, naminio maisto. Tokio, kokį savaitgaliais gamindavo mama ar močiutė. Pasak Vilmos Juodkazienės, prekybos tinklo „Iki“ maisto ekspertės, vaikystę primenančių patiekalų poveikis mūsų nuotaikai ir savijautai – milžiniškas. Todėl visada bus dienų, kai norėsis prisidėti sklidiną lėkštę kvapnių balandėlių ar maltinių.

Ilgus metus pirkėjų įpročius stebinti maisto ekspertė teigia: žmonės mėgsta eksperimentuoti ir išbandyti naujus skonius, bet dažnai grįžta prie to maisto, kurio skonis pažįstamas nuo vaikystės. Tokiems patiekalams apibūdinti vis dažniau vartojamas terminas „jaukusis maistas“ (ang. comfort food). Jis sukurtas nusakyti tiems patiekalams, kuriuos valgant ateina ramybė, grįžta vaikystės prisiminimai, pasijuntama saugiai ir jaukiai. Nors kiekvienas turi savo jaukiųjų patiekalų sąrašą, veikiausiai dauguma į jį įtraukia balandėlius ir baltąją mišrainę.

Vaikystės patiekalas – balandėliai

Kartais manoma, kad „jaukusis maistas“ turėtų būti riebus ar saldus, tačiau tradicinė virtuvė turi iš išimčių. Viena tokių: balandėliai – pakankamai sveikas pasirinkimas. Iš Graikijos kilęs patiekalas atitinka puikiai subalansuotos Viduržemio jūros virtuvės principus. Daržovės turi įvairiausių vitaminų ir yra skaidulų šaltinis, o ryžiuose nėra glitimo.

Kiekvienuose namuose balandėliai gaminami kiek skirtingai. Tačiau dažniausiai be kopūsto ir maltos mėsos, į juos dedama morkų, pomidorų bei aromatingų prieskoninių žolelių. „Balandėliai yra sąlyginai nebrangus patiekalas. Jiems paruošti nebūtina laikytis tikslios receptūros ir palieka daug vietos išmonei. Vienintelis balandėlių minusas – gana ilgas jų gamybos laikas. O kai kas nemėgsta ir verdamo kopūsto kvapo“, – sako V. Juodkazienė.

Maisto ekspertė atskleidžia kelias balandėlių gamybos gudrybes, kurios padės sutaupyti laiko, išvengti nenorimo kvapo ir pagerinti skonį:

1. Jei naudosite tik jautienos faršą, balandėliai gali būti sausoki, todėl rekomenduojama į įdarą dėti ne tik ryžių, bet ir apkeptų daržovių.

2. Pomidorų tyrė bus išraiškingesnio skonio, jei į ją įtarkuosite nuluptą obuolį ir įlašinsite šlakelį obuolių acto.

3. Jei erzina verdamo kopūsto kvapas, į vandenį įmeskite žiupsnelį cukraus ir nedenkite puodo.

4. Kopūsto apvirimo galite išvis išvengti: įdėkite kopūsto galvą nakčiai į šaldiklį. Atšildytas jis bus minkštas.

V. Juodkazienė siūlo išbandyti ir 2 skirtingus balandėlių receptus.

Tradiciniai balandėliai

Jums reikės:

1 kopūsto galvos;
2 v. š. sviesto;
1 l vandens arba jautienos sultinio;
400 g konservuotų trintų pomidorų;
2 v. š. grietinės;
300 g kiaulienos ir jautienos faršo (proporcijos pagal skonį);
3–4 v. š. ryžių;
1 svogūno;
1 morkos;
druskos, pipirų.

Paruošimas:

Kopūstą apvirkite vandenyje, kol suminkštės. Atsargiai nuimkite lapus, lapkočius, jei stori, išpjaukite arba padaužykite.

Įdarui: svieste pakepkite smulkintus svogūnus ir per burokinę tarką smulkintą morką, kol suminkštės. Išvirkite ryžius. Viską sumaišykite su kiaulienos ir jautienos faršu. Pagal skonį įdėkite druskos, pipirų.

Ant kiekvieno kopūstlapio dėkite įdaro, kraštus užlenkite ir suvyniokite. Suvyniotus balandėlius apkepinkite svieste ir dėkite į puodą. Atskirame inde sultinį arba verdantį vandenį sumaišykite su pomidorų tyre, pasūdykite ir užpilkite ant balandėlių. Troškinkite apie valandą ant mažos ugnies. Pabaigoje įdėkite grietinės.

Vegetariški balandėliai

Jums reikės:

1 kopūsto galvos;
800 g konservuotų avinžirnių;
2 česnako skiltelių;
1 v. š. kario miltelių;
didelės saujos petražolių;
2 v. š. alyvuogių aliejaus;
1 mažo svogūno;
1 v. š. citrinų sulčių;
druskos, pipirų.

Padažui:

500 g konservuotų trintų pomidorų;
3 puodelių pomidorų sulčių;
1–2 v. š. pomidorų pastos;
pusės stiklinės vandens;
druskos.

Paruošimas:

Kopūstą apvirkite vandenyje, kol suminkštės. Atsargiai nuimkite lapus, lapkočius, jei stori, išpjaukite arba padaužykite.

Paruoškite padažą: pomidorų pastą sumaišykite su vandeniu, tuomet su pomidorų sultimis, sudėkite kapotus pomidorus, pasūdykite pagal skonį.

Paruoškite įdarą: alyvų aliejuje pakepinkite smulkintą svogūną, įspauskite česnaką, sudėkite kapotas petražoles. Suverskite avinžirnius, apkepkite. Apkeptą įdarą paminkykite, įpilkite citrinos sulčių, karį, druskos, pipirų ir gerai išmaišykite.

Suvyniokite balandėlius – ant kiekvieno kopūstlapio dėkite įdaro, kraštus užlenkite ir užvyniokite.

Į didelę keptuvę įpilkite šiek tiek parengto pažado ir vienu sluoksniu sudėkite balandėlius, užpilkite likusį padažą, kad juos pasemtų. Kai padažas užvirs, sumažinkit ugnį ir kepkite uždengtus apie 25 min.]]> https://www.savaite.lt/namieirsode/virtuve/6925-apsilaizysite-pirstus-ivairiausiu-skoniu-naminiai-traskuciai.html https://www.savaite.lt/namieirsode/virtuve/6925-apsilaizysite-pirstus-ivairiausiu-skoniu-naminiai-traskuciai.html 6925 Sun, 18 Oct 2020 09:52:14 +0300 native-yes

Savaitgalis – puiki proga pasikviesti draugų. Dažniausiai juos vaišiname nusipirktais užkandžiais, tačiau jų galima pasigaminti ir patiems. Štai kelios idėjos naminiams traškučiams.

Lapinių kopūstų traškučiai

10 lapinių kopūstų lapų, 2 šaukštai alyvuogių aliejaus, 0,5 šaukštelio džiovintų česnakų miltelių, 0,5 šaukštelio paprikų miltelių, šaukštelis citrinų sulčių, maltų juodųjų pipirų, druskos.

Kopūstų lapus nuplaukite, nusausinkite, nupjaukite kietus stiebus. Giliame dubenyje sumaišykite aliejų, citrinų sultis, paprikų ir česnakų miltelius, druską ir pipirus. Kopūstų lapus sudėkite į aliejaus ir prieskonių mišinį ir gerai išmaišykite. Tada sudėkite ant kepimo popieriumi išklotos skardos vienu sluoksniu ir kepkite 150 °C orkaitėje 15–20 min. Iškeptus kopūstų traškučius sudėkite į dubenį. Po 2 min. jie taps dar traškesni. Valgykite iš karto, nes tuomet jie būna skaniausi.

Mikrobangų krosnelėje kepti bulvių traškučiai

Bulvių, šaukštelis druskos, šaukštelis maltų saldžiųjų paprikų, šaukštelis džiovintų krapų.

Bulves nuskuskite, nuplaukite ir labai plonai supjaustykite (tai geriausiai pavyks daržovių skustuku arba specialia daržovių pjaustykle). Ant kepimo popieriaus (geriau, kad būtų padengtas silikonu) išdėliokite bulvių griežinėlius. Kepkite mikrobangų krosnelėje nustatę didžiausios galios režimą 3–4 min. Per durelių stiklą stebėkite, ar neperkepėte traškučių. Iškeptus traškučius apibarstykite druska, paprikomis ir krapais arba kitais mėgstamais prieskoniais.

Aguročių traškučiai

2 aguročiai, 2 šaukštai alyvuogių aliejaus, 2 šaukštai obuolių arba vyno acto, ¼ šaukštelio aitriųjų paprikų miltelių, ½ šaukštelio druskos, bazilikų, kalendrų.

Aguročius supjaustykite plonais griežinėliais. Dideliame dubenyje sumaišykite aliejų, actą, druską, paprikas ir kitus prieskonius, tuomet sudėkite ten aguročius ir gerai išmaišykite, kad visi griežinėliai pasidengtų prieskoniniu aliejumi. Skardą išklokite kepimo popieriumi arba silikoniniu kepimo kilimėliu ir sudėkite ant jo aguročius. Kepkite iki 100 °C įkaitintoje orkaitėje apie 2–3 val.

Saldžiųjų bulvių traškučiai

2 saldžiosios bulvės, 0,5 šaukštelio druskos, maltų juodųjų pipirų, 2 šaukšteliai alyvuogių aliejaus.

Bulves supjaustykite maždaug 3 mm storio griežinėliais. Sudėkite į didelį dubenį, užpilkite aliejumi ir išmaišykite. Išdėliokite bulves ant kepimo popieriumi išklotos skardos vienu sluoksniu, apibarstykite druska ir pipirais. Kepkite iki 90 °C įkaitintoje orkaitėje 90 min., tuomet temperatūrą padidinkite iki 180 °C ir paskrudinkite dar 10 min. Ištraukite iš orkaitės ir palikite atvėsti.

Morkų traškučiai

3 stambios morkos, 2 šaukštai alyvuogių aliejaus, 0,5 šaukštelio cinamono, ¼ šaukštelio maltų imbierų.

Morkas nuskuskite, nuplaukite, nusausinkite ir supjaustykite juostelėmis arba griežinėliais. Apšlakstykite aliejumi, apibarstykite maltais imbierais ir cinamonu. Morkas sudėkite į kepimo popieriumi išklotą skardą, pašaukite į iki 200 °C įkaitintą orkaitę ir kepkite 10 min. Tuomet traškučius ištraukite ir palikite 5 min. atvėsti. Atvėsę jie taps traškūs.

Baklažanų traškučiai su pesto padažu

Didelis baklažanas, 2 šaukštai alyvuogių aliejaus.

Padažui: česnako skiltelė, ¼ stiklinės alyvuogių aliejaus, šviežių bazilikų, ½ stiklinės anakardžių, druskos.

Baklažaną supjaustykite plonais griežinėliais (kuo bus plonesni, tuo greičiau iškeps ir bus traškesni), apšlakstykite aliejumi, sudėkite į kepimo popieriumi išklotą skardą ir kepkite 10 min. 180 °C orkaitėje. Apverskite baklažanų griežinėlius ir dar pakepkite 10 min. Paruoškite padažą: elektriniu trintuvu gerai sumaišykite česnaką, aliejų, bazilikus, riešutus ir druską. Baklažanų traškučius valgykite su padažu.

Ridikėlių traškučiai

50 g ridikėlių, alyvuogių aliejaus, 0,5 šaukštelio muskato riešutų, 0,5 šaukštelio maltų kvapiųjų pipirų, 0,5 šaukštelio ciberžolių miltelių, 0,5 šaukštelio maltų saldžiųjų paprikų, druskos, maltų juodųjų pipirų.

Ridikėlius nuplaukite, nusausinkite ir supjaustykite labai plonais griežinėliais. Sudėkite į dubenį, apibarstykite druska, pipirais ir kitais prieskoniais, išmaišykite ir palikite marinuotis 5–7 min. Po to nupilkite skysčio perteklių ir išdėliokite ridikėlius ant kepimo popieriumi išklotos skardos vienu sluoksniu. Aptepkite aliejumi, apverskite ir patepkite kitą pusę. Kepkite orkaitėje nustatę didžiausią temperatūrą 1 min. Orkaitės dureles atidarykite ir palikite vėsti. Kai ridikėliai atvės, kepkite toliau, kol apskrus (procesą pakartokite 2 ar 3 kartus po 1 min.). Gatavus traškučius palikite padžiūti kambario temperatūroje, tuomet sudėkite į lėkštę ir patiekite. Nustebins netikėtas skonis ir traškumas.

Kriaušių traškučiai

3 kriaušės, 100 g rudojo cukraus, 1,5 citrinos sultys.

Kriaušes nuplaukite ir supjaustykite ne storesniais nei 3 mm griežinėliais (kriaušių nelupkite). Į dubenėlį išspauskite citrinų sultis ir atskieskite šlakeliu vandens. Užpilkite sultis ant kriaušių ir atsargiai išmaišykite. Paimkite nedidelį puodą ir sumaišykite jame 200 ml vandens su ruduoju cukrumi. Užvirkite ir pavirkite ant mažos ugnies 5–7 min., kol mišinio konsistencija primins sirupą. Tada sudėkite kriaušes ir pakaitinkite, kol ims virti. Skardą išklokite kepimo popieriumi.

Kiaurasamčiu išgriebkite vaisių griežinėlius ir išdėliokite vienu sluoksniu ant skardos. Pašaukite į 100 °C orkaitę ir kepkite 3 val. Po to riekeles apverskite ir kepkite dar 1,5 val.

Obuolių traškučiai

3 obuoliai, šaukštas citrinų sulčių, cinamono, maltų imbierų, muskato riešutų.

Obuolius nulupkite ir, atsargiai išpjovę šerdis, supjaustykite plonais griežinėliais. Apšlakstykite citrinų sultimis ir pagardinkite prieskoniais. Sudėkite į kepimo popieriumi išklotą skardą ir kepkite 100 °C orkaitėje apie 1 val. Šilti obuolių žiedeliai gali būti minkštoki, bet atvėsę sukietės.

Arbūzų traškučiai su šokoladu ir pistacijomis

1 kg arbūzų, 100 g pieninio šokolado, 50 g pistacijų.

Arbūzų minkštimą supjaustykite 5 mm storio juostelėmis ir pašalinkite sėklas. Jas džiovinkite 22 val. 50 °C orkaitėje. Šokoladą ištirpinkite, pistacijas susmulkinkite. Vieną atvėsintų traškučių galą pamirkykite šokolade ir apibarstykite pistacijomis.

Kivių traškučiai

3–4 kiviai, citrinų sulčių.

Kivius nulupkite, plonai supjaustykite, apšlakstykite citrinų sultimis ir išdėliokite ant kepimo popieriumi išklotos skardos. Orkaitę įkaitinkite iki 50 °C ir kivių griežinėlius džiovinkite apie 4–6 val.

Daugiau įdomių ir aktualių straipsnių rasite žurnale „Savaitė“. Jį galite gauti tiesiai į savo namus – užsiprenumeravę.]]> https://www.savaite.lt/namieirsode/virtuve/6920-pagrindiniu-skoniu-penketukas-kaip-tinkamai-juos-derinti-ir-sukurti-tobula-patiekala.html https://www.savaite.lt/namieirsode/virtuve/6920-pagrindiniu-skoniu-penketukas-kaip-tinkamai-juos-derinti-ir-sukurti-tobula-patiekala.html 6920 Sat, 17 Oct 2020 09:57:21 +0300 native-yes

Pasaulio virtuvės yra be galo spalvingos, tačiau visus jų ypatumus galima sutalpinti vos į penkis pagrindinius skonius. Tai saldumas, rūgštumas, kartumas, sūrumas bei naujai atrastas umami. Nors skirtingose pasaulio virtuvėse šių skonių dominavimas skiriasi ir, mokslininkų teigimu, mūsų gebėjimą pajusti skonius lemia turimų receptorių kiekis, specialistai įsitikinę – tobulo patiekalo paslaptis yra visų penkių komponentų dermė. Pasaulinės maisto dienos proga lietuviško prekybos tinklo „Maxima“ maisto gamybos ekspertė Brigita Baratinskaitė pasakoja apie penkių pagrindinių skonių savybes ir derinimą siekiant tobulo rezultato virtuvėje.

Saldu, vadinasi, gyvenu

Saldumas yra pats pirmasis ir pradinis skonis, kurio dauguma paragauja dar kūdikystėje su mamos pienu. Didžiąją jo dalį sudaro laktozė, o ji ypač gausi cukraus. Todėl nuo mažų dienų saldumą priimame kaip natūralų skonį, kurio poreikį jaučiame nuolatos. Kita vertus, juo bene visada esame aprūpinti, nes cukraus turi tiek vaisiai bei daržovės, tiek duonos gaminiai.

Ne veltui mūsų organizmas taip reikalauja saldumo: tai malonumo skonis, kuris ne tik užtikrina gerą savijautą, bet ir suteikia energijos. Tačiau tai – tik dalis jo funkcijų. Saldumas ypač ryškiai pabrėžia maisto skonį bei aromatą – norint sustiprinti šias kulinarines savybes, patiekalai neretai gardinami cukrumi. Tai pastebima kone visose pasaulio virtuvėse: kinų, prancūzų, italų, meksikiečių, indų ar Artimųjų rytų.

Anot B. Baratinskaitės, cukrus – daugiau nei tik desertų ar saldumynų gamybos sudedamoji dalis: „Šio produkto ar medaus galima įdėti tuomet, jei patiekalas per rūgštus. Taip puikiai pavyks subalansuoti maisto skonį, o ypač įvairius padažus. Toks kulinarinis poreikis natūraliai kyla iš gamtos balanso, nes, pavyzdžiui, prinokę vaisiai yra ir saldūs, ir rūgštūs“.

Rūgštumo užtenka vos lašo

Rūgštumo norisi rečiau ir po mažiau, nes mūsų skonio receptoriai suvokia jį kaip tam tikrą organizmo priešą. Kadangi rūgštumo perviršis gali daryti neigiamą įtaką virškinimo sistemai, natūraliai ribojame rūgštaus maisto vartojimą. Kitaip tariant, citrinų daug nesuvalgysime, nes organizmas pats tam priešinsis.

Iš kitos pusės, rūgštumas yra patiekalų gaivumo šaltinis. Juo gausūs citrusiniai vaisiai – citrinos, apelsinai, mandarinai, taip pat obuoliai, braškės, kopūstai, paprikos. Rūgštumas itin mėgstamas Pietų Amerikos, Viduržemio jūros tradicinėse virtuvėse – Meksikoje, Ispanijoje, Graikijoje.

Maisto gamybos ekspertė pataria rūgštumo patiekalams suteikti saikingai: „Gaminant maistą, užtenka vos kelių lašų citrinos ar laimo. Toks kiekis – pakankamas atskleisti kitų patiekalų ingredientų skonį, o rūgštumo akcentai tinkami bene kiekvienam valgiui. Nesvarbu, ar ruošiame salotas, gėrimus, žuvį, mėsą ar desertą – taip pagardintas maistas ypatingai žadina apetitą, yra gaivus ir išraiškingas“.

Kartumas – ne visada malonu, bet naudinga

Kartumui mūsų skonio receptoriai yra jautriausi. Tai – natūrali organizmo reakcija ir žmonijos evoliucijos rezultatas. Gamtoje dauguma nuodingų augalų yra kartūs, todėl jų skonis ne tik nemalonus. Jusdami kartumą suprantame, jog turime apsisaugoti nuo pavojaus. Tačiau, kaip teigia B. Baratinskaitė, kartumo maisto gamyboje vengti nereikėtų.

„Gal to nepastebime, tačiau kartumas yra gana dažnas mūsų racione: juo turtinga kava, juodasis šokoladas ir pikantiško skonio ypač tyras alyvuogių aliejus. Visgi verta įsidėmėti, kad šiuos ingredientus derinant su saldumu ypač išryškėja unikalios maisto savybės. Derinant kartumą ir saldumą, idealiai pavyksta desertai, o verdant karčias daržoves, pavyzdžiui, brokolius, tikras išsigelbėjimas gali būti šaukštelis medaus. Taip saldumas išryškėja, o kartumas – slopsta“, – aiškina B. Baratinskaitė.

Druska – rišančioji grandis

Sakoma, jog gaminant maistą, druska ne tik „parodo“, ar žmogus yra įsimylėjęs, bet ir atskleidžia tikrąjį kulinarinį charakterį. Todėl sūrumą galima vadinti vienu pagrindiniu skoniu, tačiau juo mėgautis patartina saikingai. Ne tik dėl to, jog maistą ypač lengva persūdyti – per didelis druskos kiekis nėra naudingas organizmui. Nors pastarajam ji visgi būtina, tik ne po daug.

Sūrumas išskirtinis tuo, jog šis skonis yra visų kitų, esančių patiekale, rišančioji grandis. Jis skirtingus ingredientus sutelkia į vieną visumą, todėl druska keliauja į kiekvieną lėkštę: nesvarbu, ar joje garuotų jautienos didkepsnis, ar vyšnių pyragas. Taip sūrumą savo nacionalinėje virtuvėje derina viso pasaulio kulinarai: nuo žemaitiško kastinio iki britiškų žuvies kepsnelių su bulvytėmis ar mėsos troškinių Šiaurės Afrikoje.

„Sūrumas mūsų skonių receptorių yra ypač mėgstamas. Jis dera ir su saldumu, ir su kartumu, juos puikiai subalansuodamas. Žiupsnelis druskos gali išryškinti deserto skonį, suteikti pastarajam gilumo. Ne veltui tokie išraiškingi yra sūrios karamelės desertai ar klasikinis krembriulė“, – tikina B. Baratinskaitė.

Umami – ryškus ir gyvybingas

Umami vadinamas skonių penketuko naujoku. Šis pavadinimas reiškia tiesiog „skanu“, o tokią maisto savybę nustatė japonų mokslininkas Kikunae Ikeda, 1908-aisiais tyręs jūržolių skonines savybes. Jis išsiaiškino, kad tyrimo objekto skoniui didžiulę įtaką daro jame esanti glutamato rūgštis. K. Ikeda pastarąją pavadino mononatrio glutamatu arba tiesiog „Umami“. Taip gimė naujas skonis, atkeliavęs iš Japonijos.

Vėliau umami užkariavo Vakarų šalis ir įsitvirtino kaip ypač populiarus skonio stipriklis, tačiau umami dalis produktų gamina natūraliai. Tai itališkasis parmezano sūris, pomidorai, sardinės, jūržolės, grybai, alyvuogės, tunas, soja, mėsa. Pastebima, kad kuo produktas yra senesnis, tuo mononatrio glutamato jame yra daugiau. Tokiomis savybėmis pasižymi ilgai brandintas kumpis arba sūris.

Umami galima aptikti tiek Pietų Europos, tiek Azijos virtuvėse, tačiau Rytuose šis skonis ypač mėgstamas.

Savo ruožtu B. Baratinskaitė sako, jog umami galima rasti ne tik minėtuose produktuose, bet ir pasigaminti natūraliai. „Užtenka pakepinti pomidorą su žiupsneliu druskos ir iš daržovės išsiskiriantis natūralus cukrus susimaišęs su sūrumu padeda išgauti natūralų umami skonį“, – patarimais dalinasi kulinarijos ekspertė.]]>