https://www.savaite.lt/ lt https://www.savaite.lt/namieirsode/sodas/23687-kurkliai-grambuoliai-ir-kurmiai-kaip-apsaugoti-veja-nuo-nekviestu-sveciu.html https://www.savaite.lt/namieirsode/sodas/23687-kurkliai-grambuoliai-ir-kurmiai-kaip-apsaugoti-veja-nuo-nekviestu-sveciu.html 23687 Tue, 19 May 2026 09:01:45 +0300 native-yes

Pavasariška šiluma kviečia ne tik vis dažniau laiko praleisti lauke, bet ir budina pačius įvairiausius kenkėjus. Kurkliai, grambuoliai, kiti vabzdžiai, o ir kurmiai taikosi sujaukti gražiai atrodančią veją. Kraštovaizdžio ekspertai dalijasi patarimais, kaip apsaugoti savo veją nuo ją puolančių kenkėjų.

Gegužės vidurys, taip pat antra šio mėnesio pusė – laikas, kai prabunda kenkėjai. Anot kraštovaizdžio specialisto, profesionalaus agronomo Tautvydo Gursko, kiti kenkėjai prabus dar vėliau – tik birželį, bet jau dabar verta ruoštis jų antplūdžiui.

„Dažniausiai sutinkami vejų kenkėjai – kurkliai ir grambuoliai, taip pat jų lervos. Jei pirmieji prabunda apie gegužės vidurį, jau po mėnesio prabunda ir kiti. Tiek vieni, tiek kiti, kol dar pakankamai nesušilę, gyvena gana giliai po žeme – 80 cm ar net daugiau. Dirvožemiui šylant, jie kyla aukščiau, kur yra daugiau maisto, pavyzdžiui, kurkliai nugremžia ir pažeidžia vejos šaknis. Tačiau augalus labiausiai pažeidžia grambuolių lervos: ypač vasarą galima pamatyti, kaip išpuoselėta veja žūsta plotais“, – teigia T. Gurskas.

Pataria pradėti nuo prevencinių priemonių

Paklausta, kaip geriausia apsaugoti veją nuo kenkėjų, agronomė, „Edotnuvaseeds.lt“ ekspertė Regina Kanevičienė pataria pirmiausia išmėginti prevencines priemones. Jos, nors ir imlios laikui, yra veiksmingos.

„Vejos apsauga nuo kenkėjų prasideda nuo pat ankstyvo pavasario, kuomet paruošiame dirvą: ją reikia aeruoti, palaikyti tinkamą rūgščių ir šarmų (pH) pusiausvyrą. Veją sezono metu patartina aeruoti bent du kartus: pavasarį ir atėjus rudeniui, bet jokiu būdu ne per karščius“, – sako R. Kanevičienė.

Ji prideda, kad vejos pH rodiklis turėtų siekti apie 6–7, ir jei jis – mažesnis, būtina sumažinti dirvos rūgštingumą. „Tam padės granuliuotas kalkakmenis. Vis dėlto, prieš tai pravartu pamatuoti dirvos pH rodiklį – tai galima padaryti su specialiais pH matuokliais, ir tik po to rinktis reikalingas priemones.“

Specialistė paaiškina, jog dirvos rūgštingumą gali nulemti didelis trąšų su siera naudojimas. Jį gali nulemti ir teritorijoje esantys specifiniai augalai, pavyzdžiui, tujos ir pušys, pastarųjų kurių spygliai rūgština dirvą.

Kurmiai: priešai ar draugai?

Be jau paminėtų, T. Gurskas įvardija ir kitas apsaugos nuo kurklių priemones. „Galima tiek spęsti įvairius spąstus, tiek pasitelkti šiuos kenkėjus atbaidančius augalus, pavyzdžiui, serenčius, medetkas, rūtas, ramunėles ir pan. O grambuolius itin mėgsta laukiniai paukščiai ir smulkesni gyvūnai, kurie juos išsirausia iš po vejos, ir vieni tokių – kurmiai.“

Ekspertas tvirtina: kurmiai ne vieną sodininką varo į neviltį. Šių gyvūnų buvimą aiškiausiai išduoda vejoje atsirandantys „nameliai“ – žemės kauburėliai.

„Retas kuris pasakytų, kad tie „nameliai“ atrodo gražiai. Vis dėlto, verta prisiminti: kurmiai, nors ir palieka akims ne itin malonius pėdsakus, jie atlieka naudingą darbą – naikina dar labiau nemėgstamus kurklius ir grambuolius. Patirtis rodo, jog tose vietose, kur kurmiai išnaikinti, gana greit įsiveisia grambuolių lervų, kurios dar labiau kenkia augalams. Todėl pravartu gerai apgalvoti strategiją, skirtą kovai su kenkėjais“, – pabrėžia kraštovaizdžio specialistas.

Norintiems apsaugoti savo veją nuo kenkėjų, bet nenorintiems pakenkti kurmiams, T. Gurskas rekomenduoja įrengti specialų apsauginį tinklelį. „Maždaug 4–5 cm gylyje klojamas specialus tinklelis, ant kurio užpilama žemė ir sėjama veja. Tinklelio akutės – maždaug 1 cm skersmens, tad pro jas kurmis neprasibraus į žemės paviršių ir nesuformuos kauburėlio. Ši priemonė, deja, neapsaugos nei nuo kurklių, nei nuo grambuolių. Tačiau šie kenkėjai landžioja maždaug 10–20 cm gylyje, kur juos be vargo gali sugauti kurmis.“

Vejai kenkia ir kiti vabzdžiai

Kurkliai ir grambuoliai – tik dalis vabzdžių, kurie mėgsta pasirausti po veja ir puotauti jos šaknimis. Po veja taip pat gali pasirausti ir skruzdėlės. Kaip teigia R. Kanevičienė, pastarieji vabzdžiai gali suformuoti nelygumus vejoje.

„Kita vertus, skruzdėlės minta erkėmis, tad jos, kaip ir kurmiai, irgi atlieka gerą darbą. Po veja pasirausia ir sliekai. Tačiau jei jie to nedarytų, augalo šaknys sunkiau kvėpuotų, o veja nebūtų tokia graži ir tvirta“, – sako ekspertė.

Ekspertė atkreipia dėmesį ir į kitus vabzdžius, kurie sutinkami ne po, o virš vejos, pavyzdžiui, bites, širšes ir kt. Juos pritraukti gal žemaūgiai baltieji dobiliukai ir kiti vejos augalai, sutinkami vejos sėklų mišiniuose.

„Tokių mišinių patartina vengti tiems, kurie yra alergiški bičių įgėlimams. Jei tokio pavojaus – nėra, vejos mišiniai su mikro baltaisiais dobiliukais, taip pat žydinčių pievų mišiniai patiks turintiems sodybas kaime, taip pat norintiems rečiau pjauti veją ar neturintiems laistymo sistemos. Jau paminėti baltieji dobiliukai – atsparūs sausrai, išlaiko savo žalią spalvą, o ir turi azotą fiksuojančių bakterijų. Vėliau sukauptas azotas panaudojamas kitiems vejos augalams ir visai vejai. Vis dėlto, jei aplink zujantys vabzdžiai nepatinka, pakanka reguliariai prižiūrėti veją ir nupjauti žydinčius dobiliukus“, – pataria „Edotnuvaseeds.lt“ ekspertė.

Pranešimas spaudai.]]> https://www.savaite.lt/namieirsode/sodas/23557-atnaujiname-kiema-nuo-ko-pradeti-auginant-veja.html https://www.savaite.lt/namieirsode/sodas/23557-atnaujiname-kiema-nuo-ko-pradeti-auginant-veja.html 23557 Wed, 29 Apr 2026 18:19:40 +0300 native-yes

Ar gyvenate naujuose namuose, ar tuose pačiuose skaičiuojate ne pirmą dešimtį, vienas svarbiausių kiemo akcentų – graži žaliuojanti veja, kasdien džiuginanti tiek vaizdu pro langą, tiek ir būnant lauke. Tačiau norint turėti išpuoselėtą veją, teks nemažai pasistengti.

Pasak kraštovaizdžio specialisto, profesionalaus agronomo Tautvydo Gursko, vejos auginimas – ilgas ir sudėtingas procesas. Jam reikia ir pakankamai laiko, ir investicijų.

„Turime užauginti gana lepų augalą, kuris bus trypiamas mūsų ne vienerius metus, o ir gamta jį veiks visa savo jėga: saulė, krituliai, temperatūrų svyravimai ir dar daugiau. Todėl svarbu tiek tinkamai paruošti būsimą augalą, tiek ir patiems pasiruošti“, – teigia T. Gurskas.

Pirmiausia – dirvožemio paruošimas

Bene svarbiausias darbas, anot specialisto, yra tinkamas dirvožemio paruošimas: tai galioja tiek naujų namų šeimininkams, tiek ir nusprendusiems atnaujinti esamą veją.

„Jei dirvožemis – pakankamai geras, be statybinių ar kitokių šiukšlių, galima tiesiog įdirbti žemę, ją išlyginti ir pasėti veją. Vis dėlto, jei dirva buvo apleista, kupina piktžolių, jas būtina išnaikinti – arba visiškai, arba ties žeme nupjauti, ir tik tada įdirbti dirvožemį“, – sako T. Gurskas.

Ekspertas taip pat atkreipia dėmesį ir į tai, kokį turimos žemės plotą norima apsėti veja. „Jeigu žemės plotas – nedidelis, o jos būklė – gera, užtenka ją perkasti ir supurenti kastuvu, grėbliu ir kitais rankiniais įrankiais. Tačiau jei norite veja apsėti didžiulę teritoriją, prireiks rimtesnės technikos, kuria būtų supurenta žemė.“

Vejai reikia kuo lygesnės žemės

Dirvą išvalius nuo piktžolių ir kitaip paruošus, T. Gurskas pataria kuo geriau išlyginti dirvožemį. Vėliau patartina per jį pervažiuoti su volu – taip žemė bus tolygiai suspausta, bet neperspausta.

„Vėliau visą šį procesą – grėbliavimą, lyginimą, volavimą – reikia pakartoti bent 3–4 kartus, kol žemės sklypas bus idealiai lygus ir tolygiai suspaustas. Jei to nepadarysime, visas pastangas sugadins lietus: po pirmų rimtesnių kritulių atsiras duobės, kuriose užsilaikys vanduo. Tose vietose esanti veja neaugs, supus, tad ir visas mūsų žolynas atrodys nelygus, negražus“, – komentuoja kraštovaizdžio specialistas.

Tinka ne bet kokios sėklos

Paruošus dirvožemį, kitas žingsnis – išsirinkti tinkamas vejos sėklas. Jų pasirinkimas – itin gausus, tad ir atrasti geriausią variantą gali būti nelengva. Agronomė, „Edotnuvaseeds.lt“ ekspertė Regina Kanevičienė pataria pirmiausia įsivertinti, kaip intensyviai bus naudojama būsima veja ir kokia yra dirvožemio sudėtis: ar jis – molingas, smėlingas ir pan.

„Pakelės, pravažiavimai – vienos iš tokių vietų, kur turime labiau užterštą dirvožemį. Ten esanti žemė – sunkesnė, gali būti druskinga, tad šioms vietoms vertėtų rinktis ne vejos tipo, o parko tipo arba pakelėms skirtus mišinius. Tačiau ten, kur norėsite vaikščioti basomis – prie namų terasos ar gėlynų, patartina rinktis kojoms švelnesnes vejos žolių veisles“, – sako R. Kanevičienė.

Kieme planuojantiems aktyvios veiklos, sporto zonas, ekspertė rekomenduoja rinktis specialius sėklų mišinius, skirtus būtent tokioms erdvėms. „Vis dėlto, svarbu žinoti, kad tokia veja – ne tik atsparesnė fizinei veiklai, bet ir greitai atauga. Todėl vertėtų nusiteikti, kad pjausite žolę: per dvi savaites tai gali tekti padaryti mažiausiai tris kartus. Jei to nenorite daryti rankiniu būdu, išeitis – vejos robotas.“

Saulė – svarbi ne tik dėl šilumos

Renkantis vejos sėklas, svarbu atkreipti dėmesį ne tik į vejos paskirtį – ar ant jos bus vaikščiojama, ar ne, bet ir kurioje kiemo vietoje ji yra. Pasak R. Kanevičienės, būtina įvertinti, kurios erdvės yra šešėlyje, o į kurias plieks saulė.

„Dažnai nutinka toks atvejis, kad tos pačios veislės veja nevienodai auga prie skirtingo apšvietimo ir temperatūros. Pavyzdžiui, yra specialūs sėklų mišiniai, kurių veja geriau auga šešėlyje, o kitų – saulėkaitoje. Jeigu jūsų sklypas – kalvotas, jis gauna daug saulės šviesos – ar tiesioginės, ar atsispindinčios nuo langų, namo sienų, turime naudoti specialius mišinius, atsparius ypatingiems karščiams“, – paaiškina ekspertė.

Ji papildo, kad norint išvengti netolygaus vejos augimo, gali prireikti ir daugiau sėklų. „Jei visame sklype naudojamas tik vienas sėklų mišinys, patartina saulėkaitoje ir šešėlyje esančiose vietose papildomai paberti konkrečiai vietai būdingų sėklų.“

Ką daryti, jei veja neauga taip, kaip norisi?

Dirvožemis – paruoštas ir išlygintas, pasirinktos tinkamos vejos sėklos, atsižvelgta į saulėkaitą ir pavėsį, bet veja vis tiek auga netolygiai, yra išdžiūvusių plotų. Pasak R. Kanevičienės, būtina įvertinti priežastis, kodėl taip nutiko.

„Netolygų vejos augimą dažniausiai lemia ne pats jos įrengimas, bet vietinės sąlygos: dirvos suslėgimas, drėgmės lygis, nevienodas paviršius ar skirtingų dangų – šalia esančių takelių, trinkelių, pastatų – įtaka. Tokiose vietose veja dažniau kenčia nuo sausros, greičiau įkaista, todėl pradeda skursti, gelsti. Tačiau drastiškų sprendimų imtis nevertėtų: dažniausiai pakanka lokaliai pagerinti dirvožemį jį patręšiant, papildomai atsėti problemines vietas ir pakoreguoti priežiūrą, pavyzdžiui, dažniau laistyti“, – teigia „Edotnuvaseeds.lt“ ekspertė.

Anot jos, visą veją atnaujinti reikėtų tik tuomet, jei didžioji jos dalis yra prastos būklės arba padarytos esminės įrengimo klaidos. „Daugeliu atvejų užtenka tikslinių sprendimų, kurie leidžia pasiekti gerą rezultatą be didelių papildomų investicijų. Todėl numoti ranka į paruošiamuosius darbus nereikėtų: jie – labai svarbūs ir neatlikus jų arba atlikus netinkamai, vėliau klaidas gali būti per brangu taisyti.“

Pranešimas spaudai.]]> https://www.savaite.lt/namieirsode/sodas/23492-sodininkai-baiminasi-del-salnu-prarasti-vaisiu-ir-darzoviu-derliu.html https://www.savaite.lt/namieirsode/sodas/23492-sodininkai-baiminasi-del-salnu-prarasti-vaisiu-ir-darzoviu-derliu.html 23492 Thu, 23 Apr 2026 09:06:00 +0300 native-yes

Lietuvoje užsitęsus naktinėms šalnoms, uogų ir daržovių augintojai baiminasi, kad tai gali paveikti visą šių metų derlių – tiek vaisių ir uogų, tiek ankstyvųjų daržovių.

„Jau kai kur pradeda žydėti vyšnios, slyvos, persikai dabar jau žydi, tai tikrai gali viską ir (šalnos) nukąsti. Ta viena naktis gali būti lemtinga ir mes galime prarasti visą derlių per vieną naktį“, – LRT radijui ketvirtadienį kalbėjo Uogų augintojų asociacijos pirmininkas Tautvydas Gurskas.

„Tai rimtos nemigo naktys visiems sodininkams“, – pridūrė jis.

Žemės ūkio kooperatyvo „Suvalkijos daržovės“ direktoriaus Martyno Laukaičio teigimu, dirvos paviršiuje prognozuojamos šalnos gali paveikti dalį jau pasodintų bei išdygusių ankstyvųjų daržovių.

„Ankstyvoms daržovėms yra stresas (...). Jau ir ankstyvosios bulvės pasodintos ir išdygę, ir ankstyvieji burokėliai išdygę ir kopūstų daigai sodinami. Jeigu šalnos yra nedidelės, tai viskas tvarkoje, bet, kaip sinoptikai sako, kad bus iki 10 laipsnių šalčio, tai manau, kad daug daržovių neatlaikys“, – kalbėjo M. Laukaitis.

Savaitgalį sinoptikai žada, kad orai šalyje subjurs. Kai kur prognozuojami krituliai – daugiausia lietus, tačiau gali pasitaikyti ir šlapdriba, laikysis šalnos iki 6 laipsnių šalčio.

Šeštadienio dieną sušils iki 14 laipsnių, o sekmadienį šiluma sieks tik 9 laipsnius.

Šaltos naktys žadamos iki pat balandžio galo.

ELTA inf.]]> https://www.savaite.lt/namieirsode/sodas/23367-balandi-didzioji-sodinuku-muge.html https://www.savaite.lt/namieirsode/sodas/23367-balandi-didzioji-sodinuku-muge.html 23367 Tue, 07 Apr 2026 11:39:13 +0300 native-yes

Jau šį mėnesį Šiauliuose, Klaipėdoje ir Vilniuje rengiama Didžioji sodinukų mugė įkvėps auginti savo maistą ir puošti aplinką gražiausiais žiedais.

Oras vis labiau atšyla ir jau šį mėnesį visų sodo ir daržo entuziastų laukia viena didžiausių ir įspūdingiausių pavasario švenčių – Didžioji sodinukų mugė, rengiama trijuose miestuose – Šiauliuose, Klaipėdoje ir Vilniuje. Jau šį šeštadienį – balandžio 11 d. – ji vyks prie Šiaulių prekybos centro „Akropolis“, savaite vėliau – balandžio 18 d. – prie uostamiesčio „Akropolio“, o balandžio 26 d. – prie sostinės „Akropolio“. Šis augalams pašvęstas renginys organizuojamas dukart per metus – pavasarį ir rudenį. Jau žinomos ir rudens datos: rugsėjo 5 d. mugė vėl aplankys Šiaulius, rugsėjo 12 d. – Klaipėdą, o rugsėjo 20 d. – Vilnių.

Didžioji sodinukų mugė yra vienas svarbiausių augalų mylėtojams skirtų susibūrimų Lietuvoje, sutraukiantis itin didelį dalyvių būrį ir lankytojams galintis pasiūlyti itin gausų tiek sodinukų, tiek priemonių jiems prižiūrėti asortimentą.

„Dalyviai mugei ruošiasi jau nuo sausio, kviečiame užsukti ir įsigyti visko, ko gali prireikti sodui ir daržui“, – ragino Didžiosios sodinukų mugės organizatorė renginių agentūros „Gera gyventi“ įkūrėja ir vadovė Ventė Viteikaitė.

Nors Didžioji sodinukų mugė yra agentūros naujausias sumanymas, jis išpopuliarėjo tiesiog žaibiškai. Mintis organizuoti augalams skirtą renginį V. Viteikaitei kilo, kai pati Molėtų rajone įsigijo sodybą.

„Turiu nemažą laisvą plotą, kuriame numačiau sodinti sodą, tačiau iš karto susidūriau su problema – norint rasti norimas veisles, reikia apvažiuoti daugybę po visą šalį išsibarsčiusių medelynų. Beje, kai ko, ko norėjau, Lietuvoje netgi neradau – teko vykti į Latviją. Tuomet supratau, kad su tokiais iššūkiais greičiausiai susiduriu ne viena: reikia organizuoti sodinukų mugę“, – pasakojo moteris.

„COVID-19 pandemija, tai vienur, tai kitur įsižiebiantys karai, apskritai labai nebestabili politinė situacija pasaulyje paskatino daugybę žmonių įsigyti sodybas ar žemės sklypus, pasvarstyti apie gyvenimą arčiau gamtos ir galimybę patiems užsiauginti maisto. Kaip bebūtų, poreikis kišti rankas į žemę yra lietuvių genuose, – juokėsi mugės organizatorė. – Be to, mokslininkai seniai įrodę sodininkystės ir daržininkystės naudą tiek fizinei, tiek psichinei sveikatai. Pastebiu ir pati – užtenka pasidarbuoti pusvalandį, ir streso – kaip nebūta.“

Į Didžiąją sodinukų mugę pakviesti dalyviai iš skirtingų Lietuvos regionų bei kaimyninių šalių. Dalyvaus daugiau nei pusšimtis ūkių, medelynų, pavienių augintojų. „Norinčių dalyvauti – labai daug, tad vykdome griežtą atranką – norime užtikrinti ir įvairų asortimentą, ir kokybę“, – tvirtino pašnekovė.

Atėjusieji į renginį galės įsigyti vaismedžių ir vaiskrūmių sodinukų, gėlių bei dekoratyvinių augalų, prieskoninių ir vaistinių augalų, retųjų egzotinių augalų, daržovių sėklų ir daigų, įvairių substratų, mulčio, trąšų, priemonių nuo ligų ir kenkėjų, įrankių, vazonų ir vazų, nedidelių skulptūrų, fontanėlių, kitų sodo aksesuarų, pakeltų lysvių, šiltnamių ir t. t.

Prekybininkai siūlys obelų, kriaušių, slyvų, vyšnių, trešnių, šermukšnių, šilkmedžių, aronijų, putinų, įvairių riešutmedžių, Lietuvos sąlygomis auginti tinkamų abrikosų, persikų, nektarinų, taip pat serbentų, agrastų, aktinidijų, vynuogių, aviečių, gervuogių, sedulų, medlievų, sausmedžių, šilauogių bei kitų vaismedžių ir vaiskrūmių, mėgstantys puoselėti aplinką galės rinktis iš daugybės gėlių bei dekoratyvinių augalų, o tie, kam patinka sukiotis virtuvėje, turės galimybę į namus parsinešti įvairių prieskonių ir vaistažolių. Mugėje dalyvaus ir keletas specializuotų ūkių, augalų kolekcininkų – jie su lankytojais dalinsis vertingiausiais savo turimais egzemplioriais. „Yra dalyvių, kurių aistra – auginti senovines vaismedžių veisles, kiti specializuojasi aktinidijų ar vynuogių auginime, mugėje bus ir viena garsi rožių kolekcininkė, kita moteris turės itin daug arbatai tinkamų augalų, tokių, kaip melisos, mėtos ar raudonėliai“, – vardijo V. Viteikaitė.

Tačiau, pasak jos, Didžioji sodinukų mugė yra ne tik puiki vieta įsigyti augalų, bet ir gauti įkvėpimo bei patarimų. „Galimybė nemokamai pasikonsultuoti su augalų specialistais lankytojus labai traukia ir džiugina“, – įsitikinusi ji.

Mugėje taip pat bus galima įsigyti maisto produktų, o užsibuvus ilgėliau – ir vietoje užkąsti. Bus keletas stendų, prekiaujančių karštaisiais ir šaltaisiais užkandžiais, gėrimais, duona, pieno, mėsos gaminiais, žuvimi, saldumynais.

„Norime, kad mugėje būtų galima rasti visko, ko reikia, vienoje vietoje“, – teigė jos sumanytoja. Mugę pamėgę ir sodininkai-mėgėjai, ir profesionalai – sau tinkamų dalykų randa ir vieni, ir kiti, iš renginio nei vienas neišeina be pirkinio.

Į mugę patogu atvykti, nes jos lokacija visuose trijuose miestuose yra netoli centro, aplink – daug nemokamų automobilių stovėjimo vietų, o Vilniuje mugė vyks dar ir po stogeliu, tad pirkėjams bus malonu apsipirkti, net jei oras pasitaikytų nekoks.

Mugės darbo laikas nurodytomis dienomis – nuo 8 iki 16 val.

Pranešimas spaudai.]]> https://www.savaite.lt/namieirsode/sodas/23324-artejant-sodinimo-sezonui-specialistu-patarimai-kaip-issirinkti-augalus.html https://www.savaite.lt/namieirsode/sodas/23324-artejant-sodinimo-sezonui-specialistu-patarimai-kaip-issirinkti-augalus.html 23324 Mon, 30 Mar 2026 18:37:43 +0300 native-yes

Netrukus prasidės medelių ir krūmų sodinimo sezonas. Tinkamai parinkti medžiai ir krūmai ne tik puošia aplinką, bet ir kuria ilgalaikę vertę – gerina mikroklimatą, suteikia pavėsį, mažina triukšmą, prisideda prie biologinės įvairovės išsaugojimo. Tačiau norint, kad augalai sėkmingai prigytų ir džiugintų ne vienerius metus, svarbu atsakingai įvertinti jų parinkimą bei augimo sąlygas.

Kad būtų lengviau išsirinkti, savo patarimais dalijasi Valstybinių miškų urėdijos (VMU) specialistai.

Į ką atkreipti dėmesį?

Pasak VMU Raudondvario medelyno vadovės Renatos Vaškevičienės, renkantis augalus, visų pirma, reikia įvertinti vietą, kur planuojate juos sodinti – vietovės dirvožemio tipą ir kiek saulės šviesos gauna ši teritorija. Kai kurie medžiai mėgsta saulėtą vietą, kiti geriau auga pavėsyje, tadaugalus rinkitės, atsižvelgę į šiuos veiksnius.

Taip pat pasirūpinkite, kad dirvožemis, į kurį juos sodinsite, būtų tinkamai praturtintas maistinėmis medžiagomis.

R. Vaškevičienės teigimu, taip pat svarbu apgalvoti, ar turėsite laiko naujų augalų priežiūrai. Jei pageidaujate mažiau priežiūros reikalaujančių augalų, rinkitės vietines rūšis. Dažnai tam puikiai tinka spygliuočiai.

Nepamirškite apgalvoti, kokio kraštovaizdžio norite. Įkvėpimui galite aplankyti Kauno rajone esantį VMU Raudondvario dekoratyvinių augalų ir krūmų medelyną, kur su specialistų pagalba išsirinksite jūsų želdynams tinkamiausius augalus. Šiuo metu VMU medelynai gali pasiūlyti apie 250 rūšių įvairaus dydžio dekoratyvinių medelių ir krūmų.

Specialistė rekomenduoja kalninę pušį (Pinus mugo)

Kalninė pušis (Pinus mugo) – dekoratyvus, atsparus spygliuotis, plačiai pritaikomas tiek urbanizuotose teritorijose, tiek natūraliame kraštovaizdyje.

Anot Raudondvario medelyno vadovės, dėl savo kompaktiškos formos ir gebėjimo prisitaikyti prie įvairių aplinkos sąlygų, ji yra puikus pasirinkimas tiek viešosioms erdvėms, tiek privačioms sodyboms.

Pagrindinės šio medžio savybės:

· Atsparumas – kalninė pušis puikiai toleruoja sausras, šalčius, stiprų vėją ir užterštą miesto orą.
· Universalumas – galima auginti tiek pavieniui, tiek grupėmis, formuoti gyvatvores ar alpinariumus.
· Nereikli dirvožemiui – gali augti įvairiose dirvose, nors geriausiai veši gerai drenuotoje ir vidutinio derlingumo žemėje.
· Lėtas augimas – ši savybė leidžia augalą integruoti į mažai priežiūros reikalaujančius želdinius.

Kalninės pušies pritaikymo sritys:

· Alpinariumai ir šlaitai – dėl savo tvirtos šaknų sistemos kalninė pušis puikiai tinka stabilizuoti šlaitus ir mažinti eroziją.
· Miesto apželdinimas – atsparumas taršai ir aplinkos poveikiui leidžia sėkmingai auginti kalninę pušį urbanizuotose teritorijose.
· Sodybų ir kiemų želdinimas – lengvai derinama su kitais augalais, kuriant natūralistinio ar minimalistinio stiliaus kompozicijas.

Taigi, kalninė pušis, anot R. Vaškevičienės, tinka tiek pradedantiesiems sodininkams, tiek profesionalams, siekiantiems sukurti ilgaamžį ir estetišką kraštovaizdį.

Kaip pasirinkti sodmenis miškų atkūrimui ar įveisimui?

Lietuvoje miško atkūrimas ir įveisimas reglamentuotas Miško atkūrimo ir įveisimo nuostatuose, kurie nurodo, kokiose augavietėse ir kokiomis medžių rūšimis galimas miško atkūrimas ar įveisimas.

Taigi, pasak VMU Miškininkystės skyriaus vadovo Mariaus Gruzdo, medžių rūšį ar rūšis, kuriomis bus atkuriamas ar įveisiamas miškas, reikėtų rinktis, atsižvelgiant į konkrečią augavietę.

Anot jo, dėl besikeičiančių gamtinių sąlygų reikėtų rinktis kelias medžių rūšis ir formuoti įvairiarūšius medynus, kurie ateityje bus atsparesni aplinkos veiksniams.

Renkantis sodintinų medžių rūšis taip pat reikėtų įvertinti, ar plotas, kuriame jie bus sodinami, bus apšviestas saulės ar liks pavėsyje. Šviesiamėgės medžių rūšys yra pušis, ąžuolas, maumedis, beržas, juodalksnis, o unksminės medžių rūšys: eglė, liepa, klevas, skroblas, bukas.

BNS inf.]]> https://www.savaite.lt/namieirsode/sodas/23264-prasidejo-pavasaris-pabudo-gamta-kada-verta-pabudinti-veja.html https://www.savaite.lt/namieirsode/sodas/23264-prasidejo-pavasaris-pabudo-gamta-kada-verta-pabudinti-veja.html 23264 Tue, 24 Mar 2026 10:18:17 +0200 native-yes

Dar visai neseniai laukai ir namų kiemai baltavo nuo sniego kalnų, bet jau netrukus akis džiugins žaliuojanti žolė. Pokyčiai gamtoje reiškia viena: metas imtis vejos paruošimo darbų. Vis dėlto, sodo priežiūros ekspertai pirmiausia pataria neskubėti.

Kaip pasakoja Linas Agro agronomė Regina Kanevičienė, šiemet su kalendoriniu pavasariu beveik sutapęs tikrasis pavasaris kasdien vis labiau masina sodininkus imtis lauko darbų. Vienas tokių – vejos paruošimas naujam sezonui.

„Šiemet gausus sniegas padarė savo – seniai jo tiek bebuvo, o ir šalčiai laikėsi ilgai. Todėl pernelyg nestebina tai, kad po tokios žiemos veja atrodo nusilpusi, jos šaknys – jautrios, o pati žolė – išretėjusi ir pažeista sniego pelėsio, netgi sušutusi. Matant tokią situaciją gali kilti noras jau dabar imtis vejos gelbėjimo darbų. Tačiau kol kas dar neverta skubėti: per anksti pradėti darbai gali padaryti daugiau žalos nei naudos“, – teigia R. Kanevičienė.

Ji pabrėžia, kad veja, kaip ir visa gamta, turi savo tempą. „Didžiausia klaida – skubėjimas. Tad jei leisime vejai natūraliai atsigauti, o darbus atliksime tinkamu metu, rezultatai bus ne tik gražesni, bet ir ilgaamžiškesni.“

Vejai reikia oro ir maistinių medžiagų

Paklausta, kokių darbų pirmiausia reikėtų imtis, R. Kanevičienė pataria į rankas paimti grėblį. Jei namų kieme esanti veja – paveikta sniego pelėsio, specialistė rekomenduoja ją „iššukuoti“ – išgrėbti pernykščius lapus, šakeles, samanas ir susikaupusį „veltinį“ – sausas žolės liekanas.

„Aeravimas pagerins oro patekimą į dirvą ir leis žolei greičiau atsigauti. Jei „veltinio“ sluoksnis – storesnis, verta pagalvoti apie skarifikavimą, t. y. samanų, negyvos žolės ir kitų liekanų mechaninį pašalinimą nuo vejos paviršiaus. Tačiau tai daryti verta tik tada, kai veja pradės vegetuoti. Pernelyg ankstyvas intensyvus vaikščiojimas, technikos naudojimas gali suslėgti nepradžiūvusią dirvą ir pažeisti dar per silpną šaknų sistemą“, – paaiškina ekspertė.

Anot jos, tiek aeravimo, tiek ir skarifikavimo darbus vertėtų pradėti tada, kai vidutinė oro temperatūra siekia apie 8–10 laipsnių šilumos. Esant tokiai temperatūrai, galima imtis ir tręšimo bei vejos atsėjimo.

„Jei per anksti panaudosite trąšas, jos gali būti arba išplautos, arba veja jų neįsisavins. Sulaukus tinkamų orų, pirmiausia prireiks kompleksinių azoto, fosforo ir kalio (NPK) trąšų. Jos padės vejai greičiau atsigauti, sužaliuoti ir sustiprėti. Pravartu atkreipti dėmesį į tai, kad naudojamos trąšos turėtų didesnį azoto, reikalingo augimo ir žalumo skatinimui, kiekį. Savo ruožtu, fosforas skatina šaknų vystymąsi, o kalis didina augalo atsparumą ir padeda efektyviau panaudoti azotą“, – pataria R. Kanevičienė.

Profesionalus agronomas, kraštovaizdžio specialistas Tautvydas Gurskas papildo, kad verta rinktis mikro ir makroelementais praturtintas trąšas.

„Jau paminėti fosforas, kalis, taip pat magnis, varis, geležis ir kiti mikroelementai pavasarį tinkamai pamaitina veją – garantuoja jai sočius pusryčius, kurie suteikia žolei reikalingos energijos augti ir tvirtėti. Tai padarius, veja bus stipri, ją bus galima dažnai pjauti, vaikščioti ant jos visą sezoną“, – teigia T. Gurskas.

Prireiks ne tik trąšų

Pasirūpinus trąšomis, R. Kanevičienė rekomenduoja pasirūpinti ir kitomis pagalbinėmis medžiagomis. Pasak jos, buvusi žiema sukėlė nemažai iššūkių, kuriuos veja turės įveikti.

„Po tokios sniegingos ir šaltos žiemos veja ir kiti augalai – nusilpę, patyrę daug streso. Todėl be jau paminėtų kompleksinių trąšų pravers kitos priemonės: aminorūgščių kompleksai, antistresantai, biostimuliatoriai. Kai kurie produktai padeda greičiau atkurti augalų fiziologinius procesus, skatina šaknų augimą ir pagerina maisto medžiagų įsisavinimą“, – sako ekspertė.

Pasak jos, tokios priemonės veikia tiek kaip reanimatoriai, tiek ir kaip apsauga: stiprina augalus, didina jų atsparumą temperatūrų svyravimams, drėgmės trūkumui ar ligoms. Specialistės teigimu, tai padės augalams greičiau atsigauti ir tolygiau pradėti vegetacijos procesus.

Neliko sniego? Neskubėkite laistyti

Sniegui ištirpus, po kurio laiko gali kilti noras palaistyti po žiemos pabudusią veją. Tačiau T. Gurskas ragina turėti kantrybės, o veją laistyti tik pavasario pabaigoje.

„Nebent turėsime itin sausringą pavasarį, dėl ko tektų paankstinti ir laistymą. Vis dėlto, pirmoje pavasario pusėje žemė – dar pakankamai drėgna, tad papildomai jos drėkinti neverta. Tačiau patartina stebėti drėgmės būklę – ypač ruošiantis vejos tvarkymui ir atsėjimui“, – paaiškina kraštovaizdžio specialistas.

Sunkiau peržiemojusius vejos plotus jis pataria apiberti sėklomis, bet ne pirmomis pasitaikiusiomis. „Būtų geriausia naudoti tą patį vejos mišinį, kaip ir praėjusiais metais. Jei situacija – itin prasta, arba nebeturite tų pačių sėklų, rinkitės specialius, būtent atsėjimui skirtus mišinius: jų sėklos auga kur kas greičiau, sparčiau, ir veja sužaliuos naujai.“

Pranešimas spaudai.]]> https://www.savaite.lt/namieirsode/sodas/23146-kaip-laiku-pastebeti-augalu-patiriama-stresa.html https://www.savaite.lt/namieirsode/sodas/23146-kaip-laiku-pastebeti-augalu-patiriama-stresa.html 23146 Fri, 06 Mar 2026 09:26:40 +0200 native-yes

Nors kalendoriuje žiema – jau baigėsi, ūkininkai nekantriai laukia tikrojo pavasario. Vienas pirmųjų darbų – patikrinti peržiemojusių pasėlių būklę ir įvertinti, ar jų nepaveikė šalčio bei kitų priežasčių sukeltas stresas.

„Stresą patiriančius augalus atpažinti nesunku: jie neturi sveikiems augalams būdingų požymių. Sveiki pasėliai pasižymi konkrečiai rūšiai būdinga žalia spalva, neturi susiraitymų, pabalimų, įplėšimų, nuvytimų, pageltimų, rudų dėmių ir pan. Jei pasėliai turi bent vieną iš šių požymių, galima įtarti, kad jie patyrė vienokį ar kitokį stresą“, – sako Linas Agro agrotechnologijų plėtros vadovė dr. Gabrielė Pšibišauskienė.

G. Pšibišauskienės teigimu, augalams išvengti streso – sunku, nes jie negali savarankiškai pakeisti savo augimvietės. Anot jos, augalams belieka tik prisitaikyti prie besikeičiančios aplinkos ir jos veiksnių.

„Nėra tokios aplinkos, kuri būtų absoliučiai palanki pasėlių augimui. Tačiau gebėjimus prisitaikyti prie nepalankių sąlygų sustiprina augalų selekcija ir fiziologijos formavimas, atsižvelgiant į žinomus biotinius (ligos, piktžolės, kenkėjai ir kt.) ir abiotinius (sausra, temperatūrų svyravimai ir kt.) veiksnius. Nors ne visada pavyksta visiškai apsaugoti augalus nuo streso, jų augintojai maksimaliai gerina augimo sąlygas“, – sako žemės ūkio ekspertė.

Vienu metu – bent kelių veiksnių poveikis

Nenuspėjamos oro sąlygos, kenkėjai, ligos, piktžolės – augalus nuolat veikia įvairiausių rūšių stresiniai veiksniai. Kaip paaiškina agrotechnologijų žinovė, streso veikiami augalai yra sukūrę sudėtingą fermentų, metabolitų ir indikatorių sistemą, kuri padeda jiems išgyventi nuolatinio streso aplinkoje.

„Gana dažnai augalus vienu metu veikia bent keli skirtingi streso veiksniai, tačiau jie geba atpažinti ir išskirti konkrečią streso rūšį bei gintis nuo jų sąsajos. Deja, bet tokie sudėtingi procesai alina augalus, pareikalauja iš jų daugiau energijos. Siekiant palengvinti pastaruosius procesus, pasitelkiami specialūs produktai – antistresantai, sukurti aminorūgščių, jūros dumblių ir mikroelementų pagrindu“, – teigia G. Pšibišauskienė.

Nors augalus veikia įvairios streso rūšys, ekspertė išskiria fototoksiškumą, kuris augalams – vienas pavojingiausių. Ji patikslina, kad fototoksiškumas – tai cheminių, biologinių ar fizinių veiksnių sukeliamas žalingas poveikis augalams. Dėl jo augalai auga lėčiau ir netgi gali žūti.

„Lapų geltimas arba balimas, deformacijos, nudegimai, dėmės, augimo sulėtėjimas, šaknų ar žiedų pažeidimai – ryškiausi fototoksiškumo požymiai. Tačiau šie požymiai suteikia daug naudingos informacijos, kada ir kokia priemonė reikalinga augalų pažeidimams sumažinti. Be to, prasidėjus ūkininkavimo sezonui, darbas darbą veja, orų sąlygos keičiasi itin dažnai, tad kiekviena sekundė – brangi. Todėl labai svarbu tiek žinoti, kokias apsaugos priemones naudoti, tiek ir laikytis tikslių naudojimo rekomendacijų“, – sako G. Pšibišauskienė.

Pavasarį – pelėsio ir šalčio rizika

Paklaustas, su kokiomis didžiausiomis rizikomis šį pavasarį galbūt susidurs Lietuvos ūkininkai, Linas Agro mikroelementų prekybos vadovas Andrius Lukoševičius įvardija pavasarinį pelėsį, šalčius ir jau kasmet pasikartojančias sausras. Anot jo, viską lems realios oro sąlygos.

„Pavyzdžiui, žieminiai kviečiai šį pavasarį vegetaciją gali pradėti susidurdami su pavasarinio pelėsio rizika ir menka antžemine augaline dalimi. Jei pelėsis pažeis augalus, pasėliai išretės. Nors dalis augalų gali regeneruotis, tačiau jiems vis tiek bus reikalinga pagalba – su greitai ir lengvai įsisavinamomis maistinėmis medžiagomis. Vėlgi šalti orai ankstyvą pavasarį gali būti dideliu kliuviniu įsavinant maisto medžiagas iš dirvos, kurios gyvybiškai svarbios formuojant stiprią šaknų sistemą bei atnaujinant augalų vegetaciją. Todėl teks pasitelkti ir tręšimus per lapus su amino rūgštimis, taip pat huminėmis ar fulvinėmis rūgštimis, jūros dumbliais ir siera. Jei augalų šaknys – silpnai išsivysčiusios, prireiks ir fosforo produktų“, – teigia A. Lukoševičius.

Jis papildo, kad šį pavasarį žieminiams kviečiams galima pasitelkti specialius produktus, kuriuos sudaro nitratinis azotas (amonio salietra) ir organinės trąšos, tarp kurių – siera, organinis azotas ir huminės rūgštys. „Tokių produktų sudėtyje esantis tikslinis azoto ir sieros santykis padidins visų mineralinių trąšų efektyvumą. Čia esančios organinės trąšos sustiprins pasėlių kokybę, užtikrins palankesnes augimo sąlygas, pagerins dirvos kokybę ir drėgmės išlaikymą, padės suformuoti produktyvesnius žieminių kviečių pasėlius.“

Komentuodamas žieminių rapsų situaciją, ekspertas pabrėžia kasmet pasikartojančią situaciją: rapsų augalai ima sparčiai auginti antžeminę dalį, tačiau dirva dar šalta ir maisto įsavinti negali. Todėl, anot jo, rapsų augaluose išryškėja visas skirtingų elementų trūkumo sąrašas.

„Vos sušilus rapsų pasėlius patartina tręšti per lapus boro, fosforo, sieros ir biostimuliatorių mišiniais. Tuo metu kokybiškam rapsų pasėlių augimo startui pravers manganas, boras, molibdenas ir jūros dumbliai. Galiausiai, rapsų šoninių šakų pumpurų skaičių ankstyvais augimo tarpsniais ženkliai padidinsime juos nupurškę polisacharidų turinčiais produktais“, – teigia specialistas.

Paklaustas, kas šį pavasarį gali laukti žieminių miežių, A. Lukoševičius išskiria kiek didesnį jų jautrumą šalčiui ir pavasariniam pelėsiui, nes jie dažnai turi daugiau žalios masės nei kiti augalai.

„Žieminiai miežiai ypač anksti atnaujina augalų vegetacijos procesus ir labai sparčiai vystosi. Todėl būtinas ankstyvas jų tręšimas nitratiniu azotu ant dirvos – vos tik galima įvažiuoti į laukus. Tuo pat metu būtina skatinti šaknyno vystymąsi, kad visos vegetacijos metu turėtume stiprius augalus. Todėl kai miežiai atsiaugins lapus, rekomenduojama šiuos pasėlius maitinti per lapus azoto, fosforo, kalio, jūros dumblių, mangano, magnio produktais. Taip pat galima pakartotinai tręšti per lapus ir amino rūgštimis“, – teigia Linas Agro mikroelementų prekybos vadovas A. Lukoševičius.

Jis papildo, kad žiemkenčiams peržiemojus, arba jie pasėti vėlai, ar stipriai pažeisti pavasarinio pelėsio, apšalę ar nušalusi jų antžeminė dalis, krūmijimuisi skatinti po pirmojo tręšimo nitratiniu azotu, huminėmis, fulvinėmis rūgštimis, fosforu, rekomenduojama įtraukti produktus, kurie teigiamai veikia augalo fiziologiją. „Šių produktų augalų auginimo technologijoje nerekomenduojama purkšti mišiniuose su azotu ar amino rūgštimis. Juos panaudoti verta tikslingai skatinant augalų augimą, krūmijimąsi, didinant vitaminų ir cukraus kiekį juose, taip pat skatinant šaknų formavimąsi.“

Pranešimas spaudai.]]> https://www.savaite.lt/namieirsode/sodas/23064-po-tikros-ziemos-isbandymas-sodams-prasidejus-atodrekiui-luzta-siltnamiai.html https://www.savaite.lt/namieirsode/sodas/23064-po-tikros-ziemos-isbandymas-sodams-prasidejus-atodrekiui-luzta-siltnamiai.html 23064 Wed, 25 Feb 2026 09:16:17 +0200 native-yes

Skaičiuojant dienas iki pavasario, sodininkai jo laukia ne tik su viltimi, bet ir su nerimu. Šiemet tikra, sniegu gausi žiema kai kuriuose soduose paliko brangių pasekmių. Soduose labiausiai nuo sniego kiekio nukentėjo šiltnamiai – šį sezoną žalų dėl sniego slėgio buvo užregistruota net 7 kartus daugiau nei pernai. Ką būtina padaryti jau dabar, kad sodininkystės sezonas būtų kuo sėkmingesnis?

Šią žiemą Lietuvoje netrūko nei gausių kritulių, nei temperatūrų svyravimų – sniego sluoksnis daugelyje vietovių buvo gerokai storesnis nei pastaraisiais metais. Labiausiai nuo sniego svorio nukenčia lengvesnės konstrukcijos statiniai, ypač šiltnamiai, kurių karkasai nėra pritaikyti atlaikyti šlapią, suledėjusį sniegą.

„Dieną sniegas aptirpsta, prisigeria drėgmės, vakare pašąla ir susidaro ledinis sluoksnis. Tokia masė stipriai apsunkina konstrukcijas. Dažniausiai lūžta ar deformuojasi šiltnamių karkasai, o net 80–90 proc. atvejų šiltnamiai sugriūva visiškai. Jei pernai turėjome tik 6 tokius įvykius, tai šiemet jų jau 44 – septynis kartus daugiau“, – sako BTA Žalų departamento direktorė Karolina Emanuelė Karpova.

Nuostolių galima išvengti

Vidutinė išmoka už sugadintą ar sugriuvusį šiltnamį siekia apie 500 eurų, o didžiausia šią žiemą užfiksuota išmoka – apie 1100 eurų. Nuo tokių nuostolių galima apsisaugoti – svarbiausia laiku nuvalyti sniegą nuo šiltnamio stogo.

„Pavojingiausias momentas ateina tuomet, kai sniegas pradeda tirpti ir vėl pašąla – jis tampa sunkus, susisluoksniuoja, susidaro ledas, kuris dar labiau apkrauna konstrukciją. Net ir tvirtesni polikarbonatiniai ar stikliniai šiltnamiai nėra pritaikyti tokiam spaudimui. Todėl rekomenduojama nelaukti, kol konstrukcija ims linkti ar traškėti – sniegą nuo stogo reikėtų valyti reguliariai, ypač po gausesnio snygio ar atodrėkio“, – akcentuoja K. E. Karpova.

Ji priduria, kad svarbu ne tik nuvalyti sniegą, bet ir kritiškai įvertinti šiltnamio būklę. Net ir iš pirmo žvilgsnio nedidelės deformacijos gali signalizuoti, kad konstrukcija jau patyrė per didelę apkrovą.

„Pastebime, kad daugeliu atvejų žmonės sureaguoja per vėlai, kai stogas jau yra įgriuvęs. Tuo metu reguliari priežiūra ir sniego nuvalymas gali padėti išvengti ne tik finansinių nuostolių, bet ir papildomų rūpesčių prasidėjus sodininkystės sezonui“, – pabrėžia K. E. Karpova.

Didelis kiekis sniego – pavojus ne tik šiltnamiams

Ne mažesnę žalą storas sniego sluoksnis gali padaryti ir patiems sodo augalams. Sodininkė Ana Juknienė sako, kad nuo didelio svorio medžių bei krūmų šakos gali nulūžti.

„Jeigu dar nenutirpęs sniegas laikosi ant medžių šakų, tujų ar krūmų, jį būtina atsargiai nupurtyti. Svarbiausia tai daryti ne stipriai, o švelniai, kad jis pats nuslystų. Jei paliksime, šakos gali neatlaikyti, ypač kai sniegas tirpdamas sudrėksta ir dar labiau apsunksta“, – aiškina A. Juknienė.

Pasak sodininkės, pavojingiausia situacija susidaro būtent šiuo metų laiku – kuomet temperatūra dieną pakyla, tačiau naktį vis dar išlieka žemiau nulio.

„Tokiu atveju ant šakų susiformuoja ledo sluoksnis, kuris kartu su sniegu tampa tarsi šarvu. Jeigu sniegas suledėja ir dar šiek tiek pasninga, šakos gali tiesiog nulūžti. Todėl pasirūpinti savo augalais ir nupurtyti sniegą būtina dabar, kol neprasidėjo aktyvi augalų vegetacija“, – tvirtina sodininkė.

Gali būti ir naudingas

A. Juknienės teigimu, storas sniego sluoksnis sode gali būti ir naudingas, jei jis yra tinkamai įvertintas ir „suvaldytas“ – tai gali tapti natūralia apsauga bei drėgmės šaltiniu artėjančiam sezonui.

„Sniegas veikia kaip šilta antklodė – jis izoliuoja dirvą ir saugo augalų šaknis nuo stiprių temperatūros svyravimų bei šalčių. Šiemet jo sluoksnis tikrai storas, todėl didelės rizikos, kad medžiai bus nušalę, beveik nėra. Tokiu atveju sniegas netgi gelbsti – tirpdamas jis sudrėkina dirvą, o drėgmė itin reikalinga augalų šaknims“, – pastebi A. Juknienė.

Pasak jos, svarbiausia neleisti sniegui tapti žalingam dėl savo svorio. Kol jis purus – tai apsauga, tačiau susigulėjęs ir suledėjęs gali laužyti šakas ar net išversti silpniau įsišaknijusius medelius.

„Prasidėjus atodrėkiui verta apžiūrėti sodą atidžiai ir įsitikinti, ar medeliai nėra pasvirę ar išjudinti, ar šakos neįskilusios. Taip pat svarbu stebėti, kaip tirpstantis vanduo pasiskirsto sklype. Jei jis susigeria tolygiai, tai natūrali ir naudinga drėgmė, tačiau, jei kaupiasi aplink kamienus ar žemumose, gali sukelti šaknų pažeidimus“, – atkreipia dėmesį sodininkė.

Pranešimas spaudai.]]> https://www.savaite.lt/namieirsode/sodas/22786-misija-neimanoma-abrikosai-persikai-ir-nektarinai-musu-soduose.html https://www.savaite.lt/namieirsode/sodas/22786-misija-neimanoma-abrikosai-persikai-ir-nektarinai-musu-soduose.html 22786 Mon, 19 Jan 2026 10:01:27 +0200 native-yes

Sodinukų mugėse, turguose vis dažniau galima pamatyti egzotinių kaulavaisių – abrikosų, persikų, nektarinų medelių. Ar tikrai šiuos šiltų kraštų vaismedžius galima auginti Lietuvoje, pasakoja sodininkystės krypties biomedicinos mokslų daktaras Kęstutis Malinauskas.

Pavojingiausia – pavasarinės šalnos

„Šiuos augalus mūsų šalyje auginti galima ir tai jau pilnu tempu daroma. Tačiau jie Lietuvoje nėra ilgaamžiai“, – tiesiai šviesiai sakė pašnekovas. Anot jo, persikai ir nektarinai net ir pietuose nėra ilgaamžiai, tačiau pas mus jų gyvenimo trukmė – dar trumpesnė. Bet tai lemia ne tik temperatūra.

Abrikosai Lietuvoje gali augti ir derėti iki 20 metų, persikai ir nektarinai retai kada išgyvena daugiau dešimties. Šiek tiek ilgiau gyvena iš kauliuko sėti, o ne skiepyti medeliai.

Trumpą jų amžių lemia ne tiek šaltos žiemos, kiek pavasariniai atlydžiai. Tradiciniai mūsų šalies vaismedžiai – obelys, kriaušės, vyšnios, slyvos pavasarį atgyja iš lėto – „žino“, kad mūsų pavasariai – nestabilūs, kad dar gali daugybę kartų ir atšalti, ir vėl atšilti. Tuo tarpu egzotiniai vaismedžiai vos truputį atšilus, puola leisti lapus bei žiedus ir itin lengvai nušąla – pavojingiausi jiems ne sausis ar vasaris, o būtent pavasario mėnesiai – kovas ir balandis. „Kai kurios abrikosų, persikų ir nektarinų veislės nesunkiai atlaiko -30 °C žiemą, tačiau neišgyvena permainingo pavasario”, – konstantavo žinovas. Todėl, pasak jo, ant etiketės nurodoma informacija, kad veislė gali atlaikyti tam tikrą šaltį, praktiškai yra bevertė. Be to, šie vaismedžiai yra be galo produktyvūs, nešalinant perteklinių užsimezgusių vaisių, jie labai greitai nusialina.

„Galbūt dėl to abrikosai, persikai, nektarinai kol kas populiarūs tik mėgėjų soduose, labiau – pasibandymui, pramoniniu būdu jų Lietuvoje niekas neaugina. Jų auginimas – kaip „rusiška ruletė“, – palygino vyras.

Mėgsta saulę, bijo vėjo

Šalčiausiose šalies vietovėse, pavyzdžiui, Rytų Lietuvoje, jų sodinti net neverta – jei medžiai ir išgyvens, ilgai naudos neduos. Tuo tarpu kai kuriuose šalies regionuose, tarkime, arčiau jūros, kur klimatas – švelnesnis, parinkus tinkamas veisles, derliumi bus galima pasidžiaugti.

Sodinant egzotiškiems kaulavaisiams reikia parinkti saulėtą, nuo vėjo apsaugotą vietą – galbūt prie pastato, tvoros, netoli brandžių medžių. Be išlygų pati palankiausia – pietinė sklypo pusė. Šiems medžiams itin kenkia vėjas – jam esant medžiai ne tik gana sunkiai auga ir dera, bet ir iškyla pavojus, jog gali nulūžti, ypač dėl gausaus derliaus.

Dirva – lengva, puri, laidi vandeniui – priesmėlis ar priemolis. Kaulavaisiai ypač nemėgsta užsistovėjusio vandens, taip pat medžiai neaugs, jei gruntinis vanduo yra aukštai. „Kai kas mano, jog tokiose sklypo vietose galima sodinti žemaūgius medžius, tačiau tai nepatinka ir jiems“, – paaiškino specialistas. Aukštas gruntinis vanduo – dažna problema, ir ją išspręsti sunku. Galima daryti drenažą, tačiau tai brangiai kainuoja. Kitas variantas – augalus sodinti nekasant duobės, o statant ant žemės ir formuojant kaupą.

Azoto trąšos gali nudeginti šaknis

Nors įprasta medelius sodinti tiek pavasarį, tiek rudenį, K. Malinauskas egzotiniams kaulavaisiams sodinti pataria geriau rinktis pavasarį. „Rudenį, jei šalčiai ateina anksti, šie medeliai gali nespėti prigyti“, – teigė jis. Jei sodinama rudenį, tai turėtų būti padaryta ne vėliau kaip spalį.

Renkantis sodinuką pirmiausiai vertėtų atkreipti dėmesį į stiprų šaknyną – gerai, kai medelis turi keletą didelių vedančių šaknų ir kuo daugiau smulkių siurbiamųjų šaknelių. Jei pagrindinės šaknys labai ilgos, jas transportuojant ar sodinant galima patrumpinti. Kirpimo vietoje greitai priaugs daugybė smulkių šaknelių. Turėtų būti gerai suformuotas vainikas – iš kamieno į skirtingas puses eiti keletas šakelių. Prieš perkant reikėtų sodinuką atidžiai apžiūrėti – ar kamienas, lapai, jei jau yra išsiskleidę, neturi mechaninių sužeidimų, kenkėjų, ligų požymių. „Renkamės taip pat, kaip bet kokį kitą sodinuką“, – sakė agronomas.

Sodinant kasama apvali duobė, į kurią, jei dirva smėlinga, reikėtų pridėti molio, o jei molėta – smėlio, taip pat dedama kompostinės žemės, juodžemio, viskas permaišoma. „Jei dirva – kokybiška, galima ir nieko nedėti, tačiau, tiesą sakant, tokia Lietuvoje nepasitaiko dažnai“, – kalbėjo K. Malinauskas. Su kompostine žeme nereikėtų persistengti – jos gaminamame mišinyje neturėtų būti daugiau kaip trečdalis. Nors kai kurie sodininkai įpratę taip daryti, žinovas nerekomenduoja į duobę dėti mineralinių trąšų. „Jei labai jau norisi, galima įberti kalio, fosforo trąšų žiupsnelį, tačiau jokiu būdu ne azoto – jis gali nudeginti šaknis“, – įspėjo jis.

Genėjimas palengvina medžiui naštą

Pasodinus reikėtų nepamiršti reguliariai laistyti. Jei nelyja – jaunam medeliui kas savaitę reikėtų bent poros kibirų vandens. O po metų galima pradėti tręšti. Pagrindinė taisyklė – pavasarį tręšiama trąšomis su azotu, rudenį – be azoto. Jauniems augalams trąšų užtenka nedidelės saujelės, kuri išbarstoma pusmetrio spinduliu aplink kamieną; vėliau dozė didinama.

Na ir žinoma, svarbu reguliarus genėjimas. Abrikosai, persikai, nektarinai genimi taip, kaip ir kiti kaulavaisiai, pavyzdžiui, slyvos. Vaisius kaulavaisiai krauna ant antramečių šakelių – t. y. šakelės, kurios šiemet užaugs, kitais metais jau duos vaisių. Šakelių produktyvumas – 3-4 metai. Šakelių auga daug, ypač augūs yra persikai ir nektarinai. Kad vainikas nebūtų per tankus, būtina retinti jo vidų. „Daug kam genėti gaila, tačiau taip iš tikrųjų palengviname medžiui naštą“, – užtikrino augalų asas. Genėti geriausia vėlyvą pavasarį arba tuoj pat nurinkus vaisius, tam reikėtų pasirinkti saulėtą, sausą dieną, nes drėgną dieną yra rizika užkrėsti medžius grybiniais susirgimais.

Pasak K. Malinausko, idealu praretinti ir užsimezgusius vaisius, tuomet likusieji bus didesni ir saldesni, o medis nebus taip varginamas. „Abrikosai, persikai, nektarinai jų užmezga labai daug. Jei iš obelų, kriaušių žiedų užsimezga vos apie 5 proc. vaisių, tai egzotinių kaulavaisių – net iki 40 proc.“, – palygino K. Malinauskas. Vaisiai vienas nuo kito turėtų kaboti ne tankiau kaip per sprindį (išskyrus abrikosus, kurių vaisiai užauga mažesni, todėl gali būti labiau susispietę). Paliekami stambiausi užsimezgę vaisiukai, o visi kiti „paaukojami dievams“.

Ligų plitimą stabdo kamienų balinimas

Deja, bet egzotiniai kaulavaisiai yra gana neatsparūs ligoms. Abrikosus, persikus itin puola tafrinozė. Ši liga labai pavojinga, nes pakerta visą medį – nukrenta lapai, žiedai, užsimezgę vaisiai, ligai stipriai išsiplėtus, naikinamas ir kamienas, atėjus žiemai medelis lengvai nušąla. Abrikosams taip pat labai pavojinga kaulavaisių moniliozė. Ji medelius puola jiems žydint – lapai ir žiedynai patamsėja ir nudžiūsta, tačiau lieka kaboti ant šakelių, medis atrodo tarsi apdegęs. Jei abrikosai spėja sunokinti vaisius, juos iškart apima puvinys. Abrikosai ir persikai taip pat labai neatsparūs citosporozei – jai įsimetus iškilnojama kamieno ir šakų žievė, o ligai stipriai išplitus medis tiesiog nudžiūsta. Abrikosus, persikus, nektarinus puola ir kaulavaisių vėžys. Jis naikina visą medį – lapai, žiedai nuvysta, susisuka, šakos ima džiūti, žievė atsiknoja, ant kamieno atsiveria žaizdos. Ūmi ligos forma medelį gali sunaikinti per mažiau nei metus. Norint apsaugoti nuo šių ligų medžius reikia atidžiai prižiūrėti – laistyti, tręšti, genėti – stiprūs medeliai geriau atsilaiko prieš ligas. Taip pat pavasarį ir rudenį juos reikėtų purkšti vario preparatais. Grybinių ligų plitimą taip pat stabdo kamienų balinimas.

K. Malinauskas siūlo rinktis šias Lietuvoje išbandytas veisles:

Abrikosai

„Šiaurės triumfas“ – mūsų kraštuose labai populiari Rusijoje, Voroneže sukurta veislė. Vaisiai pradeda nokti liepos pabaigoje. Vaisiai – stambūs (50-70 g), oranžiniai, saulės pusėje – rausvi su taškeliais. Veislė dera kasmet ir gausiai, savidulkė. Atspari šalčiui ir ligoms, vienas geriausių pasirinkimų auginti mūsų klimato sąlygomis.

„Goldrich“ – JAV išvesta veislė. Vaisiai sunoksta liepos pabaigoje. Vaisiai – dideli (60-90 g, pavieniai – net iki 150 g), oranžiniai, su nežymiu raudoniu, šiek tiek suplokštėję iš šonų, labai saldūs. Derlinga savidulkė veislė. Šalčiui ir ligoms atspari vidutiniškai.

„Harcot“ – iš Kanados kilusi ankstyva abrikosų veislė. Vaisiai – nedideli arba vidutinio dydžio (35-50 g), oranžiniai su ryškiu raudoniu. Veislė – derlinga, iš dalies savidulkė. Šiek tiek jautresnė pavasarinėms šalnoms, nei pirmos dvi aprašytos veislės.

Persikai

„Reliance“ – kanadietiška veislė. Dera rugpjūčio antroje pusėje. Vaisiai – vidutinio dydžio (80-130 g), rausvai geltoni, ryškiai geltonu vidumi. Savidulkė veislė. Puikiai atlaiko atšiaurų klimatą. Populiari veislė Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje.

„Maira“ – latviška veislė. Dera liepos pabaigoje-rugpjūčio pradžioje. Vaisiai – vidutinio dydžio (apie 100 g), šviesiai rausvos spalvos, itin sultingi. Dera labai gausiai, savidulkė, viena atspariausių šalčiui ir ligoms persikų veislių.

„Sočnyj“ – Ukrainoje išvesta veislė. Dera rugpjūčio pradžioje. Vaisiai – stambūs (120-150 g), raudoni, su pūkeliu, minkštimas – geltonas. Pradeda derėti labai anksti, dera kasmet ir gausiai, savidulkė. Šalčiui ir ligoms atspari vidutiniškai.

Nektarinai

„Harco“ – kanadietiška veislė. Vaisiai prinoksta rugpjūčio viduryje-antroje pusėje. Vaisiai – vidutinio stambumo (100-120 g), geltoni su violetinio atspalvio raudonais šonais, minkštimas – šviesiai geltonas, sultingas, desertinio skonio. Veislė – savidulkė, pasižymi gausiu derliumi, atsparumu šalčiui ir ligoms, tikrai puikus variantas auginti mūsų sąlygomis.

Pranešimas spaudai.]]> https://www.savaite.lt/namieirsode/sodas/22651-pirmas-viesasis-parkas.html https://www.savaite.lt/namieirsode/sodas/22651-pirmas-viesasis-parkas.html 22651 Tue, 30 Dec 2025 13:23:38 +0200 native-yes

Nė vienas parkas Vilniuje per savo šimtametę istoriją neturėjo tiek pavadinimų ir nepatyrė tokios kaitos, kaip Bernardinų sodas. Dažnas vyresnis vilnietis gerai prisimena jį įvairiais pavadinimais. Sodas šioje vietoje išgyveno kelias epochas, tai suklestėdamas, tai vargdamas, net per jį tekančios Vilnios vaga ne kartą buvo keičiama... Tačiau sodas-parkas viską ištvėrė, ir šiandien, kaip visada, jis atviras visiems lankytojams.

Loreta Urbaitė



Norint nors mintimis pasivaikščioti po šį parką ir prisiliesti prie jo istorijos, reikėtų turėti omenyje, kad kadaise jo kontūrai ir užimamas plotas labai skyrėsi nuo dabartinių ribų. Pirmiausia todėl, kad Vilnia tekėjo kita vaga, buvo jos kanalai ir atšakos, vėliau užkasti, stovėjo malūnai, o ten, kur dabar driekiasi plati Maironio gatvė, buvo parkas. Kadaise čia būta netgi dviejų sodų – Bernardinų ir Vilniaus universiteto Botanikos sodo, kuriuos skyrė Botanikos gatvė, o prie jų dar šliejosi Gedimino kalno papėdėje esantis Pilies, arba Katedros, parkas.

Vienuolyno daržai ir sodai

Bernardinų sodo istorija siekia XV a., kai karaliaus Kazimiero Jogailaičio pakviesti į Vilnių vienuoliai bernardinai jiems dovanotoje žemėje, gražiame Vilnios vingyje, pastatė Šv. Onos, Šv. Pranciškaus Asyžiečio ir Bernardinų bažnyčių ir vienuolyno kompleksą. Vienuoliai šalia esančią pelkėtą ir šaltiniuotą teritoriją pavertė sukultūrinta erdve: įveisė sodus su tvenkiniais, derlingus daržus, įrengė kanalus. XV a. ši vietovė buvo vadinama, kaip ir dabar, Bernardinų sodu ir jo teritorija sudarė didžiąją dalį dabartinio Bernardinų parko. Senoji Vilnios vaga tekėjo mūsų dienų centrinės sodo alėjos ir vartų vietoje, dabartinės Barboros Radvilaitės gatve, dalydama parką pusiau.

Vienuoliai sodo teritorijoje įveisė bityną, įrengė oranžeriją, laikė midaus daryklą, o XVIII a. jo dalį pertvarkė į dekoratyviniais ir egzotiniais medžiais apsodintą uždarą sodą. Dalis sodo liko ūkinė, kita – rekreacinė, Plikojo (Trijų Kryžių) kalno papėdėje netgi buvo įrengta maudykla. Tradiciškai vienuolynų sodai buvo uždari, todėl ir Bernardinų sodą juosė mūrinė tvora ir juo buvo leista naudotis tik Vilniaus dvasininkų aukštuomenei. Yra išlikę raštiškų paliudijimų, kad anuomet vilniečiai vis bandydavo įsibrauti į neleistiną teritoriją ir netgi padarydavo sodui žalos.

Po 1863 m. sukilimo per Lietuvą nusiritusi carinių represijų banga neaplenkė ir bernardinų. Caro valdininkų nuomone, šie vienuoliai dalyvavo pasipriešinimo judėjime aktyviau už kitus. 1864 m. liepą Rusijos caro valdžia uždarė bernardinų vienuolyną, jame įsikūrė kareivinės, o sodas tapo generalgubernatoriaus vasaros rezidencija, tačiau ja naudotasi neilgai. Sodo teritorija nyko, vėliau jau visiškai apleistas sodas atiteko miesto savivaldybei, kuri čia miestiečiams nuomojo sklypus daržams. Tik 1880 m. Vilniaus miesto taryba nutarė įsteigti viešąjį miesto parką, kuris apėmė ir buvusį bernardinų vienuolyno sodą.

Vilniaus universiteto botanikos tvirtovė

Dabartinio Bernardinų sodo vakarinėje dalyje kadaise buvo įsikūręs Botanikos sodas, priklausęs Vilniaus universitetui. Pirmąjį tokį sodą 1781 m. Medicinos kolegijos kieme Pilies gatvėje (dabar – Pilies g. 22 namo kiemas) įkūrė į Vilnių persikėlęs žymus prancūzų botanikas profesorius Žanas Emanuelis Žiliberas. Čia buvo pastatytas nedidelis šiltnamis, atgabenta augalų iš kitų mokyklų botanikos sodų. Deja, Ž. E. Žiliberas Vilniuje ilgai neužsibuvo, tačiau jis iškėlė mintį dėl Botanikos sodo plėtros ir dėjo daug pastangų, kad jis būtų perkeltas kitur. Jį pakeitęs profesorius Adomas Forsteris taip pat darė žygius dėl sodo išplėtimo, tačiau Edukacinė komisija tam vis nesurasdavo lėšų.



Galiausiai G. Forsterio pastangomis 1787 m. Edukacinė komisija nupirko Botanikos sodui įrengti apleistą sklypą netoli Bekešo ir Plikojo (Trijų Kryžių) kalnų papėdės, į kurį įėjo ir buvusio Bernardinų sodo dalis. Anuomet visa ši teritorija buvo vadinama Sereikiškėmis. Vilniaus botanikos sodo įsteigimo Sereikiškėse datą įvairūs šaltiniai nurodo vis kitokią: tai galėtų būti 1797–1800 m., kai pradėti perkelti augalai iš to nedidelio Botanikos sodo Pilies gatvės kieme. Yra žinių, kad 1800 m. sodas Sereikiškėse jau funkcionavo. Tikroji jo plėtra prasidėjo, kai jam ėmė vadovauti 36-erių metų profesorius kunigas Stanislovas Bonifacijus Jundzilas.

1801 m. Botanikos sodo valdos buvo išplėstos ir apėmė dabartinius teniso kortus. Dar po kelerių metų sodas išsiplėtė ir į kitą Vilnelės pusę, užėmė Plikojo ir Bekešo kalnų papėdes, buvo apželdinti kalno šlaitai. 1806 m. pradėta statyti šiltnamius ir oranžerijas, o jų pamatai ir sienos sumūryti iš nugriautos Žemutinės pilies plytų. Tuo metu visi žavėjosi egzotiniais augalais iš tolimų kraštų ir stengėsi jų auginti kuo daugiau, tad oranžerijos buvo tiesiog būtinybė. Jose augo atogrąžų klimato augalai, sukulentai, epitifai, citrusiniai vaismedžiai.

Botanikos sodas, vadovaujant S. B. Jundzilui, išaugo į svarbų universiteto padalinį, buvo sumaniai tvarkomas, suklestėjo ir tapo plačiai žinomas. Vilniškis sodas buvo vienas tvarkingiausių ir turtingiausių Rytų Europoje. 1824 m. pabaigoje S. B. Jundzilo išleistame Botanikos sodo augalų kataloge buvo išvardyti 6 565 augalų pavadinimai. 1823 m. S. B. Jundzilui išėjus į pensiją, Vilniaus universiteto Botanikos sodui ėmė vadovauti jo sūnėnas Juozapas Jundzilas.

S. B. Jundzilo laikais sodas buvo uždaras, jį lankyti galėjo tik dėstytojai, studentai, garbingi svečiai, pavyzdžiui, kolekcininkai ar augalais besidomintys asmenys, su kuriais mokslininkas keitėsi augalais. Tačiau papūtus naujiems vėjams 1829 m. sodas buvo atvertas viešam lankymui. Botanikos sodo kolekcijos plėtėsi, ir jų dydis iškėlė sodą į pasaulinį lygį.

Deja, tolesnę sodo raidą sustabdė 1831 m. sukilimas prieš carinį režimą, kuriame dalyvavo daug universiteto studentų. 1832 m. Vilniaus universitetas buvo uždarytas, o gerokai sumažėjęs Botanikos sodas (jo dalyje pradėta statyti tvirtovę) perduotas Medicinos-chirurgijos akademijai. 1842 m. ją dėl „maištingos dvasios“ carinė valdžia taip pat uždarė. Dar neseniai klestėjęs Botanikos sodas nustojo veikęs: retesnių augalų kolekcijos iš oranžerijų buvo perduotos Tartu ir Kijevo universitetų botanikos sodams, o lauke augantys augalai neprižiūrimi nyko. 1870 m., pakeitus Vilnios vagą ir užpylus kanalus, buvo sunaikintos oranžerijos. Botanikos sodo žemę pradėta dalimis nuomoti privatiems asmenims, tačiau nuo tolesnio nykimo jo tai neapsaugojo. Galiausiai šioje vietoje universiteto Botanikos sodo nebeliko.



Kai 1919 m. Vilniuje buvo atidarytas lenkiškasis Stepono Batoro universitetas, nutarta atkurti ir Botanikos sodą. Senoji sodo teritorija Sereikiškėse universitetui buvo grąžinta, tačiau ji buvo tokios prastos būklės, kad universitetas pasirinko geriau įkurti naują Botanikos sodą Vingyje.

Miesto sodas Sereikiškėse

Aprimus sukilimų audroms, matydama buvusių ištaigingų parkų nykimą, Vilniaus miesto taryba 1880 m. priėmė sprendimą steigti viešą miesto sodą sujungiant buvusius tris sodus – Botanikos, Bernardinų ir Katedros. 1886 m. buvo paskelbtas projekto konkursas, kurį laimėjo menininkas Aleksandras Vladislovas Strausas. Kaip skelbė to meto laikraščiai, 1888 m. parkas buvo atidarytas viešam lankymui. Taip Vilniuje buvo įrengtas pirmas viešasis miesto sodas. Šis sodas buvo tipiškas XIX a. kūrinys, persmelktas romantikos: daug ovalių formų gėlynų, medinių pavėsinių, plastiškų linijų pasivaikščiojimo takų, fontanų, panaudoti vienuolių bernardinų įrengti tvenkiniai. Visi mediniai sodo pastatai buvo miesto nuosavybė, dėl kurių nuomos būdavo skelbiami konkursai.

Sode vykdavo miesto simfoninio orkestro ir solistų koncertai, įvairūs pasirodymai, 1894 m. čia skrydžiui pakilo oro balionas. Paskutinį XIX a. dešimtmetį sode veikė sūpuoklės, vaikų žaidimų aikštelė, karuselė, bufetas vasaros paviljone, vaisių prekybos pavėsinės, Lipskio alaus prekybos paviljonas, kėglinė, mineralinio vandens ir limonado pavėsinės. Čia buvo tvenkinys su valtimi, o žiemą veikė čiuožykla su drabužine čiuožėjams. 1912–1914 m. reprezentacinėje buvusio bernardinų vienuolyno teritorijos dalyje buvo įrengta pirmoji Vilniuje vandentiekio stotis, kuri veikia ir šiandien.

1901–1902 m. Vilniuje vyko Žemės ūkio ir smulkiosios pramonės paroda. Jai buvo leista pasinaudoti Bernardinų sode esančiais paviljonais ir pastatyti kelis naujus laisvose vietose, išsaugant medžius ir gėlynus. Buvo pastatytas pagrindinis amatų paviljonas – tvirtas, išskirtinių gražių architektūrinių formų pastatas, dar trys mediniai paviljonai, įėjimo vartai, gubernatoriaus ložė. Parodai pasibaigus paviljonus nuomojosi įvairūs asmenys ir draugijos, o pagrindinis paviljonas 1906 m. buvo perduotas Vasaros teatrui. Po keleto perstatymų 1907 m. teatras atvėrė duris. Šį pastatą (nugriautas 1939 m.) vėliau Lietuvos ir Lenkijos menotyrininkai pripažino buvus vieną iš geriausių moderno stiliaus statinių Vilniuje.



XX a. pradžioje miesto parke, be kitų koncertų aikštelių ir gėrimų paviljonų, veikė pirklio Ivano Šumano kavinė „Cafe Chantan“, kurioje pasirodydavo užsienio šokėjai ir dainininkai, imtynininkai, grodavo smuikininkų orkestras. Nors miesto sodo vartai nakčiai buvo rakinami, to meto spauda rašė, kad miestiečiai ėmė mažiau lankytis sode, nes čia veikusiose dviejose alinėse ir kavinėje nuolat kildavo įvairių nesusipratimų, nedrausmingi asmenys gadindavo sodo inventorių. 1907 m. miesto valdžia svarstė sugriežtinti kontrolę sode, galiausiai apsiribota tuo, kad buvo paskirti nuolat budėti du policininkai, o 1908 m. pastatyta papildomų 40 apšvietimo stulpų.

Peršokime laiko tėkmėje į sovietmetį. Po Antrojo pasaulinio karo viešasis miesto sodas buvo pervadintas Jaunimo sodu. Ne kartą istorikai, restauratoriai, architektai siūlė pakeisti pavadinimą kaip nieko nesakančią abstrakciją ir šiai vietovei grąžinti autentišką Sereikiškių vardą. Tačiau tik Nepriklausomybės laikais sodui buvo suteiktas senasis vardas – jis tapo Sereikiškių parku. 2013 m. po ilgiau nei metus trukusios parko rekonstrukcijos čia buvo atkurta autentiška XIX a. aplinka, suformuoti alpinariumai, įrengtas fontanas, pasodinta tūkstančiai naujų augalų, įrengtos šachmatų zonos ir vaikų žaidimų aikštelės. Tada parkui grąžintas ir istorinis Bernardinų sodo pavadinimas.



Projektą „Lietuvos parkai: istorija ir dabarties iššūkiai“ iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Metinė paramos suma 4000 Eur.]]>