https://www.savaite.lt/ lt https://www.savaite.lt/namieirsode/idejos/24020-zolininkyste-dera-su-kitais-amatais.html https://www.savaite.lt/namieirsode/idejos/24020-zolininkyste-dera-su-kitais-amatais.html 24020 Thu, 02 Jul 2026 09:22:28 +0300 native-yes

Iš Labanoro kilusi uteniškė Aleksandra Stasytienė vadina save žolininke ir audėja, tradicinių amatų meistre. Moteris gyvena Utenos pakraštyje, buvusiame Šilinės kaime, o jos medinio namo langai žvelgia į Norkūnų piliakalnį. Jo viršūnėje auga tikrosios veronikos, saldžialapės kulkšnės – jų moteris kasmet ten prisirenka. Be to, ji namuose kepa duoną, moka austi ir siuvinėti, rišti šiaudinius sodus, pinti juostas, audžia ir žolynų kilimėlius bei labai retus katalikų religinius reikmenis – škaplierius.



Daiva Červokienė

Šeimos tradicija

Galima sakyti, kad vaistažolių rinkimas, žolininkystė – A. Stasytienės, jaunystėje Meidutės, šeimos tradicija. Aleksandra pasakoja, kad jos močiutė Teklė, gimusi 1898-aisiais, užaugino septynis vaikus ir Labanore gydė visus aplinkinius. Mama Vaclava taip pat rinkdavo vaistinius augalus, žinodavo, kuris nuo ko ir kada tinka.

„Daug žinau ir aš – tas žinias nejučia perėmiau. Gal nė negalėjo būti kitaip? Pati buvau vaistiniais augalais gydyta, mane vesdavosi vaistinių augalų rinkti, mačiau, kuriais mama ir močiutė gydėsi ir kurių vartoti siūlydavo atėjusiems pasitarti žmonėms. Tada tiek gydytojų nebuvo, susirgę žmonės pirmiausia žiūrėdavo, kurių vaistinių augalų arbatos užsiplikyti, kokį kompresą pasidaryti, kreipdavosi patarimų į kaimo žiniuonę žolininkę ir tik labai ligų prispirti važiuodavo ar ligonį veždavo pas gydytoją“, – pasakoja uteniškė.

Ji pataria atkreipti dėmesį į augalus, kurie tuo metu veša greta mūsų. Štai balandžio mėnuo jai buvo šliaužiančiųjų tramažolių arbatos metas – šie augalai dažnai naudojami Rytų medicinoje, įrodytas jų gebėjimas slopinti uždegimus, gerinti virškinimą, medžiagų apykaitą, tyrinėjamas ir antinavikinis poveikis. Po tramažolių atėjo kiaulpienių ir garšvų, dilgėlių metas.

„Visos jos ir vaistingos, ir labai maistingos. Tramažolės skonio beveik neturi, todėl į jų arbatą įsimetu liepų žiedų, mėtų lapelį kitą, nes jie suteikia skonio. Mėtas labai mėgstu: ryte jos žvalina, o vakare migdo“, – sako A. Stasytienė.

Atsimena nuo vaikystės

Aleksandra puikiai atsimena iš vaikystės, kad suskaudus gerklei mama ar močiutė tuoj jai ir seseriai virdavo vaistinių šalavijų arbatos, dėdavo druskos kompresą ant gerklės, o įsikosėjus ruošdavo šalpusnių ar vaistinių plaučių arbatos, užplikydavo pušų pumpurų ar jų užpiltine trindavo krūtinę ir statydavo taures (su jomis elgtis ir Aleksandra išmoko labai anksti – būdama dešimties metų). Jeigu pradėdavo skaudėti ausį, tuoj į ją įsikišdavo kvapiųjų pelargonijų, vadintų snapučiais, lapelį.

„Močiutė ir mama labai vertino snapučius – dailios gėlės ir labai naudingos, pirmas vaistas, kai skauda ausį. Ir aš kvapiųjų pelargonijų lapelius naudoju. Mama šių gėlių prisisodindavo daug: vasarą lauke po keliasdešimt augindavo, o jų lapų dėdavo tėčiui ant skaudančių sąnarių. Ir beržų lapus sąnariams gydyti naudodavo – užpildavo karštu vandeniu, palaikydavo, tada nusunkdavo ir uždėdavo. Su tokiu kompresu prašydavo tėčio atokaitoje ar prie krosnies pasėdėti ir, kiek gali, šilčiau palaikyti rankas ir kojas“, – pasakoja moteris.

Užrašinėja liaudiškus pavadinimus

A. Stasytienė sako pastebinti, kad oficialūs ir liaudiški vaistinių augalų pavadinimai, vartoti mūsų senelių ir prosenelių įvairiuose regionuose, labai skiriasi. Ji stengiasi, kiek atsimena, liaudiškus šio krašto žmonių vartojamus pavadinimus surašyti – ir pačiai toks sumanymas kilo, o dar paprašė ir vaikaitė Viktorija, studijuojanti Švedijoje. Štai smiltyniniai šlamučiai vadinami snaudaliais, kraujažolės – tai nuosrovos, naktižiedės – pūslelės, paprastosios juodgalvės – burnelkos, ugniažolės – karpažolės, vaistinės taukės – živakastai, vaistiniai putokliai – muilažolės, pelkinės sidabražolės – sūdrai, pipirmėtės – pipirotai.

„Žinau oficialius vaistinių augalų pavadinimus, bet dažnai vartoju ir liaudiškus, tarmiškus. Seniau skirtingų kaimų moterims vienoms kitas suprasti nebuvo lengva – liaudiški pavadinimai labai įvairavo“, – teigia A. Stasytienė.

Augalai – ir kambaryje, ir lauke

Moteris kambaryje augina kvapiųjų ir dekoratyvinių pelargonijų, alavijų, kalankių ir chlorofitą, kvapiąją kaliziją („auksinį ūsą“), „jūrinį svogūną“, kavamedį, o prie namų – po kelias rūšis jazminų ir putinų, daug alyvų, mėtų. Sode, be tradicinių obelų, kriaušių, vyšnių, slyvų, auga daug juodųjų ir raudonųjų serbentų krūmų, o sodybos pakraštyje – po kelis šermukšnius, geltonžiedes sedulas, bene po dešimt šeivamedžių ir paprastųjų erškėčių. „Bene didžiausia įvairovė yra mėtų: turėjau ir baninių, šokoladinių – išdalijau. Man patinka senovinės. Vienas vadinu „mamutės“ – jas parsivežiau iš mamos darželio, jos ryškiai žalios, kitas – „vailokinėmis“: jos pūkuotos, pilkos. Auginu ir kambarinių mėtų – šios tik dėl gražumo, įvairovės. Turiu ir arbatos grybą“, – pasakoja pašnekovė.

Pasak žolininkės, išsivirti arbatos iš tuo metu vešančių augalų galima ne tik šiltuoju metų laiku. Žiemą galima prisiskinti serbentų šakelių, prisirinkti pušų spyglių ir užsiplikyti jų arbatos. Moteris žiemą ir pavasarį verda serbentų šakelių su pumpurais arbatą imunitetui gerinti – ji labai aromatinga.
„Sergu labai retai, vaistinių augalų arbatų vartoju profilaktiškai. Nuo seno mėgstu spanguolių, putinų, šermukšnių uogų su medumi ir česnakais susitrinti – žiemą kabinu po šaukštą rytais ir vakarais. Mama, močiutė taip darė, taip ir aš darau“, – sako uteniškė.

Augavietės kinta

A. Stasytienė vaistinius augalus kasmet renka ne tik prie namų, bet ir keliose daugmaž tose pačiose vietose aplink Uteną. Čia anksčiau ji prisirinkdavo skėtinių širdažolių, pelkinių sidabražolių, vaistinių valerijonų, tačiau didžiąją dalį tų vietų užsodinus mišku šie vaistiniai augalai po truputį baigia išnykti. Taigi tenka ieškoti naujų vietų.

Liaudies amatų meistrė jau 10 metų Utenos tradicinių amatų centre „Svirnas“ veda edukacijas žolininkystės tema. Į jas renkasi dažniausiai tos pačios moterys, nors buvo ir keli vyrai. „Jokių medicinos mokslų nesu ragavusi, apie gydymą kalbėti negaliu – tai labai atsakinga. Mano paskaitos būna pažintinės: prisirenku tuo metu augančių augalų, kalbame ir žiūrime, kuo jie vieni nuo kitų skiriasi, tarkim, gauromečių lapai nuo kanadinių rykštenių. Verdame tų augalų arbatą, ragaujame“, – sako A. Stasytienė.

Beje, netrukus žolininkė savo edukacijoje kalbės apie šeivamedžius, kurių daug augina prie namų. Ne tik ragaus arbatos ir sirupo iš jų žiedynų – gal net išsikeps jų tešloje. Edukacijų dalyviai jau ne kartą kepė ir ragavo ne tik šeivamedžių, bet ir šermukšnių, putinų žiedynų. Visų jų skoniai malonūs, nors putinai kiek karsteli.

O populiariausia ir kiekvieną rudenį kartojama tautodailininkės edukacija – apie gilių kavą. Pasak pašnekovės, jos pasiruošti nėra sudėtinga: svarbiausia – laiku prisirinkti gilių ir nusiteikti jas išgliaudyti, visa kita – tik detalės.

Žolinė – profesinė šventė

A. Stasytienė sako labai mėgstanti Žolinę, vadinanti ją profesine švente. Tą rytą ji susiskina žolynų puokštę, į ją deda linų, karčiųjų kiečių, mėtų, peletrūnų, šermukšnių, juodųjų serbentų šakelių ir tuo metu žydinčių gėlių. Juk sakoma: kas per Žolinės mišias rankose žolynų neturės, tam velnias savo uodegą įbruks. Į bažnyčią žolininkė eina apsivilkusi tautiniu kostiumu. Jį pasisiuvo ir išsisiuvinėjo pati, turi jų net kelis. Pašnekovė sako, kad dabar taip pasipuošusi aplinkinių ji nestebina, o dar prieš dvidešimt metų sulaukdavo daug nustebusių žvilgsnių.

„Pirmąjį tautinį kostiumą pasisiuvau 1989 m., kai gimė jauniausioji dukra, jos krikštynoms. Vai tada sukau galvą, kaip audinių gauti: iš namuose buvusio gobeleno pasisiuvau liemenę, jos kraštus savo austomis juostelėmis apvedžiojau, iš juostuotos užuolaidinės medžiagos sijoną pasisiuvau. Taip papuošiau ir vyresnes dukras, ir visa šeima nuvažiavome į Labanoro bažnyčią, nuėjome ir į Utenos metrikacijos skyrių“, – prisimena žolininkė, įsitikinusi, kad tautinis kostiumas tinka visomis progomis.

Su tradicinių amatų meistre valandų valandas galima būtų kalbėti ir apie aukštaitiškų juostų vijimą, audimą ir rišimą, siūlų dažymą, šiaudinių sodų rišimą, duonos kepimą, liaudišką pamaldumą ir škaplierius, kuriuos ji audžia jau 13 metų, bet tai – jau kitos temos. O pažintis su uteniške perša išvadą, kad visi tradiciniai amatai labai dera vieni su kitais ir, pasinėrus į vieną jų, sunku tuo apsiriboti.



Projektą „Gyva tradicija: liaudies amatai šiandien“ iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Metinė paramos suma 5000 Eur.]]> https://www.savaite.lt/namieirsode/idejos/24014-krosnininkystes-amatas-vis-dar-reikalingas.html https://www.savaite.lt/namieirsode/idejos/24014-krosnininkystes-amatas-vis-dar-reikalingas.html 24014 Wed, 01 Jul 2026 09:00:40 +0300 native-yes

„Krosnis turi ne tik puikiai atlikti savo funkciją, bet ir būti tokia graži, kad šildytų vien į ją žiūrint. Ji visais laikais buvo namų centras, šeimininkų pasididžiavimas ir draugų bei kaimynų pavydo objektas. Be to, krosnis nėra išlaidos, tai – investicija, nes statinys ilgalaikis“, – sako senojo krosnininkystės amato puoselėtojas, sertifikuotas tautinio paveldo produktų meistras ir Lietuvos tautodailininkų sąjungos narys vilnietis Aleksandras POBEDONOSCEVAS, kalbantis apie krosnininkystės amatą.



Rasa ŽEMAITIENĖ

Pradžiamokslis – šalia meistro

Kodėl susidomėjo krosnininkyste, Aleksandras neturi vienareikšmio atsakymo, nors tuo užsiima jau 26 metus. Viskas prasidėjo nuo jo paties noro turėti krosnį. Tuomet jis rado gerą meistrą, tapo jo pagalbininku, ir tas darbas kažkaip suviliojo. „Krito į širdį, buvo įdomu ir netruko tapti artima. Pradėjau mokytis, ir po kurio laiko hobis išsirutuliojo į rimtą meistrystę. Po 20 metų tapau tautinio paveldo meistru, o tapti juo būtų buvę neįmanoma, jei nebūčiau pas tokį patį meistrą mokęsis. Yra sąlyga, kad būtų amato tęstinumas, kad būtų išsaugota informacija ir perduota kam nors kitam. Po to mokytojų buvo ir yra daugiau, bet svarbiausias buvo pirmasis“, – savo kelią į šį dabar gana retą amatą trumpai išdėsto pašnekovas. Prisipažįsta pats mokinių dar neturintis – šioje srityje nelabai kas nori dirbti: darbas sunkus, imlus laikui, didelė atsakomybė. „Kita vertus, – priduria meistras, – žmogus turi turėti pašaukimą. Mano atveju tai buvo tarsi užprogramuota. Visada buvau iš tų, kuriems įdomu ką nors pataisyti, padaryti, sumeistrauti – namuose galėjau padaryti bet ką. Tereikėjo rasti tą vienintelę sritį, kuri sudomintų, ir ja tapo krosnininkystė.“

Paveldo ir tradicijų keliu

Krosnininkystė Lietuvoje – tai gilias šaknis turintis amatas, apimantis ne tik techninį mūrijimą, bet ir kultūrinį paveldą, šilumos filosofiją bei estetiką. Tradicinė lietuviška krosnis buvo namų širdis, atliekanti šildymo, maisto gaminimo ir džiovinimo funkcijas. Ši filosofija, matyt, prisidėjo ir prie Aleksandro pasirinkimo: „Kai tu atneši į žmonių namus šilumą ir grožį, funkciją ir estetiką, tiesiog gerai jautiesi. O man šis darbas patrauklus dar ir tuo, kad kiekvienas projektas – individualus, priklauso nuo namų stiliaus, interjero dekoro, užsakovų gyvenimo būdo, jų pageidaujamų statinio funkcijų. Taigi po mūsų pirmojo pokalbio su užsakovu manęs visada laukia ilgi namų darbai ir eskizai, tuomet – vėl derinimas ir tik tada prasideda darbas.“

Šiandien krosnių meistras jau žino, kad jam labiausiai patinka mūryti krosnis ir lauko kompleksus arba tandyrus, prie kurių dar grįšime, kiek mažiau – židinius. Vis dėlto gana daug žmonių krosnių nori ir sodybų viduje. Dažniausi Aleksandro užsakovai – vidutinio amžiaus sodybų šeimininkai rajonuose.

„Jei kalbėsime apie paveldą, tai į jį dėmesį labiau kreipia muziejai arba tų statinių šeimininkai, kurie siekia atkurti autentiką. Teko dirbti edukacijų sodyboje „Gervių giesmė“: ten pagal senovines tradicijas stačiau duonkepį, viskas buvo plūkta iš molio. Tais metais ši sodybą užėmė pirmą vietą tarp etnografinių sodybų. Paprasti užsakovai savo namuose nori gauti kuo daugiau šilumos kuo mažesnėmis sąnaudomis, taigi mes, šiandienos meistrai, to irgi siekiame. Juo labiau kad krosnininkystė nuo senovės labai ištobulėjo, ir šiandien, puoselėdami tradicinius metodus, deriname juos su šiuolaikiniais taupumo ir efektyvumo reikalavimais“, – kalba krosnių meistras, beje, visus savo darbus labai dailiai paženklinantis bronzos plokštele su pelėda ir savo vardu bei pavarde. Pritvirtina ją kiek žemiau, kad žmogus, norėdamas pažiūrėti, šiek tiek nusilenktų. „Ne man – krosniai“, – juokiasi pašnekovas. Toks parašas byloja ir tai, kad už savo darbo kokybę Aleksandras visada guldo galvą, o štai užsakovams turi patarimų.

Krosnis klaidų neatleidžia

„Taisyklės yra trys: meistrą rinkitės atidžiai, pasistenkite gyvai pamatyti jo darbus ir išgirsti užsakovų atsiliepimus. Įsitikinkite meistro kvalifikacija, nebijokite paprašyti jo dokumentų ir sertifikatų. Pasirašykite su meistru sutartį dėl darbo apimties, įkainių ir pan. Krosnis – didesnio pavojingumo prietaisas, klaidų ji neatleidžia, todėl meistro kvalifikacija svarbi pirmiausia dėl jūsų turto ir gyvybės saugumo. Deja, dar ir šiandien ne visi meistrai išmano priešgaisrinius saugos reikalavimus, o dar daugiau krosnių kaimuose anksčiau buvo statoma į tai visai neatsižvelgiant. Todėl įsigiję sodybą įvertinkite krosnies kokybę ir saugumą. Pagrindinis reikalavimas – 25 cm nuo visų degių paviršių, jei kas nors yra arčiau, gelbėja izoliacinės medžiagos, tad jas reikia naudoti. Priminsiu, kad nuolat kūrenamą krosnies kaminą būtina kartą per metus valyti, o du kartus reikia pasidomėti jo būkle“, – patarimų nešykšti meistras, pats saugumui skiriantis daug dėmesio, bet neapleidžiantis ir kitų šio statinio aspektų, tarp jų – ir grožio. Aleksandras pripažįsta, kad statinio dekoratyvumui neabejingi ir užsakovai. Kartais savo statiniams jie negaili dailesnės metalo furnitūros, kartais – keramikos detalių, koklių, būna, leidžia įsibėgėti architektūrinei meistro fantazijai ar pasiduoda jo įkalbinėjimas ką nors padaryti įmantriau ar kaip tik paprasčiau – edukacinių momentų pašnekovo darbe netrūksta. O jis tuo ir nesistebi: žmonės nedažnai su tokiu statiniu susiduria, mažai apie jį žino, todėl, kai įkalba krosnyje įrengti duonkepę, pats labai džiaugiasi.

Meistrų paklausa – didesnė nei pasiūla

Kalbant apie šiandieninę krosnių rinką, jų paklausa, ko gero, yra didesnė nei meistrų, ypač gerų, pasiūla. O kad krosnimi gyvenant sodyboje reikėtų pasirūpinti, Aleksandras kalba ne kaip meistras, o kaip patirties turintis žmogus. „Gyventi individualiame name be krosnies, švelniai tariant, tiesiog neprotinga – alternatyvą dujoms ir elektrai visą laiką gerai turėti, ypač dabar, kai laikai neramūs. Kaip paveldo meistras, galiu pagirti seniau gyvenusių žmonių logiką: žemos lubos, maži langai, slenksčiai. Kad reikėtų kuo mažiau šildyti, mažiau kuro sunaudoti. Ir tai lėmė ne tik skurdas, bet ir išmintis. Apibendrindamas galiu pasakyti, kad krosnių paklausa yra. Žmonės jų užsisako, nori įvairių funkcijų, o kai jos būna pastatytos – džiaugiasi“, – tvirtina pašnekovas.

Beje, čia verta pridurti ir tokią Aleksandro įžvalgą: tvarkingai eksploatuojama krosnis gyvuoja 25–40 metų, o dabartiniai šildymo prietaisai – kur kas trumpiau. Taigi, tai iš tiesų – ne vien išlaidos, tai investicija. Žinoma, užsakovus visada domina ir kaina, bet ją įvardyti būna labai sunku: visos krosnys skirtingos, kainą lemia daug skirtingų veiksnių. Vienas jų yra tai, kad vidutinio sudėtingumo krosnį Aleksandras stato apie 3–4 savaites, taigi spręskite patys. Kartais jis imasi ir restauracinių darbų, daugiausia Vilniuje, kur kaip paveldas saugomi seni židiniai, bet šis darbas – dar imlesnis laikui, o ir brangesnis užsakovui, tad tai nėra patys mėgstamiausi meistro objektai.

Iššūkiai skatina tobulėti

Pačiam meistrui labiausiai patinka tie darbai, kurie kelia iššūkių, kai turi sukurti ką nors įdomesnio, unikalaus, verčiančio pasukti galvą. „Tai užima daug laiko, paišai perpaišai, ką nors sugalvoji, bet įdomu. Į kiekvieną darbą žiūriu labai atsakingai, bet niekada nepamirštu savo mokytojo žodžių, kad jeigu meistras liko 100 proc. savo darbu patenkintas, tegul nuplauna savo įrankius ir daugiau nieko nebedaro. Meistras visada turi norėti kitą darbą padaryti dar geriau. O vienu įspūdingiausių savo darbų laikyčiau lauko kompleksą „Tauras“ – gana sudėtingą technologiškai ir gražų. Apskritai, kalbant apie krosnis, techniškai daug visko neprigalvosi, o dizainas jau gali būti tavo individualumo ženklas“, – pasakoja Aleksandras. Akivaizdu, kad kūrybinis darbo aspektas jam tikrai nėra paskutinėje vietoje.

Gal todėl jis taip mielai – galbūt tik vienintelis Lietuvoje – imasi kurti tandyrus. „Dabar labai populiarėja maisto gaminimo lauko kompleksai, bet jie brangūs, užima daug vietos, tikrai nežinia, ar jų visada reikia, todėl aš populiarinu tandyrus. Juose irgi galima viską gaminti: kepti mėsą, virti plovą ar troškinį, kepti duoną, net ką nors rūkyti. Pirktiniai tandyrai yra plonasieniai, žiemą jie greitai atvėsta. Mano tandyrai storasieniai, tad juose galima gaminti ir žiemą – jie ilgai laiko šilumą. Be to, tai mažoji kiemo architektūra – užima nedaug vietos, dažniausiai 1 kv. metrą, yra gana dailūs ir dekoratyvūs“, – pasakoja pašnekovas, o jo žodžius puikiai iliustruoja jo kūryba, kurios galima pamatyti feisbuko profilyje krosniu-meistras.lt.

Beje, čia pat jis optimistiškai priduria, kad krosnių istorija tikrai nežada baigtis. „Tai mūsų paveldas, istorija, tradicijos – džiaugiuosi jas galėdamas išlaikyti ir aš. Dėl šios priežasties stengiuosi dalyvauti tautodailininkų parodose, „Aukso vainiko“ konkursuose, noriu, kad apie krosnininko amatą žinotų kuo daugiau žmonių. Laukiu ir mokinio, kad turėčiau kam perduoti savo žinias ir patirtį, bet viskam savas laikas – atsitiko tai man, atsitiks ir kam nors kitam“, – šypteli krosnių meistras A. Pobedonoscevas.



Projektą „Gyva tradicija: liaudies amatai šiandien“ iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Metinė paramos suma 5000 Eur.]]> https://www.savaite.lt/namieirsode/sodas/23687-kurkliai-grambuoliai-ir-kurmiai-kaip-apsaugoti-veja-nuo-nekviestu-sveciu.html https://www.savaite.lt/namieirsode/sodas/23687-kurkliai-grambuoliai-ir-kurmiai-kaip-apsaugoti-veja-nuo-nekviestu-sveciu.html 23687 Tue, 19 May 2026 09:01:45 +0300 native-yes

Pavasariška šiluma kviečia ne tik vis dažniau laiko praleisti lauke, bet ir budina pačius įvairiausius kenkėjus. Kurkliai, grambuoliai, kiti vabzdžiai, o ir kurmiai taikosi sujaukti gražiai atrodančią veją. Kraštovaizdžio ekspertai dalijasi patarimais, kaip apsaugoti savo veją nuo ją puolančių kenkėjų.

Gegužės vidurys, taip pat antra šio mėnesio pusė – laikas, kai prabunda kenkėjai. Anot kraštovaizdžio specialisto, profesionalaus agronomo Tautvydo Gursko, kiti kenkėjai prabus dar vėliau – tik birželį, bet jau dabar verta ruoštis jų antplūdžiui.

„Dažniausiai sutinkami vejų kenkėjai – kurkliai ir grambuoliai, taip pat jų lervos. Jei pirmieji prabunda apie gegužės vidurį, jau po mėnesio prabunda ir kiti. Tiek vieni, tiek kiti, kol dar pakankamai nesušilę, gyvena gana giliai po žeme – 80 cm ar net daugiau. Dirvožemiui šylant, jie kyla aukščiau, kur yra daugiau maisto, pavyzdžiui, kurkliai nugremžia ir pažeidžia vejos šaknis. Tačiau augalus labiausiai pažeidžia grambuolių lervos: ypač vasarą galima pamatyti, kaip išpuoselėta veja žūsta plotais“, – teigia T. Gurskas.

Pataria pradėti nuo prevencinių priemonių

Paklausta, kaip geriausia apsaugoti veją nuo kenkėjų, agronomė, „Edotnuvaseeds.lt“ ekspertė Regina Kanevičienė pataria pirmiausia išmėginti prevencines priemones. Jos, nors ir imlios laikui, yra veiksmingos.

„Vejos apsauga nuo kenkėjų prasideda nuo pat ankstyvo pavasario, kuomet paruošiame dirvą: ją reikia aeruoti, palaikyti tinkamą rūgščių ir šarmų (pH) pusiausvyrą. Veją sezono metu patartina aeruoti bent du kartus: pavasarį ir atėjus rudeniui, bet jokiu būdu ne per karščius“, – sako R. Kanevičienė.

Ji prideda, kad vejos pH rodiklis turėtų siekti apie 6–7, ir jei jis – mažesnis, būtina sumažinti dirvos rūgštingumą. „Tam padės granuliuotas kalkakmenis. Vis dėlto, prieš tai pravartu pamatuoti dirvos pH rodiklį – tai galima padaryti su specialiais pH matuokliais, ir tik po to rinktis reikalingas priemones.“

Specialistė paaiškina, jog dirvos rūgštingumą gali nulemti didelis trąšų su siera naudojimas. Jį gali nulemti ir teritorijoje esantys specifiniai augalai, pavyzdžiui, tujos ir pušys, pastarųjų kurių spygliai rūgština dirvą.

Kurmiai: priešai ar draugai?

Be jau paminėtų, T. Gurskas įvardija ir kitas apsaugos nuo kurklių priemones. „Galima tiek spęsti įvairius spąstus, tiek pasitelkti šiuos kenkėjus atbaidančius augalus, pavyzdžiui, serenčius, medetkas, rūtas, ramunėles ir pan. O grambuolius itin mėgsta laukiniai paukščiai ir smulkesni gyvūnai, kurie juos išsirausia iš po vejos, ir vieni tokių – kurmiai.“

Ekspertas tvirtina: kurmiai ne vieną sodininką varo į neviltį. Šių gyvūnų buvimą aiškiausiai išduoda vejoje atsirandantys „nameliai“ – žemės kauburėliai.

„Retas kuris pasakytų, kad tie „nameliai“ atrodo gražiai. Vis dėlto, verta prisiminti: kurmiai, nors ir palieka akims ne itin malonius pėdsakus, jie atlieka naudingą darbą – naikina dar labiau nemėgstamus kurklius ir grambuolius. Patirtis rodo, jog tose vietose, kur kurmiai išnaikinti, gana greit įsiveisia grambuolių lervų, kurios dar labiau kenkia augalams. Todėl pravartu gerai apgalvoti strategiją, skirtą kovai su kenkėjais“, – pabrėžia kraštovaizdžio specialistas.

Norintiems apsaugoti savo veją nuo kenkėjų, bet nenorintiems pakenkti kurmiams, T. Gurskas rekomenduoja įrengti specialų apsauginį tinklelį. „Maždaug 4–5 cm gylyje klojamas specialus tinklelis, ant kurio užpilama žemė ir sėjama veja. Tinklelio akutės – maždaug 1 cm skersmens, tad pro jas kurmis neprasibraus į žemės paviršių ir nesuformuos kauburėlio. Ši priemonė, deja, neapsaugos nei nuo kurklių, nei nuo grambuolių. Tačiau šie kenkėjai landžioja maždaug 10–20 cm gylyje, kur juos be vargo gali sugauti kurmis.“

Vejai kenkia ir kiti vabzdžiai

Kurkliai ir grambuoliai – tik dalis vabzdžių, kurie mėgsta pasirausti po veja ir puotauti jos šaknimis. Po veja taip pat gali pasirausti ir skruzdėlės. Kaip teigia R. Kanevičienė, pastarieji vabzdžiai gali suformuoti nelygumus vejoje.

„Kita vertus, skruzdėlės minta erkėmis, tad jos, kaip ir kurmiai, irgi atlieka gerą darbą. Po veja pasirausia ir sliekai. Tačiau jei jie to nedarytų, augalo šaknys sunkiau kvėpuotų, o veja nebūtų tokia graži ir tvirta“, – sako ekspertė.

Ekspertė atkreipia dėmesį ir į kitus vabzdžius, kurie sutinkami ne po, o virš vejos, pavyzdžiui, bites, širšes ir kt. Juos pritraukti gal žemaūgiai baltieji dobiliukai ir kiti vejos augalai, sutinkami vejos sėklų mišiniuose.

„Tokių mišinių patartina vengti tiems, kurie yra alergiški bičių įgėlimams. Jei tokio pavojaus – nėra, vejos mišiniai su mikro baltaisiais dobiliukais, taip pat žydinčių pievų mišiniai patiks turintiems sodybas kaime, taip pat norintiems rečiau pjauti veją ar neturintiems laistymo sistemos. Jau paminėti baltieji dobiliukai – atsparūs sausrai, išlaiko savo žalią spalvą, o ir turi azotą fiksuojančių bakterijų. Vėliau sukauptas azotas panaudojamas kitiems vejos augalams ir visai vejai. Vis dėlto, jei aplink zujantys vabzdžiai nepatinka, pakanka reguliariai prižiūrėti veją ir nupjauti žydinčius dobiliukus“, – pataria „Edotnuvaseeds.lt“ ekspertė.

Pranešimas spaudai.]]> https://www.savaite.lt/namieirsode/sodas/23557-atnaujiname-kiema-nuo-ko-pradeti-auginant-veja.html https://www.savaite.lt/namieirsode/sodas/23557-atnaujiname-kiema-nuo-ko-pradeti-auginant-veja.html 23557 Wed, 29 Apr 2026 18:19:40 +0300 native-yes

Ar gyvenate naujuose namuose, ar tuose pačiuose skaičiuojate ne pirmą dešimtį, vienas svarbiausių kiemo akcentų – graži žaliuojanti veja, kasdien džiuginanti tiek vaizdu pro langą, tiek ir būnant lauke. Tačiau norint turėti išpuoselėtą veją, teks nemažai pasistengti.

Pasak kraštovaizdžio specialisto, profesionalaus agronomo Tautvydo Gursko, vejos auginimas – ilgas ir sudėtingas procesas. Jam reikia ir pakankamai laiko, ir investicijų.

„Turime užauginti gana lepų augalą, kuris bus trypiamas mūsų ne vienerius metus, o ir gamta jį veiks visa savo jėga: saulė, krituliai, temperatūrų svyravimai ir dar daugiau. Todėl svarbu tiek tinkamai paruošti būsimą augalą, tiek ir patiems pasiruošti“, – teigia T. Gurskas.

Pirmiausia – dirvožemio paruošimas

Bene svarbiausias darbas, anot specialisto, yra tinkamas dirvožemio paruošimas: tai galioja tiek naujų namų šeimininkams, tiek ir nusprendusiems atnaujinti esamą veją.

„Jei dirvožemis – pakankamai geras, be statybinių ar kitokių šiukšlių, galima tiesiog įdirbti žemę, ją išlyginti ir pasėti veją. Vis dėlto, jei dirva buvo apleista, kupina piktžolių, jas būtina išnaikinti – arba visiškai, arba ties žeme nupjauti, ir tik tada įdirbti dirvožemį“, – sako T. Gurskas.

Ekspertas taip pat atkreipia dėmesį ir į tai, kokį turimos žemės plotą norima apsėti veja. „Jeigu žemės plotas – nedidelis, o jos būklė – gera, užtenka ją perkasti ir supurenti kastuvu, grėbliu ir kitais rankiniais įrankiais. Tačiau jei norite veja apsėti didžiulę teritoriją, prireiks rimtesnės technikos, kuria būtų supurenta žemė.“

Vejai reikia kuo lygesnės žemės

Dirvą išvalius nuo piktžolių ir kitaip paruošus, T. Gurskas pataria kuo geriau išlyginti dirvožemį. Vėliau patartina per jį pervažiuoti su volu – taip žemė bus tolygiai suspausta, bet neperspausta.

„Vėliau visą šį procesą – grėbliavimą, lyginimą, volavimą – reikia pakartoti bent 3–4 kartus, kol žemės sklypas bus idealiai lygus ir tolygiai suspaustas. Jei to nepadarysime, visas pastangas sugadins lietus: po pirmų rimtesnių kritulių atsiras duobės, kuriose užsilaikys vanduo. Tose vietose esanti veja neaugs, supus, tad ir visas mūsų žolynas atrodys nelygus, negražus“, – komentuoja kraštovaizdžio specialistas.

Tinka ne bet kokios sėklos

Paruošus dirvožemį, kitas žingsnis – išsirinkti tinkamas vejos sėklas. Jų pasirinkimas – itin gausus, tad ir atrasti geriausią variantą gali būti nelengva. Agronomė, „Edotnuvaseeds.lt“ ekspertė Regina Kanevičienė pataria pirmiausia įsivertinti, kaip intensyviai bus naudojama būsima veja ir kokia yra dirvožemio sudėtis: ar jis – molingas, smėlingas ir pan.

„Pakelės, pravažiavimai – vienos iš tokių vietų, kur turime labiau užterštą dirvožemį. Ten esanti žemė – sunkesnė, gali būti druskinga, tad šioms vietoms vertėtų rinktis ne vejos tipo, o parko tipo arba pakelėms skirtus mišinius. Tačiau ten, kur norėsite vaikščioti basomis – prie namų terasos ar gėlynų, patartina rinktis kojoms švelnesnes vejos žolių veisles“, – sako R. Kanevičienė.

Kieme planuojantiems aktyvios veiklos, sporto zonas, ekspertė rekomenduoja rinktis specialius sėklų mišinius, skirtus būtent tokioms erdvėms. „Vis dėlto, svarbu žinoti, kad tokia veja – ne tik atsparesnė fizinei veiklai, bet ir greitai atauga. Todėl vertėtų nusiteikti, kad pjausite žolę: per dvi savaites tai gali tekti padaryti mažiausiai tris kartus. Jei to nenorite daryti rankiniu būdu, išeitis – vejos robotas.“

Saulė – svarbi ne tik dėl šilumos

Renkantis vejos sėklas, svarbu atkreipti dėmesį ne tik į vejos paskirtį – ar ant jos bus vaikščiojama, ar ne, bet ir kurioje kiemo vietoje ji yra. Pasak R. Kanevičienės, būtina įvertinti, kurios erdvės yra šešėlyje, o į kurias plieks saulė.

„Dažnai nutinka toks atvejis, kad tos pačios veislės veja nevienodai auga prie skirtingo apšvietimo ir temperatūros. Pavyzdžiui, yra specialūs sėklų mišiniai, kurių veja geriau auga šešėlyje, o kitų – saulėkaitoje. Jeigu jūsų sklypas – kalvotas, jis gauna daug saulės šviesos – ar tiesioginės, ar atsispindinčios nuo langų, namo sienų, turime naudoti specialius mišinius, atsparius ypatingiems karščiams“, – paaiškina ekspertė.

Ji papildo, kad norint išvengti netolygaus vejos augimo, gali prireikti ir daugiau sėklų. „Jei visame sklype naudojamas tik vienas sėklų mišinys, patartina saulėkaitoje ir šešėlyje esančiose vietose papildomai paberti konkrečiai vietai būdingų sėklų.“

Ką daryti, jei veja neauga taip, kaip norisi?

Dirvožemis – paruoštas ir išlygintas, pasirinktos tinkamos vejos sėklos, atsižvelgta į saulėkaitą ir pavėsį, bet veja vis tiek auga netolygiai, yra išdžiūvusių plotų. Pasak R. Kanevičienės, būtina įvertinti priežastis, kodėl taip nutiko.

„Netolygų vejos augimą dažniausiai lemia ne pats jos įrengimas, bet vietinės sąlygos: dirvos suslėgimas, drėgmės lygis, nevienodas paviršius ar skirtingų dangų – šalia esančių takelių, trinkelių, pastatų – įtaka. Tokiose vietose veja dažniau kenčia nuo sausros, greičiau įkaista, todėl pradeda skursti, gelsti. Tačiau drastiškų sprendimų imtis nevertėtų: dažniausiai pakanka lokaliai pagerinti dirvožemį jį patręšiant, papildomai atsėti problemines vietas ir pakoreguoti priežiūrą, pavyzdžiui, dažniau laistyti“, – teigia „Edotnuvaseeds.lt“ ekspertė.

Anot jos, visą veją atnaujinti reikėtų tik tuomet, jei didžioji jos dalis yra prastos būklės arba padarytos esminės įrengimo klaidos. „Daugeliu atvejų užtenka tikslinių sprendimų, kurie leidžia pasiekti gerą rezultatą be didelių papildomų investicijų. Todėl numoti ranka į paruošiamuosius darbus nereikėtų: jie – labai svarbūs ir neatlikus jų arba atlikus netinkamai, vėliau klaidas gali būti per brangu taisyti.“

Pranešimas spaudai.]]> https://www.savaite.lt/namieirsode/idejos/23508-specialisto-patarimai-kaip-teisingai-kompostuoti-zaliasias-atliekas.html https://www.savaite.lt/namieirsode/idejos/23508-specialisto-patarimai-kaip-teisingai-kompostuoti-zaliasias-atliekas.html 23508 Fri, 24 Apr 2026 11:12:30 +0300 native-yes

Sosnovskio barštis, gausialapis lubinas, didžioji rykštenė – Lietuvoje jau gerai pažįstami invaziniai augalai, kurie kasmet kėsinasi į naujus plotus. Vilniaus apskrities atliekų tvarkymo centras (VAATC) atkreipia dėmesį, kad teisingas žaliųjų atliekų kompostavimas taip pat gali būti svarbus kovos su invazinėmis rūšimis elementas. Vis dėl to visais atvejais, ruošiant kompostą, verta žinoti kelias paprastas taisykles.

Trečiadienį (balandžio 22 d.) Vilniaus rajono savivaldybėje vyko seniūnijų specialistų mokymai, kurių tikslas – užtikrinti efektyvų invazinių rūšių populiacijos valdymą bei tinkamų priemonių taikymą praktikoje. Skaičiuojama, kad į invazinių rūšių sąrašą šiuo metu įtraukta 18 augalų.

„Gyventojai gali reikšmingai prisidėti stabdydami invazinių rūšių plitimą. Pirmiausia, šiuos augalus reikia pažinti ir žinoti, kaip juos naikinti, nes augalai gali būti nuodingi ir pavojingi, pavyzdžiui, Sosnovskio barštis. Be to, dauguma invazinių augalų yra labai atsparūs, turi ilgas šaknis, kurios nenudžiūva per sausrą, tad juos išnaikinti galima tik reguliariai šienaujant dar nesubrendus sėkloms. Šiame kontekste svarbu atkreipti dėmesį ir į kompostavimo taisykles, kurios aktualios ne tik invazinių augalų, bet ir visais kitais atvejais, kai norime kompostuoti turimas žaliąsias atliekas“, – kalbėjo VAATC aplinkosaugos specialistas Marius Banaitis.

Svarbu ir sluoksniavimas, ir temperatūra

Ekspertas atkreipė dėmesį, kad teisingai kompostuojant (palaikant drėgmę ir vartant krūvą), kaupo viduje temperatūra gali pakilti iki 60 ir daugiau laipsnių – tokia šiluma „neutralizuoja“ invazinių augalų sėklas ir šaknis, jeigu komposte jų yra.

„O jeigu žmonės tiesiog sumeta išrautus ar nuskintus augalus į krūvą sodo kampe ir palieka, tai sėklos sėkmingai peržiemoja ir pavasarį gali pasklisti tiek jų sklype, tiek – kaimynų“, – įspėjo VAATC specialistas. Jis pastebėjo, kad daugelis gyventojų žino, kad į kompostinę nedera mesti žuvies ir mėsos atliekų, pieno produktų, stiklo, plastiko ar žurnalų, taip pat – cheminėmis medžiagomis apdorotų augalų.

Pagamintą kompostą galima naudoti tik savoms reikmėms, pavyzdžiui, mėgėjiškoje daržininkystėje, gėlininkystėje, kambariniams augalams auginti.

Lietuvoje galiojančios tvarkos ir reikalavimai numato, kad kompostavimo vietą reikėtų parinkti nuošalioje (kuo toliau nuo gyvenamųjų pastatų) sklypo zonoje - ne arčiau kaip 2 metrų atstumu nuo gretimų sklypų ribos.

VAATC ekspertas taip pat įvardijo, kad tinkamas kompostas turi būti vienalytis, tamsus, kvepėti žeme.

Renginio dalyviams buvo priminta, jog komunalinių atliekų turėtojai, kurie neturi galimybių ar nepageidauja kompostuoti atliekų privačioje valdoje, atskirtas biologiškai skaidžias (žaliąsias) atliekas gali pristatyti į žaliųjų atliekų surinkimo aikšteles savo regione.

„Vis dėlto, jeigu nugenėtas tujų šakas ar nušienautą varputį žmonės nori kompostuoti patys, verta žinoti, kad stambesnes komposto medžiagas būtina iš anksto susmulkinti greitesniam jų skaidymuisi – net ir nupjautą aukštą žolę. Į kompostavimo krūvą žolę reikėtų krauti plonais sluoksniais, kombinuojant su kitomis mažiau susiskaidžiusiomis medžiagomis, kad jos sluoksnis nesusmegtų, nepūtų ir nesklistų nemalonus kvapas. Į kompostinę žolė turėtų patekti apvytusi“, – dėstė M. Banaitis.

Jis rekomendavo lapų nekrauti sluoksniais, nes sluoksniai suslūgsta, sulimpa ir juos būna sunku atskirti netgi komposto krūvą reguliariai permaišant. Kad lapai nesusimestų į gumulus, juos reiktų padžiovinti ir tik tada, sumaišius su kitomis medžiagomis, krauti į kaupus.

„Kompostavimo krūva pradedama krauti nuo žalių augalų sluoksnio, po to seka azotu turtingų medžiagų sluoksnis, galiausiai – 2 cm žemės sluoksnis“, – komposto sluoksniavimo principus atskleidė aplinkosaugos specialistas. Anot jo, kompostavimo mišinio drėgnis turėtų būti apie 50–60 procentų.

Į bendrąją masę M. Banaitis rekomendavo dėti 3–4 dalis rudųjų medžiagų (turinčių daug anglies) ir 1 dalį žalių medžiagų (turinčių daug azoto). Taip pat į kraunamą krūvą galima įnešti kompostą kuriančių specialiai parinktų bakterijų kultūrą arba aktyvatorių. Vis dėlto verta nepamiršti, kad šios proporcijos yra gairės – gyventojai gali drąsiai paeksperimentuoti ir atrasti jiems tinkamiausią kompostavimo būdą, atsižvelgdami į savo poreikius, aplinkybes ir turimas atliekas: ar vyrauja daržo likučiai (piktžolės, augalų atliekos), sodo medžiagos (lapai, šakos, vaisiai), ar vejos žolė.

Pranešimas spaudai.]]> https://www.savaite.lt/namieirsode/sodas/23492-sodininkai-baiminasi-del-salnu-prarasti-vaisiu-ir-darzoviu-derliu.html https://www.savaite.lt/namieirsode/sodas/23492-sodininkai-baiminasi-del-salnu-prarasti-vaisiu-ir-darzoviu-derliu.html 23492 Thu, 23 Apr 2026 09:06:00 +0300 native-yes

Lietuvoje užsitęsus naktinėms šalnoms, uogų ir daržovių augintojai baiminasi, kad tai gali paveikti visą šių metų derlių – tiek vaisių ir uogų, tiek ankstyvųjų daržovių.

„Jau kai kur pradeda žydėti vyšnios, slyvos, persikai dabar jau žydi, tai tikrai gali viską ir (šalnos) nukąsti. Ta viena naktis gali būti lemtinga ir mes galime prarasti visą derlių per vieną naktį“, – LRT radijui ketvirtadienį kalbėjo Uogų augintojų asociacijos pirmininkas Tautvydas Gurskas.

„Tai rimtos nemigo naktys visiems sodininkams“, – pridūrė jis.

Žemės ūkio kooperatyvo „Suvalkijos daržovės“ direktoriaus Martyno Laukaičio teigimu, dirvos paviršiuje prognozuojamos šalnos gali paveikti dalį jau pasodintų bei išdygusių ankstyvųjų daržovių.

„Ankstyvoms daržovėms yra stresas (...). Jau ir ankstyvosios bulvės pasodintos ir išdygę, ir ankstyvieji burokėliai išdygę ir kopūstų daigai sodinami. Jeigu šalnos yra nedidelės, tai viskas tvarkoje, bet, kaip sinoptikai sako, kad bus iki 10 laipsnių šalčio, tai manau, kad daug daržovių neatlaikys“, – kalbėjo M. Laukaitis.

Savaitgalį sinoptikai žada, kad orai šalyje subjurs. Kai kur prognozuojami krituliai – daugiausia lietus, tačiau gali pasitaikyti ir šlapdriba, laikysis šalnos iki 6 laipsnių šalčio.

Šeštadienio dieną sušils iki 14 laipsnių, o sekmadienį šiluma sieks tik 9 laipsnius.

Šaltos naktys žadamos iki pat balandžio galo.

ELTA inf.]]> https://www.savaite.lt/namieirsode/darzas/23448-eksperte-pataria-ka-sodinti-dabar-kad-dziaugtumetes-visa-sezona.html https://www.savaite.lt/namieirsode/darzas/23448-eksperte-pataria-ka-sodinti-dabar-kad-dziaugtumetes-visa-sezona.html 23448 Thu, 16 Apr 2026 19:22:59 +0300 native-yes

Pavasaris sodo ir daržo mylėtojams – tai ne tik įkvėpimo, bet ir labai konkrečių darbų metas: reikia sėti, sodinti, genėti, planuoti ir nuolat stebėti gamtos siunčiamus signalus. Žinoma tinklaraštininkė Lina Liubertaitė sodininkauti siūlo pradėti nuo pačių paprasčiausių augalų.

Tinklaraštininkė L. Liubertaitė pastebi, kad balandžio mėnuo yra vienodai svarbus ir tiems, kurie nori tiesiog susikurti žalią kampelį buto balkone, ir tiems, kurie planuoja visiškai atnaujinti turimą sodą ar daržą.

Pasak ekspertės, siekiant, kad rezultatas džiugintų visą sezoną ar netgi kelis, o net ir nedidelė erdvė virstų akį ir širdį glostančiu kampeliu, pirmasis žingsnis visada turėtų būti paprastumas. „Tai ypač aktualu tiems, kurie dar tik pradeda sodininkauti. Viena dažniausių klaidų – pradedama nuo išskirtinių veislių, nematytų egzotiškų augalų, o daržoves bandoma išauginti iš sėklų. Nepersistenkite – pradėkite nuo jau paaugintų daigų, nuo augalų, kuriuos puikiai pažįstate, kuriuos augina kaimynai ar prisimenate iš vaikystės“, – pataria L. Liubertaitė, skatindama nebijoti klausti patarimų ir augalų pardavėjų.

Pasirinkimas priklauso nuo asmeninių poreikių

Sodininkystės ekspertė L. Liubertaitė pataria pradėti nuo pelargonijų ar patagoninių verbenų vazonuose, kurios balkone ar terasoje savo žiedais leis mėgautis visą sezoną. „Jei turite nedaug patirties ir ieškote augalų savo kiemui, alyvos, jazminai ar lanksvos yra puikūs, patikimi augalai, kurie greitai prigis ir niekada nenuvils. Tiems, kurie ieško ne tik estetikos, bet ir naudos, pradėti reikėtų nuo nereiklių gūžinių kopūstų, bulvių ar svogūnų. Tik vėliau, sukaupus patirties, galima pradėti ieškoti įdomesnių, išskirtinių augalų veislių ir rūšių, nes tikėtina, kad su jomis ir darbo bus kur kas daugiau“, – sako L. Liubertaitė.

Pasak jos, nors iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad dekoratyvinių augalų pasirinkimas yra tik estetikos klausimas, iš tiesų jis labai priklauso nuo erdvės dydžio, priežiūros galimybių ir to, kokio rezultato tikimasi.

„Kiekviena erdvė turi savo logiką. Jei tai nedidelis balkonas ar terasa, patartina rinktis nedidelius augalus – pavyzdžiui, našlaites ar pelargonijas. Jos greitai sužydi, nereikalauja sudėtingos priežiūros, tad ypač tinka pradedantiesiems“, – sako L. Liubertaitė, pridurdama, kad tokius augalus tereikia tinkamai patręšti, nepamiršti palaistyti ir jie atsidėkos kerinčiais žiedais.

Daugiamečiai augalai – pavyzdžiui, levandos ar hortenzijos – jau turi visiškai kitą funkciją: kuria erdvės struktūrą ir stabilumą. Juos sodinant, jau būtina atsižvelgti ir į dirvožemį, kuriame jie augs.

„Maistingas“ dirvožemis – labai svarbu

„Papildant substratais, dirvožemį iš esmės galima pagerinti tik vieneriems metams. Tad jei planuojate vienmečius augalus, šis variantas tinkamas. O jei daugiamečius – jau reikia žinoti, kokia yra toji žemė, į kurią sodinsite. Priesmėlyje geriau augs vieni augalai, o priemolyje – jau visai kitokie. Skiriasi ir saulę mėgstantys bei pavėsį toleruojantys augalai – į visa tai reikia atkreipti dėmesį“, – pastebi L. Liubertaitė.

Pasak jos, svarbus ir sodinimo laikas. Medžius, krūmus, daugiamečius augalus galima sodinti jau dabar, o jauniems daržovių daigeliams dar gali būti šiek tiek per anksti. „Geltono karučio“ autorė pastebi, kad didelės įtakos sodinimui turi dirvožemio temperatūra ir būsimų šalnų pavojus, tad įprastu kalendoriumi ne visada galima pasitikėti. Pavyzdžiui, ievos ir vyšnios pražysta tik esant tam tikrai dirvos temperatūrai. Jų žiedai – aiškus ženklas, kad jau galima sėti burokėlius ir morkas žiemos derliui.

Kartu su sodinukais lietuviai dažnai įsigyja ir sodininkystės reikmenų bei žemių, trąšų ir substratų, reikalingų, norint pasiekti geriausią rezultatą. Šiam požiūriui pritaria ir L. Liubertaitė, pasak kurios, net ir geriausias augalas neatskleis viso savo potencialo, jei jam nebus tinkamai parinktas pagrindas.

„Labai svarbu suprasti, kad bendras rezultatas prasideda būtent nuo dirvos ir jos kokybės. Skirtingi augalai turi skirtingus poreikius – vieniems reikia lengvo, gerai drenuojamo substrato, kitiems – maistingesnės terpės“, – aiškina ekspertė.

Pasak jos, būtent konkrečiam augalui sėkmingai pritaikyta tinkamiausia žemė yra didžiausia garantija, kad sodinukas prigis ir džiugins gausiais žiedais ar derliumi – nesvarbu, balkone ar sode.

Pranešimas spaudai.]]> https://www.savaite.lt/namieirsode/sodas/23367-balandi-didzioji-sodinuku-muge.html https://www.savaite.lt/namieirsode/sodas/23367-balandi-didzioji-sodinuku-muge.html 23367 Tue, 07 Apr 2026 11:39:13 +0300 native-yes

Jau šį mėnesį Šiauliuose, Klaipėdoje ir Vilniuje rengiama Didžioji sodinukų mugė įkvėps auginti savo maistą ir puošti aplinką gražiausiais žiedais.

Oras vis labiau atšyla ir jau šį mėnesį visų sodo ir daržo entuziastų laukia viena didžiausių ir įspūdingiausių pavasario švenčių – Didžioji sodinukų mugė, rengiama trijuose miestuose – Šiauliuose, Klaipėdoje ir Vilniuje. Jau šį šeštadienį – balandžio 11 d. – ji vyks prie Šiaulių prekybos centro „Akropolis“, savaite vėliau – balandžio 18 d. – prie uostamiesčio „Akropolio“, o balandžio 26 d. – prie sostinės „Akropolio“. Šis augalams pašvęstas renginys organizuojamas dukart per metus – pavasarį ir rudenį. Jau žinomos ir rudens datos: rugsėjo 5 d. mugė vėl aplankys Šiaulius, rugsėjo 12 d. – Klaipėdą, o rugsėjo 20 d. – Vilnių.

Didžioji sodinukų mugė yra vienas svarbiausių augalų mylėtojams skirtų susibūrimų Lietuvoje, sutraukiantis itin didelį dalyvių būrį ir lankytojams galintis pasiūlyti itin gausų tiek sodinukų, tiek priemonių jiems prižiūrėti asortimentą.

„Dalyviai mugei ruošiasi jau nuo sausio, kviečiame užsukti ir įsigyti visko, ko gali prireikti sodui ir daržui“, – ragino Didžiosios sodinukų mugės organizatorė renginių agentūros „Gera gyventi“ įkūrėja ir vadovė Ventė Viteikaitė.

Nors Didžioji sodinukų mugė yra agentūros naujausias sumanymas, jis išpopuliarėjo tiesiog žaibiškai. Mintis organizuoti augalams skirtą renginį V. Viteikaitei kilo, kai pati Molėtų rajone įsigijo sodybą.

„Turiu nemažą laisvą plotą, kuriame numačiau sodinti sodą, tačiau iš karto susidūriau su problema – norint rasti norimas veisles, reikia apvažiuoti daugybę po visą šalį išsibarsčiusių medelynų. Beje, kai ko, ko norėjau, Lietuvoje netgi neradau – teko vykti į Latviją. Tuomet supratau, kad su tokiais iššūkiais greičiausiai susiduriu ne viena: reikia organizuoti sodinukų mugę“, – pasakojo moteris.

„COVID-19 pandemija, tai vienur, tai kitur įsižiebiantys karai, apskritai labai nebestabili politinė situacija pasaulyje paskatino daugybę žmonių įsigyti sodybas ar žemės sklypus, pasvarstyti apie gyvenimą arčiau gamtos ir galimybę patiems užsiauginti maisto. Kaip bebūtų, poreikis kišti rankas į žemę yra lietuvių genuose, – juokėsi mugės organizatorė. – Be to, mokslininkai seniai įrodę sodininkystės ir daržininkystės naudą tiek fizinei, tiek psichinei sveikatai. Pastebiu ir pati – užtenka pasidarbuoti pusvalandį, ir streso – kaip nebūta.“

Į Didžiąją sodinukų mugę pakviesti dalyviai iš skirtingų Lietuvos regionų bei kaimyninių šalių. Dalyvaus daugiau nei pusšimtis ūkių, medelynų, pavienių augintojų. „Norinčių dalyvauti – labai daug, tad vykdome griežtą atranką – norime užtikrinti ir įvairų asortimentą, ir kokybę“, – tvirtino pašnekovė.

Atėjusieji į renginį galės įsigyti vaismedžių ir vaiskrūmių sodinukų, gėlių bei dekoratyvinių augalų, prieskoninių ir vaistinių augalų, retųjų egzotinių augalų, daržovių sėklų ir daigų, įvairių substratų, mulčio, trąšų, priemonių nuo ligų ir kenkėjų, įrankių, vazonų ir vazų, nedidelių skulptūrų, fontanėlių, kitų sodo aksesuarų, pakeltų lysvių, šiltnamių ir t. t.

Prekybininkai siūlys obelų, kriaušių, slyvų, vyšnių, trešnių, šermukšnių, šilkmedžių, aronijų, putinų, įvairių riešutmedžių, Lietuvos sąlygomis auginti tinkamų abrikosų, persikų, nektarinų, taip pat serbentų, agrastų, aktinidijų, vynuogių, aviečių, gervuogių, sedulų, medlievų, sausmedžių, šilauogių bei kitų vaismedžių ir vaiskrūmių, mėgstantys puoselėti aplinką galės rinktis iš daugybės gėlių bei dekoratyvinių augalų, o tie, kam patinka sukiotis virtuvėje, turės galimybę į namus parsinešti įvairių prieskonių ir vaistažolių. Mugėje dalyvaus ir keletas specializuotų ūkių, augalų kolekcininkų – jie su lankytojais dalinsis vertingiausiais savo turimais egzemplioriais. „Yra dalyvių, kurių aistra – auginti senovines vaismedžių veisles, kiti specializuojasi aktinidijų ar vynuogių auginime, mugėje bus ir viena garsi rožių kolekcininkė, kita moteris turės itin daug arbatai tinkamų augalų, tokių, kaip melisos, mėtos ar raudonėliai“, – vardijo V. Viteikaitė.

Tačiau, pasak jos, Didžioji sodinukų mugė yra ne tik puiki vieta įsigyti augalų, bet ir gauti įkvėpimo bei patarimų. „Galimybė nemokamai pasikonsultuoti su augalų specialistais lankytojus labai traukia ir džiugina“, – įsitikinusi ji.

Mugėje taip pat bus galima įsigyti maisto produktų, o užsibuvus ilgėliau – ir vietoje užkąsti. Bus keletas stendų, prekiaujančių karštaisiais ir šaltaisiais užkandžiais, gėrimais, duona, pieno, mėsos gaminiais, žuvimi, saldumynais.

„Norime, kad mugėje būtų galima rasti visko, ko reikia, vienoje vietoje“, – teigė jos sumanytoja. Mugę pamėgę ir sodininkai-mėgėjai, ir profesionalai – sau tinkamų dalykų randa ir vieni, ir kiti, iš renginio nei vienas neišeina be pirkinio.

Į mugę patogu atvykti, nes jos lokacija visuose trijuose miestuose yra netoli centro, aplink – daug nemokamų automobilių stovėjimo vietų, o Vilniuje mugė vyks dar ir po stogeliu, tad pirkėjams bus malonu apsipirkti, net jei oras pasitaikytų nekoks.

Mugės darbo laikas nurodytomis dienomis – nuo 8 iki 16 val.

Pranešimas spaudai.]]> https://www.savaite.lt/namieirsode/sodas/23324-artejant-sodinimo-sezonui-specialistu-patarimai-kaip-issirinkti-augalus.html https://www.savaite.lt/namieirsode/sodas/23324-artejant-sodinimo-sezonui-specialistu-patarimai-kaip-issirinkti-augalus.html 23324 Mon, 30 Mar 2026 18:37:43 +0300 native-yes

Netrukus prasidės medelių ir krūmų sodinimo sezonas. Tinkamai parinkti medžiai ir krūmai ne tik puošia aplinką, bet ir kuria ilgalaikę vertę – gerina mikroklimatą, suteikia pavėsį, mažina triukšmą, prisideda prie biologinės įvairovės išsaugojimo. Tačiau norint, kad augalai sėkmingai prigytų ir džiugintų ne vienerius metus, svarbu atsakingai įvertinti jų parinkimą bei augimo sąlygas.

Kad būtų lengviau išsirinkti, savo patarimais dalijasi Valstybinių miškų urėdijos (VMU) specialistai.

Į ką atkreipti dėmesį?

Pasak VMU Raudondvario medelyno vadovės Renatos Vaškevičienės, renkantis augalus, visų pirma, reikia įvertinti vietą, kur planuojate juos sodinti – vietovės dirvožemio tipą ir kiek saulės šviesos gauna ši teritorija. Kai kurie medžiai mėgsta saulėtą vietą, kiti geriau auga pavėsyje, tadaugalus rinkitės, atsižvelgę į šiuos veiksnius.

Taip pat pasirūpinkite, kad dirvožemis, į kurį juos sodinsite, būtų tinkamai praturtintas maistinėmis medžiagomis.

R. Vaškevičienės teigimu, taip pat svarbu apgalvoti, ar turėsite laiko naujų augalų priežiūrai. Jei pageidaujate mažiau priežiūros reikalaujančių augalų, rinkitės vietines rūšis. Dažnai tam puikiai tinka spygliuočiai.

Nepamirškite apgalvoti, kokio kraštovaizdžio norite. Įkvėpimui galite aplankyti Kauno rajone esantį VMU Raudondvario dekoratyvinių augalų ir krūmų medelyną, kur su specialistų pagalba išsirinksite jūsų želdynams tinkamiausius augalus. Šiuo metu VMU medelynai gali pasiūlyti apie 250 rūšių įvairaus dydžio dekoratyvinių medelių ir krūmų.

Specialistė rekomenduoja kalninę pušį (Pinus mugo)

Kalninė pušis (Pinus mugo) – dekoratyvus, atsparus spygliuotis, plačiai pritaikomas tiek urbanizuotose teritorijose, tiek natūraliame kraštovaizdyje.

Anot Raudondvario medelyno vadovės, dėl savo kompaktiškos formos ir gebėjimo prisitaikyti prie įvairių aplinkos sąlygų, ji yra puikus pasirinkimas tiek viešosioms erdvėms, tiek privačioms sodyboms.

Pagrindinės šio medžio savybės:

· Atsparumas – kalninė pušis puikiai toleruoja sausras, šalčius, stiprų vėją ir užterštą miesto orą.
· Universalumas – galima auginti tiek pavieniui, tiek grupėmis, formuoti gyvatvores ar alpinariumus.
· Nereikli dirvožemiui – gali augti įvairiose dirvose, nors geriausiai veši gerai drenuotoje ir vidutinio derlingumo žemėje.
· Lėtas augimas – ši savybė leidžia augalą integruoti į mažai priežiūros reikalaujančius želdinius.

Kalninės pušies pritaikymo sritys:

· Alpinariumai ir šlaitai – dėl savo tvirtos šaknų sistemos kalninė pušis puikiai tinka stabilizuoti šlaitus ir mažinti eroziją.
· Miesto apželdinimas – atsparumas taršai ir aplinkos poveikiui leidžia sėkmingai auginti kalninę pušį urbanizuotose teritorijose.
· Sodybų ir kiemų želdinimas – lengvai derinama su kitais augalais, kuriant natūralistinio ar minimalistinio stiliaus kompozicijas.

Taigi, kalninė pušis, anot R. Vaškevičienės, tinka tiek pradedantiesiems sodininkams, tiek profesionalams, siekiantiems sukurti ilgaamžį ir estetišką kraštovaizdį.

Kaip pasirinkti sodmenis miškų atkūrimui ar įveisimui?

Lietuvoje miško atkūrimas ir įveisimas reglamentuotas Miško atkūrimo ir įveisimo nuostatuose, kurie nurodo, kokiose augavietėse ir kokiomis medžių rūšimis galimas miško atkūrimas ar įveisimas.

Taigi, pasak VMU Miškininkystės skyriaus vadovo Mariaus Gruzdo, medžių rūšį ar rūšis, kuriomis bus atkuriamas ar įveisiamas miškas, reikėtų rinktis, atsižvelgiant į konkrečią augavietę.

Anot jo, dėl besikeičiančių gamtinių sąlygų reikėtų rinktis kelias medžių rūšis ir formuoti įvairiarūšius medynus, kurie ateityje bus atsparesni aplinkos veiksniams.

Renkantis sodintinų medžių rūšis taip pat reikėtų įvertinti, ar plotas, kuriame jie bus sodinami, bus apšviestas saulės ar liks pavėsyje. Šviesiamėgės medžių rūšys yra pušis, ąžuolas, maumedis, beržas, juodalksnis, o unksminės medžių rūšys: eglė, liepa, klevas, skroblas, bukas.

BNS inf.]]> https://www.savaite.lt/namieirsode/sodas/23264-prasidejo-pavasaris-pabudo-gamta-kada-verta-pabudinti-veja.html https://www.savaite.lt/namieirsode/sodas/23264-prasidejo-pavasaris-pabudo-gamta-kada-verta-pabudinti-veja.html 23264 Tue, 24 Mar 2026 10:18:17 +0200 native-yes

Dar visai neseniai laukai ir namų kiemai baltavo nuo sniego kalnų, bet jau netrukus akis džiugins žaliuojanti žolė. Pokyčiai gamtoje reiškia viena: metas imtis vejos paruošimo darbų. Vis dėlto, sodo priežiūros ekspertai pirmiausia pataria neskubėti.

Kaip pasakoja Linas Agro agronomė Regina Kanevičienė, šiemet su kalendoriniu pavasariu beveik sutapęs tikrasis pavasaris kasdien vis labiau masina sodininkus imtis lauko darbų. Vienas tokių – vejos paruošimas naujam sezonui.

„Šiemet gausus sniegas padarė savo – seniai jo tiek bebuvo, o ir šalčiai laikėsi ilgai. Todėl pernelyg nestebina tai, kad po tokios žiemos veja atrodo nusilpusi, jos šaknys – jautrios, o pati žolė – išretėjusi ir pažeista sniego pelėsio, netgi sušutusi. Matant tokią situaciją gali kilti noras jau dabar imtis vejos gelbėjimo darbų. Tačiau kol kas dar neverta skubėti: per anksti pradėti darbai gali padaryti daugiau žalos nei naudos“, – teigia R. Kanevičienė.

Ji pabrėžia, kad veja, kaip ir visa gamta, turi savo tempą. „Didžiausia klaida – skubėjimas. Tad jei leisime vejai natūraliai atsigauti, o darbus atliksime tinkamu metu, rezultatai bus ne tik gražesni, bet ir ilgaamžiškesni.“

Vejai reikia oro ir maistinių medžiagų

Paklausta, kokių darbų pirmiausia reikėtų imtis, R. Kanevičienė pataria į rankas paimti grėblį. Jei namų kieme esanti veja – paveikta sniego pelėsio, specialistė rekomenduoja ją „iššukuoti“ – išgrėbti pernykščius lapus, šakeles, samanas ir susikaupusį „veltinį“ – sausas žolės liekanas.

„Aeravimas pagerins oro patekimą į dirvą ir leis žolei greičiau atsigauti. Jei „veltinio“ sluoksnis – storesnis, verta pagalvoti apie skarifikavimą, t. y. samanų, negyvos žolės ir kitų liekanų mechaninį pašalinimą nuo vejos paviršiaus. Tačiau tai daryti verta tik tada, kai veja pradės vegetuoti. Pernelyg ankstyvas intensyvus vaikščiojimas, technikos naudojimas gali suslėgti nepradžiūvusią dirvą ir pažeisti dar per silpną šaknų sistemą“, – paaiškina ekspertė.

Anot jos, tiek aeravimo, tiek ir skarifikavimo darbus vertėtų pradėti tada, kai vidutinė oro temperatūra siekia apie 8–10 laipsnių šilumos. Esant tokiai temperatūrai, galima imtis ir tręšimo bei vejos atsėjimo.

„Jei per anksti panaudosite trąšas, jos gali būti arba išplautos, arba veja jų neįsisavins. Sulaukus tinkamų orų, pirmiausia prireiks kompleksinių azoto, fosforo ir kalio (NPK) trąšų. Jos padės vejai greičiau atsigauti, sužaliuoti ir sustiprėti. Pravartu atkreipti dėmesį į tai, kad naudojamos trąšos turėtų didesnį azoto, reikalingo augimo ir žalumo skatinimui, kiekį. Savo ruožtu, fosforas skatina šaknų vystymąsi, o kalis didina augalo atsparumą ir padeda efektyviau panaudoti azotą“, – pataria R. Kanevičienė.

Profesionalus agronomas, kraštovaizdžio specialistas Tautvydas Gurskas papildo, kad verta rinktis mikro ir makroelementais praturtintas trąšas.

„Jau paminėti fosforas, kalis, taip pat magnis, varis, geležis ir kiti mikroelementai pavasarį tinkamai pamaitina veją – garantuoja jai sočius pusryčius, kurie suteikia žolei reikalingos energijos augti ir tvirtėti. Tai padarius, veja bus stipri, ją bus galima dažnai pjauti, vaikščioti ant jos visą sezoną“, – teigia T. Gurskas.

Prireiks ne tik trąšų

Pasirūpinus trąšomis, R. Kanevičienė rekomenduoja pasirūpinti ir kitomis pagalbinėmis medžiagomis. Pasak jos, buvusi žiema sukėlė nemažai iššūkių, kuriuos veja turės įveikti.

„Po tokios sniegingos ir šaltos žiemos veja ir kiti augalai – nusilpę, patyrę daug streso. Todėl be jau paminėtų kompleksinių trąšų pravers kitos priemonės: aminorūgščių kompleksai, antistresantai, biostimuliatoriai. Kai kurie produktai padeda greičiau atkurti augalų fiziologinius procesus, skatina šaknų augimą ir pagerina maisto medžiagų įsisavinimą“, – sako ekspertė.

Pasak jos, tokios priemonės veikia tiek kaip reanimatoriai, tiek ir kaip apsauga: stiprina augalus, didina jų atsparumą temperatūrų svyravimams, drėgmės trūkumui ar ligoms. Specialistės teigimu, tai padės augalams greičiau atsigauti ir tolygiau pradėti vegetacijos procesus.

Neliko sniego? Neskubėkite laistyti

Sniegui ištirpus, po kurio laiko gali kilti noras palaistyti po žiemos pabudusią veją. Tačiau T. Gurskas ragina turėti kantrybės, o veją laistyti tik pavasario pabaigoje.

„Nebent turėsime itin sausringą pavasarį, dėl ko tektų paankstinti ir laistymą. Vis dėlto, pirmoje pavasario pusėje žemė – dar pakankamai drėgna, tad papildomai jos drėkinti neverta. Tačiau patartina stebėti drėgmės būklę – ypač ruošiantis vejos tvarkymui ir atsėjimui“, – paaiškina kraštovaizdžio specialistas.

Sunkiau peržiemojusius vejos plotus jis pataria apiberti sėklomis, bet ne pirmomis pasitaikiusiomis. „Būtų geriausia naudoti tą patį vejos mišinį, kaip ir praėjusiais metais. Jei situacija – itin prasta, arba nebeturite tų pačių sėklų, rinkitės specialius, būtent atsėjimui skirtus mišinius: jų sėklos auga kur kas greičiau, sparčiau, ir veja sužaliuos naujai.“

Pranešimas spaudai.]]>