https://www.savaite.lt/ lt https://www.savaite.lt/namieirsode/idejos/24020-zolininkyste-dera-su-kitais-amatais.html https://www.savaite.lt/namieirsode/idejos/24020-zolininkyste-dera-su-kitais-amatais.html 24020 Thu, 02 Jul 2026 09:22:28 +0300 native-yes

Iš Labanoro kilusi uteniškė Aleksandra Stasytienė vadina save žolininke ir audėja, tradicinių amatų meistre. Moteris gyvena Utenos pakraštyje, buvusiame Šilinės kaime, o jos medinio namo langai žvelgia į Norkūnų piliakalnį. Jo viršūnėje auga tikrosios veronikos, saldžialapės kulkšnės – jų moteris kasmet ten prisirenka. Be to, ji namuose kepa duoną, moka austi ir siuvinėti, rišti šiaudinius sodus, pinti juostas, audžia ir žolynų kilimėlius bei labai retus katalikų religinius reikmenis – škaplierius.



Daiva Červokienė

Šeimos tradicija

Galima sakyti, kad vaistažolių rinkimas, žolininkystė – A. Stasytienės, jaunystėje Meidutės, šeimos tradicija. Aleksandra pasakoja, kad jos močiutė Teklė, gimusi 1898-aisiais, užaugino septynis vaikus ir Labanore gydė visus aplinkinius. Mama Vaclava taip pat rinkdavo vaistinius augalus, žinodavo, kuris nuo ko ir kada tinka.

„Daug žinau ir aš – tas žinias nejučia perėmiau. Gal nė negalėjo būti kitaip? Pati buvau vaistiniais augalais gydyta, mane vesdavosi vaistinių augalų rinkti, mačiau, kuriais mama ir močiutė gydėsi ir kurių vartoti siūlydavo atėjusiems pasitarti žmonėms. Tada tiek gydytojų nebuvo, susirgę žmonės pirmiausia žiūrėdavo, kurių vaistinių augalų arbatos užsiplikyti, kokį kompresą pasidaryti, kreipdavosi patarimų į kaimo žiniuonę žolininkę ir tik labai ligų prispirti važiuodavo ar ligonį veždavo pas gydytoją“, – pasakoja uteniškė.

Ji pataria atkreipti dėmesį į augalus, kurie tuo metu veša greta mūsų. Štai balandžio mėnuo jai buvo šliaužiančiųjų tramažolių arbatos metas – šie augalai dažnai naudojami Rytų medicinoje, įrodytas jų gebėjimas slopinti uždegimus, gerinti virškinimą, medžiagų apykaitą, tyrinėjamas ir antinavikinis poveikis. Po tramažolių atėjo kiaulpienių ir garšvų, dilgėlių metas.

„Visos jos ir vaistingos, ir labai maistingos. Tramažolės skonio beveik neturi, todėl į jų arbatą įsimetu liepų žiedų, mėtų lapelį kitą, nes jie suteikia skonio. Mėtas labai mėgstu: ryte jos žvalina, o vakare migdo“, – sako A. Stasytienė.

Atsimena nuo vaikystės

Aleksandra puikiai atsimena iš vaikystės, kad suskaudus gerklei mama ar močiutė tuoj jai ir seseriai virdavo vaistinių šalavijų arbatos, dėdavo druskos kompresą ant gerklės, o įsikosėjus ruošdavo šalpusnių ar vaistinių plaučių arbatos, užplikydavo pušų pumpurų ar jų užpiltine trindavo krūtinę ir statydavo taures (su jomis elgtis ir Aleksandra išmoko labai anksti – būdama dešimties metų). Jeigu pradėdavo skaudėti ausį, tuoj į ją įsikišdavo kvapiųjų pelargonijų, vadintų snapučiais, lapelį.

„Močiutė ir mama labai vertino snapučius – dailios gėlės ir labai naudingos, pirmas vaistas, kai skauda ausį. Ir aš kvapiųjų pelargonijų lapelius naudoju. Mama šių gėlių prisisodindavo daug: vasarą lauke po keliasdešimt augindavo, o jų lapų dėdavo tėčiui ant skaudančių sąnarių. Ir beržų lapus sąnariams gydyti naudodavo – užpildavo karštu vandeniu, palaikydavo, tada nusunkdavo ir uždėdavo. Su tokiu kompresu prašydavo tėčio atokaitoje ar prie krosnies pasėdėti ir, kiek gali, šilčiau palaikyti rankas ir kojas“, – pasakoja moteris.

Užrašinėja liaudiškus pavadinimus

A. Stasytienė sako pastebinti, kad oficialūs ir liaudiški vaistinių augalų pavadinimai, vartoti mūsų senelių ir prosenelių įvairiuose regionuose, labai skiriasi. Ji stengiasi, kiek atsimena, liaudiškus šio krašto žmonių vartojamus pavadinimus surašyti – ir pačiai toks sumanymas kilo, o dar paprašė ir vaikaitė Viktorija, studijuojanti Švedijoje. Štai smiltyniniai šlamučiai vadinami snaudaliais, kraujažolės – tai nuosrovos, naktižiedės – pūslelės, paprastosios juodgalvės – burnelkos, ugniažolės – karpažolės, vaistinės taukės – živakastai, vaistiniai putokliai – muilažolės, pelkinės sidabražolės – sūdrai, pipirmėtės – pipirotai.

„Žinau oficialius vaistinių augalų pavadinimus, bet dažnai vartoju ir liaudiškus, tarmiškus. Seniau skirtingų kaimų moterims vienoms kitas suprasti nebuvo lengva – liaudiški pavadinimai labai įvairavo“, – teigia A. Stasytienė.

Augalai – ir kambaryje, ir lauke

Moteris kambaryje augina kvapiųjų ir dekoratyvinių pelargonijų, alavijų, kalankių ir chlorofitą, kvapiąją kaliziją („auksinį ūsą“), „jūrinį svogūną“, kavamedį, o prie namų – po kelias rūšis jazminų ir putinų, daug alyvų, mėtų. Sode, be tradicinių obelų, kriaušių, vyšnių, slyvų, auga daug juodųjų ir raudonųjų serbentų krūmų, o sodybos pakraštyje – po kelis šermukšnius, geltonžiedes sedulas, bene po dešimt šeivamedžių ir paprastųjų erškėčių. „Bene didžiausia įvairovė yra mėtų: turėjau ir baninių, šokoladinių – išdalijau. Man patinka senovinės. Vienas vadinu „mamutės“ – jas parsivežiau iš mamos darželio, jos ryškiai žalios, kitas – „vailokinėmis“: jos pūkuotos, pilkos. Auginu ir kambarinių mėtų – šios tik dėl gražumo, įvairovės. Turiu ir arbatos grybą“, – pasakoja pašnekovė.

Pasak žolininkės, išsivirti arbatos iš tuo metu vešančių augalų galima ne tik šiltuoju metų laiku. Žiemą galima prisiskinti serbentų šakelių, prisirinkti pušų spyglių ir užsiplikyti jų arbatos. Moteris žiemą ir pavasarį verda serbentų šakelių su pumpurais arbatą imunitetui gerinti – ji labai aromatinga.
„Sergu labai retai, vaistinių augalų arbatų vartoju profilaktiškai. Nuo seno mėgstu spanguolių, putinų, šermukšnių uogų su medumi ir česnakais susitrinti – žiemą kabinu po šaukštą rytais ir vakarais. Mama, močiutė taip darė, taip ir aš darau“, – sako uteniškė.

Augavietės kinta

A. Stasytienė vaistinius augalus kasmet renka ne tik prie namų, bet ir keliose daugmaž tose pačiose vietose aplink Uteną. Čia anksčiau ji prisirinkdavo skėtinių širdažolių, pelkinių sidabražolių, vaistinių valerijonų, tačiau didžiąją dalį tų vietų užsodinus mišku šie vaistiniai augalai po truputį baigia išnykti. Taigi tenka ieškoti naujų vietų.

Liaudies amatų meistrė jau 10 metų Utenos tradicinių amatų centre „Svirnas“ veda edukacijas žolininkystės tema. Į jas renkasi dažniausiai tos pačios moterys, nors buvo ir keli vyrai. „Jokių medicinos mokslų nesu ragavusi, apie gydymą kalbėti negaliu – tai labai atsakinga. Mano paskaitos būna pažintinės: prisirenku tuo metu augančių augalų, kalbame ir žiūrime, kuo jie vieni nuo kitų skiriasi, tarkim, gauromečių lapai nuo kanadinių rykštenių. Verdame tų augalų arbatą, ragaujame“, – sako A. Stasytienė.

Beje, netrukus žolininkė savo edukacijoje kalbės apie šeivamedžius, kurių daug augina prie namų. Ne tik ragaus arbatos ir sirupo iš jų žiedynų – gal net išsikeps jų tešloje. Edukacijų dalyviai jau ne kartą kepė ir ragavo ne tik šeivamedžių, bet ir šermukšnių, putinų žiedynų. Visų jų skoniai malonūs, nors putinai kiek karsteli.

O populiariausia ir kiekvieną rudenį kartojama tautodailininkės edukacija – apie gilių kavą. Pasak pašnekovės, jos pasiruošti nėra sudėtinga: svarbiausia – laiku prisirinkti gilių ir nusiteikti jas išgliaudyti, visa kita – tik detalės.

Žolinė – profesinė šventė

A. Stasytienė sako labai mėgstanti Žolinę, vadinanti ją profesine švente. Tą rytą ji susiskina žolynų puokštę, į ją deda linų, karčiųjų kiečių, mėtų, peletrūnų, šermukšnių, juodųjų serbentų šakelių ir tuo metu žydinčių gėlių. Juk sakoma: kas per Žolinės mišias rankose žolynų neturės, tam velnias savo uodegą įbruks. Į bažnyčią žolininkė eina apsivilkusi tautiniu kostiumu. Jį pasisiuvo ir išsisiuvinėjo pati, turi jų net kelis. Pašnekovė sako, kad dabar taip pasipuošusi aplinkinių ji nestebina, o dar prieš dvidešimt metų sulaukdavo daug nustebusių žvilgsnių.

„Pirmąjį tautinį kostiumą pasisiuvau 1989 m., kai gimė jauniausioji dukra, jos krikštynoms. Vai tada sukau galvą, kaip audinių gauti: iš namuose buvusio gobeleno pasisiuvau liemenę, jos kraštus savo austomis juostelėmis apvedžiojau, iš juostuotos užuolaidinės medžiagos sijoną pasisiuvau. Taip papuošiau ir vyresnes dukras, ir visa šeima nuvažiavome į Labanoro bažnyčią, nuėjome ir į Utenos metrikacijos skyrių“, – prisimena žolininkė, įsitikinusi, kad tautinis kostiumas tinka visomis progomis.

Su tradicinių amatų meistre valandų valandas galima būtų kalbėti ir apie aukštaitiškų juostų vijimą, audimą ir rišimą, siūlų dažymą, šiaudinių sodų rišimą, duonos kepimą, liaudišką pamaldumą ir škaplierius, kuriuos ji audžia jau 13 metų, bet tai – jau kitos temos. O pažintis su uteniške perša išvadą, kad visi tradiciniai amatai labai dera vieni su kitais ir, pasinėrus į vieną jų, sunku tuo apsiriboti.



Projektą „Gyva tradicija: liaudies amatai šiandien“ iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Metinė paramos suma 5000 Eur.]]> https://www.savaite.lt/namieirsode/idejos/24014-krosnininkystes-amatas-vis-dar-reikalingas.html https://www.savaite.lt/namieirsode/idejos/24014-krosnininkystes-amatas-vis-dar-reikalingas.html 24014 Wed, 01 Jul 2026 09:00:40 +0300 native-yes

„Krosnis turi ne tik puikiai atlikti savo funkciją, bet ir būti tokia graži, kad šildytų vien į ją žiūrint. Ji visais laikais buvo namų centras, šeimininkų pasididžiavimas ir draugų bei kaimynų pavydo objektas. Be to, krosnis nėra išlaidos, tai – investicija, nes statinys ilgalaikis“, – sako senojo krosnininkystės amato puoselėtojas, sertifikuotas tautinio paveldo produktų meistras ir Lietuvos tautodailininkų sąjungos narys vilnietis Aleksandras POBEDONOSCEVAS, kalbantis apie krosnininkystės amatą.



Rasa ŽEMAITIENĖ

Pradžiamokslis – šalia meistro

Kodėl susidomėjo krosnininkyste, Aleksandras neturi vienareikšmio atsakymo, nors tuo užsiima jau 26 metus. Viskas prasidėjo nuo jo paties noro turėti krosnį. Tuomet jis rado gerą meistrą, tapo jo pagalbininku, ir tas darbas kažkaip suviliojo. „Krito į širdį, buvo įdomu ir netruko tapti artima. Pradėjau mokytis, ir po kurio laiko hobis išsirutuliojo į rimtą meistrystę. Po 20 metų tapau tautinio paveldo meistru, o tapti juo būtų buvę neįmanoma, jei nebūčiau pas tokį patį meistrą mokęsis. Yra sąlyga, kad būtų amato tęstinumas, kad būtų išsaugota informacija ir perduota kam nors kitam. Po to mokytojų buvo ir yra daugiau, bet svarbiausias buvo pirmasis“, – savo kelią į šį dabar gana retą amatą trumpai išdėsto pašnekovas. Prisipažįsta pats mokinių dar neturintis – šioje srityje nelabai kas nori dirbti: darbas sunkus, imlus laikui, didelė atsakomybė. „Kita vertus, – priduria meistras, – žmogus turi turėti pašaukimą. Mano atveju tai buvo tarsi užprogramuota. Visada buvau iš tų, kuriems įdomu ką nors pataisyti, padaryti, sumeistrauti – namuose galėjau padaryti bet ką. Tereikėjo rasti tą vienintelę sritį, kuri sudomintų, ir ja tapo krosnininkystė.“

Paveldo ir tradicijų keliu

Krosnininkystė Lietuvoje – tai gilias šaknis turintis amatas, apimantis ne tik techninį mūrijimą, bet ir kultūrinį paveldą, šilumos filosofiją bei estetiką. Tradicinė lietuviška krosnis buvo namų širdis, atliekanti šildymo, maisto gaminimo ir džiovinimo funkcijas. Ši filosofija, matyt, prisidėjo ir prie Aleksandro pasirinkimo: „Kai tu atneši į žmonių namus šilumą ir grožį, funkciją ir estetiką, tiesiog gerai jautiesi. O man šis darbas patrauklus dar ir tuo, kad kiekvienas projektas – individualus, priklauso nuo namų stiliaus, interjero dekoro, užsakovų gyvenimo būdo, jų pageidaujamų statinio funkcijų. Taigi po mūsų pirmojo pokalbio su užsakovu manęs visada laukia ilgi namų darbai ir eskizai, tuomet – vėl derinimas ir tik tada prasideda darbas.“

Šiandien krosnių meistras jau žino, kad jam labiausiai patinka mūryti krosnis ir lauko kompleksus arba tandyrus, prie kurių dar grįšime, kiek mažiau – židinius. Vis dėlto gana daug žmonių krosnių nori ir sodybų viduje. Dažniausi Aleksandro užsakovai – vidutinio amžiaus sodybų šeimininkai rajonuose.

„Jei kalbėsime apie paveldą, tai į jį dėmesį labiau kreipia muziejai arba tų statinių šeimininkai, kurie siekia atkurti autentiką. Teko dirbti edukacijų sodyboje „Gervių giesmė“: ten pagal senovines tradicijas stačiau duonkepį, viskas buvo plūkta iš molio. Tais metais ši sodybą užėmė pirmą vietą tarp etnografinių sodybų. Paprasti užsakovai savo namuose nori gauti kuo daugiau šilumos kuo mažesnėmis sąnaudomis, taigi mes, šiandienos meistrai, to irgi siekiame. Juo labiau kad krosnininkystė nuo senovės labai ištobulėjo, ir šiandien, puoselėdami tradicinius metodus, deriname juos su šiuolaikiniais taupumo ir efektyvumo reikalavimais“, – kalba krosnių meistras, beje, visus savo darbus labai dailiai paženklinantis bronzos plokštele su pelėda ir savo vardu bei pavarde. Pritvirtina ją kiek žemiau, kad žmogus, norėdamas pažiūrėti, šiek tiek nusilenktų. „Ne man – krosniai“, – juokiasi pašnekovas. Toks parašas byloja ir tai, kad už savo darbo kokybę Aleksandras visada guldo galvą, o štai užsakovams turi patarimų.

Krosnis klaidų neatleidžia

„Taisyklės yra trys: meistrą rinkitės atidžiai, pasistenkite gyvai pamatyti jo darbus ir išgirsti užsakovų atsiliepimus. Įsitikinkite meistro kvalifikacija, nebijokite paprašyti jo dokumentų ir sertifikatų. Pasirašykite su meistru sutartį dėl darbo apimties, įkainių ir pan. Krosnis – didesnio pavojingumo prietaisas, klaidų ji neatleidžia, todėl meistro kvalifikacija svarbi pirmiausia dėl jūsų turto ir gyvybės saugumo. Deja, dar ir šiandien ne visi meistrai išmano priešgaisrinius saugos reikalavimus, o dar daugiau krosnių kaimuose anksčiau buvo statoma į tai visai neatsižvelgiant. Todėl įsigiję sodybą įvertinkite krosnies kokybę ir saugumą. Pagrindinis reikalavimas – 25 cm nuo visų degių paviršių, jei kas nors yra arčiau, gelbėja izoliacinės medžiagos, tad jas reikia naudoti. Priminsiu, kad nuolat kūrenamą krosnies kaminą būtina kartą per metus valyti, o du kartus reikia pasidomėti jo būkle“, – patarimų nešykšti meistras, pats saugumui skiriantis daug dėmesio, bet neapleidžiantis ir kitų šio statinio aspektų, tarp jų – ir grožio. Aleksandras pripažįsta, kad statinio dekoratyvumui neabejingi ir užsakovai. Kartais savo statiniams jie negaili dailesnės metalo furnitūros, kartais – keramikos detalių, koklių, būna, leidžia įsibėgėti architektūrinei meistro fantazijai ar pasiduoda jo įkalbinėjimas ką nors padaryti įmantriau ar kaip tik paprasčiau – edukacinių momentų pašnekovo darbe netrūksta. O jis tuo ir nesistebi: žmonės nedažnai su tokiu statiniu susiduria, mažai apie jį žino, todėl, kai įkalba krosnyje įrengti duonkepę, pats labai džiaugiasi.

Meistrų paklausa – didesnė nei pasiūla

Kalbant apie šiandieninę krosnių rinką, jų paklausa, ko gero, yra didesnė nei meistrų, ypač gerų, pasiūla. O kad krosnimi gyvenant sodyboje reikėtų pasirūpinti, Aleksandras kalba ne kaip meistras, o kaip patirties turintis žmogus. „Gyventi individualiame name be krosnies, švelniai tariant, tiesiog neprotinga – alternatyvą dujoms ir elektrai visą laiką gerai turėti, ypač dabar, kai laikai neramūs. Kaip paveldo meistras, galiu pagirti seniau gyvenusių žmonių logiką: žemos lubos, maži langai, slenksčiai. Kad reikėtų kuo mažiau šildyti, mažiau kuro sunaudoti. Ir tai lėmė ne tik skurdas, bet ir išmintis. Apibendrindamas galiu pasakyti, kad krosnių paklausa yra. Žmonės jų užsisako, nori įvairių funkcijų, o kai jos būna pastatytos – džiaugiasi“, – tvirtina pašnekovas.

Beje, čia verta pridurti ir tokią Aleksandro įžvalgą: tvarkingai eksploatuojama krosnis gyvuoja 25–40 metų, o dabartiniai šildymo prietaisai – kur kas trumpiau. Taigi, tai iš tiesų – ne vien išlaidos, tai investicija. Žinoma, užsakovus visada domina ir kaina, bet ją įvardyti būna labai sunku: visos krosnys skirtingos, kainą lemia daug skirtingų veiksnių. Vienas jų yra tai, kad vidutinio sudėtingumo krosnį Aleksandras stato apie 3–4 savaites, taigi spręskite patys. Kartais jis imasi ir restauracinių darbų, daugiausia Vilniuje, kur kaip paveldas saugomi seni židiniai, bet šis darbas – dar imlesnis laikui, o ir brangesnis užsakovui, tad tai nėra patys mėgstamiausi meistro objektai.

Iššūkiai skatina tobulėti

Pačiam meistrui labiausiai patinka tie darbai, kurie kelia iššūkių, kai turi sukurti ką nors įdomesnio, unikalaus, verčiančio pasukti galvą. „Tai užima daug laiko, paišai perpaišai, ką nors sugalvoji, bet įdomu. Į kiekvieną darbą žiūriu labai atsakingai, bet niekada nepamirštu savo mokytojo žodžių, kad jeigu meistras liko 100 proc. savo darbu patenkintas, tegul nuplauna savo įrankius ir daugiau nieko nebedaro. Meistras visada turi norėti kitą darbą padaryti dar geriau. O vienu įspūdingiausių savo darbų laikyčiau lauko kompleksą „Tauras“ – gana sudėtingą technologiškai ir gražų. Apskritai, kalbant apie krosnis, techniškai daug visko neprigalvosi, o dizainas jau gali būti tavo individualumo ženklas“, – pasakoja Aleksandras. Akivaizdu, kad kūrybinis darbo aspektas jam tikrai nėra paskutinėje vietoje.

Gal todėl jis taip mielai – galbūt tik vienintelis Lietuvoje – imasi kurti tandyrus. „Dabar labai populiarėja maisto gaminimo lauko kompleksai, bet jie brangūs, užima daug vietos, tikrai nežinia, ar jų visada reikia, todėl aš populiarinu tandyrus. Juose irgi galima viską gaminti: kepti mėsą, virti plovą ar troškinį, kepti duoną, net ką nors rūkyti. Pirktiniai tandyrai yra plonasieniai, žiemą jie greitai atvėsta. Mano tandyrai storasieniai, tad juose galima gaminti ir žiemą – jie ilgai laiko šilumą. Be to, tai mažoji kiemo architektūra – užima nedaug vietos, dažniausiai 1 kv. metrą, yra gana dailūs ir dekoratyvūs“, – pasakoja pašnekovas, o jo žodžius puikiai iliustruoja jo kūryba, kurios galima pamatyti feisbuko profilyje krosniu-meistras.lt.

Beje, čia pat jis optimistiškai priduria, kad krosnių istorija tikrai nežada baigtis. „Tai mūsų paveldas, istorija, tradicijos – džiaugiuosi jas galėdamas išlaikyti ir aš. Dėl šios priežasties stengiuosi dalyvauti tautodailininkų parodose, „Aukso vainiko“ konkursuose, noriu, kad apie krosnininko amatą žinotų kuo daugiau žmonių. Laukiu ir mokinio, kad turėčiau kam perduoti savo žinias ir patirtį, bet viskam savas laikas – atsitiko tai man, atsitiks ir kam nors kitam“, – šypteli krosnių meistras A. Pobedonoscevas.



Projektą „Gyva tradicija: liaudies amatai šiandien“ iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Metinė paramos suma 5000 Eur.]]> https://www.savaite.lt/namieirsode/idejos/23508-specialisto-patarimai-kaip-teisingai-kompostuoti-zaliasias-atliekas.html https://www.savaite.lt/namieirsode/idejos/23508-specialisto-patarimai-kaip-teisingai-kompostuoti-zaliasias-atliekas.html 23508 Fri, 24 Apr 2026 11:12:30 +0300 native-yes

Sosnovskio barštis, gausialapis lubinas, didžioji rykštenė – Lietuvoje jau gerai pažįstami invaziniai augalai, kurie kasmet kėsinasi į naujus plotus. Vilniaus apskrities atliekų tvarkymo centras (VAATC) atkreipia dėmesį, kad teisingas žaliųjų atliekų kompostavimas taip pat gali būti svarbus kovos su invazinėmis rūšimis elementas. Vis dėl to visais atvejais, ruošiant kompostą, verta žinoti kelias paprastas taisykles.

Trečiadienį (balandžio 22 d.) Vilniaus rajono savivaldybėje vyko seniūnijų specialistų mokymai, kurių tikslas – užtikrinti efektyvų invazinių rūšių populiacijos valdymą bei tinkamų priemonių taikymą praktikoje. Skaičiuojama, kad į invazinių rūšių sąrašą šiuo metu įtraukta 18 augalų.

„Gyventojai gali reikšmingai prisidėti stabdydami invazinių rūšių plitimą. Pirmiausia, šiuos augalus reikia pažinti ir žinoti, kaip juos naikinti, nes augalai gali būti nuodingi ir pavojingi, pavyzdžiui, Sosnovskio barštis. Be to, dauguma invazinių augalų yra labai atsparūs, turi ilgas šaknis, kurios nenudžiūva per sausrą, tad juos išnaikinti galima tik reguliariai šienaujant dar nesubrendus sėkloms. Šiame kontekste svarbu atkreipti dėmesį ir į kompostavimo taisykles, kurios aktualios ne tik invazinių augalų, bet ir visais kitais atvejais, kai norime kompostuoti turimas žaliąsias atliekas“, – kalbėjo VAATC aplinkosaugos specialistas Marius Banaitis.

Svarbu ir sluoksniavimas, ir temperatūra

Ekspertas atkreipė dėmesį, kad teisingai kompostuojant (palaikant drėgmę ir vartant krūvą), kaupo viduje temperatūra gali pakilti iki 60 ir daugiau laipsnių – tokia šiluma „neutralizuoja“ invazinių augalų sėklas ir šaknis, jeigu komposte jų yra.

„O jeigu žmonės tiesiog sumeta išrautus ar nuskintus augalus į krūvą sodo kampe ir palieka, tai sėklos sėkmingai peržiemoja ir pavasarį gali pasklisti tiek jų sklype, tiek – kaimynų“, – įspėjo VAATC specialistas. Jis pastebėjo, kad daugelis gyventojų žino, kad į kompostinę nedera mesti žuvies ir mėsos atliekų, pieno produktų, stiklo, plastiko ar žurnalų, taip pat – cheminėmis medžiagomis apdorotų augalų.

Pagamintą kompostą galima naudoti tik savoms reikmėms, pavyzdžiui, mėgėjiškoje daržininkystėje, gėlininkystėje, kambariniams augalams auginti.

Lietuvoje galiojančios tvarkos ir reikalavimai numato, kad kompostavimo vietą reikėtų parinkti nuošalioje (kuo toliau nuo gyvenamųjų pastatų) sklypo zonoje - ne arčiau kaip 2 metrų atstumu nuo gretimų sklypų ribos.

VAATC ekspertas taip pat įvardijo, kad tinkamas kompostas turi būti vienalytis, tamsus, kvepėti žeme.

Renginio dalyviams buvo priminta, jog komunalinių atliekų turėtojai, kurie neturi galimybių ar nepageidauja kompostuoti atliekų privačioje valdoje, atskirtas biologiškai skaidžias (žaliąsias) atliekas gali pristatyti į žaliųjų atliekų surinkimo aikšteles savo regione.

„Vis dėlto, jeigu nugenėtas tujų šakas ar nušienautą varputį žmonės nori kompostuoti patys, verta žinoti, kad stambesnes komposto medžiagas būtina iš anksto susmulkinti greitesniam jų skaidymuisi – net ir nupjautą aukštą žolę. Į kompostavimo krūvą žolę reikėtų krauti plonais sluoksniais, kombinuojant su kitomis mažiau susiskaidžiusiomis medžiagomis, kad jos sluoksnis nesusmegtų, nepūtų ir nesklistų nemalonus kvapas. Į kompostinę žolė turėtų patekti apvytusi“, – dėstė M. Banaitis.

Jis rekomendavo lapų nekrauti sluoksniais, nes sluoksniai suslūgsta, sulimpa ir juos būna sunku atskirti netgi komposto krūvą reguliariai permaišant. Kad lapai nesusimestų į gumulus, juos reiktų padžiovinti ir tik tada, sumaišius su kitomis medžiagomis, krauti į kaupus.

„Kompostavimo krūva pradedama krauti nuo žalių augalų sluoksnio, po to seka azotu turtingų medžiagų sluoksnis, galiausiai – 2 cm žemės sluoksnis“, – komposto sluoksniavimo principus atskleidė aplinkosaugos specialistas. Anot jo, kompostavimo mišinio drėgnis turėtų būti apie 50–60 procentų.

Į bendrąją masę M. Banaitis rekomendavo dėti 3–4 dalis rudųjų medžiagų (turinčių daug anglies) ir 1 dalį žalių medžiagų (turinčių daug azoto). Taip pat į kraunamą krūvą galima įnešti kompostą kuriančių specialiai parinktų bakterijų kultūrą arba aktyvatorių. Vis dėlto verta nepamiršti, kad šios proporcijos yra gairės – gyventojai gali drąsiai paeksperimentuoti ir atrasti jiems tinkamiausią kompostavimo būdą, atsižvelgdami į savo poreikius, aplinkybes ir turimas atliekas: ar vyrauja daržo likučiai (piktžolės, augalų atliekos), sodo medžiagos (lapai, šakos, vaisiai), ar vejos žolė.

Pranešimas spaudai.]]> https://www.savaite.lt/namieirsode/idejos/21928-vienu-ritmu-su-gamta.html https://www.savaite.lt/namieirsode/idejos/21928-vienu-ritmu-su-gamta.html 21928 Thu, 25 Sep 2025 19:33:45 +0300 native-yes

Ar pažįstate žmonių, kurių sodyba būtų pripažinta parku ir saugomu gamtos paveldo objektu? Toks yra Tervydžių dendrologinis parkas, kurį tiksliau būtų vadinti Tervydžių kaimo dendrologiniu rinkiniu, nors iš tiesų tai yra sodyba netoli Jūžintų, su didele meile puoselėjama jos šeimininko Lino Jakubonio.



Loreta Urbaitė

Apibūdinti šios įspūdingos sodybos idėjos puoselėtoją ir plėtotoją Liną Jakubonį kaip gamtos mylėtoją būtų banalu. Juk daugelis mūsų save laikome (daugiau ar mažiau pagrįstai) gamtos mylėtojais. Tačiau vaikštinėjant po šią augalų karaliją, klausantis, regis, paprastų pašnekovo minčių apie gyvąjį pasaulį ir mūsų vietą jame, ateina suvokimas, kad yra ne tik gamtą mylinčių, bet, rodos, vienu ritmingu alsavimu su ja kvėpuojančių, itin giliai ją jaučiančių žmonių. Tokie žmonės – tikri unikumai mūsų skubančioje ir kompiuterizuotoje kasdienybėje, o susitikimai su jais priverčia ir mus stabtelėti, giliai įkvėpti ir atidžiau apsidairyti aplinkui.

Tėvo darbų tęsėjas

Šį unikalų parką su šimtais dekoratyviųjų, medingų ir vaisinių medžių, krūmų ir žolinių augalų įkūrė pašnekovo tėtis Kazys Jakubonis. Tai jis susodino visus tuos dabar didžiulius išaugusius medžius, spygliuočių alėją. Nuo mažumės K. Jakubonis buvęs gamtos mylėtojas: vis eidavo pas dėdę netoliese išmokti skiepyti medžius, o kai jo įskiepyti medžiai prigydavo, didelis džiaugsmas skatino vis labiau domėtis augalais.

K. Jakubonis buvo Lietuvos partizanas, 7 metus atkentėjo lageryje Karagandoje, o po sovietų diktatoriaus Josifo Stalino mirties sugrįžo atgal į šią sodybą, kuri buvo ir jo tėviškė. Sovietiniais laikais, pasak Lino, niekas neleido tėvui daug medžių sodinti, plėstis – juk visa žemė buvo bendra, kolūkio. Dirbo tėtis miškų ūkyje ir tik laimingas atsitiktinumas padėjo jam įgyvendinti svajonę puoselėti medžius. K. Jakubonis visada laikė 5–6 avilius sodyboje, jam sekėsi bitininkauti. O čia išėjo įstatymas, kad kiekvienas kolūkis turi turėti savo bityną, bet aplink Jūžintus jam bene vieninteliam taip sekėsi su bitėmis. Taigi ėmė jį sovietinė valdžia visaip įkalbinėti tapti kolūkio bitininku, galiausiai palenkė argumentu, kad tada galėsiąs kiek nori medžių kolūkio bitėms prisodinti.

Taip ir plėtėsi bitininko Kazio sodinamas medynas, jau anuomet stebinęs retais augalais – čia augo juodasis eleuterokokas, Amūrinis kamštenis, kurio negyvą išorinę medieną gali nulupti ir ji atauga, kerojo lokinės gervuogės iš Kanados, kur jas mėgsta lokiai, o šiame parke šie augalai „vaikšto“ – žiūrėk, augo vienoje vietoje, bet nukeliavo visai kitur. Nuo tų laikų žaliuoja ir japoninis hamamelis, pražystantis vasario viduryje geltonais žiedų kaspinais ir žydintis apie 3 mėnesius, kol sulapoja, į dangų stiebiasi retų rūšių eglės, pušys, kaštonai, kėniai ir daugybė kitų medžių. O iš kur geležine siena aptvertoje šalyje pavykdavo gauti visokių retenybių? Linas pamena, kad tėtis rudenį ir pavasarį, atėjus sodinimo metui, važiuodavo į Kauno botanikos sodą, į Latviją ir kitur pas bendraminčius ir parsiveždavo sodinukų. Daug sėklų laiškais parsisiųsdavo, tada kantriai daugindavo. K. Jakubonis bendravo ir susirašinėjo su žymiais mokslininkais: gamtosaugos pradininku Lietuvoje Tadu Ivanausku ir jo įdukra Eleonora Baltuškevičiene, sodininku, agronomu, daugelio knygų autoriumi Vilhelmu Paukšte.



Ar matydamas tėvo aistrą medžiams, klausydamasis jo pasakojimų Linas nuo vaikystės irgi jautė susidomėjimą augalais? „Visas gamtos tikrumas, patyrimas ateina su amžiumi, o jaunam rūpi visai kiti reikalai“, – sako pašnekovas. Ir jis ne išimtis buvo, tačiau gyvenimo ratas besisukdamas galiausiai sugrąžino prie gimtos vietos, ten tvyrojusios meilės gamtai ir bendrystės su ja.

Dabar K. Jakubonio veiklą tęsia sūnus. Šiuo metu jis gyvena sodyboje ir vienas tvarkosi: prižiūri tėvo sodintus medžius, juos daugina, nes ir galingus medžius įveikia amžius. Linas labai domisi ir naujais retais augalais, kurių dažnai atveža čia besilankantys mokslininkai ar šiaip sužavėti lankytojai. Štai, pavyzdžiui, dabar bando prisijaukinti retą augalą – dvieilį taksodį, arba balinį kiparisą, kuris rudenį meta ne spyglius, o šakutes. Kaip ir visiems, toli gražu ir jam ne viskas pasiseka: „Sodinu mažus medelius – oi, kiek darbo su jais! Ir persodinu, ir vėl neauga… O dar nežinai, koks užaugęs bus, ar nereikės išpjauti“, – atsidūsta pašnekovas. Štai šią vasarą neauga nei imbieras (gelsta), nei arbūzai, ginkmedis nušalo, vynuogės neturi saldumo, jurginai užaugo žemi… Nuo gamtos įnorių niekas neapsaugotas.

Bitės gyvena ne dėl mūsų

Tėvas paliko sūnui ne tik savo įveistą medyną, bet ir bites. Linas – patyręs bitininkas, priklauso bitininkų sąjungai, daug metų dalyvauja Lietuvos bitininkų šventėse. Tačiau ir jo aviliai, ir požiūris į bites – labai saviti.

Pirmiausia nustebina sename sode stovintys senoviniai aviliai. Tai ne kokie muziejiniai eksponatai: juose dūzgia bitutės ir verda gyvenimas. „Tai tėčio aviliai, rankų darbo, dažname avilyje yra žmogaus pavardė ir metai įdėti, tai matyti, kad kai kuriems aviliams jau daugiau kaip 100 metų. O skirtingi todėl, kad kaip kas mokėjo, taip ir darė“, – pasakoja bitininkas. Yra ir vadinamųjų varšavinių avilių, tokių, pasak pašnekovo, beveik niekas nebeturi, esą mažai pelno gausi. O jis manąs, kad šiuose aviliuose bitės gerai žiemoja, labai paprasta ir juos prižiūrėti. Šeimininkas kviečia iš arčiau pažiūrėti senųjų avilių, bet neramu, kyla tipiškas miestiečio klausimas: „Ar jos mūsų neužpuls?“ „Ne, bitutės nepuls, jos tik savo darbą dirba,“ – nuramina bitininkas.

Tiesa, ne visos bitės gyvena šiuose istoriniuose aviliuose – kitapus kelio yra ir naujų, kuriuos Linui draugas sumeistravo. Be to, ir vapsvoms jis visada paliekąs tuščių avilių. Labai gera dezinfekcija – palikti tuščią avilį, vėjas gerai prapučia, o vapsvos naudingos gamtai – kiek amarų suėda!



Klausiu, kiek iš viso pašnekovas turi bičių. „Turiu 21 šeimą, nes tikras bitininkas turi ne daugiau kaip 21 šeimą, o jei daugiau – tai nebe bitininkas, o industrializatorius. Tada ir serga bitės, ir medaus nėra“, – išgirstu nestandartinį atsakymą.

L. Jakubonis yra iš tų retų bitininkų, kuris nemaitina bičių cukrumi, negydo jų jokiais vaistais. „Jeigu serga bitės, iškart reikia gydyti bitininką. Bitininką pagydysi – pasveiks ir bitės“, – tvirtina jis. Prieš žiemą jis medumi su bitėmis pasidalija – joms palieka tiek, kad netrūktų, sau tik nereikalingą dalį pasiima: „Jos gi sau medų neša, o žmogus tik įsikiša.“ Bitininko tvirta nuomone, cukrus yra apgavystė, jis nualina bites, tik gyvybę palaiko, jame nėra nieko naudingo, o meduje – daugiau kaip 100 visokių naudingų medžiagų. Ir stebisi, kai kiti giriasi iš avilio po 200 kg medaus prisukantys – taip negali būti, kai tik 2–3 mėnesius pas mus augalai žydi.

Yra sodyboje ir dar vienas nuostabą keliantis su bitėmis susijęs dalykas – terapinis bičių avilys. Tai nedidelis vienam žmogui skirtas namelis, pastatytas ant avilių, viduje įrengtas gultas, kurio šonuose – tinkleliais uždengtos ventiliacinės angos, praleidžiančios bičių dūzgesį ir avilio aromatą. Be to, sienoje yra mažytis langelis, o pro jį pažvelgus matyti didelis veidrodis, įtaisytas taip, kad gulėdamas matai, kaip bitės dirba. Ir šeimininkas pats šiltais orais čia dažnokai nakvoja, ir šiaip žmonės atvažiuoja šiame „avilyje“ pagulėti ir atsigauti, nusiraminti. „Vakarais bitutės tave užliūliuoja kaip jūros ošimas, o ryte labai anksti visai kitokiu dūzgimu pažadina ir pats tada, įgavęs energijos, tarsi skaidai visą dieną“, – tikina pašnekovas.

Kasdienybė gamtos parke

Ne taip seniai Tervydžių kaimo retaisiais augalais susidomėjo dendrologai. L. Jakubonis pasakoja, kad visą vasarą suvažiavę mokslininkai inventorizavo kiekvieną augalą, lazeriu išmatavo jų aukštį, prikalė lenteles su lietuviškais ir lotyniškais augalų pavadinimais. Atlikus šiuos darbus 2016 m. Tervydžių kaimo dendrologinis rinkinys buvo paskelbtas valstybės saugomu gamtos paveldo objektu. 2019 m. Tervydžių kaimo dendrologiniame rinkinyje buvo suskaičiuota beveik 300 sumedėjusių rūšių ir veislių, neskaitant daugybės įvairiausių dekoratyvinių ir vaistinių žolynų, vaiskrūmių ir vaismedžių. Kitas etapas, kuriuo ėmė rūpintis Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba, – sutvarkyti ir pritaikyti jį lankytojams. Dabar sodyboje įrengtos nuo gyvūnų apsaugančios tvoros, pastatyti suolai, informaciniai skydai, nutiesti takai lankytojams.

O kaipgi gyvenasi gamtos saugomame objekte? Linas to nesureikšmina, sako, darbų daug: „Juk vienas viską prižiūriu...“ Dar jis ir spalvingų vištų pulkelį turi, kurį uoliai sergi gaidys, ir kokia lapė ar kiškis dažnai atklysta, tik apgailestauja, kad nė vieno ežiuko jau senokai nebėra. Tačiau paukščių daug prilekia, tik lakštingalų vis mažėja. O dėl kurapkų iki Joninių žolės nepjauna, kol paukščiukai neišsibėgioja. Čia viskas teka gamtos ritmu ir visa, kas gyva, randa sau vietą ir gauna šeimininko dėmesio. Dar pašnekovas turi didelį daržą, įvairių daržovių prisiaugina, pats išsikepa duonos, net garsųjį Jūžintų krašto keptinį alų moka daryti. Be to, yra aistringas ragų rinkėjas, sako, miške ne grybaujantis, o ragaujantis, nors svarbiausia esą tiesiog būti gamtoje.

Tačiau gyvenimas čia neapsnūdęs – atvyksta daug lankytojų, seniūnija buvo didelę šventę surengusi. Ir mokinių ekskursijoms čia įdomu, ir natūralios gyvensenos ar tautosakos mylėtojai būna sužavėti, ir paukščių stebėtojai. „Mokslininkai atvažiuoja, išvažiuoja ir vėl atvažiuoja, o aš būdamas su jais daug sužinau apie augalus“, – džiaugiasi L. Jakubonis. Na, o rudeniop, kai atsiranda daugiau laiko, į jo dūminę pirtelę renkasi pirties entuziastai. „Naktį su žvakėmis 5–6 valandas viskas užsitęsia, laikas tiesiog dingsta, kai niekur neskubama“, – sako pašnekovas. Ir priduria, kad gamtoje apskritai niekas niekur neskuba – svarbu gerai į ją įsiklausyti.



Projektą „Lietuvos parkai: istorija ir dabarties iššūkiai“ iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Metinė paramos suma 4000 Eur.]]> https://www.savaite.lt/namieirsode/idejos/19845-tradicinio-zmogaus-ir-misko-rysio-prasme-ir-saugotojai.html https://www.savaite.lt/namieirsode/idejos/19845-tradicinio-zmogaus-ir-misko-rysio-prasme-ir-saugotojai.html 19845 Fri, 13 Dec 2024 10:31:30 +0200 native-yes

Kuo esame išskirtiniai? Nacionalinį Nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadą papildė tradicinis žmogaus ir miško ryšys, kurią bene labiausiai iš vienuolikos tradicijų, pernai įrašytų į šį registrą, galima būtų laikyti visuotina.

Daiva Červokienė

Tarsi mūsų tėvai, broliai ir sesės

VšĮ Prigimtinės kultūros instituto teikimu nematerialaus kultūros paveldo vertybe pripažintas tradicinis žmogaus ir miško ryšys. Kaip teigia instituto steigėjas Klaipėdos universiteto mokslo darbuotojas dr. Vykintas Vaitkevičius, esame pasaulyje antra šalis po Suomijos, pasakiusi, kad tai yra mūsų paveldo vertybė.

„Žmogaus ir miško ryšys – lietuvių prigimtinės kultūros reiškinys, kylantis iš asmeninės, bendruomeninės ir visos tautos pasaulėžiūros, žinių, įgūdžių ir praktikų visumos, glaudžiai susijęs su gyvensena miškingose vietovėse ir kai kurių tradicinių amatų puoselėjimu“, – aiškina V. Vaitkevičius.

Paraiškos teikėjas pabrėžia, kad Baltų religijos laikotarpiu žmogus į mišką žvelgė kaip į dieviškų asmenų bendriją ir ryšį su ja palaikė per apeigas. Įsigalėjus krikščionybei miškas prarado tarpininko tarp žmonių ir dievų vaidmenį, tačiau dvasinis ryšys išliko, nors vis labiau imta apsiriboti praktiniu aspektu. Modernybės laikotarpiu į mišką pradėta žvelgti kaip į išteklių, o šiandien nemaža dalis visuomenės vis dažniau supranta, kad pavieniai medžiai ir miškai nėra tik objektai – jie tarsi mūsų broliai ir sesės, tėvai.

Pamatinė tradicija

„Tas senasis santykis su mišku, medžiais ir žvėrimis, kai tos gamtos gėrybės buvo ne tik naudojamos, bet ir tausojamos, yra išlikęs Lietuvoje ir dabar, kai daug kas vertinama tik pelno požiūriu. Miškas laikomas vieta, kuri saugo, priima, globoja, teikia apčiuopiamų gėrybių, stiprina, leidžia atgauti jėgas, todėl jis neretai pavadinamas namais“, – sako V. Vaitkevičius.

Kaip vertybės saugotojai minimi Musteikos ir Šimonių girių, kelių Vilniaus, Kauno bendruomenių „Romuva“, Lietuvos žygeivių sąjungos nariai, Dzūkijos nacionalinio parko ir Čepkelių valstybinio gamtinio rezervato direkcija, Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, Sengirės fondas, Lietuvos arboristikos centras, Baltijos aplinkos forumas, asociacija „Gyvo Žalio“.

„Vertybės saugotojai į miško išteklius žvelgia ne tik kaip į medžiagas ar vartojimo produktus, bet ir kaip į dovanas, už kurias būtina atlyginti priežiūra, saugojimu nuo naikinimo“, – atkreipia dėmesį Sengirės fondo atstovas botanikas dr. Mindaugas Lapelė, buvęs ilgametis Dzūkijos nacionalinio parko ir Čepkelių valstybinio rezervato direkcijos Gamtos skyriaus vedėjas.



Į Vilniaus rotušėje šių metų pradžioje vykusį Nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadą įrašytų vertybių pristatymą atvyko kelios dešimtys šios vertybės saugotojų – jie vos tilpo scenoje išsirikiavę dviem eilėmis. Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto direktorė prof. dr. Aušra Martišiūtė-Linartienė, pristatydama šią vertybę, pabrėžė, kad puoselėdami tradicinį žmogaus ir miško, medžio ryšį visi Lietuvos gyventojai būtų laimingesni ir sveikesni, gilesni.

Literatūros tyrinėtoja dr. Viktorija Daujotytė kalbėjo, kad tradicinis žmogaus ir miško ryšys yra labai gili ir pamatinė mūsų tradicija, persmelkusi visą mūsų gyvenimą ir kultūrą, – tai puikiai byloja mūsų tautosakos ir literatūros klodai.

Tapo ir mokslinio tyrinėjimo objektu

Dzūkijos nacionalinio parko ir Čepkelių valstybinio gamtinio rezervato direkcijos Kraštovaizdžio apsaugos skyriaus vyriausioji specialistė Dalia Blažulionytė rengia mokslinį darbą tema „Žmogaus ir miško ryšys. Šilinių dzūkų atvejis“. Ji yra girdėjusi ir užrašiusi daug dzūkų pasakojimų, kuriuose miškas vadinamas namais, atgaivos vieta, įvardijamas jo artimumas žmogui ir namiškiams. D. Blažulionytė rengė ir Dzūkijos nacionalinio parko bei Čepkelių valstybinio gamtinio rezervato direkcijos teikimą, kad Šilinių dzūkų grybavimo tradicija būtų pripažinta nematerialaus kultūros paveldo vertybe. Tai buvo padaryta 2020 m.

„Šilinių dzūkų grybavimo tradicija yra miško ūkinės veiklos žinių, tikėjimų ir papročių sistema, formuojanti ir palaikanti ypatingą dzūkų santykį su juos supančia aplinka – mišku. Buvo sakoma, kad „šiliniai vos gimį, o jau grybauc moka“. Grybavimo įgūdžiai, įpročiai, vietos, technikos paprastai perduodami šeimose žodžiu iš kartos į kartą: vaikai mokosi rasti ir pažinti grybus, paūgėjus – veiklos subtilybių, ir tik vienas pasirinktas supažindinamas su šeimos saugomomis grybijomis. Grybai renkami nuo gegužės iki lapkričio, kol pradeda snigti. Baigus grybavimo sezoną buvo įprasta atsisveikinti su savo grybijomis, su mišku – simboliškai nulaužti pušies šakelę“, – pasakoja D. Blažulionytė.

Kiek gyvas tas ryšys?

„Sengirės“ fondo atstovo, Vilniaus universiteto Chemijos ir geomokslų fakulteto docento dr. Ričardo Skorupsko teiraujamės, kiek, jo galva, to tradicinio žmogaus ir miško ryšio yra išlikę?

„Esant dabartiniam visuomenės mobilumui, kai žmogus tik fragmentiškai būna miške ar šalia miško, to tradicinio santykio su mišku beveik nelikę. Dar prieš keliasdešimt metų jo galėjai justi Pietryčių Lietuvoje, o kitur pasitaiko tik pavienių faktų – kaip tam tikrų medžių už jų rūšies arealo paplitimo ribos. Tad tradicinio žmogaus santykio su mišku pripažinimas šalies nematerialaus kultūros paveldo vertybe yra dėmesio atkreipimas, kad tai reikia saugoti, puoselėti ir plėtoti. Tai, kas anksčiau, žmonėms gyvenant greta miško ir kone jame, buvo natūralus savaiminis dalykas, dabar gali būti daroma sąmoningai, suprantant to svarbą aplinkai ir žmogui“, – teigia R. Skorupskas.



Miško medicina

Dabar pabūti miške žmones dažnai kviečia ne būtinybė apsirūpinti statybinėmis medžiagomis, malkomis ar papildyti maisto produktų atsargas, ganyti gyvulius ar parūpinti jiems šieno, o noras palaikyti ar sustiprinti savo sveikatą, sumažinti stresą, pasisemti ramybės, geros savijautos ir energijos. Lietuvoje, kaip ir visame pasaulyje, kilo susidomėjimas miško terapija, kurios pradininkai yra japonai.

Kuo paprastas pasivaikščiojimo miške ar, tarkim, lietuvių labai mėgstamas grybavimas ar uogavimas skiriasi nuo miško terapijos seansų? To pasiteiravome „Sengirės“ fondo atstovės, Miško terapijos ir edukacijos centro vadovės Milos Monkevičės, dažnai prisistatančios kaip Mila Monk.

„Ir paprastai vaikščioti po mišką yra sveika, tačiau kai paprastai vaikštome, dažniausiai nepastebime daugybės dalykų, nes arba esame paskendę savo mintyse, arba su kuo nors kalbamės ir susitelkiame tik į pokalbį. Miško terapijos metu per savo pojūčius užmezgame ryšį su mišku. Juk natūralu – į ką tu atkreipi dėmesį, su tuo užsimezga ryšys. O jeigu su kuo nors turi ryšį, tu jo neskriausi ir jam nekenksi. Masinis medžių kirtimas ir prasidėjo tuomet, kai žmonės atitolo nuo gamtos. Todėl vienas mano tikslų – kviesti žmones labiau pažinti mišką, užmegzti ryšį su juo ir taip atrasti motyvaciją jį saugoti“, – sako pirmoji Lietuvoje miško terapeutė.

O kodėl pasaulyje kilo toks susidomėjimas miško medicina? Pasak M. Monkevičės, pirmiausia turbūt dėl didelio mūsų patiriamo streso, nes iš to kyla poreikis ieškoti labai koncentruoto ir efektyvaus poilsio būdų.

„Svarbiausia būti gamtoje sąmoningai. Galima susirasti patinkančią vietą ir joje pabūti, stebint ir stengiantis pajusti viską, kas vyksta aplink. Ir būtina sulėtinti ėjimo tempą. Mat nustatyta, kad greitai einant organizme išsiskiria streso hormonų. Tempą sulėtinus atsiranda malonumo pojūtis ir prasideda gydomasis poveikis. Tad leiskite sau nieko neveikti miške, būkite be tikslo, tiesiog stebėkite aplinką. Įsijauskite paeiliui į kiekvieną pojūtį. Pirma įtempkite klausą ir stenkitės išgirsti visus garsus. Ką girdite? Pavienius garsus? O gal jie susilieja į visumą? Gal netgi išgirsite ritmą ir sugalvosite jam pavadinimą? Po to dėmesingai uostykite skirtingas vietas, medžius šakas, žemę, žoles, gėles. Dar vėliau lieskite skirtingas faktūras – medžių kamienus, samanas, žoles. Nusiaukite ir pajuskite miško paklotę basa pėda“, – pataria M. Monkevičė.



Projektą „Mūsų kultūrinė atmintis“ iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Metinė paramos suma 4000 Eur]]> https://www.savaite.lt/namieirsode/idejos/19843-lietuviskos-pirties-akademijos-misija-ivykdyta.html https://www.savaite.lt/namieirsode/idejos/19843-lietuviskos-pirties-akademijos-misija-ivykdyta.html 19843 Fri, 13 Dec 2024 10:20:55 +0200 native-yes

Šį pavasarį Nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadą papildė Lietuviškos pirties akademijos prieš 20 metų pradėti rengti pirtininkų kursai ir kitos tradicinės pirties entuziastų visuomeninės iniciatyvos, kurių tikslas – išgelbėti anuomet ties išnykimo riba atsidūrusią pirčių lankymo tradiciją.

Rasa ŽEMAITIENĖ

Lietuviškos pirties akademijos įkūrėjas Rimas Kavaliauskas šiandien turi ir kuo džiaugtis, ir ko siekti, bet, kaip pats sako, netgi jei visiškai pasitrauktų iš šios veiklos, pirties kultūra per 20 akademijos veiklos metų pakylėta į visiškai kitą lygį ir toliau gyvuotų.

Šimtametė pirties istorija

Iš rašytinių šaltinių, kuriuos taip pat atranda Pirties akademija, galime sužinoti, kad pirmą kartą lietuviška pirtis paminėta rusų vadinamajame Ipatijaus metraštyje, kur aprašoma, kad kunigaikštis Treniota buvo nužudytas eidamas į „mylnicą“, t. y. pirtį. Vadinasi, XIII a. pirtys jau buvo įprastas kunigaikščio dvaro statinys. Pirtys minimos ir Kryžiuočių bei Livonijos ordinų kronikose, vėliau – XV–XVII a. dvarų inventoriuose. Lietuviškuose dvaruose statytos gana sudėtingos dviejų ar trijų patalpų pirtys, kuriose buvo atskiros garinimosi, prausimosi ir poilsio patalpos.

Lietuvos istorikas Teodoras Narbutas, remdamasis senaisiais istorijos šaltiniais, XIX a. I pusėje rašė, kad senovėje turtingieji lietuviai mėgo maudytis šiltose maudyklėse, kartais net kelis sykius per dieną, ponų namuose buvę maži pastatėliai, vadinami pirtelėmis, kuriuose vanduo buvęs šildomas ant akmenų.

Neturtingieji, t. y. valstiečiai, dažniausiai turėdavo nedidelį rūsį su akmenų krosnimis. Išnykus dvarų kultūrai, iki mūsų dienų išliko tik paprastos vienos ar dviejų patalpų vargingų valstiečių pirtys. Iš šių kuklių statinėlių dažnas ir sprendžia apie Lietuvos pirtis. Tačiau šis įspūdis – klaidingas. Žinoma, kad 1536 m. Vilniaus miestas turėjo karaliaus privilegiją statyti viešąsias pirtis, kurių tuo metu buvo apie kelias dešimtis. Pirčių visame krašte labai sumažėjo po 1708–1710 m. maro ir valstybės padalijimų. Nemaža įtakos turėjo ir bažnyčios draudimai statytis pirtis ir maudyti jose sekmadieniais. Sovietiniu laikotarpiu per 1987 m. surašymą užfiksuota vos per 30 tūkst. kaimo pirčių.



Pirčių tema – beveik užmiršta

„Sovietmečiu į pirtį buvo žiūrima kaip į pragmatišką dalyką, o ne šventą, kurį reikėtų išstumti iš gyvenimo, todėl pirtys ir išliko. Didelių galimybių skleisti savo pirties kultūrą sovietmečiu neturėjome, nes ji buvo rusiškos pirties šešėlyje, o vėliau paniro į suomių sauną.

Apibendrindamas lietuviškos pirties istoriją pasiremsiu lietuviškos pirties tyrinėtoju, muziejininku, etnopsichologu Stasiu Dauniu, kuris man yra pasakęs: „Etninės pirties hipotezė yra neteisinga.“ Tai reikštų, kad jis, nors ir stengėsi rasti lietuviškos pirties išskirtinumą, gyvenimo pabaigoje to neįrodė. Lietuviška pirtis plačiai visuomenei liko tarsi nežinoma, ir tuomet mano iniciatyva į areną atėjo Lietuviškos pirties akademija. Įkūrėme ją 2003–2004 m. ir pradėjome skleisti lietuviškos pirties kultūrą su šūkiu „Šviesti ir šveisti!“, – pasakoja R. Kavaliauskas.

Pirties akademijos atsiradimas buvo unikalus reiškinys netgi pasauliniu mastu, nes tai buvo pirmoji pirties mokykla, sukurta sąmoningai, remiantis kultūriniu bei istoriniu pagrindais.

„Latviai tuo metu savo pirtyse buvo panirę į ezoteriką ir nacionalinius kašpirovskius (A. Kašpirovskis – sovietinis psichiatras, 9-ojo deš. pabaigoje išpopuliarėjęs hipnozės seansais per televiziją – red. past.). Mes nuo to iš karto atsiribojome. Suomiškos pirties verslo šešėlis užgožė jos kultūrinę istoriją ir misiją, taigi akademija atsirado mitų apie suomišką ir rusišką pirtis kontekste. Atgaivinti lietuviškos pirties kultūrą tapo mūsų akademijos tikslu. Mums teko iš naujo atkasti kaimiškos kultūros klodą ir ieškoti istorinių šaknų bei maudymosi technologijų naudojant rekonstrukcines technikas. Per 20 metų šis tikslas yra pasiektas, ir lietuviška pirtis šiandien jau atsigręžusi į savo šaknis. “, – turi kuo pasidžiaugti R. Kavaliauskas.

Nuo šeimų iki profesionalių

Po poros dešimčių akademijos darbo metų šiandien maga paklausti: ar jos įkūrėją tenkina šiandieninė pirčių kryptis, jų filosofija, ar darbas nebuvo veltui?

„Mokslininko negali tenkinti ar netenkinti realybė – ji yra, kokia yra. Šiandien Lietuvoje yra komercinė pirtininkystė, kultinė pirtininkystė, kai tie patys žmonės kaskart vis susirenka, ir šeimų pirtininkystė savo namų pirtyse. Man labiausiai norėtųsi, kad šeimų pirtininkystė taptų alternatyva profesionaliai pirtininkystei, kad visos šeimos, kaip moka pasidaryti šaltibarščius, taip mokėtų ir tinkamai išsimaudyti pirtyje. Žinoma, kad tai ir vyksta. Aš pats santūriai žiūriu į profesionalią pirtininkystę, bet mes gyvename prekių ir paslaugų visuomenėje, tad pirtis neišvengiamai skleidžiasi ir skleisis vis stipriau kaip buitinė paslauga“, – įžvalgomis dalijasi R. Kavaliauskas.

Pirtininkų individualumo link

Turbūt pirties kultūra neatsiejama nuo pirtininko vaidmens. Kaip jis kito, koks yra šiandien ir ką reiškia tapti pirtininku? Pasirodo, akademijoje pirtininko edukacijos kursai yra vieni populiaresnių. Šeimos pirtininkai mokosi 6 praktines dienas ir laikytis pirties tradicijų – vienas svarbiausių akcentų. O štai profesionaliosios pirtininkystės kursuose pirtininkai dar mokosi kūno komunikacijos meno.

„Profesionalus pirtininkas dažniausiai turi savo darbo stilių, seka kokią nors tradiciją ir išmano savo dirbą. Tačiau šioje srityje vyksta įdomių dalykų. Atėjęs į pirtį žmogus supranta, kad reikia susimokėti, yra netgi sąvoka „malkų mokestis“. Bet išgirdus, kad reikės sumokėti ir už pirtininko darbą, dar vis kyla klausimas „Kodėl?“. Lietuvoje pirtininkai dabar kaip kokie viduramžių amatininkai, dirbę cechuose, grupuojasi pagal mokyklas. Jų pavardės gal mažai žinomos, bet žinomos mokyklos ir klubai, ir pagal tai rimtas pirties gerbėjas gali rinktis pirtininką. Tačiau labai noriu ir tikiu, kad greitai mes pereisime į autorinės pirtininkystės etapą, t. y. atsidursime savo renesanso epochos pradžioje ir būsime vertinami kaip tie dailininkai, galiausiai pradėję pasirašinėti kūrinius ir imti pinigus ne tik už drobę ir dažus, bet ir už darbą“, – sako Lietuviškos pirties akademijos įkūrėjas.



Moterys turi pirties papročius, o vyrai – įpročius

Jeigu keliai nenuvestų į jokias edukacijas, o kieme jau stovi pirtelė, ką reikėtų žinoti kiekvienam žmogui apie akademijos priesaką, kad pirtyje reikia laikytis „tradicinės lietuviškos pirties etikos, pagarbos žmogaus kūnui, krosniai, vandeniui, augalijai“?

„Tradicinės lietuviškos pirties etika – tai visų pirma bendruomeniškumas. Pirtis niekada nebuvo suvokiama kaip individualus žmogaus žingsnis. Viena iš taisyklių, kad vyrai ir moterys į pirtį neina kartu, nes žmogus negali komfortiškai susitapatinti su kita lytimi – kita lytis yra kitas pasaulis. Vyrai eina pirmi, po to moterys, bet čia tik dėl karštumo. Tai ir lyties tapatumo klausimas. Kai su visomis kaimo moterimis eina maudytis mergaitė, ji įgyja tam tikrą edukacinę pamoką, mato savo kūno skleidimąsi nuo vaikystės iki senatvės ir gauna suvokimą, kad jis vienodai gerbiamas. Savęs matymas kūno kitimo cikle irgi yra pirties etikos išdava ir tam tikra psichoterapija, padedanti pereiti amžiaus virsmus, ypač moteriai. Moterų bendruomenė visada nešė lietuviškos pirties etikos kultūrą. Į vyrų pastatytą pirtį moterys tarsi sudėjo programinę įrangą. Taigi moterys turi pirties papročius, o vyrai – pirties įpročius“, – tvirtina pašnekovas.

Pasak jo, pagarba žmogaus kūnui reiškia tai, kad jis ne prievartaujamas, o ilsinamas. „Vadinu tai rezonansiniu principu, kai svarbiausias ne pirtininko numatytas ritualas, o žmogaus kūno poreikis. Kartais būna atvirkščiai: kol pirtininkas neatliko ritualo, tol žmonės turi sėdėti, pagarbiai žiūrėti ir neturėti jokių norų. Pagarba krosniai – tai jos švara. Nereikėtų pilti ant jos alaus ar ko kito, kas pažeistų kvapo švarumą. Tarp pirtininkų yra toks posakis: „Užmušti bobutę“, tai reiškia užpilti vandens kibirą ir išspausti iš krosnies paskutinius syvus. Vyrai išeina laimingi, bet krosnies atžvilgiu toks elgesys nepagarbus. Vandenį taip pat reikia laikyti švarų, nekišti vantų į bendrą indą, geriau vandenį individualizuoti, kiek įmanoma, naudoti tekantį. Pagarba augalijai – tai ne tik tinkamas vantų parinkimas, bet ir deramas jų sudrėkinimas, o svarbiausia – rišimas. Medį reikia gerbti ir nuo jo nuskinti tik tiek šakų, kad nebūtų pastebimas pirtininko apsilankymas. Be to, verta pasidomėti augalų psichosomatiniu poveikiu, jų simbolika“, – pagrindinius pirties filosofijos akcentus vardija R. Kavaliauskas.

Pirties politikos nėra

Lietuviškos pirties akademija šiandien pripažinta nematerialaus paveldo vertybe, tačiau jos įkūrėjui norėtųsi, kad daugiau dėmesio būtų skiriama pačiai pirties tradicijai ir kad tą tradiciją išsaugoti būtų rūpinamasi valstybės lygiu. „Jau Platonas yra sakęs, kad pirčių statyba yra valstybės pareiga, bet pirčių statyba mūsų valstybėje visiškai pamiršta. Be to, valstybė pirties kultūrai turi milžinišką skolą, nes tam tikru metu ji leido privatizuoti daugybę pirčių. O juk jų buvo labai daug. Šiandien UNESCO objektas – Vilniaus senamiestis pirčių lankymo tradicijos, deja, neturi.

Geras pavyzdys galėtų būti Helsinkis, kuriame ne tik buvo išlaikyta sena pirtis, bet atsirado ir dvi naujos. Ne iš poreikio maudytis, o išlaikyti pirties kultūrą. Pas mus to nėra. Lietuviškos pirties akademija šiandien daug prisidėjo prie šeimų ir kaimų pirčių atgimimo, bet prisidėti prie miestų pirčių atgimimo be valstybės paramos neįmanoma ir dėl to labai gaila. Lietuviška pirtis turi savo istorinį langą į Europą, mes galime pasakyti savo žodį ir tai sąmoningai darome“, – savo įkurtos akademijos veiklos prasmę įvardija R. Kavaliauskas.



Projektą „Mūsų kultūrinė atmintis“ iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Metinė paramos suma 4000 Eur]]> https://www.savaite.lt/namieirsode/idejos/18800-gintaro-gaudymas-lietuvos-pajuryje.html https://www.savaite.lt/namieirsode/idejos/18800-gintaro-gaudymas-lietuvos-pajuryje.html 18800 Fri, 09 Aug 2024 23:18:41 +0300 native-yes

Mažosios Lietuvos saugomų teritorijų direkcijos iniciatyva į Nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadą pernai buvo įrašytas gintaro gaudymas Lietuvos pajūryje. Šios vertybės saugotojai – Lietuvos pajūrio vietovėse gyvenantys gintaro gaudytojai, Mažosios Lietuvos saugomų teritorijų direkcijos ir Pajūrio regioninio parko grupės darbuotojai. Prie jų turbūt galima būtų pridėti ir daugybę mūsų pajūrį mėgstančių žmonių, kurie vaikščiodami prie jūros vis žvalgosi, ar bangos neišmes gintaro gabalėlių.

Daiva Červokienė

Užfiksuotas XVII a. dokumentuose

„Nuo senų laikų žmonės visaip bandė išgauti gintarą: kasė iš marių dugno, traukė nardydami, tačiau pagrindinis būdas – gaudymas keseliais, arba graibštais, – kaip buvo, taip ir liko. Gintaro sėmimas keseliais užfiksuotas XVII a. Prūsijos dokumentuose, graviūrose, tačiau manoma, kad amatas – daug senesnis. Baltijos „aukso“ žvejyba, jo rinkimas mūsų pajūryje laisvu ir visiems prieinamu užsiėmimu tapo tik nuo XIX a., nes šimtmečius ši veikla buvo griežtai prižiūrima“, – teigia Lina Misiulytė, Mažosios Lietuvos saugomų teritorijų direkcijos kultūrologė, ruošusi teikimą, kad ši tradicija papildytų Nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadą.

Vertybės aprašyme pažymima‚ kad gintaras gaudomas po audros, įbridus į jūrą netoli kranto ar kiek giliau, pačių gaudytojų pasigamintais įvairių formų ir dydžių įrankiais, kuriuos sudaro ilgas kotas ir prie jo pritvirtintas metalinis lankas su tinkliniu maišu. Kiek gintaro grynuolių pavyks sugauti, priklauso nuo daugelio dalykų: orų sąlygų, audrų gausos ir stiprumo, vėjo, srovių, bangų aukščio ir krypties, gaudytojų žinių ir patirties. Geriausia, kad po audros nurimusios bangos ristųsi į krantą stumdamos viena kitą, tuomet susidariusios srovės pakelia nuo dugno dumblius, pagaliukus, kerpes ir tokias sąnašas kartu su gintarais priplaka prie kranto. Gaudoma pavieniui arba keliese – su šeimos nariu ar bičiuliu: vienas dirba vandenyje graibštu, kitas tarp ištrauktos jūros augalijos ieško gintaro gabalų.

Išskirtinio amato atstovai

Pasak L. Misiulytės, profesionalių gintaro gaudytojų Lietuvoje yra kelios dešimtys, kur kas daugiau mėgėjų, brendančių į bangas nereguliariai. Nors tai sunkus, varginantis, kartais ir pavojingas darbas, nuolat jį praktikuojantiems asmenims tai yra būdas papildomai užsidirbti. Kitiems, vietiniams pajūrio gyventojams ir iš toliau atvykstantiems žmonėms, – maloni pramoga, būdas paįvairinti buvimą pajūryje, naujai pažvelgti į jūrą ir jos dovanas.

„Pasakodami apie gintaro gaudymo amatą gintarautojai sako tam tikras paslaptis perduodantys tik šeimos nariams. Ir dabar Palangoje, Nidoje, Karklėje, Šventojoje, Melnragėje, Giruliuose, Juodkrantėje, kitose Klaipėdos apylinkių vietovėse yra šeimų, kuriose gintaravimu užsiima kelios kartos. Sugautą gintarą kartais apdirba patys gaudytojai, kartais jį parduoda supirkėjams“, – pasakoja L. Misiulytė.



Dievulio taip sutvarkyta...

Į Vilniaus rotušėje vykusį į Nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadą įrašytų vertybių pristatymą atvyko devyni gintaro gaudytojai, keli – ir su namiškiais. Gintarautojai sako, kad jų darbas labai susijęs su gamta ir tradiciniu gyvenimo būdu: jūra, bangos, vėjas, paukščiai, pačių pasigaminami įrankiai...

Mikelis Balčius, gyvenantis Šventojoje, priminė posakį: „Sveikas kaip gintaras“. Niekas nė nežino, kiek senas tas posakis. „Prieš 5–6 tūkstančius metų žmonės pajūryje pradėjo rinktis gintarą. Ta tūkstantmetė gintaro išgavimo istorija nėra gerai ištyrinėta, žinome tik jos fragmentus, kiek geriau – nuo palyginti nesenų, pradedant nuo mano senelio laikų. Gal Dievulio taip sutvarkyta, kad didieji gintaro gabalai, tokie kaip žirgo galvos, atiteko prūsams, mažesni – kumštiniai – klaipėdiškiams, šišioniškiams, kuršiams liko per 3 pirštus, geriausiu atveju – per delną, tiems už Liepojos jūra kartais pabarsto gaidžio ar žvirblio akių, o dar toliau į šiaurę mūsų jūra keliauja tuščiomis rankomis“, – pasakoja gintaro gaudytojas iš Šventosios.

Glaudžiai susiję su gamta

Nidoje gyvenantis Audrius Lukauskas tvirtina, kad netgi pajūrio lapės yra gintaro gaudytojų draugai. „Pučiant vakariui, jūroje formuojasi sąnašos, kaupiasi jūržolės, įvairūs medžio gabaliukai, žuvys, kurias parbloškia didelės bangos jūrai rimstant. Dieną kirai mums parodo, kur yra gintaro, naktį – lapės. Kartu būname prie jūros: mes renkame gintarus, o gyvūnai – kitas jūros gėrybes. Tas glaudus ryšys gyvuoja tūkstančius metų“, – teigia A. Lukauskas.

Pranas ir Ona Zubės, gyvenantys Grabių kaime, Klaipėdos rajone, pasakoja su namiškiais nuo senų laikų patys gaudantys gintarą ir gaminantys gintaro gaminius. „Gintaras – toks užsiėmimas kaip liga, negali sustoti. Žinau daug paslapčių, bet visų neišduosiu“, – sako P. Zubė.

Ona Zubienė atskleidžia, kad jeigu nori rasti gintaro, turi eidamas prie jūros pasiimti amuletą: nusilaužti šermukšnio šakelę ar nusiskinti šermukšnio uogų ir įsidėti į kišenę, tinka ir paparčių vainikėlis. Kartais eini gintarų ir pamiršti pasiimti maišą – tada labai daug jų rasi...

Nidiškis Algirdas Marčius primena ir liaudies mediciną: „Gintaras yra stebuklingas. Turi gintaro, užpili vandeniu – daug kam tinka. Jei suskausta ausį, pasidarai piltuvėlį, įdedi gintaro gabalėlį, jį uždegi, kad dūmas eitų į ausį, – po kelių minučių nebeskauda.“

Kviečia į ekskursiją

Klaipėdiškis gintaro gaudytojas Igoris Osnač jau keliolika metų Lietuvos pajūrio svečiams rengia ekskursijas apie gintarą ir jo rinkimą, gaudymą.

„Gimiau prie Baltijos jūros ir užaugau prie jos. Prisimenu, kaip vaikas būdamas pamačiau pirmus gintarų gabaliukus, pradėjau juos rinkti, vėliau – ir gaudyti gintarus. Manęs niekas to nemokė, pats visko išmokau. Tapau gidu, sumaniau ekskursiją apie gintarą Lietuvos pajūryje. Su jos dalyviais nueiname prie jūros, parodau savo gintaro kolekciją ir akmenėlių, panašių į gintarus, pasimokome juos atskirti. Apsirengiu gintaro gaudytojo aprangą, parodau, kaip gintaras gaudomas įbridus į jūrą, ir kviečiu į Lietuvos pajūrį, pas gidą Igorį“, – sako klaipėdiškis.



Gintaras – tai fosiliniai sakai

Gintaras yra organinės kilmės mineralas, susidaręs sustingus spygliuočių sakams. Dėl savo spalvos ir natūralaus grožio vertintas ir naudotas papuošalams nuo neolito laikų. Gintaras yra paplitęs visame pasaulyje, dažniausiai kreidos periodo ir ankstesnėse uolienose. Pasaulyje žinoma daugiau negu 200 gintaro rūšių, ir kasmet jų vis atrandama naujų. Ekonominę reikšmę turi tik keletas jų rūšių. Baltijos gintaras sudaro daugiau kaip 80 proc. viso pasaulyje randamo gintaro.

Enciklopedijose apie gintaro susidarymą pasakojama, kad kadaise miškuose augo sakingos pušys. Klimatui atšilus, jų sakai ėmė tekėti ant žemės, maišėsi su ja, kietėjo. Susikaupusius sakus iš dirvožemio išplaudavo upės ir nešdavo į jūrą. Ilgainiui, vykstant oksidacijos bei polimerizacijos procesams, sakai virto dabartiniu gintaru. Gintaras gali būti įvairių formų: lašo, varveklio ar kvadratėlio, gali būti skaidrus arba matinis, nepermatomas. Sakams tekant medžio kamienu, prie jų prilipdavo augalų, vabzdžių bei kitų gyvūnų liekanų – taip susidarė vadinamieji inkliuzai.
Gintaro gabaliukų dydis svyruoja nuo 1–2 mm iki kone metro ilgio luitų.

O iš kur gintaro spalvingumas? Žinynai aiškina taip: gintaras atsirado sakams išsiliejus į paviršių. Daug sakų slinko medžio kamienu ant žemės, kietėjo ir tapo gumulais, kiti kaupėsi po žieve ar tiesiog medžio kamiene. Sakams šliaužiant, įvairių spalvų srovės susimaišydavo, susipindavo, todėl gintaras įgijo margą spalvinę struktūrą. Gintaro spalva kinta nuo baltos iki tamsiai rudos, raudonos, tamsiai raudonos, nuo šviesiai geltonos, gelsvos iki ryškiai geltonų ir oranžinių atspalvių. Dėl į sakus patekusių priemaišų jis gali būti nusidažęs ir mėlyna, žalia, juoda spalvomis.



Projektą „Mūsų kultūrinė atmintis“ iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Metinė paramos suma 4000 Eur.]]> https://www.savaite.lt/namieirsode/idejos/18799-biciu-produktai-ir-stiprina-ir-gydo.html https://www.savaite.lt/namieirsode/idejos/18799-biciu-produktai-ir-stiprina-ir-gydo.html 18799 Fri, 09 Aug 2024 23:15:43 +0300 native-yes

Šiemet vasara palanki medunešiui. Tai patvirtina ir bitininkai, iš avilių traukiantys nuo medaus apsunkusius korius. Tačiau darbščiosios bitelės, į avilius nešančios nektarą, dovanoja ir kitų ne mažiau vertingų produktų. Apie juos plačiau pasakoja bičių produktų panaudojimą sveikatinimui tyrinėjanti farmacininkė prof. Sonata Trumbeckaitė.

Meilė Taraškevičienė

Vaikystėje buvome smaližiai ir medaus mėgome pasmaguriauti ne todėl, kad sveika, bet kad saldu, o to saldumo taip norėjosi… Sovietmečiu apie bičių produktų naudojimą gydymui plačiai nebuvo kalbama, nors apie vaistingąsias jų galias buvo žinoma. Apiterapija (lotyniškai apis – „bitė“, o therapeia išvertus iš graikų kalbos reiškia gydymą) – gydymas bičių surenkamais ir jų gaminamais produktais: medumi, žiedadulkėmis, pikiu, pieneliu, nuodais, duona, vašku. Bičių produktai pasižymi biostimuliuojamuoju poveikiu, gerina kraujotaką, audinių regeneraciją, slopina uždegimus, turi daugybę įvairių vertingų organizmui maistinių savybių. „Tačiau reikia ne laukti, kol susirgsime, o naudoti visus sveikatinamuosius produktus prevencijos tikslais“, – tikina profesorė ir pasidžiaugia, kad apiterapija pastaruoju metu populiarėja ir tam tvirtą pagrindą paklojo 2021 m. įsigaliojęs Papildomosios ir alternatyviosios sveikatos priežiūros įstatymas, reglamentuojantis vertimosi papildoma ir alternatyvia sveikatos priežiūra, tarp jų ir apiterapija, sąlygas.

Lietuvoje įkurtos Apiterapeutų asociacijos narė ne vienus metus yra ir prof. S. Trumbeckaitė. Pasak pašnekovės, ši asociacija vienija gydytojus, mokslininkus ir vaistininkus. „Jie viešina žinias apie medaus produktus, neša žinią apie jų naudą sveikatai, organizuoja konferencijas, dalyvauja mokymuose, į juos kviečia atvykti ir visuomenės atstovus“, – pasakoja S. Trumbeckaitė, pabrėždama bičių unikalumą ir svarbą žmonijai bei augalų pasauliui. Iš tiesų apiterapija turi didžiulį ryšį su fitoterapija: bitės ir augalai – tarsi visuma. Medus gali būti suneštas iš vienos ar iš kelių rūšių augalų. Iš kuo įvairesnių augalų gausime bičių produktus, tuo jie bus vertingesni.

Daugelis namuose vartojame medų, žiedadulkes, bičių duoną, rečiau – pikį, tačiau yra dar ir kitų ne mažiau vertingų iš šių vabzdžių išgaunamų produktų. Tai tranų ekstraktas, bičių pienelis, nuodai. Pasak profesorės, užsienyje (Rumunijoje, Japonijoje, Kinijoje ir kitur) gydytojai apiterapeutai kai kurias ligas įveikti bando naudodami bičių įgėlimus, t. y. jų išskiriamus nuodus. Mikroįgėlimai daromi su ištrauktu bičių geluonimi arba gydymui naudojant tepalus su bičių nuodais. Jie paprastai būna skirti sąnarių skausmams malšinti. Įspėjame, kad šiuos metodus gali taikyti tik patyrę gydytojai apiterapeutai, baigę specialius mokymus apiterapijos srityje, turintys didžiulę patirtį, nes bičių nuodai gali sukelti ne tik alergiją, bet ir anafilaksinį šoką, o tai gali baigtis mirtimi.

Šiuo metu daugelis bitininkų prekiauja šviežiu medumi, tačiau šįkart prof. S. Trumbeckaitė dėmesį atkreipia į žiedadulkes, jų savybes, vartojimą ir laikymą, taip pat supažindina su dar dviem itin vertingais bičių produktais – pikiu ir pieneliu.

Žiedadulkės. Jomis apkimba bičių kūnelis, kai jos naršo žieduose rinkdamos nektarą. Tiek nektaras, tiek žiedadulkės yra bičių maistas, tačiau lankydamos įvairius augalus žiedadulkės atlieka ir apdulkinimo funkciją. Vėliau žiedadulkes vabzdys nubraukia ant kojyčių, kur jos sulimpa į gumuliuką. Taigi, darbštuolės namo grįžta ne tik su pilna nektaro medaus pūsle, bet ir su nemenku žiedadulkių kraičiu, kurio dalis atitenka ir bitininkui. Kaip tai vyksta? Žiedadulkės renkamos]]> https://www.savaite.lt/namieirsode/idejos/18026-norintiems-dziaugtis-zaliosiomis-erdvemis-visa-vasara-specialistai-pataria-jomis-pasirupinti-jau-dabar.html https://www.savaite.lt/namieirsode/idejos/18026-norintiems-dziaugtis-zaliosiomis-erdvemis-visa-vasara-specialistai-pataria-jomis-pasirupinti-jau-dabar.html 18026 Tue, 30 Apr 2024 22:11:15 +0300 native-yes

Atėjus pavasariui vis daugiau laiko praleidžiame lauke: džiaugiamės pasirodžiusia žole, besiskleidžiančiais medžių ir augalų žiedais. Tačiau norint, kad aplink namus esančios žaliosios erdvės džiugintų visu šiltuoju metų laikotarpiu, būtina jomis tinkamai pasirūpinti.

Kokius darbus žaliosiose erdvėse verta atlikti šiuo metu pataria daugiabučių priežiūra ir administravimu užsiimančios „Civinity Namai“ darbų vadovė Rūta Aglinskaitė.

Žaliosios erdvės gali pailginti gyvenimo trukmę

Mokslininkai jau ne vienerius metus tiria žaliųjų erdvių poveikį žmogaus gyvenimo kokybei bei sveikatai. Tyrimų rezultatai rodo, kad gyvenamųjų namų žaliosios erdvės daro įtaka juose gyvenančių žmonių gyvenimo trukmei ir ypač sumažina dėl su širdies ir kraujagyslių ligų susijusios ankstyvos mirties riziką.

Pasak 2020 m. tyrėjo Chen ir kt., gyvenimas žalesnėse miestų vietose susijęs su padidėjusiu gyventojų fiziniu aktyvumu, pagerėjusia psichine savijauta ir sumažėjusiu kenksmingu aplinkos poveikiu. 2021 m. mokslininkai Barboza ir kt. suskaičiavo, kad žaliųjų erdvių padidinimas Europos Sąjungos miestuose leistų išgelbėti beveik 50 tūkst. žmonių gyvybių per metus.

Žaliųjų erdvių svarba yra akivaizdi, o jomis pasirūpinti nėra taip sudėtinga, kaip gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio.

Norint džiaugtis sveika veja pavasarį reikia ją atgaivinti

Atėjus pavasariui būtina pasirūpinti žaliosiose erdvėse esančia veja, nes po žiemos ji dažnai būna užteršta įvairiomis organinėmis medžiagomis bei piktžolėmis, dirvožemis stokoja maistinių medžiagų, vandens bei deguonies, o kai kurie plotai gali būti išdžiūvę.

Pasak R. Aglinskaitės, pirmiausia reikia veją išvalyti: sugrėbti po žiemos likusius lapus, šakas ir šiukšles, o po to tinkamai pasirūpinti dirvožemiu veją skarifikuojant, aeruojant bei patręšiant.

„Vejos skarifikavimas atliekamas specialia įranga, kuri suraižo dirvą ir taip padaro vietos naujų vejos daigų dygimui. Tuo tarpu aeravimo metu žolė yra subadoma, o dėl atsiradusių plyšių dirvoje padidėja vejos pralaidumas vandeniui ir deguoniui. Abu šie darbai svarbūs norint atgaivinti senstančią, po žiemos išvargintą veją, kurią galiausiai reikia patręšti,“ – sako specialistė.

Pasak specialistės, jeigu vejoje matomi išdžiūvę plotai, juos atnaujinti galima atsėjant sunykusias vietas ir jas mulčiuojant.

Pavasaris - geras metas pasirūpinti gėlynais ir alpinariumais

Pavasaris, taip pat puikus metas pasirūpinti kiemuose esančiais gėlynais – juos reiktų išvalyti nuo po žiemos užsilikusių lapų ir spyglių, taip pat išravėti piktžoles, gėlynuose ir alpinariumuose augančius augalus patręšti ir nupurkšti preparatais, saugančiais nuo ligų ir kenkėjų.

„Jeigu rudenį nepasirūpinote želdinių suplanavimu, tai galite padaryti dabar. Sugrėbus medžių lapus ir sutvarkius teritoriją gerai matosi bendras žaliosios erdvės vaizdas, o jį matydami galima spręsti, kokių augalų yra per daug, kurie augalai peraugę, kuriuos reikia išgenėti, pašalinti ar atsodinti,“ – sako R. Aglinskaitė.

Kokius augalus galima sodinti pavasarį

Norėdami atnaujinti žaliąsias erdves galite pasodinti naujų gėlių, kurios džiugintų visą šiltąjį metų laikotarpį.

Pasak specialistės, pavasarį dažniausiai sodinamos šalčiui atsparesnės gėlės, nes oro temperatūra nuolat kinta, o naktimis vis dar gali pasirodyti šalnos.

„Tiek daugiabučių namų, tiek individualių namuose kiemuose labai tinka auginti svogūnines gėles, tokias kaip lelijos, irisai, jurginai, kanos, nes jos išdygsta gana anksti, o žaliuoja visą vasarą bei rudenį. Daugiabučių namų kiemuose taip pat rekomenduojame sodinti vėdrynus, jurginus, nes jie nėra lepūs, reikalauja mažai priežiūros. Planuojant gėlynus rekomenduojame nepamiršti ir krūmų, kurie žydį nuo ankstyvo pavasario - tam puikiai tinka forsitijos, raugerškiai,“ – sako R. Aglinskaitė.

Sutvarkius žaliąsias erdves nepamirškite ir tinkamo atliekų rūšiavimo

Iš vejos ir gėlynų surinktas šiukšles derėtų tinkamai pašalinti. Specialistė primena, kad tokios biologinės atliekos gali būti kompostuojamos, išmetamos į žaliųjų atliekų surinkimo konteinerius arba išvežamos į kompostavimo aikšteles.

„Žaliosios atliekos negali būti metamos į mišrių atliekų konteinerius, jas taip pat draudžiama deginti. Tvarkydami mūsų prižiūrimų daugiabučių namų aplinką visas biologines atliekas surenkame iš išvežame į tam skirtus sąvartynus ar atliekų surinkimo aikšteles, tai skatiname daryti ir kitus,“ – sako specialistė.]]> https://www.savaite.lt/namieirsode/idejos/17531-vdu-botanikos-sode-atidaroma-nauja-erdvi-drugiu-ekspozicija.html https://www.savaite.lt/namieirsode/idejos/17531-vdu-botanikos-sode-atidaroma-nauja-erdvi-drugiu-ekspozicija.html 17531 Wed, 06 Mar 2024 11:29:08 +0200 native-yes

Pavasarį Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Botanikos sodas Kaune pasitinka su visiškai nauja ekspozicija oranžerijoje: po naujai įrengtą, erdvią ir moderniai drugių poreikiams pritaikytą patalpą – Tropinį drugių sodą – sklando ir ant specialiai parinktų augalų tupia drugiai iš viso pasaulio.

Kauniečiai ir miesto svečiai į šiluma ir žalumu alsuojančią parodą kviečiami nuo kovo 8 d. Kas savaitę naujų drugių sulaukianti paroda bus eksponuojama iki gegužės vidurio.

„Drugių parodas VDU Botanikos sode rengiame jau bemaž aštuonerius metus. Vis pasvajodavome apie specialiai jiems pritaikytą, estetiškai ir technologiškai moderniai įrengtą patalpą. Vaizduotę sužadina ir įkvepiantys kolegų iš viso pasaulio botanikos sodų pavyzdžiai – kai tiek atogrąžų, tiek medingieji augalai oranžerijose eksponuojami kartu su drugeliais. Tad pagaliau ši svajonė tapo realybe – atidarėme svetingą tropinį sodą su drugiais, kurio bendras plotas sudaro net 77,49 kvadratinius metrus ir kur pakviesime iš arti pažvelgti į drugių gyvenimo ciklą ir pajusti šių trapių būtybių žavesį jų aplinkoje“, – pasakoja viena iš ekspozicijos sumanytojų ir kūrėjų, VDU Botanikos sodo Paslaugų ir edukacijų skyriaus vadovė Kristina Mulevičienė.

Naujojoje oranžerijos erdvėje įkurdintiems drugiams reikiamą temperatūrą ir drėgmę užtikrina moderni automatinė įranga. Tropinę atmosferą kuria specialiai parinkti augalai, kurie natūraliai auga drėgnuosiuose tropikų miškuose: laipiojančios lianos (monsteros, sukiliai bei filodendrai), natūraliose augimvietėse paprastai ant medžių augantys epifitai (orchidėjos, bromelijos bei miško kaktusai, daugiausiai – ripsaliai), taip pat iš tropinių Pietryčių Azijos miškų kilusios gražialapės žingenės.

Lankytojai galės stebėti ne tik drugių maitinimąsi, žaismingą skrydį erdviose patalpose, bet ir iš arčiau susipažinti su drugio gyvenimo ciklu – dalis drugių lėliukių kabinama ant bambuko kartelių tarp augalų, kita dalis ritasi stikliniame inkubatoriuje. Ekspozicijos drugiai nuolat keičia vieni kitus – kas keletą savaičių atkeliauja naujos lėliukių siuntos.

Daugiausia eksponuojama drugių rūšių iš Filipinų, taip pat iš Pietų Amerikos, Afrikos. Tačiau drugių rūšys siuntose kiek keisis, tad apsilankę parodoje po mėnesio, galite pamatyti jau visai kitus draugius, nei matėte prieš tai.

Šiuo metu jau išsiritę ir plasnoja apie šimtas atogrąžų drugių: didžiausi – Morpho ir Caligo genčių drugiai, lėtai ir grakščiai skrenda Idea leuconoe, vikriai ir greitai skrieja Parthenos sylvia. Kai kurie jų tampa ypač aktyvūs šviečiant saulei – pavyzdžiui, Papilio gentis, o kiti suaktyvėja lengvoje prieblandoje – kaip kad Caligo gentis.

Kaip sako parodos kuratorė Edita Braun, apsilankius Tropiniame drugių sode patartina neskubėti ir įdėmiai įsižiūrėti: drugiai neretai slapstosi tarp augalų lapų, kybo ant lianų ar džiovina sparnus ant įvairių patalpos atbrailų.

Artimiausiose siuntose laukiami Charaxes brutus, Heliconius charitonius, Papilio thoas, Pachliopta kotzebuea, Archaeoprepona demophon, Caligo atreus, Tithorea harmonia ir kitų drugių lėliukių.]]>