https://www.savaite.lt/ lt https://www.savaite.lt/namieirsode/augintinis/19114-tradicinis-arimas-arkliais-ir-sios-tradicijos-saugotojai.html https://www.savaite.lt/namieirsode/augintinis/19114-tradicinis-arimas-arkliais-ir-sios-tradicijos-saugotojai.html 19114 Sat, 14 Sep 2024 09:56:56 +0300 native-yes

Šiandien mūsų pasaulis labai sparčiai keičiasi, modernėja ir žemdirbystė, tačiau turbūt dar visuose šalies regionuose rastume žmonių, kurie savo žemės sklypą suaria arkliais, o ne traktoriais. Nacionalinį Nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadą pernai papildė tradicinis arimas arkliais – visoje šalyje ilgus šimtmečius kultivuotas žemės dirbimo būdas. Šios tradicijos teikėjai yra Lazdijų kultūros centras ir Lazdijų krašto artojų bendruomenė, puoselėtojai – šią bendruomenę sudarantys ūkininkai. Tad susipažinkime su keletu jų.

Daiva Červokienė

Lazdijų krašte sėkmingai gaivinama gilias šaknis turinti, tačiau daugelyje Lietuvos vietų jau išnykusi arimo arkliais tradicija. Kaip teigia Lazdijų kultūros centro direktoriaus pavaduotoja kultūrinei veiklai režisierė Ingrida Neverdauskienė, toks palyginti nederlingos dzūkų žemės dirbimo būdas praktikuojamas nedideliuose ūkiuose, kurių yra apie dvidešimt.

„Daugumos šių ūkių savininkai yra brandaus amžiaus žmonės, išmokę arti arkliais ankstyvoje jaunystėje iš tėvų ir senelių. Šie ūkininkai yra įsigiję mažiau modernios technikos ir vis dar aria arkliais, naudoja arklio traukiamus plūgus. Džiugu, kad jie daug bendrauja su kitais tradicinį arimą praktikuojančiais ūkininkais, palaiko vieni kitus“, – pasakoja I. Neverdauskienė.

Pirmosios vagos šventės. Pasak Lazdijų rajono kultūros specialistės, tradicijos gaivinimą ir artojų bendruomenės gausėjimą Lazdijų krašte lėmė nuo 2000 m. kasmet Veisiejuose vykstančios Pirmosios vagos šventės, sutraukiančios po keliasdešimt įvairaus amžiaus vyrų, moterų, net jaunuolių iš Dzūkijos ir kitų Lietuvos regionų. Artojai varžosi dėl geriausių artojų vardo ir vertingų prizų.

Šios nematerialaus kultūros paveldo vertybės aprašyme nurodoma: „Šios varžybos sugrąžino arimą arkliais į didesnio būrio Lazdijų krašto gyventojų kasdienybę – artojai kasmet kruopščiai ruošiasi, treniruojasi praktiškai pritaikydami tradicinį arimo būdą dirbdami savo, kaimynų, bičiulių laukus. Įgūdžiai, technologija, įnagiai kai kuriose šeimose perduodami iš kartos į kartą.“

Varžosi senelis ir vaikaitis. Pristatyti tradicinio arimo arkliais į renginį Vilniaus rotušėje buvo atvykę dešimt Lazdijų krašto ūkininkų – labai vyriška kompanija. Algimantas Antanas Macionis buvo atvažiavęs su sūnumi Linu ir vaikaičiu Roku. Verstaminų kaime gyvenantis vyras po šventės pasakojo išmokęs arti būdamas 12 metų, mokydamasis šeštoje klasėje. Tada žemelę suarė tarybiniame ūkyje dirbusio dėdės arkliais. 1975-aisiais, po tarnybos kariuomenėje baigęs agronomijos mokslus, vaikinas įsidarbino stipriame Dusios kolūkyje ir įsigijo porą arklių. Ir arti visus tris savo sūnus išmokė, o pernai – ir anūką Roką, kuriam šiemet sukako dvylika metų.



„Man žemukė, arkliai, visi gyvuliai yra labai prie širdies. Ir arti man nuo mažumės patinka, taip miela žemukę dirbti. Ir vaikams tai prie širdies. Gal ir negerai – kaime sunku, pasirinkęs kitą darbą gal lengviau gyventų, bet mūsų tokis kraujas – taip dirbo mano tėtis, senelis. Visi – prie žemės. O arklys – ne tik priemonė arti, tai žmogaus bičiulis“, – dzūkiškai porina A. A. Macionis, šiemet Pirmosios vagos šventėje apdovanotas kaip vyriausias artojas.

Rokas Macionis, senelio Antano vis dar Rokučiu vadinamas, šiemet antrą kartą dalyvavo ir Pirmosios vagos šventėje ir joje buvo apdovanotas kaip jauniausias akliais artojas. „Man patinka arkliai. Kartais duodu jiems žolės“, – nedaugžodžiauja jauniausias Lazdijų krašto artojas. O jo senelis priduria, kad kumelės, ypač abu Macionių turimi kumeliukai, labai domina visus vaikaičius.

Išmokdavo nepastebimai. Šventežerio miestelyje gyvenantis ūkininkas Bernardas Blažauskas pasakoja, kad anksčiau kaimo vaikinai arti išmokdavo kone nepastebimai. Pats Bernardas prie arklių – nuo mažens. Vieni iš pirmųjų jo atsiminimų, tarsi per miglas, kai tėtė laukuose jį užkeldavo ant arklio. Tėtė darydavo vagas, o jis – raitas ant arklio. Kartais jį pavedžiodavo, vėliau vaikui jau duodavo palaikyti už plūgo... Taip ir įsivažiavo: paardavo, pailsėdavo, vėl paardavo... Vyras sako nė nežinantis, kokio amžiaus būdamas išmoko arti ir pradėjo tai daryti, bet aria iki šiol.

„Mano ūkis – daugiausia ganyklos žirgams ir šienui paruošti. Pasėju kelis hektarus žieminių rugių, avižų, miežių – gyvuliams pašarui“, – pasakoja B. Blažauskas. Jo teigimu, vienodas darbo būdas ir priemonės jungia žmones: Lazdijų rajono artojai daug bendrauja, pasiskambina pasiteirauti, kaip kuriam sekasi, prireikus pasitarti ar vienas kitam padėti, su šventėmis vieni kitus pasveikina.

Rudenino arimo talkos. Pernai A. A. Macionio ūkyje ir rudeninio arimo talka vyko. Susirinko Alytaus krašto artojai šeštadienį, rugpjūčio 26-ąją. Kaip prisimena ūkio šeimininkas, tąsyk buvo labai karšta diena, svilino daugiau kaip 30 °C karštis. Buvo numatyta suarti 5 ha žemės, kone 30 artojų susirinko, buvo 8 arkliai, 5 plūgai, 3 akėčios. Labai greitai darbas buvo baigtas. „Lauke vagos – 140 m ilgio, apari 2–3 kartus, tada kas nors kitas perima – rimto darbo net nebuvo“, – sako A. A. Macionis.



Pašnekovo žodžiais, „pasėjo rugučius, sudygo jie greitai, puikiai atrodė lengvoj žemelėj, o žiemą nepasnigus šalčių užmetė, vasarą didelės vėtros prasiautė – teko rugiams iškentėti“. Ūkininkas džiaugiasi, kad rugius pavyko nuimti, nukulti. Derlius buvo vidutinis, tad tikėjosi, kad rugių ir gyvuliams bus, galbūt ir duonutės išsikeps. Tiesa, gyvulių pašarui jų vienų neužtektų – reikėtų ir maišo kviečių, avižų, vikių.

Šiemet rudeninio arimo talka vyko arimo arkliais tradicijos puoselėtojo Manto Sujetos ūkyje. Tik vyrai arė ne pačiame Šventežeryje, kur ūkininkas gyvena, o gretimame kaime, kur yra jo 6 ha laukas.

Stiprina bendruomenę. M. Sujeta pasakoja ariantis nuo 13 metų. Dvylikametis pradėjo domėtis šiuo darbu – jo senelis ir dėdė arė arkliais. „Paprašiau pabandyti ir man duoti padirbėti. Senelis taip detaliai viską paaiškino, kad iš karto pavyko“, – prisimena jaunasis ūkininkas.

Trylikametis Mantas jau dalyvavo Pirmosios vagos šventėje Veisiejuose ir laimėjo pirmąją vietą. Nuo tada jis dar labiau susidomėjo arimu. „Taip ir užsikabinau. Nuo to laiko saugau arimo arkliais tradiciją“, – sako pašnekovas.

Paskutinę šios vasaros dieną, rupjūčio 31-ąją, į M. Sujetos lauką Burokavo kaime susirinko rajono ūkininkai į rudeninio arimo talką. Porą hektarų vyrai suarė arkliais, išakėjo, pasėjo rugius ir užakėjo.

„Rudeninio arimo talkos, kurias planuojama kasmet rengti vis kito ūkininko žemėje, stiprina bendruomenę, ugdo pagarbą darbui, žmogui ir pačiai tradicijai – arkliu ir plūgu suartas, apakėtas laukas apsėjamas rugiais, prie pietų stalo talkos iniciatoriui įteikiamas duonos kepalas, ąžuolo vainikais pagerbiami vyriausias ir jauniausias artojai“, – taip talkų reikšmė nusakoma nematerialaus kultūros paveldo vertybės aprašyme.

Senosios tradicijos nepamirštos. M. Sujeta teigia, kad arimas susijęs su daugybe liaudies žinijos dalykų ir tradicijų. Štai pavasarį patariama nepradėti žemės judinti iki Jurginių, kol nenugriaudės Perkūnas. Ūkininkas paiso šio patarimo, tačiau, vos sulaukęs Jurginių, jau skuba į laukus – kaip darė ir jo seneliai bei daugybė prosenelių kartų, tikėdamiesi gero derliaus. Paima aparti ir kelis margučius ar riekę duonos – tai padaryti taip pat ragina tradicijos. „Mat mūsų proseneliai sėjos pradžią siedavo su gamtos reiškiniais ar tam tikromis datomis. Stengiuosi į tai atsižvelgti. Ir manau, kad tai ne prietarai, o vertinga patirtis, senoji išmintis“, – įsitikinęs jaunasis ūkininkas.

„Lazdijų krašto visuomenės palaikomos arimo arkliais tradicijos gaivinimas kelia ūkininkų artojų savivertę, skatina tvarų ir ekologišką žemės dirbimą, paremtą senomis Lazdijų krašto tradicijomis, etnokultūrine patirtimi, žmogaus bendryste su žirgu, arkliu“, – rašoma Lazdijų kultūros centro ir Lazdijų krašto artojų bendruomenės teikime šią tradiciją įtraukti į Nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadą.

Pavasarį – vėl tradicinė šventė. „Esame labai turtingi ir laimingi, kad arimas gyvas ne tik liaudies dainose ir pasakojimuose ar muziejuose, bet ir realybėje“, – tarsi apibendrina Lazdijų kultūros centro direktoriaus pavaduotoja.

O ateinančių metų balandžio mėnesį Kailinių kaime, Veisiejų seniūnijoje, vėl bus rengiama Pirmosios vagos šventė, į kurią, kaip pabrėžia jos organizatoriai, kviečiami visi – rajono gyventojai, svečiai, neabejingi arimo tradicijoms, žirgams, ir tie, kurie mėgsta leisti laiką draugų būryje. Pirmosios vagos šventėje vyksta ir jomarkas, kepama kiaušinienė.



Projektą „Mūsų kultūrinė atmintis“ iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Metinė paramos suma 4000 Eur.]]> https://www.savaite.lt/namieirsode/augintinis/18456-sunu-mityba-vasara-3-dalykai-ka-reiketu-pakeisti-prasidejus-karsciams.html https://www.savaite.lt/namieirsode/augintinis/18456-sunu-mityba-vasara-3-dalykai-ka-reiketu-pakeisti-prasidejus-karsciams.html 18456 Tue, 18 Jun 2024 09:14:43 +0300 native-yes

Temperatūra kyla – ir vėl šią savaitę grįžta karšta vasara. Mums tai džiaugsmas, tačiau karščiai šunims yra sudėtingas metas. Vienas iš būdų neišleidžiant daug pinigų pagerinti jų gyvenimo kokybę itin karštomis dienomis – tiesiog pakoreguoti mitybą.

Daugiau vandens

Kaip ir žmonės, šunys per karščius geria daug daugiau nei įprastai. Tai apsaugo nuo dehidratacijos ir padeda atvėsti. Todėl šuo turi visada turėti prieigą prie šviežio vandens, o karštomis dienomis nepamirškite jo kuo dažniau keisti.

Į pasivaikščiojimus visada pasiimkite vandens buteliuką ir sulankstomą kelioninį dubenėlį – jie užima nedaug vietos, o augintiniui vandens galėsite duoti bet kokiomis sąlygomis. Jeigu jūsų keturkojis didžiąją dienos dalį praleidžia namų sode, verta patikrinti, ar vanduo dubenėlyje nebuvo netyčia išpiltas. Lauke stovinčiame dubenėlyje esantį vandenį reikėtų keisti kuo dažniau.

Tiesa, nereikėtų susigundyti karštu metu šuniui duoti ypač šalto vandens ar juo labiau – su ledo kubeliais. Optimali vandens temperatūra šuniui vasarą yra vėsi, bet ne šalta. Kitaip tai bus greitas kelias į peršalimą.

Daugiau šlapio maisto

Jau aišku, kad vanduo šuniui vasarą yra be galo svarbu. Tačiau nereikia pamiršti, kad jo gaunama ne tik lakant, bet ir su maistu. Dėl to gera mintis vasarą šuns mityboje bent dalį įprasto sauso maisto pakeisti šlapiu konservuotu. Tokiuose drėgnumas paprastai būna didesnis nei 60 proc., tad jis geriau aprūpins šuns organizmą skysčiais.

Verta išbandyti ir visiškai skystą maistą – specialiai šunims skirtas sriubas, kurios praturtintos ir naudingomis medžiagomis, pavyzdžiui, vištiena, pastarnokais, morkomis. Šis pokytis bus ypač reikšmingas šunims, kurie dėl kokių nors priežasčių nelaka pakankamai vandens.

Tačiau drėgnas maistas nereiškia sultingo šašlyko ar kepsnio gabaliuko. Vasara mūsų šalyje yra nesibaigianti grilio šventė, o keptos dešrelės, kepsniai, šonkauliukai kiekvienam šuniui kvepia nepaprastai apetitiškai. Tačiau toks keptas maistas ne tik nenaudingas keturkojui, bet gali ir pakenkti, todėl juo nesidalinkite su augintiniu. Žymiai geriau jam parūpinti būtent gyvūnams skirtų skanukų.

Daugiau šviežumo

Kaip karštą dieną šviežius produktus vengiate palikti saulėtoje ar šiltoje vietoje, ta pati taisyklė galioja ir gyvūnų maistui. Aukšta temperatūra taip pat nėra palanki šviežumui išlaikyti.

Per karščius ne pati geriausia mintis nuolat laikyti maistą indelyje. Tai ypač svarbu kalbant apie šlapią maistą, nes dėl aukštos temperatūros jis greičiau genda. Todėl dubenėlį reikėtų paimti po 20 minučių, kad išvengtumėte apsinuodijimo maistu rizikos.

Tokį ėdalą taip pat reikia laikyti dėmesingai. Jį saugu valgyti dar 1-2 dienas po atidarymo – su sąlyga, kad šlapias maistas laikomas šaldytuve. Tačiau saugiausia ir patogiausia bus pirkti maistą vienkartinėse pakuotėse, kad šuo iškart suėstų visą porciją.

Nors uždarytą šlapio ir sauso maisto pakuotę galima laikyti kambario temperatūroje, nepalikite jo bet kur. Geriausia vieta bus sandėliukas, tiks ir uždara virtuvės spintelė. Maisto pakuočių nereikėtų statyti saulėtoje vietoje, ant palangės ar virtuvės stalviršio arčiau lango. Apskritai vasarą ypač turėtume patikrinti maisto kokybę prieš duodami jį savo augintiniui. Konsistencijos, kvapo ar spalvos pokyčiai gali reikšti, kad maistas sugedo.

BNS inf.]]> https://www.savaite.lt/namieirsode/augintinis/17708-sunu-dresuotoja-pataria-kaip-elgtis-jei-jus-puola-suo.html https://www.savaite.lt/namieirsode/augintinis/17708-sunu-dresuotoja-pataria-kaip-elgtis-jei-jus-puola-suo.html 17708 Tue, 26 Mar 2024 12:32:32 +0200 native-yes

Po truputį šylant orams vis daugiau laiko leidžiame gamtoje ir parkuose, neretai ir su savo keturkojais augintiniais. Draudikai skaičiuoja, kad būtent šiuo metu išauga augintinių padaromų žalų skaičius, o dažniausiai pranešama apie su šunimis susijusias žalas – svetimo turto sugadinimą ar net žmonių sužalojimus. Ekspertai pataria, kaip tinkamai pasirūpinti savo augintiniais, kad jie nepridarytų žalos aplinkiniams, bei kaip elgtis susidūrus su agresyviu šunimi.

Atvejų padaugėja pavasarį

Dažnai girdimas šunų augintojų užtikrinimas, kad jų augintinis tikrai nekanda, deja, ne visada atitinka realybę. Šių ir kitų gyvūnų elgesys gali palikti ne tik ilgai negyjančių žaizdų, sužaloti kitus asmenis bei gyvūnus ar suniokoti turtą, bet ir gerokai patuštinti piniginę – kai žala padaroma pašaliniams žmonėms, tenka dengti ir tūkstančius eurų siekiančias sąskaitas.

Kaip pastebi draudimo bendrovės atstovė Aušra Jusė, atvejų, kai šuo grybšteli kitam žmogui, suplėšo jo drabužius ar pridaro kitokios žalos, skaičius įprastai išauga pavasarį, žmonėms vis daugiau laiko leidžiant gamtoje – parkuose, miškuose ar kitose viešose vietose.

„Dažniausiai dėl šunų elgesio nukenčia kiti asmenys ar jų turtas. Jie, vedžiojami be pavadėlio ar antsnukio, viešose erdvėse gali sužeisti žmones, ypač vaikus. Kartais tai baigiasi ir labai baisiomis nelaimėmis, po kurių nukentėjusiems gali prireikti ilgo gydymo ir net plastinių operacijų. Tokiais atvejais dažniausiai prašoma ir nemažų kompensacijų, kreipiamasi ne tik dėl turtinės, bet ir neturtinės žalos, tenka padengti advokatų išlaidas. Todėl auginantiems gyvūnus vertėtų apsvarstyti ir civilinės atsakomybės draudimo įsigijimą“, – pataria A. Jusė.

Vedžioti – tik su pavadėliu

Šunų akademijos „WonderDog“ įkūrėjos bei dresuotojos Grėtės Krutovienės teigimu, dažniausiai skaudžias nelaimes lemia keturkojų šeimininkų neatsakingas elgesys, pavyzdžiui, šuns vedžiojimas be pavadėlio ar antsnukio.

„Viešose vietose šunį visuomet reikėtų vedžioti su pavadėliu, o jei jis agresyvus, tai ir su antsnukiu. Net jei šuo yra draugiškas, nereikėtų jam leisti bėgti prie kitų žmonių ar šunų, nes gali nutikti įvairių nemalonių situacijų. Niekada negali žinoti – gal kitas žmogus bijo šunų, gal jo vedžiojamas augintinis yra baikštus ar atvirkščiai – agresyvus, bei gali sužeisti draugiškai pribėgusį šunį“, – kalba G. Krutovienė.

Specialistė įspėja, kad numatyti ar šuo elgsis agresyviai tikrai nėra lengva – reikia labai gerai gebėti skaityti šuns kūno kalbą, be to, kai kurie ženklai gali būti dviprasmiški. Pavyzdžiui, įprasta galvoti, kad uodegą vizginantis šuo yra nusiteikęs draugiškai, bet jei tuo pat metu šuns kūnas yra įsitempęs, tai jau gali rodyti, kad iš tiesų šuo nėra draugiškai nusiteikęs.

Kaip elgtis, jei šuo puola?

Pasak dresuotojos, būtent šuns kūno įtampa dažniausiai ir gali įspėti apie nedraugiškai nusiteikusį gyvūną – nesvarbu, ar jis įsitempęs dėl to, kad yra agresyvus, ar dėl to, kad bijo – tokio gyvūno reikėtų vengti, nes kartais šunys kanda ir iš baimės, tiesiog bandydami apsiginti. Šuns baimę gali išduoti ir kiti ženklai – išsigandęs gyvūnas dažnai susiriečia, žemai nuleidžia uodegą, pradeda daug laižytis ar nusukinėti galvą. O agresyviai nusiteikęs šuo kaip tik elgsis priešingai – krūtinė bus atstatyta į priekį, uodega ir galva pakelta aukštai, žvilgsnis koncentruotas.

„Pastebėjus įsitempusį, galimai agresyvų gyvūną, reikėtų elgtis ramiai – lėtai kvėpuoti, nedaryti staigių judesių, vengti akių kontakto, netgi bandyti švelniai nusisukti nuo tokio šuns, tam, kad jis pamatytų, jog nenorite konflikto ir jokios grėsmės jam nekeliate. Jei nepaisant ramaus elgesio šuo vis tiek puola, reikėtų ne bėgti, o aplink esančiais daiktais bandyti prisidengti kūną – pavyzdžiui, pasinaudojant striuke ar kuprine „blokuoti“ šunį. Panašiai reikėtų elgtis ir nedraugiškam šuniui puolant jūsų augintinį – užstoti jį savo kūnu, nes dažniausiai agresyvus šuo puola būtent kitą gyvūną, o ne jo šeimininką. Blogiausia tokiu atveju savo augintinį už pavadėlio kelti į viršų – lieka rizika sužeisti savo šuns trachėją. Taip pat nerekomenduojama bandyti atitraukti šunis vienas nuo kito arba bandyti atplėšti savo augintinį – tai sukelia net daugiau rizikos ir žalos, nes gali sukelti sunkius sužalojimus, plėštinės žaizdos“, – patarimais dalijasi G. Krutovienė.]]> https://www.savaite.lt/namieirsode/augintinis/15514-kasdienes-augintiniu-prieziuros-abc-svarbiausi-patarimai.html https://www.savaite.lt/namieirsode/augintinis/15514-kasdienes-augintiniu-prieziuros-abc-svarbiausi-patarimai.html 15514 Sat, 15 Jul 2023 10:31:21 +0300 native-yes

Siekiant savo augintiniams užtikrinti geriausias gyvenimo sąlygas, itin svarbu nepamiršti ir tinkamos gyvūnų priežiūros. Reikia kasdien rūpintis gyvūnų kailiu, prižiūrėti jų ausis, akis, pėdutes, nepamiršti maisto papildų ir reguliarių maudynių. Kokie yra kasdienės augintinių priežiūros patarimai ir kokie požymiai rodo rimtesnes gyvūno sveikatos problemas?

Nepamirškite maisto papildų

Augintiniams, kaip ir žmonėms, reikalinga subalansuota mityba. Spęsdami, kokį maistą pirkti savo augintiniams, šeimininkai turi užtikrinti, kad augintiniai gautų reikiamą baltymų, angliavandenių, riebalų, vitaminų ir mineralų kiekį, būtiną jų augimui, energijos lygio palaikymui, imuninės sistemos veiklai ir bendrai sveikatai.

Ekspertai pastebi, kad dažniausiai subalansuota mityba patenkina augintinio mitybos poreikius, tačiau siekiant optimalaus rezultato, rekomenduojami ir maisto papildai.

Papildai gyvūnams būna įvairių formų – tabletės, kramtomieji skanukai, milteliai ir skysčiai. Augintinių šeimininkai dažnai domisi papildais šunų kaulams ir sąnariams bei kailiui ir odai, o auginantys kates linkę pirkti vitaminus, skirtus palaikyti tinkamai širdies veiklai.

Ypač svarbu suprasti, kad maisto papildai ir vitaminai negali pakeisti subalansuotos mitybos. Rekomenduojame kreiptis į veterinarijos gydytoją, kad šis patartų, kokia dieta ir papildai labiausiai atitinka konkrečius jūsų augintinio poreikius.

Kailis – augintinio sveikatos atspindys

Augintinio odos ir kailio būklė tiesiogiai priklauso nuo jo mitybos ir bendros sveikatos būklės. Per didelis šėrimasis, odos išsausėjimas, niežėjimas ar paraudimas – šie simptomai gali pranešti apie rimtesnes augintinio sveikatos problemas.

Paprasčiausia priemonė, padėsianti užtikrinti sveiką augintinio kailį – reguliarus šukavimas. Anot specialistų, norint, kad gyvūno kailis nesiveltų bei nesiformuotų sąvėlos, ilgakailius augintinius šukuoti reikėtų kasdien, o vidutinio ir trumpo kailio gyvūnus pakanka pašukuoti 1–2 kartus per savaitę. Šukavimas taip pat padeda pašalinti nešvarumus, gerina kraujo apytaką bei paskirsto natūralius odos aliejus – taip kailis išlieka sveikas ir blizgantis.

Gyvūnams skirtos šukos ir šepečiai skirstomi pagal kailio rūšį. Trumpaplaukiams augintiniams šukuoti tinka guminė šukavimo pirštinė, grėbliukas ar šukos trumpais dantukais. Tankesniam, storesniam kailiui tiks retesni dantukai, plonesniam – tankesni.

Ilgaplaukių šunų kailio priežiūrai puikiai tinka vieliniai šepečiai, pagaminti iš itin tankių ir plonų vielučių – jais patogu šukuoti susivėlusias vietas, pašalinti iš kailio nešvarumus.

Augintiniams būtinos maudynės

Gyvūnus patartina maudyti kartą per 3–4 mėnesius. Jei jūsų augintinis praleidžia itin daug laiko lauke – jį maudyti reikėtų dažniau, maždaug kas 6 savaites. Svarbu atminti, kad per dažnas maudymas gali sutrikdyti kailio apsaugines funkcijas ir išsausinti odą.

Renkantis priemonės maudynėms, rekomenduojama rinktis šampūnus ir kondicionierius, pagamintus naudojant tik natūralius ingredientus, kadangi augintinių oda yra plonesnė, tad kartu ir jautresnė.

Specialistai įspėja – nenaudokite žmonėms skirtų plaukų priežiūros priemonių, beveik visos jos yra rūgštinės, o tiek kačių, tiek šunų oda yra šarminės terpės. Maudydami augintinį savo šampūnu išbalansuojate jo odos PH lygį, oda tampa pažeidžiama išoriniams dirgikliams ir bakterijoms.

Akių ir ausų priežiūra – taip pat svarbi

Gali atrodyti, kad augintiniai akių bei ausų švara pasirūpina patys. Tačiau, keičiantis šunų gyvenimo įpročiams ir praleidžiant vis daugiau laiko uždarose patalpose, gyvūnų akių ir ausų higiena turi padėti pasirūpinti šeimininkai.

Miego metu gyvūno akys valosi pačios, o vidiniuose kampučiuose kaupiasi nešvarumai. Šeimininkų užduotis – reguliariai juos valyti, t. y. šluostyti sritį aplink akis drėgna, minkšta šluoste ar vata, suvilgyta veterinarijos gydytojo rekomenduotu steriliu tirpalu.

Kalbant apie augintinių ausų higieną – valymo dažnumas priklauso nuo to, kokio tipo ausis turi jūsų augintinis. Stačios ausys vėdina ausies kanalą, todėl valyti nereikia per dažnai, pakanka kartą per savaitę jas apžiūrėti. Tuo metu atlėpusios ausys dėl nepakankamos ventiliacijos yra linkusios į uždegimą, tad jas reikia valyti dažniau.

Valyti reikėtų švelniai, nekiškite vatos tamponų ar kitų daiktų į augintinio ausies kanalą, nes taip galite pažeisti ausį arba įstumti nešvarumus dar giliau.

Nepamirškite pasirūpinti keturkojų letenomis

Nagų kirpimas yra viena dažniausiai atliekamų procedūrų šunims, katėms ir smulkiesiems gyvūnams. Ypač svarbu nagus kirpti kambariniams gyvūnams, nes jie lauke nepraleidžia tiek laiko, kad augantys nagai nudiltų patys. Jei dar neturite ankstesnės nagų kirpimo patirties, rekomenduojama kreiptis į specialistą, antraip kyla pavojus nukirpti nagus per žemai ir pažeisti prie nago esančią kraujagyslę.

Na, o atliekant šią procedūrą namuose, ekspertai pataria pasirūpinti kokybiškomis gyvūnų nagų kirpimo žirklėmis.

Taip pat svarbu reguliariai tikrinti savo augintinio letenų pagalvėles: ar nėra įtrūkimų, įpjovimų ar svetimkūnių, patekusių tarp pirštų. Žiemą savo augintinio letenas nuo aštrių ledą tirpdančių cheminių medžiagų patartina apsaugoti naudojant gyvūnams pritaikytus batukus arba nušluostant letenas po kiekvieno pasivaikščiojimo.]]> https://www.savaite.lt/namieirsode/augintinis/15389-kai-kurie-vaisiai-ir-darzoves-naudingi-ir-sunims-kuriuos-augintiniui-siulyti-o-kuriu-negalima-duoti.html https://www.savaite.lt/namieirsode/augintinis/15389-kai-kurie-vaisiai-ir-darzoves-naudingi-ir-sunims-kuriuos-augintiniui-siulyti-o-kuriu-negalima-duoti.html 15389 Sat, 01 Jul 2023 07:54:06 +0300 native-yes

Jūsų šuo smalsiai žiūri į braškę ar pjaustomą bulvę, ir svarstote, ar galite jam leisti pasmaguriauti? Iš tiesų dalis daržovių ar vaisių gali jį susargdinti, bet kai kurių duoti augintiniui galima – ir tą padaryti netgi verta, kad paįvairintumėte jo mitybą.

Maisto ekspertė Jolanta Sabaitienė teigia, kad nors šunys daugiausia yra mėsėdžiai gyvūnai, į jų racioną galima įtraukti keletą sveikų papildymų iš kito skyriaus – ypač, kai šviežių vaisių, uogų ir daržovių asortimentas kas savaitę vis gausėja.

„Šviežios gėrybės padės augintinio mitybą papildyti vitaminais ir mineralais – t. y. esminiais elementais, darančiais teigiamą poveikį jo sveikatai ir gerovei. Ekspertų teigimu, vaisius ir daržoves šunims galima duoti kasdien arba kelis kartus per savaitę, tačiau jie neturėtų sudaryti daugiau kaip 10-20 proc. viso šuns gaunamo maisto. Jeigu norite iš esmės keisti jo mitybą ir maitinti daugiau daržovėmis – būtina pasitarti su veterinaru“, – pabrėžia J. Sabaitienė.

Ji dalijasi sąrašu uogų, vaisių ir daržovių, kuriomis verta karts nuo karto papildyti augintinio meniu.

Burokėliai. Burokėliai yra viena sveikiausių daržovių tiek šunims, tiek žmonėms. Juose yra daug vitamino C, skaidulų, folio rūgšties ir kalio. Jie palaiko virškinimo ir imuninės sistemos veiklą, turi antikancerogeninių savybių. Reguliariai duokite savo šuniui burokėlių, ir jis džiaugsis sveika oda bei blizgančiu kailiu. Burokėlį galite duoti tiek išvirtą, tiek žalią – supjaustykite mažais gabalėliais ir vaišinkite keturkojį.

Špinatai. Špinatuose yra daug kalio, kuris naudingas širdžiai, magnio, kuris apsaugo nuo mėšlungio, ir B grupės vitaminų, kurie svarbūs blizgančiam ir sveikam kailiui. Tačiau svarbu jų nepadauginti – kartą per savaitę nedidelį jų kiekį šiek tiek pagarinkite ir įmaišykite į maistą.

Braškės. Braškės puikiai veikia imuninę sistemą ir yra puikus skanėstas šunims – šviežios arba šaldytos. Jose gausu skaidulų ir vitamino C. Be to, braškėse yra ir fermento, kuris gali padėti išbalinti jūsų šuns dantis. Tik nepamirškite – jose yra cukraus, todėl būtinai duokite jų saikingai.

Arbūzai. Juose yra daug vandens, todėl jie puikiai tinka jūsų augintiniui karštesniais mėnesiais. Be to, juose gausu šuniui naudingų vitaminų. Tačiau arbūzu dalintis su šuniu reikėtų atsargiai – sėklos ir žievė gali sukelti virškinimo trakto sutrikimų. Vos vieno puodelio kubeliais supjaustyto arbūzo be sėklų bus per akis.

Morkos. Morkose yra vitamino A, kuris naudingas akims, biotino, svarbaus gražiam kailiui, taip pat vitamino K, kalio ir vitamino B6. Šuniui morką galite duoti žalią, virtą (atvėsusią) arba šaldytą, kuri ypač tinka vasarą. Morkas taip pat galima pasmulkinti ir sumaišyti su mėsa ar konservuotu maistu. Tik nepamirškite, kad prieš duodant šuniui morkas reikia kruopščiai nuplauti.

Šparaginės pupelės. Šparaginėse pupelėse yra daug vertingų vitaminų ir mineralų tiek žmonėms, tiek augintiniams: skaidulų, kalcio, geležies ir vitaminų A, K, C ir B6. Ši daržovė turi mažai kalorijų ir didina sotumo jausmą, todėl puikiai tinka antsvorio turintiems gyvūnams. Tik vėlgi svarbu saikas – neduokite šuniui didelio kiekio pupelių, nes tai gali sukelti pilvo pūtimą. Pupeles galite duoti ir žalias, ir virtas. Geriausia jas virti garuose – tada jos sveikiausios.

Brokoliai. Brokoliuose yra daug vitaminų, įskaitant vitaminą K, C ir kalį, kurie palaiko kraujotakos sistemos veiklą, didina kaulų tankį ir padeda apsaugoti nuo lūžių. Šuniui jų galite duoti mažais gabalėliais žalius ar virtus, tačiau svarbu nenaudoti jokių prieskonių ar aliejaus. Taip pat neduokite per daug – kaip ir pupelės, dideliais kiekiais brokoliai gali sukelti pilvo pūtimą. Kad būtų saugu, brokoliai turėtų sudaryti ne daugiau 10 proc. šuns raciono.

Agurkai. Agurkuose yra senėjimą stabdančių ir priešuždegiminių medžiagų, todėl jie bus naudingi sveikstantiems šunims. Vasarą galite juos užšaldyti ir duoti šuniui laižyti bei triaukšti kaip ledus. Prieš duodami šuniui, reikėtų juos tiesiog nuplauti – apdoroti ar lupti jų nereikia. Tik svarbu tai, kad šunims negalima duoti marinuotų agurkų, nes juose yra prieskonių.

Mėlynės. Mėlynių uogose gausu antioksidantų, jos yra geras skaidulų ir vitamino C šaltinis. Nors šunį šerti mėlynėmis saugu, tai nereiškia, kad galite duoti jų begalę. Augintiniui duokite ne daugiau kaip 8-10 mėlynių per dieną, kad jis negautų per daug cukraus.

Nuodingos daržovės jūsų šunims

Įtraukti daržoves į augintinio mitybą yra naudinga, bet dar svarbiau – žinoti, kurios jokiais būdais neturėtų patekti į šuns burną.

„Visų pirma, negalima duoti svogūnų. Šunims (kaip, beje, ir katėms) yra nuodinga juose esanti medžiaga tiosulfatas, kuri ardo raudonųjų kraujo kūnelius, kenkia virškinimo traktui. Jų negalima duoti nei žalių, nei apdorotų, nei jų laiškų. Dėl tos pačios priežasties negalima duoti ir porų – net, pavyzdžiui, sriubos su jais. Tiosulfato yra ir česnakuose bei jų laiškuose, nors ir mažiau. Jei 20 kg sveriantis šuo suvalgys skiltelę česnako, nieko nenutiks, tačiau tai vis tiek yra rizikinga daržovė, geriau dėl jos pasitarti su veterinaru“, – pataria J. Sabaitienė.

Šunims negalima duoti ir rabarbarų, taip pat jokių produktų su jais – pavyzdžiui, džemų, konservų. Juose esanti oksalo rūgštis gali pažeisti šunų nervų sistemą, inkstus ir skrandį.

„Prinokę pomidorai yra saugūs šunims, tačiau neprinokę – ne. Juose esanti tomatino medžiaga gali sukelti augintinių nervų sistemos, inkstų, skrandžio ir žarnyno pažeidimus. Taip pat gyvūnams nuodingos ir žalios bulvės. Virtos ar keptos jos nekenkia, tačiau žaliose esantis solaninas kenkia šunims – prižiūrėkite, kad jis jų negautų“, – įspėja daržovių žinovė.

Įdėmiai šunims parinkti reikėtų uogas. Reikia vengti duoti vyšnių, kadangi jų kauliukuose, koteliuose ir lapuose yra cianido, kuris yra nuodingas ir gali būti mirtinas, jei vartojamas dideliais kiekiais. Vyšnių kauliukai taip pat gali užstrigti šuns žarnyne ir jį užkimšti. Tuo tarpu vynuogės šunims yra labai toksiškos ir gali sukelti rimtų inkstų pažeidimų. Atsargiai elgtis J. Sabaitienė pataria ir su laukinėmis uogomis, nes daugelis jų gali būti nuodingos.]]> https://www.savaite.lt/namieirsode/augintinis/15203-istikimybe-rukanciam-seimininkui-gali-lemti-augintinio-liga-plauciu-veziu-suserga-ir-kates.html https://www.savaite.lt/namieirsode/augintinis/15203-istikimybe-rukanciam-seimininkui-gali-lemti-augintinio-liga-plauciu-veziu-suserga-ir-kates.html 15203 Sat, 10 Jun 2023 09:55:17 +0300 native-yes

Tabako dūmai gali būti nematomi ir bekvapiai, tačiau ore jie gali likti iki penkių̨ valandų̨. Žmogus šių dūmų jau nejus, o augintiniams buvimas prirūkytoje aplinkoje gali būti mirtinai pavojingas. Nei šunys, nei katės ar kanarėlės antrinio ar tretinio rūkymo patys išvengti negali.

„Pasitaiko atvejų, kai šeimininkas džiaugiasi, kad augintinis eina kartu „parūkyti“ ir tupi šalia, kol šeimininkas traukia cigaretę. Tokiems augintiniams yra tekę nustatyti plaučių vėžį“, – kalba veterinarijos gydytojas Justas Kantoravičius.

Augintiniai serga tomis pačiomis ligomis kaip žmonės

Tabako dūmuose yra daugiau nei 7 tūkst. cheminių medžiagų̨, daugelis kurių yra nuodingos, o 69 laikomos kancerogeninėmis. Tabako dūmai nuodija organizmą vien tik kvėpuojant prirūkytu oru – tai vadinama antriniu rūkymu.

Antrinis, arba pasyvusis, rūkymas augintiniams kenkia ne mažiau nei žmonėms. Veterinarijos gydytojo teigimu, rūkymas automobiliuose augintiniams kenkia net labiau nei keleiviui, sėdinčiam šalia vairuotojo, nes gyvūnų uoslė yra daug jautresnė.

„Nuo tabako dūmų gyvūnas gali susirgti vėžiu, ypač plaučių, nosies, burnos ertmės, taip pat kvėpavimo takų, akių, kailio ar odos ligomis. Jeigu augintinis serga kvėpavimo takų ligomis, rūkymas šalia jo tą ligą dar labiau skatina“, – sako J. Kantoravičius.

Paukščiai yra ypač jautrūs gyvūnai, todėl oro tarša juos labai veikia. Papūgoms, kanarėlėms ir kitiems paukščiams, jeigu šalia jų rūkoma, padidėja rizika susirgti plaučių vėžiu, plaučių uždegimu, širdies ligomis. Šunims, kurių nosys ilgos, didesnė rizika susirgti nosies vėžiu, o trumpasnukiai dažniau serga plaučių ligomis.

Gali praryti ne tik nuorūką, bet ir kapsulę

Katėms ypač pavojingi tabako likučiai ant kailio, nes jos prausiasi laižydamos save.

„Tabako dūmai ir kitos medžiagos ant augintinių kailio lieka tiek pat laiko, kiek ir ant žmogaus plaukų. Laižant kailį, daug toksinų patenka į organizmą, tokiu būdu gyvūnas gali susirgti burnos ertmės (nasrų) vėžiu. Neretai tokiems katinams tenka diagnozuoti plaučių vėžį“, – kalba J. Kantoravičius.

Tretinio rūkymo sukeliamą žalą augintiniams galima sumažinti vietoje įprastų cigarečių naudojant alternatyvius bedūmius tabako gaminius, kurie, pasak J. Kantoravičiaus, mažiau kenkia gyvūnams. Vis dėlto gydytojas prie gyvūno jų vartoti nerekomenduoja, nes, pasak jo, dar nėra atlikta pakankamai tyrimų, kad būtų galima teigti, kad augintiniams tai visiškai nenuodinga.

Norint apsaugoti augintinius, negalima gyvūnams pasiekiamose vietose palikti ne tik nuorūkų bei įprastų cigarečių, bet ir elektroninių cigarečių kapsulių.

„Tokių atvejų, kad augintinis prarytų kapsulę, nors retai, bet jau pasitaiko. Augintinio apsinuodijimas priklauso nuo to, kiek tabako ar kitų nuodingų medžiagų likę prietaisuose“, – sako specialistas.

Kad augintiniai būtų sveiki, J. Kantoravičius turi vieną patarimą – nerūkyti šalia jų. Jeigu rūkantis šeimininkas negali apsieiti be cigaretės, tai geriau ją surūkyti ten, kur nepatenka augintiniai, ir po kiekvieno rūkymo plauti rankas prieš paglostant ištikimą draugą.]]> https://www.savaite.lt/namieirsode/augintinis/15199-gyvunu-prieziura-vasara-kada-pastebejus-augintinio-negalavimus-butina-kreiptis-i-specialistus.html https://www.savaite.lt/namieirsode/augintinis/15199-gyvunu-prieziura-vasara-kada-pastebejus-augintinio-negalavimus-butina-kreiptis-i-specialistus.html 15199 Sat, 10 Jun 2023 09:51:51 +0300 native-yes

Erkių sukeltos ligos, perkaitimas saulėje, įvairios traumos, vėmimas ar viduriavimas – problemos, su kuriomis ne retai augintiniai susiduria vasarą. Todėl šylant orams veterinarijos specialistai primena svarbiausius gyvūno priežiūros karštuoju sezono metu principus ir dalinasi patarimais, kurie padės šeimininkams atpažinti pirmuosius dažniausiai pasitaikančių negalavimų simptomus, laiku kreiptis į specialistus ir neišleisti daugybės pinigų.

„Viena aktualiausių problemų, dėl kurių augintinių šeimininkai kreipiasi į specialistus vasarą – erkės ir jų pernešamos ligos. Erkės platina daugybę infekcijų – skaičiuojama, kad naminius gyvūnus jos gali apkrėsti net 15 skirtingų rūšių ligomis, nors Lietuvoje aktualiausios iš jų yra tik apie 30%“, – dėsto Vilniaus kolegijos (VIKO) Veterinarijos klinikos gydytoja Milda Vasaitytė.

Anot jos, atpažinti, jog jūsų augintiniui įsisiurbė infekuota erkė, padės nuolatinis elgesio stebėjimas.

„Jei šuo tampa vangus, apatiškas, praranda apetitą, ima karščiuoti, vemti ar viduriuoti – nedelskite ir kreipkitės į specialistus. Net jei manote, jog pastaruoju metu erkė augintiniui įsisiurbti negalėjo – priklausomai nuo ligos, simptomai gali pasireikšti per kelias dienas, per kelias savaitės, o kartais net per kelis mėnesius.

Todėl turint įtarimų svarbu tuojau pat kreiptis į specialistus, – ragina M. Vasaitytė. – VIKO veterinarijos klinikoje naudodami modernius aparatus atliekame kraujo tyrimus, kurie tiksliai parodo ligą bei kiek ji jau spėjo pažengti, pavyzdžiui, pažeisti šuns inkstus. Lietuvoje šunims dažniausiai diagnozuojamos erkių pernešamos ligos yra babeziozė, anaplazmozė ir erlichiozė. Tai ligos, kurios augintiniams gali būti labai pavojingos, o kartais – net mirtinos. Todėl būtina reaguoti greitai“.

Pavojinga kaitra

Perkaitimas saulėje – dar vienas dažnas vasaros palydovas, dėl kurio sunegaluoja augintiniai.

„Augintinio energijos sumažėjimas ir žaismingumo praradimas taip pat gali informuoti apie perkaitimą. Jei įtariate, kad augintinis galėjo perkaisti, stebėkite jo kvėpavimą – ar gulint jam smarkiai kilnojasi krūtinė, ar šuo labai intensyviai lekuoja, pradeda tamsėti burnos gleivinės bei liežuvio spalva. Be to, apie perkaitimą išduoda ir augintinio nerimas – gyvūnai vaikšto neįprastomis trajektorijomis, gulasi jiems nebūdingomis pozomis, trumpam atsigulę stojasi ir vėl keičia poziciją“, – aiškina VIKO Veterinarinės katedros dėstytojas, veterinarijos gydytojas Ernest Kostenko.

Saulėje perkaitusių gyvūnų atsistatymas priklauso nuo perkaitimo lygio, toliau dėsto E. Kostenko. Pasak jo, jei šeimininkai iškart pastebėjo perkaitimą, gali pakakti gyvūną vėsinti namų sąlygomis: patraukti į pavėsį, šaldyti po vėsiu tekančiu vandeniu. Tačiau jei praėjus 15 min. nepastebite jokių augintinio savijautos pagerėjimo požymių – vertėtų kreiptis į profesionalus.

„Dažniausiai mūsų ekspertų pagalbos prireikia plokščią snukį turintiems šunims – prancūzų ir anglų buldogams, mopsams, špicams. Mat jie ir taip neretai turi kvėpavimo problemų, o perkaitus deguonies trūksta dar labiau, gyvūnus gali ištikti hipoksija. Todėl tokių augintinių atvėsinimui klinikoje naudojame deguonies kamerą, kuri efektyviai padeda pagreitinti atsistatymo procesą“, – papildo M. Vasaitytė.

Nesmagios piknikų pasekmės

VIKO Veterinarijos klinikos gydytojai ragina šeimininkus kreiptis į specialistus ne tik dėl erkių ar perkaitimo. Taip pat neretai vasarą augintiniai apsinuodija maistu ar kitomis organinėmis ir sintetinėmis medžiagomis.

„Natūraliai vasarą daugiau laiko praleidžiame lauke, vaikščiojame miškuose, džiaugiamės geru oru, piknikaujame. Todėl augintiniams iškyla didesnė rizika apsinuodyti augalais, maisto produktais ar praryti kitokių objektų – žaislų, kamštelių, plastiko maišelių, kaulų ir pan. Vangumas, apatija, vėmimas, viduriavimas, nenoras ėsti, koordinacijos praradimas – simptomai, kurie perspėja, jog augintinis galėjo apsinuodyti ar praryti svetimkūnį. Jei pastebėjote šiuos požymius, rekomenduojama kreiptis į veterinarijos kliniką“, – sako M. Vasaitytė.

Anot gydytojos, veterinarijos klinikoje specialistai ne tik turi galimybę su gastroskopu tiksliai nustatyti svetimkūnio buvimo vietą bei tinkamai jį pašalinti iš augintinio viršutinio virškinamojo trakto, bet ir pasirūpinti atsistatymo procesu.

„Kuomet yra prarytos tirpios medžiagos, norint iš augintinio organizmo pašalinti svetimkūnį naudojame vėmimą skatinančius vaistus. Todėl po tokios procedūros statome lašelines, kurios padeda atstatyti galimą dehidrataciją. VIKO Veterinarijos klinikoje tokiais atvejais naudojame lašinių infuzijos aparatą, kuris automatiškai matuoja lašelinių kiekį, parenka lašelių didį, nustato reikiamą lašinimo greitį. Taip galime suteikti efektyviausią augintinio organizmo atstatymo procesą“, – aiškina M. Vasaitytė.

Kaip apsilankymams pas veterinarą neišleisti viso atlyginimo?

Nors vasarą apsilankymai pas specialistus dėl erkių, perkaitimo, apsinuodijimo ar augintinių traumų gali padažnėti, nereikėtų baimintis, jog veterinarijos klinikoje paliksite visą atlyginimą.

„Ištikus augintinių negalavimams nebūtina kreiptis į brangiausias paslaugas siūlančias veterinarijos įstaigas. Pavyzdžiui, sostinės gyventojai ir svečiai turi galimybę kreiptis į VIKO veterinarijos kliniką, kurioje dalis paslaugų suteikiamos už savikainą t. y. pacientai susimoka tik už procedūros metu naudojamas priemones. Tarp tokių paslaugų yra pirminė apžiūra, kraujo tyrimai, rentgenologinis tyrimas, įvairios chirurginės operacijos – pasakoja M. Vasaitytė. – Šiuo metu VIKO veterinarijos klinikoje paslaugas teikia 4 gydytojai, kurie įprastai VIKO veterinarijos klinikoje dirba kelias dienas per savaitę, o kitomis dienomis savo paslaugas siūlo populiariausiose sostinės veterinarijos klinikose. Todėl sunegalavus augintiniui čia galite gauti kokybiškas ir piniginei draugiškesnes gydymo ir profilaktikos paslaugas“.

Anot E. Kostenko, klaidinga manyti, jog jei veterinarijos klinikoje už paslaugas mokama pigiau, dėl to prastėja jų kokybė, o gyvūnus gydo tik jauni kolegijos studentai.

„Klinikoje dirba savo sritį išmanantys gydytojai profesionalai, o studentai mokysi ir įgyja reikiamų praktinių žinių. Kolegijoje ruošiami felčeriai, todėl jie klinikoje atlieka asistentų darbus – padeda palaikyti gyvūnus procedūrų metu, paruošia augintinius procedūroms, suleidžia vaistus, ruošia operacinį lauką, reikalingus instrumentus. Kolegijoje rengiame profesionalius asistentus, kuria įgiję teorinių ir praktinių žinių veterinarijos klikose po to tampa labai reikalingomis gydytojų dešiniosiomis rankomis“, – sako E. Kostenko.

Jam antrina M. Vasaitytė ir sako, jog kreipiantis į VIKO veterinarijos kliniką nereiktų baimintis, jog jūsų augintinį gydys veterinarijos studijų studentai.]]> https://www.savaite.lt/namieirsode/augintinis/13823-arklys-seimos-draugas-ir-maitintojas.html https://www.savaite.lt/namieirsode/augintinis/13823-arklys-seimos-draugas-ir-maitintojas.html 13823 Fri, 06 Jan 2023 21:15:34 +0200 native-yes

Visais laikais žmonės arklius mylėjo ir gerbė. Juk jie valstiečiams palengvindavo nudirbti visus žemės ūkio darbus, arkliais būdavo važiuojama į bažnyčią, žirgais jodavo į karą. Šis gyvūnas visais laikais turėjo išskirtinį statusą tarp naminių gyvūnų.

Laimius STRAŽNICKAS

Ir kovose, ir darbuose

Kada arkliai atsirado žmonių gyvenime, niekas tiksliai pasakyti negali. Mokslininkai spėja, jog tai galėjo nutikti prieš 6 tūkst. metų, kai žmonės prisijaukino stepėse dabartinės Ukrainos teritorijoje besiganiusius laukinius arklius. Pirmiausia arkliai auginti dėl pieno ir mėsos, o paskui paaiškėjo, kad šiuos gyvūnus galima panaudoti ir kelionėms dvikinkiais vežimais ar net pasitelkti kovose.

Žirgai prie Baltijos jūros, manoma, atsirado prieš kokius 3 tūkst. metų, kai į šias platumas užklydo indoeuropiečių gentys: atjojo, įsikūrė, pasiliko ir davė pradžią baltų gentims. Padėję ištverti tūkstančių kilometrų kelionių sunkumus žirgai buvo laikomi nepaprastais gyvūnais. Lietuvos teritorijoje netgi įsivyravo arklio kultas – šį gyvūną visi garbino ir mylėjo.

Senovėje prisijaukinę arklius mūsų protėviai iš pradžių nenaudojo jų žemės ūkio darbams. Arklys buvo nepamainomas pagalbininkas, kai reikėjo kur nors nukeliauti jojant ar vežimu ir apginti priešų puolamą šalį. Žirgai plačiau auginti pradėti žlugus Romos imperijai, IX–XII a. tautų kraustymosi ir vikingų laikotarpiu, kai dažniau tekdavo gintis nuo įsibrovėlių. Lietuviai taip pat aktyviai mokydavosi joti, kaldindavosi ginklus ir ant žirgų leisdavosi į kovas. Šiuos faktus akivaizdžiai liudija tūkstančiais aptinkami žirgų kapai. Tai rodo, kad buvome raitelių tauta, o kariai nenorėjo skirtis su savo žirgais netgi keliaudami į anapusinį pasaulį.

Žemės ūkio darbams arklius žmonės pasitelkė gerokai vėliau, o iš pradžių tam reikalui naudodavo jaučius. Pastebėję, kad arklys yra mobilesnis pagalbininkas nei jautis, ėmė pratinti juos prie darbo. XIX a. II pusėje, pobaudžiaviniu laikotarpiu, kai ūkiai buvo aktyviai modernizuojami, į darbus būdavo pasitelkiami arkliai.

Karvės, avys ar ožkos niekada nebuvo arkliams lygiaverčiai gyvūnai. Vieną seniausių naminių arklių veislių žemaitukus lietuviai pirmiausia laikė kaip karo žirgus. Žemaitukai iki XV a. padėjo išlikti lietuviams kovose su kryžiuočiais. Vytauto Didžiojo kariuomenė su žemaitukais pasiekdavo Juodosios jūros pakraščius, kontroliavo ir valdė visą Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę. Tačiau XVI a., tobulėjant ginkluotei, žemaitukai jau buvo nepajėgūs nešti karių, kurių ginkluotė ir jiems patiems buvo sunkiai pakeliama. Todėl žemaitukai atsidūrė kaimuose ir ėmė talkinti kasdieniame gyvenime. Arklys buvo šeimos maitintojas ir draugas, faktiškai visą dieną praleisdavęs su ūkininku – tai prie darbų, tai kelionėje. O dienai pasibaigus ūkininkas savo draugą palydėdavo į ganyklą. Keturkojui pagalbininkui ir pašarai būdavo parenkami geresni, ir priežiūros tekdavo daugiau.

Be duonpelnio pražūtų

Arklį faktiškai turėdavo kiekviena žemę dirbanti šeima – be šio duonpelnio grėsė pražūti. Net kaime gyvenę amatininkai derindavo dvi veiklas: ir meistraudavo, ir žemę dirbdavo, todėl ir jie be arklio negalėjo žengti nė žingsnio. Arkliai mažiau reikalingi būdavo miesteliuose vien iš amato gyvenusiems žmonėms, tačiau miestiečiams jie taip pat dažnai palengvindavo gyvenimą, pavyzdžiui, juos pasitelkdavo vežikai, įvairios tarnybos: medicinos, ugniagesių, pašto...

Arklio muziejaus, esančio Anykščių rajono Niūronių kaime, muziejininkas Egidijus Musteikis teigia, jog tarpukario Lietuvoje nebuvo mados arklio neturėjusiai vargingai žemdirbių šeimai jį skolintis iš kaimyno, kad savo darbus nudirbtų. Pasak E. Musteikio, tokia mada atsirado sovietmečiu, kai žmonės neturėjo teisės turėti nei daug žemės, nei gyvulių.

Visų arklių savininkų ir mylėtojų didžiausias pasididžiavimas būdavo eržilas. Turėti gražų eržilą būdavo garbė. Jį išlaikyti sunkiau – eržilui negalima dirbti, jis turi būti šeriamas rūpestingai parinktais pašarais, kad būtų tvirtas ir gražus. Eržilų šeimininkai mėgdavo pasipuikuoti prieš kitus su juo pravažiuodami. Tačiau visi žinojo, kad jei nebus kumelių, nebus ir kumeliukų. Todėl kiekvienas didesnis ūkis stengdavosi turėti ir kumelę, ją labai brangino, saugojo ir gerai prižiūrėjo.

Tarpukario Lietuvoje su vienu arkliu stambiam ūkininkui būtų buvę sunku, todėl jų laikydavo daugiau: vienus naudodavo darbams, kitus, pavyzdžiui, trakėnus, – važiuoti pas gimines, į miestelį ar bažnyčią.

Lietuviai niekada nenaudodavo arklių mėsai, kaip kai kurios kitos tautos. Mūsų tautai šis gyvūnas buvo šventas. Protėviai netgi laidodavosi su žirgais, tikėdami, kad tik žirgas gali pakelti į dangų, o be žirgo laukia tik tamsa. Tiesa, XIX a. pab. kumelių pienas kumysas buvo naudojamas Druskininkų gydyklose gydomaisiais tikslais.

Žemaitukai – tautos pasididžiavimas

Didžiausias lietuvių pasididžiavimas buvo žemaitukais vadinami žirgai. Dar Vytauto Didžiojo laikais jie buvo žinomi kaip karo žirgeliai, pasižymėdavę kovose su priešais, o vėliau buvo naudojami žemės ūkio darbams, ypač kai atsirado kitokių veislų žirgų.

Ypač didelis žirgų mylėtojas buvo Žygimantas Augustas. Jis turėjo didelį žirgyną. Asmeninius žirgynus laikydavo kiekvienas įtakingos giminės dvarininkas. 1603 m. buvo išleista Kristupo Mikalojaus Manvydo Dorohostaiskio knyga „Hipika, arba knyga apie arklius“, kurioje aprašoma, kaip steigti žirgynus dvaruose, treniruoti žirgus, kaip juos gydyti, kokius pakinktus naudoti ir kt.

1923 m. Plungėje buvo įsteigtas valstybinis žirgynas, kur buvo veisiami žemaitukų veislės žirgai. 1927 m. Lietuvoje buvo net 600 tūkst. arklių ir žirgų. Nepriklausomos Lietuvos metais žirgų veisimas visuomet būdavo sėkmingai plėtojamas, tačiau prasidėjus okupacijai sunkmetis ateidavo ir Lietuvos žirgams. Carinės okupacijos metais žirgynų veikla buvo nutraukta, dauguma dvarų sunaikinti.

1918 m., atkūrus nepriklausomą Lietuvą, susirūpinta ir sunkiųjų arklių veisimu. Jie geriausiai tiko atsigaunančio žemės ūkio darbams, nes ūkiai buvo modernizuojami, ūkininkai kėlėsi į vienkiemius, rasdavosi vis daugiau pažangesnės žemės ūkio technikos, kuriai traukti reikėjo stiprių arklių. Žemaitukai jau nepajėgdavo patempti naujos technikos, todėl buvo formuojama nauja – sunkiųjų arklių veislė. Arklių veislės vis labiau ėmė skirstytis pagal tam tikras veiklos kryptis: vienos – važinėti, kitos – darbams laukuose, dar kitos – sportui...

Šiandien žirgų veisimu Lietuvoje užsiima Lietuvos žirgynas ir jo padaliniai, taip pat privatūs ūkininkai. Pasaulyje žinoma daugiau kaip 200 žirgų veislių, Lietuvoje, be mūsiškių žemaitukų, populiarios dar keliolika veislių.

Kokios veislės žirgai brangiausi, tiksliai atsakyti būtų sunku. Arklių, t. y. darbui skirtų gyvūnų, ir žirgų kainos skiriasi. Nuo kumelės atjunkyto kumeliuko kaina gali siekti 600–800 eurų, išmokytas dirbti dvejų metų arklys gali kainuoti kelis tūkstančius, o žirgų, laimėjusių varžybas, kainos išauga dešimtimis tūkstančių eurų.

Kas davė pradžią Lietuvos žirgų sportui, šiandien nustatyti nėra taip paprasta. Matyt, šaknų reikėtų ieškoti dvaruose vykusiose šventėse, per kurias rengtos lenktynės, labai populiarūs buvo jodinėjimas ir važiavimas karietomis.

Žirgų sporto populiarinimui didelį impulsą davė raitelis Vaclovas Smalys, kuris su trakėnų veislės kumele Luoke 1935 m. leidosi į 1500 km žygį aplink Lietuvą. Jo tikslas buvo pažinti Lietuvą, populiarinti jojimą ir rinkti tautosaką. Tautinės olimpiados, vykusios 1938 m., viena sporto rungčių buvo ir žirgų sportas, joje dalyvavo ir anykštėnas agronomas Vincas Natkevičius. Iš Anykščių į Kauną jis nujojo su trakėnų kumele ir užėmė antrąją vietą. Tarpukario Lietuvoje susiformavo ir Sartų lenktynių tradicijos. Šios lenktynės išaugo į profesionalų žirgų ristūnų sportą.

Šiuo metu darbinių arklių populiacija Lietuvoje yra smarkiai sumenkusi. Kad sunkiųjų arklių veislė neprarastų savo savybių, šie stiprūs ir ištvermingi arkliai turi nuolat turėti darbo. Yra ūkininkų, kurie specialiai savo ūkyje naudoja šiuos arklius, kad palaikytų bent šiokį tokį veislės gyvybingumą. Šiandien arkliai kur kas dažniau naudojami ne darbui, o pramogai: turizmui, poilsiui, edukacijai, hipoterapijai, džiugina žmones per įvairias šventes.

Arklio muziejuje

Arklio muziejaus Anykščių rajone ekspozicijos plačiau pasakoja apie arklių panaudojimo galimybes praeityje, jų nuopelnus bei vaidmenį žmonijos gyvenime: karyboje, mieste reikalingoms paslaugoms, žemės ūkio darbuose ir pan. Čia yra vežimų bei pakinktų ekspozicija, pilnas kluonas įvairiausių žemės ūkio padargų. Muziejininkai organizuoja įvairias šventes, susijusias su žirgais ir tradicine kaimo kultūra. Žirgų sporto ir tradicinės kultūros šventė „Bėk, bėk, žirgeli“ atidaro vasaros turistinį sezoną ir pritraukia šimtus dalyvių.

Ne mažiau lankytojų mėgstamos ir kitos šventės, susijusios su žemės ūkio darbais ir derliaus nuėmimu, – Šienapjūtės, Rugių kirtimo, Linų rovimo ir Rugių sėjos dienos, kurių metu pagal senus papročius lydint dainoms darbai dirbami su arkliais. Tokiose šventėse, kaip ir senajame kaime, nėra žiūrovų – visi yra dalyviai. Vaikai sėja rugius, kulia pėdus su spragilais, vėto gūdus su vėtyklėmis, sumala su rankinėmis girnomis ir pamato, kaip atsiranda miltai. Suaugusieji pabando dalgiu pjauti žolę, kirsti javus, arklio traukiamu plūgu vagą išvaryti ir žemę išakėti.

Muziejuje galima susipažinti su žemaituku, su juo pajodinėti, pasivažinėti arklio traukiamu vežimu po muziejaus teritoriją ir gražias Niūronių kaimo apylinkes prie Šventosios upės.

]]> https://www.savaite.lt/namieirsode/augintinis/12771-sunu-ir-kaciu-dantu-prieziura-norint-isvengti-pasekmiu-dantis-reikia-valyti-kasdien.html https://www.savaite.lt/namieirsode/augintinis/12771-sunu-ir-kaciu-dantu-prieziura-norint-isvengti-pasekmiu-dantis-reikia-valyti-kasdien.html 12771 Sat, 03 Sep 2022 00:40:27 +0300 native-yes

Visi žinome, kad dantimis reikia rūpintis ir juos valyti kasdien. Tačiau ar kada susimąstėte, jog lygiai tokios pat rūpestingos priežiūros reikalauja ir keturkojų augintinių burnos ertmė? Apnašos, nemalonus kvapas, ankstyvas dantų šalinimas ir netgi nepakeliamas skausmas – viso to galima išvengti tinkamai pasirūpinus keturkojų burnos higiena.

Pasak PetCity klinikos gydytojos Gabrielės Pociūtės-Pipirienės, įsisenėjusios augintinių dantų problemos gali sukelti gleivinių eroziją, opas, lėtinį skausmą bei dantų netekimą. „Pažengus periodonto ligoms pradeda tirpti žandikaulio kaulas, galimi lūžiai ar skilimai. Pasitaiko atvejų, kuomet bakterijos iš burnos ertmės su kraujotaka patenka į kitus vidaus organus“, – teigia veterinarijos gydytoja.

Kačių ir šunų dantų valymas turėtų tapti kasdienine rutina

Veiksmingiausia priemonė norint palaikyti sveikus augintinių dantis yra kasdieninis jų valymas šepetėliu. Ir nors kai kuriems šeimininkams tai gali skambėti kaip misija „neįmanoma“, PetCity Klaipėda veterinarijos gydytojos G. Pociūtės-Pipirienės teigimu, augintinį galima pripratinti prie šio ritualo, tik tai reikėtų daryti palaipsniui:

„Tiek šunims, tiek katėms dantų valymas šepetėliu ir specialia pasta yra veiksmingiausia profilaktinė priemonė norint palaikyti sveikus dantis ir burnos gleivinę.

Augintinį prie dantų valymo rutinos geriausia pradėti pratinti nuo pat įsigijimo. 3-4 mėn. amžiaus kačiukams ir šuniukams keičiasi pieniniai dantys į nuolatinius, todėl gyvūnui gali būti netgi visai malonu, kuomet jam masažuojamos niežtinčios dantenos. Be to, reguliariai tai darant pradės formuotis įprotis.“

Kaip pažymi specialistė, reikėtų rūpintis ne tik šunų, bet ir kačių dantimis. „Katėms dantų valymas yra lygiai taip pat reikalingas kaip ir šunims. Burnos ertmės ligos kačių tarpe yra sutinkamos kasdien. Net ir jaunos, iki dviejų metų amžiaus katės kenčia nuo gingivito. O šiek tiek vyresnėms katėms (iki 4 metų amžiaus) pasireiškia periodonto ligos, neretai sukeliančios lėtinį skausmą, nuo kurio itin suprastėja kačių gyvenimo kokybė“, – teigia vet. gydytoja Gabrielė Pociūtė-Pipirienė.

Žmonėms skirta dantų pasta augintiniui netinka

Nors iš pradžių daugelis keturkojų būna ne itin patenkinti dantų valymo procedūra, ilgainiui šis procesas jiems ima pradėti visai patikti, kadangi specialiai augintiniams skirtos dantų pastos būna įvairių skonių, o kaip žinia, gardus maistas – vienas efektyviausių augintinių motyvatorių.

„Kad augintiniui procedūra būtų malonesnė ir teiktų kuo geresnes emocijas, dantų valymui naudojamos specialiai gyvūnams sukurtos pastos su skoniais.

Taip pat norint kad gyvūnas jaustųsi kuo komfortiškiau labai svarbu išsirinkti tinkamą dantų šepetėlį su minkštais šereliais. Be to, privalu atsižvelgti ir į augintinio dydį, kadangi mažų veislių šunims bei katėms reikalingi vieno danties arba labai maži, kūdikiams skirti šepetėliai – šios priemonės leis kokybiškai pasiekti kiekvieno danties paviršių ir tarpdančius“, – teigia PetCity Klaipėda klinikos gydytoja.

Tinkama dantų priežiūra gali užkirsti kelią pavojingoms ligoms

Kaip teigia PetCity klinikos veterinarijos gydytoja, dantų nepriežiūra gali nulemti ir ankstyvą dantų netekimą: „Taip gali nutikti prasidėjus infekcijai, kuomet yra pažeidžiami raiščiai, laikantys dantis. Po viso to seka parodontozė, susidaro kišenės, dantys pradeda klibėti.“

Be to, specialistė dalinasi, kad jos praktikoje dažnai pasitaiko atvejų, kuomet šeimininkai skundžiasi nemaloniu kvapu iš augintinio burnos.

„Šeimininkai neretai skundžiasi, jog iš augintinio nasrų sklinda nemalonus kvapas, kurio atsiradimo priežastis dažniausiai yra susikaupusios apnašos ant dantų. Iš bakterijų bei maisto likučių ant danties paviršiaus formuojasi bioplėvelė – apnašos, kurios palaipsniui kietėja ir sluoksniuojasi, kol galiausiai susiformuoja kieti akmenys. Viso to galima išvengti užsiimant kasdiene augintinių burnos ir dantų priežiūra“, – perspėja veterinarijos gydytoja.

„Tinkama profilaktika padeda apsaugoti augintinį nuo skausmo, nes tiek gingivitas, tiek periodonto ligos sukelia skausmą ir diskomfortą ypač tuomet, kai augintinis kramto ar laka vandenį, todėl atsisakymas ėsti gali būti ženklas, kad gyvūnas turi problemų su dantimis. Be to, sąžiningai valant augintiniui dantis, reikės rečiau lankytis pas veterinarijos gydytojus atlikti burnos higienos procedūrų“, – priduria pašnekovė.

Visgi jeigu pastebite, kad jūsų augintinis prarado apetitą, pradėjo sunkiau kramtyti, jam sklinda nemalonus kvapas iš nasrų, dantenos tapo paraudusios ar kraujuojančios, o dantys pradėjo klibėti, reikėtų nedelsiant kreiptis į veterinarijos gydytoją.

Profesionali dantų higiena reikalinga ir augintiniams

Nepaisant kruopščios dantų priežiūros, kaip ir mums žmonėms, taip ir keturkojams gyvūnams yra reikalinga profesionali, veterinarijos klinikoje atliekama dantų higiena. Kaip teigia G. Pociūtė-Pipirienė, šios procedūros dažnis priklauso nuo kiekvieno augintinio individualiai:

„Tai priklauso nuo daugelio skirtingų veiksnių: gyvūno rūšies, amžiaus, veislės, genetikos, mitybos, gyvenimo būdo bei kitų organizmo savybių. Pavyzdžiui, kai kuriems mažų veislių atstovams dantų higieną gali tekti atlikti 2 kartus per metus, o kitiems – kartą metuose, didesnių veislių šunims rekomenduojama šią procedūrą atlikti kas 3 metus.

Augintinių dantų higiena privalo būti atliekama su anestezija

Viešojoje erdvėje vis pasigirsta diskusijų, neva, dantų higiena gali būti atliekama be anestezijos. Kaip teigia PetCity Klaipėda klinikos veterinarijos gydytoja, šis mitas yra klaidinantis:

„Dantų higiena privalo būti visuomet atliekama su anestezija, net ir tais atvejais, jeigu šeimininkui gali atrodyti, kad apnašų susikaupę visai nedaug. Profesionali burnos higiena atliekama pastebėjus susikaupusias apnašas ar susiformavusius akmenis, prasidėjus periodontitui, aišku, prieš tai įvertinus veterinarijos gydytojui augintinio burnos ertmę, nes indikacijų šiai procedūrai atlikti gali būti ne viena. Šios procedūros metu nuvalomos apnašos, apžiūrimos dantenos, įvertinamos kišenės, atliekamos rentgeno nuotraukos, jeigu reikalinga, pašalinami pažeisti dantys, nuvalomi dantys nupoliruojami specialia pasta. Visų šių paminėtų procedūrų atlikti be anestezijos būtų tiesiog neįmanoma.“

Kramtalai ir graužalai – papildoma, bet ne pagrindinė priemonė gerai dantų būklei palaikyti

„Kramtalai ir graužalai turėtų būti naudojami, kaip papildoma priemonė šalia dantų šepetėlio ir pastos, nes mechaniškai nuvalo tik dalį apnašų. Taip pat rekomenduoju rinktis įvairius tirpalus, kurie naudojami kartu su geriamu vandeniu – jie sumažina besidauginančių bakterijų kiekį burnoje.“, – sako PetCity klinikos gydytoja.

„Su kaulais rekomenduojama elgtis atsargiai, nes praktikoje vis dažniau tenka pastebėti lūžusius ar skilusius dantis“, – priduria vet. gydytoja Gabrielė Pociūtė-Pipirienė.]]> https://www.savaite.lt/namieirsode/augintinis/12421-keturkojis-seimoje-ne-tik-dziaugsmas-bet-ir-investicija-ekspertu-patarimai.html https://www.savaite.lt/namieirsode/augintinis/12421-keturkojis-seimoje-ne-tik-dziaugsmas-bet-ir-investicija-ekspertu-patarimai.html 12421 Fri, 22 Jul 2022 18:02:00 +0300 native-yes

Šuns auginimas gali atnešti daugybę gerų potyrių bei prisiminimų kiekvienam gyvūnų mylėtojui, o jo priežiūra išmoko gausybės vertingų pamokų. Psichologai aiškina, jog įsigijus geriausiu žmogaus draugu vadinamą keturkojį ne tik mažėja patiriamo streso lygis ir vienatvės jausmas, dažniau aplanko džiaugsmas, bet ir ugdoma atsakomybė. Tačiau svarbu pažymėti, kad šuns priežiūra – ne tokia jau paprasta ir tikrai nėra pigus malonumas.

Ne tik džiaugsmas, bet ir atsakomybė

Psichologė Viktorija Bartkutė-Vyšniauskienė sako, jog šeimoje augantis gyvūnas atneša visą spektrą šviesių emocijų, padeda kovoti su stresinėmis situacijomis bei neigiamais jausmais. Taip pat ugdo vienas svarbiausių žmogiškųjų vertybių – atsakomybę bei rūpestingumą.

„Namuose auginamas gyvūnas supažindina ne tik su šiluma, mielumu ir džiugesiu, bet ir su atsakomybe. Šių savybių ugdymas yra itin svarbus vaikams, nes per meilę augintiniui išmokoma rodyti rūpestį. Mažasis šeimos narys jaus atsakomybę, kad šuo nebūtų ištroškęs, išalkęs, neišvestas į lauką. Taip ugdomas ir pareigos jausmas“, – pažymi psichologė.

Anot jos, tėvų vaidmuo čia – itin svarbus, jie suteikia atsakomybės ir rūpinimosi pagrindus savo vaikams primindami, kad reikia pasirūpinti keturkoju draugu. Psichologė priduria, jog visgi atsakomybės nejaučiantys asmenys neturėtų įsigyti augintinio, mat tikėtina, jog keturkojis bus neprižiūrimas, liks pamirštas ir vienišas. Anot jos, svarbu pasverti, ar tikrai jaučiamas didelis noras turėti šunį, ar nebijoma prisiimti atsakomybės ir ar turimos visos reikiamos galimybės – tiek laiko, tiek finansų prasme.

Kovoja su stresu ir vienišumu

V. Bartkutė-Vyšniauskienė įvardija, jog posakis „šuo yra geriausias žmogaus draugas“ gali būti visiškai teisingas, mat gyvūnas suteikia žmogui ypatingą pagalbą – galima išsikalbėti, išsilieti ar išsiverkti, tačiau jokios nuomonės ar kritikos atgal nesulaukiama, kaip dažniausiai nutinka panašiai elgiantis su kitu žmogumi.

„Žmogui dažnai reikia šilumos, atjautos. Nors dažnai prieš kitus mes norime pasirodyti stiprios, viską galinčios asmenybės, šalia šuns galime būti „minkšti“ žmonės, kurie ir apkabins, ir paguos, ir tiesiog pabus šalia. Šuniui galime pasakyti viską ir žinosime, kad jis vis tiek taip pat mus mylės“, – paaiškina specialistė.

Ji pasakoja, jog šunys taip pat geba sumažinti vienišumo jausmą, kurį dažnai patiria gyvenantys vieni arba itin uždari žmonės. Anot jos, pastarieji visas neigiamas emocijas kaupia viduje, o augintinis tampa tuo, kuris išklauso. Jei vaikas yra uždaras, nenori nieko pasakoti tėvams – gali papasakoti augintiniui ir taip nusiraminti.

Kartu su augintiniu – ir išlaidos

Skaitmeninių finansinių paslaugų įmonės atstovė Donata Stoškuvienė aiškina, kad nors šuns auginimas asocijuojasi su gražiomis akimirkomis ir tikslingomis gyvenimiškomis pamokomis, reikia apmąstyti ir galimų išlaidų faktorių.

„Prieš įsigyjant augintinį reikėtų pagalvoti ne tik apie nešamą atsakomybę, bet ir apie reguliarius vizitus pas veterinarą, kurie gali kainuoti 50–100 eurų, guolio įsigijimą, kuris gali viršyti 100 eurų, taip pat skanėstus, maistą, įvairius papildus ir priemones nuo erkių, kas atsieina apie keliasdešimt eurų per mėnesį. Svarbu prisiminti, kad tai nėra vienkartinės išlaidos – šuniukui nuolat reikės šių elementų ir visokeriopos priežiūros“, – sako D. Stoškuvienė.

Ekspertė tai pat pažymi, kad derėtų nepamiršti ir tokių įprastų aspektų kaip atostogos ir apžvelgti, ar visuomet bus galima pasiimti keturkojį draugą kartu su savimi. Jei tokioje situacijoje nepagelbėtų artimieji ar pažįstami, reikėtų galvoti apie šunims skirtus viešbučius, o tai – vėl papildomos išlaidos.

„Auginti gyvūną reikalauja išties nemažai atsakomybių ir tikslingo finansinių išteklių organizavimo. Planuojat mėnesio išlaidas bei peržvelgiant pajamas šeimoje, visuomet reikės pagalvoti ir suplanuoti keturkojui skirtas lėšas. Susiklosčiusi situacija reikalauja didelio noro ir atsidavimo, o kartu su tuo ateina ir pasiryžimas perskirstyti iki šiol tenkinusius prioritetus. Tada – viskas įmanoma“, – rekomendacija pasidalija D. Stoškuvienė.

Auginant šunį reikia skirti lėšų tokiems atributams:

* Veterinaro paslaugoms
* Susirgus – tyrimams ir medikamentams
* Skiepams
* Guoliui ar narveliui (pagal poreikį)
* Higienos priemonėms
* Apsaugai nuo erkių ir parazitų
* Maistui bei skanėstams
* Žaislams
* Treniruotėms ir pamokoms
* Drabužėliams šaltuoju metų laiku
* Keliaujant – nakvynei šunų viešbučiuose
* Draudimui (pagal poreikį).]]>