https://www.savaite.lt/ lt https://www.savaite.lt/lietuva/redakcija-rekomenduoja/4902-seimas-apsvarste-kitu-metu-biudzeto-projekta.html https://www.savaite.lt/lietuva/redakcija-rekomenduoja/4902-seimas-apsvarste-kitu-metu-biudzeto-projekta.html 4902 Mon, 25 Nov 2019 15:34:53 +0200 native-yes

Seimas pirmadienį svarstė kitų metų biudžeto projektą. Po svarstymo projektas grąžintas Vyriausybei tobulinti. Kiek vėliau patobulintas variantas Seime bus svarstomas antrą kartą.

Kitų metų valstybės biudžete Finansų ministerija planuoja gauti 11,5 mlrd. eurų pajamų, o asignavimai sieks 12,6 mlrd. eurų.

„Sulaukta Seimo narių pasiūlymų už 369 mln. eurų. Komitetų pasiūlymų – už 285 mln. eurų. Išskirtinai išsiskyrė opozicijos Antano Matulo ir Raimundo Martinėlio pasiūlymai, kad reikėtų padidinti išlaidas 1 mlrd. 126 mln. eurų. Jei nevertintume šio pasiūlymo, situacija būtų panaši, kaip ir kiekvienais metais“, – Seimo posėdyje sakė Biudžeto ir finansų komiteto (BFK) pirmininkas Valius Ąžuolas.

BFK taip pat siūlo Vyriausybei apsvarstyti Lietuvos banko ir Valstybės kontrolės išvadas ir pasiūlymus.

Seimo Žmogaus teisių komitetas nutarė nepritarti teikiamam įstatymo projektui, nes sistemiškai neskiriamas pakankamas finansavimas žmogaus teises ginančioms institucijoms.

Audito komitetas taip pat nepritarė kitų metų biudžeto projektui. Komiteto išvadose teigiama, kad ne visos diskrecinių pajamų priemonės gali būti patvirtintos, todėl yra rizika, kad 2020 m. pajamų bus surinkta mažiau, nei planuota, yra rizika, kad 2020 m. bus nesilaikoma perteklinio valdžios sektoriaus taisyklės.

Audito komitetas taip pat atkreipė dėmesį, kad neužtikrinamas tinkamas fiskalinės erdvės sunkmečiui kūrimas, o formuojama erdvė nepakankama, į rezultatus orientuoto valstybės biudžeto sudarymas vykdomas formaliai, neužtikrintas tinkamas asignavimų pagrįstumas.

Seimo Švietimo ir mokslo komitete, skirstant 2020 m. valstybės biudžetą, išsiskyrė Vyriausybės ir Seimo nuomonės dėl finansavimo švietimui. Komitetas teigia, kad švietimui finansuoti turi būti skirta kur kas didesnė nei šiuo metu Vyriausybės numatyta suma.

„Argumentai, kodėl nepritarta biudžeto projektui, Lietuvai ir Seimui yra puikiai žinomi. Neužtenka lėšų, skirtų mokytojų, dėstytojų atlyginimams pakelti. Šiame variante nėra net neformalaus krepšelio, nėra net 10,3 mln. eurų, kurie buvo numatyti pagalbos mokiniui specialistų apmokėjimui“, – Seime sakė Švietimo ir mokslo komiteto pirmininkas Eugenijus Jovaiša.

Biudžeto projektas daug kritikos susilaukė iš opozicijos. Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) frakcijos narė Gintarė Skaistė svarstomą biudžeto projektą apibūdino „melagių biudžetu“.

„Žmonių pasitenkinimas gyvenimo kokybe krinta, kaip ir „valstiečių“ reitingai. (...) Šiandien, žvelgiant į pažadus, akivaizdu – tai tebuvo rinkiminiai makaronai viešojo sektoriaus darbuotojams ant ausų. (...) Šitas biudžetas yra niekas kitas, kaip labiausiai nuviliantis biudžetas, kokį kada nors turėjote. Jis ne tik nuviliantis, bet jis tiesiog „melagių biudžetas“, – teigė G. Skaistė.

Opozicijos lyderis Julius Sabatauskas teigė negalintis pritarti dabartiniam biudžeto variantui.

„Siūlome įvertinti, kodėl net Lietuvos prezidentas, daugelį metų dirbęs tikrai nevalstybiniame sektoriuje, pasisako už tolygesnį darbo ir kapitalo pajamų apmokestinimą, solidarumą. (...) Tokiam biudžetui, kuris dabar pristatytas Seimui, mes pritarti tikrai negalime“, – sakė jis.

TS-LKD frakcijos narys Mykolas Majauskas nuogąstavo, kad, kol yra svarstomas biudžeto projektas, dar nėra aišku, kokie mokesčiai įsigalios kitąmet.

„Valstybėje biudžetas priiminėjamas taip, kaip studentas rašo bakalaurinį darbą – paskutinę naktį. Liko kiek daugiau nei mėnuo, o iki šiol nežinome, kokie bus priimami nauji mokesčiai, kaip keisis jau galiojantys. Kaip atrodys automobilių, NT mokesčiai, siūlomi nauji bankų, prekybos centrų mokesčiai. (...) Visame chaose turime maždaug 100-150 mln. eurų skylę biudžete. Finansų ministras turės ištraukti kiškį iš kepurės ir užlopyti skylę“, – teigė M. Majauskas.

Mišrios Seimo narių grupės narė Aušrinė Armonaitė siūlomus mokesčius, kurių pajamomis būtų galima papildyti biudžeto lėšas, pavadino „be galvos“.

„Seime kaip per sviestą eina mokestis bankams, prekybininkams, o Vyriausybė tik skėsčioja rankomis ir sako, kad reikia diskutuoti. NT mokestis sukėlė sumaištį, chaosą, dar nežinome, kaip atrodys, o biudžetui efektas bus viso labo keli milijonai eurų. Biudžete toliau neliečiamieji stambūs ūkininkai ir žemvaldžiai. Panašu, kad jie toliau pildys pigų dyzeliną ne tik į savo techniką, bet ir šeimų automobilius, ir mes visi už tai mokėsime“, – sakė A. Armonaitė.

Seimo Audito komiteto pirmininkė Ingrida Šimonytė teigė, kad kitų metų biudžeto projekto formavimas nereikalauja papildomo galvojimo.

„Finansų ministras Vilius Šapoka vis dar sprendžia vištos ir kiaušinio dilemą, kad negali duoti pinigų nereformuotiems sektoriams, nors dar jokia reforma be pinigų neįvyko. (...) Geriausia daryti tai, kas nereikalauja papildomo galvojimo. Yra išteklių, yra formulė – ir darome“, – teigė I. Šimonytė.

Lietuvos lenkų rinkimų akcijos-Krikščioniškų šeimų sąjungos (LLRA-KŠS) frakcijos narys Zbignevas Jedinskis mano, kad Lietuva per daug lėšų skiria gynybos biudžetui.

„2 proc. nuo BVP, o nuo biudžeto tai yra 10 proc. Konservatoriai puikiai sugalvojo taktiką. Iš vienos pusės, ragina didinti gynybos biudžetą, iš kitos pusės, priešinasi. Bankų apmokestinimui – ne, prekybos centrų apmokestinimui – ne, kitiems mokesčiams – ne. Puiki taktika išprovokuoti žmonių nepasitenkinimą“, – sakė Z. Jedinskis.

Socialdemokratų frakcijos narė Rasa Budbergytė sakė, kad biudžeto pajamų yra tik tiek, kad tik užtektų sudurti galą su galu.

„Vyriausybės pateiktas biudžeto projektas pačios Vyriausybės jau pateikimo stadijoje buvo įvardintas kaip realistinis ir skatinantis lėšas naudoti efektyviau. Mano manymu, tai tik skambūs žodžiai ir tiek. Pajamos ir išlaidos subalansuotos, kaip įprastai, su fantazija, nes būsimos pajamos yra suplanuotos per daug optimistiškai, o Vyriausybės vadinamos nuosaikios priemonės įsipareigojimams vykdyti, kitaip tariant, mokestiniai pakeitimai, baigia ištirpti Seimo salėje“, – teigė R. Budbergytė.

Liberalas Simonas Gentvilas teigė, kad tai yra mokesčių didinimo biudžetas.

„Tai yra mokesčių didinimo biudžetas, kai atsisakoma mokestinių lengvatų. Vidurinioji klasė, vietoje neapmokestinimo, bus labiau apmokestinta, nei buvo kalbama prieš pusmetį. Šis biudžetas yra fiktyvi gerovės valstybės kūrėja. (...)

20 eurų papildomi vaiko pinigai yra kaip gera narkozė prieš mokesčių didinimą tiems patiems gyventojams, kurie tuos 20 eurų susimokės, nes jiems NPD bus nepadidintas, kaip jiems žadėta. Šis biudžetas yra profesionalų valstybės fiasko. (...) Valstybė turi tris kartus pasižiūrėti į veidrodį, ar visos išlaidos pagrįstos, turi pasižiūrėti, visų pirma, į šešėlį, kuris yra milžiniškas ir chroniškas, ir nieko nedarome, kad jį nugalėtume. Tik tada galime kalbėti apie naujus mokesčius“, – Seime kalbėjo S. Gentvilas.

Tuo metu „valstietis“ Valius Ąžuolas Seime priminė praeities klaidas.

„Reikėtų atsisukti atgal. Atrodo, kad visi pasisakiusieji pirmą kadenciją Seime dirba. Tik dabar atėjo pirmą kartą, net nežino, kas vyko anksčiau. Pažiūrėkime, dėl kokių sprendimų mes šiandien turime mokėti. Prieš dešimtmetį neatsakingai pasiskolinome – 2 mlrd. eurų. Po 200 mln. eurų kasmet turime permokėti vien už dideles palūkanas. Ką darytume šiandien, jei turėtume 200 mln. eurų papildomų pajamų? Turbūt niekam nereikėtų eiti streikuoti, visiems visko užtektų. Neišgirdau nė iš vieno, kad „mūsų valdymo laikotarpiu socialinę atskirtį sutvarkėme, visiems atlyginimus padidinome“, – teigė V. Ąžuolas.

Kitas „valstietis“ Tomas Tomilinas siūlė parlamentarams pasižiūrėti realybei į akis bei teigė, kad nėra jokių konfliktų.

„Mūsų biudžetas augina pensijas 30 eurų. Prezidentas dar siūlo 3 eurais paspartinti augimą, mes tam pritarsime. Nėra jokio konflikto su profesinėmis sąjungomis, nes mes vykdome nacionalinę kolektyvinę sutartį, pagal kurią didėja atlyginimai visiems biudžetininkams.

Jums vaidenasi streikai, bet tikiuosi, kad jų nebus, nes sprendimai jau yra rasti. Toliau biudžetas keliaus į Vyriausybę ir bus ieškoma kitų sprendimų. Mes esame surišę minimalią algą, kuri augs iki neregėtų aukštumų kitais metais, su vidutine alga. (...) Laikomės įsipareigojimų ir darome socialiai teisingus sprendimus“, – sakė jis.

Parlamentaras šį biudžeto projektą pavadino „tikrosios gerosios valstybės pradžia“.

„Aš neatsimenu, kada tiek mokestinių šaltinių būtų siūloma Seime. Pagaliau turime rimtą diskusiją apie tai, kaip didinsime svarbiausią rodiklį – mūsų BVP perskirstymą. Pasiūlyti progresiniai mokesčiai sektoriuose“, – pridūrė jis.

Pagal Finansų ministerijos pateiktą projektą, planuojama, kad išlaidos socialinei apsaugai kitąmet sieks 6,19 mlrd. eurų, ekonomikai – 2,41 mlrd. eurų, sveikatos apsaugai – 2,3 mlrd. eurų, švietimui – 1,58 mlrd. eurų, gynybai – 1,1 mlrd. eurų.

Pajamos labiausiai augs socialinės apsaugos – 761 mln. eurų, sveikatos apsaugos – 147 mln. eurų, ekonomikos – 134 mln. eurų, švietimo – 92 mln. eurų, gynybos srityse – 76 mln. eurų.

Pridėtinės vertės mokesčio (PVM) kitąmet planuojama surinkti 4,1 mlrd. eurų, akcizų – 1,6 mlrd. eurų, gyventojų pajamų mokesčio (GPM), pelno mokesčio – beveik 844 mln. eurų. ES finansinės paramos lėšų – po beveik 2 mlrd. eurų.

Nominalus valdžios sektoriaus perteklius kitąmet, planuojama, bus ne mažesnis nei 0,2 proc. BVP.

Atsižvelgdamas į Seimo komitetų ir parlamentarų siūlymus, BFK siūlo skirti papildomai 9,2 mln. eurų asignavimų kultūrai, 34,7 mln. eurų – švietimui, 11,7 mln. eurų – ekonomikai, 3,6 mln. eurų – viešajai tvarkai ir visuomenės apsaugai.

Kultūrai siūloma skirti 300 tūkst. eurų Kultūros ministerijai bibliotekų fondams komplektuoti, 6,4 mln. eurų – kultūros ir meno darbuotojų darbo užmokesčiui didinti, 2,5 mln. eurų – Švietimo, mokslo ir sporto ministerijai Kultūros paso priemonei įgyvendinti.

Švietimui norima papildomai suteikti 6,2 mln. eurų nemokamam aukštajam mokslui bakalauro studijose įgyvendinti, 10,3 mln. eurų – švietimo pagalbos specialistų darbo užmokesčiui, 6 mln. eurų – mokytojų, dirbančių pagal ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo programas, darbo užmokesčiui, 12 mln. eurų – neformaliam vaikų švietimui, 185 tūkst. eurų – Lietuvos agrarinės ekonomikos institutui, veiklos tęstinumui ir įsipareigojimų vykdymui.

Taip pat numatomi papildomi 9,2 mln. eurų Žemės ūkio ministerijai valstybei nuosavybės teise priklausančių inžinerinių melioracijos statinių rekonstravimo darbams finansuoti, 631 tūkst. eurų – Žemės ūkio ministerijai, ikimokyklinio ugdymo įstaigose vaikų maitinimui naudojamų ekologiškų ir išskirtinės kokybės produktų kainų skirtumui kompensuoti.

1,9 mln. eurų ketinama skirti Valstybinei maisto ir veterinarijos tarnybai: 650 tūkst. eurų – investiciniam projektui „Nacionalinio maisto ir veterinarijos rizikos vertinimo instituto techninių gebėjimų stiprinimas“, 1,2 mln. eurų – užtikrinti tarnybos gebėjimus vykdyti efektyvesnę maisto produktų saugos ir kokybės kontrolę bei garantuoti maisto saugos ir vartotojų apsaugos reikalavimų vykdymą šalyje.

Tarp siūlymų yra ir siekti papildomų 800 tūkst. eurų Vidaus reikalų ministerijai, Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento aprūpinimui gaisrų gesinimo ir gelbėjimo darbų priemonėmis, 2,5 mln. eurų savivaldybių atliekamai priešgaisrinei funkcijai vykdyti.

Papildomi 300 tūkst. eurų numatyti Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybai prevencinei veiklai finansinių technologijų sektoriuje vykdyti.

Nekeičiant bendros asignavimų sumos, siūloma perskirstyti asignavimus Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamentui: 50 tūkst. eurų padidinti darbo užmokesčiui skiriamus asignavimus (darbo užmokesčiui skirti 721 tūkst. eurų), taip pat skirti 62 tūkst. eurų Nacionalinės šeimos tarybos veiklai finansuoti, atitinkamai sumažinti Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos programai „Užimtumo didinimas“ skiriamus asignavimus.

Vyriausybė taip pat iš esmės yra pritarusi siūlomam Stambios prekybos mokesčio įstatymo projektui ir bankų bei kreditų unijų apmokestinimui. Nutarta Seimui siūlyti rengti konsultacijas dėl abiejų mokesčių poveikio ekonomikai.

Seimas yra priėmęs svarstyti „valstiečių“ įstatymo projektus dėl transporto priemonių pirmos registracijos mokesčio bei nekilnojamo turto mokesčio išplėtimo.

Lietuvos banko skaičiavimais, kitų metų biudžetas turės 0,2 proc. BVP deficitą, palyginti su 0,2 proc. pertekliumi, kuris yra prognozuojamas.

Antrasis biudžeto svarstymas Seime numatytas gruodžio 5 d.]]> https://www.savaite.lt/lietuva/redakcija-rekomenduoja/4788-hermano-zudermano-kelione-i-tilze-istorikes-akimis.html https://www.savaite.lt/lietuva/redakcija-rekomenduoja/4788-hermano-zudermano-kelione-i-tilze-istorikes-akimis.html 4788 Fri, 01 Nov 2019 11:42:25 +0200 native-yes

Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto mokslininkei, istorikei, humanitarinių mokslų daktarei Silvai Pocytei smalsu, kaip Eduardo Balsio operoje „Kelionė į Tilžę“ atgis Hermano Zudermano apysakos herojų istorijos. Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras premjerinius šios operos spektaklius Klaipėdos Žvejų rūmuose pristatys lapkričio 22 ir 24 dienomis, o Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre Vilniuje – gruodžio 3 dieną.

Ta proga Prūsijos (Mažosios) Lietuvos, Klaipėdos krašto istorijos žinovė, humanitarinių mokslų daktarė Silva Pocytė būsimiesiems operos klausytojams pasakoja apie H. Zudermano apysakos „Kelionė į Tilžę“ istorinį kontekstą, to meto pajūrio ir pamario krašto gyventojų buitį, papročius bei jų požiūrį į technikos naujoves.

Beje, istorikai spėja, kad šiandien Lietuvoje įprastu tapusį Indrės vardą sukūrė ir savo kūriniu išpopuliarino būtent rašytojas H. Zudermanas.

– Kaip būsimajai premjerai turėtų pasirengti jos laukiantys operos gerbėjai?

– Manyčiau, eidami klausytis operos „Kelionė į Tilžę“ muzikos mylėtojai bus perskaitę rašytojo H. Zudermano to paties pavadinimo lietuvišką apysaką. Jeigu šiems „namų darbams“ laiko pritrūktų, galima priminti, jog minėtos operos klausytojas turės mintimis, vaizdiniais ir muzikos garsais nusikelti į XIX a. antrą pusę, į Prūsijos (Mažosios) Lietuvos šiaurinę dalį, kurią mažiau girdėję apie Prūsijos Lietuvą identifikuotų pagal apysakoje minimus Klaipėdos, Rusnės, Tilžės vietovardžius. Platesniame kontekste Prūsijos Lietuvai taipogi priskirtume Ragainę, Gumbinę, Tolminkiemį ir kitas šiame areale esančias vietoves. Prūsijos Lietuva kelis šimtus metų priklausė Prūsijos valstybei (nuo 1525 m. – Prūsijos kunigaikštystei, nuo 1701 m. – Prūsijos karalystei), o nuo 1871 m. tapo didžiulės suvienytos Vokietijos dalimi.

Kalbant apie šį regioną, įprasta minėti šimtmečius besitęsusį lietuvininkų ir vokiečių gyvenimą vieniems šalia kitų, protestantiškumo tradicija paremtą religinę ir kultūrinę aplinką, kurią lengviausiai atpažintume paėmę bet kokį šiam kraštui skirtą raštijos veikalą, giesmyną, Šventą Raštą, laikraštį ar kalendorių, atspausdintą gotišku šriftu. Todėl akivaizdu, kad XIX a. Prūsijos lietuvis (arba lietuvininkas) ir Didžiosios Lietuvos lietuvis nėra tapatu, nes jie ilgus šimtmečius gyveno skirtingose valstybėse, skirtingose kultūrinėse, ekonominėse aplinkose. Todėl ir „Kelionėje į Tilžę“ minimos įvairios Anso ir Indrės buities, aplinkos, kultūros detalės to meto Didžiosios Lietuvos lietuviui buvo nepažintos arba svetimos. Bet Prūsijos ir Didžiosios Lietuvos lietuvių bendravimo ypatumai – tai jau atskira tema.

– H. Zudermano „Kelionė į Tilžę“ istorikės akimis: kokios realaus to meto gyvenimo detalės pateko prozinininko akiratin?

– „Kelionę į Tilžę“ skaičiau ne tik lietuviškai, bet ir vokiečių kalba. Žinoma, literatūros kūrinį skaitau pirmiausiai kaip istorikė, ieškodama to laikmečio buities, kasdienybės aprašymų, vykusių kultūrinių, tautinių procesų atspindžių. Ir turiu prisipažinti, kad kiekvieną kartą pastebiu arba atkreipiu dėmesį į anksčiau galbūt ne taip ryškiai įstrigusias detales ar smulkmenas. „Kelionė į Tilžę“ yra puikus kūrinys, atskleidžiantis pokyčius lietuvininkų gyvenime, kai Prūsijos ir Vokietijos valstybių sparčios pramonės raidos sukurta materialinė gerovė skverbėsi į jų buitį ir kasdienybę. Tuo pačiu tai skatino lietuvininkų nutautėjimą, kuris skleidėsi ir natūraliu, vokiškos kalbos ir kultūros perėmimo būdu.

– Ansas ir Indrė Tilžėje skubėjo išvysti traukinį?..

– Jeigu reiktų išrinkti pagrindinį apysakos simbolį, tampantį centrine jos ašimi, nedvejodama nurodyčiau traukinį. Nes jei ne Anso ir Indrės noras Tilžėje pamatyti traukinį, nebūtų įvykusi jų kelionė, nebūtų išsirutuliojusi ir pagrindinė siužeto linija.

Gal dalis skaitytojų, o ir būsimosios premjeros režisierius Gytis Padegimas su šia mano nuomone nesutiktų, teigdami, jog svarbiausia apysakoje – dviejų žmonių santykių drama, o traukinys tėra šalutinis, fragmentiškai šmėžuojantis objektas. Tačiau vertindami rašytojo aprašomą laikmetį, neabejodami galime teigti, jog būtent geležinkelis simbolizavo to meto visuomenės ekonominio, pramoninio ir netgi kultūrinio vyksmo pažangą, turėjusią įtakos kiekvieno Prūsijos ar Vokietijos gyventojo aplinkai ir kasdienybei.

Kai XXI a. esame išlepinti žaibiškai plintančios infrastruktūrinės ir technologinės pažangos, apsėsti išmaniųjų telefonų manijos, o kelionės lėktuvu mums tapo kone kasdieniu reiškiniu, kai vis drąsiau kalbama apie kosminį turizmą, – sunku įsivaizduoti, ką XIX a. antros pusės lietuvininkui reiškė traukinys ir jo susisiekimo galimybės. O reiškė tiesiog griūtį senojo pasaulio, kuriame keliauta arkliais traukiamais vežimais, pašto karietomis arba paprastomis vandens transporto priemonėmis – valtimis.

Senosios susisiekimo priemonės ribojo žmonių keliavimo galimybes, tuo tarpu geležinkeliais riedantys traukiniai tapo žmonių susibūrimo vietomis, sumažino erdvės ir laiko pojūtį, mentališkai ir praktiškai priartino iki tol nepasiekiamas vietoves, tad Ansas ir Indrė pradeda svajoti nuvažiuoti iki Berlyno ir pamatyti patį Vokietijos kaizerį. Tai paprastam XIX a. vidurio Prūsijos pakraščio gyventojui, kurio pažintas pasaulis ribojosi bažnytine parapija ir artimiausiu miesteliu, kuriame vykdavo turgūs, turėjo prilygti stebuklui. Atsiradus geležinkelių tinklui, traukiniais pervežama pramonės produkcija pasiekdavo net atokiausius Prūsijos miestelius ir kaimus, ką iliustruotų, pavyzdžiui, Šilokarčemoje Anso Indrei nupirkta šilkinė suknelė.

Todėl komentuojant iš istorinės perspektyvos „Kelionėje į Tilžę“ drąsiai galima būtų įžvelgti lietuvininkų, kaimo gyventojų ar žvejų siekį pažinti miestiečio, jų tapatinamo su vokiškumu, aplinką. Ir ne tik pažinti, bet ir tapti jos dalimi, perimti įvairiausius pramoninės gamybos siūlomus buities patogumus, modernesnius darbo įrankius ir visokius padargus.

Beje, traukinio paminėjimas leidžia identifikuoti kūrinyje aprašomo veiksmo laiką. Ansui pasiūlius nuvykti į Tilžę pažiūrėti geležinkelio, Indrė atsakiusi, jog „netrukus geležinkelis bus nutiestas iki Klaipėdos“. Geležinkelio linija Klaipėda-Tilžė buvo nutiesta ir atidaryta 1875 m., vadinasi, apysakos veiksmas rutuliojasi XIX a. 8 dešimtmečio pradžioje.

– Ar Indrės rūbai buvo jos pačios austi?

– Su XIX a. pramonės plėtra pačių lietuvininkių austi ir siūti rūbai tapo išstumiami prabangesnių audinių. Rūbų iš aksomo, šilko, brokato buvo galima nusipirkti ir didesnio bažnytkaimio parduotuvėje. Lietuviškų drabužių atsižadėjimas buvo suvokiamas kaip archaiškumo keitimas naujumu ir šiuolaikiškumu. Bet vokiečių ir lietuvininkų santykių kontekste tai suvokta kaip lietuvininkų išsižadėjimas savo tradicijos ir aukštesnio socialinio statuso, kuriam neabejotinai priklausė vokiečiai, siekis. Toks vokiškų kultūrinių elementų brovimasis į lietuvininkų aplinką, ypač rūbų nešiosenoje, neretai sulaukdavo pašaipų XIX-XX a. lietuviškos spaudos puslapiuose, sarkastiškai minint, jog viena lietuvininkė Šilokarčemos bažnyčioje vos pro vartus galėjo įeiti, nes buvo užsidėjusi į rėtį panašią skrybėlę su pritvirtintomis gaidžio, varnos, žąsies ir šarkos plunksnomis.

– Kuo maitinosi ano meto žmonės?

– Modernėjantis, dinamiškas XIX amžius keitė ir šio krašto gyventojų valgius, ypač tai galima pastebėti kaimiškoje aplinkoje. Ant lietuvininkų stalo šalia vyravusių sūrių ir rūgščių patiekalų atsirado ir saldūs, pavyzdžiui, uogienės. Lietuvininkų mėgtą pusryčių sriubą išstūmė kava.

– Kokios mitybos detalės minimos „Kelionėje į Tilžę“?

– Čia kalbama apie žvejo šeimą, todėl akivaizdu, kad tarp valgių, kuriuos Indrė atsivežė į Tilžę, matome kaimo žvejo aplinkai būdingų valgių – nėgę arba devynakę, pačios rūkytą lašišą. Atvykę į Tilžę jie taip pat užkandžiauja atsivežta rūkyta dešra, virtais kiaušiniais. Tai valgiai, kuriuos lietuvininkai gaudavo iš savo ūkio. Vaikštinėjančius Tilžėje Ansą ir Indrę stebina kaimo žmogui neįprasta kitokių valgių gausa ir įmantrumas: cukrainėje prikrauta tortų ir kitokių saldėsių, jie skanauja rožių likerio.

– Kokie buvo tuometiniai lietuvininkų ir vokiečių santykiai?

– Lietuvininkai ir vokiečiai Prūsijoje, Vokietijos valstybėje, vieni šalia kitų gyveno kelis šimtus metų. Tą sugyvenimą istorijos tėkmė sukonstravo per vokiečio-pono ir lietuvininko-valstiečio ar kaimo gyventojo santykį. Juk ir Kristijonas Donelaitis savo „Metuose“ pamokslavo lietuvininkams būrams nepasiduoti vokiečių įtakai ir įvairioms miestietiškos aplinkos pagundoms. Šiame vokiečių ir lietuvininkų santykyje atsiskleidžia ir lietuvininkų kalbos išsaugojimo bei nutautėjimo problema.

Ypač XIX a. su geležinkelių plėtra paspartėjus vidinei migracijai, plečiantis miestams, kurie viliojo kaimo žmones įvairiomis darbo galimybėmis, lietuvininkui vokiškoje aplinkoje išlaikyti lietuvių kalbą tapo labai sudėtinga. Rašytoja Ieva Simonaitytė taip pat akcentavo lietuvininkų kalbos atsižadėjimą, vienos herojės lūpomis bylodama: „Juk su lietuvių kalba toli nenuvažiuosi, nebent iki Priekulės“. Tad tapimas miestiečiu arba ponu lietuvininkui reiškė ir tarp kaimo gyventojų paplitusios lietuvių kalbos atsižadėjimą. Neveltui „Kelionės Tilžę“ pradžioje Ansas Balčius yra apibūdinamas kaip „jau kone ponas, su vokiečiais jis šneka vokiškai kaip tikras vokietis, grogą jis saldinasi kaip tikras vokietis“.

Tas miestiečio ir kaimiečio bendrabūvio santykis puikiai atskleidžiamas ir aprašomame Tilžės Jokūbinės parke vykusio koncerto eizode, nes Indrė suabejojo, ar pramogoje, kuri skirta tik vokiečiams, gali dalyvauti ir lietuviai, ypač su kaimiškais drabužiais.

Turime atkreipti dėmesį, jog po Vokietijos imperijos sukūrimo 1871 m. pradėta vykdyti prievartinė germanizacija visas imperijoje vartotas tautinių grupių kalbas stūmė į visuomenės užribį. Lietuvių kalba taipogi buvo uždrausta mokyklose, administracinėse įstaigose. Tokia imperijos politika prisidėjo prie lietuvininkų nutautėjimo ir lietuvių kalbos vartojimo arealo mažėjimo.

Kita vertus, XIX a. antroje pusėje radosi daug vokiečių inteligentų, kurie stengėsi užrašyti ir fiksuoti lietuvininkų kalbą, tradicijas, papročius, pramokti lietuvių kalbos moksliniais interesais arba tam, kad dirbdami šiame krašte galėtų betarpiškai bendrauti su lietuvininkais. H. Zudermanas taipogi mokėjęs lietuviškai, o rašytojo bičiulį, Šilokarčemos mecenatą, garsų dvarininką Hugo Šojų galėtume drąsiai įvardinti tikruoju krašto šviesuoliu, daug prisidėjusiu prie lietuvininkų kultūrinės tradicijos, etnografijos saugojimo, fiksavimo ir sklaidos.

– Indrė, Ansas, Bušė: ar šie rašytojo herojams parinkti vardai buvo populiarūs tuo metu? Kaip manote, kodėl laikmečių tėkmėje išliko vienintelė Indrė?

– Perskaičiusi „Kelionę į Tilžę“ pirmą kartą, nustebau, kodėl pagrindinė kūrinio herojė Indrė vadinama visiškai neįprastu ir nebūdingu Prūsijos Lietuvos lietuvininkams vardu. Kaip teigia Prūsijos Lietuvos asmenvardžių tyrinėtojai, tarp lietuvininkų vyrų ir moterų dominavo negausūs krikščioniški vardai, daugiausia kilę iš hebrajų, graikų ir lotynų kalbų. Į lietuvišką vartoseną jie atėjo per vokiečių kalbą ir laikui bėgant šiame regione įgijo tam tikras tarmines adaptacijos variacijas. Pavyzdžiui, kūrinio herojaus Anso vardas sietinas su iš hebrajų kalbos kildinamu Jonu ir vokiečių kalboje vartojamu Hansu, tik numetus raidę h vardo pradžioje buvo gautas Ansas. Panašiai vokiškas vardas Heinrich tapo lietuvišku Endrikiu. Bušės atveju galime sakyti, kad vardas kildinamas iš Barboros, o vietinėje tarminėje vartosenoje buvo sutrumpintas į Bušę.

Įdomesnė Indrės vardo istorija. Tyrinėtojai šio vardo nemini XVIII-XIX a. šaltiniuose, jo neteko fiksuoti ir išlikusiuose senųjų Klaipėdos krašto kapinių antkapinių paminklų įrašuose, liudijančiuose XIX-XX a. sandūroje gyvenusių žmonių vardus ir pavardes. Galima numanyti Indrės vardą sugalvojus patį H. Zudermaną. Vokiški šaltiniai daro prielaidą, jog Indrė galėtų būti siejama su lietuvišku žodžiu nendrė. Tokia sąsaja galėtų būti paaiškinta tuo, jog rašytojas mokėjo lietuvių kalbą ir jautė žodžių sąskambius. Be to, nendrėje galėtume įžvelgti tam tikrą rašytojo norėtą perteikti meninę metaforą, iliustruojančią pagrindinės herojės valią ir ryžtą, nes juk gamtoje nendrė linksta, bet nelūžta. Nežuvo ir Indrė. Gal šita vardo kilmės versija nėra įtikinama, bet nenustebčiau, jei Indrės vardas būtų išplitęs H. Zudermano dėka.

Kalbant apie lietuvininkų pavardes pasakytina, kad XIX a. antroje pusėje jos jau buvo patyrusios gana ryškią vokiečių kalbos įtaką: tiek vyrų, tiek moterų pavardėse būdavo numetamos galūnės, dėl ko moterų bei vyrų pavardžių struktūra suvienodėjo. H. Zudermanas irgi mini tokias pavardes: Ansas ir Indre Balczus, gimusi Jaksztat.

– Esate tyrinėjusi, kuris iš garsių rašytojų – Hermanas Zudermanas ar Ieva Simonaitytė – tikroviškiau aprašė Prūsijos (Mažąją) Lietuvą. Tai kuriam geriau sekėsi perteikti šio krašto istoriją?

– Prie šios temos esu prisilietusi fragmentiškai, kai doktorantūros studijų Vytauto Didžiojo universitete metu turėjau parašyti seminarinį rašto darbą apie šių dviejų rašytojų kūryboje atspindimos Prūsijos (Mažosios) Lietuvos kasdienybės aplinkos autentiškumą. Tuo metu padarytai išvadai, kad H. Zudermanas „Lietuviškose apysakose“ rašė tikroviškiau ir autentiškiau, pritarčiau ir dabar, nes šiam autoriui siužetus diktavo jo gyvenamoji aplinka ir jį supę žmonės. Manau, neatsitiktinai H. Zudermanas „Kelionėje į Tilžę“ įpina Rusnės miestelio vaizdinį, mat rašytoją siejo ilgametė bičiulystė su Rusnėje nuo 1869 m. iki XX a. pradžios dirbusiu gydytoju Artūru Kiteliu.

Gydytojas tapo vienu iš apysakos „Jonas ir Erdmė“ prototipų. Būtent jis pasiūlė H. Zudermanui ir „Kelionės į Tilžę“ siužetą. Pats H. Zudermanas taipogi domėjosi lietuvininkų gyvenimu, mokėjo lietuvių kalbą, galėjo ja betarpiškai bendrauti, tad istorijų savo kūriniams sėmėsi iš Šilokarčemos teismuose nagrinėtų bylų, kuriose buvo apstu žmogiškųjų dramų, jausmų ir kasdienio gyvenimo detalių.

Šie pamintijimai jokiu būdu nenuneigia I. Simonaitytės kūrinių vertės, nes juose taip pat apstu autentiškų detalių. Tačiau žinant rašytojos kūrybos laikmetį – Klaipėdos krašto autonomiją 1923-1939 m., vėliau - sovietinę Lietuvą, akivaizdu, kad jos kūriniai buvo veikiami to meto politinių aplinkybių bei atmosferos. Tad vokiečių ir lietuvininkų santykių vaizdavimas juose buvo užaštrintas politinių įtampų ir kontekstų.

– Ką apysakos „Kelionė į Tilžę“ herojams reiškia tikėjimas? Jie greičiausiai buvo liuteronai?

– Be jokios abejonės, apysakos herojai yra evangelikų liuteronų tikėjimo, kaip ir didžioji dauguma Prūsijos Lietuvos lietuvių, šią religiją išpažinusių nuo XVI a. pradžios. Religingumas yra viena iš lietuvininkų tapatumo savybių, kuri tampriai persipynusi su gimtosios lietuvių kalbos vartojimu. Viena iš protestantizmo idėjų buvo Dievo žodžio skelbimas gimtąja bendruomenės kalba. Todėl lietuvininkai, tapę protestantizmo išpažinėjais, nuo pat pradžių turėjo galimybę bažnyčiose klausytis pamaldų lietuvių kalba. Ši Prūsijos kunigaikštystės puoselėta protestantizmo kultūrinė misija sudarė galimybes rastis lietuviškam spausdintam žodžiui, pirmajai lietuviškai knygai ir vėlesniems spaudiniams.

Lietuvininkui, daugiausiai kaimo žmogui, bažnyčioje skelbtas Dievo žodis per kelis šimtmečius suformavo stiprų pamaldumą. Tai atsispindi ir Indrės laikysenoje: ji nekovoja prieš savo vyro nepadorų elgesį, o palieka viską savieigai ir pasikliauja Dievo valia. XIX a. antroje pusėje tarp lietuvininkų ypač sustiprėjo namų pamaldos, arba surinkiminis judėjimas, o surinkimininkai rezervuotai žiūrėję į įvairias pasaulietines linksmybes, šokius, dainas.

Į klausimą, kaip tokioje religingoje aplinkoje radosi H. Zudermano aprašomi meilės trikampiai ir svetimavimo nuodėmės, atsakyti galėtume paprastai: kiekviena visuomenė paremta tarpusavio bendravimo santykiais, žmogiškomis silpnybėmis ir nuopuoliais. Tad aprašomas Anso ir Indrės šeimos siužetas galėjo rastis ir kartotis įvairiose visuomenėse įvairiais istoriniais laikotarpiais. Būtent todėl jis išlieka mums aktualus.

– Kodėl Ansas apsigalvojo ir nebenorėjo atsikratyti savo žmonos, kaip buvo suplanavęs?

– Į šį klausimą turbūt kiekvienas skaitytojas turėtų savo atsakymą, savo pajautimą. Mano nuomone, lankymosi Tilžėje metu, kai Indrė aplinkinius žavėjo savo grožiu tiek galanterijos parduotuvėje, tiek Jokūbinės parke, Ansas pradeda didžiuotis savo žmona, aplinkinių vadinta ponia, ir tas grožio bei poniškumo pojūtis atveria Ansui akis.

– Ar galima daryti prielaidą, kad kažkur Šilutės krašto vietovėse tebegyvena Anso ir Indrės ainiai?

– Turėčiau skaitytojus nuvilti pasakydama, kad rasti Anso ir Indrės palikuonių šiandieninėse Šilutės apylinkėse būtų sudėtinga arba visai neįmanoma. Čia turėtume prisiminti XX a. pirmos pusės Prūsijos Lietuvos istoriją. Vokietijai pralaimėjus Pirmąjį pasaulinį karą ir sprendžiant apie pokarines Vokietijos sienas, 1919 m. nuo jos buvo atimtos kai kurios teritorijos, tarp kurių buvo ir šiaurinė Prūsijos Lietuvos dalis, Klaipėdos kraštas su H. Zudermano aprašytomis pamario vietovėmis, Šilokarčema, Rusne, Klaipėda. Šį kraštą iki 1923 m. Antantės vardu administravo Prancūzija, o 1923-1939 m. Klaipėdos kraštas autonominiais pagrindais priklausė Lietuvos respublikai, kuri 1939 m. kovo mėnesį kraštą atidavė Vokietijai po jos Lietuvai pateikto ultimatumo.

Baigiantis Antrajam pasauliniam karui, Klaipėdos krašto gyventojai drauge su kitais Vokietijos reicho gyventojais 1944 m. antroje pusėje pasitraukė į Vakarus nuo artėjančios Raudonosios armijos. Deja, dalis besitraukusių gyventojų žuvo karo pabaigos baisybėse. Klaipėdos krašte liko tik mažytė dalis senbuvių, o į ištuštėjusį ir sovietinės valdžios užimtą kraštą kėlėsi naujieji gyventojai iš Didžiosios Lietuvos ir įvairių Sovietų sąjungos regionų. Būtent todėl po 1945 m. Anso ir Indrės ainius čia rasti būtų mažai vilties. Nors gal kur kitoje valstybėje, pavyzdžiui, Vokietijoje, kurioje įsikūrė nemažai pasitraukusiųjų iš Klaipėdos krašto, ir šiandien tebegyvena H. Zudermano herojų gentainiai.

– Esate kilusi iš Agluonėnų Klaipėdos rajone. Ar „Kelionė į Tilžę“ jums primena savus kraštus?

– Jau minėjau, kad „Kelionė į Tilžę“ man pirmiausia asocijuojasi su geležinkeliu, tad šiuo aspektu galėčiau rasti sąsajų su gimtaisiais Agluonėnais, pro kuriuos 1907 m. buvo nutiesta siaurojo geležinkelio linija Klaipėda-Pėžaičiai. Vadinamasis siaurukas kursavo iki pat Antrojo pasaulinio karo pabaigos. Bet, žinoma, siaurukui nebuvo kaip lygintis su Tilžėje pūškavusiais garvežiais ir traukiniais.

„Kelionę į Tilžę“ ir Agluonėnus galėtų sieti ir upės vaizdinys, nes Agluonėnai įsikūrę prie Agluonos upelio, o mano gimtieji namai, mano mamos ir jos kelių kartų protėvių gimtinė, stovi prie pat upelio. Jo pakrantės buvo nuostabi vaikystės žaidimų vieta, tačiau šalia teliuškuojantis vanduo netraukė sėdėti su meškerėmis ir žvejoti, plaukti taip pat neišmokau... Visgi Agluonėnai ir H. Zudermano aprašytos vietovės – tai to paties mūsų aptarto regiono istorijos dalis, išgyvenę tuos pačius prozininko aprašytus virsmus.

– Ar ateisite į premjerą?

– Prisipažinsiu, jog operos muzikos fragmentą pirmąkart išgirdau visai neseniai, diskusijos Klaipėdos I. Simonaitytės bibliotekoje metu. Galbūt tai nėra mano širdies muzika, tačiau į premjerą būtinai ateisiu. Juk įdomu, kaip H. Zudermano aprašytų herojų istorijos atgis operos spektaklyje.]]> https://www.savaite.lt/lietuva/redakcija-rekomenduoja/4751-specialisto-nuomone-rukaliai-zalingu-iprociu-maskuoja-isisenejusias-problemas.html https://www.savaite.lt/lietuva/redakcija-rekomenduoja/4751-specialisto-nuomone-rukaliai-zalingu-iprociu-maskuoja-isisenejusias-problemas.html 4751 Thu, 24 Oct 2019 17:44:00 +0300 native-yes

Inovacijos šalyje prigyja ne visuomet. Vienoms jų žalia šviesa uždegama greitai ir paprastai, o kitoms tenka ilgai skintis kelią į dienos šviesą. Ypač dažnai su tuo susiduria naujovės sveikatos srityje. Vienas inovacijas sunkiai priima žmonės, kitoms, net ir žmonių priimamoms lengvai, priešinasi valstybė.

Jeigu į finansines inovacijas šalyje žiūrima palankiau, sveikatos srityje nauji būdai gerinti savo savijautą dažniausiai yra kritikuojami. Vis dėlto, psichiatro psichoterapeuto Raimundo Aleknos teigimu, stabilios psichikos žmonės savęs nežaloja, o jeigu bando imtis sveikatai mažiau žalingų įpročių, jiems neturi būti trukdoma: „Jie savais būdais gerina savo savijautą lyginant su tuo, jeigu to nedarytų, nes jaustųsi dar blogiau, tačiau visi iš jų tik nori atimti nieko nepasiūlant vietoje to“, – teigia R. Alekna.

Rūkantieji turi psichologinių problemų

Pasak R. Aleknos, didžioji dauguma priklausomybes turinčių asmenų, turi nesprendžiamų psichinių problemų. „Statistika rodo, kad psichoaktyvias medžiagas vartoja psichikos sutrikimus turintys žmonės, pvz. apie 50 procentų sergančiųjų šizofrenija rūko, taip pat cigarečių griebiasi apie 40 procentų depresija sergančių asmenų, tuo tarpu apie 80 procentų rūkančiųjų turi psichiatrines diagnozes. Tik 20 procentų rūkalių neturi tokių sutrikimų, kurie klasifikuojami kaip psichinės ligos“, – teigia R. Alekna.

Jo teigimu, didžioji dalis rūkančiųjų žalingu įpročiu maskuoja įsisenėjusias problemas. Taip pat, svarbu paminėti, kad lyginant psichiatrinių sutrikimų turinčius pacientus su ne psichiatrijos stacionaro pacientais, psichinių problemų turintys žmonės rūko net keliais kartais daugiau, kas kelia problemas ir pačiose gydymo įstaigose. Egzistuojant griežtiems draudimams, pacientai užtraukti dūmą bando ir tam nepritaikytose vietose: koridoriuose, tualetuose, net palatose. „Sveikatos ministro įstatymas draudžia rūkyti sveikatos priežiūros įstaigose. Yra daug tokių draudimų, kurių neįmanoma laikytis. Trūksta aiškumo, logiškos struktūros“, – teigia R. Alekna.

Pasak psichiatro psichoterapeuto, net ir psichiatrines diagnozes turintys žmonės turi turėti prieigą prie objektyvios informacijos apie rūkymo žalą bei inovacijas, taip pat patiems nuspręsti, kas kiekvienam yra geriausia. Pasak R. Aleknos, negalima atimti iš žmogaus galimybės jam jaustis gerai vien tik draudžiant: „Pacientas turi turėti teisę rinktis: mes negalime jam nieko įpiršti, kaip ir negalime uždrausti jam pačiam pasirinkti. Nepaisant to, kad pacientas turi psichiatrinę diagnozę, jis pajėgus įvertinti tą informaciją ir pats daryti pokyčius“, – teigia R. Alekna.

Pasak psichiatro psichoterapeuto, vienos inovacijos sutinkamos teigiamai, o į kitas žiūrima nepalankiai dėl to, kad ne visi žmonės linkę priimti naujoves: „Vieni žmonės eina „į“, kuomet kiti eina „nuo“. Einantiems „nuo“ reikalingos skirtingos pateikimo formos“, – teigia R. Alekna. Jo teigimu, mūsų šalyje dažnai inovacijoms įsitvirtinti sunku, nes jos pateikiamos netinkamu būdu: „Jeigu inovacijos pateikiamos tiems, kurie linkę judėti į priekį, tai viskas gerai, tačiau tokių žmonių yra mažuma. Daugumai vis dar reikia suprantamai parodyti, kaip jų senas, įprastas gyvenimas gali pagerėti. Žinoma, neverčiant atsisakyti seno“, – sako psichiatras psichoterapeutas. Tačiau dažnai net ir tuomet inovacijoms tariama „ne“.

Komercinė žala svarbesnė nei žala sveikatai

Raimundo Aleknos teigimu, reikia turėti omenyje, kad visos naujovės, kurioms paprastai priešinamasi, yra komerciniai produktai. „Tai gali būti, kad ir patys geriausi vaistai ar instrumentai operacijoms, tačiau tie naujieji dalykai iš rinkos stumia senuosius, kurie labai neblogai uždirba“, – sako R. Alekna. Jo teigimu, valstybės pasipriešinimas kyla automatiškai ne tiek dėl to, kad nėra pakankamai įrodymų, jog vartojant naujuosius produktus žala bus mažesnė, bet tam, kad padarytų komercinę žalą.

„Dėl to yra organizuojamos pasipriešinimo akcijos, sukeliami nemaži skandalai, bandoma paveikti žmonių protus, kad jie nesirinktų naujų produktų“, – teigia psichiatras psichoterapeutas. Anot jo, dėl to yra itin svarbu, kad informacija būtų pateikiama objektyviai, o žmogus galėtų tai pasirinkti sąmoningai – vieną ar kitą variantą. Dažniausiai susiduriama su situacija, kad žmogui bandoma kažką uždrausti nepasiūlant nieko vietoje to, jam nelieka kito pasirinkimo.

„Anksčiau kalbėjome apie žalos mažinimą nelegalias medžiagas keičiant legaliomis. Dabar – legalias medžiagas keičiant legaliomis. Bet juk negalime uždrausti to, kas yra legalu. Belieka, kad žmogus įvertinęs visą informaciją, pasirinktų sveiką gyvenseną ar savęs žalojimą, bet komfortiškesnę savijautą tą darant, ar rinktųsi vartoti kažką, kas mažiau žaloja“, – aiškina psichiatras psichotoerapeutas.]]> https://www.savaite.lt/lietuva/redakcija-rekomenduoja/4730-graikinius-riesutmedzius-prisijaukinti-nesunku.html https://www.savaite.lt/lietuva/redakcija-rekomenduoja/4730-graikinius-riesutmedzius-prisijaukinti-nesunku.html 4730 Sat, 19 Oct 2019 10:07:10 +0300 native-yes

Vida ir Alvydas Užkuraičiai, gyvenantys Valakų kaime (Joniškio r.), apie graikinius riešutmedžius kalba su didžiausiu užsidegimu. Sutuoktiniai puoselėja didesniame kaip hektaro plote auginamą riešutmedžių giraitę ir ją artimiausiais metais žada gerokai išplėsti. „Dėl savęs ir savo atžalų. Vaikai neplanuoja palikti Lietuvos, nori savo gerovę kurti gimtinėje“, – kalba dviejų dukrų tėvai, tikintys, jog po kelerių metų riešutai įstengs išmaitinti šeimą.

Jurga Sajenkienė

Pavėlavo, bet ne beviltiškai

Alvydas Užkuraitis apgailestavo, jog graikinius riešutmedžius pradėjo auginti tik prieš 12 metų. Ankstesnė pradžia jau būtų garantavusi tvirtą pagrindą ir apie svajones nereikėtų kalbėti būsimuoju laiku. „Daugiau nei prieš dešimtmetį, matyt, nebuvome tokie sąmoningi, mintys skraidė kažkur kitur, – sako pašnekovas. – Jei būtume laiku susizgribę, riešutmedžiai dabar augtų ne vieno, o trijų hektarų plote, gausiai derėtų ir džiugintų derliumi. Ačiūdie, visai nepavėlavome.“

Dabar Užkuraičiai yra pasisodinę 120 graikinių riešutmedžių. Vieni jų skaičiuoja penktus, kiti – aštuntus– dešimtus metus, treti, dar visai nedidukai, laukia pavasario ir įkurdinimo žemėje. Darbo nebijantys sutuoktiniai planuoja plantaciją plėsti, nes turimi riešutmedžiai puikiai dera, o ir planų esama didelių. Be to, draugai bei pažįstami, bendradarbiai nuolat teiraujasi, kada bus galima įsigyti Joniškio pašonėje užaugintų ekologiškų riešutų. Vairuotoju dirbantis vyras atviravo: vis dėlto nemažai žmonių daliai graikiniai riešutmedžiai – egzotika.

Idėją pamėtėjo močiutė

Sutuoktiniams riešutmedžiai – seniai ne naujiena. Atsikraustę gyventi į Alvydo prosenelių sodybą tarp vešančių obelų ir kriaušių iškart pamatė augantį riešutmedį. Nenustebo, nes žinojo, kad močiutė Bronislava Užkuraitienė buvo nenuilstanti augalų mylėtoja, nebijojusi į kiemą įsileisti tuomet dar nematytų negirdėtų augalų. Sode žydėjo daug rožių, augo persikų, abrikosų, taip pat minėtasis riešutmedis. Šį medį dabar kasdien matantis anūkas tiksliai nežino jo amžiaus. Spėja: apie devyniasdešimt metų, o gal penkeriais daugiau. Skaičiuodamas kliaunasi į aštuntą dešimtį įkopusio kaimyno pasakojimu. Mokydamasis pradinėse klasėse, jis, tuometinis vaikas, dabar jau senukas, į sodą ateidavo pasirinkti riešutų.

Alvydo žodžiais, giminės žemėje paliktas močiutės riešutmedis pamėtėjo idėją pasisodinti visą jų giraitę. „Pagalvojome: jeigu šitas auga, augs ir kiti. Nesvarbu, kad tai ne mūsiškis augalas“, – pasakoja vyras. Raitotis rankoves ir imtis darbo skatino matomos perspektyvos. Obuolių, kriaušių, slyvų neapsimoka auginti, nes mūsų rinka vaisiais jau seniai užpildyta. Graikinių riešutų paklausa yra didelė, todėl šie augalai Lietuvoje populiarėja ir didėja augintojų gretos. Po darbo rajoninio laikraščio redakcijoje vyrą palinkti prie žemės skatina ir dar viena aplinkybė. Kadangi graikiniai riešutmedžiai gana ilgaamžiai – auga 300–500 metų ir daugiau, juos bus galima perduoti vaikams, anūkams ir proanūkiams.

Vyrui pritardama Vida Užkuraitienė patikslina – dukros Evelina ir Gabija jau dabar nemažai prisideda prie riešutmedžių auginimo, tad tėvai ramūs: palikimą mergaitės mielai priims ir tęs pradėtus darbus.

Priežiūros ypatumai

Daugiau nei hektaro plote augančią giraitę tenka akylai prižiūrėti. A. Užkuraitis nesutinka su sakančiais, jog graikiniai riešutmedžiai – neįnoringi ir lengvai auginami. Esą užtenka tik iškasti duobę ir pasodinti. Vadovaujantis tokia nuostata, augintojo teigimu, riešutmedžiai skurs, neaugs, mažai derės, o jei derlius ir užaugs, riešutai bus nedideli. Kad įsitikintume šiais žodžiais, parodė savuosius, sveriančius po 52 g, o įprastai riešutai būna 15–25 g svorio.

Norint, kad derlius džiugintų, labai svarbu augalus laistyti. Tai ypač aktualu pastaraisiais metais, kai vis labiau kankina sausra. Kas dešimt dienų ant 120 medelių riešutmedžių augintojai išlieja 6 kubinius metrus vandens. Mažesniesiems užpila po kibirą, didiesiems – po 3–5, o pačiam didžiausiam ir seniausiam nepagaili ir 10. Trūkstant drėgmės riešutai ima byrėti, nes medis nebegali jų visų išmaitinti. Sutuoktiniai jėgų negaili ir medžiams mulčiuoti kompostu. Kiekvieną rudenį jo, kartais dar ir perpuvusio mėšlo, gausiai papila aplink kiekvieną medelį. Dalydamasis patirtimi Alvydas atkreipė dėmesį – komposto jokiu būdu negalima dėti arti kamieno, būtinai reikia atitraukti 20–30 cm. Antraip medžio kaklelis pasislepia ir augalas pradeda skursti, dusti. Gali pradėti veistis graužikai.

Dar labai svarbu tinkamai medelius pasodinti. Jei tai bus daroma pavasarį, duobę ruošti reikėtų jau dabar – rudenį. Ji turi būti 70 cm gylio ir 1 m skersmens, pripilta juodžemio, sumaišyto su kompostu. Per žiemą viskas susislėgs, sukris ir bus galima įkurdinti sodinuką. Pasodintas ne itin purioje žemėje augalas sunkiau įsišaknys, gali greitai pritrūkti maisto medžiagų. Graikinius riešutmedžius geriausia sodinti saulėtoje ir vėjų neužpučiamoje vietoje. Nesant užuovėjos didelė tikimybė, jog augalai pavasarį kiek apšals. Vienam riešutmedžiui būtina skirti maždaug arą žemės, nes medžiai užauga labai dideli ir galingi.

Kaip ir visus vaismedžius, riešutmedžius būtina genėti. Alvydas su žmona šio darbo imasi ketvirtaisiais metais – paaugusių medelių palieka po vienuolika šakų. Vyresnių medžių nebegeni. Jei mato, kad viena šaka užstoja kitą, nepaklusniąją pririša prie kuoliuko. Po metų situacija būna suvaldyta.

Pomėgis pamažu virsta verslu

Tinkamai prižiūrimi ir geromis sąlygomis augantys graikiniai riešutmedžiai derėti pradeda septintaisiais metais. Brandūs, 70–100 metų sulaukę medžiai duoda 300–500 kg derlių. A. ir V. Užkuraičiai savo sode užaugintais riešutais jau džiaugiasi ne vienus metus. Nuo kai kurių riešutmedžių priskina po 20 kg, o po penkerių metų, tikisi, riešutai gebės išmaitinti ir šeimą. „Dabar abu turime darbą – riešutmedžiai tėra hobis, bet ateityje tai turėtų tapti pragyvenimo šaltiniu. Esu sugalvojęs šeimos ūkio pavadinimą, prekės ženklą“, – ankstesnę mintį tęsia pašnekovas.

Konkurencija negąsdina, nors ji ir nėra maža. Didžiausi rinkos varžovai yra lenkai, ukrainiečiai, tačiau jų užauginti ir atvežti graikiniai riešutai nuo Lietuvoje užaugintų skiriasi kaip diena nuo nakties – spalva ir skonis visai kitokie. Pramoniniu būdu apdoroti riešutai kur kas aitresni, sprangesni ir neturi išraiškingojo poskonio.

Subrendę riešutai byrėti pradeda po pirmųjų šalnų rugsėjo pabaigoje – spalio pradžioje. Prieš tai jie ant medžio paruduoja ir tarsi kaštonai, įskėlę savo apvalkalą, išsilukštena. Tiesa, iš karto jų skanauti negalima. Būtina nuplauti ir gerai išdžiovinti, kad pasišalintų jodo perteklius, antraip bus aitrūs ir neskanūs. Geriausios skonio savybės įgyjamos po 2–3 savaičių.

Didžiuodamiesi A. ir V. Užkuraičiai parodė ne tik dydžiu išsiskiriančius riešutus, bet ir riešutmedžių sodinukus, surikiuotus šiltnamyje, kuriame dar neseniai derėjo agurkai ir pomidorai. Rudenį surinktus ir per žiemą išlaikytus riešutus darbščioji šeima pasodina į vazonus ir kelerius metus aplink juos šokinėja. Juk verta – jie pavasarį sutūps žemėje ir padės siekti svajonės.

Daugiau įdomių ir naudingų straipsnių rasite žurnale „Namie ir Sode“.]]> https://www.savaite.lt/lietuva/redakcija-rekomenduoja/4727-apie-ziemos-bada-galvoja-ir-gyvunai.html https://www.savaite.lt/lietuva/redakcija-rekomenduoja/4727-apie-ziemos-bada-galvoja-ir-gyvunai.html 4727 Sat, 19 Oct 2019 09:51:30 +0300 native-yes

Artėjančios žiemos, kartu ir badmečio nuojauta paukščius ir kitus gyvūnus verčia pasirūpinti maisto atsargomis tam laikui, kai išgyventi gali būti labai sunku.

Laimius STRAŽNICKAS

Rūpinasi skirtingai

Mokinių neformaliojo švietimo centro Gamtos skyriaus vedėjas Almantas Kulbis sako, jog gyvūnai maisto atsargomis dažniausiai žiemos laikotarpiui pasirūpina dviem būdais. Vieni užsiaugina storą sluoksnį riebalų, kiti dar vasarą ar rudenį prisikaupia maisto atsargų savo sandėliuose.

Paukščiai galimo bado klausimą taip pat sprendžia skirtingai. Vieni tikisi žmonių geranoriškumo, kad šie pabers trupinių tada, kai gamtoje maisto likučius padengs sniego sluoksnis, kiti išskrenda ten, kur šilčiau ir maisto nesunkiai galima aptikti gamtoje, treti imasi patys rūpintis lesalu, kurio nesunkiai galima rasti vietoje.

Gardžiausias maistas – gilės ir riešutai

Kodėl žiemą prie lesyklų beveik nepamatysi kėkštų? Ne dėl to, kad jie baimintųsi žmonių artumo, o dėl to, kad šie varninių šeimai priklausantys sparnuočiai, beje, mokslininkų laikomi pačiais protingiausiais, iš anksto pasirūpina maisto atsargomis. Kai ąžuolai subrandina giles, o ant lazdynų krūmų paruduoja riešutai, kėkštai imasi darbo. Šias gamtos gėrybes jie aktyviai slepia savo sandėliuose maždaug kelių kilometrų spinduliu: po samanomis, lapais, medžių plyšiuose. Atėjus žiemai šias atsargas kėkštai susiranda. Deja, ne visus savo sandėlius prisimena. Todėl paslėptos sėklos vėliau ima ir sudygsta. Šitaip paukščiai neabejotinai prisideda prie ąžuolų ir lazdynų dauginimo. Žinoma, jie kartu aktyviai daugina ir svetimžemes rūšis, pavyzdžiui, raudonuosius ąžuolus.

Žiemai maisto atsargas kaupia ir bukučiai – išskirtinės spalvos, nedideli, nuolat ropinėjantys žemyn galva paukšteliai, nors jų galima pamatyti ir lesyklose. Kai jiems pritrūksta maisto, naudoja savo suneštas atsargas. Dažniausiai prisirenka medžių sėklų ir išslapsto jas žievių įdubose, plyšiuose, taip pat ant žemės. Kai ateina juoda diena, išsitraukia saulėgrąžų sėklų ar riešutų. Šiomis bukučių išslapstytomis atsargomis neretai pasinaudoja ir kiti paukščiai, nes patys bukučiai nevengia jų kompanijos.

Maisto atsargų kaupikais galima laikyti ir dar vienus varninių šeimos paukščius – riešutines. Šiaip jos minta įvairiais vabzdžiais, kirmėlėmis, moliuskais, vorais, paukščių kiaušiniais ir jaunikliais, rečiau – smulkiais peliniais graužikais, ropliais. Vasaros pabaigoje, kai sunoksta gilės, riešutai, šermukšnių vaisiai, šie sparnuočiai sulesa daug šių gėrybių. Žiemą jiems geriausias maistas – ąžuolų gilės, riešutai. Šias gėrybes riešutinės išslapsto po samanomis, medžių lapais ar žievėmis.

Apie juodas dienas, galinčias užklupti žiemą, iš anksto galvoja ir žvirblinės pelėdos – sėsliai gyvenantys paukščiai, Lietuvoje dažniau aptinkami senuose spygliuočių miškuose. Tiesa, šiandien žvirblinės pelėdos – labai retos pelėdinių būrio atstovės. Jos aktyvios visą parą. Medžioja smulkius graužikus ir paukščius. Žvirblinės pelėdos taip pat linkusios kaupti maisto atsargas – žiemą sugautas peles tempia į arčiausiai medžioklės vietos surastus uoksus. Pelytės greitai sušąla ir laikosi lyg šaldytuve.

Nemažai paukščių, kurie nepasižymi dideliu rūpestingumu, užuot žiemos išvakarėse ieškoję maisto atsargų sunkiam laikotarpiui, užklupus nepritekliams, tiesiog iš laukų ir miškų pasitraukia arčiau gyvenviečių, žmonių geranoriškumas jiems padeda lengviau prasimaitinti.

Skanu ir grybai, ir sliekai

Pagalvoję apie gyvūnus, kurie iš anksto ruošiasi žiemai, bene pirmiausia prisimename voveres, ne kartą matytas vaikiškose knygelėse ant šakelių džiovinančias grybus ar gliaudančias lazdynų riešutus. Gamtininkas A. Kulbis sutinka, kad voverės yra vienos žinomiausių maisto atsargų kaupikių, tačiau mitas, kad jos džiovina grybus, gražiai sumautus ant šakelių. Deja, gamtoje grybai ne sudžiūsta taip, kaip mes mokame sudžiovinti, o paprasčiausiai suyra. Lietuvoje ąžuolai – dažni medžiai, tad ir jų sunokintų kaloringų vaisių – gilių – yra apstu. O kur dar kiti voverių mėgstami skanėstai – daugelio medžių vaisiai...

Šiaip voverės minta įvairių medžių sėklomis (ypač eglių), pumpurais, jaunais ūgliais, lazdynų riešutais, gilėmis, uogomis, vaisiais, kerpėmis, grybais, žolių sėklomis. Taip pat ėda skruzdėles ir kitus vabzdžius, lervas, drugių vikšrus. Žiemai ruošia maisto atsargas. Beje, dalį šių atsargų suėda pelėnai.

Žiemos metui voverės į dreves, žemės plyšius prikemša gilių, riešutų, lapų, sėklų, spygliuočių kankorėžių. Taip pat gali paslėpti laukinių obuolių, putinų ar šermukšnių uogų. Paprastai atsargų jos nekrauna vienoje vietoje ir labai dažnai pamiršta, kur tas atsargas padėjo. Todėl radusios vienos kitų atsargas voverės jas ir suėda.

Kankorėžiai – vieni mėgstamiausių voverių skanėstų. Eglių ir pušų kankorėžiai – ištisos maisto saugyklos. Voverės kankorėžių sėklomis minta visą žiemą. Paprastai jos graužia medžiuose. Šie gyvūnai pasižymi labai gera uosle, todėl net po metro storio pusnimi užuodžia maistą ir gali išrausti sniege urvelius kaip tik ties ta vieta, kur samanose paslėpta gilių ar riešutų.

Maisto atsargų kaupikai yra ir kai kurie graužikai. Antai paprastieji pelėnai gyvena laukuose, pievose, bet aptinkami ir daržuose, soduose, miškų pakraščiuose, kirtavietėse. Pavasarį ir vasarą jie rausia negilius ir nesudėtingus urvus su keletu 3,5 cm skersmens angų. Urvų vidury įsirengia gūžtas. Vietomis, ypač daugiametėse kultūrinėse ganyklose, paprastieji pelėnai sudaro kolonijas. Tarp jų urvų ir maitinimosi vietų yra ryškūs antžeminiai takai. Vėlai rudenį kai kurie pelėnai persikrausto į žiemkenčių pasėlius, šiaudų ar šieno stirtas, daržines, grūdų sandėlius, daržovių rūsius. Kiti pelėnai susitelkia laukų įdubose, griovių pakraščiuose ir kitose vietose, kur žiemą būna daugiau sniego.

Pelėnai – rudieji, vandeniniai ar gausiausiai paplitę paprastieji – kaupia maisto atsargas. Susiradę tinkamą vietą žiemoti, dirba išsijuosę: kulia javus, smulkina šiaudus, o grūdus tempia į savo sandėlius. Tokiuose sandėliuose gali būti pritempta iki kelių kilogramų įvairiausių nuo žmonių nugvelbtų gėrybių.

Didžiausios iš mūsų krašte gyvenančių pelių – geltonkaklės pelės – minta daugiausia įvairiomis stambiomis sėklomis, uogomis, taip pat vabzdžiais, paukščių kiaušiniais ir jaunikliais. Jos rudenį kaupia maisto atsargas žiemai, dažniausiai – ąžuolų giles, rečiau – lazdynų riešutus, liepų riešutėlius, uosių sėklas.

Maisto atsargas kaupia ir kurmiai. Jie mėgsta vabzdžių lervas, tačiau jiems didžiausias skanėstas – sliekai. Atšalus orams kurmiai tampa mažiau aktyvūs, tačiau bent retkarčiais jiems užkąsti reikia. Tuo tikslu jie giliai po žeme įsirengia saugyklas, kuriose it šaldytuvuose sukaupia nemažai sliekų. Kad sliekai nuo kurmių nepabėgtų, šie sliekams pirmiausia perkanda nervus, dėl ko jie išlieka gyvi, tik nebegali pasprukti. Šitaip kurmiai kaupia ir „konservuoja“ sau atsargas.

Kad žiemą nepristigtų maisto, rūpinasi ir bebrai, mintantys vandens telkinių pakrančių medžių ir krūmų žievėmis, šakomis (nemėgsta tik alksnių, eglių, nors ir šiuos medžius kartais apgraužia), vandens ir kai kuriais sausumos žoliniais augalais. Žiemai kaupia maisto atsargas, todėl gali maitintis po ledu. Tada bebrai graužia rudenį prie urvų ar įėjimo į trobeles angų sutemptą ir nuskandintą maistą – medžių šakas, susmaigstytas į ežero, upelio ar jų pačių sukurto tvenkinio dugną.

Atšiauri žiema yra sunkus metas žaliu maistu mintantiems žinduoliams, pavyzdžiui, stirnoms, elniams ar kiškiams. Jie negali iš anksto pasirūpinti maisto atsargomis. Tačiau plėšrūnai vilkai, sumedžioję kokią stirną ir nesudoroję jos iki galo, savo grobio likučius įkasa į sniegą, kur jie ilgai išsilaiko tarsi kokiame šaldiklyje. Vėliau, prisiminę savo slėptuvę, juos atkasa ir suėda.

Kur ežiai tempia obuolius?

Vaikiškose knygelėse tenka matyti piešinėlių, kuriuose vaizduojamas ežys, ant savo spyglių pasimovęs obuolių, grybų, dar medžių lapų ir tempiantis juos į savo namelį. Ar tokios atsargos padeda žiemą išgyventi šiems gyvūnams? Gamtininkas A. Kulbis sako, kad senovėje žmonės vaizdavo ežius, nešančius obuolius ant savo spyglių. Manyta, kad taip jie gabena vaisius į žiemavietes ir kaupia maisto atsargas šaltajam metų laikui. Iš tikrųjų tokie piešiniai – tik dailininkų ir vaikų knygų iliustruotojų išmonė.

Žiemą ežiai nesimaitina, jie, iš rudens prisiauginę riebalų, jau spalio pabaigoje užmiega žiemos miegu ir miega iki kovo ar balandžio, savo guolį įsitaisę kur nors daržinėje po šienu, malkinėje, komposto ar lapų krūvoje. Ežiai žiemai guolius įsirengia iš sausų žolių ir lapų. Ežiui kietai įmigus, jo kūno temperatūra nukrinta iki penkių laipsnių, jis vos kvėpuoja, labai suretėja širdies ritmas.

Ežiai iš tikrųjų yra plėšrūnai, ir jų, triauškiančių obuolius, gamtoje vargu ar pamatysi. Labiau tikėtina, kad skanauti obuolių šiuos gyvūnus pritraukia pūvančiuose vaisiuose apsigyvenusios įvairių muselių lervos ir šliužai – mėgstamas ežių maistas. Nors ežiai yra visaėdžiai gyvūnai, didžiąją dalį jų raciono sudaro vabalai, kiti vabzdžiai, jų vikšrai ir sliekai. Maisto atsargų ežiai visai nekaupia.

Daugiau įdomių straipsnių rasite žurnaluose „Savaitė“ ir „Ar Žinai, Kad?“]]> https://www.savaite.lt/lietuva/redakcija-rekomenduoja/4696-vaistiniu-augalu-karalius-debesylas.html https://www.savaite.lt/lietuva/redakcija-rekomenduoja/4696-vaistiniu-augalu-karalius-debesylas.html 4696 Sun, 13 Oct 2019 12:43:51 +0300 native-yes

Dar graikai ir romėnai didžiuosius debesylus vartojo virškinimui gerinti ir dantims stiprinti, sėdimojo nervo neuralgijai gydyti. Šie augalai šimtmečius išliko populiarūs liaudies medicinoje kaip organizmą stiprinantys, uždegimą slopinantys, astmą ir kosulį gydantys vaistai.

Daiva Červokienė

Didieji debesylai (Inula helenium) – daugiamečiai žoliniai augalai, užaugantys iki 2 m aukščio, storu, mėsingu ir gumbuotu stiebu ir pražangiais lapais, vasaros pabaigoje pražystantys geltonais stambiais žiedynais. Teigiama, kad lotyniškas augalo pavadinimas kilo nuo Spartos karaliaus Menelajo žmonos Elenos (Helenės) vardo. Tos pačios, kurią pagrobė Paris, dėl kurios ir kilo Trojos karas. Pasak vienos iš legendų, Elena debesylus rinko pagrobta Pario, o pagal kitą – debesylai išdygo ten, kur krito Elenos ašaros. Kad ir kaip ten būtų, jau nuo antikos laikų graikai ir romėnai gerai pažinojo šiuos vaistinius augalus, jų žolę dažniausiai naudojo virškinimui gerinti po sunkaus maisto ar persivalgymo.

Nuo seno auginamas

Natūraliai augančių didžiųjų debesylų randama nuo pietinės Europos iki vakarinės Azijos, jie natūralizavęsi Šiaurės Amerikoje, o introdukuoti daugelyje šiltų kraštų. Lietuvoje sulaukėjusių debesylų aptinkama sodybvietėse, drėgnose upių pakrantėse, miškuose bei laukų pakraščiuose.

Debesylai – lietuvių sodybose nuo seno auginami ir daugumos žolininkų labai mėgstami vaistiniai augalai. Tik jie sodinami ne gėlių darželiuose, o dažniausiai prie pastatų sienų, takų, šalia prieangio ar sode. Jiems geriausias derlingas drėgnokas dirvožemis saulėtoje vietoje.

Apželdintojai pažymi, kad didžiuosius debesylus tinka sodinti parkuose, prie vandens telkinių, jie gali sudaryti gražias stambių augalų grupes. Šie augalai dauginami pavasarį arba rudenį dalijant šaknis arba sėklomis, tik jos, deja, ilgai ir sunkiai dygsta.

Naudotas liaudies magijoje

Žolininkė iš Kauno Žana Jankovskaja didįjį debesylą vadina augalų karaliumi. Šiuos augalus ji labai mėgsta, išskiria kaip plačiai veikiančias vaistažoles.

„Pastebėjau, jog debesylų arbata padeda ne tik nuo kosulio, plaučių tuberkuliozės, bet ir nuo kasos uždegimo, cukraligės, vidurių pūtimo, storosios žarnos gleivinės uždegimo, širdies ir sąnarių reumato, kraujagyslių aterosklerozės, epilepsijos, emocinio nestabilumo. Savo nuostabai, Tibeto medicinos farmakopėjoje perskaičiau tą patį apie didžiųjų debesylų šaknų savybes. Tibeto medicina naudoja daug sudėtingų vaistažolių receptų. Manoma, kad liga atsiranda dėl harmonijos sutrikimo organizme, o vaistažolės skiriamos jai atkurti. Kovoti su liga pasitelkiama visa augalų kariuomenė. Kiekviename recepte tam tikra vaistažolė yra ka¬ra¬lius, kitos – palyda: kariai, ginklanešiai, žvalgai. Vaistinių augalų karaliumi daugely¬je Ti¬beto recep¬tų laikomas didysis debesy¬las“, –¬ pasakoja žolininkė.

Aukštadvario regioninio parko vyriausioji kultūrologė žolininkė Rita Balsevičiūtė didžiuosius debesylus labai vertina kaip vaistus plaučių ligoms, įsisenėjusiam kosuliui, bronchitui, tracheitui gydyti ir pataria juos vartoti 12 dienų. Ji pasakoja, kad šie augalai naudoti ir liaudies magijoje. Per griaustinį kaupiantis juodiems lietaus debesims žmonės melsdavosi ir dėdavo tris į tris dalis suplėšus debesylų lapus ant palangės, prašydami sutramdyti stichiją, suplėšyti rūsčius debesis, kaip jie suplėšė debesylo lapus. „Tris lapus – į tris dalis: triskart po tris bus devyni – magiškas skaičius“, – pabrėžia Aukštadvario regioninio parko kultūrologė.

Vaistinis poveikis

Įrodyta, kad debesylų preparatai stimuliuoja apsaugines organizmo funkcijas, gerina nuotaiką, stiprina širdį ir lytinę funkciją. Jų eteriniai aliejai turi antiseptinių ir uždegimą slopinančių medžiagų, atpalaiduoja lygiuosius vidaus organus, skatina susidaryti ir išsiskirti tulžį.

Debesylai labai vertinami turbūt todėl, kad jų neįmanoma perdozuoti, nebūna šalutinio poveikio, juose nėra nuodingų medžiagų, todėl šių augalų preparatais galima gydyti vaikus ir senus žmones.

Medicinoje vartojamos šviežios arba džiovintos debesylų šaknys ir daug rečiau žiedai. Šiuose augaluose aptinkama iki 40 proc. insulino, todėl retkarčiais jis rekomenduojamas kaip saldiklis diabetikams. Tačiau kaip vaistiniai augalai debesylai dažniausiai naudojami astmai, kosuliui, šienligei bei kvėpavimo infekcijoms gydyti. Išoriškai jie vartojami įvairiems odos pažeidimams ir sudirginimams gydyti.

Virtuvėje ir plačiau

Šviežios ir džiovinto debesylų šaknys gali pakeisti imbierus. Jų dedama į pyragus, bandeles, sausainius, kompotus, sriubas, košes. Tarkuotomis debesylų šaknimis, sumaišytomis su pelenais ir mėlynėmis, mūsų senelės ir prosenelės mėlynai dažydavo audinius.

Galima patiems nesunkiai užsikonservuoti šių vaistinių augalų šaknų žiemai. Maždaug spalio mėnesį iškastas, nuplautas ir nuskustas šaknis reikia supjaustyti plonais griežinėliais, juos užpilti vandeniu, kad apsemtų, ir virti ant silpnos ugnies, kol nugaruos visas skystis. Tada gerai sugrūsti grūstuvėje ir sumaišyti su medumi arba cukrumi santykiu 1:2 ir laikyti šaldytuve. Gautą sugrūstą šaknų tyrelę taip pat galima išvirti su cukrumi kaip uogienę. Ji bus gardesnė ir kvapesnė įdėjus truputėlį cinamono.

Pluoštelis liaudies medicinos receptų

Atsikosėjimui palengvinti

* 2 šaukštus džiovintų smulkintų debesylų šaknų ir šakniastiebių užpilkite stikline verdančio vandens, 30 min. pakaitinkite verdančio vandens vonelėje, antra tiek aušinkite. Nukoškite ir gerkite po trečdalį stiklinės 60–30 min. prieš valgį.

* Sumaišykite po lygiai džiovintų smulkintų debesylų šaknų ir vaistinių svilarožių šaknų. Valgomąjį šaukštą šio mišinio užpilkite 2 stiklinėmis verdančio vandens, pavirkite 10 min, palaikykite 20–30 min., kad atauštų. Nukoškite ir gerkite po pusę stiklinės 3 kartus per dieną prieš valgį.

Organizmui stiprinti

* Šaukštą džiovintų smulkintų debesylų šaknų ir šakniastiebių užpilkite stikline geros degtinės. 14 dienų palaikykite tamsioje vietoje kasdien papurtydami. Tada nukoškite, po valgomąjį šaukštą šios ištraukos įpilkite į pusę stiklinės pieno ir gerkite 3 kartus per dieną.

* 100 g džiovintų smulkintų šaknų ir šakniastiebių užpilkite litru sauso raudonojo vyno. Po 8 parų nukoškite ir gerkite po 2 valgomuosius šaukštus po valgio.

Nuo senatvinės sklerozės

30 g džiovintų smulkintų debesylų šaknų ir šakniastiebių užpilkite 0,5 l 40° degtinės ir palaikykite tamsioje vietoje 14 dienų kartkartėmis vis papurtydami. Tada nukoškite ir 20 dienų gerkite šios ištraukos po 20 lašų 3 kartus per dieną prieš valgį su vandeniu.

Nuo pūslelinės

Sumaišykite smulkintų debesylų šaknų ir šakniastiebių, šalpusnių ir aviečių lapų, varpučių, pelkinių sidabražolių šakniastiebių, vaistinių svilarožių, saldymedžių šaknų termose santykiu 1:1:1:1:1:1:2. 3 šaukštus šio mišinio užplikykite termose 700 ml vandens ir palikite per naktį pritraukti. Gerkite šio antpilo po ketvirtį stiklinės 3–4 kartus per dieną, be to, juo tinka plauti pažeistas vietas.]]> https://www.savaite.lt/lietuva/redakcija-rekomenduoja/4693-pusiaujo-gvineja-skurdi-turtuole-valdoma-ekscentrisku-diktatoriu.html https://www.savaite.lt/lietuva/redakcija-rekomenduoja/4693-pusiaujo-gvineja-skurdi-turtuole-valdoma-ekscentrisku-diktatoriu.html 4693 Sat, 12 Oct 2019 11:22:46 +0300 native-yes

Pernai viena mažiausių Afrikos valstybių – Pusiaujo Gvinėja – atšventė savo nepriklausomybės 50-metį, o šiemet, rugsėjo 29 d., sukako 40 metų, kai buvo sušaudytas pirmasis jos prezidentas, per dešimtmetį pavertęs buvusią kone pavyzdinę ispanų koloniją skurdo ir diktatūros šalimi. 1979 m. perversmą surengė pirmojo prezidento sūnėnas, valdantis Pusiaujo Gvinėją iki šiol. Ši šalis iki šiol yra tikras paradoksas: ji – viena turtingiausių Afrikoje, bet jos gyventojus kamuoja daugybė socialinių problemų.

Manvydas VITKŪNAS

Neapsigaukite – ekvatorius nekerta Pusiaujo Gvinėjos. Ši šalis pavadinta taip todėl, kad Šiaurės ir Pietų pusrutulius skirianti riba eina visiškai netoli šios mažos valstybės, išskirtinės savo geografine padėtimi: mažesnė dalis jos yra keliose Gvinėjos įlankos salose (didžiausioje, Bioke, įsikūrusi sostinė – Malabo miestas), o kita, didžioji, dalis, vadinama Rio Muniu, – Afrikos žemyne. Ši valstybė plotu (28 tūkst. kv. km) daugiau nei du kartus mažesnė už Lietuvą, joje gyvena apie 1,3 mln. žmonių. Pagal teritorijos dydį ir gyventojų skaičių Pusiaujo Gvinėja yra viena mažiausių Afrikos valstybių, bet jos istorija – išskirtinai įdomi ir permaininga.

Čiabuviai sukildavo

Atlanto vandenyno dalies, vadinamos Gvinėjos įlanka, pakrantės nuo seno domino europiečius, ypač portugalus, XV a. pradėjusius sparčią kolonijinę ekspansiją Juodajame žemyne. 1472 m. ekspedicijos dalyviai, vadovaujami portugalų kapitono Fernando Po, atrado salą, kuri jo garbei ilgus amžius, iki pat 1973-ųjų, buvo vadinama Fernando Po sala. Vėliau pirmasis nepriklausomos Pusiaujo Gvinėjos prezidentas savo garbei pervadino salą Masiaso Ngemos Bijogo vardu, o nuo 1979 m. ši sala yra žinoma kaip Biokas.

Nuo XV a. iki pat XVIII a. pabaigos salą (kaip ir kai kurias kitas, mažesnes) valdė Portugalija, o 1778 m. ją kartu su Rio Muniu perėmė ispanai. Žemyninis Rio Munis (jo teritorija (26 tūkst. kv. km) – žymiai didesnė negu salų (vos 2 tūkst. kv. km)) buvo pavadintas pagal upės pavadinimą (Rio Muni – „tyli upė“). Ispanai tikėjosi paversti įsigytą koloniją klestinčių plantacijų kraštu, bet susidūrė su problemomis. Rio Munyje didelę dalį gyventojų nušienavo epidemijos ir čia tiesiog stigo darbo rankų. Panaši padėtis susiklostė ir salose. Negana to, čiabuviai nustebino kolonizatorius, priešindamiesi priverstiniam darbui ir rengdami ginkluotus sukilimus: Rio Munyje ispanų valdžia įsitvirtino tik 1856-aisiais, o paskutiniai ginkluoti čiabuvių sukilimai prieš kolonizatorius vyko 1898 m. (žemyne) ir 1906 m. (saloje).

1827–1843 m. Fernando Po salą buvo užėmę britai ir įkūrę čia savo bazę kovai su vergų prekyba. Britų karo laivai gaudė vandenyne vergų pirklių laivus, jų įgulas atiduodavo teismui, o išlaisvintus juodaodžius stengėsi apgyvendinti saugiose teritorijose – britų kontroliuotoje Siera Leonėje ir kitur (taip pat ir Rio Munyje). Taip saloje atsirado margakalbė įvairių afrikiečių genčių atstovų bendruomenė, iki šiol dalies šalies gyventojų kalba – įdomus anglų, ispanų ir kai kurių Afrikos kalbų mišinys. 1827 m. buvusios dar portugalų įsteigtos gyvenvietės vietoje britai įkūrė Port Klarenso miestą. Salą atgavę ispanai jį pervadino Santa Isabele, o 1973-iaisiais, vykdant afrikanizacijos politiką ir ispaniškus vietovardžius keičiant afrikietiškais, miestas gavo Malabo pavadinimą, taip pagerbiant paskutinį čiabuvių karalių, besipriešinusį ispanams ir vadovavusį 1906 m. vykusiam sukilimui.

Laisvės chaosas

Po Pirmojo pasaulinio karo valdžia Madride nusprendė vadinamąją Ispanijos Gvinėją paversti pavyzdine kolonija. Šalyje (ypač derlingoje Fernando Po saloje) imta steigti didžiules kakavmedžių ir kavamedžių plantacijas, o darbo rankų stygių kompensavo iš Nigerijos (tuomet kontroliuotos britų) atvežti darbininkai. Ispanų garbei reikia pripažinti, kad tuo metu kolonijinis režimas buvo gana švelnus, steigtos mokyklos, aktyviai dirbo katalikų misionieriai. Kai 1936-aisiais Ispanijoje prasidėjo pilietinis karas, vietos administracija palaikė komunistuojančius respublikonus, bet sukilusi karinė įgula perėmė salos kontrolę ir stojo į Fransisko Franko pusę. Šio nevienareikšmiškai vertinamo ir dažnai diktatoriumi vadinamo generolo valdymo laikais Pusiaujo Gvinėjai 1963 m. buvo suteikta autonomija, o 1968 m. – nepriklausomybė. Tai įvyko taikiai, be kraujo praliejimo. Deja, labai greitai paaiškėjo, kad išbandymas laisve šiam kraštui tapo nelengvu iššūkiu.

Pirmasis Pusiaujo Gvinėjos nepriklausomybės dešimtmetis gali būti vadinamas vieno žmogaus – Fransisko Masiaso Ngemos (1924–1979) – epocha. Kilęs iš Rio Munio, žymaus vienos genties kerėtojo sūnus buvo vidutinių gabumų, bet labai atkaklus ir visada troško valdžios. Jis baigė mokyklą ir tris kartus nesėkmingai laikė valstybės tarnybos ispanų kolonijinėje administracijoje egzaminą. Pagaliau ketvirtas kartas nemelavo: Fransiskas Masiasas Ngema tapo tarnautoju, netrukus ėmė kopti karjeros laiptais. 1960 m. jis tapo gimtosios Mongomo srities alkaldu (meru), po ketverių metų – autonominės vyriausybės vicepremjeru, o 1968-aisiais laimėjo pirmuosius nepriklausomos Pusiaujo Gvinėjos prezidento rinkimus.

Jo populiarumas visuomenėje akimirksniu išaugo dėl populistinės, antiispaniškos retorikos. Praėjus vos trims mėnesiams po rinkimų, šalies vadovas ėmė ne tik masiškai keisti ispaniškus pavadinimus ir vardus afrikietiškais, bet ir kaltinti ispanus (jų šalyje buvo likę daugiau kaip 7 tūkst.) šimtmečius engus vietos gyventojus, nualinus kraštą, ir pasiūlė savo tautai „pasiimti tai, kas jai teisėtai priklauso“. Tai buvo lyg degtukas prie statinės parako – vietos jaunimo gaujos ėmė gaudyti ispanus gatvėse, buvo daug plėšimų, prievartavimų, nužudymų. Bandęs raminti marodierius juodaodis šalies užsienio reikalų ministras buvo žiauriai sumuštas, jam sulaužytos abi kojos, netrukus prezidento nurodymu pateko į kalėjimą.

Afrikos Aušvicas

Absoliuti dauguma ispanų, viską metę, pabėgo iš šalies, o Fransiskas Masiasas Ngema ėmėsi įtvirtinti savo diktatūrą: per dvejus metus nužudė 10 iš 12 ministrų, uždraudė visas politines partijas, išskyrus savo 1970 m. įkurtą Vieningąją nacionalinę darbo partiją. 1972-aisiais jis pasiskelbė prezidentu iki gyvos galvos, taip pat ministru pirmininku, gynybos, valstybės saugumo, ekonomikos, finansų ir teisingumo ministru. Kitus ministrus, taip pat gubernatorius, merus, teisėjus, valdininkus skyrė pats. Demokratijos iliuzijai palaikyti šalyje veikė ir marionetinis parlamentas. Sūnėnui Teodorui Obiangui Ngemai Mbasogui prezidentas patikėjo nacionalinės gvardijos vado, Gynybos ministerijos generalinio sekretoriaus ir visų kalėjimų vyriausiojo viršininko pareigas. Kariuomenėje, policijoje, ypač saugumo tarnyboje, į visus svarbesnius postus šalies vadovas skyrė tik savo gimines ar artimus draugus. Mažytėje Pusiaujo Gvinėjoje įsigalėjo diktatūra, prieš kurią nublanko daugelis kitų panašių to meto Afrikos režimų.

Kadangi, prezidento teigimu, „ispanai paliko šalį ir jų turtas tapo bešeimininkis“, buvusių kolonistų nuosavybė buvo nacionalizuota, faktiškai – sutelkta prezidento rankose. Valstybė (t. y. diktatorius) įvedė užsienio prekybos monopolį. Kai ekonomika ėmė šlyti tiesiog akyse, prezidentas surengė viešą nacionalinio centrinio banko direktoriaus egzekuciją, o valiutą iš banko saugyklų liepė pervežti į prezidentūrą ir ėmė pats vykdyti šalies monetarinę politiką. Nuo nežabotos valdžios diktatorius, atrodo, išprotėjo. Jis uždarė šalyje visas bibliotekas, išskyrus vienintelę sostinėje.

Mokyklose realus švietimas buvo pakeistas imitacija ir šūkių mokymusi bei skandavimu, galiausiai daugelis mokymo įstaigų išvis buvo uždarytos. Bažnyčiose katalikų kunigai turėjo pamokslų metu vis kartoti, kad „nėra kito dievo, išskyrus Masiasą“ ir kad „tik Masiaso dėka buvo sukurta Pusiaujo Gvinėja“. Galiausiai 1975 m. krikščionybė buvo uždrausta, dvasininkai – represuoti ar pabėgo iš šalies, bažnyčios stovėjo apleistos arba paverstos sandėliais (katedra Malabe tapo ginklų arsenalu). Mažytėje šalyje buvo nužudyta, įvairiais duomenimis, nuo 8 tūkst. iki 50 tūkst. žmonių, mažiausiai 125 tūkst. pabėgo į užsienį, ne mažiau kaip 80 tūkst. buvo uždaryti į priverčiamojo darbo stovyklas.

Pirmiausia buvo represuoti išsilavinę, ypač aukštąjį mokslą baigę, gyventojai, nors jų šalyje ir taip labai trūko. Pusiaujo Gvinėją imta vadinti Afrikos Aušvicu. Kai valstybinio statistikos biuro direktorius pateikė prezidentui demografinės padėties ataskaitą, liudijančią, jog šalies gyventojų skaičius vos per kelerius metus dramatiškai sumažėjo, diktatorius įsakė sukapoti valdininką į gabalus, kad „tas nevykėlis pagaliau išmoktų skaičiuoti“.

Bijojo kerų

„Tamsūs ispanų kolonizatorių valdymo laikai“ daugeliui šalies gyventojų Fransisko Masiaso Ngemos valdymo periodu ėmė atrodyti buvę gana šviesūs. Šalyje stigo daugelio prekių, maisto produktų, elektra net sostinėje buvo tiekiama tik tam tikromis valandomis. O prezidentas (beje, palaikęs labai gerus santykius su totalitarinio Šiaurės Korėjos režimo atstovais) toliau kraustėsi iš proto tikrąja šio žodžio reikšme: garsiai bendravo su pavaldiniais, kurie jo įsakymu jau seniai buvo nužudyti, iždo pinigus liepė išnešti į prezidentūros sodą. Ten dauguma banknotų permirko lietuje ir tapo netinkami naudoti. Keli karininkai, išdrįsę pasiskųsti prezidentui, kad jau kelis mėnesius negauna algų, buvo nedelsiant sušaudyti.

Galų gale valstybėje įvyko karinis perversmas, vadovaujamas ištikimiausio diktatoriaus bendražygio, sūnėno Teodoro Obiango Ngemos Mbasogo. Prezidentas buvo apkaltintas šalies gyventojų genocidu ir nuteistas sušaudyti. Tačiau nė vienas iš šalies pareigūnų ar karių nesutiko pakelti ginklo, mat baiminosi buvusio prezidento antgamtinių galių, laikė jį didžiu kerėtoju. Tada egzekutorių komanda buvo suformuota iš gvardijoje tarnavusių marokiečių samdinių. Vienas baisiausių XX a. diktatorių sušaudytas 1979 m. rugsėjo 29 d. Jo vietą užėmęs sūnėnas valdo šalį iki šiol ir daug kuo yra panašus į dėdę. Tai absoliučiai autoritarinis vadovas. Rinkimai šalyje yra farsas, valdantis prezidentas kaskart surenka juose ne mažiau kaip 97 proc. balsų.

Visgi gyvenimas šalyje pagerėjo, nes naujasis vadovas nėra toks sadistas ir beprotis, kaip jo dėdė. Be to, 1991 m. šalies teritorijoje rastos didžiulės naftos ir dujų atsargos smarkiai trūktelėjo valstybės ekonomiką į priekį. Tai leido Pusiaujo Gvinėjai tapti viena turtingiausių Afrikos šalių. Žemės ūkis sukuria tik 3 proc. šalies bendrojo vidaus produkto, kas nebūdinga Afrikai. Valstybės ekonomikos variklis – naudingųjų iškasenų gavyba. Pusiaujo Gvinėja eksportuoja naftą, suskystintąsias dujas, boksitą (aliuminio žaliavą), medieną, kavą, kakavą. Į šalį plūsta imigrantai, bet socialiniai skirtumai iki šiol – milžiniški: pusė gyventojų lieka už skurdo ribos, sveikatos apsauga – prasta (penktadalis vaikų nesulaukia penkerių metų), yra rimtų ekologinių problemų (pavyzdžiui, Anobono saloje – vienas didžiausių pasaulyje toksiškų atliekų sąvartynų). Vis dėlto šalies prezidentas neskursta: jo turto vertė, užsienio analitikų vertinimu, siekia mažiausiai 600 mln. Jungtinių Amerikos Valstijų dolerių.]]> https://www.savaite.lt/lietuva/redakcija-rekomenduoja/4673-rudens-derlius-ne-tik-ant-stalo-bet-ir-kosmetineje.html https://www.savaite.lt/lietuva/redakcija-rekomenduoja/4673-rudens-derlius-ne-tik-ant-stalo-bet-ir-kosmetineje.html 4673 Tue, 08 Oct 2019 10:11:54 +0300 native-yes

Rudeninis derlius – vaisiai, uogos ir daržovės – ne tik papildo pietų stalą, bet ir gali prisidėti prie grožio procedūrų. Vis dažniau kosmetikos pasaulyje ingredientais tampa valgomi produktai. „Pasaulyje populiarėja kosmetikos produktai su vadinamosiomis superuogomis, superdaržovėmis ir net grybais, randasi ir grožio produktų su špinatais, brokoliais ar žirniais“, – pasakoja „BIOK laboratorijos“ naujų produktų specialistė Gintarė Mykolaitienė.

Pasaulinių tendencijų smaigalyje dabar – uogos (mėlynės, avietės, spanguolės, braškės, šaltalankio uogos), taip pat daržovės ir net grybai.

„Jau galima atrasti tiek plaukų priežiūros priemonių, tiek veido kosmetikos su grybų ekstraktais. Vis dar populiari kosmetika su avokadu, bet jau galima rasti ir su brokoliais, žirniais, morkomis ir jau rinkoje įsitvirtinusiais agurkais. Visų šių uogų, vaisių ir daržovių ekstraktai ar aliejai turi ne vieną naudingą savybę odai, dantims, plaukams“, – pasakoja G. Mykolaitienė. Ji atskleidžia, kokių rudens gėrybių ieškoti produktuose, norint puoselėti plaukų grožį, odą ir palaikyti dantų sveikatą.

Šaltalankiai – ir į arbatą, ir ant odos

Šaltalankių arbata – vienas iš rudens atributų. Šiose uogose gausu vitaminų A, C, E, K, B bei sočiųjų ir nesočiųjų riebalų rūgščių. Dėl naudingų savybių šaltalankių arbatą rekomenduojama gerti ir rudenį, ir žiemą.

Pastebima, jog šaltalankiai naudingi ir odai. Kosmetika, kurios sudėtyje yra šaltalankių aliejaus, paplitusi visame pasaulyje. Šaltalankių aliejus, naudojamas kaip ingredientas gaminant veido, rankų, kūno kosmetiką, veikia kaip natūralus antioksidantas, saugo odą nuo žalingo aplinkos poveikio bei skatina odos atsinaujinimą.

„Šaltalankių aliejuje esantis vitaminas B dalyvauja odos regeneraciniuose procesuose bei lėtina odos senėjimą, o vitaminai C ir E apsaugo odą nuo laisvųjų radikalų poveikio. Vitaminas A palaiko odos elastingumą ir drėkinimą, Omega-3 ir Omega-6 riebalų rūgštys padeda gerinti odos būklę, nes turi odą minkštinančių, švelninančių ir maitinančių savybių. Be to, šių uogų aliejus turi apsaugą nuo ultravioletinių (UV) saulės spindulių. Akivaizdu, šios uogos tinkamos ne tik arbatai“, – tikina „BIOK laboratorijos“ specialistė.

Anot specialistų, šaltuoju būdu spaudžiamame šaltalankių aliejuje išlaikomos visos naudingos medžiagos. Svarbu aliejų tinkamai įdėti ir į kosmetikos produktus, ne esant aukštai temperatūrai tam, kad būtų išsaugota kuo daugiau šio aliejaus naudingųjų savybių.

Spanguolės – ir į uogienes, ir ant plaukų

Jau nuo seno lietuvių pamėgtos mėlynės, žemuogės, spanguolės – uogos, kurias daugelis mėgsta ne tik ragauti vaikštant pamiškėje, bet iš jų virti uogienes. Tiesa, šios miško uogos ne tik skanios ir naudingos organizmui, bet it gali padėti palaikyti plaukų grožį, taip pat naudojamos ir kūno, veido ir burnos priežiūros priemonėse.

Antai plaukų priežiūros priemonės – šampūnai, kondicionieriai, kaukės – su spanguolių ekstraktu taip pat apsaugo plaukus nuo kenksmingo aplinkos poveikio, tikina specialistė.

„Spanguolės pradėtos naudoti kosmetikoje jau ne vieną dešimtmetį, jos naudojamos ne tik veido, kūno, plaukų priežiūros priemonėse, bet ir burnos priežiūros priemonėse. Spanguolių ekstraktas, priklausomai nuo jo išgavimo būdo, gali būti tinkamas jautriai galvos odai, jei jų ekstraktas išsaugomas glicerino, propileno glikolio ar kituose tirpikliuose.

Kad būtų išsaugotas dar didesnis kiekis vitamino C, ekstraktas gali būti įkapsuliuotas liposomose, toks būdas padeda odai dar geriau pasisavinti įprastai tik vandenyje tirpstančias medžiagas, aktyviuosius ingredientus. Spanguolių ekstraktas taip pat turi raminamąją funkciją, suteikia plaukams žvilgesio, dėl vitamino C gausos puikiai veikia kaip antioksidantas, saugo plaukus nuo žalingo aplinkos poveikio“, – privalumus vardina G. Mykolaitienė.

Špinatai – ir į salotas, ir dantims valyti

Špinatai – jau įprastas salotų, padažų, žaliųjų koktelių ingredientas. Šių lapinių daržovių sudėtyje gausu geležies, kalcio, folio rūgšties, vitaminų. Tačiau špinatai naudingi ne tik imunitetui stiprinti, bet ir palaikyti dantų ir dantenų sveikatą.

„Turbūt dar iš biologijos pamokų prisimenate, jog špinatų žali lapeliai sudėtyje turi chlorofilo. Chlorofilas, esantis dantų pastoje, padeda kovoti su bakterijomis, kurios sukelia blogą burnos kvapą. Taip pat slopina mikroorganizmų augimą. Todėl špinatų ekstraktas, drauge su dantų pastoje įdėtu žaliu pigmentu, veikia sinergiškai ir slopina streptococcus mutans, sukeliančios ėduonies problemas ir blogą kvapą, bakterijos susidarymą. Špinatų ekstrakte esantys vitaminai E ir C turi antioksidatoriaus savybių“, – pasakoja G. Mykolaitienė.]]> https://www.savaite.lt/lietuva/redakcija-rekomenduoja/4671-saturnas-aplenke-jupiteri-tapo-daugiausia-palydovu-turincia-planeta.html https://www.savaite.lt/lietuva/redakcija-rekomenduoja/4671-saturnas-aplenke-jupiteri-tapo-daugiausia-palydovu-turincia-planeta.html 4671 Tue, 08 Oct 2019 10:01:26 +0300 native-yes

Mokslininkai atrado 20 anksčiau nematytų nedidelių Saturno palydovų. Tai reiškia, kad įstabiais žiedais garsėjantis dujų milžinas aplenkė Jupiterį ir tapo daugiausia palydovų turinčia planeta Saulės sistemoje, praneša „Deutsche Welle“.

Kartu su mokslininkų naujais atrastais 20 palydovų, Saturno palydovų skaičius šoktelėjo iki 82, aplenkdamas Jupiterį su 79 palydovais.

Mokslininkų komanda, vadovaujama Scotto Sheppardo iš Carnegie mokslo instituto, mažyčius Saturno palydovus aptiko Havajuose esančiu teleskopu. Naujieji palydovai yra ypač maži – jų skersmuo siekia vos 5 kilometrus.

„Buvo smagu atrasti, kad Saturnas yra tikrasis mėnulių karalius“, – sakė S. Sheppardas.

Iškart po atradimo Carnegie mokslo institutas pradėjo viešą konkursą pavadinti naujai atrastus palydovus.

Taip vadinami minimėnuliai yra sunkiai pastebimi, nes jiems pamatyti reikalingi itin galingi teleskopai.

S. Sheppardo teigimu, aplink Saturną gali skrieti dar 100 palydovų, tačiau jiems atrasti prireiks dar galingesnių teleskopų.

Pernai S. Sheppardas jau atrado 12 naujų mėnulių, skriejančių aplink Jupiterį.

Jupiteris – didžiausia Saulės sistemos planeta – yra arčiau Žemės nei Saturnas, todėl Jupiterio palydovus yra kur kas lengviau pastebėti.

Nors Jupiteris neteko daugiausia palydovų turinčios planetos titulo, jam vis dar priklauso didžiausią palydovą turinčios planetos laurai. Didžiausias Saulės sistemos palydovas – Jupiterio Ganimedas, kurio dydis sudaro beveik pusę Žemės dydžio.

„Atrasti mėnuliai yra liekanos tų objektų, kurie padėjo suformuoti planetas, taigi, tyrinėdami juos, mes suprantame, iš ko susiformavo planetos“, – aiškino S. Sheppardas.

17 naujai atrastų Saturno palydovų skrieja priešinga kryptimi nei pati planeta. Kitų trijų palydovų sukimosi kryptis sutampa su Saturno sukimosi kryptimi. Ši trijulė yra taip toli nuo Saturno, kad vienas apsisukimas aplink planetą užtrunka 2-3 metus.]]> https://www.savaite.lt/lietuva/redakcija-rekomenduoja/4661-ragai-zveriu-pasididziavimas-ir-zmoniu-laimikis.html https://www.savaite.lt/lietuva/redakcija-rekomenduoja/4661-ragai-zveriu-pasididziavimas-ir-zmoniu-laimikis.html 4661 Sat, 05 Oct 2019 11:57:55 +0300 native-yes

Gražūs ir tvirti ragai kanopiniams žvėrims reiškia didelį pranašumą prieš konkurentus, o žmogui – puikų medžioklės trofėjų ar vertingą radinį.

Laimius STRAŽNICKAS

Vilniaus medžiotojų draugijos valdybos pirmininkas Algis Petrauskas sako, jog Lietuvoje gyvena nemažai kanopinių žvėrių, ant galvos nešiojančių karūnas – ragus. Bene dažniausiai, net ir dieną, sutinkami stirninai, mat jų populiacija Lietuvoje iš visų raguotųjų yra pati didžiausia ir šie gyvūnai, priešingai nei stambesnieji raguočiai, dienomis nelindi savo buveinėse, o ieškosi maisto.

Ragai puošia ir tauriųjų elnių, briedžių, kurių populiacija pastaruoju metu gausėja, stumbrų, danielių bei dėmėtųjų elnių galvą. Tiesa, didžiausių šiuo metu Lietuvoje laisvėje gyvenančių žvėrių – stumbrų – populiacija nėra gausi. XX a. pradžioje mūsų krašte jie jau buvo bebaigiantys išnykti, tačiau vėliau vėl atvežti.

Danieliai mūsų krašte nėra natūraliai išplitusi rūšis. Jie buvo įvežti ir čia gyveno iki XVI a., bet vėliau jų populiacija išnyko. Sovietmečiu ją bandyta atkurti, tačiau danieliai gausiai neišplito. Retai sutinkami mūsų miškuose ir dėmėtieji elniai – jie taip pat nėra natūrali Lietuvos faunos rūšis. Sovietmečiu juos bandyta introdukuoti, bet šiandien elnius dažniau galima pamatyti aptvaruose.

Ragai žvėrims reikalingi ne tam, kad jie gražiau atrodytų, o tam, kad lengviau galėtų apsiginti nuo plėšrūnų, įrodytų savo pranašumą prieš konkurentus poravimosi metu. Patelėms visuomet patikdavo stipriausi.

Rugsėjo–spalio mėnesiais prasidėjus elnių poravimuisi, patinai pradeda riaumoti, tarsi kviesdami pateles. Susiburia savotiški haremai, dažniausiai iš 2–4 patelių. Rujojantis patinas iš savo teritorijos išveja silpnesnius konkurentus, o su stipriausiais susiremia ragais. Tokios kovos kartais baigiasi vieno iš varžovų žūtimi, juolab jeigu vieno žvėries ragai be atšakų. Būna ir taip, kad kovos įkarštyje elniai taip sukimba ragais, kad negalėdami išsilaisvinti žūva abu.

Ragus reikia keisti

Kasmet, pasibaigus rujos periodui, patinai numeta ragus ir iki kitų metų poravimosi užsiaugina naujus, dar didesnius ir gražesnius. Vieninteliai stumbrai ragus užsiaugina visam gyvenimui ir jų nekaitalioja.

Spalio pabaigoje ragus pradeda mesti gerai fiziškai išsivystę vyresni briedžių patinai, gruodžio mėnesį juos jau būna numetę daugiau kaip pusė visų briedžių. Jauni žvėrys ragus meta sausio–vasario mėnesiais. Nauji ragai pradeda augti pavasarį, paprastai balandžio mėnesį. Per tris mėnesius paprastai jie susiformuoja: pirmiausia būna aptraukti kailiuku, o vėliau sukaulėja.

Vyresni elniai ragus meta kovo, o jauni – balandžio–gegužės mėnesiais. Maždaug po savaitės jau pradeda augintis naujus, kurie galutinai susiformuoja rugpjūčio pabaigoje.

Spalio–gruodžio mėnesiais ragus meta stirninai: pirmiausia jų atsikrato vyresni, o vėliausiai – jauni stirninai. Ką tik išaugę ragai būna aptraukti aksomine odele, o pavasariui įpusėjus sukaulėja. Gegužės–birželio mėnesiais stirninai, kaip ir visi raguoti žvėrys, pradeda trinti ragus į liaunų medelių kamienus bei šakas – nuvalo sudžiūvusią ir supleišėjusią odą. Balzgani ragai įgauna rudą spalvą, o atšakų viršūnės ir perlai nušlifuojami iki dramblio kaulo spalvos.

Kada apskritai žvėrims pradeda augti ragai? A. Petrauskas aiškina, kad, pavyzdžiui, vienų įspūdingiausių mūsų miškų gyventojų – briedžių – jaunikliai vos gimę jau turi ragų užuomazgas, o antraisiais gyvenimo metais jie jau puošiasi iki 30 cm ilgio smailūs rageliai, kartais ir su atšakomis. Trečiaisiais metais patinai turi tikrus mentinius ragus, o kasmet tų išsišakojimų tik daugėja.

Vyresnių nei dešimties metų patinų ragų išsišakojimų pradeda mažėti, o paliegusių, ligotų briedžių ragai apskritai gali sunykti. Senstant gyvūnui blogėja ir ragų išvaizda – jie plonėja, mažėja šakų, šakos trumpėja.

Briedžių ragai būna dviejų tipų: mentiniai arba šakotieji. Pirmuoju atveju jau ketvirtaisiais penktaisiais gyvenimo metais per ragų išsišakojimo vietą susidaro tuščias mentinis išplatėjimas, iš jo išeina gana trumpos ragų šakos. Antruoju atveju net šešerių septynerių metų briedžio ragai gali neturėti ryškesnio išplatėjimo ties išsikerojimo vieta. Vienos mentinio arba pusiau mentinio briedžio ragų pusės šakų skaičius geriausiais metais gali siekti 10–11 šakų.

Antruoju atveju net šešerių-septynerių metų briedžio ragai gali neturėti žymesnio išplatėjimo ties išsikerojimo vieta.

Paprastai geriausius ragus žvėrys išaugina penktaisiais šeštaisiais savo gyvenimo metais. Ragai ragams nelygu – tiek savo dydžiu, tiek ir forma. Bene mažiausiais trišakiais ragais pasipuošia stirninai. Tačiau šakotaragio briedžio ragai gali turėti kelias šakas net su keliolika atšakų.

Rasti ragai – tikras laimikis

Žvėrių ragai nuo seniausių laikų buvo tikros gėrybės žmonėms. Ragais būdavo puošiami namai. Iš stambiųjų žvėrių ragų sumanūs meistrai pagamina stalo įrankių rankenas, net stalus, kėdes, šviestuvus, pakabas, juvelyrinius dirbinius. Įmantrus šviestuvas iš ragų gali kainuoti iki 10 tūkst. eurų, pakabos drabužiams – 300–500 eurų.

Ne paslaptis, kad pavasariop į miškus išeina ragų ieškotojai. Jokie įstatymai nedraudžia rastus ragus parsinešti į namus ir daryti su jais, ką nori. Tik aptikus negyvą žvėrį privalu pranešti vietos medžiotojams.

Akmenės rajone gyvenantis ragų ieškotojas Mindaugas Statkus savo kolekcijoje sukaupęs ne vieną dešimtį žvėrių ragų, didžiuma – tauriojo elnio ragų, mat šių žvėrių rajone daugiausia. Mindaugas sako, kad didžiausi jo rasti ragai turėjo vienuolika atšakų ir svėrė apie šešis kilogramus.

Ragų ieškotojas pats yra medžiotojas, todėl gerai žino vietas, kur kokie žvėrys dažniausiai lankosi. Žvėrių buvimą liudija apgraužtos drebulių žievės, nutrinti eglių šonai. Kai patinams pradeda niežėti kaulinis audinys, jie žūtbūt stengiasi atsikratyti jiems pradedančių trukdyti ragų, todėl ima juos trinti į medžių kamienus. O kai vieną ragą numeta, stengiasi kuo greičiau atsikratyti ir antrojo, kurio svoris lenkia žvėries galvą į vieną pusę. Tad radus vieną brandaus žvėries ragą didelė tikimybė, kad netoliese gulės ir antrasis.

Pagal ragų išvaizdą galima atskirti, kada jie buvo numesti. Šių metų sezono ragai paprastai būna šviesiai rudos spalvos, ant jų kartais galima dar pastebėti kraujo ar audinių likučių. Metus pragulėję ragai jau būna švaresni. Jei žvėrys gyvena durpingose žemėse, jų ragai būna šviesesni, o mišriuose miškuose nuo eglių sakų jie įgauna tamsesnę spalvą ir ryškesnius kontūrus. Ilgai išgulėję ragai gali būti pažaliavę nuo augalų, o išbuvę vandenyje – praradę natūralią spalvą, išblukę ir net suirę.

Kuo didesni, kuo įspūdingesnės formos ir kuo daugiau šakų ragai turi, tuo jų vertė aukštesnė, pigiausi yra stirninų ragai, o brangiausi – briedžių.

Aplinkos ministerija buvo paskelbusi duomenis apie raguotų žvėrių populiaciją mūsų krašte. Antai 2014 m. Lietuvoje buvo užregistruoti beveik 8,2 tūkst. tauriųjų elnių patinų, briedžių patinų – kone 3,5 tūkst. Tačiau iš visų raguotųjų pati didžiausia Lietuvoje yra stirnų populiacija. Daugiausia briedžių užregistruota Utenos, Zarasų, Švenčionių, Varėnos ir Vilniaus rajonuose. Didžiausia elnių populiacija telkiasi Šiaulių, Panevėžio, Radviliškio, Kauno, Tauragės rajonuose. Paprastai daugiausia ragų surandama tų žvėrių, kurių populiacija Lietuvoje yra gausiausia. Tačiau surasti danieliaus ragus yra tikras stebuklas, nes laisvėje gyvenančių šių žvėrių skaičius nesiekia nė tūkstančio – didžiuma jų gyvena aptvaruose.]]>