https://www.savaite.lt/ lt https://www.savaite.lt/knygos/24001-i-biblioteka-ne-tik-knygu-tapo-kulturos-zidiniais.html https://www.savaite.lt/knygos/24001-i-biblioteka-ne-tik-knygu-tapo-kulturos-zidiniais.html 24001 Tue, 30 Jun 2026 10:27:43 +0300 native-yes

Jau seniai bibliotekos – ne tik vieta, kurioje gali pasiimti knygą, bet ir kultūros židinys. Čia vyksta parodos, susitikimai su rašytojais, bendruomenių susibūrimai, skaitytojų klubai ir daug kitų renginių. Šįkart papasakosime apie tris išskirtines bibliotekas ir bibliotekininkes.



Ivona JAROSLAVCEVIENĖ

Dešimtmečiai su knyga

Nacionalinės Lietuvos bibliotekų savaitės renginius balandžio pabaigoje Jurbarke užbaigė Metų bibliotekininko apdovanojimai. Geriausia 2025 metų bibliotekininke Jurbarko krašte paskelbta Jurbarko rajono savivaldybės viešosios bibliotekos Skaitytojų skyriaus vyresnioji bibliotekininkė Sigita Baltrušaitienė, taip įvertinta už ilgametį, prasmingą ir bendruomenę telkiantį darbą, kuriame ypatingas dėmesys skiriamas suaugusiųjų švietimui, skaitymo kultūros puoselėjimui ir socialinei įtraukčiai. „Visada smagu, kai tavo veiklas įvertina, pastebi. Ar apdovanojimas ką nors pakeitė? Tikrai ne. Graži akimirka, graži šventė, o toliau dirbu taip, kaip dirbau“, – kukliai šypsosi pašnekovė.

O skaitytojai? Ar jie sveikino mylimą bibliotekininkę? „Taip, tai labai nudžiugino. Žmonės ėjo, sveikino. Žinote, per tiek metų visus žmones pažįsti, dėl jų pasidžiaugi, o jie – dėl tavęs“, – sako pašnekovė ir priduria, kad tai yra neabejotinas mažesnio miestelio privalumas – pažįsti miestelio gyventojus, jų vaikus, o kartais ateina jau ir anūkai.

S. Baltrušaitienė bibliotekininke dirba 43 metus. „Norėjau tapti mokytoja, bet taip susiklostė gyvenimas, kad pasukau į biblioteką. Iš tiesų ir mokykla, ir biblioteka – kažkuo panašios įstaigos. Anksčiau bibliotekų ir bibliotekininkių vaidmuo gal buvo kuklesnis, o dabar mes ir bibliotekininkai, ir pedagogai, o kartais – ir psichologai. Bibliotekoje nuolat vyksta renginiai, sulaukiame daug lankytojų – gyvenimas virte verda“, – džiaugiasi pašnekovė.

Pokyčiai – itin reikšmingi

S. Baltrušaitienė sako, kad pokyčius bibliotekose itin paskatino kompiuterinis raštingumas ir su tuo atsiradusios veiklos. Bibliotekininkai turėjo persiorientuoti, keitėsi jų kasdienė rutina, o ir bibliotekose ėmė rastis įvairių mokymų. „Žmonės ateina ir pasimokyti, ir kasdienių reikalų sutvarkyti. Kartu ėmė rastis įvairių edukacijų, renginių. Bibliotekos tapo ne tik vieta, kurioje gali skaityti ar pasiskolinti knygą, bet ir susibūrimo erdve. Žinoma, renginiai vyksta ir kitose įstaigose, kultūriniam žmonių gyvenimui skiriama vis daugiau laiko, tačiau bibliotekų vaidmuo yra itin didelis“, – sako pašnekovė.

S. Baltrušaitienė sako, kad labai pasikeitė ir pačios bibliotekos. „Anksčiau bibliotekos dažnai įsikurdavo tamsesnėse patalpose, į jas būdavo mažiau investuojama, o dabar bibliotekos –šviesios, gražios, renovuotos. Taip ir turi būti. Juk kai kuriose kaimiškose vietovėse bibliotekos yra vienintelis šviesulys“, – pabrėžia pašnekovė.

Kai patalpos gražios, jose ne tik malonu dirbti ar lankytis, tai skatina organizuoti parodas, renginius, burti žmones.

Knygos vienija

S. Baltrušaitienė pasakoja, kad veiklų gausu tiek vaikams, tiek suaugusiesiems. „Esu suaugusiųjų skyriaus darbuotoja, tad papasakosiu, ką veikiame su jais. O veikiame labai daug. Nuolat vyksta susitikimai su rašytojais, rengiame parodas, pavyzdžiui, turėjome net paveikslų iš kavos tirščių parodą, organizuojame edukacijas. Minime visas kalendorines šventes, tad prieš Velykas rengiame margučių marginimo edukaciją, prieš Kalėdas piname kalėdinius vainikus ir t. t. Neseniai pakviesta mokytoja mokė piešti ant puodelių. Visko nė neišpasakosi“, – sako aktyvi moteris.

Nors bibliotekos pritraukia įvairaus amžiaus žmonių, į renginius dažniau ateina vyresni gyventojai. „Dirbančius, vaikus auginančius žmones spaudžia gausybė darbų, o vyresnio amžiaus gyventojai turi daugiau laisvo laiko, tad jie į renginius ateina itin noriai. Smagu matyti, kad jiems viskas įdomu, jie aktyvūs. O štai „Auksinio proto“ žaidimas itin gausiai pritraukia įvairaus amžiaus gyventojus. Jis bibliotekoje vyksta daugybę metų, o mūsų komanda važiavo net į televiziją“, – pasakoja S. Baltrušaitienė.

Jurbarko rajono savivaldybės viešojoje bibliotekoje sėkmingai veikia ir skaitytojų klubas, kurį įkūrė mūsų pašnekovė. „Buriamės su moterimis, kurios myli knygą. Ateina ir vyrų, bet jie – retesni dalyviai. Klube ne tik šnekame apie knygas, bet ir dalyvaujame edukacijose, einame į žygius, dalyvaujame protmūšiuose“, – džiaugiasi S. Baltrušaitienė ir pabrėžia, kad knyga vienija žmones.

Kelias su knyga

Trakų rajono savivaldybės viešosios bibliotekos konkurso „Geriausias metų bibliotekininkas 2025“ apdovanojimas įteiktas Trakų rajono savivaldybės viešosios bibliotekos Aukštadvario padalinio vyriausiajai bibliotekininkei Ramunei Jarmalavičiūtei. „Apdovanojimo nesitikėjau, bet buvo labai malonu“, – šypsosi pašnekovė.

Knygos jos gyvenime buvo visada, o ir vienoje darbo vietoje R. Jarmalavičiūtė dirba daugiau nei 30 metų. „Jeigu labai mėgstu skaityti, turiu dirbti bibliotekoje. Bent taip kitados maniau. Tad ir nesiblaškiau – pasirinkau bibliotekininkės kelią. Ir manau, kad pasirinkau teisingai“, – sako pašnekovė.

Pasak bibliotekininkės, bibliotekos tapo susibūrimo, renginių, pokalbių vieta. „Nesinori, kad žmonės atitoltų nuo knygų, bet bibliotekos yra daug daugiau nei tik vieta, kurioje skaitome. Man atrodo, kad dabar tai yra bendruomenės susibūrimo vieta, tad darome viską, kad taip ir būtų, o žmonėms norėtųsi ateiti į biblioteką, čia leisti laiką. Auginame savo skaitytojus nuo mažiausių“, – sako R. Jarmalavičiūtė.

Pasak pašnekovės, kartais bibliotekininkai turi pabūti ir psichologais, nes žmonės ateina ne tik į renginius ar pasiskolinti knygos, bet ir paprasčiausiai pabendrauti. „Bendravimo ypač trūksta vyresniems žmonėms. Jiems reikia dėmesio, būti išklausytiems, o mes tam turime rasti laiko ir randame“, – sako R. Jarmalavičiūtė.

Traukos centras

Pašnekovė ilgus metus dirba su vietos bendruomene ir skaitytojais, kuria bei organizuoja kultūrinius, švietėjiškus ir edukacinius renginius. Bibliotekoje organizuojamos dirbtuvės pritraukia tiek vaikus, tiek suaugusius bendruomenės narius. Jos skatina aktyvų įsitraukimą ir ugdo kūrybiškumą. Pokalbio dieną bibliotekoje vykusioje edukacijoje lankytojai mokėsi pinti tautinę juostą.

„Tiksliai Aukštadvario gyventojų skaičiaus nepasakysiu, bet jau mažiau nei tūkstantis. Kiek iš jų lankosi bibliotekoje? Pagal mūsų duomenis, apie 24 proc., bet tiksliai suskaičiuoti sunku, nes pas mus ateina ne tik aukštadvariečiai, bet ir atvažiuojantys, vasarojantys gyventojai. Kas nors grįžta savaitgaliui pas tėvus, senelius ir taip pat užsuka pas mus. Kitados juos matėme, kai dar tik mokėsi skaityti, o dabar ateina su savo vaikais. Labai malonu, kad biblioteka tampa traukos centru“, – džiaugiasi R. Jarmalavičiūtė.

Tiesa, pašnekovė pripažįsta, kad skaitančio jaunimo šiais laikais mažiau, tad ji labai norėtų, kad jauni žmonės dažniau atrastų knygas, skirtų joms laiko, nes knyga, pasak bibliotekininkės, visų pirma moko mąstyti.

Ir parodos, ir literatų sambūriai

Aukštadvario gyventojai ir svečiai turi galimybę bibliotekoje mėgautis parodomis – bibliotekos erdvėse savo kūrinius pristato menininkai iš įvairių Lietuvos vietovių. Pašnekovė taip pat prisideda prie Trakų krašto literatų sambūrių, kuriuose pristatomi renginio svečiai, skaitoma jų kūryba, organizavimo. Šis renginys kasmet vyksta bendradarbiaujant su vis gausėjančiu partnerių būriu – telkiami vietos literatai, kviečiami kūrėjai iš kitų regionų, taip plečiant kultūrinį dialogą ir stiprinant bendruomeninius ryšius. „Birželį ši tradicinė šventė vyks vėl. Turime nemažai svečių, vietos žmonės koncertuoja, tad tai yra puiki proga pabūti kartu, pasidžiaugti“, – sako R. Jarmalavičiūtė.

Verta paminėti ir tai, kad pašnekovė aktyviai palaiko socialinę integraciją ir rūpinasi, kad biblioteka būtų draugiška visiems gyventojams – nuo vaikų iki senjorų. Ne veltui Lietuvos savivaldybių viešųjų bibliotekų asociacijos teikiamuose apdovanojimuose Trakų rajono savivaldybės viešosios bibliotekos Aukštadvario padalinys buvo pripažintas „Draugiškiausia biblioteka 2018“.

Pašnekovė pabrėžia, kad Aukštadvaryje daug iniciatyvių žmonių, tad negalima sakyti, jog biblioteka yra vienintelis kultūros židinys, bet tikrai svarbus. „Turime daug aktyvių žmonių, kuriems rūpi jų kraštas, kultūra. Be to, mūsų gyventojai važiuoja ir į kultūros renginius, koncertus Vilniuje, Trakuose, Elektrėnuose, Alytuje ar kitur, tad tikrai neapsiribojame biblioteka ar Aukštadvariu, bet biblioteka yra labai svarbi“, – sako R. Jarmalavičiūtė.

Daugiau nei biblioteka

Gegužės viduryje Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešoji biblioteka jau 10-ąjį kartą apdovanojo geriausius Panevėžio regiono bibliotekininkus. Vertinimo komisija išrinko šiųmečius nominacijos „Ad astra“ laureatus. Savivaldybių viešųjų bibliotekų filialų kategorijoje apdovanota Rokiškio rajono savivaldybės Juozo Keliuočio viešosios bibliotekos Panemunio filialo vyresnioji bibliotekininkė Elena Baronienė. Ji įvertinta už gebėjimą telkti bendruomenę, skaitymo skatinimo veiklas, indėlį į bibliotekos kaip daugiafunkcės įstaigos veiklą ir iniciatyvumą.

„Man buvo didžiulė staigmena. Nesitikėjau. Kolegės išlaikė paslaptį, tad aš nė nenujaučiau. Dirbi, žinoma, ne dėl apdovanojimo, bet buvo labai malonu jį gauti“, – prisipažįsta pašnekovė.
Pašnekovė bibliotekininke dirba 14 metų. Knygos jai visada patiko, tad savo pasirinkimu džiaugiasi. Juolab kad biblioteka, kurioje ji dirba, įkvepia miesteliui gyvenimo.

„Panemunyje labai platus istorinis laukas. Turime seną partizanų, tremties istoriją. Be to, pas mus yra ir dvaras, ir bažnyčia, ir graži gamta. Kitados čia gyvenimas virė, o dabar vienintelė vieta, kur jaučiamas pulsas, yra biblioteka. Nebėra nei pašto, nei ambulatorijos, o biblioteka gyvuoja ir joje verda gyvenimas – nuo knygų skaitymo iki parodų, įvairių renginių“, – pasakoja E. Baronienė.

Su pagalba žmogui

Biblioteka jauki, šviesi, gražiai sutvarkyta. Lankytojų, deja, mažėja, bet įvairios veiklos pritraukia žmonių, be to, kartais jie ateina tiesiog pabendrauti. Pasak pašnekovės, mažo miestelio specifika diktuoja savas realijas – bibliotekininkas rūpinasi ne tik pačia biblioteka, bet ir aplinka, miestelio žmonėmis. „Kartais žmonės ateina ir kreipiasi į mane ne dėl knygų ar renginių, o todėl, kad jiems reikia pagalbos. Vaikai išvykę ar neturi laiko, tad vyresnio amžiaus žmonės ateina paklausti, kaip perskaityti jam atėjusį dokumentą, kas nors prašo pažiūrėti ar sutvarkyti kokį nustatymą telefone ir t. t. Prašymų būna pačių įvairiausių, tad ir padedu. Per darbo metus miestelio žmonės man tapo labai artimi“, – sako E. Baronienė.

Pašnekovė teigia, jog nors darbo specifika mažo miestelio bibliotekoje skiriasi nuo didžiųjų miestų bibliotekų, svarbu tai, kad šiais laikais bibliotekininkai, kad ir kur dirbtų, turi galimybę tobulintis, mokytis, dalyvauti įvairiuose kursuose, o įgytos žinios labai praverčia kasdieniame darbe.



Projektą „Kultūriniai stabtelėjimai regionuose“ iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Metinė paramos suma 7000 Eur.]]> https://www.savaite.lt/knygos/23894-ko-mus-gali-ismokyti-moksline-fantastika.html https://www.savaite.lt/knygos/23894-ko-mus-gali-ismokyti-moksline-fantastika.html 23894 Mon, 15 Jun 2026 10:55:28 +0300 native-yes

Fantastinė literatūra ilgą laiką buvo laikoma nišiniu žanru – pernelyg „nerimtu“ didžiajai literatūrai, pernelyg keistu realistinės prozos gerbėjams. Tačiau šiandien fantastika ne tik išgyvena renesansą, bet ir tampa viena įdomiausių erdvių kalbėti apie technologijas, politiką, ekologiją, žmogaus tapatybę ar net pačią kalbą. Nuo Ursulos K. Le Guin iki Franko Herberto „Kopos“, nuo Stanislawo Lemo iki Pierce’o Browno „Raudonasis kyla“ – fantastika jau seniai nebėra vien pabėgimas į išgalvotus pasaulius. Ji kviečia tyrinėti keisčiausias ateities vizijas, mokslo galimybes ir žmogaus vaizduotės ribas. Gal todėl tarp fantastikos gerbėjų tiek daug mokslininkų.

Diana Lukoševičienė

Apie tai, kuo žavi fantastika kaip literatūros žanras, kokius iššūkius kelia jos vertimas į lietuvių kalbą ir kokias knygas verta rekomenduoti tiek pradedantiems, tiek patyrusiems šio žanro skaitytojams, kalbamės su fantastinės literatūros vertėjais Anita Kapočiūte ir Matu Geležausku.

Kuo jus asmeniškai žavi fantastinė literatūra? Nuo kokių knygų ir autorių prasidėjo meilė šiam žanrui?

A. Kapočiūtė: Mano paauglystės laikais fantastinių knygų buvo nedaug, kartais pasipainiodavo viena kita iš „Zenito“ serijos. Viskas apsivertė, kai man buvo dvidešimt ir vienas žmogus brukte įbruko Ursulos K. Le Guin „Žemjūrės burtininką“ (angliškai). Tada ir sužinojau, kad magija – ne vien mosavimas burtų lazdele ar spoksojimas į krištolinį rutulį, kad be išminties nėra nė tikros magijos, kad burtininkui galioja daugybė apribojimų.

Gal ir keista (o gal tiesiog nepasisekė), bet vėliau bent kelios maginės fantastikos knygos žiauriai nuvylė – būtent dėl tos išminties stokos. Ir nuo tada skaitau beveik vien tik mokslinę fantastiką. Kadangi nuo seno domėjausi astrofizika, kosmologija ir panašiais dalykais, susidomėjimas fantastika turbūt atėjo natūraliai.

Beje, mokslinę fantastiką siūlau (labai laisvai) perskirti į dvi dalis. Viena, didesnė – fantastika, bet tik formaliai mokslinė, iš tikrųjų pramoginė: su kosminiais mūšiais, išklerusiais erdvėlaiviais ir daugybe nuotykių kituose pasauliuose. Antra dalis – iš tikrųjų mokslinė fantastika, tyrinėjanti arba net siūlanti mokslines ar išvis vaizduotės ribas laužančias idėjas. Čia ir prasideda visos įdomybės, bent jau man: įdomiai sukurtos svetimos civilizacijos, modeliuojamos kelionės laiku, asmenybės perkėlimai į kitą kūną, alternatyviosios istorijos pavyzdžiai ir panašiai.

Mokslinė fantastika nuolat kelia įvairių klausimų: jeigu išmoktume ženkliai sulėtinti laiką, kaip atrodytų toks pasaulis? Kokį pasaulį rastų žmogus, po šimtmečių pažadintas iš kriogeninio miego? Kaip jame prisitaikytų? Dar įdomesnis klausimas: dėl kokių priežasčių tolimos ateities žemiečiams gali prireikti jo pagalbos (dėl to jis ir pažadinamas)? Kas atsitiktų, jei nukeliavę į kitą planetą iš draugiškumo pamokytume čiabuvius, kaip palengvinti sau gyvenimą? Kodėl šito jokiu būdu negalima daryti?

M. Geležauskas: Tiesą sakant, mano fantastinės literatūros kelionė prasidėjo ne nuo mokslinės, o nuo vadinamosios maginės fantastikos – J. R. R. Tolkieno „Hobito“ ir „Žiedų valdovo“. Kita vertus, mėgau ir „Žvaigždžių karų“ filmus, tad laikui bėgant natūraliai pradėjau vis labiau domėtis visokiausia fantastika. Labiausiai šis žanras mane traukia dėl to, kad jame įmanoma absoliučiai viskas. Autoriaus neriboja mūsų pasaulio taisyklės ar normos.

Buvo metas, kai fantastika Lietuvoje buvo laikoma „nerimta“ literatūra? Kaip manote, kas formavo tokį požiūrį? Ar šiandien jis keičiasi?

A. Kapočiūtė: Grožinės literatūros autoriai (o ir skaitytojai) turbūt visad šiek tiek iš aukšto žiūrėjo ir žiūrės į vadinamąsias žanrines knygas, nesvarbu, ar tai būtų fantastika, ar detektyvai, ar siaubo literatūra, ar dar kas nors. Argumentas labai paprastas, nors nebūtinai visada teisingas: pramoga versus menas. Labai suprimityvinu, bet nenoriu išsiplėsti.

Mokslinės fantastikos autoriui būtinas mokslinis pasikaustymas (kuris grožinės literatūros autoriui dažniausiai buvęs nebuvęs), o štai rašytojo talentas būtinas tiek vieniems, tiek kitiems. Nekalbu apie šlamštą, kurio gausu bet kokioje literatūroje. Dėl dėmesio mokslinėms idėjoms literatūrinė fantastikos dalis gali ir nukentėti. Vis dėlto yra į valias rašytojų fantastų, kurių literatūriniai gebėjimai nėmaž nenusileidžia grožinės literatūros autorių gebėjimams. Turiu galvoj ne tik kalbą, bet ir charakterius, kuriamus pasaulius, aprašomas socialines problemas ir panašiai.

M. Geležauskas: Tas „nerimtumas“ greičiausiai kilo atsispyrus nuo senų stereotipų, kad tokie dalykai kaip animaciniai serialai ar kompiuteriniai žaidimai skirti tik vaikams, ne suaugusiems. Manau, fantastinė literatūra ilgai buvo priskiriama prie tokių užsiėmimų.

Bet laikai keičiasi, matome, kad žaidimus žaidžia, animaciją žiūri bei fantastiką skaito ir suaugusieji. Prie besikeičiančio požiūrio į fantastinę literatūrą šiuo metu prisideda ir nepaprastai išpopuliarėjęs „romantasy“ žanras. Anksčiau jaunos moterys tikrai nebuvo tipinės fantastikos skaitytojos, bet dabar susidomi šiuo žanru „per aplinkui“, ieškodamos įdomių ir dramatiškų romantinių istorijų. Galbūt tai jas paskatins išmėginti ir klasikinius fantastikos požanrius.

Kaip manote, kodėl gera mokslinė fantastika kartais pasirodo esanti pranašiška? Ar yra kūrinių, kurie šiandien skamba net aktualiau nei savo parašymo metu?

A. Kapočiūtė: Pranašiška? Nesutikčiau. Rašytojai fantastai nieko nepranašauja. Perfrazuojant šviesaus atminimo Ursulą Le Guin, „pranašavimus palikime visokio plauko aiškiaregiams ir astrologams, kurie iš to pragyvena.“ Fantastikoje daug dažniau pasitaiko požiūris „kas būtų, jei?..“ Koks būtų pasaulis, jei viena ar kita idėja taptų tikrove? Turbūt ne šiaip sau Silicio slėnio mokslininkai bendradarbiauja su rašytojais fantastais. Fantastika – neišsemiamas idėjų šaltinis.

Beje, yra populiarus fantastikos požanris „alternatyvioji istorija“, bet tai jau kita tema.

M. Geležauskas: Manau, fantastinės literatūros gebėjimas nuspėti ateitį kyla iš to, kad autoriai ją rašydami priversti imtis būtent tokių spėlionių. Jie kuria futuristinę visuomenę, vadinasi, turi apgalvoti, kokia ji bus, stengtis įsivaizduoti kuo daugiau detalių: technologijas, socialines struktūras, ekonomiką, religinius ir politinius modelius. O jeigu autorius kalba šiomis temomis dar ir būdamas „pasikaustęs“, manau, visai neturėtume stebėtis, kad kai kurios prognozės ima ir pasitvirtina.

Kalbant apie aktualumą šiandien, pirmiausia į galvą šauna XX a. antroje pusėje parašyta Franko Herberto „Kopa“. Herbertas suvokė ribotų išteklių svarbą plėstis siekiančiose visuomenėse, be to, kėlė toliaregiškus klausimus, susijusius su ekologija ir požiūriu į valdžią bei religiją.

Kuo fantastinės literatūros vertimas skiriasi nuo kitų literatūros žanrų? Kokie iššūkiai jam būdingi?

A. Kapočiūtė: Kaip jau minėjau, gera mokslinė fantastika remiasi mokslinėmis idėjomis, ir nebūtinai jau egzistuojančiomis. Vis dėlto rašytojas fantastas privalo išmanyti tą sritį, į kurią gilinasi rašydamas. Jei kur nors susidursite su vakuume griausmingai sprogstančiais kosminiais laivais, toliau galite nebeskaityti (juokiasi – red. past.).

Tas pats galioja ir vertėjui. Yra tokia nerašyta taisyklė: vertėjas privalo suprasti verčiamą tekstą. Galbūt skamba juokingai, bet iš tikrųjų nėmaž nejuokinga. Tad vertėjui turėtų būti įdomi ta sritis, kurios kūrinius verčia (kitaip bus begalinė kankynė tiek vertėjui, tiek skaitytojui).

Mokslinės fantastikos atveju be bent šiokių tokių mėgėjiškų mokslo žinių neišsiversi. O jeigu jau visai striuka, tenka ieškoti pagalbos. Man yra tekę konsultuotis su beisbolo treneriu, su kartografijos profesore ir daugybe visokių kitokių specialistų. Beje, dažniausiai jie mielai sutinka pagelbėti, už tai jiems visiems labai ačiū.

M. Geležauskas: Pagrindiniai iššūkiai du: visi išgalvoti žodžiai ir užuominos, nuorodos į kitus literatūros kūrinius, istorines asmenybes, religines tradicijas, tiesą sakant, bet ką. Statistikos nepateiksiu, bet, man regis, fantastinės literatūros autoriai tų nuorodų į savo tekstus prikaišo daugiau nei kolegos iš kitų žanrų, o tada vertėjas turi nertis iš kailio, kad jas pastebėtų, išgliaudytų ir perteiktų. Reikia pripažinti, kad visiškai visko sugaudyti tiesiog neįmanoma. Kartais praeina keleri metai nuo vertimo pasirodymo ir tik tada supranti, kad tą vietą reikėjo versti kitaip, nes juk ten citata ar panašiai. Tai žmogiškasis vertimo aspektas: visko žinoti tiesiog neįmanoma.

Kiek, jūsų nuomone, lietuvių kalba tinka fantastikai? Kaip priimate sprendimus dėl naujadarų, vietovardžių ar mokslinių terminų? Ar yra tekę sukurti naujadarą ar terminą nuo nulio?

A. Kapočiūtė: Kodėl lietuvių kalba turėtų netikti mokslinei fantastikai? Mes naudojamės tomis pačiomis technologijomis kaip ir, sakykime, anglakalbiai. Vieni lietuviški naujadarai prigijo, kiti ne, tada galime vartoti tarptautinius žodžius, netgi angliškus.

Kitas dalykas yra visokie autorių „išradimai“. Pasitaiko, kad koks nors autorius fantastas sukuria terminą, paskui jį ima vartoti ir kiti autoriai. Tarkime, Ursulos Le Guin ansiblas (greitesnio už šviesą ryšio prietaisas) ar Williamo Gibsono išpopuliarintos arkologijos (architektūra + ekologija) – kas dabar žino, kad terminą sukūrė ne jis, o architektas Paolo Soleri? Nieko čia neprigudrausi, taip ir vadiname: ansiblu, arkologijomis.

Kas dabar suka sau galvą dėl tokių paplitusių terminų kaip hipererdvė ar Daisono sfera? Hipererdvė atkeliavo dar iš devyniolikto amžiaus, o fizikas Freemanas Dysonas, kurio vardu vadinama sfera, pasinaudojo ne kieno kito, o rašytojo fantasto Olafo Stapledono idėja. Mokslinės fantastikos ir mokslo terminus ne visada atskirsi vienus nuo kitų, dažnai jie puikiausiai tinka ir ten, ir ten.

Dar kitas dalykas, kai autorius išranda terminą, kuris niekur kitur nebepasitaiko. Tarkime, Dano Simmonso „fatline“, „diskey“, „farcaster“ – juos tenka tiesiog sugalvoti. Pasukti galvą prireikia ir dėl tarmybių, žargono ar panašių dalykų. Štai su lietuviškomis žargonybėmis iš tiesų striuka. Dauguma vartojamų nėra lietuviškos.

Dar, būna, autorius sugalvoja, kad, tarkime, vienos civilizacijos atstovai iki brandos būna niekatrosios giminės ir lytį įgyja tik vėlesniu gyvenimo etapu. Anglakalbiams kas – vadina juos „it“. O vertėjui į lietuvių kalbą tenka suktis iš padėties.

M. Geležauskas: Dėl lietuvių kalbos atsakymas dvejopas. Viena vertus, lyginant su anglų kalba, mūsų žodžiai dažnai ilgesni. Tai tampa problema, kai reikia formuoti sudurtinius žodžius arba kai originalo žodis nesiduoda verčiamas ir tenka vietoje vieno žodžio pavartoti kelis, tiesiog aprašant, kas čia per daiktas. Taip nukenčia teksto sklandumas, sakiniai tampa ilgesni, nei norėtųsi. Būna, kad nulipdytas žodis paprasčiausiai neskamba. Tuomet esi priverstas ieškoti sinonimų, svarstyti, kiek dėl to nukrypai nuo originalo. Kita vertus, tie sinonimai kartais ir išgelbsti, nes lietuvių kalba išties nepaprastai turtinga.

Sunku teigti, kad kažkas sukuriama visai nuo nulio, nes vis tiek stengiesi kuo labiau remtis originalu. Kita vertus, dabar verčiu Pierce’o Browno seriją „Raudonasis kyla“ ir ten susidūriau su išties unikaliu iššūkiu: reikėjo sugalvoti ir pritaikyti keiksmažodžius skirtingiems visuomenės sluoksniams. Originalo žodžiai padėjo tik iš dalies, nujaučiu, kad autorius juos rinkosi labiau dėl skambesio nei prasmės. Vieną lietuvišką keiksmą su redaktore atkapstėme tiesiog naršydami po žodžius iš „š“ raidės. Įtariu, kad daliai skaitytojų tai bus visai naujas lietuviškas žodis.

Kuri fantastikos ar mokslinės fantastikos knyga, jūsų nuomone, yra nepelnytai nuvertinta arba per mažai aptarta?

A. Kapočiūtė: Neįtikėtina, bet lietuviškai neturime nieko iš šviesaus atminimo Iaino M. Bankso kūrybos. Gal dėl to, kad ji sunkiai išverčiama? Tarp anglakalbių Banksas dažnai pavadinamas geriausiu rašytoju fantastu. (A.K. pastaba: Iaino Bankso kūrybos lietuviškai turime. Asmuo tas pats, rašytojas – kitas. Su „M.“ jis rašo fantastiką, be „M.“ – tiesiog grožinę literatūrą.)

Labai norėtųsi lietuviškai išleisti Peterio Wattso bent jau „Blindsight“ („Aklaregą“). Be galo įdomus autorius. Kaip ir Gene’as Wolfe’as. Gal kieno skoniui ir per keistas. Labai įdomus.

M. Geležauskas: Jevgenijaus Zamiatino „Mes“. Galima sakyti, kad nuo šio romano prasidėjo distopijos žanras, tačiau apie jį veikiausiai girdėjo daug mažiau skaitytojų nei apie „Puikų naują pasaulį“ ar „1984-uosius“.
Kokią fantastinės literatūros knygą rekomenduotumėte žmogui, kuris šio žanro neskaito?

A. Kapočiūtė: Ursulos K. Le Guin „Kairę tamsos ranką“. Tai turbūt arčiausiai grožinės literatūros esanti rašytoja iš visų fantastų. Jei pavyks rasti – Roberto Charleso Wilsono „Kokoną“. Daug dėmesio skiriama žmonių tarpusavio santykiams, fantastikoje tai reta.

Jei skaitote angliškai, Mary Doria Russel „The Sparrow“. Gaila, knygos lietuviškai nėra. Labai įdomi idėja, kaip, nesuprasdamas svetimos civilizacijos, bet norėdamas padėti, gali pražudyti. Jei nebaisu sudėtingo teksto, Stanislawo Lemo „Soliarį“ ir „Žlugimą“. Lemo idėjoms sunku prilygti.

M. Geležauskas: Siūlyčiau pradėti nuo distopijų, sakykime, „lengvai fantastinių“. Mano jau minėti Zamiatinas, Aldous Huxley, George’as Orwellas. Jeigu patiks, nerkite į Isaaco Asimovo kūrybą. Tarp kitko, vaikystėje turbūt daugelis esame skaitę Žiulį Verną („20 000 mylių po vandeniu“, „Nuo Žemės į Mėnulį“). Tai šimtmečius išgyvenusi klasika.

Pranešimas spaudai.]]> https://www.savaite.lt/knygos/23861-omero-detektyvu-trilogijos-epopeja-deginanti-manija.html https://www.savaite.lt/knygos/23861-omero-detektyvu-trilogijos-epopeja-deginanti-manija.html 23861 Wed, 10 Jun 2026 12:30:45 +0300 native-yes

Leidykla „Briedis“ pristato „New York Times“ bestselerių autoriaus Mike’o Omero detektyvą „Deginanti manija“. Tai trečioji ir paskutinė serijos apie įkaitų derybininkę Abę Malen dalis, kurioje susitinka dvi ryškiausios autoriaus herojės: Abė Malen ir Zoja Bentli.

Leitenantei Abei Malen krizinės situacijos – kasdienybė. Tačiau kai kyla virtinė įtartinų gaisrų ir keletas žmonių žūsta savo namuose, derybininkė visa esybe pajunta, kad vaikystės košmarai sugrįžo. Kiekviena nauja auka Abei primena tai, ką ji bandė pamiršti. Būdama maža mergaitė, ji vos nežuvo per gaisrą, kurį sukėlė fanatiškasis kulto lyderis Mozė Vilkoksas. Nors šis asmuo jau trisdešimt metų laikomas mirusiu, naujųjų nusikaltimų braižas yra identiškas jo metodams. Ar įmanoma, kad monstras iš praeities grįžo užbaigti to, ką pradėjo?

Prie bylos prisijungia aštraus proto kriminalistė Zoja Bentli (skaitytojams gerai pažįstama iš trilerio „Žudiko kailyje“). Zoja tiria padegimų seriją, tačiau, susidūrus su tokio masto pamišimu, jai reikia kažko, kas suprastų kulto lyderio mąstyseną. Jai reikia Abės Malen.

Dvi stiprios moterys ir viena bendra misija – sustabdyti žudiką, kol visas miestas nepaskendo liepsnose. Tai lenktynės su laiku, kuriose Abė privalo išgyventi dalykus, kuriuos ji taip troško pamiršti: kultą, nulėmusį jos vaikystę; gaisrą, pražudžiusį jos artimuosius; žmogų, visa tai sugalvojusį ir padariusį. Žudiką reikia žūtbūt sučiupti – net jei teks bristi per liepsnojančius Abės praeities griuvėsius.

Kitos Mike’o Omero knygos, išleistos lietuvių kalba: „Mirtinas poveikis“, „Subjauroti ketinimai“, „Kraujo troškulys“, „Kapo tamsoje“ ir „Žudiko kailyje“.

Knygą iš anglų kalbos vertė Edmundas Juškevičius.

Knygos ištrauka

Zoja ir Grėjus susižvalgė. Tai negalėjo būti atsitiktinumas. Pa¬degėjai puolė žinodami, kad artimiausias namas yra tuščias. Jei padegimas buvo iš anksto apgalvotas, tai reiškė kelis dalykus, pavyzdžiui, kad Vilkokso nedomino tuščio namo sudeginimas. Jis galėjo supleškinti Ficpatrikų namą daug lengviau ir mažiau rizikuodamas. Tai taip pat reiškė planavimą ir kantrumą. O kai turi neįveikiamą troškimą, būti kantriam nėra lengva. Dauguma padegėjų sunkiai valdo savo maniją. Tad kaip ją geba valdyti Vilkoksas?

– Ar pastaruoju metu šiose vietose būta daugiau gaisrų? – pasi¬teiravo Zoja.

– Nė vieno tokio kaip šis, – pasakė vienas iš policininkų, gūžte¬lėjęs pečiais. – Kažkas padegė kelio ženklą. Ir automobilį, paliktą netoli Antilopių Upės kelio. Suprantate, tiesiog paauglių išdaigos.

– Ar paaugliai čia dažnai ką nors padega?

– Na, nelabai dažnai. Ir mums nesinorėtų, kad tai taptų norma. Bet jūs žinote, kokie tie vaikai.

– Ką tu manai? – kreipėsi į Zoją agentas Grėjus. – Įtampos mal¬šinimas?

Zoja linktelėjo galvą.

– Kad kontroliuotų savo maniją, jis turėjo organizuoti mažus gaisrus. Laukdamas didžiojo gaisro.

– Mozė Vilkoksas neturi padeginėjimo manijos, – įsiterpė Abė. – Jo motyvas yra religinis. Tai daryti jį skatina iškreiptas tikėjimas, kad ugnis apvalo. Jis neužsiimtų tokiais dalykais kaip kelio ženklų deginimas.

– Religiniai įsitikinimai galėtų būti jo racionalus paaiškinimas, bet ne tikroji priežastis, – tarė Zoja. – Jis degina žmones, nes turi tokią maniją. Tokį poreikį. Ir kai tas poreikis labai sustiprėja, jis mažina jį momentiniais įtampos malšinimais. Šiuo atveju padeg¬damas atsitiktinius objektus.

– Tai reikštų, kad jie čia yra jau kurį laiką, – pridūrė agentas Grėjus. – Ar pastaruoju metu į miestą atvyko kokių nors svetimų žmonių?

– Bet jau mes nepastebėjome, – tarė policininkas Mosas. – O mūsų miestas nėra didelis.

– Tai turėtų būti maža grupė, – svarstė Zoja. – Penki ar šeši žmo¬nės. Jie galėjo nekristi į akis.

– Labiau tikėtina, kad Vilkoksas turėjo gerokai didesnę grupę, – pareiškė Abė. – Jis nepasitenkintų saujele sekėjų.

Zoja nematė reikalo ginčytis. Jai visai nerūpėjo, ką ta moteris mano. Galbūt Vilkoksas turėjo daug sekėjų, bet, kaip ir Mansono šeimos atveju, labiausiai tikėtina, kad nusikaltimą įvykdė saujelė fanatiškiausių gerbėjų.

Ji išėjo iš sudegusio namo. Pritūpusi pralindo pro policijos juostą, tada apsisuko, nužvelgė chaotiškus, pajuodusius pastato likučius ir žengė kelis žingsnius atgal. Kur tie žmonės stovėjo gė-rėdamiesi savo darbu? Gaisras, žinoma, spinduliavo alpų karštį, viskas skendėjo tirštuose dūmuose. Visgi Vilkoksui, spėjo Zoja, norėjosi būti kuo arčiau liepsnų. Ji žengė dar kelis žingsnius ata¬tupsta. Štai čia, šioje vietoje, karštis turėjo būti vis dar kepinantis, bet tikriausiai jau pakenčiamas. Čia taip pat nebuvo pavojaus, kad juos gali pasiekti degančios namo nuolaužos.

Zoja visa tai nesunkiai įsivaizdavo. Vilkoksas stovi su savo grupe ir spokso į ugnį. Ar tai patenkino šio žmogaus poreikį?

Ji apskaičiavo esanti maždaug už dešimties jardų nuo namo. Paskui teismo ekspertų raporte, kurio originalą buvo nusikopi¬javusi, susirado puslapį su sąrašu daiktų, aptiktų nusikaltimo vietoje.

Už vienuolikos jardų nuo rytinės sudegusio namo sienos eks¬pertų komanda rado dvi dramblio kaulo sagas, kurių skersmuo buvo 5/8 colio. Gal tai ir neturėjo jokios sąsajos su gaisru.

O gal tam, kad visiškai pasitenkintų, Vilkoksui vien gaisro ne¬pakako!

Pranešimas spaudai.]]> https://www.savaite.lt/knygos/23851-lietuviskai-pasirode-viena-ispudingiausiu-teniso-legendu-biografiju-brodvejaus-vitas.html https://www.savaite.lt/knygos/23851-lietuviskai-pasirode-viena-ispudingiausiu-teniso-legendu-biografiju-brodvejaus-vitas.html 23851 Tue, 09 Jun 2026 12:14:05 +0300 native-yes

Leidykla LAPAS pristato prancūzų autoriaus Floriano Gazano biografinį romaną „Brodvėjaus Vitas. Pašėlęs tenisininko ir vakarėlių liūto Vito Gerulaičio gyvenimas“ – knyga apie žmogų, kuris vienu metu priklausė ir didžiausiems pasaulio teniso kortams, ir legendiniam Niujorko naktiniam gyvenimui. Tai pasakojimas apie Amerikos lietuvį Vitą Gerulaitį, kurio gyvenimas buvo toks intensyvus, kad seniai peržengė sporto istorijos ribas.

„Vaikystėje mane lydėjo teniso aukso amžiaus čempionai: Borgas, McEnroe, Connorsas ir Vitas Gerulaitis. Tenisininkai negalėjo vienas kito pakęsti, bet Vitą mylėjo visi. Jis buvo mažiausiai žinomas, laimėjęs mažiausiai turnyrų, bet įdomiausias, labiausiai jaudinantis, jo gyvenimas – ir koks gyvenimas! – pranoko tenisą“, – teigia knygos autorius Florianas Gazanas.

Vitas Gerulaitis gimė 1954 m. Niujorke lietuvių emigrantų šeimoje. Jo tikrasis vardas – Vytautas Kevin Gerulaitis, suteiktas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto garbei. 1977 m. jis laimėjo „Australian Open“, 1978 m. pakilo iki trečiosios pasaulio raketės pozicijos, iškovojo Daviso taurę, laimėjo 25 ATP vienetų turnyrus ir tapo viena ryškiausių savo eros teniso žvaigždžių. Tačiau sportiniai laimėjimai – tik dalis jo istorijos. Gerulaitis buvo nuolatinis „Studio 54“ lankytojas, bendravo su Andy Warholu, Micku Jaggeriu ir kitomis to meto kultūros ikonoms. Šviesiaplaukis, charizmatiškas, vakarėlių siela, jis tapo ne tik tenisininku, bet ir popkultūros simboliu.

Ne tradicinė biografija

„Brodvėjaus Vitas“ nėra tradicinė sportininko biografija. F. Gazanas pasirenka pirmojo asmens pasakojimą ir leidžia pačiam Vitui kalbėti apie pergales, pralaimėjimus, priklausomybes, meilę, draugystes ir vienatvę. Knyga sukurta remiantis sportininko archyvais ir parašyta taip įtaigiai, kad skaitytojas lengvai pamiršta skaitantis literatūrinę rekonstrukciją.

„Floriano Gazano romanas parašytas taip asmeniškai ir įtaigiai, jog skaitant sunku atsispirti pagundai patikėti, kad tai ne tas pats Vitas Gerulaitis atskleidžia savo išgyvenimus ir atvirai dalinasi mintimis tiek apie pačias tamsiausias, tiek apie pačias šviesiausias įspūdingo, per greitai nugyvento gyvenimo akimirkas“,- pasakoja filosofas, Lietuvos teniso sąjungos viceprezidentas Jonas Dagys.

Kodėl ši istorija svarbi?

Leidyklos teigimu, ši istorija svarbi ne tik teniso gerbėjams. „Brodvėjaus Vitas“ kalba apie sėkmės kainą, imigrantų patirtis, asmeninius pralaimėjimus ir nuolatinį troškimą gyventi intensyviai. Knygoje nesėkmių dažnai daugiau nei pergalių, todėl Vito istorija tampa ne herojišku mitu, o labai žmogišku pasakojimu. „Istorijos apie sportą neretai susitelkia į didžiulius talentus ar sėkmę, tačiau „Brodvėjaus Vitas“ tokių epitetų vengia. Čia nesėkmių gerokai daugiau nei pergalių, ir būtent dėl to Vito Gerulaičio gyvenimo istorija yra tokia universali. Pralaimėjimus reikia švęsti – toks Brodvėjaus Vito priminimas pasauliui, kuriame labiau už viską trokštame laimėti“,- pabrėžia Eglė Maceinaitė, leidybos projekto vadovė.

Lietuvos skaitytojams – proga iš naujo atrasti Vitą

Nors pasaulyje Vitas Gerulaitis iki šiol laikomas viena ryškiausių 70–80-ųjų teniso figūrų, Lietuvoje jo vardas ilgą laiką buvo žinomas gerokai mažiau. Ši knyga tampa proga iš naujo pažinti žmogų, kuris vienu metu buvo ir didžiojo sporto žvaigždė, ir tikra rokenrolo epochos ikona.

„Brodvėjaus Vitas. Pašėlęs tenisininko ir vakarėlių liūto Vito Gerulaičio gyvenimas“ jau pasirodė lietuvių kalba ir ji nuo šiandien pasiekiama visuose knygynuose.

Pranešimas spaudai.]]> https://www.savaite.lt/knygos/23829-pristatoma-nauja-knyga-apie-sausio-13-aja.html https://www.savaite.lt/knygos/23829-pristatoma-nauja-knyga-apie-sausio-13-aja.html 23829 Fri, 05 Jun 2026 14:15:14 +0300 native-yes

Birželio 8 d. Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka LR Seime organizuoja renginį, skirtą naujai išleistai knygai „Sausio 13-oji yra laisvės gynėjų diena. Lengvai suprantama kalba“ pristatyti bei lengvai suprantamos kalbos aktualijoms Lietuvoje aptarti.

Lietuvos nacionalinei bibliotekai informacijos prieinamumas yra pamatinė vertybė, leidžianti mažinti socialinę ir informacinę atskirtį. Šis leidinys, kurį iš dalies finansavo LR kultūros ministerija, užtikrina, kad svarbiausi mūsų šalies istorijos įvykiai būtų suprantami ir pasiekiami visiems, įskaitant žmones, turinčius intelekto ar skaitymo negalią.

Tekstai parašyti paprastais žodžiais, aiškios struktūros trumpais sakiniais, todėl leidinys puikiai tinka žmonėms, turintiems skaitymo sunkumų ar negalią, taip pat tiems, kurių lietuvių kalba nėra gimtoji. Tai Lietuvos istoriją daro prieinamą kiekvienam skaitytojui. Leidinyje paprastai ir aiškiai paaiškinama, kodėl Lietuva siekė nepriklausomybės po ilgų okupacijos metų ir kokią didelę drąsą parodė lietuvių tauta, gindama savo laisvę nuo Sovietų Sąjungos agresijos.

Renginio programa

11.00–11.30 val. (LR Seimo Spaudos konferencijų salė): oficiali spaudos konferencija, kurioje Lengvai suprantamos kalbos kontekste diskutuos Seimo vadovybė, LR Seimo Asmenų su negalia teisių komisijos pirmininkė Indrė Kižienė, Lietuvos nacionalinės bibliotekos generalinė direktorė Aušrinė Žilinskienė, Asmens su negalia teisių apsaugos agentūros direktorė Eglė Čaplikienė, Panevėžio socialinių pokyčių centro atstovas bei knygos autorius Renatas Mizeras.

Po Spaudos konferencijos vyks ekskursija ir knygos ištraukų skaitymas prie Sausio 13-osios memorialo.

13.00–14.00 val. (LR Seimo lankytojų centras): oficialus knygos pristatymas ir diskusija. Renginį ves ir pranešimus pristatys skaitytojai, turintys intelekto negalią, iš Panevėžio socialinių pokyčių centro bei Vilniaus dienos centro „Šviesa“. Renginį muzika papuoš akordeonininkas Arnas Mizeras (mokyt. Raimonds Ungurs).

Pranešimas spaudai.]]> https://www.savaite.lt/knygos/23824-knyga-apie-turkija-parase-gidai-salies-grozi-pamatysi-tik-islindes-is-papludimio.html https://www.savaite.lt/knygos/23824-knyga-apie-turkija-parase-gidai-salies-grozi-pamatysi-tik-islindes-is-papludimio.html 23824 Fri, 05 Jun 2026 11:04:25 +0300 native-yes

Saulė, jūra, baseinas ir viskas įskaičiuota – tai tikrai ne viskas, ką gali pasiūlyti Turkija. Gidai ir romano „Virš abiejų pasaulių“ bendraautoriai Aušrinė Šėmienė ir Justinas Simanavičius pažėrė faktų, kurie vilioja išlįsti iš po paplūdimio skėčio ir apsidairyti plačiau.

Ana Treščina

Stambulo laivelių romantika

Jokios skubos – tik žuvėdros virš Bosforo sąsiaurio, arbatos stiklinaitė rankose. Būtent taip geriausia leisti laiką Stambule. Šis miestas papasakos daugybę legendų nuo Osmanų imperijos laikų iki šių dienų. Būtinai nusipirksite bilietą į vapurą – paprastą, bet ilgą istoriją turintį keleivinį laivelį. Iki pirmojo Bosforo tilto atidarymo 1973-aisiais laivai buvo vienintelė transporto priemonė, jungianti europinę ir azijinę Stambulo pusę. Iš pradžių tai buvo tik medinės irklinės valtys, vėliau jas pakeitė metaliniai laivai. Antrojo pasaulinio karo pabaigoje miesto valdžia nacionalizavo privatų laivyną ir paleido dešimtis baltų, juodų ir žalių garu varomų laivų raižyti Bosforą penkiomis reguliariomis linijomis. Vapurai tapo tokia pat miesto legenda, kaip ir Raudonasis tramvajus, Galatos bokštas, tilto žvejai ar Šventoji Sofija. Jie buvo mylimi, gerbiami, turėjo vardus ir netgi „vaidino“ kine.

Laikui bėgant garu alsuojantys vapurai seno ir vienas po kito iškeliavo užtarnauto poilsio. 2003-aisiais, kai paskutinis laivelis išleido garą, o Bosforo krantus pradėjo jungti vienas po kito dygstantys tiltai, keleiviniams laivams galėjo grėsti išnykimas, tačiau stambuliečiai neįsivaizdavo savo gyvenimo be kasdienės ir tokios romantiškos kelionės vandeniu. Vapurus dažniausiai lydi gaujos klykaujančių, įkyrių žuvėdrų – jos žino, kad turistams patinka gabalais plėšyti ir per bortą joms mėtyti gabalus ką tik nusipirkto turkiško riestainio simito. Simitų ilgai ieškoti nereikės – jie parduodami ant kiekvieno kampo, bet dėl to nepraranda savo žavesio.

Raudona Nr.1: Istiklalio tramvajus

Stambule iškart pastebėsite du raudonus objektus – Istiklalio tramvajų ir raudoną riestainių vežimėlį. Devyniolikto amžiaus pabaigoje Istiklalio tramvajų traukė arkliukai, vieną mylią nucaksintys per keliasdešimt minučių. Įsisiautėjus pramonės revoliucijai, arklio jėgas pakeitė elektros energija. O dar po pusės amžiaus miesto valdžia senuosius Istiklalio tramvajus išleido į pensiją, o vietoj jų paleido autobusus. Tačiau vos tik Istiklalis buvo pertvarkytas į pėsčiųjų zoną, raudonasis visų numylėtinis tramvajus sugrįžo ir kasdien veža šešis tūkstančius keleivių.

Raudona Nr.2: simitų vežimėliai

Raudonieji riestainių vežimėliai, nors atrodo senoviški, nėra labai seni Stambulo gatvėse jie pasirodė tik 2000-ųjų pradžioje. Šie vežimėliai pakeitė tradicinius, daugiau nei 500 metų senumo gatvės prekybos metodus, kai pardavėjai nešiodavo riestainių padėklus ant galvos. XVI amžiuje sezamo sėklomis pabarstytas riestainis traškia plutele buvo pagrindinis Osmanų imperijos jūreivių ir kareivių maistas. Nors tai nėra išimtinai turkiška duona – panašius riestainius kepa ir mėgsta valgyti ir armėnai, graikai bei įvairių kitų Artimųjų Rytų kultūrų atstovai.

Mėlyna: Izniko plytelės ir akies amuletas

Dar viena spalva, kuri asocijuojasi su Turkija – mėlyna. Gražiausiai ji atsiskleidžia rankų darbo Izniko keramikos plytelėse, kurių raštai ir spalvos kuria nepaprastą vizualinę harmoniją. Norintiems jomis pasigrožėti geriausia užsukti į Rustemo Pašos mečetę Stambule – ji nedidukė, bet nuostabi. Ir, žinoma, Turkijoje niekur nepasislėpsite nuo mėlynos stiklinės akies – amuleto, kuris vadinamas nazar boncuğu. Pranašo Mahometo dukra Fatima tokį amuletą padovanojo savo sužadėtiniui ir šis padėjo jam iš tolimos, pavojingos kelionės sugrįžti sveikam, todėl ir kiekviena turkų tautų moteris laikėsi nazaro tradicijos. Panašius amuletus daugiau kaip du su puse tūkstančio metų gaminosi ir senovės slavai, Sirijos, Libano gyventojai, persai, egiptiečiai. Dabar nazaro tradicija Anatolijoje sunykusi, jaunimas vis rečiau paiso motinų raginimų nešioti įsisegus amuletą, bet už paprasto stiklinio karoliuko vis dar slypi labai sena turkų baimė būti nužiūrėtam blogos akies. Žydros akys – pačios pavojingiausios. Kaip tyčia, jos traukia turkų vyrų žvilgsnius tarsi magnetas, todėl turistės dažnai neatsigina dėmesio.

Kas tas Menemenas?

Simitų nebūtina graužti sausų ar sušerti Bosforo sąsiaurio žuvėdroms – jie labai tinka prie menemeno – plaktos turkiškos kiaušinienės su pomidorais. Net jei trūksta laiko, ar kelionė įsprausta į griežtus biudžeto rėmus, tradiciniai turkiški pusryčiai kur nors nedideliame kaimelyje – privalomi, nes tik prie gausiai įvairiaspalvėmis lėkštelėmis su sūriu, alyvuogėmis, padažais nukloto stalo, su stipria juoda arbata tulpės formos stiklinaitėse arba turkiška kava, pajusite tikrąją Turkijos maisto kultūrą, kur svarbu bendrauti, dalytis ir džiaugtis maistu.

Į Ankarą – pažiūrėti modernios Turkijos

Norint pažinti modernios Turkijos kasdienybę bei kultūrinį gyvenimą, verta aplankyti sostinę Ankarą, pasižyminčią dinamiška urbanistine struktūra, intensyvia transporto sistema ir gausybe modernių pastatų bei senovinių kvartalų. Kažkodėl vidutiniškai dviems iš dešimties keliautojų, net labai smalsių ir apsiskaičiusių, praslysta faktas, kad Stambulas nėra Turkijos sostinė. Galbūt taip susiklostė dėl to, kad Stambulas yra senas ir galingas turistinis magnetas, o Ankara – sąlyginai „jauna“ sostinė, šį statusą gavusi tik XX a. pradžioje.

Ankara pasižymi politine svarba – čia įsikūrę šalies valdžios organai, ambasados ir tarptautinės organizacijos, todėl miestą dažnai lanko ne turistai, o profesionalai, diplomatai ir studentai. Sostinėje gyvena keli milijonai žmonių, tad miestas – labai įvairialypis, su savita atmosfera. Ten galima rasti įdomių muziejų, paminklų, kampusų ir tradicinių turkiškų turgų. Į Ankarą keliaukite sezono metu, nes žiemą sostinėje temperatūra stipriai nukrinta ir ima siausti įkyrūs Anatolijos vėjai.

Kelionės įkvėpimui – romanas „Virš abiejų pasaulių“

Kelionių vadovais Turkijoje dirbę lietuviai – žurnalistė, viešųjų ryšių specialistė Aušrinė Šėmienė ir gidas, muzikantas Justinas Simanavičius savo asmenines patirtis pavertė smagiu romanu. „Virš abiejų pasaulių“ (išleido BALTO leidybos namai) – tai nuotykiai ir humoras, skaudžios meilės istorijos ir paslaptys, žiupsnelis mistikos ir daugybė istorinių faktų visiems, mėgstantiems kaitrią Turkijos saulę.

Gyvenimo išbandymų užgrūdintos Izabelės ir naivaus idealisto Ajaus keliai netikėtai susikerta Turkijoje, kur darbas turizmo industrijoje juos čirškina kaip ant įkaitintos keptuvės. Abu svajoja apie naują gyvenimo pradžią, bet susiduria su realybe, kuri visai nepanaši į matomą reklaminiuose bukletuose. Kai intrigos Alanijoje vos nesibaigia žmogžudyste, tenka pasipustyti padus. Atsidūrę Stambule ir vis dar kamuojami negandų, draugai nusprendžia susirasti paslaptingosios Matildos kapą – sakoma, kad jį aplankę sulaukia stebuklo.

„Ši knyga – tai juokingai skaudus ir labai žmogiškas žvilgsnis į tuos, kurie atsako į mūsų kvailiausius klausimus kelionėse apie baseinų gylį, valiutų kursą, bulvių kilogramo kainą ar galimybę Turkijoje gauti kiaulienos kotletų. Rekomenduoju visiems, kurie bent kartą yra pagalvoję, kad gido darbas – tai tik atostogos už pinigus (aš, beje, prieš pradėdamas dirbti turizme maniau taip pat!). Perskaitę suprasite, kodėl gidai nusipelno ne tik arbatpinigių, bet ir apdovanojimo už kantrybę, diplomatiją ir gebėjimą nepratrūkti net tada, kai reikia įtikinėti keliautojus, kad tokio kurorto kaip Analija nėra“, – apie romaną atsiliepė kelionių ekspertas Rimvydas Širvinskas-Makalius.

Pranešimas spaudai.]]> https://www.savaite.lt/knygos/23803-rubensas-gyvenimas-ir-kuryba-500-iliustraciju.html https://www.savaite.lt/knygos/23803-rubensas-gyvenimas-ir-kuryba-500-iliustraciju.html 23803 Wed, 03 Jun 2026 11:09:30 +0300 native-yes

Leidyklos „Briedis“ knygų seriją apie iškiliausius pasaulio dailininkus papildė naujas albumas „Rubensas. Gyvenimas ir kūryba 500 iliustracijų“. Šis leidinys kviečia susipažinti su Peteriu Pauliumi Rubensu (1577–1640) – vienu produktyviausių ir įtakingiausių baroko meistrų.

Šiandien Rubenso vardą žino net ir tie, kurie retai lankosi muziejuose – būtent dėl jo drobėse meistriškai įamžintų putlių moterų formų meno istorijoje atsirado iki šiol vartojamas terminas „rubensiškas“. Tačiau šis albumas atskleidžia, kad Rubensas buvo kur kas daugiau nei tik šio savito stiliaus tapytojas.

Pirmoje albumo dalyje supažindinama su dailininko biografija: nuo pameistrystės metų Antverpene iki studijų Italijoje. Aprašomas jo kelias į tarptautinį pripažinimą, pelnęs jam „dailininkų princo ir princų dailininko“ vardą. Rubensas tapo tikra savo laikmečio žvaigžde, dar būdamas gyvas, sulaukė visuotinės šlovės, o amžininkai jį pagrįstai vadino „šiuolaikiniu Apeliu“. Dailininkas palaikė itin artimus ryšius su įtakingiausiais Europos monarchais, o tarp didžiausių jo talento gerbėjų ir užsakovų buvo pats Anglijos karalius Karolis I.

Antroje albumo dalyje pateikiama 300 svarbiausių Rubenso kūrinių galerija. Joje atskleidžiamas neprilygstamas menininko universalumas: Rubensas buvo ne tik genialus tapytojas, bet ir diplomatas, mokslininkas, kolekcininkas bei mokytojas. Į leidinį įtraukti visi žymiausi šedevrai, tokie kaip „Kryžiaus pakėlimas“, „Prikaustytas Prometėjas“ ir „Meilės sodas“.

Knyga, iliustruota 500 reprodukcijų, pateikia išsamią vieno didžiausių pasaulio menininkų kūrybos apžvalgą. Rubenso energija, išradingumas ir išskirtinis talentas įtvirtino jo vardą meno istorijoje.

Leidykla „Briedis“ serijoje apie garsius dailininkus yra išleidusi albumus, skirtus L. da Vinčio, Mikelandželo, Rembranto, P. Gogeno, V. van Gogo, F. Gojos, E. Manė, P. Sezano gyvenimui ir kūrybai.

Knygą iš anglų kalbos vertė Rima Čeliauskaitė.

Knygos ištrauka

PORTRETINĖ TAPYBA

Rubensas buvo laikomas vienu geriausių portreto meistrų pasaulyje ir nuo pačios karjeros pradžios sulaukdavo prašymų tapyti portretus, tačiau jam pačiam šis darbas atrodė gana nuobodus. Portretai labai padėjo jam pelnyti šlovę, tačiau finansiškai dailininkas būtų išsivertęs ir be jų.

Dėl savo išskirtinių sugebėjimų tapyti įvairaus žanro paveikslus ir diplomatinių įgūdžių Rubensas nebuvo priverstas gyventi vien tik iš portretinės tapybos ir galėjo rinktis patinkančius užsakymus, tačiau išgarsėjo būtent portretais.

Nuo pirmojo darbo Mantujoje iki diplomatinių kelionių ir Alberto bei Izabelės dvaro dailininko pareigų jis tapė daugelio garbingų žmonių portretus: karališkųjų asmenų, aristokratų, dvasininkų, taip pat draugų ir pažįstamų. Šie kūriniai sulaukdavo daug pagyrų. Juose atskleistas pozuotojų intelektas ir vieta visuomenėje, pavyzdžiui, jo draugo Liudviko Nonijaus (Ludovicus Nonnius; 1553–1645), portugalų kilmės daktaro ir antikvaro, dirbusio Antverpene, portreto fone pavaizduotas Hipokrato biustas. Kaip buvo įprasta portretinėje tapyboje, dailininkas atskleidžia ne tik fizinius pozuotojo bruožus, bet ir slaptas asmenybės detales, taip pat pabrėžia arba sumenkina fizines, psichologines arba socialines savybes. Neįprasta, bet jo portretai atrodo taip, lyg pozuotojai dalyvautų gyvenime už paveikslo rėmų: jie visi atrodo aktyvūs, saviti ir gyvybingi. Jis suprato, kad poza, rankos ir akys žiūrovams iškart netiesiogiai perduoda informaciją apie daugelį asmens savybių, todėl šios detalės jo portretuose yra svarbios. Be to, Rubensas pakeitė grupinių portretų tradicijas. Pavyzdžiui, ir Autoportrete draugų iš Mantujos rate, ir Keturiuose filosofuose savo draugus jis nutapė tarsi sustingusius, o jis pats iš paveikslo žvelgia tiesiai į žiūrovą.

ELEGANTIŠKI IR GYVYBINGI

Tapydamas pirmuosius portretus Italijoje, Rubensas įkvėpimo sėmėsi iš XVI amžiaus Venecijos dailininkų. Dideli raitelių portretai ir aukščiausių Genujos visuomenės sluoksnių moterų portretai visu ūgiu nepasižymi flamandų portretinei tapybai būdingu iškilmingu oficialumu, užtat juose spalvomis ir takiais potėpiais perteikiama energija ir spontaniškumas. 1608-aisiais grįžęs į Antverpeną, Rubensas perėmė Nyderlandų portretų stiliaus elementus – kompozicijos darėsi griežtesnės, detalės – kruopštesnės. Nuo to laiko iki maždaug 1620-ųjų visi dailininko kūriniai pasižymėjo kruopščiu atlikimu ir lankstumo pojūčiu, aiškiomis odos ir drabužių tekstūromis. XVII amžiaus 3-iajame dešimtmetyje jo portretai darėsi gyvybingesni, elegantiškesni ir atviresni.

Artimų draugų ir šeimos narių portretai buvo natūralesni ir instinktyvesni, pavyzdžiui, atsipalaidavusios, dailios Suzanos Furman (arba Lunden) (Susanna Fourment-Lunden, apie 1622–1625 m. ) portretas, tikriausiai nutapytas vestuvių proga, arba dailininko sūnų Alberto ir Nikolo atvaizdai, 1626–1627 m. Abu paveikslai ypač jausmingi, laisvi ir empatiški. Dar du portretai, kurie nėra oficialūs, tačiau išsaugo didybės pojūtį, yra dviejų draugų atvaizdai: dono Ambrodžijaus Spinolos Dorijos, italų generolo, tarnavusio Ispanijai ir tapusio vienu geriausių to laikmečio karinių vadų, bei Liudviko Nonijaus (1553–1645). Abu portretai vaizduoja reikšmingas, įtakingas asmenybes, pasižyminčias kuklumu.

GAMTOS TAPYMAS

Priešingai nei užsakytus portretus, peizažus Rubensas paprastai tapydavo savo malonumui. Laiko tokiems darbams jis rado tik paskutiniuoju savo gyvenimo dešimtmečiu ir retai juos parduodavo. Kaip ir kiti jo kūriniai, šie peizažai yra ekspresyvūs, gyvybingi ir spalvingi. Jie atspindi tokį gyvenimo periodą, kai dailininkas, jausdamas finansinį stabilumą ir buitinį jaukumą, ėmė trauktis iš viešųjų pareigų. Studijoje nutapyti peizažai – sudėtingi perkūriniai to, ką jis matė ir kaip suvokė gamtos pasaulį. Tuo metu peizažai buvo nepakankamai įvertinti ir nebuvo laikomi rimta tema, tačiau Rubensui patiko juos tapyti. Čia nėra detalių figūrų ir veiksmo, dominuojančio kituose jo darbuose. Šie peizažai – asmeninė išraiška, paveikta ir klasikinių, ir naujoviškų idėjų apie gamtą. Iš tiesų dėl šių kūrinių dailininkas tapo ankstyvųjų XVIII a. pab. – XIX a. pr. peizažų tapytojų pirmtaku.

Pranešimas spaudai.]]> https://www.savaite.lt/knygos/23767-pandzsyro-slenis-kaip-liutas-sutramde-loki.html https://www.savaite.lt/knygos/23767-pandzsyro-slenis-kaip-liutas-sutramde-loki.html 23767 Thu, 28 May 2026 23:32:01 +0300 native-yes

Leidykla „Briedis“ pristato Marko Galeotti knygą „Pandžšyro slėnis 1980–1986 m. Kaip liūtas sutramdė lokį“.

Kai 1979 m. pabaigoje sovietų kariuomenė peržengė Afganistano sieną, jos strateginiai planai rėmėsi tradicine karine doktrina. Sovietų Sąjungos vadovybė ir kariniai strategai visą dėmesį sutelkė į didžiuosius šalies miestus bei administracinius centrus, tikėdami, kad greitas jų užėmimas ir kontrolė reikš galutinę bei triuškinamą pergalę. Tačiau šis įsitikinimas pasirodė esąs lemtinga klaida. Įsibrovėliai greitai suprato patekę į kruviną, sekinančią aklavietę, kurioje įprasti kariavimo metodai nedavė lauktų rezultatų.

Ypatingu pasipriešinimo židiniu ir tikru sovietų armijos košmaru tapo strategiškai svarbus Pandžšyro slėnis. Šioje kalnų apsuptoje teritorijoje sovietai ir jiems pavaldžios afganų režimo pajėgos susidūrė su neeiliniu priešininku – pačiu gabiausiu, taktiškai sumaniausiu ir charizmatiškiausiu sukilėlių vadu Ahmadu Shahu Massoudu (1953–2001), kuris dėl savo drąsos ir nepalaužiamo charakterio istorijoje žinomas Pandžšyro liūto vardu.

Siekdama palaužti afganų pasipriešinimą, Maskva kartu su vietos komunistinio režimo pajėgomis organizavo ne vieną didelio masto karinę operaciją, mėgindama galutinai išvalyti ir užvaldyti Pandžšyro slėnį. Vis dėlto visi šie bandymai kaskart žlugdavo. Sukilėliai arba lengvai atremdavo negrabias, sunkiosios technikos panaudojimu grįstas okupantų atakas, arba įviliodavo juos į mirtinas pasalas siauruose kalnų tarpekliuose. Sovietų sėkmė būdavo tik trumpalaikė: kai tik Maskvos dėmesys nukrypdavo į kitus karštus šalies taškus ir pagrindinės pajėgos atsitraukdavo, mudžahedų sukilėliai akimirksniu susigrąžindavo visišką slėnio kontrolę.

Metams bėgant, šis varginantis konfliktas privertė keistis abi puses. Pandžšyras tapo savotišku karinių inovacijų ir taktikos bandymų poligonu. Sukilėliai pamažu apsirūpino nauja, modernia Vakarų ginkluote ir tobulino partizaninio karo metodus, o sovietų kariuomenė buvo priversta atsisakyti pasenusių vadovėlinio karo taisyklių bei keisti savo puolimo strategiją. Tačiau tai nepadėjo. 1986 m. okupantai buvo priversti trauktis iš Afganistano.

Mark Galeotti knygoje atskleidžiama, kad kovos Pandžšyro slėnyje paliko gilų pėdsaką karo istorijoje. Jos tiesiogiai paveikė net ir dabartinę Rusijos kariuomenės taktiką bei daromas klaidas šiuolaikiniuose konfliktuose.

Šioje knygoje rasite iliustratoriaus Ramiro Bujeiro spalvotų mūšių vaizdų, daugybę kitų iliustracijų, nuotraukų ir žemėlapių.

Autorius M. Galeottis – garsus britų istorikas, politologas, karo istorijos ir tarptautinio organizuoto nusikalstamumo ekspertas, savo knygose daug dėmesio skiriantis Rusijos mafijinės valdžios ir specialiųjų tarnybų istorijai, ypač kalbant apie Putino režimą.

Knygą iš anglų kalbos vertė Norbertas Venckevičius.

Pranešimas spaudai.]]> https://www.savaite.lt/knygos/23766-kodel-tarnaites-autore-dangstosi-slapyvardziu.html https://www.savaite.lt/knygos/23766-kodel-tarnaites-autore-dangstosi-slapyvardziu.html 23766 Thu, 28 May 2026 23:30:09 +0300 native-yes

Milijonai skaitytojų visame pasaulyje pasirengę gaudyti kiekvieną Freidos McFADDEN romaną, o ji slapstosi po slapyvardžiu ir tik neseniai atskleidė savo tikrą vardą!

Šį pavasarį išskirtiniame interviu USA TODAY rašytoja prisipažino, kad realiame pasaulyje yra Sara Cohen, kuriai ką tik sukako keturiasdešimt šešeri. Tais retais atvejais, kai gerbėjams pasirodo viešumoje, ji užsideda peruką („bet tik todėl, kad nežinau, kaip tinkamai susitvarkyti plaukus“), o akiniai nėra konspiracijos dalis, jų reikia ir kasdien. „Mano gyvenimas kur kas nuobodesnis nei tas, kurį aprašau romanuose“, – pabrėžė.

Velnias dėvi gydytojo chalatą

Gerbėjai ir žurnalistai iki šiol yra atkapstę tik kuklias McFadden gyvenimo smulkmenas. Ji pati kartą išsitarė gimusi Niujorke, šiuo metu su šeima gyvenanti netoli Bostono. Pagal išsilavinimą – medikė, jos specializacija – smegenų traumos. Prieš kelerius metus asmeninėje svetainėje rašė nenorinti, kad pacientai žinotų apie jos pomėgį rašyti: „Daugumai tai, ko gero, netrukdytų. Tačiau pati nežinau, kaip jausčiausi sužinojusi, kad mano gydytoja parašė romaną apie vieną po kito žudomus chirurgo pacientus. Tikriausiai nesaugiai. Todėl paprasčiausia apie tai nekalbėti. Atsiverti galima visada. Bet žodis ne žvirblis.“

Rašyti jai patiko dar mokykloje, netgi lankė kūrybinio rašymo pamokas. Jau tapusi medike nutarė įgyvendinti vaikystės svajonę ir išleisti romaną. Tiesa, viena po kitos leidyklos rankraščiui pasakė „ne“, bet ji nutarė nenuleisti rankų ir pasinaudoti savilaida populiariajame „Amazon“. Pradėjo ne nuo trilerių, o nuo moteriškos grožinės literatūros – įkvėpta garsiojo romano „Ir velnias dėvi Prada“ parašė savąją versiją „Velnias dėvi gydytojo chalatą“ (The Devil Wears Scrubs), kuri pasaulį išvydo 2013 metais. „Medicinos praktika yra kur kas baisiau nei mados pasaulis. Norėjau skaitytojams papasakoti, ką man teko patirti. Ši knyga ir jos tęsinys, kurio veiksmas vyksta dešimtmečiu vėliau, – į grožinį pasakojimą sudėti mano atsiminimai“, – prisipažįsta McFadden.

Kuo galima tikėti?

Romanai apie medikų gyvenimą sulaukė palankių atsiliepimų, tad svajonę įgyvendinusi gydytoja nutarė rašyti toliau. Kadangi nuo seno dievino trilerius, perėjo prie šio žanro – ėmė rašyti knygas, kurias patiktų skaityti pačiai. Ir dar milijonams skaitytojų: dabar jos CV – daugiau nei 25 trileriai, tarp jų – ir autorę išgarsinusi „Tarnaitė“ (išleido BALTO leidybos namai). Netrukus lietuviškai pasirodys ir tarp antrojo „Tarnaitės paslaptis“ ir trečiojo „Tarnaitė stebi“ romanų įsiterpusi trumpa istorija „Tarnaitės vestuvės“.

Plačiai atvertas žvilgsnis į aplinkybes ir veikėjus – viena iš paslapčių, kodėl McFadden knygos nuolat įsitaiso populiariausiųjų sąrašuose. Kiekvienas veikėjas čia ne toks, koks atrodo, visi turi ką slėpti, o naujas siužeto vingis apverčia iki tol dėliotą pasakojimą. Doriausias personažas gali pasirodyti pamišėlis psichopatas, beširdis žudikas, o neabejotinas įtariamasis – stebuklingas gelbėtojas. Tikėti negali nei kieno nors žodžiais, nei savo akimis. „Vienintelis žmogus, kuriuo galiu pasikliauti, esu aš pati“, – sako viena iš „Tarnaitės“ veikėjų Milė. Ir galbūt irgi klysta.

Įdomiausi McFadden veikėjai – psichologinio paribio ir užribio žmonės. Jei „Tarnaitę“ būtų parašiusi kokia aktyvistė akademikė, apžvalgininkai aikčiodami cituotų mintis apie moterų priešybę ir vienybę. Tačiau McFadden pakanka darbščios gerų romanų autorės šlovės. O neišvengiamas medikės sarkazmas suteikia tikroviškumo – autorė įtikinamai ironizuoja apie prabangią kliniką, skirtą žmonėms, turintiems ne tik psichikos sutrikimų, bet ir pinigų, ar pašiepia nuobodžiaujančių Bruklino poniučių gyvenimo būdą. Laikai keičiasi, o pasiturinčios ladies who lunch (pietų liūtės) – ne.

Pribloškia lengvumas, su kuriuo gudrus manipuliatorius įtikina artimiausius žmones savo aukos psichine negalia. Viens, du, trys – ir štai jau visi kaimynai žino, kad tavo žmonai varžteliai atsisukę. O kartą prilipusią pamišėlės etiketę sunku nusilupti – viskas, ką pasakysi ar padarysi, bylos tavo nenaudai. Iš pirmo žvilgsnio aiškų vaidmenį turintys veikėjai – netikusi žmona, gražus, kilnus ir turtingas vyras, dėl šeimininko galvą pametusi prasisiekėlė tarnaitė, niūrus sodininkas – per gerus tris šimtus romano puslapių keliskart keičia kailį. Ir užvertęs paskutinį ieškai tęsinio – juk romano pabaigoje Milė turi naują darbdavę...

Nenuostabu, kad didžiulio populiarumo sulaukė ir pagal romaną „Tarnaitė“ pastatytas filmas, kur herojes įkūnijo aktorės Sydney Sweeney ir Amanda Seyfried. Holivudas pasiryžęs ir toliau kaitinti gerbėjų aistras – jau ekranizuojamas ir tęsinys „Tarnaitės paslaptis“.

Per metus – krūva naujienų

Freda McFadden gerbėjams neleidžia atsipalaiduoti: šių metų pradžioje pasirodė trileris „Dear Debbie“, netrukus bus galima atsiversti dar vieną – „The Divorce“, o rudeniui anonsuojamas naujas. Lietuviškai ką tik išleistas romanas „Nekviesta viešnia“, birželio pabaigoje lentynose atsiras jau minėta trumpa istorija „Tarnaitės vestuvės“, iki metų pabaigos turėtų pasirodyti ir „Niekada nemeluok“. Taip pat verčiami romanai „Dear Debbie“, „The Tenant“ ir „The Boyfriend“.

Sara Cohen vis dar neatsisakė medikės darbo, tiesa, ligoninėje pasirodo itin retai – kaip pati prasitarė interviu, tik kartą ar porą per mėnesį. Trilerių meistrė savo oficialiame puslapyje prisistato taip: „Freida su savo šeima ir kate gyvena sename trijų aukštų name su vaizdu į šėlstantį vandenyną, kiekviename žingsnyje girgždančiais laiptais, kuriame niekas neišgirs, jei klyksi. Nebent rėksi tikrai garsiai.“

Pranešimas spaudai.]]> https://www.savaite.lt/knygos/23711-isleista-mokslininkes-etnografes-pranes-dundulienes-knyga-senieji-lietuviu-seimos-paprociai.html https://www.savaite.lt/knygos/23711-isleista-mokslininkes-etnografes-pranes-dundulienes-knyga-senieji-lietuviu-seimos-paprociai.html 23711 Fri, 22 May 2026 07:00:00 +0300 native-yes

Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras išleido Pranės Dundulienės knygą „Senieji lietuvių šeimos papročiai“. Tai penktasis skaitytojų pamėgtos knygos leidimas.

Žinomos mokslininkės etnografės monografija apie lietuvių šeimos papročius ir apeigas apima svarbiausius žmogaus gyvenimo tarpsnius: vaiko gimimą, savo šeimos kūrimą – vestuves ir mirtį – laidotuves. Mūsų tolimi protėviai, puoselėdami savo švenčių apeigas, kupinas mitologijos, religijos, palaikančias aukštą žmogaus moralę ir dvasinę kultūrą, neskubėjo jų atsisakyti ir pakeisti svetimomis. Savo teiginius autorė iliustruoja liaudies dainomis, sakmėmis, patarlėmis ir kt.

„Etnologė habil. dr. prof. Pranė Dundulienė, nepaprastai darbšti ir smalsi mokslininkė, gilinosi į daugelį etnologijos sričių (parašė 15 veikalų), tačiau jos širdį labiausiai traukė dvasinė kultūra, ypač tikėjimai, papročiai, mitai ir simboliai. Etninę kultūrą ji tyrė kaip visos tautos kultūrą: kėlė papročių kilmės hipotezes, ieškojo sąsajų su visuomenės socialine raida, žmogaus psichologija“, – rašoma ketvirtame knygos viršelyje.

Rinkdama etnografijos medžiagą, profesorė su studentais apkeliavo visą Lietuvą. Nauji duomenys gulė į jos knygas. Senaisiais lietuvių papročiais besidomintiems skaitytojams, ypač jaunesniajai kartai, Pranės Dundulienės knygos padeda atrasti turtingus savasties klodus, atskleidžia tautos dvasinės kultūros raidą.

Knygos redaktorė Aldona Bendorienė, dailininkas Albertas Broga, viršelio dailininkas Saulius Bajorinas.]]>