https://www.savaite.lt/ lt https://www.savaite.lt/idomybes/toks-gyvenimas/24003-nori-pokyciu-pradek-nuo-saves-ilgiu-bendruomenes-sekmes-istorija.html https://www.savaite.lt/idomybes/toks-gyvenimas/24003-nori-pokyciu-pradek-nuo-saves-ilgiu-bendruomenes-sekmes-istorija.html 24003 Tue, 30 Jun 2026 10:45:56 +0300 native-yes

Ilgių bendruomenės šūkiu „Nori pokyčių – pradėk nuo savęs“ turbūt labiausiai ir galima būtų paaiškinti bendruomenės aktyvistų itin sėkmingai įsiūbuotą veiklą. Juk Rimšės miestelio Ignalinos r. gyventojai turėtų ir kuo skųstis, bet, matyt, bus davę sau žodį džiaugtis. Ir taip jie gyvena. O visą optimistinę istoriją sutiko papasakoti viena bendruomenės steigėjų ir aktyvisčių Viktorija ABARAVIČIENĖ.



Rasa ŽEMAITIENĖ

Penketukų magijos apsuptyje

Pirmiausia aiškinamės Ilgių bendruomenės pavadinimą, mat ji vienija Rimšės seniūnijos kaimų gyventojus, tad lyg ir būtų logiška vadintis Rimšės bendruomene. „Turbūt nuo pradžių mąstėme bendruomeniškai plačiai ir nenorėjome vadintis vienos vietovės pavadinimu, nes mūsų bendruomenės žmonės (dabar jų yra per 700) gyvena įvairiuose kaimuose, įsikūrusiuose aplink Ilgių ežerą. Jo pavadinimu ir pasinaudojome“, – paaiškina pašnekovė.

Ir čia pat pristato savo kraštą, kurį būtų galima laikyti tiesiog pasienio ruoželiu už geležinkelio, visai prie Baltarusijos sienos, bet tik tuo atveju, jei į savo kraštą nebūtų žiūrima mylinčiomis akimis. O Viktorija žiūri būtent taip: „Kai galvoji, kad neturi aplink nieko įdomaus ir išskirtinio (nei dvarų, nei lankomų objektų), tiesiog apsidairyk. Esame tikrai unikalioje vietovėje ir veikiame penkių ar dešimties kilometrų spinduliu nuo visko geriausio. Pirmiausia mūsų Rimšės kraštas yra tarp dviejų didžiųjų Lietuvos ežerų – Drūkšių bei Dysnų – ir iki kiekvieno jų tiesia linija yra 5 kilometrai. Vietos labai gražios, kalvotos, ežerų aplinkui tiesiog nesuskaičiuosi...

Be to, iki buvusios galingos atominės elektrinės yra vos 5 kilometrai ir 10 kilometrų iki jauniausio Lietuvos miesto – Visagino. Dar 5–10 kilometrų iki pasienio ir Europos Sąjungos pakraščio. O smagiausia, kad tie patys 5 kilometrai yra ir iki Rojaus, mat turime kaimuką tokiu pavadinimu, o jame yra prof. Adomo Hrebnickio sodyba, kurioje įkurtas muziejus, obelų sodai, iš kurių kilo daugelis vaismedžių rūšių ir net ananasinės obelys – jų obuoliai pavadinimą pateisina. Bet penketų magija dar nesibaigia: būtent per penkis seniūnijos ežerus eina mūsų valstybės ir Europos Sąjungos siena.“

Būtų galima klausti apie pasienio problemas, daugiataučių gyventojų santarvę ar nesantarvę, bet po tokio smagaus pristatymo visai nesinori kitokios spalvos nuotaikos. Juo labiau kad pašnekovė ir pati apie tai šiek tiek užsimena. Taip, žmonės kalba įvairiomis kalbomis, nuo lietuvių iki vadinamųjų tuteišų (lietuvių, gudų, lenkų kalbų mišinio), yra labai skirtingi, bet tai nebuvo kliūtis keletui iniciatyvių žmonių susiburti ir nutarti, kad šiam kraštui reikia stiprios bendruomenės.

Svajok, nes svajonės pildosi

„Šiandien mūsų bendruomenei svarbiausia – ne renginiai, o bendravimas: kartu pabūti, vestis drauge vaikus, daryti bendras vakarienes, kalbėtis, galvoti, kaip gyventi gražiau ir patogiau“, – sako pašnekovė. Būtent to norėjosi ir jai pačiai, kai, būdama šiaulietė ir kadaise išsitarusi, kad į kaimą „tai jau niekada“, vis dėlto atsikraustė į Rimšę prieš tai pagyvenusi Visagine. Jau tame mieste ji buvo pasigedusi bendruomeniškumo, todėl kaime ir kilo mintis kurti ne tik sau, bet ir kartu su kitais. Asociacija „Ilgių bendruomenė“ buvo įkurta 2013 m. balandį. Šiuo metu joje yra 30 balsavimo teisę turinčių narių, tarp kurių yra kaimų gyventojų, verslininkų, ūkininkų, valstybės tarnautojų, įstaigų vadovų, jaunimo, senjorų ir t. t.

O visa istorija, anot pašnekovės, prasidėjo nuo bendruomenės namų įkūrimo. Savivaldybės pastangomis senajame mokyklos pastate jau buvo įkurtas daugiafunkcis centras kaimui, tačiau bendruomenė norėjo turėti ne tik kabinetą „valdiškame pastate“, bet ir ką nors jaukaus, mažo, lyg tikrus namus. „2013 m. parašėme savo pirmąjį projektą „Rimšės miestelio viešųjų erdvių ir sporto aikštyno kompleksinis sutvarkymas ir pritaikymas bendruomenės aktyviam poilsiui, vaikų ir jaunimo užimtumui“ programai „Leader“, laimėjome pinigų ir sutvarkėme poilsio bei sporto erdves šalia daugiafunkcio centro.

Atsirado krepšinio, stalo tinklinio, lauko teniso, treniruoklių aikštelės. Antras projektas buvo susijęs su informacijos sklaida, mat pajutome, kad mūsų kraštui trūksta žinomumo. Jį laimėję statėme informacinius stendus, kūrėme socialinę mediją, plačiai pasakojome apie Rimšės kraštą ir ėmėme svajoti apie bendruomenės namus. Juk nesinori susitikti tik savo kieme, norisi didesnio rato žmonių ir svarbesnių veiklų. Ir ne veltui sakoma, kad pirmiausia reikia svajoti“, – pradžią prisimena Viktorija.

Bendruomenės namai atsirado buvusios apleistos valgyklos pastate, kai 2014 m. žiemą buvo parengta paraiška Norvegijos ir Europos ekonominės erdvės (EEE) fondų paskelbtam konkursui ir, susirungus su visa Lietuva dėl paramos, svajonės pradėjo pildytis.

„2015–2016 m. įgyvendinome 280 tūkst. eurų projektą ir vietoj senos valgyklos buvo įkurti bendruomenės namai su vaikų dienos centru ir atvira jaunimo erdve. Mūsų bendruomenės namai gali veikti autonomiškai, juose integruoti šiuolaikiniai šildymo ir vėsinimo, taupaus apšvietimo sprendimai. Tuo metu tai buvo vienintelis A+ energetinės klasės pastatas Utenos regione. Mes savo centriuką – taip jį vadiname – patys prižiūrime, tvarkome, puošiame, todėl net ir po 10 metų jis yra kaip naujas“, – pasidžiaugia Viktorija.



Projektai atveria galimybes

Ilgių bendruomenės veiklos strategija ir kryptis nuo pradžių yra aktyvus darbas su šeimomis, vaikais ir jaunimu, energijos išteklių taupymas ir patirties sklaida visuomenei. Šiandien bendruomenė ir toliau gyvena iš projektinės veiklos lėšų ir savanoriškų rėmėjų įnašų, taip pat šiek tiek iš gaunamų pajamų už edukacinių ar teminių renginių organizavimą. Projektai rašomi ne tik savivaldybės finansavimui gauti, bet ir „Leader“ programai, Norvegijos ir EEE fondams, „Erasmus“ programai, „Horizont 2020“, įvairioms valstybės programoms.

„Per trylika metų esame parašę daugiau nei 35 projektus, panaudoję per 550 tūkst. eurų lėšų. Kiekvienas projektas – didelis ir sudėtingas komandos darbas, ir visai nesvarbu, ar projekto vertė – keli šimtai, ar keli šimtai tūkstančių eurų, ar projektas infrastruktūrai, ar trūkstamoms paslaugos sukurti. Be jau minėto projekto, po kurio įgijome bendruomenei namus, įgyvendinome kitą svarbų projektą „Kompleksinės paslaugos šeimai Ignalinos rajone“, kuriame buvome pagrindinis savivaldybės partneris, o jo vertė – daugiau nei 100 tūkst. eurų. Kiek būta mažesnių projektų, sunku ir išvardyti.

Beje, diegiame savo bendruomenėje ir gerąją patirtį, kurią parsivežame iš užsienio, o bendruomenės veiklas dažnai modeliuojame pagal skandinavų pavyzdį. Įgyvendinome kelis „Erasmus“ programos jaunimo mainų projektus, kai mūsų jaunuoliai nuo 18 metų vyko į Turkijos tarptautinį projektą „Do not be obese – be active“ („Nebūkite nutukę – būkite aktyvūs“) ir kartu su kitais partneriais iš Bulgarijos, Makedonijos gilinosi į sveikatingumo temą, o 13–15 metų vietos vaikai turėjo galimybę dalyvauti tarptautinėje stovykloje Bergene (Norvegijoje) kartu su vaikais iš Norvegijos, Ukrainos, Armėnijos, Sakartvelo“, – veiklas vardija pašnekovė.

Akivaizdu, kad šiandien Ilgių bendruomenė stebi, ko reikėtų kraštui, ir rengia gerai apgalvotus projektus, nesvarbu, ar tai būtų aktyvaus poilsio erdvės kaime sutvarkymas, ar vietos gyventojų veiklų, jų gebėjimų įprasminimas.

Besižvalgant į Skandinaviją

„Kartą apsilankiusi mažame Danijos kaime šalia Kopenhagos pamačiau, kaip darniai ir draugiškai gyvena maža bendruomenė. Grįžusi namo pasiūliau pabandyti daryti šeimų vakarienes, kaip tai daro danai. Taip gimė tradicija bendruomenės centre: renkamės bendruomenės namuose, viena šeima gamina visą vakarienę pagal savo receptus, o kiti degustuoja, dalijasi receptais ir bendrauja. Šeimų vakarienių tradiciją paskatino dar vieną mažą projektą „Ežerų krašto paveldas: gamink su Ilgių bendruomene“: užfiksavome šeimų vakarienių receptus ir išleidome gražią knygą, pristatančią mūsų kraštą ir čia gyvenančius žmones“, – pasakoja Viktorija ir stabtelėja prie kūrybinių dirbtuvių idėjos.

Pasirodo, lygiai taip pat bendruomenė į veiklą įtraukia ir senjorus, kurie kuria rankdarbius: riša juostas, šiaudinius sodus, verbas, kuria karpinius, mezga, siuvinėja. Įgyvendinant projektą „Kūryba ežerų krašte su Ilgių bendruomene“ analogiškai buvo išleista knyga ir apie kuriančius Rimšės krašto žmones.

„Norime, kad senjorų patirtis būtų perduota ateities kartoms, tad šie žmonės dalyvauja edukacijose vaikų dienos centre, važinėja po rajoną, jeigu tik turi noro. Apskritai labai kviečiame senjorus užsukti į bendruomenės namus tiesiog pabendrauti, išgerti arbatos, pabūti, galbūt nueiti prie treniruoklių ir šiek tiek pasportuoti“, – pasakoja Viktorija.

Ilgių bendruomenė svarsto ir apie verslumo projektus. Jau turi sukurtą edukacinę pažintinę pramogą „Energosafari: kelionė iš XIX į XXI amžių energetikos tema“, tačiau jai surengti vis pritrūksta laiko – juk dauguma bendruomenės aktyvistų yra dirbantys žmonės.

Jaunimas bendruomeniškumo nebijo

O kiek aktyvus jaunimas? Ar jis domisi bendruomenės veikla? Dienos centrą lankę vaikai vėliau atsiduria atviroje jaunimo erdvėje ir ten jau aktyviai bendrauja. „Buvo laikas, kai jie rūpinosi kino rodymu lauke. Dabar kalba, kad vėl nori, ir mes sakome: „Prašom, aparatūra yra, reikia tik noro.“ Nei vaikų centras, nei jaunimo erdvė nėra vaikų darželis, kur susirinkusieji bus aptarnauti. Ten vaikai viską daro patys, net maistą gamina, o po to viską susitvarko.

Su jaunimu, beje, pagal apie profesinio orientavimo projektą vykome į Tartu AHHAA centrą, siekiantį populiarinti mokslą ir technologijas, į M. Koperniko muziejų Varšuvoje, į kitas organizacijas pasižvalgyti, kas mūsų vaikams tiktų ir patiktų. Taip pat mokėme, kaip susikurti verslą. Įdomiausia, kad dalis tų vaikų dabar jau užaugę, patys turi verslą ir savanoriauja ar dirba mūsų centre. Kaip, beje, ir vienuoliktokai, kuriuos aš susirandu pati, pakviečiu pas mus dirbti, šiek tiek užsidirbti, prisiliesti prie socialinio darbo. Jie mums padeda, nes etatinių darbuotojų centras neturi – tam nėra lėšų.

Drauge džiaugiamės galėdami gelbėti vaikus nuo šaligatvių, kaip jie patys sako, šlifavimo. Arba štai jaunimas iki 30 metų puikai bendrauja su senjorais, pavyzdžiui, drauge važiuojant į Kultūros naktis Varšuvoje, 80-metis žmogus jų nei trikdo, nei atgraso. Kartais, pamatę kokius nors bilietus, dar susiruošiame kartu ir į ekskursijas ar renginius“, – jaunąja karta džiaugiasi Viktorija.

Gražėja visas pasienis

Beje, jau kuris laikas Ilgių bendruomenė yra užmezgusi ryšius su lietuvių bendruomene Norvegijoje, tad vasarą sulaukia ir svečių. Lietuviai iš Kauno, Vilniaus, Klaipėdos ar Alytaus nori šiek tiek pasisvečiuoti ežerų krašte, pasidomėti, kaip gyvena jų bičiuliai iš pasienio. O tas Rimšės kaimo pasienis kasmet tik gražėja. Bendruomenė sutvarkė ežero pakrantę: dabar čia stovi gultai, įrengtos persirengimo kabinos, maudynių vietos. Vaikai, kol tėvai maudosi ir deginasi, gali ateiti ir pabendrauti bendruomenės namuose.

Paklausta, kas dar džiugina širdį praėjus 13 metų po bendruomenės įkūrimo, Viktorija sako, kad tai – bendra atmosfera, pagerėjusi gyvenimo kokybė, geras pavyzdys jaunajai kartai. Be to, pokyčių pastebima net buityje: žmonės, žiūrėdami vieni į kitus, pradėjo daugiau tvarkytis ir, akivaizdu, daugiau bendrauti. „Daug švenčių mes nerengiame, žmonės neturi laiko, bet štai Liepos 6-osios laukia daugelis. Giedame „Tautišką giesmę“, po to – suneštinės vaišės ir bendravimas. Jokio koncerto, bet žmonės renkasi ir jiems smagu. Arba štai toks niuansas: mūsų miestelyje nekilnojamojo turto kainos didesnės nei rajono kaimuose. Manau, kad žmonės pasidomi infrastruktūra ir mato Rimšėje vykstant daug gerų dalykų“, – turi kuo pasidžiaugti bendruomenės aktyvistė.

Mažiau, bet geriau

„Tiesa, šiuo metu projektų rašome jau mažiau – pradėjome orientuotis į kokybę. Tik labai laukiame autobusiuko, kuris išpildys mūsų socialinio verslo projektą „Ilgiai veža“. Jį gavę galėsime žmonėms teikti iš anksto užsakomojo pavėžėjimo paslaugą nuo durų iki durų. Už surinktas lėšas žadame pasirūpinti ekskursijomis senjorams. Planuose – ir sensorinio parko kūrimas šeimoms, bet norime išgryninti koncepciją, gerai išnagrinėti kraštovaizdį“, – kalba Viktorija. O paklausta, o kam jai pačiai viso to reikia, atsako labai paprastai: „Nori pokyčio – kurk pokytį. Nenori – nieko nedaryk.“

Greičiausiai tam pritaria ir kiti aktyviausi bendruomenės nariai, tad juos irgi būtų labai teisinga paminėti. Tai bendruomenės pirmininkas Artūras Abaravičius, kuris užaugo Rimšėje, ją myli ir jam viskas tiesiog rūpi; jo pavaduotoja Jūratė Tamonienė, dirbanti ranka rankon su pašnekove; aktyvi narė Elvyra Černiuvienė – žmogus orkestas: dainuoja, organizuoja, edukuoja; nepailstanti tautodailės menų edukatorė Vidmanta Visakavičienė, sugrįžusi į tėviškę iš miesto; seniūnė Tatjana Jarutienė – išskirtinio darbštumo ir aktyvumo žmogus; seniūnaitis Vidmantas Einikis – ūkininkas, verslininkas ir aktyvus bendruomenės narys. O ir visi kiti, kurių vardijimui jau teko sakyti „Stop“, nes Viktorijos sąrašas būtų buvęs labai ilgas. Taigi miestelis Lietuvos pakraštyje šiandien, atrodo, nori gyventi taip, tarsi būtų Lietuvos centras. Ir neturi jokių priežasčių taip negyventi.



Projektą „Visuomenės jungtys“ iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Metinė paramos suma 10000 Eur.]]> https://www.savaite.lt/idomybes/toks-gyvenimas/23938-socialiniai-tinklai-vaikams-iki-16-metu-ar-draudimai-issprendzia-problema.html https://www.savaite.lt/idomybes/toks-gyvenimas/23938-socialiniai-tinklai-vaikams-iki-16-metu-ar-draudimai-issprendzia-problema.html 23938 Fri, 19 Jun 2026 10:15:41 +0300 native-yes

Atrodo, dar visai neseniai tėvai daugiausia nerimavo dėl to, kiek laiko vaikai praleidžia prie televizoriaus. Šiandien diskusijos persikėlė į socialinius tinklus – vis dažniau kalbama apie jų poveikį vaikų ir paauglių emocinei sveikatai, miegui, mokymosi įpročiams bei savivertei. Jungtinė Karalystė paskelbė planus riboti socialinių tinklų naudojimą jaunesniems nei 16 metų asmenims ir taip prisijungė prie augančio šalių rato, ieškančių būdų apsaugoti vaikus skaitmeninėje erdvėje. Vis dėlto kartu kyla klausimas – ar draudimai gali būti veiksmingi pasaulyje, kuriame vaikai lengvai randa būdų juos apeiti?

Jungtinėje Karalystėje svarstomi ribojimai būtų taikomi didžiosioms socialinių tinklų platformoms, tarp jų – „TikTok“, „Instagram“, „Snapchat“, „YouTube“, „Facebook“ ir „X“. Kartu numatomos ir papildomos priemonės, pavyzdžiui, griežtesnis amžiaus patvirtinimas bei saugesni numatytieji nustatymai vyresniems paaugliams. Vis dėlto dalis ekspertų ir organizacijų įspėja, kad tokie ribojimai gali suteikti klaidingą saugumo jausmą arba paskatinti vaikus persikelti į mažiau reguliuojamas erdves.

Problema – socialiniai tinklai ar jų naudojimo įpročiai?

Viena pagrindinių priežasčių, paskatinusių svarstyti griežtesnius ribojimus, yra tarp jaunimo paplitęs vadinamasis begalinio slinkimo įprotis, kai turinys ekrane keičiasi be aiškios pabaigos, o vartotojui vis sunkiau sustoti. Dėl tokio įtraukiančio dizaino dalis vaikų ir paauglių prie ekranų praleidžia vis daugiau laiko, o tai gali paveikti miegą, dėmesio koncentraciją, mokymąsi ir emocinę savijautą.

Pasak „Tele2“ skaitmeninės rinkodaros ekspertės Justinos Antropik, svarbu kalbėti ne tik apie draudimus, bet ir apie atsakingą naudojimosi technologijomis kultūrą.

„Ilgas ir nekontroliuojamas laikas socialiniuose tinkluose gali sutrikdyti miego ritmą, mažinti laiką, skirtą mokslams, gyvam bendravimui ar poilsiui. Vis dėlto pati problema dažnai slypi ne vien platformose, o ir susiformavusiuose įpročiuose – kaip dažnai vaikas ima telefoną, kokį turinį mato ir ar moka sustoti“, – sako J. Antropik.

Kitas svarbus aspektas – kibernetinės patyčios. Nors patyčios egzistuoja ir mokykloje, skaitmeninėje erdvėje jos gali tapti dar sunkiau sustabdomos: vaikas gali sulaukti žeminančių komentarų, žinučių ar viešų pašaipų bet kuriuo paros metu, o patyčių kurstytojai neretai slepiasi po anoniminiais profiliais.

„Kibernetinės patyčios nesibaigia išėjus iš mokyklos – jos gali lydėti vaiką visą parą. Todėl ribojimai gali padėti sumažinti dalį rizikų, ypač jaunesniems vaikams. Tačiau svarbu suprasti, kad draudimas savaime neišsprendžia problemos, jei vaikas lieka vienas su tuo, ką patiria internete“, – priduria J. Antropik.

Vien draudimų neužtenka

Pasak ekspertės, techniniai ribojimai gali būti naudingi, tačiau jie turi aiškias ribas. Vaikai gali bandyti apeiti apribojimus – nurodyti netikrą amžių, naudotis kitomis platformomis, skolintis draugų paskyras ar ieškoti mažiau prižiūrimų kanalų. Naujausi tyrimai apie amžiaus patvirtinimo sistemas taip pat rodo, kad paaugliai nėra pasyvūs taisyklių vykdytojai – jie stebi, kaip ribojimai veikia, juos testuoja ir ieško būdų prisitaikyti.

„Tėvams labai natūraliai norisi aiškaus sprendimo – uždrausti, apriboti, išjungti. Tačiau skaitmeninėje erdvėje draudimas veikia tik tada, kai vaikas supranta, kodėl jis atsiranda. Kitu atveju ribojimai gali būti apeinami, o problema tiesiog pasislepia nuo tėvų akių“, – teigia J. Antropik.

Anot jos, svarbiausia ne tik nustatyti technines ribas, bet ir nuolat kalbėtis su vaiku apie tai, ką jis veikia internete, kokį turinį mato, kaip jaučiasi po naršymo ir ar socialiniai tinklai nepradeda keisti miego, mokymosi ar bendravimo įpročių.

„Jeigu vaikas po naršymo tampa irzlesnis, sunkiau užmiega, nebenori užsiimti kitomis veiklomis ar pradeda slėpti, ką veikia telefone, tai ženklai, kad verta ne tik riboti ekraną, bet ir aiškintis, kas iš tikrųjų vyksta“, – sako J. Antropik.

Ką Lietuvoje tėvai gali padaryti jau dabar?

Lietuvoje tokio draudimo šiuo metu nėra, todėl tėvams svarbiausia patiems padėti vaikams kurti sveikesnius skaitmeninius įpročius. Tam gali praversti ir techninės priemonės – tėvų kontrolės įrankiai, leidžiantys riboti laiką programėlėse, matyti naudojimo statistiką ar blokuoti vaikui netinkamą turinį.

Pavyzdžiui, „Google Family Link“ leidžia nustatyti programėlių naudojimo laiką, blokuoti tam tikras programėles ir matyti naudojimo statistiką. „Apple Family Sharing“ ir „Screen Time“ funkcijos leidžia nustatyti laiko limitus, riboti atsisiuntimus, blokuoti turinį pagal amžių ir stebėti, kiek laiko praleidžiama prie ekrano.

Šiomis priemonėmis gali naudotis ir vyresni paaugliai, kurie patys nori sumažinti socialiniuose tinkluose praleidžiamą laiką ar išvengti begalinio slinkimo.

„Tėvų kontrolės įrankiai gali padėti nustatyti aiškias ribas, tačiau ilgalaikį poveikį dažniausiai sukuria ne draudimai, o sveiki skaitmeniniai įpročiai ir nuoseklus tėvų įsitraukimas. Vaikui svarbu ne tik žinoti, ko negalima, bet ir suprasti, kodėl tam tikros ribos reikalingos“, – teigia J. Antropik.

BNS inf.]]> https://www.savaite.lt/idomybes/toks-gyvenimas/23926-kolegijos-neisnaudota-regionu-stiprejimo-galimybe.html https://www.savaite.lt/idomybes/toks-gyvenimas/23926-kolegijos-neisnaudota-regionu-stiprejimo-galimybe.html 23926 Thu, 18 Jun 2026 09:34:28 +0300 native-yes

Šiandien kalbant apie regionų stiprinimą dažniausiai minimos investicijos į kelius, pramonės parkus ar kitą infrastruktūrą. Tai svarbu, tačiau vis dažniau ryškėja kita problema – kvalifikuotų žmonių trūkumas. Galima sukurti modernią infrastruktūrą ir pritraukti investicijų, tačiau be specialistų ilgalaikė regiono plėtra tampa sunkiai įmanoma. Todėl regionų ateitis priklauso ir nuo gebėjimo ugdyti, pritraukti bei išlaikyti žmones.

Tai prasideda nuo jauno žmogaus pasirinkimų. Jei jis studijuoja arčiau namų, praktiką atlieka vietos įmonėje, čia randa pirmąjį darbą ir kuria profesinę karjerą, regione lieka ne tik darbuotojas, lieka žmogus, kuris kuria bendruomenę, ekonomiką ir ateitį. Kai jauni žmonės išvyksta ir nebegrįžta, regionai praranda dalį savo augimo potencialo. Todėl specialistų trūkumas šiandien tampa vienu svarbiausių regionų konkurencingumo iššūkių.

Regionų gyvybingumas nuolat įvardijamas kaip valstybės prioritetas, todėl nemažai dėmesio skiriama infrastruktūros gerinimui. Tačiau ne mažiau svarbu galvoti apie tai, kas dirbs naujai kuriamose darbo vietose, teiks viešąsias paslaugas ir padės verslui diegti inovacijas. Tuo metu regioninės kolegijos dažnai vertinamos, pirmiausia, kaip specialistų rengimo institucijos, nors jų vaidmuo regiono raidai yra gerokai platesnis.

Klaipėdos valstybinės kolegijos (KVK) pavyzdys rodo, kaip aukštoji mokykla gali prisidėti prie regiono stiprėjimo. Vakarų Lietuvoje KVK studijuoja apie 2500 studentų, didelė jų dalis atvyksta iš regiono savivaldybių, o apie 60 proc. absolventų po studijų lieka dirbti Klaipėdoje, Kretingoje, Šilutėje, Mažeikiuose ir kituose Vakarų Lietuvos miestuose bei rajonuose. KVK ruošiami sveikatos mokslų, technologijų bei verslo krypties specialistai, kurie po studijų ar dar studijų metu sėkmingai integruojasi darbo rinkoje, kuria pridėtinę vertę visuomenei, augina vaikus, plėtoja ekonominius bei socialinius ryšius. Tai reiškia, kad kolegija ne tik rengia specialistus, skirdama didelį dėmesį praktiniam mokymui, paremtam mokslo pasiekimais ir glaudžiu ryšiu su darbo rinka, bet ir prisideda prie regiono žmogiškojo potencialo išsaugojimo.

Didžioji dalis studentų, studijuojantys Klaipėdos valstybinėje kolegijoje, dažnai yra „išgraibstomi“ darbdavių dar studijuodami ar iškart po atliekamos praktikos. Prie pirmųjų KVK auklėtinių sėkmingų karjeros žingsnių itin prisideda ir Klaipėdos valstybinės kolegijos socialiniai partneriai, su kuriais nuolat yra mezgami ir plėtojami vertingi ryšiai, vyksta profesinio bendradarbiavimo mainai: jie gauna kvalifikuotus, išsimokslinusius specialistus, o studentai – užtikrintą darbo vietą bei garantuotą karjeros kryptį.

Tačiau kolegijų reikšmė neapsiriboja vien specialistų rengimu. Jos vykdo taikomuosius tyrimus, prisideda prie technologinių ir organizacinių sprendimų diegimo, bendradarbiauja su savivalda bei įvairiomis organizacijomis spręsdamos regionams aktualius klausimus. Tai ypač svarbu laikotarpiu, kai ekonominiai, technologiniai ir socialiniai pokyčiai vyksta vis sparčiau.

Ne mažiau svarbi yra mokymosi visą gyvenimą funkcija. Regionams reikia ne tik jaunų absolventų, bet ir galimybių nuolat atnaujinti dirbančių žmonių kompetencijas. Klaipėdos valstybinės kolegijos Mokymo ir paslaugų centro veikla, kurioje kasmet dalyvauja apie 2000 klausytojų, rodo, kad aukštoji mokykla gali tapti svarbiu partneriu tiek darbuotojams, tiek įmonėms ar viešojo sektoriaus organizacijoms.

Todėl kolegijos turėtų būti aktyviai įtraukiamos į regionų plėtros procesus. Savivalda, verslas ir viešasis sektorius gali aiškiai įvardyti ateities kompetencijų poreikius, o kolegijos padėti juos paversti studijų programomis, mokymais, tyrimais ar studentų projektais. Tokia partnerystė leidžia geriau pasirengti pokyčiams ir užtikrinti, kad regionuose būtų ugdomi būtent tie specialistai, kurių reikės ateityje.

Žinoma, nerealu tikėtis, kad kiekvienas regiono miestas turės kolegiją ar jos padalinį. Tai nebūtų nei racionalu, nei efektyvu. Kur kas svarbiau, kad regione veiktų stipri ir konkurencinga aukštoji mokykla, gebanti telkti kompetencijas ir atliepti viso regiono poreikius. Tokios institucijos vertė matuojama realiu poveikiu žmonėms, organizacijoms ir regiono plėtrai.

Būtent čia slypi iki galo neišnaudotas kolegijų potencialas. Jos galėtų tapti regionų kompetencijų centrais, kurie ne tik rengia specialistus, bet ir padeda spręsti darbo rinkos iššūkius, organizuoja perkvalifikavimą, prisideda prie profesinio mokymo kokybės stiprinimo bei įvairių sričių specialistų kvalifikacijos tobulinimo. Tai ypač aktualu regionams, kuriuose trūksta ne tik darbuotojų, bet ir žmonių, galinčių perduoti žinias bei rengti naują specialistų kartą.

Tačiau vien regionų ir kolegijų iniciatyvų nepakaks. Svarbu peržiūrėti ir aukštojo mokslo finansavimo modelį, kuris šiandien daugiausia grindžiamas studentų skaičiumi ir instituciniais rodikliais. Regioninės kolegijos kuria vertę ne tik auditorijose, todėl finansavimo sistema turėtų labiau vertinti ir institucijos kuriamą poveikį regionui. Didesnis dėmesys ir finansavimas turėtų būti skiriamas studijoms ir taikomiesiems tyrimams, inovacijų diegimui bei trumposioms kompetencijų programoms tose srityse, kuriose specialistų trūkumas jau dabar riboja regionų augimą.

Lietuva dar turi galimybę stiprinti regionus, o ne susitaikyti su jų tuštėjimo scenarijumi. Jei norime, kad po dešimties ar dvidešimties metų jie būtų gyvybingi, konkurencingi ir patrauklūs gyventi, vien investicijų į infrastruktūrą nepakaks. Regionų ateitį lems žmonės, jų žinios ir gebėjimai. Todėl formuojant nacionalinę aukštojo mokslo politiką, kyla vienas svarbiausių klausimų: ar galime sau leisti nepakankamai išnaudoti kolegijų potencialą?

BNS inf.]]> https://www.savaite.lt/idomybes/toks-gyvenimas/23906-nutekejo-jusu-duomenys-ekspertas-ispeja-didziausia-rizika-daznai-prasideda-veliau.html https://www.savaite.lt/idomybes/toks-gyvenimas/23906-nutekejo-jusu-duomenys-ekspertas-ispeja-didziausia-rizika-daznai-prasideda-veliau.html 23906 Tue, 16 Jun 2026 09:53:56 +0300 native-yes

Didelio masto duomenų nutekėjimai įprastai sulaukia daugiausia dėmesio pirmosiomis dienomis po incidento. Vis dėlto sukčiams tai dažnai tėra pradžia. IT saugumo ekspertai sako, kad būtent po tokių įvykių nutekinti duomenys gali būti panaudojami kuriant labiau suasmenintus skambučius, SMS žinutes ar el. laiškus, todėl išlikti budriems svarbu ir tada, kai viešos diskusijos jau būna nurimusios.

Nutekėję duomenys niekur nedingsta

Daugeliui atrodo, kad didžiausia rizika kyla iškart po duomenų nutekėjimo. Vis dėlto tarp paties incidento ir sukčių bandymų pasinaudoti gauta informacija gali praeiti nemažai laiko. Pasak „Tele2“ IT saugumo eksperto Manto Užupio, tam yra konkreti priežastis.

„Nutekinti duomenys niekur nedingsta ir atsiranda piktavalių duomenų bazėse, kur gali būti sukaupta dar daugiau informacijos iš kitų incidentų. Be to, užtrunka surasti naujus būdus, kaip šiuos duomenis panaudoti sukčiavimui“, – tvirtina M. Užupis.

Jis akcentuoja, jog svarbu suprasti ir tai, kad ne visi duomenų nutekėjimai tampa viešai žinomi. Kai kurios organizacijos apie įsilaužimus sužino tik po ilgo laiko, o kartais apie juos nežino visai. Todėl vien tai, kad žmogus nėra girdėjęs apie konkretų incidentą, dar nereiškia, kad jo duomenys nėra patekę į piktavalių rankas. Nutekinti duomenys gali būti perparduodami, jungiami su kitomis duomenų bazėmis ir panaudojami ne vieną kartą. Todėl sukčių bandymai susisiekti su žmogumi gali prasidėti ne iškart po incidento, o gerokai vėliau.

Nutekinti duomenys dažniau naudojami ne vagystei, o manipuliacijai

Nors nutekintas asmens kodas, adresas ar kita jautri informacija gali skambėti grėsmingai, pasak M. Užupio, šiandien vien turimų duomenų dažniausiai nepakanka, kad sukčiai galėtų tiesiogiai pasinaudoti žmogaus tapatybe.

„Šiais laikais gerokai apsunkintos galimybės tiesiogiai pasinaudoti tokiais duomenimis. Anksčiau kai kuriais atvejais pakakdavo turėti pakankamai informacijos iš asmens dokumento, kad būtų galima, pavyzdžiui, pasiimti greitąjį kreditą. Dabar tokie procesai yra gerokai saugesni, todėl nutekinta informacija dažniausiai naudojama kitais būdais“, – akcentuoja ekspertas.

Pasak jo, šiandien didžiausia grėsmė kyla ne dėl pačių duomenų, o dėl jų panaudojimo kuriant įtikinamus sukčiavimo scenarijus. Žinodami daugiau informacijos apie žmogų, nusikaltėliai gali lengviau pelnyti jo pasitikėjimą ir išvilioti tai, ko iš tiesų reikia – prisijungimo duomenis, banko kodus ar patvirtinimus programėlėse.

„Būtent dėl šios priežasties šiandien reikėtų dar atsargiau vertinti net ir iš pirmo žvilgsnio patikimai atrodančius skambučius, SMS žinutes ar el. laiškus. Nusikaltėliai vis dažniau apsimeta bankais, policija, valstybės institucijomis ar kitomis organizacijomis, kuriomis žmonės įprastai pasitiki“, – tvirtina M. Užupis.

Apsigauti gali net patys budriausi

IT saugumo ekspertas atkreipia dėmesį, kad šiandieninės sukčiavimo schemos vis dažniau paremtos ne techninėmis gudrybėmis, o psichologiniu spaudimu. Žmogus skubinamas veikti, gąsdinamas galimomis pasekmėmis ir raginamas nedelsiant priimti sprendimą. Kad tokios grėsmės nėra pavieniai atvejai, rodo ir Lietuvos duomenys. Nacionalinio kibernetinio saugumo centro 2025 m. ataskaitoje nurodoma, kad sukčiavimas sudarė 44 proc. visų nusikalstamų veikų elektroninėje erdvėje. Be to, per metus šalyje buvo sustabdyta apie 13 mln. apgaulingų skambučių ir beveik 6 mln. suklastotų SMS žinučių. Tai rodo, kad sukčiai vis dažniau taikosi ne tik į sistemas, bet ir į patį žmogų.

„Jeigu kažkas skambina pranešti apie bėdą ir sako, kad reikia labai greitai kažką padaryti, kad situacija nepablogėtų, geriausia padėti ragelį. Vietoj to reikėtų pačiam susisiekti su banku, policija ar kita institucija naudojant oficialius kontaktus. Taip ne tik apsisaugosite, bet ir padėsite institucijoms sužinoti apie vykdomas sukčiavimo kampanijas“, – pataria ekspertas.

Jo teigimu, po didelių duomenų nutekėjimų gyventojai turėtų būti ypač atsargūs ir nepasitikėti nei SMS žinutėmis esančiomis nuorodomis, nei netikėtais prašymais pateikti papildomą informaciją. Taip pat verta įjungti dviejų veiksnių autentifikavimą, peržiūrėti naudojamus slaptažodžius ir reguliariai stebėti svarbiausių paskyrų veiklą.

Ekspertas taip pat ragina apie tokias grėsmes kalbėtis ir su tėvais bei vyresniais artimaisiais. Pasak jo, sukčiai dažniausiai taikosi į žmones, kurie patiria stresą ir veikia impulsyviai, todėl svarbiausia išlikti ramiems ir neskubėti priimti sprendimų vien todėl, kad kažkas to reikalauja telefonu ar žinute.

BNS inf.]]> https://www.savaite.lt/idomybes/toks-gyvenimas/23886-nelygybes-zemelapis-kodel-vieni-lietuvos-vaikai-turi-daugiau-galimybiu-nei-kiti.html https://www.savaite.lt/idomybes/toks-gyvenimas/23886-nelygybes-zemelapis-kodel-vieni-lietuvos-vaikai-turi-daugiau-galimybiu-nei-kiti.html 23886 Fri, 12 Jun 2026 08:55:07 +0300 native-yes

Lietuvoje vaiko adresas vis dar stipriai lemia jo ateities galimybes. Šeimos pajamos, tėvų išsilavinimas, savivaldybė ir mokyklos kokybė smarkiai veikia vaikų mokymosi rezultatus, o kartu – jų šansą suaugus gyventi geriau nei tėvai. Ar švietimo sistema Lietuvoje mažina socialinę nelygybę, ar leidžia jai keliauti iš kartos į kartą? Ką rodo duomenys?

Vaiko gyvenimo pradžia labai stipriai yra susijusi, visų pirma, su tėvų išsilavinimu. 2024 m. Europos Sąjungoje skurdo ar socialinės atskirties riziką patyrė 61,2 proc. vaikų, kurių tėvai turi žemą išsilavinimą, rodo Eurostato duomenys. Tarp vaikų, kurių tėvai turi aukštą išsilavinimą, ši dalis siekė tik 11 proc.

Kai vaikai patiria skurdo riziką, tai dažnai veikia ir jų mokymosi rezultatus. Lietuvoje bazinį matematikos lygį, kuris laikomas būtinu tolesniam mokymuisi ir kasdienėms problemoms spręsti, pasiekia tik 72 proc. mokinių, rodo 2022 m. EBPO PISA tyrimas. Tai reiškia, kad žemiausio lygio nepasiekia beveik 3 iš 10 penkiolikmečių. Be to, vaikai iš palankiausios aplinkos lenkia vaikus iš nepalankiausios aplinkos 92 PISA testo taškais. Toks skirtumas prilyginamas kelių mokymosi metų atotrūkiui.

„Tai rodo, kad vienoje klasėje gali sėdėti vaikai, kurių realus pasirengimas skiriasi keleriais metais. Vieni jau sprendžia sudėtingesnes užduotis, kiti dar neturi pamatų. Be papildomos pagalbos šis skirtumas kaupiasi. Kai vaikas metų metus keliauja per sistemą neįgijęs bazinių gebėjimų, jam nepadeda vien formalus perkėlimas į kitą klasę ar diplomas. Diplomas turi patvirtinti gebėjimus, o ne uždengti ugdymo spragas. Būtent gebėjimai yra lyg socialinis liftas vaikams iš nepalankios aplinkos“, – teigia Laura Masiliauskaitė, organizacijos „Švietimas #1” vadovė.

Radikalūs skirtumai net tarp panašių savivaldybių

Dideli skirtumai matomi ne tik lyginant socialines aplinkas, bet ir pačias Lietuvos savivaldybes. 2025 m. pagrindinio ugdymo pasiekimų patikrinimo (PUPP) matematikoje duomenys, rodo, kad didmiesčiuose mokiniai ne tik dažniau išlaiko patikrinimą, bet ir keliskart dažniau pasiekia aukščiausius rezultatus: 9–10 balų iš patikrinimų gavo 18,4 proc. didmiesčių mokinių ir tik apie 6,6 proc. mokinių likusiose savivaldybėse.

Kardinalūs skirtumai matomi ir tarp greta esančių, atrodytų, panašių savivaldybių. Pavyzdžiui, Ignalinos rajone vidutinis matematikos PUPP balas buvo 7,22, o Zarasų rajone – tik 4,17. Be to, patikrinimą Ignalinoje išlaikė 92 proc. mokinių, o Zarasuose – vos ne dvigubai mažiau, 53 proc.

„Ar vaikai, nepaisant jų socialinės aplinkos, mokykloje įgyja bent bazinius gebėjimus, labai priklauso ir nuo pačių mokyklų bei savivaldybių. Daug lemia vietos švietimo politika, pagalbos specialistų prieinamumas, mokyklų vadyba ir tai, ar turimi duomenys virsta konkrečia pagalba vaikui. Dėl to ir gali atsirasti tokie ryškūs skirtumai ir tarp regioninių savivaldybių“, – sako L. Masiliauskaitė.

Airijoje – tikslinė pagalba mokykloms

Kitos šalys rodo, kad socialinė kilmė neprivalo automatiškai nulemti vaiko rezultatų. Viena didžiausių švietimo lygybių pasižyminčių šalių yra Airija. Čia matematikos bazinį lygį pasiekė 81 proc. mokinių, o socialinis-ekonominis atotrūkis tarp rezultatų yra maždaug penktadaliu mažesnis nei Lietuvoje, rodo 2022 m. PISA testų rezultatai. Vienas iš Airijos įrankių nelygybei mažinti yra DEIS programa. Pagal ją papildomi resursai skiriami mokykloms, kuriose mokosi daugiau vaikų, patiriančių socialinę riziką.

„Šios programos logika paprasta: mokykla, kurioje mokosi daugiau vaikų iš nepalankios aplinkos, turi gauti daugiau pagalbos. Tai gali reikšti papildomą personalą, mažesnes grupes, papildomas ugdymo valandas, socialinę ir emocinę pagalbą, kryptingesnį darbą su šeimomis. Airijoje valstybė aiškiai pripažįsta, kad skirtingos mokyklos dirba skirtingomis sąlygomis ir daliai jų reikia papildomų išteklių“, – sako L. Masiliauskaitė.

Estija pasitelkia duomenis

Kaimynė Estija, kaip ir Lietuva, turi regioninių, kalbinių ir socialinių iššūkių, tačiau jos vaikų rezultatai aukštesni, o atskirtis mažesnė. Estijoje bazinį matematikos lygį pasiekė 85 proc. mokinių, o socialinis-ekonominis atotrūkis matematikoje buvo daugiau nei dešimtadaliu mažesnis nei Lietuvoje, rodo PISA 2022 duomenys.

„Estijos sėkmė siejama su nuoseklesniu duomenų naudojimu, ankstyvesniu problemų identifikavimu, stipresniu ankstyvuoju ugdymu, didesniu pasitikėjimu mokyklomis, aiškesne atsakomybe už rezultatus ir ilgalaikiu dėmesiu mokytojų bei vadovų kokybei. Lietuvai ypač svarbi Estijos pamoka – ugdymo kokybė negali priklausyti nuo to, kurioje savivaldybėje ar mokykloje vaikas mokosi“, – teigia „Švietimas #1” vadovė.

Singapūre – beveik visi pasiekia bazinį lygį

Įdomus ir Singapūro pavyzdys. Nors socialinis pasiekimų atotrūkis šioje šalyje didelis, net 92 proc. Singapūro mokinių pasiekia bazinį matematikos lygį. Tai reiškia, kad beveik visi mokiniai gauna pamatinius gebėjimus, reikalingus tolesniam mokymuisi ir gyvenimui.

Siekdamas padėti vaikams iš nepalankios aplinkos, Singapūras sukūrė UPLIFT iniciatyvą, kuri jungia mokyklas, šeimas, bendruomenes, socialines tarnybas ir kitus partnerius. Jos tikslas – suteikti pagalbą anksčiau ir plačiau, nelaukiant, kol mokymosi sunkumai taps sunkiai išsprendžiami.

„Vaiko mokymosi sunkumai dažnai turi ne vieną priežastį. Tai gali būti pamokų nelankymas, šeimos krizė, emociniai sunkumai, kalbos barjeras ar socialinė rizika. Jeigu priežastys kelios, pagalbos planas taip pat turi būti platesnis ir apimti ne vien pačias mokyklas“, – sako L. Masiliauskaitė.

Konkretūs pagalbos planai mokykloms

Siekiant, kad Lietuvoje pasiekimų atotrūkis būtų mažesnis, o kuo daugiau vaikų įgytų bent bazinius gebėjimus, reikalingi keli konkretūs pokyčiai.

Pirma, teigia L. Masiliauskaitė, Lietuvai reikia atidžiau stebėti, kur ir kada vaikas pradeda atsilikti. Reikalinga vientisa vaiko pažangos stebėsena nuo darželio iki mokyklos baigimo ir tolesnio kelio – studijų, profesinio mokymo ar darbo rinkos. Svarbu matyti ne tik nacionalinį ar savivaldybės vidurkį, bet ir konkrečią mokyklą, klasę, dalyką ir vaikui jau suteiktą pagalbą.

„Savivaldybės gali labiau pasitelkti jau turimus duomenis. Pavyzdžiui, po nacionalinių patikrinimų jos galėtų per nustatytą laiką patvirtinti pagalbos planą mokykloms, kuriose daugiausia vaikų nepasiekia bazinio lygio. Plane turėtų atsirasti konkretūs veiksmai: papildomos matematikos ar skaitymo konsultacijos mažose grupėse, mokytojo padėjėjo laikas, specialiojo pedagogo ar logopedo pagalba, lankomumo gerinimo planas. Kaupiant kokybiškus duomenis ir naudojant dirbtinį intelektą, tai jau šiandien galima padaryti gan paprastai ir be itin didelių resursų“, – pažymi L. Masiliauskaitė.

Daugiau dėmesio kol vaikai mažesni

Antra, verta pastebėti, kad Lietuvos ketvirtokų matematikos rezultatai yra labai geri – vieni aukščiausių pasaulyje, rodo TIMSS tyrimai. Tačiau aštuntokų rezultatai – gerokai mažesni. Viena iš šio skirtumo priežasčių gali būti pernelyg ankstyvas perėjimas į dalykinį ugdymą.

Lietuvoje vaikai iš pradinės mokyklos į pagrindinę pereina maždaug 11-os metų. Daugelyje kitų šalių, įskaitant Latviją, Estiją, Skandinavijos šalis, pradinio ugdymo etapas trunka ilgiau, o perėjimas prie skirtingų dalykų mokytojų vyksta palaipsniui.

„Kai ugdymas ilgiau organizuojamas pradinės mokyklos principu, vaikai ilgiau būna saugesnėje, jiems pažįstamoje aplinkoje. Tai padeda laiku pastebėti spragas, lankomumo ar emocinius sunkumus. Tai ypač svarbu vaikams, kurie tokios pagalbos ne visada sulaukia namuose – jiems staigus perėjimas prie daugelio skirtingų mokytojų gali tapti momentu, kai mokymosi spragos pradeda sparčiai plėstis. Tad ilgesnio pradinio ugdymo modelio išbandymas Lietuvoje galėtų prisidėti prie didesnės lygybės“, – sako L. Masiliauskaitė.

Tam tikrose mokyklose – stipresnės komandos

Trečia, sudėtingiausiose mokyklose turi dirbti stipresnės komandos. Mokykloms, kuriose daug žemų pasiekimų mokinių ir socialinės rizikos, reikia daugiau socialinių ir specialiųjų pedagogų, psichologų, mokytojų padėjėjų, patyrusių vadovų ir stiprių mokytojų. Savivaldybės gali pritraukti specialistus per aiškias paskatas: didesnį atlyginimą, mažesnį kontaktinių valandų krūvį, mentorystės pozicijas, karjeros kelią pedagogams, gebantiems kelti silpniausių mokinių rezultatus.

„Vienodas resursų paskirstymas ne visada reiškia teisingą paskirstymą, nes vaikų starto sąlygos nėra vienodos. Todėl sistema turėtų būti drąsesnė skirstydama pagalbą. Ten, kur vaikams sunkiausia, turi atsirasti stipriausios komandos“, – pastebi L. Masiliauskaitė.

Dėl vaiko – visų institucijų bendradarbiavimas

Ketvirta, savivaldybės turėtų ne tik administruoti mokyklų tinklą, bet ir aktyviai valdyti mokinių pasiekimų atotrūkius.

„Vaiko problema retai telpa į vieną instituciją. Todėl savivaldybės lygmeniu turėtų veikti bendras modelis: mokykla, socialinės paslaugos, sveikatos specialistai, vaiko gerovės institucijos ir bendruomeninės organizacijos turėtų dirbti pagal vieną pagalbos planą“, – sako L. Masiliauskaitė.

Tuo metu mokiniui, kuris nepasiekia bazinio lygio, taip pat turi būti pasiūlytas aiškus kelias: papildomos konsultacijos, vasaros mokymosi programa, mažos grupės, mokytojo padėjėjas, specialisto pagalba.

Kokybiškiausias ugdymas – kiekvienam vaikui

Jeigu norime, kad vaiko ateitį mažiau lemtų jo šeimos pajamos, tėvų išsilavinimas ar pašto kodas, turime labai rimtai žiūrėti į švietimo kokybę, teigia L. Masiliauskaitė. Pasak jos, stipri mokykla negali panaikinti visų socialinių problemų, bet silpna mokykla jas beveik visada pagilina. Todėl, pasak jos, švietimas turi būti matomas kaip ilgalaikė Lietuvos skurdo mažinimo strategija ir būtina siekti, kad kiekvienas vaikas galėtų gauti patį kokybiškiausią ugdymą.

„Šaliai, kuri nori mažinti socialinę atskirtį, neužtenka išmokėti paramą tada, kai žmogus jau atsidūrė sunkumuose. Reikia prevencinės sistemos, kuri vaikui anksčiau atveria kelią į stipresnį išsilavinimą, geresnę profesiją ir aukštesnes pajamas. Automatizacija ir dirbtinis intelektas tik didina stiprių gebėjimų svarbą. Jeigu nesusirūpinsime švietimo kokybe dabar, ateityje socialinė atskirtis gali tik gilėti“, – pažymi L. Masiliauskaitė.

Pranešimas spaudai.]]> https://www.savaite.lt/idomybes/toks-gyvenimas/23879-tylusis-zudikas-karsciai-pastaraisiais-metais-europoje-nusinese-daugiau-nei-200-tukst-gyvybiu.html https://www.savaite.lt/idomybes/toks-gyvenimas/23879-tylusis-zudikas-karsciai-pastaraisiais-metais-europoje-nusinese-daugiau-nei-200-tukst-gyvybiu.html 23879 Fri, 12 Jun 2026 08:20:06 +0300 native-yes

Po to, kai per gegužę kilusią karščio bangą kai kuriose šalyse buvo užfiksuotos aukščiausios istorijoje to mėnesio temperatūros, Pasaulio sveikatos organizacija ketvirtadienį pranešė, kad nuo 2022 m. „tylusis žudikas“ – karštis – Europoje pražudė daugiau nei 200 tūkst. žmonių.

„Klimato kaitos padariniai kelia akivaizdžią ir realią grėsmę, o jos tiesioginė ir pražūtingiausia apraiška yra ekstremalus karštis“, – sakė Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) Europos regiono direktorius Hansas Henri Kluge‘ė.

„Karštis yra tylusis žudikas, tačiau jis nėra neišvengiamas“, – kalbėdamas Berlyne vykusiame renginyje, skirtame pristatyti naujas gaires dėl žmonių apsaugos nuo ekstremalių karščių, sakė H. Kluge‘ė.

Ekstremalus karštis ypač kenkia labai seniems ir labai jauniems žmonėms bei tiems, kurie serga širdies, inkstų ir kitomis ligomis, nes sukelia dehidrataciją, šilumos smūgį ir pablogina esamą sveikatos būklę.

Dauguma iš tų 200 tūkst. mirčių buvo „visiškai išvengiamos“, teigė H. Kluge‘ė, o šis skaičius yra tik „ledkalnio viršūnė, nes dar milijonai žmonių nukentėjo fiziškai ir psichiškai“.

Mokslininkai teigia, kad žmogaus veiklos sukelta klimato kaita skatina atsirasti ekstremalias oro sąlygas, o tokie reiškiniai kaip karščio bangos, sausros ir potvyniai tampa vis intensyvesni ir dažnesni.

H. Kluge‘ės teigimu, Europa „šyla greičiau nei bet kuris kitas žemynas“.

PSO rekomendacijose valdžios institucijos raginamos įdiegti veiksmingas įspėjimo apie karščio pavojų sistemas ir užtikrinti ryšį su pažeidžiamomis gyventojų grupėmis.

Organizacija ragina imtis daugiau veiksmų, siekiant sumažinti neigiamą ekstremalaus karščio poveikį, taikant miestų planavimo priemones, pavyzdžiui, kuriant ir išsaugant daugiau žaliųjų zonų.

Be to, rekomenduojama, kad socialinės tarnybos užtikrintų, jog vyresniojo amžiaus žmonės vartotų pakankamai skysčių, taip pat keistų darbuotojų pamainas, kad jie galėtų išvengti vidurdienio saulės.

Nors tokie pavieniai veiksmai kaip karščio vengimas yra svarbūs, „to nepakanka sisteminei krizei įveikti“, – sakė H. Kluge‘ė, ragindamas imtis „suderintų, ryžtingų ir institucinių priemonių“.

Gegužės pabaigoje didelę Vakarų Europos dalį užklupo rekordiškai ankstyva vasaros karščio banga, kurią JT klimato reikalų vadovas Simonas Stiellis pavadino „žiauriu priminimu apie vis didėjantį klimato krizės poveikį“.

Praėjusią savaitę Ispanijos valdžios institucijos pranešė, kad šių metų gegužę užregistruotas didžiausias su karščiu susijusių mirčių skaičius nuo 2015 metų.

ELTA, AFP inf.]]> https://www.savaite.lt/idomybes/toks-gyvenimas/23864-gian-luca-demarco-atskleide-laimingos-santuokos-recepta-svarbiausi-ingredientai-humoras-ir-gailestingumas.html https://www.savaite.lt/idomybes/toks-gyvenimas/23864-gian-luca-demarco-atskleide-laimingos-santuokos-recepta-svarbiausi-ingredientai-humoras-ir-gailestingumas.html 23864 Wed, 10 Jun 2026 12:38:19 +0300 native-yes

Daugeliui lietuvių charizmatiškasis italas Gian Luca Demarco asocijuosi su plačia šypsena televizijoje, kulinarinėmis laidomis ir žaviai itališka lietuvių kalba – kas nėra girdėję, kad picai ar salotoms būtinipomodoriukai? Tačiau šiųmečiame Gailestingumo kongrese Luca dalijosi kiek kitokiu, nei yra pratęs, receptu. Bemaž sausakimšoje viešbučio „Domus Maria“ salėje italas pasakojo, kokių ingredientų reikia laimingai santuokai, ir gausiai iliustravo savo paties šeimos (ir net giminės) pavyzdžiais. Tad kas gi ta santuokos druska?

Nors italai, pasak Lucos, kuklumu nepasižymi (Italijoje net paukščiai gieda garsiau nei Lietuvoje), visgi pranešėjas pasidalijimą pradėjo ne nuo savo patirties, bet įvardijo kelis krikščioniško džiaugsmo autoritetus, kuriais seka pats, todėl rekomenduoja ir kitiems.

Pavyzdžiui, šv. Pilypas Neris – linksmo šventojo pavyzdys. Šviesios atminties popiežius Pranciškus taip pat minėjo džiaugsmą kaip priešnuodį prieš surūgimą. „Surūgę skanūs tik agurkai, visa kita – ne.“ „Be linksmumo šventumas lyg ne iki galo aiškus, žmogus turi skleisti linksmumą. Taip, yra momentų, kai reikia susikaupti, tačiau daug daugiau tokių, kai reikia būti linksmam“, – teigė Luca. Džiugesys kaip natūrali niūrumo prevencija beveik kiekvienoje gyvenimo situacijoje. Santuoka – ne išimtis.

Juokas ar sarkazmas?

Konfliktai šeimoje neišvengiami, nuo to neapsaugota nei pasiturinti, nei sunkiau besiverčianti šeima. Visa esmė – kaip į tai reaguojama. Pakelti balsai iš abiejų pusių arba tylos siena užprogramuoja nesėkmę. Ir čia į pagalbą skuba juokas. „Geriausias būdas šeimoje spręsti konfliktą – pajuokauti apie save. Esu italas, turiu dvigubą ego. Jūsų ego mažesnis, neišsivystęs. Vienintelis atsilikimas, kurisapsimoka. Prisimenu savo realybę ir tampa lengviau.“ Tačiau... Dėmesio! Nepainiokime juoko su persūdyta ir neretai agresyvia jo versija – sarkazmu. Jie skiriasi tiek intencija, tiek rezultatu:

* juokas neskaudina,
* juokas nežemina,
* juokas nemoko,

* už sarkazmo slepiamasi,
* sarkazmas žemina,
* sarkazmas liūdina.

Skirtumas akivaizdus. Sveikas humoras perkeičia, pyktį transformuoja į šypseną.

Gailestingumo dorybė santuokoje

Kongrese ieškoma praktinio atsako į kasdienius iššūkius, todėl susitikime nebuvo pamiršta ir gailestingumo svarba šeimos gyvenime. „Gailestingumas yra dvasinė ir kūniška meilė, negali atskirti vienos nuo kitos. Dievas ieško nusidėjėlio, kad atleistų ir mylėtų visavertiškai. Mums atrodo per paprasta, todėl nepriimame. Norime pasikankinti.“ Ir taip kankiname ne tik save, bet ir kitą.

Per menkas gailestingumas pačiam sau yra labai lietuviška problema, teigia Luca. „Jei negirdi savęs, kaip girdėsi kitą?“ Būti gailestingam šeimoje reikia didžiulės drąsos. Gali „daužyti“ kasdienybė, nuovargis, tačiau palaikymo žodis netikėtu metu, atvira širdis ir besąlygiškas kito priėmimas neabejotinai duoda vaisių.

Tiesiog būti

Luca pastebi, kad sėkmės, tobulėjimo ir lyginimosi su kitais amžiuje daugelis tampa aktoriais. Tiesa, ne tais, kurie sugeba šypsotis ir juoktis net ir nepalankiausiomis sąlygomis, o tais, kurie prisiima išorinio tobulumo vaidmenį. „Kaip tada su vidumi?“ – klausia italas. – „Vidus verkia, kai tik sustoji ir pasigilini.“ Toks kelias krikščioniui netinkamas. Pozityvusis italas primena: kartais patys sau keliame tokius lūkesčius, kad nebeturime jokių šansų būti laimingi.

Ir čia pat dalijasi savo paties istorija: „Buvau amžinas savanoris, akimirksniu tapdavau savanoriu vadu. Bet duonai taip neuždirbsi. Artimieji nuogąstavo, kad būsiu išnaudojamas. Bet negaliu būti kitoks nei esu sukurtas. Dievas pasirūpins. Man taip ir buvo. Dievas mano kasdienybėje sutvarkė daug dalykų. Paukščiai turi kaip pragyventi, kam man pergyventi?“

Santuokos krizė

Visgi Gailestingumo kongreso pranešėjas nėra naivus, pripažįsta, kad tiek vienišų žmonių, tiek ištuokų skaičius – gąsdinantis. Naujų šeimų, anot jo, mąžta, nes jaunimas kratosi atsakomybės. Užuot susilaukę vaikų, jaunuoliai investuoja į naminius gyvūnus.

Aptardamas šios tendencijos priežastis Luca beda pirštu į jau esamas šeimas, neva, akcentuojama ir viešai matoma tik „sunkioji dalis, vargas“. „O kur džiaugsmas?“ – klausia jis. „Mes atsakingi, kad šeima atrodytų kitaip. Pakeisti galima tik per savo pavyzdį. Taip ir tikėjimas perduodamas.“ Būtent taip, pradėdami nuo savęs, turime kelti santuokos vertę.

Pranešimą Luca baigė aukšta nata, kvietė džiaugtis: „Geriausia būtų, jei išeidami juoktumėtės ir būtumėte linksmi. Dievas duoda apsčiai gyvenimo. Belieka pasakyti Aleliuja!“

BNS inf.]]> https://www.savaite.lt/idomybes/toks-gyvenimas/23746-klimato-kaita-nebe-nuomone-o-teisine-pareiga.html https://www.savaite.lt/idomybes/toks-gyvenimas/23746-klimato-kaita-nebe-nuomone-o-teisine-pareiga.html 23746 Tue, 26 May 2026 23:55:09 +0300 native-yes

Moksliniai įrodymai apie klimato kaitą kaupiami dešimtmečiais, politiniai pažadai taip pat skamba jau seniai. Tačiau šiandien vis dažniau sprendžiama nebe tai, ar reikia veikti, o kas privalo tai daryti ir kas atsako, jei neveikia. Šis klausimas vis dažniau persikelia į teismų sales. Būtent čia, pasak Mykolo Romerio ir Bordo (Prancūzija) universitetuose disertaciją apsigynusios teisininkės dr. Anyssa‘os Fatmi, klimato kaitos tema iš diskusijų virsta teisine atsakomybe.

Laura Stankūnė

Ilgą laiką klimato tikslams trūko teisinio privalomumo: jie likdavo tik siekiais. Lūžio tašku tapo 2019 m. Nyderlandų Aukščiausiame teisme nagrinėta „Urgenda“ byla. Joje teismas įpareigojo valstybę sparčiau mažinti šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijas: klimato tikslai čia virto aiškia teisine pareiga. Nuo tada klimato veiksmai vis dažniau vertinami kaip valstybės atsakomybė apsaugoti savo piliečius, o kylantys klausimai vis dažniau sprendžiami ne politinėse diskusijose, o teismuose. Taigi, anot dr. A. Fatmi, šiandien iš esmės pasikeitė pats klausimas: nebe ar klimato kaita yra problema, o kas turi už ją atsakyti. „Teisė šioje srityje veikia ne tik kaip kontrolės ar bausmės priemonė, bet ir kaip apsaugos įrankis“, – pabrėžia mokslininkė.

Ši perspektyva leidžia klimato kaitą matyti ir kaip konstitucinį klausimą. Kaip primena mokslininkė, pareiga saugoti aplinką įtvirtinta ir Lietuvos Konstitucijoje, tačiau šiandien svarbiausia ją paversti realiais veiksmais.

Ne viskas dera taip lengvai, kaip atrodo

Nors klimato teisė gali skambėti kaip abstrakti sritis, jos poveikis jau seniai persikėlė į kasdienį gyvenimą. Kaip dalinasi dr. A. Fatmi, jei žmogus įsigijo elektromobilį, gavo paramą būsto renovacijai ar pastebėjo kintančias degalų kainas, jis jau susidūrė su klimato teisės pasekmėmis. „Žmonės pirmiausia pajunta poveikį, o tik vėliau supranta, kad už jo slypi teisinė sistema“, – sako ji. Prancūzų kilmės tyrėja akcentuoja, kad šie pokyčiai pastaruoju metu vis labiau apčiuopiami. „Kai vasaros Lietuvoje pradeda priminti pietų Prancūziją, klimato klausimas nustoja būti abstraktus.“

Taigi klimato teisės sistema apima daugybę sprendimų, tačiau svarbiausia, anot tyrėjos, yra nuolatinė pusiausvyros paieška. Europos Sąjungoje klimato politika vystoma derinant tris kryptis: ambicingus klimato tikslus, veikiančią vidaus rinką ir teisingą naštos pasiskirstymą. Šių tikslų neįmanoma visiškai suderinti. Kiekvienas sprendimas neišvengiamai reiškia kompromisą. Kuo labiau stiprinama viena kryptis, tuo daugiau įtampos atsiranda kitose. Tad klimato teisė vystosi ne priimant staigius sprendimus, o derantis. Tai ypač matyti praktikoje. Nacionaliniai teismai vis dažniau klimato tikslus paverčia konkrečiomis pareigomis, o Europos Sąjungos lygmeniu svarbų vaidmenį atlieka teisės aiškinimas ir institucijų dialogas.

Įdomi teisininkės įžvalga, paneigianti visuomenėje gajų įsitikinimą, kad siekis mažinti klimato kaitą ir aplinkos apsaugos tikslai savaime sutampa. Atsinaujinančios energijos projektai, tokie kaip vėjo jėgainės ar saulės parkai, yra būtini energetikos transformacijai, tačiau gali kelti iššūkių kraštovaizdžiui ar biologinei įvairovei. Kitaip tariant, sprendimai, kurie turėtų gelbėti klimatą, ne visada vienareikšmiškai saugo aplinką. „Teismuose nėra deklaruojama, kad sprendimai priimami vien vardan klimato. Kiekvienu atveju ieškoma pusiausvyros“, – aiškina dr. A. Fatmi.

Nuo tolimo iššūkio iki kasdienės apsaugos

Klimato kaita dažnai vis dar suvokiama kaip tolimos ateities problema, tačiau ši perspektyva keičiasi. „Gamtai mūsų nereikia, mums reikia jos“, – pabrėžia dr. A. Fatmi. Planeta prisitaikys, tačiau žmonių visuomenės yra kur kas labiau pažeidžiamos. Dėl šios priežasties klimato teisė vis labiau apima labai konkrečius dalykus – žmonių sveikatą, būsto kokybę, energetinį saugumą, kasdienes gyvenimo sąlygas. Tai – ne tik politika, o apsaugos mechanizmas, leidžiantis reikalauti atsakomybės. Anot mokslininkės, teisė suteikia galimybę veikti.

„Labai tikiu, kad žmonės, suprasdami savo teises, gali geriau ginti savo aplinką. Tokios individualios pastangos gali sukurti sniego gniūžtės efektą ir virsti kolektyviniu atsaku teisės sistemoje“, – apibendrina dr. Anyssa Fatmi.

BNS inf.]]> https://www.savaite.lt/idomybes/toks-gyvenimas/23715-kunas-sustingo-paaiskino-kodel-reakcija-i-pavoju-kartais-atrodo-visiskai-nelogiska.html https://www.savaite.lt/idomybes/toks-gyvenimas/23715-kunas-sustingo-paaiskino-kodel-reakcija-i-pavoju-kartais-atrodo-visiskai-nelogiska.html 23715 Fri, 22 May 2026 07:03:00 +0300 native-yes

Dažnai esame linkę manyti, kad, jei kažkas mus užpultų ar susidurtume su smurtautoju, bėgtume, rėktume ir visai būdais mėgintume apsiginti. Tačiau realybėje kartais organizmas į pavojų sureaguoja visiškai priešingai ir kūnas tiesiog sustingsta. Psichologė paaiškino, ką iš tiesų žmogui daro trauma.

Pasak Oksfordo universiteto psichologijos mokslų daktarės Kristinos Karklytės, seksualinio smurto metu žmogaus nervų sistema dažnai persijungia į išgyvenimo režimą, kuriame svarbiausias tikslas tampa ne kovoti, o išlikti. Ji aiškina, kad traumos metu žmogus dažnai nereaguoja taip, kaip pats tikėtųsi ar kaip tikisi aplinkiniai.

„Instinktas yra daug stipresnis už sąmoningą mąstymą. Tokiose situacijose žmogaus prioritetas tampa ne teisingai sureaguoti, o išgyventi“, – aiškina ji.

Dėl smegenyse „įsijungusios“ už išgyvenimo reakcijas atsakingos sistemos auka gali tiesiog sustingti, nesugebėti pajudėti, kalbėti ar net aiškiai suvokti, kas vyksta.

„Yra vadinamoji sustingimo reakcija. Tai tarsi atsijungimas, disasociacija nuo kūno ir realybės. Ir tai nėra silpnumas ar žmogaus pasirinkimas – tai automatinė nervų sistemos apsauga“, – sako K. Karklytė.

Psichologė pabrėžia, kad tokia reakcija būdinga ne tik žmonėms – ją galima stebėti ir gyvūnų pasaulyje, kai gyvūnai sustingsta ar apsimeta negyvais, taip bandydami padidinti išgyvenimo tikimybę.

Nesipriešinimas – nėra leidimas

Pasak specialistės, vienas pavojingiausių visuomenėje vis dar gajų mitų – įsitikinimas, kad jei žmogus aktyviai nesipriešino, vadinasi, viskas buvo gerai.

„Žmogus gali nesipriešinti dėl šoko, baimės, sustingimo reakcijos, galios disbalanso ar instinktyvaus noro išgyventi, – aiškina ji ir pabrėžia, kad sutikimas nėra „nepasakė ne“. – Sutikimas yra aiškus, laisvas ir sąmoningas „taip“. Šitas atskyrimas yra labai svarbus.“

Anot jos, visuomenei daug lengviau suprasti kovą ar bėgimą, nes tai atrodo kaip aktyvios, „herojiškos“ reakcijos, neretai būtent taip atvaizduojamos ir pop kultūroje, filmuose. Tuo metu sustingimas klaidingai interpretuojamas kaip pasyvumas ar leidimas.

„Žmonėms neveikimas klaidingai atrodo mažiau adekvati reakcija į smurtą ar grėsmę“, – sako pašnekovė.

K. Karklytė aiškina, kad be geriau žinomų „kovojimo“ (angl. „fight“), „pabėgimo“ („flight“) ir „sustingimo“ („freeze“) reakcijų egzistuoja ir dar viena – „prisitaikymo“ („fawn“) reakcija, su kuria kartais taip pat susiduria smurto aukos.

„Žmogus jaučia grėsmę, tačiau jo nervų sistema bando sumažinti pavojų ne per kovą ar bėgimą, o per prisitaikymą“, – pasakoja ji.

Tokiais atvejais žmogus gali tapti malonesnis, juokauti, šypsotis, stengtis nesupykti agresoriaus ar net jį raminti.

„Dažniausiai tai nutinka tada, kai žmogus jaučia didelį galios disbalansą – kai atrodo, kad nepavyks pabėgti ar apsiginti. Tuomet nervų sistema pasirenka strategiją būti patogiam, kad tik sumažintų pavojų“, – dėsto specialistė.

Kaltinimai aukai – ne tik iš visuomenės

Anot K. Karklytės, po patirto seksualinio smurto spaudimas ir klausimai ateina ne tik iš aplinkinių. Daugelis nukentėjusių žmonių ir patys savęs klausia, kodėl nekovojo, neišėjo, nieko nepasakė ir nesigynė. Vis dėlto, psichologė atkreipia dėmesį, kad save kaltinti nėra teisinga.

„Svarbu suprasti, kad po įvykio žmogus save vertina jau iš saugios būsenos, kai racionalus mąstymas yra sugrįžęs“, – sako ji.

Traumos metu, priešingai, įsijungia instinktai, kurie veikia daug greičiau nei loginis mąstymas.

„Terapijoje labai daug dirbame su kaltės jausmo mažinimu. Žmogus neturi kaltinti savęs už tai, kad traumos metu nefunkcionavo racionaliai. Tuo metu prioritetas buvo išgyventi“, – aiškina ekspertė.

Pasak jos, labai svarbu suvokti, kad kaltė, nepriklausomai nuo aukos reakcijos, visada yra agresoriaus pusėje. Būtent todėl, psichologė neslepia, aukų kaltinimas jai kelia frustraciją.

„Nei drabužiai, nei alkoholis, nei flirtas ar buvimas tam tikroje vietoje nėra sutikimas seksui ar smurtui“, – pabrėžia ji.

Anot pašnekovės, aukų kaltinimas dažnai kyla iš žmonių noro tikėti, kad pasaulis yra kontroliuojamas ir kad teisingai besielgiantiems žmonėms blogi dalykai nenutinka. Tačiau realybėje trauma nėra tokia paprasta ar nuspėjama.

Kodėl bendravimas po smurto nieko neįrodo

Vis dar dažnai keliami klausimai, kodėl dalis aukų po patirto seksualinio smurto toliau bendrauja su agresoriumi. Anot psichologės, tai taip pat yra dažna traumos reakcija.

„Po traumos žmogaus nervų sistema bando kuo greičiau grįžti į normalumo būseną. Dėl to gali įsijungti neigimas ar bandymas sumenkinti įvykį“, – aiškina ji.

Ypač sudėtinga situacija tampa tada, kai smurtautojas yra pažįstamas ar net artimas žmogus.

„Nukentėjusysis dar gali būti šoke, bijoti pasekmių, nežinoti, kaip reaguoti ar konfrontuoti. Todėl tolesnis bendravimas jokiu būdu nereiškia, kad smurto nebuvo“, – pabrėžia K. Karklytė.

„Jeigu abejoji – sustok ir paklausk“

Kalbėdama apie siūlymus daugiau dėmesio skirti aiškaus sutikimo principui, pašnekovė sako nemananti, kad tai apsunkintų žmonių santykius.

„Jeigu žmogui iš tikrųjų rūpi kitas žmogus, jei jam svarbus ryšys, pagarba ir abipusis malonumas, sutikimas nėra toks komplikuotas“, – įsitikinusi ji.

Pasak K. Karklytės, labai paprasta taisyklė yra tokia: jei kyla abejonė – reikia tiesiog sustoti ir paklausti.
Oksfordo psichologijos mokslų daktarė mano, kad visuomenėje vis dar trūksta supratimo apie tai, kaip trauma veikia žmogaus smegenis ir kūną.

„Pakanka pasidomėti, kaip veikia žmogaus nervų sistema traumos metu, kad taptų aišku – tai nėra interpretacijos ar išvedžiojimai. Tai mokslu pagrįstos reakcijos“, – aiškina ji ir dar kartą pabrėžia: sustingimas nėra sutikimas, prisitaikymas nėra noras, o išgyvenimo reakcija nėra kaltė.

BNS inf.]]> https://www.savaite.lt/idomybes/toks-gyvenimas/23598-diplomas-stalciuje-bet-darbo-nera-kas-siandien-is-tikruju-atveria-duris-i-karjera.html https://www.savaite.lt/idomybes/toks-gyvenimas/23598-diplomas-stalciuje-bet-darbo-nera-kas-siandien-is-tikruju-atveria-duris-i-karjera.html 23598 Thu, 07 May 2026 10:58:43 +0300 native-yes

Nors bendras bedarbių skaičius šalyje traukiasi, jaunimo nedarbo rodikliai – nejuda iš vietos. Analitikai pastebi, kad Vakarų Europoje jaunų žmonių užimtumas yra bent trečdaliu didesnis, nes ten daugiau nei pusė studentų dirbti pradeda dar auditorijose. Lietuvoje dažnas absolventas pirmąjį nuolatinį, apmokamą darbą pradeda jau baigęs studijas, todėl jų startas darbo rinkoje yra lėtesnis.

Daiva Kasperavičienė, „Telia“ Žmonių, kultūros ir teisės vadovė, pabrėžia: praktiniai įgūdžiai karjeros pradžiai turi didesnę įtaką nei teorinis išsilavinimas, todėl ragina jaunimą patirtį pradėti kaupti kuo anksčiau.

Nors Lietuvoje kasmet aukštąjį mokslą baigia apie 25-27 tūkst. žmonių, jaunimo nedarbas pastaraisiais metais svyruoja tarp 13-18 proc. ir nemažėja. Nyderlanduose, Danijoje, Austrijoje, Eurostat ir Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos 2024 m. duomenimis, jaunimo nedarbo lygis siekia vos 8-10 proc., o daugiau nei pusė jaunų žmonių čia dirba dar studijuodami. Lietuvoje dirbančių studentų rodiklis yra vienas mažiausių Europos Sąjungoje.

„Šie skaičiai iliustruoja praleistą galimybę, nes žmonės, pradėję dirbti anksti, greičiau auga gyvenime visomis prasmėmis. Mūsų patirtis rodo, kad jie ne tik toliau mokosi ir mato aiškią profesinę kryptį, bet ir anksti ima kurti savo finansinį pagrindą. Principas „uždirbk mokydamasis“ padeda išvengti studijų paskolų arba lengviau jas grąžinti“, – sako D. Kasperavičienė.

40 proc. darbdavių: akademinis pasirengimas nebeatitinka realybės

Tai, kad akademinis pasirengimas nebeužtikrina sėkmingos karjeros, patvirtina ir skaičiai. „McKinsey“ 2025 m. atliktas tyrimas rodo, kad 63 proc. Europos darbdavių įgūdžių stygių šiandien laiko didžiausia kliūtimi verslo augimui. Situaciją dar labiau kaitina dirbtinis intelektas (DI) – Pasaulio ekonomikos forumas skaičiuoja, kad artimiausiu metu turės pasikeisti beveik pusė dirbančiųjų turimų kompetencijų. Tokiomis sąlygomis praktinė patirtis – būtina norint įsilieti į darbo rinką.

„Įgūdžių spragos atsiranda ne dėl jaunimo motyvacijos stokos, kaip dažnai manoma apie Z kartą. Dažnai matome, kad jauni žmonės ateina su geru teoriniu pagrindu, bet pasimeta gyvenimiškose aplinkybėse, kuriose reikia spręsti sudėtingas situacijas, dirbti su klientais ar priimti sprendimus spaudžiant laikui. Pirmasis darbas padeda jiems susidėlioti prioritetus, išmokti atsakomybės ir suprasti, kaip veikia organizacijos“, – sako ekspertė.

Pirmasis darbas – emocinio intelekto kursai

„LinkedIn“ 2026 m. duomenys rodo, kad jauni specialistai vis dažniau pradeda karjerą klientams artimose pozicijose – ten, kur galima išmokti derybų meno, konfliktų valdymo ir empatijos. Jaunimas klientų aptarnavimą atranda kaip greičiausią būdą įgyti paklausius įgūdžius, kurie itin aktualūs dabar, DI perimant rutinines užduotis. Gebėjimas parduoti save ir idėją, išgirsti klientą ir išspręsti krizę yra tai, ko DI nepakeis.

„Pastebime, kad klientų aptarnavimą jauni žmonės vis dažniau renkasi ne dėl to, kad tai lengviausias kelias, o todėl, kad tai greičiausias būdas įgyti vertingų įgūdžių. Toks pirmasis darbas padeda tvirtus pamatus tolesniam pareigų ir atlyginimo augimui. Turime ne vieną pavyzdį, kai žmogus, pradėjęs nuo pagalbos klientams, dabar vadovauja komandai ar dirba su strateginiais projektais. Tiesą sakant, mūsų klientų aptarnavimo centras veikia kaip vidinis talentų inkubatorius“, – šypsosi D. Kasperavičienė, pridurdama, kad darbas šioje srityje jau seniai neapsiriboja vien tik pokalbiais – jis persikėlė į skaitmenines platformas, kur naudojami DI įrankiai bei klientų patirties valdymo sistemos, leidžiančios darbuotojams pažinti technologijas iš vidaus.

Darbdaviai šiuos minkštuosius įgūdžius vis labiau vertina: nuo 2022 m. iki 2025 m. „LinkedIn“ platformoje darbo skelbimų, kuriuose nereikalaujama diplomo, skaičius išaugo maždaug trečdaliu, o net 9 iš 10 vadovų pirmenybę teikia būtent socialinėms kompetencijoms. Toks prioritetas pagrįstas skaičiais: Masačusetso technologijos instituto mokslininkų eksperimentas įrodė, kad minkštųjų įgūdžių lavinimas darbuotojų produktyvumą padidina 12 proc. ir verslui generuoja net 250 proc. investicijų grąžą.

Pranešimas spaudai.]]>