https://www.savaite.lt/ lt https://www.savaite.lt/idomybes/tikrosistorijos/24034-voldemaras-chlebinskas-gyvenimo-be-baleto-neisivaizdavau.html https://www.savaite.lt/idomybes/tikrosistorijos/24034-voldemaras-chlebinskas-gyvenimo-be-baleto-neisivaizdavau.html 24034 Fri, 03 Jul 2026 13:44:41 +0300 native-yes

Nenumaldoma laiko tėkmė nepajėgi ištrinti iš baleto gerbėjų atminties vieno talentingiausių ir daugybę vaidmenų atlikusio Voldemaro Chlebinsko meistriškumo. Bemaž 50 metų Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro scenoje žymiausių baletmeisterių pastatymuose įgyta profesinė patirtis – ne juokas!



Giedrė MILKEVIČIŪTĖ

– Repeticijos, vaidmenys daugybėje spektaklių, kurį laiką – ir baleto trupės direktoriaus pareigos – tai tik biografijos štrichai. O juk meilė baletui matuojama jausmais ir prisiminimais. Ji įprasmino jūsų gyvenimo kelią, kuris prasidėjo Šiauliuose, tęsėsi Vilniuje, Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų mokykloje, o vėliau – teatre. Atsisveikinęs su teatru, ryšių su baletu nepraradote?

– Kaipgi prarasti ryšį su vieta, kuri buvo didelė mano gyvenimo dalis? Kur patirta ir džiaugsmo, ir repeticijų bei trenažo iki devinto prakaito. Jei nešokavau, tai konsultuodavau kitus artistus, drąsindavau jaunimą. O kai baigiau karjerą ir užvėriau teatro duris, išeidamas į tą vadinamąjį užtarnautą poilsį, negalėjau tverti nesidomėdamas, kokius spektaklius kuria mūsiškiai ir atvykėliai choreografai.

– Šį sykį ilgesnio pokalbio susitikome bene po penkiolikos metų. Žvelgiu į jus, ir man regis, kad jūsų pasas šiek tiek meluoja…

– Nemeluoja tas mano pasas: štai jau ir „autoritetas“ šioks toks užaugęs, nes baigęs baleto solisto karjerą kiek apsileidau, nesimankštinau pakankamai… Antra vertus, neišvengiau ir kai kurių sveikatos akibrokštų – juk įtampos ir traumų šokant baletą buvo nemažai. Kai kuriuos kritimus atliekant šuolius pamenu iki šiol. Mano gyvenime per septynis dešimtmečius daug kas pasikeitė: netekau ne tik tėvų, bet ir jaunesnio brolio Roberto, sesuo Stefanija jaučiasi labai blogai, o 2021 metai man buvo ypač sunkūs, nes tuomet ne tik atsisveikinau su teatru, bet ir netekau paties brangiausio žmogaus – mamos...

– Kiek žinau, nuolat domitės baleto premjeromis, lankotės generalinėse repeticijose.

– Jeigu teatras pakviečia, niekada nepraleidžiu. Deja, mes, scenos veteranai, neturime jokių lengvatų pirkdami bilietus. Visada buvau gana kritiškas ir sau, ir kitiems, tad prisipažinsiu, jog ne kiekvienas naujas baleto pastatymas, nepaisant to, ar jį statė savas choreografas, ar atvykėlis, man patinka.

– Paskiausias šio sezono pastatymas – klasikinis baletas „Pakita“, dedikuotas Lietuvos baleto 100-mečiui. Ar jus sužavėjo baletmeisterio žymaus prancūzų choreografo Manuelio Legri pastangos šokio kalba atverti ir savaip įprasminti scenoje neeilinę meilės istoriją?

– Labai patiko, nes tai – klasika, kurios statytojai nesugadino kai kuriais šiuolaikiniais choreografijos triukais. Antra vertus, choreografas M. Legri, ilgą laiką buvęs Paryžiaus nacionalinės baleto trupės primarijus, mūsų teatre jau yra statęs A. Adamo „Korsarą“, o „Pakita“ – jo pirmasis istorinis baletas, kuriame jis pats yra šokęs. Tiek statytojus, tiek atlikėjus ir, žinoma, publiką įtraukė XIX a. Sevilijoje vykstanti romantiška gražuolės šokėjos Pakitos ir prancūzų pulkininko Liusjeno meilės istorija. Gal ne visos spektaklio dekoracijos ar scenos drabužiai patiko, bet tai jau skonio reikalas. Pastatymo lygis labai aukštas, nes jame pulsuoja ir grožis, ir aistra, ir gyvybingas šokis. Labai gerą įspūdį paliko ir tai, kad šalia puikių baleto solistų dalyvauja ir visas būrys jaunųjų M. K. Čiurlionio menų mokyklos šokėjų.

– Grįžkime į jūsų kelio pradžią. Gimėte Šiauliuose, vėliau gyvenote Kaune. Šokis jus žavėjo nuo mažens, o tėvelių paskatintas išvykote mokytis į Vilniaus M. K. Čiurlionio menų mokyklą. Papasakokite apie savo tėvelius, kokioje šeimoje augote?

– Augau meniškoje ir ypač muzikalioje šeimoje. Tėtis dirbo Šiaulių „Elnio“ fabrike, bet puikiai grojo akordeonu, gražiai dainuodavo, o mama dirbo vaistininke, taip pat grojo akordeonu, dalyvavo saviveikloje. Beje, galiu pasigirti, kad ji viena pirmųjų moterų Lietuvoje vairavo automobilį „Pobeda“. Kai giminės susirinkdavo į kokią nors šeimos šventę, dainos skambėdavo toli. Aš buvau judrus, smalsus, nenuorama, mėgau vaidinti, šokti, tad mama nuvedė į kultūros rūmuose veikusį klasikinio šokio būrelį, kuriam vadovavo Ona Gerasimovienė. Buvau vienas tarp mergaičių. Vaikystėje didžiulį įspūdį padarė į Šiaulius iš Vilniaus atvežtas baleto spektaklis „Peras Giuntas“. Tada ir panorėjau pats šokti baletą didelėje scenoje.

O prie to, kad įstojau į vadinamąją Čiurlionkę sostinėje, prisidėjo tėvo brolis, mano dėdė Antanas, kuris gyveno Vilniuje. Jis ir sužinojo apie menų mokyklą, kuri rengia ir profesionalius baleto šokėjus. 1964 metais kaip koks našlaitėlis atsiradau Vilniuje, apsigyvenau internate. Tuomet viename kambaryje gyveno septyniolika būsimų talentų, tad pasitaikydavo visokių nuotykių – buvo smagu.

– Bene svarbiausias jūsų baleto mokytojas buvo garsusis baleto solistas ir pedagogas Vaclovas Sasnauskas, o aktoriniam talentui daug davė aktorius Stasys Petraitis. Kokią svarbiausią pamoką ar patarimą iš savo mokytojų išsinešėte į didžiąją sceną?

– V. Sasnauskas pabrėždavo, kad pamatas personažui sukurti yra choreografija, bet tam reikia kruopščiai atlikti technikos elementus. Jis buvo labai reiklus, principingas, bet didelės meilės man nerodė, nes tuomet neturėjau baleto solistui reikiamų duomenų, bet dirbau stropiai, buvau išskirtinai muzikalus ir išraiškingas. Kartais tie baleto mokslai neapsieidavo ir be ašarų... Bet aktorinio meistriškumo pamokose atsigriebdavau. Juk scenoje viską reikia atlikti vienu metu: būti ir šokėju, ir personažu.

– Koks buvo jūsų pirmasis spektaklis Lietuvos operos ir baleto teatre?

– Mano debiutas įvyko senojo J. Basanavičiaus gatvėje buvusio teatro scenoje. Nepamenu, kokioje operoje mums, kordebaleto naujokams, teko šokti. Teko ilgokai luktelėti, kol buvau pripažintas baleto solistu. Džiaugiuosi, kad man teko matyti, kaip šoko pirmasis profesionalus baleto artistas ir baletmeisteris Bronius Kelbauskas, veteranai Henrikas Kunavičius, Aliodija Ruzgaitė, Vytautas Kudžma ir daugelis kitų. O ką jau kalbėti apie mano kartos baleto solistus...

– Valdai, priminkite, kuris iš choreografų pirmiausia pastebėjo jūsų talentą šokti charakterinius vaidmenis. Jums pavyko ne tik legendinis graikas Zorba ar Toreodoras iš „Karmen“, bet ir fėja Karabos iš „Miegančiosios gražuolės“ bei visokios raganos.

– Mano charakterio savybes pastebėjo ne vienas žymus choreografas, o bene labiausiai vertino baletmeisteris Elegijus Bukaitis, pakvietęs mane šokti balete „Spragtukas“. Šis vaidmuo man pelnė baleto konkurso laureato vardą.

– Žaltys Eduardo Balsio balete „Eglė žalčių karalienė“, taip pat graikas Zorba, Espada „Don Kichote“, Aleksejus Kareninas balete „Ana Karenina“, Pinčiukas „Velnio nuotakoje“ – vaidmenų sąrašas ilgas... O kokie vaidmenys jums pačiam labiausiai patiko?

– Iš personažų labiausiai buvau susižavėjęs Kraso vaidmeniu iš baleto „Spartakas“, kurį šoko legendinis latvių baleto solistas Maris Liepa. Ir aš svajojau apie tokio tipo vaidmenį, deja, „Spartako“ pas mus niekas nepastatė. O balete „Romeo ir Džiuljeta“, kurį pastatė Nikolajus Bojarčikovas, man labai tiko ir patiko Tebaldo, Džuljetos brolio, vaidmuo. Žinomas baleto solistas Aleksandras Semionovas tuomet šoko Merkucijų, tad mūsų dvikova iš tiesų buvo įspūdinga. Pagrindinius vaidmenis šoko legendinė mūsų baleto pora Vytautas Kudžma ir Leokadija Aškelovičiūtė.

Daugiausia kartų įvairių režisierių statytuose baletuose esu šokęs Kopelijų. „Kopelijos“ spektakliu ir baigiau savo ilgą buvimą teatro scenoje. Be šio įstabaus baleto, kurio choreografiją įgyvendino talentingasis baletmeisteris Martynas Rimeikis, neapsieinama ir dabar.

– Ryškus jūsų biografijos faktas – pagrindinis prancūzų lakūno Andrė vaidmuo režisieriaus Algirdo Dausos meniniame filme „Markizas ir piemenaitė“. Ką labiausiai prisimenate iš to filmavimo?

– Būna gyvenime klaidų... (Juokiasi.) Bet tada, kai mane pakvietė vaidinti kine, labai norėjosi save išbandyti kitame amplua. Tačiau sekėsi sunkiai, o už tai, kad kai kas pavyko, esu dėkingas režisieriui, filmo partnerei aktorei Rasai Kirkilionytei, kuri vaidino mano mylimąją lietuvaitę Saulę, aktoriui Vladui Bagdonui bei kitiems. Esu vaidinęs ir kitų lietuviškų filmų epizoduose. Vis dėlto aktoriumi ir aistringu kino mėgėju netapau. Man labiau rūpi teatrų spektakliai, gera muzika.

– Šokote scenoje nuo 1971 metų. Kaip pavyko išsaugoti fizinę formą ir išvengti rimtų traumų?

– Buvo tų traumų, kurios mano sveikatai tikriausiai atsiliepė, bet kuris gi baleto artistas jų išvengia?

– Ne paslaptis, kad teatro baleto trupėje bene 20 metų šoko ir jūsų sūnus Kipras Chlebinskas. Kokie buvo jūsų santykiai, kokių patarimų jam duodavote?

– Kipras po mūsų skyrybų su balerina, vėliau tapusia baleto kritike, Skaidre Baranskaja augo su mama. Man tai buvo ganėtinai skaudu. Labai apsidžiaugiau, kai sužinojau, kad sūnus įstojo į tos pačios M. K. Čiurlionio menų mokyklos Baleto skyrių, paskui atėjo į teatrą ir jam puikiai sekėsi. O gražiai nuaugusiam Kiprui, atvirkščiai negu man, tekdavo romantiški vaidmenys. Kai susitikdavome teatre, bendraudavome vyriškai. Aš jį ne tik pagirdavau už jo sėkmingus vaidmenis, bet kartais ir pasibardavome. Mat man labai norėjosi, kad niekas nesakytų, jog Voldemaro Chlebinsko sūnus prastai šoka. 28-erių metų jis atsisveikino su teatru ir klasikiniu baletu, pasirinko tarptautinių santykių studijas. Kipras baigė politikos mokslus Vilniaus universitete, stažavosi tarptautinėse institucijose, o dabar darbuojasi komunikacijos ir renginių organizavimo srityje. Šiuo metu jis gyvena Kanuose, bendraujame internetu. Neseniai žinute pasveikinau jį su gimimo diena.

– Kas jums, atsisveikinus su teatru, labiausiai rūpi? Kuo gyvena jūsų šeima, kurią, kiek žinau, sukūrėte su baleto gerbėja Liucina?

– Su Liucina esame kartu jau daugiau kaip dvidešimt metų. Daug kas klausia, ar ji ne balerina. Na, jos išoriniai duomenys tam būtų tikę, bet ji ilgą laiką dirbo „Dainavos“ restorano administratore. Mus jungia muzika, teatras ir tiesiog gyvenimas Viršuliškių devynaukščio paskutiniame aukšte. Liucina puikiai gamina, matyt, ne veltui egzistuoja posakis: „Per skrandį – į širdį.“ (Šypsosi.) Kartu pas mus nuo pustrečių metų gyvena ir jos anūkas Argus, dabar jam – trylika. Tad galima sakyti, kad jis yra ir mano anūkas. Vaikas gerai piešia, lanko pianino pamokas, plaukimo treniruotes.

– Valdai, o kas gyvenime pakeitė baletą ir tapo atgaiva sielai?

– Baleto mano gyvenime niekas nepakeis. Jei tektų pradėti iš naujo, vėl šokčiau, o kaip pasisuktų asmeninė sėkmė, kurioje netrūko ir bohemos, nežinia. Mano pagrindinis poilsis yra žvejyba Asvejos ar Dubingių ežeruose. Tai žino visi mano draugai.

Man brangus kiekvienas skambutis iš teatro. Kartais paskambina ilgą laiką baleto trupės mama vadinta Rūtelė Butvilienė, baleto solistas Genadijus Žukovskis su žmona Aleksandra. Džiugina savo talentu ir Kristina Gudžiūnaitė, Jonas Laucius, jaunieji solistai Edvinas Jakonis, Juozas Kertenis. Tad jiems ir kitiems talentams linkiu, kad traumos juos aplenktų ir gerų vaidmenų nepritrūktų.



Projektą „Tie, kuriais sekame“ iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Metinė paramos suma 15000 Eur.]]> https://www.savaite.lt/idomybes/tikrosistorijos/24018-lietuvos-radijo-simtmetis-oi-kiek-grota-ir-dainuota.html https://www.savaite.lt/idomybes/tikrosistorijos/24018-lietuvos-radijo-simtmetis-oi-kiek-grota-ir-dainuota.html 24018 Thu, 02 Jul 2026 09:02:27 +0300 native-yes

Lietuvos radijo istorija prasidėjo 1926 m. birželio 12 d., kai Lietuva išgirdo pirmąjį radijo šaukinį iš Kauno radijo studijos „Alio, alio – Lietuvos radijas, Kaunas“. Atsiradus radijui, netruko atsirasti ir orkestrų bei chorų poreikis – o kaipgi be muzikos.



Rasa ŽEMAITIENĖ

Kauno radiofono simfoninis orkestras (1926–1940)

Pirmaisiais, 1926-aisiais, metais Valstybės radiofono (arba Kauno radiofono) laidos trukdavo per dieną maždaug 1,5 val. Programą sudarė žinios, orų pranešimai, visuomenės veikėjų paskaitos, muzika. Tarpukariu nuolatinio etatinio choro radijas, žinoma, neturėjo, tad dažniausiai kviesdavosi Valstybės teatro operos chorą. Tačiau radijo vadovybė jau išlaikė savo Radiofono orkestrą. Iš pradžių, 1926–1931 m., tai buvo tik saloninis ansamblis, vėliau, 1935–1940 m., orkestre grojo 29–50 muzikantų.

Orkestro dirigentai buvo muzikos grandai Vladas Motiekaitis, Juozas Karosas, Balys Dvarionas. Kai Valstybės radiofonui vadovavo Eduardas Zabarauskas, dienos transliacijų laikas buvo gerokai prailgintas. Taip pat padidintas ir radijo simfoninis orkestras, o jam diriguoti paskirtas Jeronimas Kačinskas (1938–1941 m.). Radiofono orkestras išgyveno tikrą pakilimą – vis dažniau rengė visuomenei viešus koncertus Lietuvoje ir užsienyje. Be to, krautuvėse pagausėjo plokštelių, natų, muzikos aparatūros. Radijo studijoje prie mikrofono koncertuodavo žymiausi dainininkai ir muzikantai. Transliuoti šokių ir muzikos vakarai iš „Metropolio“ restorano bei kino teatro „Metropolitain“. 1940 m. Lietuvą okupavus sovietams, Kauno radiofonas persikėlė į Vilnių, dalis kolektyvo taip pat buvo perkelta ir tapo Vilniaus simfoninio orkestro pagrindu. Taigi, orkestro istorija Kaune baigėsi.

Radijo komiteto simfoninis orkestras (1945–1958)

Radijo komiteto simfoninis orkestras – tai pervadintas ir iš filharmonijos kolektyvų išbrauktas iš pradžių Vilniaus, o po to Lietuvos simfoninis orkestras, kurio istorija prasidėjo 1940 m. rugpjūčio 24 d., kai Švietimo liaudies komisariatui buvo leista suburti Vilniuje 60 žmonių orkestrą.

Kolektyvas rinktas paskubomis, valdžiai reikėjo agitacinio kolektyvo. Tų pačių metų spalį įsteigta LTSR valstybinė filharmonija, tapusi inteligentiją raminančiais, taip pat ir minėto orkestro namais. Orkestro dirigentu tapo kompozitorius B. Dvarionas, tuo metu kūręs ir visą meninę filharmonijos kryptį. Vėliau peripetijų būta daug. Orkestrai jungėsi, vadovai keitėsi, tačiau koncertai vyko: ir ne tik didmiesčiuose, bet ir provincijoje. Beje, vienu metu naujos sudėties orkestrui vadovavo Kauno radiofono orkestro dirigentas J. Kačinskas, o dalis muzikantų iš Kauno radiofono orkestro grojo visada.

Po Antrojo pasaulinio karo vėl pradėjus veikti nuo 1943 metų uždarytai filharmonijai, jos direktoriumi tapęs Vytautas Pečiūra neįtraukė Lietuvos simfoninio orkestro į filharmoniją. Orkestras buvo perduotas Radijo valdybos žinion, o jam vadovauti paskirtas kompozitorius ir dirigentas Abelis Klenickis. Geriausi muzikantai išsilakstė, tad po kurio laiko vis dažniau pasigirsdavo priekaištų dėl muzikavimo kokybės. Atsirado norinčiųjų kolektyvą grąžinti į filharmoniją, tačiau tai atsitiko tik 1957 m., kai specialiai sudaryta komisija „vienbalsiai pripažino, kad esamas Radijo simfoninis orkestras yra žemo meninio lygio, kad būtina papildyti orkestro sąstatą, sustiprinti jo meninę vadovybę ir pakelti bendrą orkestro kvalifikaciją“.

Išeitis buvo viena: orkestrą grąžinti filharmonijai. Jam vėl ėmėsi vadovauti B. Dvarionas. A. Klenickis tapo antruoju dirigentu. Taigi daugiau kaip dešimt metų šis kolektyvas funkcionavo tiesiogiai prie Radijo komiteto, kol 1958 m. grįžo į filharmoniją. Šiandien šio orkestro istorinį tęstinumą išlaiko Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras.

Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos orkestras (1958–2008)

Tačiau žymiausiu ir ilgiausiai gyvuojančiu LRT orkestru tapo Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos orkestras, savo istoriją pradėjęs 1958 m.

Tais metais šį džiazo, simfoninio džiazo ir pramoginės muzikos kolektyvą įkūrė Jonas Vadauskas. Iki 2001 m. oficialiai vadinosi Lietuvos televizijos ir radijo lengvosios muzikos orkestras. Kolektyvas, kurį sudarė 32 muzikantai, atlikdavo įvairiausią estradinę bei populiariąją muziką, akompanuodavo geriausiems šalies solistams, „Dainų dainelės“ konkursuose, rengė autorinius koncertus bei televizijos laidas. Įrašė begalę lietuvių ir užsienio kompozitorių kūrinių LRT fondui, muziką filmams ir spektakliams. Kolektyvo aukso amžiumi laikytas septintasis dešimtmetis, kai orkestrui vadovavo Aloyzas Končius. Per 16 savo darbo metų jis išpuoselėjo orkestrą, sukaupė milžinišką repertuarą ir įrašė per 2 200 kūrinių. Kolektyvas ėmėsi atlikti sudėtingus kompozitorių sumanymus, nebijojo eksperimentų. Orkestras visada garsėjo universaliu kolektyvu ir įvairiaspalviu, sudėtingu repertuaru. Per 50 orkestro gyvavimo metų jam vadovavo žymūs dirigentai – Jonas Vadauskas, Rimvydas Racevičius, A. Končius, Tauras Adomavičius, Jaroslavas Cechanovičius, taip pat dirigavo Tomas Leiburas.

Įdomiu permainų metu, 1991 m., orkestro meno vadovu ir vyriausiu dirigentu tapo J. Cechanovičius. Jis sutiko pasidalyti prisiminimais: „1991 m. po sausio 13 d. LRT orkestras laikinai apsistojo B. Dvariono muzikos mokykloje. Kadangi LRT pastatas buvo užimtas sovietų kariuomenės, orkestras neturėjo galimybių daryti įrašų. Todėl nuo sausio 13 d. iki sugrįžimo į LRT pastatą ruošė įvairias programas ir koncertavo Lietuvoje. Orkestro natoteka liko LRT, tad teko kurti naujas programas. Sugrįžimas į LRT nebuvo lengvas. Daug kas – instrumentai, garso įrašymo įranga – buvo sunaikinta.“

Pamažėl darbas sugrįžo į savo vėžes, orkestras toliau bendradarbiavo su žymiausiais Lietuvos ir užsienio klasikinės, pramoginės bei džiazo muzikos dainininkais ir instrumentalistais. „Tuo laikotarpiu LRT vieno po kito atsisakė kolektyvų, o artėjant 2000 m. pradėjo mažėti ir galiausiai buvo visiškai nutrauktas finansavimas naujiems kūriniams įsigyti ir mūsų orkestrui. 2000 m., LRT vadovaujant V. Milakniui, įvyko LRT restruktūrizacija, palietusi ir LRT orkestrą. Orkestras tapo viešąja įstaiga, atlyginimai sumažėjo iki minimumo. Sakyčiau, nuo 2005 m. prasidėjo „kultūringas“ orkestro naikinimas. Įdomiausias faktas – tuometis LRT generalinis direktorius Kęstutis Petrauskis informavo, kad Finansų ministerija neduoda lėšų orkestrui išlaikyti ir pasiūlė man pačiam jų susirasti – tada orkestras išliks. Nors lėšų radau, LRT taryba orkestrą vis tiek panaikino. Vis dėlto, iš visų kolektyvų, išskyrus vaikų chorą, išsilaikėme ilgiausiai – iki 2008 sausio 13 dienos. Tik dabar LRT pastatą privertė palikti ne sovietinė kariuomenė, bet „savi“! Likimo ironija!“ – liūdniausią laikotarpį prisiminė J. Cechanovičius.

Ansamblis „Armonika“ (1969–1993)

O kas gi nepamena ansamblio „Armonika“ ir jo charizmatiškojo vadovo Stasio Liupkevičiaus? Lietuvos radijo ir televizijos instrumentinį vokalinį ansamblį „Armonika“ 1969 m. įkūrė kompozitorius ir dirigentas Vytautas Juozapaitis. Kolektyvas grojo armonika, smuiku, lamzdeliu, birbyne ir kitais instrumentais. 1979 m. vadovo vairą perėmė Stasys Liupkevičius, tapęs ansamblio siela. Jam vadovaujant, kolektyvas išpopuliarėjo visoje šalyje ir už jos ribų. Koncertavo tuometinėje Čekoslovakijoje, Vokietijoje, Lenkijoje, Ispanijoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose bei Australijoje. Įrašė daugiau nei 700 radijo įrašų, sukūrė daugybę vaizdo klipų ir televizijos koncertų. Ansamblio repertuare buvo daugybė dainų, tapusių kone lietuvių liaudies dainomis. „Armonikos“ dainos „Kur tas kelelis“, „Berniukai“, „Gromatėlę parašiau“, „Ridigdo“, „Ir atskrido sakalėlis“, „Elektrėnų žiburiai“, „Vėjas man pasakė“, „Mėlynakė rasa“ iki šiol skamba klausytojų širdyse. LRT komitetui šis kolektyvas priklausė iki 1993 m., o jo išlikimu toliau rūpinasi ilgametis jo vadovas Stasys Liupkevičius.

Lietuvos televizijos ir radijo liaudies muzikos orkestras (1977–1983)

Atskiro paminėjimo nusipelno Lietuvos televizijos ir radijo liaudies muzikos orkestras. Tai buvo specializuotas kolektyvas, kurio tikslas – profesionaliai atlikti, aranžuoti ir populiarinti lietuvių liaudies muziką radijo ir televizijos eteryje. Veikė Vilniuje, tiesa, neilgai 1977–1983 m. Jam vadovavo etnologas ir birbynininkas Romualdas Apanavičius. Kolektyve grojo 20 orkestrantų. Modifikuotais lietuvių liaudies (skudučiais, lamzdeliu, birbynėmis, kanklėmis) ir klasikiniais (smuikais, altu, violončele, kontrabosu, trimitu) instrumentais orkestras griežė lietuvių ir kitų tautų liaudies melodijas, specialius ir aranžuotus kūrinius. Orkestras įrašė daugiau kaip 300 radijo įrašų, surengė televizijos laidų, koncertavo Lietuvoje. Repertuarą kūrė Algimantas Bražinskas, Jurgis Gaižauskas, Jurgis Juozapaitis, Vytautas Klova, Vytautas Montvila ir kiti kompozitoriai.

Lietuvos televizijos ir radijo choras (1963–1993)

Po LRT skėčiu buvo susikūręs ne tik ne vienas orkestras, tačiau ir du labai svarbūs chorai. Net 30 metų gyvavo Lietuvos televizijos ir radijo choras (1963–1993 m.), vienijęs apie 70 dainininkų. Tai buvo aukščiausio meistriškumo profesionalų kolektyvas, kurio pagrindinė užduotis – kurti profesionalius chorinės muzikos garso įrašus radijo fondams. RTV fonotekai šis choras įrašė apie 2 000 kūrinių ir atliko neaprėpiamą repertuarą: nuo lietuvių klasikos bei liaudies dainų iškilių harmonizacijų iki sudėtingų šiuolaikinių kompozitorių kūrinių per radiją, televiziją, koncertų salėse. Ilgametis ir ryškiausias šio choro meno vadovas bei vyr. dirigentas buvo Lionginas Abarius, taip pat kolektyvui vadovavo Povilas Gylys, kiek trumpiau – Petras Vaičekonis ir Alfonsas Vildžiūnas.

LRT vaikų choras (1979–2010)

LRT vaikų choras – tai vienas iš radijo kolektyvų, sėkmingai gyvuojančių iki šių dienų, tiesa, jau ne kaip LRT dalis. 1979 m. jį įkūrė ir iki 1992 m. jam vadovavo choro dirigentas ir pedagogas Arvydas Girdzijauskas. „Pasiūlymas kurti vaikų chorą atėjo iš televizijos ir radijo komiteto, o tai inicijavo praeityje ganėtinai garsus dainininkas, tuo metu Muzikos redakcijos vyr. redaktorius Kostas Šilgalis, kuris vėliau ir rūpinosi tuo choru. Aš buvau bebaigiantis dirigavimo specialybę Lietuvos valstybinėje konservatorijoje. Televizija buvo autoritetas, tad nesunkiai surinkome dvi grupes: jaunesnių vaikų ir pagrindinę. Pradėjome dirbti. Skirtingais laikotarpiais dainavo 50–70 vaikų. Choro sukūrimo tikslas – plėsti lietuvišką repertuarą vaikams ir turtinti mūsų LRT fondus. Taigi mes ruošdavome programas įrašams, turėjome galimybę įsigyti naujų lietuvių kompozitorių kūrinių. Pagrindinis darbas vyko įrašų studijoje. 2–3 kartus per metus vaikai patekdavo ir į ekranus, rengdavome ir muzikines laidas. Užsakydavome ir stambių formų kūrinių. Iš tiesų, choras paliko ryškų pėdsaką vaikų chorinio dainavimo istorijoje“, – veiklos chore metus prisiminė A. Girdzijauskas.

Nuo 1992 m. choro vadove tapo žymi chorvedė Regina Maleckaitė, chorui vadovaujanti iki šiol. Deja, 2010 m. LRT buvo nutarta atsisakyti ir vaikų choro. Tik atsidavusių vadovų ir vaikų tėvų pastangomis choras išliko ir tapo Vilniaus kultūros centro kolektyvu. „Kodėl pavadinime išliko LRT vaikų choras? Greičiausiai taip nutiko dėl kelių priežasčių. Kolektyvas tuo metu jau buvo gerai žinomas ir Lietuvoje, ir užsienyje. Noras išsaugoti vardą galbūt susijęs su veiklos ir darbo stiliaus tęstinumu. Juk liko tie patys vadovai, ta pati darbo kryptis, iki šiol besiremianti lietuviška muzika. Be to, televizija leido naudotis patalpomis, ryšys buvo išlaikytas“, – sakė A. Girdzijauskas.

Anot pašnekovo, kolektyvams buvo liūdna dėl nutraukto finansavimo, bet LRT, matyt, labiau apsimokėjo įrašams kolektyvus samdyti, o ne patiems juos išlaikyti. „Noras turėti savo kolektyvus veikiausiai buvo propagandinės sistemos dalis. Ir nors mes tai propagandai per daug netarnavome, sistema skyrė daug dėmesio kolektyvams ir muzikai. Matyt, norėta viską turėti savo rankose ir kontroliuoti. Tačiau tiek kolektyvams, tiek ir jų vadovams LRT buvo atrama, saugumas, prestižas, bet tokias reformas suprasti irgi galima“, – įžvalgomis dalijosi pašnekovas.

Džiugiausia, kad LRT vaikų choras, išgyvenęs visas permainas, gyvuoja ir toliau: dalyvauja konkursuose, festivaliuose, koncertuoja, garsina savo vardą ir propaguoja vaikų chorinį dainavimą.



Projektą „Radijas kalba Lietuvai ir pasauliui“ iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Metinė paramos suma 8000 Eur.]]> https://www.savaite.lt/idomybes/tikrosistorijos/24013-eduardas-kaniava-sekmingo-gyvenimo-recepto-niekada-neturejau.html https://www.savaite.lt/idomybes/tikrosistorijos/24013-eduardas-kaniava-sekmingo-gyvenimo-recepto-niekada-neturejau.html 24013 Wed, 01 Jul 2026 08:53:08 +0300 native-yes

Kaip ir toje dainoje, laiko nepasuksi atgal, nes jis – visagalis. Kiekvienas pragyventas etapas žmogui reikšmingas ir svarbus. Apie tai kalbėjomės su 89-ąjį gimtadienį švęsiančiu legendiniu operos solistu, muzikos pedagogu, profesoriumi Eduardu Kaniava



Giedrė MILKEVIČIŪTĖ

– Maestro, kaip jaučiatės akistatoje su laiku?

– Manau, kad žmogui, sulaukusiam mano amžiaus, protingiausia yra nekreipti dėmesio į jokius skaičius, o apie senatvę ir jos problemas kalbėti nesinori. Sulaukti senatvės nėra labai didelis džiaugsmas. Apie mano, operos solisto, praeitį, pasiekimus scenoje, tebeliudija teatrų archyvai.
Aš nesu iš tų, kuris kartkartėmis žvelgia į gyvenimo fotografijas, liudijančias apie įvairius įvertinimus, susitikimus ir išsiskyrimus. Labiausiai džiugina nuotraukos, kuriose mes kartu su Barbora. Beje, ji prieš kelerius metus sutvarkė ir atidavė saugoti gausybę nuotraukų, kitokių su mano karjera susijusių relikvijų į saugią vietą sostinėje. (Barbora Abromavičiūtė-Kaniavienė – antroji solisto žmona. Ji ilgą laiką vaidino Lietuvos televizijos teatre, vedė laidą „Pas Barborą“. Pora susituokė prieš 58 metus – aut. past.).

– Daugelyje interviu esate minėjęs, kad jūsų gyvenime buvo ir netikėtų posūkių, kuriuos lėmė likimas.

– Tai tiesa, ir beveik visi tie staigūs posūkiai buvo sėkmingi ne dėl to, kad aš taip planavau ar atkakliai siekiau, bet taip jau buvo lemta iš aukščiau. Galbūt dėl to man tokia svarbi daina, kurią atlikdavome su mano studentu Deiviu (Deividu Norvilu). „Tu, kuris aukštai“.

– Gimėte Klaipėdoje, vėliau su tėvais persikėlėte į Kauną. Norėjote stoti į Medicinos institutą, bet, pabijojęs didelio konkurso, pasirinkote studijas Veterinarijos akademijoje ir čia atėjote į chorą. Jūsų gražus balsas neliko nepastebėtas. Lemtingą gyvenimo posūkį lėmė netikėtas susitikimas su Lietuvos operos legenda Kipru Petrausku. Priminkite, kaip tai atsitiko?

– Tais metais kartu su choru nuvykome į sostinę, kur Lietuvos valstybinėje filharmonijoje (dabar – Lietuvos nacionalinė filharmonija) vyko saviveiklos kolektyvų ir atlikėjų koncertas. Man teko dainuoti solo kompozitoriaus Jono Švedo dainą „Baltos gėlės“. Žinoma, jaudinausi, nes tarp klausytojų buvo ir legendinis maestro Kipras Petrauskas, kuriam visada rūpėjo solistų pamaina. Per pertrauką jis pagyrė mano dainavimą, o po koncerto pakvietė pas jį užeiti. Pamenu šmaikščią maestro pastabą: „Tau reikia dainuoti publikai, o ne paskui karvių uodegas vaikščioti! Ateik į Konservatoriją ir būsi mano mokinys“. Kai įstojau į Valstybinę konservatoriją (dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademija), K. Petrausko globon nebuvo įmanoma pakliūti. Mano studijų vadovu tapo žinomas to meto dainininkas, režisierius ir pedagogas Petras Oleka.

– Buvote vos 21-erių, kai dar studijuodamas debiutavote Lietuvos valstybiniame akademiniame operos ir baleto teatre (dabar – Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras (LNOBT). Pirmasis Jūsų vaidmuo – Figaras Džoakino Rosinio operoje „Sevilijos kirpėjas“. Vėliau – baritono vaidmenys žymiausiose klasikos operose „Karmen“, „Traviata“, „Otelas“, „Rigoletas“ ir kitose. Kurie iš daugybės vaidmenų jūsų labiausiai mėgstami?

– Nelengvas klausimas, nes kiekvienas iš dainuotų operų personažų man buvo svarbus, kiekvienam įkūnijimui kruopščiai ruošdavausi, daug repetuodavau. Juk labai svarbu, kad balsas neapviltų, o ir personažo charakteriui įkūnyti skyriau ne mažiau dėmesio. Persikūnijimo magija – visada šalia.
Vis dėlto per visą mano karjerą daugiausiai emocinių jėgų pareikalavo Rigoletas Džuzepės Verdžio operoje. Jis lydėjo per visą artisto gyvenimą. Šį vaidmenį esu ruošęs ir dainavęs Havanos teatre Kuboje ir daugybėje kitų užsienio šalių teatrų. Rigoletas jaudino savo istorija, ryškiomis emocijomis, arijomis.

Vaidmuo vydavo vaidmenį, teko dainuoti ne tik Lietuvos teatrų scenose, bet ir užsienio gastrolėse. Šiandien tas darbų scenoje kaleidoskopas kartais atgimsta sapnuose.

– Rodos, jau bus du dešimtmečiai, kai su žmona gyvenate Palangoje.

– Buvo metas, kai iš čia važinėdavau dėstyti į Klaipėdos universiteto Menų fakulteto Dainavimo katedroje, turėjau pareigų ir uostamiesčio muzikiniame teatre, kuriame buvau Meno tarybos pirmininku. Bet metai bėga, gyvenimas keičiasi… Jau beveik esu ir užmiršęs, kad buvau ir tebesu dainininkas. Dėl to vėlgi kaltas tas nesustabdomai bėgantis laikas, kuris veikia ir kūną, ir turėtą energiją bei pomėgius.

Kartais praeiviai sustabdo mane, vaikštinėjantį po Birutės parką ar pajūriu. Kalbina. Sako, prisimena ne tik iš vaidmenų operose, bet ir iš koncertų, televizijos ekranų, kai nuolat skambėdavo populiarioji giesmė „Tu, kuris aukštai“… Beje, su Deiviu esame įrašę dvi kompaktines plokšteles – šią ir „Ave Maria“.

– Koks kūrybinis sprendimas jūsų ilgametėje karjeroje buvo pats drąsiausias?

– Aš visada tikėjau ir tikiu savo likimo žvaigžde. Niekuomet nieko neplanuodavau iš anksto, tačiau tarytum nelauktai įvykdavo tai, ko trokšdavau. Dažniausiai problemos sprendimas ateidavo tarytum savaime. Ir viskas išsipildydavo palankiai.



– Vilnius ilgus metus buvo jūsų didžiųjų pasiekimų centras. LNOBT puikiai klostėsi jūsų karjera, tapote ir tuometės Lietuvos konservatorijos dėstytoju, profesoriumi, buvote ir Dainavimo katedros vedėju. Paskui – pasiūlymas dirbti Klaipėdos universiteto Menų fakultete. Galbūt tai – jus lydinti likimo žvaigždė?

– Taip man buvo lemta. Visos aplinkybės susiklostė, kad sugrįžau į pajūrį, kuris nuo seno mane traukė, nes esu gimęs Klaipėdoje. Vėliau mano tėvai dėl susiklosčiusių istorinių aplinkybių išvažiavo į Šiaulius, paskui atsikraustė į Kauną. Šis miestas mano gyvenime reikšmingas tuo, kad tada, kai baigiau vidurinę mokyklą (dabar „Aušros“ gimnazija – aut. past.), prasidėjo mano nepaprasta kelionė į profesiją, apie kurią jau pasakojau.

O mano tėvai iš Kauno grįžo į Palangą, kur pasistatė dviejų aukštų namą ir ilgai jame gyveno. Kai mano gimdytojai išėjo anapus, likimas lėmė su Barbora atsikraustyti į šį namą, kurį gerokai atnaujinome pagal savo skonį. Barbora mėgsta gėles, augina orchidėjas, o dėl interjero, paveikslų ir kitų detalių nesiginčijame.

Tuo pačiu metu dėstyti Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (LMTA) bei Klaipėdos universiteto Menų fakultete nebuvo lengva. Automobiliu važinėdavau į paskaitas Vilniuje. Tos ilgos kelionės man net patikdavo, nes galėjau klausytis mėgstamos muzikos. Atstumų nebijojau, vis dėlto tos kelionės tapo varginančios ir neteko prasmės, tad darbo LMTA teko atsisakyti. Prie vairo senokai nebesėdu, automobilio nebeturiu ir nebenoriu.

– Maestro, kad jūsų likimo žvaigždė atvedė į operos pasaulį nestebina, nes jūsų biografijoje randame, kad ir jūsų tėveliai buvo muzikalūs.

– Mano tėveliai Stasys ir Elena Kaniavos buvo susiję su muzika. Tėvas grojo trombonu bei kitais pučiamaisiais, dirbo ir Klaipėdos muzikinio teatro orkestre, o mama turėjo puikų balsą ir, jeigu aplinkybės būtų susiklosčiusios palankiai, galėjo tapti gera dainininke. Mamos brolis Juozas Palubinskas buvo aktorius, tad mano polinkis į vaidybą tikriausiai iš jo.

– Muzikologai yra ne kartą minėję, kad jūsų balsas yra ypatingo tembro, kad jį galima atskirti iš kitų įvairiu metu dainavusių baritonų.

– Niekada į sceną ar į užsiėmimus su studentais neišeidavau iš ryto gerą valandą neprasidainavęs. Beje, nuo tų mano balso pratimų kentėdavo kaimynai. Dabar jau kelerius metus to nedarau, nes vėliau keliuosi, po truputį nustojau traukti tas ryto treles. Beje, labiausiai mano prasidainavimų pasigenda Barbora.

– Buvote ne tik žinomas operos solistas, bet ir populiarių dainų atlikėjas. O Klaipėdos universiteto Menų fakultete išugdėte visą būrį žinomų dainininkų. Kas iš jų pastaruoju metu jus džiugina?

– Išskirtinio balso baritonas Mindaugas Rojus, sėkmingai dirbantis Klaipėdos muzikiniame teatre. LNOBT vienas geriausių solistų yra mano studentas Steponas Zonys, taip pat daugelyje tarptautinių vokalistų konkursų pasižymėjęs Deividas Staponkus. O ką jau kalbėti apie populiarųjį Deividą Norvilą. Klaipėdos Menų fakultete mano studentės buvo ir merginos, viena iš jų – Loreta Ramelienė.

Savo studentams nuolat sakydavau, kad operos solisto priedermė reikalauja užmiršti scenoje viską, kas trukdo dainuoti. Jauniems žmonėms taip pat primindavau, kad esant blogam orui bent jau užsirištų šaliką, o balsą – patį brangiausią muzikos instrumentą – nuolat tobulintų.

– Kartu su legendiniu operos solistu Virgilijumi Noreika ir kolega Vladimiru Prudnikovu buvote susibūrę į populiarųjį trio „Trys tigrai“. Ar džiugina tai, kad jaunesnioji karta bando sekti jūsų pavyzdžiu?

– Be abejo. Džiugu, kad solistai suburia nedidelius ansamblius, populiarina gerą muziką.

– Jūsų gyvenimas labai turiningas, kupinas posūkių, įspūdžių, susijusių ne tik su muzika. Tarp daugybės šiandien išleidžiamų knygų pasigendame knygos apie jus.

– Esu senokai išleidęs nedidelę knygelę, kuri buvo pavadinta „Dainavimas – toks mano amatas“. Turėčiau daug ką papasakoti, jeigu kas sumanytų parašyti naują.

– Jūsų su Barbora duetas – gražus šeimos pavyzdys, kurio pamatas – santarvė, elegancija, muzikinių ir galbūt kulinarinių skonių suderinamumas.

– Tai, kad mes su Barbora susitikome, taip pat yra Dievo dovana. Meilė gimė iš pirmo žvilgsnio, kai beveik prieš 60 metų atsitiktinai susitikome viename draugų vakarėlyje. Mūsų ilgo ir darnaus gyvenimo pamatas yra būtent draugystė.

– Barbora yra sakiusi, kad dažniausiai esate geros nuotaikos, stengiatės neužkrauti nei jai, nei kitiems nesėkmių ar rūpesčių. Koks jūsų energijos, ir geros nuotaikos receptas?

– Tokio recepto neturiu ir niekada neturėjau. Ir bendraudamas su kolegomis teatre, ir su savo sūnumis: Andriumi, iš pirmos santuokos, ir Edvardu, mudviejų su Barbora vaiku, taip pat su jau užaugusiais anūkais, stengdavausi išlaikyti vidinę ramybę. O gyvenimas su Barbora – ypatingas. Ji mėgsta sakyti, kad aš esu jos karalius, o ji – karalienė. Ir dar priduria, kad mano taktiškumas, tolerancija ir didžiulis darbštumas yra Dievo dovana.

– Jeigu tuos jūsų turiningo gyvenimo (ne tik muzikine, bet ir šeimos laimės prasme) metus apibūdintumėte operos arija ar daina, kokia ji būtų?

– Yra tokia kompozitoriaus Benjamino Gorbulskio daina „Einu su tavim susitikti“, kurioje skamba gražūs žodžiai: „Tu ir mano kalnas, ir pakalnė…“

– Artėja vasara, tad jūsų namai Palangoje tikrai prisipildys šurmulio.

– Su draugais dažniausiai pasimatome vasarą, tačiau ir žiemą, ir rudenį, ir pavasarį apsilanko mums mieli žmonės, artimiausi mūsų bičiuliai. Gal galėjo būti kitaip, bet su sūnumis bendraujame daugiausia telefonu, labai artimų susitikimų neturime…

– Papasakokite apie Andrių ir Edvardą.

– Andrius Kaniava – žinomas artistas ir bardas, neseniai šventė 60-metį. Į vieną savo bardišką pasirodymą Andrius buvo įtraukęs ir mane. Edvardas, mūsų su Barbora sūnus, yra tarsi iš kitos operos. Jis baigė technikos vadybą, nors ir turėjo gabumų aktorystei. Su anūkais taip pat bendraujame nedaug, nes esame kito pasaulio, kito laikmečio, o ne interneto žmonės.

– Kaip šiandien suprantate sąvoką „laimingas gyvenimas“?

– Mano didžiausia gyvenimo laimė – tai, jog mus su Barbora suvedė likimas. Pragyvenome laimingai 58 metus ir, tikiuosi, dar ilgai gyvensime.



Projektą „Tie, kuriais sekame“ iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Metinė paramos suma 15000 Eur.]]> https://www.savaite.lt/idomybes/tikrosistorijos/24002-perimtas-balsas-lietuvos-radijas-okupaciju-metais.html https://www.savaite.lt/idomybes/tikrosistorijos/24002-perimtas-balsas-lietuvos-radijas-okupaciju-metais.html 24002 Tue, 30 Jun 2026 10:36:26 +0300 native-yes

Tarpukariu pirmą kartą prabilęs Lietuvos radijas kaip laisvos valstybės balsas skambėjo vos keturiolika metų. 1940-aisiais jį perėmė okupacinė valdžia, ir eteris greitai tapo vienu svarbiausių propagandos įrankių. Iki pat Sąjūdžio priešaušrio radijo bangomis keliavo ne tik žinios ir muzika, bet ir nuolatinis bandymas veikti žmonių mintis.



Ramutė ŠULČIENĖ

„Sovietinė valdžia puikiai suprato, kad radijas nėra tik techninė priemonė. Tai buvo būdas kasdien kalbėti žmonėms į namus, formuoti jų nuotaikas, aiškinti, kas yra „teisinga“, ką reikia galvoti ir kuo tikėti“, – sako Vilniaus universiteto Žurnalistikos ir medijų tyrimų centro docentė dr. Rūta Kupetytė.
Pirmieji pokyčiai prasidėjo sovietams vos okupavus Lietuvą. Iš eterio greitai dingo nepriklausomos valstybės ženklai – uždrausta programas pradėti „Malda už Tėvynę“, nebeskambėjo Lietuvos himnas, nutrūko mišių transliacijos iš Kauno arkikatedros bazilikos. Buvo pakeista ir senoji radijo vadovybė. Kitaip tariant, radijuje nebeliko nieko, kas priminė nepriklausomą Lietuvos valstybę.

Doc. dr. R. Kupetytės teigimu, sovietai puikiai suvokė radijo galią, todėl darbuotojų skaičius jau pirmaisiais okupacijos metais buvo padidintas kone penkis kartus, o transliacijų apimtis išaugo dvigubai. „Neseniai į mano rankas pateko labai iškalbingas šaltinis – laikraščio „Komjaunimo tiesa“ iškarpa, kurioje jaunuoliai kviečiami tapti radijo pranešėjais. Ten rašoma, kad radijo pranešėjas turi būti ne tik „žodžio menininkas“, bet ir „ugningas bolševikiškas propagandistas, agitatorius“. Tai labai tiksliai atspindi, kaip sovietinė sistema suvokė radijo žmogų“, – sako mokslininkė.

Tarp dviejų sistemų

1941 m. sovietinę okupaciją Lietuvoje pakeitė nacistinė Vokietijos valdžia. Per abi okupacijas radijas prarado laisvą balsą ir tapo valdžios kontroliuojama medija, tačiau sovietų ir nacių požiūris į jį šiek tiek skyrėsi. Nacių okupacijos metais radijas pirmiausia buvo informacijos ir administracinės kontrolės priemonė – įvesta cenzūra, transliuotos Trečiojo Reicho žinios, tačiau kultūriniam turiniui palikta daugiau erdvės.

Sovietų valdžia radiją suvokė ne tik kaip informacijos kanalą, bet ir kaip visuomenės formavimo įrankį. Keitėsi ne vien turinys, bet ir pati radijo samprata: jis turėjo ugdyti lojalų sovietinį žmogų. Kaip teigia doc. dr. R. Kupetytė, 1940 m. dar mėginta iš dalies kliautis iki okupacijos dirbusiais čia darbuotojais, tačiau po antrosios sovietinės okupacijos radijas jau buvo kuriamas kaip visiškai naujas sovietinis projektas pagal Maskvos analogą.

„Iš archyvinių šaltinių tyrėjų surinkta medžiaga rodo, kad 1944 m. radiofoną vėl perėmus sovietams, skubiai ieškota lojalių darbuotojų – į darbą priimta kaimo mokytojų, vyresniųjų klasių gimnazistų, žmonių be radijo patirties, tačiau tinkamų naujai sistemai, – pokyčius apžvelgia doc. dr. R. Kupetytė. – Iš pradžių eteryje dominavo tiesmuka propaganda, pavyzdžiui, tokios laidos kaip „Į pagalbą agitatoriui ir propagandistui“, „Profsąjungų gyvenimas“, „Tarybų Sąjungos žemės ūkis“, retransliuotos Maskvos programos, skaitomi „Tiesos“ redakciniai straipsniai.

Ilgainiui sovietai suprato, kad vien agitacijos neužtenka – klausytojus reikia ne tik auklėti, bet ir sudominti. Todėl daugiau dėmesio imta skirti kokybei ir pateikimo formai. Kalbėta, kad kai kurie pranešėjai daro per daug klaidų, kalba neišraiškingai, nepakankamai pasirengia. Ieškota įdomesnių, linksmesnių vedėjų muzikinei programai pristatyti. Tuo metu atsirado populiaresnių pramoginių laidų, pavyzdžiui, „Linksmasis subatvakaris“.“

Sekmadienio programa pagal Maskvą

Turinio įvairovė nereiškė, kad propaganda traukėsi iš eterio – veikiau ji vis labiau pynėsi su muzika, kultūra ir kasdieniu gyvenimu.

„1956 m. savaitraštyje „Kalba Vilnius“ paskelbta sekmadienio radijo programa labai gerai parodo to meto eterio logiką“, – sako doc. dr. R. Kupetytė. Programa prasidėdavo šeštą ryto transliacija iš Maskvos. Vėliau skambėdavo žinios, TSRS valstybinio simfoninio orkestro atliekami kūriniai, lietuvių liaudies muzikos koncertas, „Tiesos“ ir „Komjaunimo tiesos“ laikraščių apžvalgos, tarybinių autorių dainos, skelbimai, valandėlė vaikams, laida žemės ūkio darbuotojams, lietuviškos muzikos koncertas, savaitės įvykių apžvalga. Naktį vėl buvo retransliuojama programa iš Maskvos.



„Tai labai iškalbingas derinys – propaganda, žinios, sovietinė spauda, žemės ūkio tematika, bet kartu ir lietuvių liaudies muzika, vaikų laidos, kultūra. Kitaip tariant, propaganda ir kultūrinis turinys buvo nuolat persipynę. Svarbią vietą užėmė ir ateistinė propaganda“, – dėsto mokslininkė.

(Ne)matoma kontrolės sistema

Ar radijuje vis dėlto liko bent minimalių „pilkųjų zonų“, leidusių darbuotojams išsaugoti savarankiškumą? Pasak doc. dr. R. Kupetytės, tokios erdvės egzistavo, tačiau buvo labai ribotos.

„Kontrolės mechanizmas buvo milžiniškas. Pirmosios sovietinės okupacijos metais nė viena laida neišeidavo be palaiminimo, laidų ir net dainų tekstai būdavo verčiami į rusų kalbą ir siunčiami tikrinti į Maskvą“, – atskleidžia mokslininkė. Po antrosios sovietinės okupacijos kontrolė dar labiau sustiprėjo: 1948 m., išskyrus tam tikras išimtis, neliko tiesioginio eterio, o kiekvienos laidos tekstą iš anksto perskaitydavo „Glavlito“ darbuotojai.

Tačiau, kaip rodo doc. dr. R. Kupetytės tyrimai ir pokalbiai su buvusiais radijo darbuotojais, cenzūra neapsiribojo vien oficialiomis institucijomis. Veikė visas daugiapakopis kontrolės mechanizmas – planavimo sistema, redaktorių priežiūra, techninės perklausos, savicenzūra. „Paradoksalu, bet dažnai stipriausia grandis buvo ne oficiali cenzūra, o savicenzūra“, – pažymi pašnekovė. Žmonės ilgainiui taip gerai perprato sistemos taisykles, kad dažnai patys iš anksto žinojo, kokių temų vengti, kokius žodžius pasirinkti ir ko geriau neminėti.

Pasak pašnekovės, kai kurie darbuotojai daugiau laisvės mėgino ieškoti kultūros, muzikos ar literatūros laidose. Tačiau ir šios erdvės nebuvo visiškai neutralios. Sovietinė propaganda turėjo leistinus ir draudžiamus autorius, kruopščiai atrinktą muziką ir puikiai suprato, kad lietuviška kultūra padeda pritraukti klausytojų. Klausydamasis lietuviškos muzikos ar kultūrinių laidų žmogus kartu priimdavo ir greta skambėjusias propagandines žinutes.

Privalomas fonas kiekviename bute

1957 m. Lietuvoje pradėjus veikti televizijai, gyventojus jau pasiekė trys pagrindinės medijos – spauda, radijas ir televizija. Tačiau, pasak doc. dr. R. Kupetytės, svarbiausia kasdienybės medija ir toliau išliko radijas.

„Televizija buvo nauja ir labai patraukli, tačiau jos sklaida pradžioje buvo ribota – ne visi turėjo televizorius, ne visur buvo geras signalas. O radijas jau buvo tapęs kasdienybės dalimi. Antrosios sovietinės okupacijos metais Lietuvoje intensyviai vyko radiofikacija. Sparčiai diegti vadinamieji radijo taškai – laidiniai garsiakalbiai butuose, įstaigose, kolūkiuose. Žmogus galėjo radiją tik įjungti arba išjungti, tačiau negalėjo pasirinkti kitos stoties. Tie, kurie turėjo įprastą radijo imtuvą, teoriškai galėjo klausytis ir kitų stočių, o radijo taškų klausytojai gaudavo iš anksto parengtą propagandinį paketą. Tai buvo labai patogi kontrolės priemonė“, – pabrėžia docentė.

Remiantis tuomečio Radijo ir televizijos komiteto pirmininko Jono Januičio atsiminimais, nors radiofikacija ne visur vyko vienodai sparčiai, jos mastai buvo didžiuliai. 1946 m. Lietuvoje buvo apie 14 tūkst. laidinio radijo abonentų, o devintojo dešimtmečio pradžioje – jau daugiau nei 300 tūkst. Naujai statomuose daugiabučiuose radijo taškai įrengti privalomai. Per juos transliuotos Lietuvos radijo programos ir „Majak“ iš Maskvos. Pasak mokslininkės, būtent todėl radijas sovietmečiu tapo tokia veiksminga medija – jis žmogų lydėjo nuolat: dirbant, gaminant maistą, būnant namuose.

Traškantys laisvės balsai

Sovietmečiu, kai viešojoje erdvėje dominavo cenzūra ir propaganda, daugybei žmonių langu į kitą pasaulį tapo Vakarų radijo transliacijos. Klausytojai gaudė lietuviškas „Amerikos balso“ ir Vatikano radijo laidas, o kiek vėliau – ir Laisvosios Europos radijo bei Laisvės radijo transliacijas. Taip pat skambėjo Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto transliacijos iš Ispanijos. Pirmąją žinių laidą lietuvių kalba Vatikano radijas ištransliavo dar 1940 m., o „Amerikos balsas“ lietuviškai prabilo 1951 m. Vasario 16-ąją.



Manoma, kad „Amerikos balso“ klausydavosi apie trečdalis suaugusių Lietuvos gyventojų, o lietuviai buvo vieni aktyviausių Vakarų radijo klausytojų visoje SSRS. Iki septintojo dešimtmečio pabaigos, kai pradėtos Laisvosios Europos radijo laidos lietuvių kalba, „Amerikos balsas“ buvo kone vienintelė lietuviškai transliavusi alternatyva sovietiniam eteriui.

„Man labai patinka vienoje knygoje perskaityta mintis, kad tarp JAV ir Sovietų Sąjungos vyko Šaltasis karas, bet radijo bangomis vyko „karštasis karas“, – vaizdžiai palygina doc. dr. R. Kupetytė. – Tokios stotys kaip „Amerikos balsas“ ar Laisvosios Europos radijas daugeliui tapo alternatyvios informacijos šaltiniu ir dideliu galvos skausmu sovietams. Nuo 1948 m. pradėtas intensyvus Vakarų radijo stočių slopinimas – Lietuvoje veikė penkios trukdymo stotys. Klausytojai girdėdavo urzgimą, nemalonius garsus, neleidžiančius suprasti, kas sakoma eteryje. Kai kada trukdymas būdavo selektyvus – stiprinamas tada, kai eteryje pasigirsdavo itin kritiški pasisakymai apie sovietinį režimą. Trukdžiai Lietuvoje baigėsi tik 1988 m.“

Pasak pašnekovės, mažiau žinomas faktas, kad informacinė kova vyko ne tik iš Vakarų į Sovietų Sąjungą, bet ir priešinga kryptimi. Prie to prisidėjo ir Lietuvos radijas, kuris transliavo laidas išeivijos lietuviams JAV. Išeiviai šias transliacijas neoficialiai vadino Vilniaus radiju.

Klausytojų paieškos Vakaruose

Doc. dr. R. Kupetytė pabrėžia, kad Vilniaus radijas nebuvo atskiras Lietuvos projektas: didžioji dalis Sovietų Sąjungos propagandos užsieniui buvo kuriama Maskvoje, tačiau prie jos prisidėjo ir daugelis sovietinių respublikų. Lietuvos SSR (kaip ir Rusijos TFSR, Ukrainos SSR, Armėnijos SSR bei Uzbekijos SSR) išsiskyrė tuo, kad laidos buvo transliuojamos ne tik lietuvių, bet ir anglų kalba. Taip bandyta pasiekti tiek gimtosios kalbos nebemokančią išeiviją, tiek platesnę užsienio auditoriją.

„Maskvoje buvo koordinuojama bendra ideologinė kryptis, tačiau sovietinės respublikos propagandai turėjo suteikti „vietinį“, tautinį veidą. Lietuvos radijas laidas užsienio lietuviams pradėjo transliuoti dar 1946 m. lietuvių kalba, o nuo 1965 m. atsirado ir laidų anglų kalba. Nors Vilniaus radijas buvo sistemos dalis, jo santykis su Maskva ne visada buvo visiškai mechaniškas. Kai kurie buvę darbuotojai prisimena, kad ypač anglų kalbos laidose atsirasdavo daugiau kultūros, muzikos, istorijos, net religinės tematikos. Beje, ir patys sovietai suprato, kad šios laidos negali būti tokios pat, kaip skirtos vidinei Lietuvos auditorijai, todėl leido daugiau, skyrėsi jų žodynas“, – aiškina pašnekovė.

Kad JAV lietuviai galėtų klausytis šių laidų, jie turėjo įsigyti specialius trumpųjų bangų radijo imtuvus. Labai įdomu ir tai, kad JAV lietuvių išeivija nebuvo pasyvi klausytoja. Ji ne tik klausėsi Vilniaus radijo, bet ir sistemingai analizavo jo turinį. Pavyzdžiui, JAV leidžiamas laikraštis „Draugas“ vieną laidą apie tariamą religijos laisvę Lietuvoje apibūdino kaip „eilinį komunistų melą“.

Laisvės ženklai

Pasak doc. dr. R. Kupetytės, radijo turinys pradėjo laisvėti dar iki Sąjūdžio, tačiau šis procesas nebuvo staigus. Iki pat 1985 m. radijas tebebuvo griežtai kontroliuojamas ideologinis aparatas, tačiau daugelis radijo darbuotojų jau geriau perprato sistemos taisykles, nei patys tikėjo ideologija. Vienas docentės tyrimo dalyvių tą laiką apibūdino taip: „Nu, dirbi, atidirbi, algą moka.“

„Po 1987 m. sistema pradėjo silpnėti iš vidaus. Cenzūra niekur nedingo, tačiau kontrolė darėsi vis labiau formali. Kai kurie darbuotojai prisimena, kad kartais tiesiog paprašydavo „Glavlito“ antspaudo ant tuščio aplanko, nors laida dar net nebūdavo parengta. Iki „Perestroikos“ stipriausia grandis buvo savicenzūra, o po 1987 m. būtent ji pradėjo silpnėti – žmonės vis dažniau bandė testuoti ribas.

Vienu svarbiausių lūžių tapo tiesioginio eterio grįžimas. 1987 m. pradėta transliuoti laida „Klausiate. Atsakome“. Klausytojai net skambindavo į radiją pasitikrinti, ar eteris tikrai tiesioginis“, – šypsosi mokslininkė.

Vis dėlto, kaip pabrėžia pašnekovė, radijo viduje nuotaikos buvo skirtingos – vieni drąsėjo greičiau, kiti laukė, o dalis vis dar bijojo, kad sistema gali grįžti prie ankstesnio griežtumo.

Ilgainiui radijas tapo ne tik pokyčių atspindžiu, bet ir aktyviu jų dalyviu. Vienu pirmųjų ženklų laikomas 1988 m. Vasario 16-osios išvakarėse pro Radijo ir televizijos komiteto langą iškelta trispalvė. Tais pačiais metais radijuje susikūrė Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio rėmimo grupė, netrukus pradėtos transliacijos iš mitingų.

„Per Baltijos kelią Lietuvos radijas atliko itin svarbų vaidmenį – padėjo koordinuoti žmonių judėjimą, pranešinėjo, kur ir kada rinktis. Tuo metu piką pasiekė ir Lietuvos radijo transliacijos užsienio lietuviams. JAV gyvenę lietuviai jų klausėsi itin intensyviai, nes tai buvo vienas greičiausių būdų sužinoti, kas vyksta Lietuvoje. Išeivija stengėsi palaikyti radijo žurnalistus kuo galėdama – į Lietuvą siuntė ne tik dolerius, bet ir razinas ar net kojines“, – apie bundančios laisvės atmosferą radijuje kalba doc. dr. R. Kupetytė.



Projektą „Radijas kalba Lietuvai ir pasauliui“ iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Metinė paramos suma 8000 Eur.]]> https://www.savaite.lt/idomybes/tikrosistorijos/23897-keturis-vaikus-globojanti-audrone-su-vyru-kvietimas-suteikti-vaikams-namus-buvo-lyg-zenklas.html https://www.savaite.lt/idomybes/tikrosistorijos/23897-keturis-vaikus-globojanti-audrone-su-vyru-kvietimas-suteikti-vaikams-namus-buvo-lyg-zenklas.html 23897 Mon, 15 Jun 2026 11:01:09 +0300 native-yes

„Prieš septynerius metus išgirdę per televiziją kvietimą tapti globėjais su žinute „Tu gali suteikti vaikams namus“, su vyru pagalvojome, kad čia mums skirta. Minčiai subręsti reikėjo vienerių metų“, – pasakoja Skuodo rajone Daukšių kaime gyvenanti Audronė Būtienė. Jos šeimoje šiuo metu auga keturi tėvų globos netekę vaikai.

Likus savaitei iki birželio 22-28 dienomis visose Lietuvos savivaldybėse vyksiančios Vaikų globos savaitės, Vaiko teisių gynėjų Globos centrų tinklo projektas „Vaikai yra vaikai“ kviečia susipažinti su globėjais. Jie pasakoja apie pasirinkimą globoti, kaip jie atliepia tėvų globos netekusių vaikų emocinius poreikius, kokius vyraujančius mitus vis dar tenka paneigti ir ką jiems reiškia globa.

Pasukti globos keliu pasiūlė ir suaugę vaikai

A. Būtienė iki šiol prisimena tą lemtingą 2018 m. kalėdinį vakarą. Tuomet prie šventinio stalo buvo susirinkusi visa šeima – iš Norvegijos sugrįžęs vyras ir penki vaikai. Keturi iš jų jau kūrė savo gyvenimą savarankiškai, namuose buvo likęs tik jauniausias, 14-metis sūnus.

„Sėdėjome jaukiai kalėdinio vakaro metu ir vaikai sako, namai ištuštėję, trūksta šurmulio, gal judviem vertėtų pagalvoti apie globą. Vėliau tą vakarą pamatėme filmuotą kvietimą tapti globėjais. Tai buvo lyg ženklas“, – šypsosi globėja.

Vienerius metus Audronė su vyru jaukinosi globos mintį. Vyras užsibaigė visus darbus Norvegijoje ir grįžo gyventi į Lietuvą. Po metų jie kartu nuėjo į Skuodo socialinių paslaugų šeimai centro globos centrą. Išklausę globėjų ir įtėvių programos (GIMK) mokymus tapo budinčiais globotojais.

2020 m. į Audronės šeimą atkeliavo pirmasis tėvų globos netekęs vaikas – 17-metis paauglys. „Buvo nelengva, nežinojome, kas bus. Bet mano sūnus su atkeliavusiu vaikinu labai greitai rado bendrą kalbą. Prisimenu, kad tą dieną atvažiavęs jaunuolis net neturėjo kuo apsirengti, tad su vyru išvažiavome jam pirkti drabužių. Grįžę suradome apsikeitusiais telefono numeriais, sūnus Rokas surado globotiniui sportinę aprangą. Taip ir pradėjome gyventi“, – prisimena Audronė.

Po kurio laiko budinčių globotojų šeimoje apsigyveno ką tik gimusi ankstukė. Vos tik paleista po išrašymo iš ligoninės, globėjų šeimoje ji praleido šešias savaites.

Pastebi, kad namuose vaikai rimsta

Jau daugiau nei ketverius metus Audronė su vyru yra nuolatiniai globėjai – šiuo metu jų šeimoje gyvena 16-metis paauglys, 3 metų berniukas ir dvi – 5 ir 6 metų sesutės.

Paauglys pas globėjus gyvena jau ketveri metai. „Šaunus vaikinas, mokosi gimnazijoje, nuo pirmų metų yra šaulys, važiuoja į visas stovyklas. Žada po vidurinės mokyklos savanoriškai eiti į kariuomenę. Yra sportiškas, žaidžia krepšinį , dalyvauja rankos lenkimo varžybose. Žinoma, yra ir paauglystės iššūkių. Bet su savais vaikais išmokome, kol kyla didelis garas, reikia kažkur jį išleisti. Jeigu yra problema, ją išspręsti. Paaugliams viską reikia išbandyti, žinoti, bet tai įprasta, tik nereikia to labai sureikšminti“, – pasakoja globėja.

Dvi sesutės pas Audronę gyvena mažiau nei pusmetį, atvažiavo prieš Kalėdas. „Žinoma, buvo nelengva, kol pripratome vieni prie kitų, tačiau žaisdami, filmukus žiūrėdami, susidraugavome. Mergaitės labai gražiai sutaria su mažuoju, kuris gyvena pas mus jau pusantrų metų. O vyresnysis jiems lyg vyriausias brolis“, – pasakoja Audronė.

Pasak globėjos, akivaizdžiai pastebime, kaip anksčiau buvę neramūs vaikai vis labiau rimsta, smalsiai domisi pasauliu, viską nori žinoti, su manimi kartu tvarko gėlynus.

Nuo pat ankstyvo ryto zuja lyg bitės

Audronė pasakoja, kad gausioje šeimoje rytas prasideda šeštą valandą ryte. Pasak globėjos, visi zuja kaip bitės. Pirmiausia, mokyklai suruošiamos mergaitės, kurios palydimos iki namo pakelės, kur privažiuoja mokyklos autobusiukas. Po to mažojo eilė, kurį taip pat nuveža darželio autobusas. Paskutinysis po pusryčių maršrutiniu autobusu į mokyklą iškeliauja paauglys.

„Visus vaikus išleidus turime su vyru minutėlę laiko, aptariame dienos darbus. Aš lieku namų ruošoje, o vyras iškeliauja į darbą, jis savarankiškai užsiima santechnikos darbais“, – pasakoja Audronė.

Ji prisipažįsta, kad laisvalaikio nedaug, tačiau stengiasi kurti savas šeimos tradicijas. „Du sekmadienius per mėnesį skiriame išvykoms, kai šilta, mėgstame keliauti po Lietuvą ar artimas apylinkes. Paskutinį kartą apžiūrinėjome Plungę, ėjome pasivaikščioti po Oginskių dvarą, aplink Platelių ežerą. Gana dažnai nuvažiuojame iki Palangos, Šventosios, Karklės. Tradiciškai atostogaujame Ventspilyje, Latvijoje, ten turime pažįstamus, pas kuriuos apsistojame. Vaikai labai laukia išvykų ir atostogų“, – pasakoja Audronė.

Globoti – labai gera

Globėja prisipažįsta, kad savo sprendimo pasiryžti globai nesigaili ir bando draugų šeimas įkalbinti pasekti jų keliu.

„Svarstantiems globoti, atvirai pasakyčiau, kad nelaukti. Žmonės dažniausiai baiminasi, ar pavyks susikalbėti su vaiku. Tačiau nereikia bijoti, viskas gyja, vidiniai skausmai mažėja, patikėkite. Mes jaučiame kaip vaikai prigyja prie namų, keičiasi. Atvažiuoja pas mus ir šeimos, kurios svarsto apie globą, klausinėja. Smagu, kai žmonės patiki, kad gali vaikams suteikti namus. Manau, kad reikia priimti, mylėti ir atverti namų duris. Globoti – labai gera“, – sako Skuodo rajone gyvenanti Audronė.

Šiuo metu, remiantis 2026 m. gegužės mėnesio duomenimis, šeimos aplinkoje (pas budinčius ir nuolatinius globotojus, globėjus, šeimynose) auga 4633, o globos institucijoje (šeiminiuose namuose) – 938 vaikai. Lietuvoje šiuo metu yra 255 budintys ir 57 nuolatiniai globotojai, 56 šeimynos ir 3070 globėjų šeimų, kuriose auga tėvų globos netekę vaikai.

Pranešimas spaudai.]]> https://www.savaite.lt/idomybes/tikrosistorijos/23796-is-londono-grizusi-zemaite-odeta-pasirinko-globejos-kelia-visuomet-klausau-sirdies.html https://www.savaite.lt/idomybes/tikrosistorijos/23796-is-londono-grizusi-zemaite-odeta-pasirinko-globejos-kelia-visuomet-klausau-sirdies.html 23796 Tue, 02 Jun 2026 11:13:11 +0300 native-yes

„Rūpestis, meilė, šiluma, ramybė, supratimas, atjauta – daugybe žodžių galėčiau apibūdinti vaikų globą. Tačiau daug ką reikia daryti tyliai. Kūdikį priglausti, apkabinimų nemėgstančiam paaugliui galvą paglostyti ar per petį paplekšnoti ir parodyti, koks jis svarbus“, – sako Kuršėnuose gyvenanti Odeta Remeikienė, kuri šiuo metu globoja 17-metį paauglį bei iš šeiminių namų atkeliavusią nepilnametę merginą su dviejų mėnesių kūdikiu.

Likus trims savaitėms iki birželio 22-28 dienomis visose Lietuvos savivaldybėse vyksiančios Vaikų globos savaitės, Vaiko teisių gynėjų Globos centrų tinklo projektas „Vaikai yra vaikai“ kviečia susipažinti su globėjais ir išgirsti jų mintis apie pasirinkimą globoti, kaip jie atliepia tėvų globos netekusių vaikų emocinius poreikius, kokius vyraujančius mitus vis dar tenka paneigti ir ką jiems reiškia globa.

Geriausias sprendimas gyvenime

2010 m. Lietuvą palikusi Odeta su vyru, sūnumi ir dviem dukromis dešimtmetį savo gyvenimą kūrė Londone. Vyras siekė karjeros nekilnojamojo turto sektoriuje, ji – aukštosios mados srityje, vaikai mokėsi mokykloje. Tačiau pasaulį užklupusi Covid-19 pandemija paskatino moterį sugrįžti į gimtąjį kraštą.

„Vyras su sūnumi liko Londone, o aš kartu su dukromis nusprendžiau pasukti į gimtinę. Norėjosi, kad mergaitės geriau pramoktų lietuviškai ir pagyventų Lietuvoje, o mano mintyse buvo globa. Esu užsispyrusi žemaitė iš Telšių, visada darau, ką širdis kužda. O ji kaip niekad stipriai šaukė globoti. Mano dukros mane taip pat įkalbinėjo: „Mama, tu gi norėjai globoti, kada, jei ne dabar“, – prisimena 2020 m. Kuršėnuose apsigyvenusi moteris.

Po kelių mėnesių, išklausiusi Globėjų ir įtėvių rengimo programos (GIMK) mokymus, ji tapo budinčia globotoja, kurios namuose apsigyvendavo laikinai tėvų globos netekę vaikai. Po pusmečio – ji apsisprendė tapti nuolatine globėja trims 13, 15 ir 17 metų broliams.

„Namai dideli, tad vietos užteko visiems – ir mano dukroms, ir atkeliavusiems berniukams. Tai buvo geriausias sprendimas mano gyvenime. Vyriausias iš brolių jau gyvena savarankiškai, vidurinysis, neseniai 20-metį paminėjęs, dar kartu su mumis, kaip ir jaunesnysis jo broliukas. Su jais užmezgiau labai stiprų ryšį, vadinu savo vaikais ir be jų savo gyvenimo neįsivaizduoju“, – tvirtina Odeta.

Visuomet klauso širdies

Prieš porą mėnesių Odeta savo namus ir širdį atvėrė ir nepilnametei, vaikelio besilaukiančiai, globotinei iš šeiminių namų. Šiuo metu ji yra nuolatinė 16-metės globotoja ir budinti globotoja jos dviejų mėnesių kūdikiui.

„Globos specialistai ieškojo šeimos, kuri galėtų priglausti tiek merginą, tiek kūdikį. Turėjau patirties, nes laikinai pas mane jau gyveno nepilnametė su vaikais. Be to, su paaugliais man patinka bendrauti. Kaip visuomet, paklausiau širdies“, – sako moteris.

Pasak Odetos, su ką tik kūdikio sulaukusia mergina ji dar tik mezga ryšį, dalyvavo gimdyme ir dabar rūpinasi naujagimio priežiūra. „Žiūriu į tą dviejų mėnesių kūdikį ir dėkoju jam, kad mane pasirinko iš milijardo žmonių ir suteikia man tokią laimę“, – jautriai prisipažįsta globėja.

Svarbu – nelaikyti pykčio ir mokėti atleisti

Visuomet optimistiškai nusiteikusi Odeta prisipažįsta, kad tikrai ne viskas rožėmis klota. „Vaikų problemos man nėra svetimos, bet to nepaverčiu tragedija. Buvo, kad paaugliai bėgo iš mokyklos. Gali pykti, šaukti, o gali pasikalbėti apie šią problemą. Ką tu vaikui padarysi? Aš visuomet pradėdavau pokalbį apie tai, kad jis man labai svarbus ir kad kalbėsime ne apie jį, o apie nederamą poelgį. Vaikai išgirsdavo“, – apie bendravimo su vaikais metodus pasakoja globėja.

Pasak Odetos, labai svarbu – mokėti atleisti. „Nemoku pykti. Jeigu kažkas nutinka, sakau, dabar visi pabūname savo kambariuose, o aš einu pasivaikščioti su šuniuku. Nusiraminu, o tada jau einame kalbėtis. Jeigu buvome susipykę, kitą dieną atsikeli ir toliau gyveni, juk visur šeimose būna ir ginčų, ir džiaugsmo momentų“, – sako Odeta.

Ji reguliariai medituoja, eina pabėgioti, meldžiasi. „Galbūt malda man padeda nusiraminti ir sugrįžti į save, surasti žodžius kaip su vaikais kalbėti. Mes bejėgiai prieš tai, kas nutiko tėvų globos netekusių vaikų gyvenime. Galime priimti tai, kas yra, apglėbti tais nematomais sparnais, megzti ryšį ir auginti jų pasitikėjimą“, – neabejoja globėja.

Jeigu ne šeimos palaikymas, vargu, ar galėčiau duoti tiek meilės

Odeta jaučia besąlygišką vyro palaikymą, kurį aplanko Londone, kartu su ten gyvenančiu sūnumi. Sutuoktiniai kone kasdien bendrauja nuotoliu.

„Kai dėl ko nors dvejoju ar išgirstu iš aplinkinių klausimus, kam man to reikia, vyras man sako, ar tau, kada nors buvo svarbi kitų žmonių nuomonė. Jis mane padrąsina, kaip ir sūnus su dukromis, padeda ir suaugę globotiniai, už jų jaučiuosi kaip už mūro. Visi šeimos nariai įtraukti, čia ir yra stiprybė. Jeigu ne šeimos palaikymas, vargu, ar galėčiau duoti tiek meilės“, – sako Odeta.

Kuršėnuose gyvenančiai moteriai norėtųsi bent keliems vaikams suteikti galimybes geresniam ir lengvesniam gyvenimui. „Jeigu jums širdyje sukrebždėjo mintis, kad norite būti globėju, bandykite. Man pavyko – šie vaikai labai praturtino mano gyvenimą. Niekada nebebūsiu tokia, kokia buvau anksčiau“, – tikina globėja.

Balandžio duomenimis, šeimos aplinkoje (pas budinčius ir nuolatinius globotojus, globėjus, šeimynose) auga 4046, o globos institucijoje (šeiminiuose namuose) – 958 vaikai. Lietuvoje šiuo metu yra 255 budintys ir 54 nuolatiniai globotojai, 56 šeimynos ir 3096 globėjų šeimos, kuriose auga tėvų globos netekę vaikai.

Pranešimas spaudai.]]> https://www.savaite.lt/idomybes/tikrosistorijos/23712-tukstanciai-perkamu-akademiniu-darbu-griauna-pasitikejima-aukstuoju-mokslu.html https://www.savaite.lt/idomybes/tikrosistorijos/23712-tukstanciai-perkamu-akademiniu-darbu-griauna-pasitikejima-aukstuoju-mokslu.html 23712 Fri, 22 May 2026 07:01:00 +0300 native-yes

Lietuvos Respublikos akademinės etikos ir procedūrų kontrolieriaus tarnybos atlikta analizė ir studentų apklausa rodo, kad per metus pasiūlymų nusipirkti akademinius darbus gauna per 12 tūkstančių Lietuvos studentų. Reiškinys jau seniai peržengė pavienių pažeidimų ribas ir tapo struktūrine problema, kuri kenkia studijų kokybei, darbo rinkai ir valstybės konkurencingumui.

Tarnybos atlikta analizė rodo, kad vienu metu Lietuvoje fiksuojama 250–300 aktyviai veikiančių skelbimų, siūlančių už pinigus parengti referatus, kursinius ar baigiamuosius darbus. Didelė dalis jų skelbiama ne tik interneto portaluose, bet ir socialiniuose tinkluose – ten jie pasiekia dešimčių tūkstančių asmenų auditoriją. Tarnybos 2026 m. atlikta studentų apklausa parodė, kad su pasiūlymu pirkti darbą yra susidūręs kas aštuntas studentas.

„Nematoma“ problema

„Akivaizdu, kad tai nėra pavieniai atvejai, – egzistuoja paslaugų rinka, kuri leidžia apeiti studijų procesą ir sukuria fiktyvią kompetenciją. Didžiausia rizika – tylos kultūra. Jei apie tai nekalbame, o problemos mastai dideli, tai savotiškai „legalizuoja“ reiškinį studentų, dėstytojų ir sprendimų priėmėjų galvose“, – sako akademinės etikos ir procedūrų kontrolierė dr. Reda Cimmperman.

Tai, kad net 81 proc. institucijų 2025 m. nurodė nenustačiusios nė vieno nesavarankiškai parengto darbo atvejo, kontrolierės teigimu, rodo, jog tokių darbų aptikimo sistema neveikia efektyviai. Tarnybos analizė ir apklausos atskleidžia, kad dirbtinio intelekto plėtra prisideda prie šios problemos augimo.

Kauno technologijos universiteto studijų prodekanė dr. Kristina Ukvalbergienė atkreipia dėmesį į kintančias nesąžiningumo formas. „Pastaruoju metu vis dažniau fiksuojami atvejai, kai atsiskaitymų metu ar pristatant darbus naudojamasi generatyvinio dirbtinio intelekto įrankiais, o jų sugeneruotas turinys pateikiamas kaip savarankiškai parengtas darbas. Tradicinių nesąžiningumo formų, tokių kaip pirktų darbų naudojimas, reikšmė gali mažėti, nes plačiai prieinami dirbtinio intelekto įrankiai leidžia greitai sugeneruoti didelės apimties medžiagą“, – teigia ji.

Reguliavimas atsilieka nuo realybės

Užsienio patirtis rodo, kad problema sprendžiama įvairiai. Pavyzdžiui, Australija šias veikas kriminalizavo ir baudžia ne studentus, o paslaugų teikėjus – bausmės siekia iki dvejų metų nelaisvės ir 110 tūkst. Australijos dolerių baudą. Šioje šalyje jau užblokuota per 550 šia veikla užsiimančių interneto puslapių ir pašalinta per 1 000 skelbimų socialinėse medijose. Lietuvoje, ekspertų nuomone, reglamentavimas yra fragmentuotas ir neefektyvus, o institucijos veikia izoliuotai, neturėdamos bendros informacijos mainų sistemos.

Dr. K. Ukvalbergienė pabrėžia, kad sprendimai turi būti sisteminiai.

„Aukštosios mokyklos atlieka esminį vaidmenį formuodamos akademinės etikos kultūrą, tačiau jų galimybės savarankiškai identifikuoti, ištirti ir įrodyti sudėtingesnes nesąžiningumo formas dažnai yra ribotos, ypač jeigu jos peržengia institucijos ribas ir veikia skaitmeninėje erdvėje. Pirmiausia reikėtų keisti teisinį reglamentavimą, kuriuo darbų rengimo pagal užsakymą paslaugų teikimas būtų laikomas nelegalia veikla nepriklausomai nuo to, kokia forma ar kokiais pavadinimais jos reklamuojamos“, – sako prodekanė.

Studentų balsas: problema – akademinės kultūros stoka

Lietuvos studentų sąjungos viceprezidentė Gabija Juzėnaitė akademinių darbų pirkimo problemą vertina kaip opią ir sistemiškai įsišaknijusią.

„Aukštasis mokslas daug kam tapo privilegija – didžioji dauguma studentų dirba, kad išgyventų, ir negali skirti viso laiko studijoms. Studijos nėra labai lanksčios studentų užimtumo ir socialinių bei ekonominių aplinkybių atžvilgiu“, – sako ji.

Pasak G. Juzėnaitės, kalbant apie sprendimus, „visų pirma reikia siekti subalansuoti atsakomybę – kalbėti apie pasekmes tokių paslaugų teikėjams, toliau investuoti į prevencines priemones – studijų kokybės tobulinimą ir socialinės paramos sistemą, ugdyti akademinio sąžiningumo vertybes pradedant nuo bendrojo ugdymo“.

Reikalingi sisteminiai sprendimai

Akivaizdu, kad vien sankcijų ir technologinių sprendimų nepakanka. Šalia jų reikalingos paslaugų pasiūlos ribojimo priemonės, studijų proceso peržiūra, akademinės kultūros stiprinimas ir nuolatinis valstybės institucijų bendradarbiavimas.

„Šiandien jau turime pirmuosius žingsnius sprendžiant šias problemas. Lietuvos Respublikos Seimo Švietimo ir mokslo komitetas aptarė šiuos klausimus ir parengė Seimui svarstyti įstatymų pakeitimus. Labai tikimės, kad šie pakeitimai sulauks Seimo narių pritarimo“, – sako dr. R. Cimmperman.

Tarnyba ir toliau aktyviai kvies ekspertus ir institucijas diskutuoti dėl šios problemos ir rasti efektyviausius sprendimus, pasitelkiant teisines, technologines, institucijų bendradarbiavimo ir komunikacijos priemones.

BNS inf.]]> https://www.savaite.lt/idomybes/tikrosistorijos/23602-bronius-busma-svarbiausia-suprasti-ir-atjausti-kita.html https://www.savaite.lt/idomybes/tikrosistorijos/23602-bronius-busma-svarbiausia-suprasti-ir-atjausti-kita.html 23602 Fri, 08 May 2026 08:06:56 +0300 native-yes

Rašytojas, scenaristas, ilgametis televizijos režisierius Bronius BUŠMA – tikras istorijų šaltinis. Pasakoti gyvenimo prisiminimus pašnekovas gali valandų valandas, o jų – neišsemiama gausybė. Ir ne tik iš legendinio pirmojo lietuviško serialo „Giminės“, kurio scenarijų B. Bušma rašė ne vienus metus, užkulisių…



Viktorija PETKEVIČIŪTĖ

– Esate tikras savo amato meistras. Kada ėmėte pasvajoti apie rašytojo duoną?

– Pradinėje mokykloje padariau du gerus dalykus: parašiau pirmą eilėraštį ir pirmą kartą mečiau rūkyti. (Šypsosi.) Rašyti pradėjau, ko gero, trečioje klasėje, o pirmąjį eilėraštį, rodos, netgi išspausdino „Lietuvos pionierius“ (vidutinio mokyklinio amžiaus vaikams skirtas laikraštis, leistas 1946–1989 m. – red. past.). Atsimenu tik tiek, kad eiliavau apie Naujuosius metus, buvo du posmeliai. Daug aš tų eilėraščių buvau prirašęs, atsimenu, netgi verkiau dėl tų, kuriuos mama galbūt netyčia sudegino. Vis tiek rašiau toliau, o vėliau, būdamas kokių 11 metų, pasiprašiau į Klaipėdos internatinę mokyklą, bet ne dėl rašymo – labai norėjau tapti aktoriumi.

– Augote Skuodo rajone, kaip pasakojote, buvote tikras gamtos vaikas. Kaip kilo mintis apie aktorystę?

– To amžiaus Klaipėdos dramos teatre jau buvau matęs spektaklį „Vasarvidžio audra“, kuris man paliko milžinišką įspūdį. Bet daug įdomiau tai, kaip atsitiktinai aš jame atsidūriau. Su tėvais gyvenome Ylakiuose, nuošalioje sodyboje prie upės. Vieną dieną į mūsų kiemą įsuko autobusiukas – išlipo keli vyrai, kaip paaiškėjo, Klaipėdos teatro aktoriai – Romualdas Grincevičius, Vytautas Kancleris, Algirdas Venskūnas. Jie vakare kultūros namuose ruošėsi vaidinti spektaklį ir atvažiavo prie upės vėžių pagaudyti ar pažvejoti. Atsimenu, braido jie po tą upę, mano tėvas žiūri, žiūri...

„Broniau, – sako, – nu, pagauk tu aniems tų vėžių!“ Aš su savo trumpomis kelnėmis įlindau ten, kur tų vėžių būdavo, ir iš karto pusę kibiro primečiau. Mano mama vėžius išvirė, aktoriai pavalgė, ir Grincevičius sako man: „O tu vakare gal nori mūsų vaidinimo pasižiūrėti?“ – „Noriu, – sakau, – kaipgi...“ Kelnes vienas teturėjau, bet ir tas išsiprosijau – juk į teatrą. Na, ir nueinu aš to spektaklio žiūrėti, slankioju koridoriuje – gi jokio bilieto neturiu. Pasiprašiau įleidžiamas – nepavyko, buvau pavytas šalin. Jau visi suėjo, o aš toliau stoviu koridoriuje. Staiga pro kitas duris išlenda Grincevičius ir sako: „Vaiką įleiskit!“ Pažiūrėjau spektaklį ir sau pasakiau, kad būsiu aktorius.

– Baigęs vakarinę mokyklą kryptingai ir ėjote link savo tikslo?

– Labai norėjau, tad vaidinau dramos būrelyje – puikiai atsimenu, kaip įkūnijau Heklberį Finą ir kitus personažus. Vėliau, būdamas devintokas, pradėjau šokti – buvau aukštas, kūdas, tad mane pasikvietė tautinių šokių ansamblis „Žilvinas“, jame prašokau dvejus metus. Po devintos klasės pradėjau mokytis vakarinėje mokykloje, dvejus metus dirbau bokštinio krano mašinistu statybose…

1966 metais, būdamas dvidešimtmetis, išvažiavau į Vilnių – pamėginti įstoti į aktorinį Konservatorijoje (dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademija – red. past.).

Dvejonių, kad manęs nepriims, nė neturėjau! Kol nuvažiavau ir pamačiau, kad tokių kaip aš – pilnas Konservatorijos koridorius. O dar kai pasakė, kad iš viso tepriims 12… Siaubas! Buvo trys stojamųjų turai, na, ir perėjau juos. Mokslus baigiau, bet, matot, kaip yra su tais aktoriais – vieni bijo stoti ir neįstoja, o kiti įstoja ir netampa aktoriais – būtent taip ir nutiko man. Turėjau pasimokyti ketverius metus, kad suprasčiau: aktoriumi būti negaliu.

– Ir kur pradingo ūpas?

– Supratau į pabaigą, gal ketvirtame kurse. Buvo taip: Lietuvos radijo režisierius statė radijo pjesę ir pasikvietė mane vaidinti. Kai per radiją išgirdau, kaip kalbu, supratau, kad, būdamas režisierius, tokio aktoriaus vaidinti niekuomet neimčiau – mano labai negražus balsas. Šiais laikais tai nesvarbu, gali eiti ir vaidinti, o tada man buvo aišku, kad nieko neišeis...

– Taip teatro scenoje ir nevaidinote?

– Iš esmės – ne. Daugelis iki šiol stebisi, kodėl aš nedirbu teatre. Be abejo, galėjau dirbti, bet likimas pasuko kitaip – rašiau, rašiau… Rašydavau ir studijuodamas, mat mokantis Konservatorijoje reikėdavo visokių kūrinėlių, kad juos suvaidintum. Manau, bet kuriuo atveju būčiau rašęs: nuėjęs dirbti į teatrą, būčiau rašęs pjeses, į kino studiją – kūręs scenarijus filmams.

Beje, metus tarnavau kariuomenėje, priešlėktuviniame dalinyje, – beprotiškų patyrimų buvo. Ten pradėjau rašyti prozą – namo parsivežiau du storus sąsiuvinius apsakymų. Be to, mano brolis dirbo bibliotekoje, o su juo – rašytojas Vladas Dautartas. Jis paskaitė mano kūrinėlius ir paskatino rašyti toliau. Tai ir rašiau, vėliau mano apsakymus po truputį pradėjo spausdinti. Galiausiai išleidau ir pirmąją knygelę „Šventiškas interviu“. Geras buvo jausmas.

Tada sulaukiau kvietimo dirbti režisieriumi Lietuvos televizijoje. Parašiau prašymą, maniau, laikinai padirbėsiu, o išėjo ilgokai... Tiesa, kai dirbau televizijoje, neturėjau daug laiko rašyti, vėliau prasidėjo „Giminės“.

– Televizijoje radote savo vietą?

– Juokauju, bet tai tiesa – televizijoje dirbau viskuo, išskyrus rūbininką ir generalinį direktorių. Buvau ir vyriausiuoju režisieriumi, ir redakcinės kolegijos nariu, ir režisieriumi, ir literatūros redaktoriumi, ir kūriau filmus paaugliams, buvo ir laida „Labanakt, vaikučiai“, kurią vedė gerai žinoma Teta Beta (Bernadeta Lukošiūtė – red. past.). Bet, nepaisant nieko, užvis labiausiai norėjau rašyti. Ir televizijos režisieriumi nuėjau dirbti tiktai todėl, kad galėčiau rašyti apsakymus. Matot, jeigu televizijoje kuri kokią nors laidą, niekam daugiau laiko neturi. O vyriausiajam režisieriui kas – nuėjai, darbus suskirstei, velnių davei ir ramia galva grįžai namo. Šeštadienis ir sekmadienis – irgi tavo, sėdi namuose ir rašai.

– Dirbote laikais, kai cenzūra buvo kasdienybė. Ar pavykdavo kaip nors nuo jos išsisukti?

– Oi, visko buvo… Sykį atvažiavo į televiziją rusų grupė „Mašyna vremeni“, vyrukai ilgesniais plaukais. Ogi žinai – nepraleis, draudė vyrus ilgais plaukais per televizorių rodyti. Betgi nekirpsi juk dainininko. Tai mes jiems surišom tuos plaukus, šiaip ne taip ir suėjo... Taip ir sukaisi.
Kitas atvejis buvo, kai vienoje laidoje, kurios režisierius buvau, kultūros ministras L.Šepetys turėjo susitikti su pionieriais, vaikai turėjo uždavinėti jam klausimus. Jus nesutiko atsakinėti ekspromtu, turėjo gauti visus klausimus, surašytus iš anksto. Na, įsivaizduojate, ministras bijojo, kad vaikas gali užduoti kokį netinkamą klausimą!



– Kokios vertybės jums visada buvo svarbiausios kūryboje?

– Vėl atsakysiu pavyzdžiu iš prisiminimų… Kai „Giminės“ buvo pasiekusios velnišką populiarumą, mus kviesdavosi į visokius renginius. Sykį nuvažiavom į Šiaulius, tai buvo kokie 1995 metai – pilnas kino teatras, gal apie 300-400 žmonių susirinko. Vienas žmogus iš salės galo atsistojo ir sako: „Noriu paklausti: ko Lietuvai dabar labiausiai trūksta? Noriu, kad aktorius Zelčius (Leonardas Zelčius – red. past.) atsakytų.“ Zelčius atsistojo, lazdele pasiramsčiuodamas priėjo prie mikrofono ir savo aksominiu balsu tarė: „Doros. Doros Lietuvai dabar labiausiai reikia.“ Atsitraukė ir nuėjo. Kol jis ėjo atgal, visa salė atsistojo ir ėmė ploti. Taigi, ir man atrodo, kad dora tiek gyvenime, tiek kūryboje yra pagrindinis dalykas. O doras žmogus yra visų pirma mylintis kitą, tai yra svarbiausia. Ir svarbu ne tik mylėt, bet stengtis jam padėti, kitą suprasti ir atjausti reikia.

– Ar dažnai girdėdavote, kad „Giminės“ atspindėjo jų sukūrimo laikotarpį?

– Be abejo. Apskritai „Giminėse“ man buvo itin svarbūs tautos, genties, valstybingumo klausimai. Man atrodo, kad serialas atsirado ir tinkamu laiku – atkurtos nepriklausomybės aušroje. Juk jei jas dabar pastatytume, jos visai nebūtų populiarios. Mano kolega režisierius Arvydas Ilginis sakė: „Mes ne serialą darom – mes kuriam Lietuvą.“ Ir jis buvo visiškai teisus. Mūsų „Giminės“ ir rodė valstybės kūrimą iš naujo.

Kai su Sauliumi Vosyliumi nuvykom į Kanadą aplankyti lietuvių bendruomenės, jie mums sakė: „Mes viską, kas vyksta Lietuvoje, žinom iš „Giminių“. Tai buvo iškalbingi žodžiai – jie nepažinojo Antano Šurnos kaip aktoriaus, užtat puikiai žinojo jo įkūnytą personažą Šeputį. Beje, artimiausias man iš „Giminių“ turbūt buvo Zelčiaus vaidintas Lionginas Šeputis.

– Koks jausmas buvo matyti ekranizuotą savo tekstą Lietuvos televizijoje?

– Dar dabar kartais pasižiūriu, serijos įkeltos į LRT „Epiką“, ir būna, apima jausmas, lyg tai būtų ne mano rašyta. Matau ekrane Tomkų (aktorių Vytautą Tomkų – red. past.), Zelčių, Šurną bei kitus ir stebiuosi: juk jie kalba mano parašytais žodžiais. „Ar tikrai?“ – susimąstau. Yra buvę, kad netgi ėjau ieškoti „Giminių“ scenarijaus rankraščių spintoje – aš ne kompiuteriu, o ranka viską rašiau. Žiūriu – iš tikrųjų mano parašyta! Solidu, nesikuklinant. Bet buvo visko. Gėda būdavo tada, kai pamatydavau seriale ką nors ne taip. Kartais tiesiog bijodavau žiūrėti. Galvodavau: „Dieve, aš juk toks reiklus kitiems, o pats… Negi negalėjau parašyti kaip nors kitaip?!“ Esu gana savikritiškas…

– Ar turite kokių nors rašymo ritualų?

– Neturiu jokių. Kasdien, ar rašysiu, ar nerašysiu, keliuosi ketvirtą ryto. Jeigu rodo Anglijos lygos futbolą (jis dažnai vėlokai prasideda), man jau kančia užbaigt žiūrėti rungtynes – dešimtą jau turiu miegoti. O dėl rašymo, būna, sėdžiu ir galvoju: reikėtų rašyt, o nėra nuotaikos. Tada paimu kokią nors knygą, atsiverčiu, paskaitau ir galiu rašyt – išsyk apima įkvėpimas. Kalbant techniškai, kadangi galvoju greičiau, nei rašau, rašau labai ilgai, taip pat daug taisau, turiu sinonimų žodyną, mėgstu jų paieškoti. Tačiau turiu vieną tikrai blogą savybę: kai man pradeda sektis rašyt ir kai jau pajuntu, kad einasi kaip per sviestą, tada atsisėdu, prisifantazuoju ir kaifuoju! Tada suprantu: reikia rašyt, o aš jau pavargęs, ai, kitą kartą... Gerai, kad idėjų lengvai nepamirštu ir prie jų galiu grįžti vėliau.

– Jaučiatės esąs tikras rašytojas?

– Kadaise užsisakiau vizitinių kortelių. Parsinešiau, žiūriu, taip gražiai padaryta: „Bronius Bušma, rašytojas“, nurodytas telefonas. Pasėdėjau, pasižiūrėjau, pavaikščiojau, pasiėmiau žirkles, viską sukarpiau ir išmečiau. Pagalvojau, jeigu aš rašytojas, tai kas tada Aputis, Šaltenis, Sruoga? Susikuklinau ir nusprendžiau, kad aš esu tiesiog rašymui gabus žmogus. Tiesa, dabar kaip tik bandau parašyti naują knygą – kolegos paragino sakydami, kad tai daryčiau greičiau, kol dar ne visi iš tų laikų išmirėme. (Šypsosi.)

– O ką galvojate apie dirbtinį intelektą? Ar jis – grėsmė žmogiškajam kūrybiškumui?

– Tikai taip. Dirbtinis intelektas – bedvasis, bejausmis dalykas. O tai literatūroje svarbu. Mene turi būti pauzė. Juk, pavyzdžiui, teatre ne tekstas svarbiausias, bet tarpai, patylėjimai tarp tekstų. Tai yra tikrasis menas. O dirbtinis intelektas pateikia daug melo. Juk jis viską surenka iš daugybės skirtingų šaltinių, kartais pats sau prieštarauja. Sykį pažiūrėjau, ką jis sako apie mane: „Garsus Lietuvos rašytojas, scenaristas, žymus televizijos veikėjas, neeilinė asmenybė...“ Tai yra siaubas! (Juokiasi.) Žinoma, aš tikrai ne viską suprantu, ir kai kur tas dirbtinis intelektas tinkamai panaudojamas, pavyzdžiui, ukrainiečiai dronuose tą dirbtinį intelektą įdiegė.

– Ant jūsų staliuko matau Šventąjį Raštą. Esate tikintis?

– Nesu sutikęs nė vieno tikinčio žmogaus, kuris būtų bent du kartus perskaitęs Šventąjį Raštą. Perskaičiau jį tris sykius ir dar skaitysiu. Jei atvirai, nesu tikintis žmogus, save vadinu nepraktikuojančiu pagoniu. Bet esu daug su kunigais šnekėjęsis ir „Giminėse“ kunigo personažą plėtojau… Vis noriu suprasti, kodėl. Su vienu klebonu esame diskutavę. Aš jam pasakiau, kad Šventajame Rašte nerandu logikos, ir mes ilgai ginčijomės. Galiausiai jis man pasakė: „Mielas Broniau, tikėjime nereikia ieškoti logikos – reikia tikėti.“ – „Kaip man tikėti?“ – „Tikėk, ir tiek.“ Taigi, supratau, kad reikia tikėti, nepaisant nieko.

– Gyvename gana įtemptu laiku. Kokia kryptimi, jūsų manymu, šiandien turėtų eitų Lietuva?

– Lietuva niekada taip gerai negyveno. Buvo karai, badas, maras, trėmimai – viską perėjom ir niekuomet taip gerai kaip dabar negyvenome. Ir iš to gero gyvenimo galiausiai ima atrodyti, kad kažkas blogai. Galiausiai, kaip sakiau, mums reikia tiktai daugiau doros. Reikia daugiau meilės ir vienam kitą ne tik bažnyčioje, bet ir kasdien mylėt – susitikti, kur nors eiti, pameškerioti kartu, pasišnekėti, ir viskas. O jeigu jau susipykot, velniai nematė, nueikit į šonus truputuką – atvėsit, ir vėl viskas bus gerai.



Projektą „Tie, kuriais sekame“ iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Metinė paramos suma 15000 Eur.]]> https://www.savaite.lt/idomybes/tikrosistorijos/23555-juozas-domarkas-mano-darbas-nenuejo-suniui-ant-uodegos.html https://www.savaite.lt/idomybes/tikrosistorijos/23555-juozas-domarkas-mano-darbas-nenuejo-suniui-ant-uodegos.html 23555 Wed, 29 Apr 2026 18:09:37 +0300 native-yes

Negailestingai bėgantis laikas pakeitė energingojo maestro, buvusio Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro (LNSO) meno vadovo ir dirigento Juozo DOMARKO gyvenimo ritmą. Maestro, liepos 28 d. minėsiantis 90-metį, šiandien gyvena prisiminimais apie tą laiką, kai pasirinko muziko kelią ir negailėjo nei jėgų, nei tėviškų patarimų bei šiek tiek pipiriukų orkestrantams, kurių dauguma – buvę jo mokiniai.



Giedrė MILKEVIČIŪTĖ

Variacijos ne tik iš praeities

Prieš 12 metų Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro vairą perdavęs vienam pirmųjų ir gabiausių savo studentų Modestui Pitrėnui, J. Domarkas pernai gegužę atsisveikino ir su ilgamete pedagogine veikla (1968–2025) Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Čia vykusiame įspūdingame renginyje, pavadintame „Variacijos iš praeities“, liejosi prisiminimai, skambėjo ir muzika. Buvo prisimintas ir jo vadovautas studentų simfoninis orkestras, ir 1995 m. įsteigta Dirigavimo katedra, kuriai maestro vadovavo 20 metų, taip pat Mušamųjų instrumentų klasė. Tad nuveikta iš tiesų daug. O kaip žymusis muzikas jaučiasi dabar?

„Normaliai… Nesidraskau ir neieškau dangaus pagalbos. Rašau, skaitau, klausausi muzikos per „Mezzo“ kanalą, domiuosi lietuvių kompozitorių kūryba, mankštinuosi, su žmona Liudvika kartkartėmis nueiname į koncertą“, – pasakoja kone visą gyvenimą muzikai ir jos sklaidai atsidavęs nuo Plungės kilęs vilnietis.

Liudvika, su kuria pašnekovas kartu jau 27 metus, prisėdusi prie padengto kavos stalelio, kartais įsiterpia į mūsų pokalbį ir priduria: „Kiekvieną rytą Juozas apie pusvalandį mankštinasi, o du kartus per savaitę per „Zoom“ programą dirba su asmenine trenere. Tos treniruotės jam padeda atsikratyti peties skausmo, kuris atsirado diriguojant, o dėl užklupusios ligos dar teko pakeisti šeimos mitybą: atsisakyti cukraus ir kitokių greitųjų angliavandenių. Taip gyvename jau dvylika metų, išmokome gaminti sveiką maistą, ir viskas gerai“, – dėsto moteris.

Ramus šeimos užutėkis

Nepaneigsi, kad ramus šeimos užutėkis žmogaus gyvenime labai svarbus. J. Domarkas apie pažintį su savo gyvenimo šviesuliu – 22 metais jaunesne Liudvika – kalba labai šiltai. „Buvo toks atsitikimas, kai 1997 m. garsiajame sostinės „Neringos“ restorane, kuriame vyko tuometės Čekoslovakijos ambasados rengiama šventė, pirmą kartą pamačiau Liudviką, ir ji išsyk mane patraukė. Net nežinau, kuo“, – pasakoja maestro. Prieš pusantro mėnesio dirigentas buvo palaidojęs žmoną, baleto mokytoją, o tą vakarą suprato, kad likimas jam siunčia antrą galimybę kurti šeimą. Tiesa, Liudvika nebuvo baigusi muzikos mokslų, tačiau muziką mėgo. Tos pažinties metu ji gyveno Anykščiuose ir dirbo savivaldybėje.

Piršlybos ir vestuvės įvyko po dvejų metų. Apie laimingą santuoką byloja ir viename iš buto kambarių, kurio sienas puošia garbaus muziko portretai, Domarkų giminės nuotraukos ir kitos relikvijos, esantis žvaigždėlapis su užrašu: „Po šiuo dangumi prasidėjo mūsų istorija.“ Jame užfiksuotas dangaus kūnų išsidėstymas jųdviejų vestuvių dieną. Žvaigždėlapį surado ir per sidabrines vestuves maestro padovanojo vaikai iš ankstesnių poros santuokų.

J. Domarko šeima didžiuojasi ir dar viena relikvija, liudijančia 2023 m. popiežiaus Pranciškaus suteiktą Apaštališkąjį palaiminimą.

Ką primena batuta?

Sugrįžti prie muzikos temos su maestro, kurį žinomi muzikologai vadina įkopusiu į savo srities olimpą, padėjo klausimas, ar jis dažnai apsilanko kokiame nors Nacionalinėje filharmonijoje vykstančiame ypatingesniame koncerte. „Jeigu neužklumpa koks negalavimas, mes su Liudvika mielai nueiname. Tai natūralu, nes aš pusę amžiaus dirbau tuose muzikos šventove vadinamuose rūmuose. Paskiausias mūsų aplankytas koncertas buvo, kai M. Pitrėnas dirigavo amerikiečių kompozitoriaus Džono Adamso kūrinį „Harmonielehre“. Beje, šį kūrinį 1988 m. man pirmajam Europoje teko diriguoti Sankt Peterburge vykusiame tarptautiniame muzikos festivalyje“, – prisimena J. Domarkas.

Prakalbus apie dirigavimą, teiraujuosi, koks maestro požiūris į nuolatinį dirigento instrumentą – batutą. „Tai – išskirtinis muzikos instrumentas, nors pats savaime jokio garso jis neskleidžia, – dėsto pašnekovas. – Teko matyti žymaus lenkų dirigento Tadeušo Strugalos surinktą batutų kolekciją, kurioje yra istorinių lazdelių, inkrustuotų akmenėliais, su įvairiais metalo apkaustais, papuoštų dramblio kaulu.“

Pasak jo, anuomet niekas negalvojo apie lazdelės balansą, svorio centrą, kuris harmoningai derėtų su ranka ir riešu. „Vienokia ar kitokia lazdelė yra pripratimo dalykas. Geriausia – iš medžio ištekinta batuta“, – teigia muzikos asas ir pasididžiuodamas priduria, kad jo namuose yra unikalių batutų – Lietuvos šimtmečio proga Plungiškių draugijos dovanota gintarinė, maestro 70-mečio proga jo orkestrantų įteikta auksinė.

Dirigavimo pagrindai padėti ne Lietuvoje

Ne viename interviu maestro yra akcentavęs, kad būtent dirigavimo studijos tuometiniame Leningrade (dab. Sankt Peterburgas) ir Maskvoje jam suteikė profesionalumo pagrindą. Bet prie to, žinoma, prisidėjo ir žemaitiškas atkaklumas. Vadovaujant LNSO būta ir sunkesnių momentų, kurie nebuvo susiję su muzikavimu. Jam labiausiai gadindavo nuotaiką organizaciniai, ypač disciplinos, barjerai.

„Aš nesukūriau kokio nors specialaus metodo ar visos metodikos. Tik galiu džiaugtis, kad likimas mane suvedė su dviem aukščiausio lygio pedagogais – profesoriumi Ilja Musinu Leningrado konservatorijoje ir prancūzų dirigentu ir kompozitoriumi Igoriu Markevičiumi Maskvoje. Manau, kad iš abiejų pedagogų intuityviai atsirinkau man svarbiausias tiesas“, – sako maestro.

Tos kadaise gautos pamokos pravertė dirbant su didžiuliu kolektyvu – dirigentui paklusdavo apie 100 muzikantų. „Tokiam orkestrui nebuvo paprasta vadovauti. Viskas gerai, jeigu repeticijos vyksta geru ritmu, bet būdavo, kad aš juos patraukdavau per dantį, nors ir nepiktai. Pabari, jeigu atsiranda ne tokia gaida ar nešvarus akordas, o jie ir patys jaučia, kad suklydo. Tada ir reikėdavo tų mano šmaikščių pastabų, nes mūsų bendras tikslas – kuo geresnis atlikimas. Ant manęs muzikantai nepykdavo, o muzikantės, atrodo, mylėjo“, – juokiasi muzikas.

Kelio į didžiąją muziką pradžia

J. Domarkas gimė šalia Plungės esančiuose Varkaliuose, ūkininko šeimoje, kurioje augo keturi vaikai. Jo kelio į muziką pradžia buvo giedojimas Plungės bažnyčios chore, o vėliau prisidėjo mokslai Stasio Šimkaus muzikos mokykloje Klaipėdoje.

„Tėvas Juozapas Domarkas buvo kilęs nuo Kulių Plungės apskrityje, o mama – iš Varkalių prie Plungės. Šeimoje augome keturi vaikai: trys broliai, kurių vyriausias, aš, kaip ir tėvas, pavadintas Juozapu. Vėliau kas treji metai gimė broliai Stanislovas ir Eligijus, o jauniausia iš mūsų – sesuo Rūta, – pasakoja maestro. – Tėvas buvo vienas sėkmingiausiai dirbusių ūkininkų. Pirmaisiais pokario metais, iškilus būtinybei stoti į kolūkius, jis kategoriškai atsisakė, bet stebuklingai išvengė tremties. Tada jis susikrovė kuklią mantą ir, pasikinkęs kumelaitę, kartu su mama išvyko iš namų. Nujausdamas grėsmę, pasirūpino, kad vaikai būtų išvežioti pas gimines. Vėliau tėvai nukako į Klaipėdą, o kai įsikūrė, pasiėmė mus visus. Taip aš tapau klaipėdiečiu“, – aiškina muzikas.



Uostamiestyje Juozui ir kilo noras pasukti muzikos keliu, nes mokykloje jis buvo ne pats geriausias mokinys, o muzika jį traukė vis labiau. Jaunesnieji broliai Stasys ir Eligijus taip pat gyvenimą susiejo su muzika – sėkmingai baigė tą pačią muzikos mokyklą, o vėliau – ir mokslus Vilniaus bei Leningrado konservatorijose. Stanislovas Domarkas darbavosi Kauno bei Klaipėdos muzikiniuose teatruose, o jauniausias brolis Eligijus buvo Operos ir baleto teatro režisierius.

Viskas prasidėjo nuo klarneto

Maestro teigimu, muzikos bacilos Domarkų giminėje būta. „Tėvas grojo mandolina, o dėdė pūtė tūbą… Kai įstojau į S. Šimkaus muzikos mokyklą, man davė violončelę, bet ja groti nesisekė, o mama komiso parduotuvėje nupirko klarnetą, kuris man labai patiko, tad pasiprašiau į klarneto klasę. Baigęs mokyklą įstojau į Lietuvos konservatoriją Vilniuje tęsti klarneto studijų, – prisimena maestro. – Po to buvo minėtos simfoninio dirigavimo studijos Leningrade ir stažuotė Maskvoje.“

1964 m., dar studijuodamas penktame kurse, J. Domarkas gavo tuomečio kultūros ministro Juozo Banaičio kvietimą tapti Lietuvos filharmonijos simfoninio orkestro meno vadovu ir dirigentu. Dar po ketverių metų patraukė pedagoginis darbas Lietuvos konservatorijoje. Nuo 1972 m. jis ėmė vadovauti studentų simfoniniam orkestrui. „Matydamas poreikį, inicijavau mušamųjų instrumentų klasę, o vėliau buvo įsteigta Dirigavimo katedra. Tapau profesoriumi“, – dėsto maestro.

Tautiškų simfonijų krikštatėvis

Humorą ir šmaikščius posakius mėgstantis J. Domarkas ir mūsų pokalbio metu šypsodamasis ištaria: „Mano darbas nenuėjo šuniui ant uodegos.“ Ir iš tiesų taip – muziko indėlis į šalies kultūrą ryškus. Labai svarbu ir tai, kad maestro galima vadinti daugybės lietuvių kompozitorių muzikos atlikimo krikštatėviu. Jis parengė ir dirigavo daugiau kaip 100 lietuvių simfoninių kūrinių premjerų ir garsino Lietuvos vardą pasaulio scenose.

Viename interviu maestro teigė, kad per 51 metus vadovaujant orkestrui jam teko pereiti „visą Dantės pragarą – nuo pirmų vartų iki pirmo debesėlio“. Kaip pats prisipažįsta, buvo sunku, o kartais beviltiška. Baisiausia, kad be galo daug dirbdamas nežinojo, koks bus darbo rezultatas. „Kiekvieną muzikantą lydi įsitikinimas, kad galėjo padaryti daugiau ir geriau. Visuomet atrodo, kad dar nieko doro nenuveikė“, – tvirtina pašnekovas. Tačiau nuolatinis ir intensyvus darbas leido J. Domarkui pasiekti norimų rezultatų. Tai liudija ir valstybiniai apdovanojimai, o svarbiausia – rimtosios muzikos žinovų pripažinimas, kuris atpirko visus vargus.

Garsūs Plungės festivaliai

Trijų brolių Domarkų, kurie yra viena ryškiausių Lietuvos muzikos pasaulio dinastijų, veikla ir didžiausi nuopelnai apima simfoninės muzikos puoselėjimą, operos ir operetės žanrų gaivinimą ir pedagoginę veiklą.

Visi trys nepamiršta tėviškės Plungėje. Klaipėdos muzikiniame teatre dirbusio S. Domarko iniciatyva 2006 m. buvusiame kunigaikščių Oginskių dvare Plungėje pradėti rengti tarptautiniai Mykolo Oginskio festivaliai tapo traukos jėga ne tik Žemaitijos, bet ir visos Lietuvos muzikos mylėtojams. Koncertai vyksta dvaro žirgyne, kur yra puiki akustika. J. Domarkas yra festivalio meno vadovas, formuoja programą, diriguoja atidarymo koncertus. Kiekvienas festivalis pradedamas iškilmingomis patrankų salvėmis ir Mykolo Kleopo Oginskio polonezu „Atsisveikinimas su Tėvyne“. Žiūrovai šį kūrinį išklauso stovėdami.

Pernai vykęs XX festivalis buvo skirtas Mikalojaus Konstantino Čiurlionio 150-osioms gimimo metinėms. Priminsime, kad M. K. Čiurlionis mokėsi kunigaikščio M. Oginskio muzikos mokykloje, grojo orkestre, o dvarininkas finansavo jo studijas.

Išankstinė jubiliejaus dovana

Tarsi išankstinė artėjančio J. Domarko 90-mečio dovana jam ir visiems muzikos mylėtojams – 2025 m. išleista muzikos pedagogo profesoriaus Remigijaus Vitkausko knyga „Juozas Domarkas. Pusė šimtmečio su orkestru“ (Vitae Litera), kurioje naujai atskleidžiamas ypatingas kūrybinis dirigento ir jo vadovaujamo kolektyvo ryšys.

Pats knygos sudarytojas, bene penkis dešimtmečius grojęs J. Domarko vadovautame orkestre, pratarmėje rašo: „Maestro žinomas ir daugelyje užsienio šalių, tačiau jo, kaip menininko, požiūris į įvairią muziką, dirigavimo procesą, interpretavimą, repeticijų organizavimą, koncertus ir pedagoginė veikla nėra pakankamai išanalizuota ir įvertinta. O tai plačios ir gilios kultūros žmogus, iškili Lietuvos kultūros asmenybė.“

Knygoje randame įdomių pokalbių su J. Domarku, kuriuose giliau žvilgtelėta į simfoninio orkestro kasdienį gyvenimą, susidedantį iš daugybės atradimų, praradimų, kompromisų, džiaugsmo, liūdesio ir kitų išgyvenimų. Tai labai vertinga įžvalga, kuri atskleidžia ir kai kurias dirigento ir orkestro bendravimo paslaptis. Joje teigiama, kad tik dėl dirigento mosto apsilankymas koncerte tampa unikalia ir nepakartojama švente. Ir tai galioja vertinant ne tik J. Domarko, bet ir jo išugdytų mokinių M. Pitrėno, Dainiaus Pavilionio, Egidijaus Ališausko, Modesto Barkausko, Virgilijaus Visockio, Tomo Ambrozaičio, Manto Jauniškio, Karolio Variakojo, Imanto Šimkaus ir kitų indėlį į kultūrą, pastaruoju metu tapusią diskusijų ir prieštaravimų objektu.



Projektą „Tie, kuriais sekame“ iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Metinė paramos suma 15000 Eur.]]> https://www.savaite.lt/idomybes/tikrosistorijos/23515-garsiausios-ir-skandalingiausios-korupcijos-bylos-lietuvoje-kaip-uz-3-mln-kysi-atgailauta-vos-pusmeti.html https://www.savaite.lt/idomybes/tikrosistorijos/23515-garsiausios-ir-skandalingiausios-korupcijos-bylos-lietuvoje-kaip-uz-3-mln-kysi-atgailauta-vos-pusmeti.html 23515 Mon, 27 Apr 2026 08:32:34 +0300 native-yes

Teisėsaugai pareiškus įtarimus dėl kyšininkavimo ekspremjerui, Seimo nariui Sauliui Skverneliui, verta prisiminti garsiausias ir skandalingiausias Lietuvoje korupcijos bylas.

Paviešinti būsimi įtarimai buvusim policijos komisarui, buvusiam Seimo pirmininkui S. Skverneliui nustelbė jo buvusius kolegas, kai kurie ilgą darbo patirtį turintys teisėsaugos pareigūnai Eltai pripažino, kad jaučia netikėtumo ir nusivylimo kartėlį dėl „policijos skaidrumo architekto“ galimų nusikaltimų – politikas įtariamas priėmęs 51 tūkst. eurų kyšį grynais pinigais.

S. Skvernelis, būdamas policijos vadovu, kūrė Imuniteto tarnybą, taip siekdamas išguiti pareigūnų kyšininkavimą, piktnaudžiavimą, prekybą policijos informacija, nuo sovietmečio paplitusį alkoholio vartojimą tarnyboje, o sąžiningus pareigūnus apsaugoti nuo nusikalstamo ir neteisėto poveikio tarnyboje.

Per daugiau nei tris dešimtmečius Nepriklausomos Lietuvos valstybės gyvavimo teisėsauga pranešė apie tūkstančius įvairių tyrimų, susijusių su korupcija – papirkimu, kyšininkavimu, piktnaudžiavimu, prekyba poveikiu. Kai kurios bylos nugulė į archyvus, net nebuvo perduotos teismams nes jaunos valstybės besiformuojančiai teisėsaugai nepavyko surinkti ir tinkamai užfiksuoti reikšmingų kaltę patvirtinančių įrodymų, todėl tokių bylų perduoti teismui nebuvo ryžtasi. Teisėsauga tuo metu neturėjo pakankamai darbuotojų bei techninių galimybių įrodymams rinkti.

Už pasikėsinimą sukčiauti nuteistas buvęs Seimo narys Audrius Butkevičius

Kovo 11-osios Nepriklausomybės atkūrimo akto signataras, buvęs krašto apsaugos ministras ir tuometinis Seimo narys A. Butkevičius buvo sulaikytas Vilniuje 1997 m. rugpjūčio 12 d., kai paėmė voką su 15 tūkst. JAV dolerių iš degalų bendrovės „Dega“ direktoriaus Klemenso Kiršos. K. Kirša prieš tai informavo pareigūnus, esą A. Butkevičius reikalauja iš jo 300 tūkst. JAV dolerių, žadėdamas tarpininkauti nutraukiant Vilniaus miesto apylinkės prokuratūroje tirtą bylą dėl bendrovės „Dega“ ir JAV korporacijos „Mobil" tarpusavio atsiskaitymų.

A. Butkevičių viešbutyje „Draugystė“ sulaikė Valstybės saugumo departamento ir Generalinės prokuratūros pareigūnai. Tų pačių metų spalį jis sulaukė kaltinimų, buvo suimtas ir įkalintas. 1998 m. rudenį teismas pripažino A. Butkevičių kaltu pasikėsinus sukčiauti dideliu mastu ir nuteisė kalėti penkerius su puse metų. A. Butkevičiui taip pat buvo skirta 50 tūkst. litų bauda ir pusės turto konfiskavimas.

1999 m. birželio 15 d. parlamente įvykusios apkaltos metu nepritarus Seimo nario mandato panaikinimui, A. laisvės atėmimo bausme nuteistas A. Butkevičius liko Seimo nariu. Žinomas politikas kalėjo 2 metus ir beveik 5 mėnesius – nuo 1997 m. spalio iki 2000 m. kovo. Iš tuometės kolonijos Vilniuje jis išleistas kaip atlikęs du trečdalius paskirtos laisvės atėmimo bausmės. A. Butkevičius savo kaltės niekada nepripažino ir teigė, kad prieš jį buvo įvykdyta provokacija.

Trys Seimo nariai įtarti kyšio reikalavimu, bet byla nutraukta dar tyrimo metu

2004 m. viduryje buvo pranešta apie bendrovės „Rubicon“ juodąją buhalteriją, galbūt glaudžiai susijusią su kai kuriais politikais. Tų metų viduryje, prieš pat pirmalaikių prezidento rinkimų antrąjį turą teisėsaugos pareigūnai atliko dokumentų poėmius socialdemokratų, socialliberalų, liberalcentristų ir konservatorių būstinėse.

Liepą prokuratūra paprašė Seimo leisti panaikinti parlamento vicepirmininko socialdemokrato Vytenio Povilo Andriukaičio, socialliberalo Vytauto Kvietkausko ir konservatoriaus Arvydo Vidžiūno neliečiamybę. Teisėsauga buvo gavusi duomenų, kad V. P. Andriukaitis 2001–2003 m. Vilniuje tiesiogiai pažadėjo, susitarė ir per kelis kartus priėmė iš „Rubicon group“, „Dalkia“, „Vilniaus energija“, „Litesko“ valdybų nario, Šilumos tiekėjų asociacijos tarybos nario Andriaus Janukonio 95 tūkst. litų kyšį. Šie pinigai esą buvo sumokėti už teisėtą veikimą vykdant savo įgaliojimus – darant įtaką Seime, Vyriausybėje, ministerijose ir savivaldybėse svarstant bei priimant norminius aktus, susijusius su sostinės kino teatro „Vilnius“ patalpų pardavimu ir kt.

Seimo narys, žinomas žurnalistas V. Kvietkauskas buvo įtariamas 2002 m. iš A. Janukonio paėmęs 25 tūkst. litų kyšį. Ši suma jam esą buvo sumokėta už įtakos darymą Seimo nariams svarstant ir priimant norminius aktus, susijusius su Šilumos ūkio įstatymu bei Gamtinių dujų įstatymo papildymu.

Tuo metu A. Vidžiūnas įtartas per kelis kartus priėmęs iš A. Janukonio 40 tūkst. litų. Jis esą darė įtaką Seimo narių ir savivaldybių tarnautojų veiksmams svarstant ir priimant norminius aktus, susijusius su Šilumos ūkio įstatymu, Gamtinių dujų įstatymo papildymu, „Litesko“ ūkine veikla šilumos ūkio srityje Alytaus rajone bei Palangoje.

Pareigūnai teigė, kad, vykdant sankcionuotą „Rubicon“ įmonių grupės akcininko A. Janukonio telefoninių pokalbių kontrolę, gauta duomenų apie papirkinėjimo schemą, „Rubicon“ įmonių grupės buhalterijoje šiam tikslui esą buvo numatytos konkrečios lėšos. Tačiau 2004 m. spalį ikiteisminis tyrimas dėl galimo parlamentarų kyšininkavimo buvo nutrauktas, nesurinkus užtektinai duomenų, pagrindžiančių įtariamųjų kaltę. Nors Seimas nesutiko panaikinti parlamentarų neliečiamybės, visi minėti politikai atsisakė mandatų. Jie savo kaltę neigė.

„Rubicon“ juodojoje buhalterijoje ties kai kuriomis sumomis buvo įrašytos santrumpos „Andr.“, „Kviet.“ arba „soclib.“ ir „Vidž.“ arba TS. Be to, juodojoje buhalterijoje rasta ir kitų įrašų, pavyzdžiui, AMB, šis įrašas buvo siejamas su ekspremjeru Algirdu Mykolu Brazausku.

Žurnalistas ir Seimo narys V. Martišauskas nuteisti už korupciją

1996 m. žinomas Lietuvos televizijos žurnalistas, populiarios laidos „Keliai. Mašinos. Žmonės“ vedėjas, socialliberalas Virginijus Martišauskas buvo išrinktas į Seimą, tačiau 2004 m. jis atsisakė Seimo nario mandato, nes buvo apkaltintas reikalavęs 20 tūkst. litų iš Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamento direktoriaus kaip paramos jo rinkimų kampanijai. Bylos duomenimis, V. Martišauskas pinigų esą prašė per Šilutės rajono gyventoją, taip pat ir kalbėdamasis tiesiogiai. Pinigus bandyta perduoti Šilutės rajono Vilkyčių miestelio kavinėje.

V. Martišauskas teisme tikino prie pinigų net neprisilietęs. Kaltinimus kyšio ėmimu jis vadino provokacija, iš anksto paruoštu, bet nevykusiai prieš jį pritaikytu nusikalstamos veikos elgesio modeliu. Kaltinimas buvusiam Seimo nariui buvo pagrįstas liudytojų apklausomis, slapta darytais garso ir vaizdo įrašais. 2005 m. V. Martišauskas buvo nuteistas kalėti pusantrų metų, bet bausmės vykdymas jam buvo atidėtas.

Ekspolitiko gyvenimas baigėsi tragiškai – 2015 m. balandį viešbutyje Vilniuje buvo rastas V. Martišausko kūnas. Manoma, kad jis nusižudė.

Vilniaus mero rinkimų byla: nuteistas A. Zuokas

Į kyšininkavimo skandalą prieš kelis dešimtmečius buvo pateks ir buvęs sostinės meras Artūras Zuokas. Prokurorų kaltinamajame akte buvo rašoma, kad 2003 m. kovo–balandžio mėnesiais A. Zuokas, siekdamas, kad mero rinkimuose balandžio 9 d. Vilniaus miesto savivaldybės tarybos narys Vilmantas Drėma balsuotų už jį, esą nurodęs verslo įmonių grupės „Rubicon group“ vadovui A. Janukoniui per bendrą pažįstamą Darių Leščinską perduoti V. Drėmai kyšį. Tačiau V. Drėma imti šį kyšį atsisakęs.

Bylos duomenimis, kad atiduotų balsą už A. Zuoką, V. Drėmai buvęs pasiūlytas didelės vertės projektavimo sandoris – už projektavimo darbus architekto specialybę turinčiam politikui A. Zuoko nurodymu D. Leščinskas avansu esą sumokėjo 45 tūkst. litų. Kartu su A. Zuoku tame pačiame nusikaltimo epizode buvo nuteisti ir A. Janukonis, ir D. Leščinskas. A. Zuokui buvo skirta 12,5 tūkst. litų bauda. A. Janukoniui ir D. Leščinskui atitinkamai skirtos 12,5 tūkst. litų ir 10 tūkst. litų baudos.

Generalinė prokuratūra minėtą teismo nuosprendį apskundė Lietuvos Aukščiausiajam Teismui (LAT). Šis teismas vėliau pripažino, kad du verslininkai iš „Rubicon group“ papirko V. Drėmą, o A. Janukonis pripažintas ir nusikaltimo organizatoriumi. Tuo metu drauge su jais ta pačia veika kaltinto A. Zuoko veiksmai iš naujo nebuvo įvertinti, nes jis buvo Seimo nariu, turinčiu teisinę neliečiamybę.

Politikas savo kaltės niekada nepripažino, sakė, kad buvo „teistas už gerus darbus“. Jo byla teismuose iki galutinio verdikto buvo nagrinėjama ilgus metus, iš pradžių buvo paskelbti trys išteisinamieji nuosprendžiai.

„Alitos“ privatizavimo byla: į kaltinamųjų suolą sėdo VTF vadovas P. Milašauskas

2011 m. LAT atmetė prokuroro kasacinį skundą byloje dėl buvusio Valstybės turto fondo (VTF) direktoriaus Povilo Milašausko galimo piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi bendrovės „Alitos“ privatizavimo procese ir paliko apeliacinės instancijos teismo priimtą išteisinamąjį nuosprendį. Pastarasis sprendimas pagrįstas tuo, kad neįrodyta, jog P. Milašauskas, pasirašydamas įsakymą bendrovės „Alita“ privatizavimo, turėjo tyčią pažeisti teisės aktus ir sukelti padarinius, kurių atsirado vėliau teismui priteisus Italijos piliečiui Luidžitercui Boskai patirtus nuostolius.

P. Milašauskas anksčiau buvo nuteistas – apylinkės teismas jį buvo pripažinęs kaltu dėl piktnaudžiavimo tarnyba, nutarta, kad valstybė bendrovei „Bosca“ turėjo grąžinti sumokėtus beveik 2 mln. litų. LAT 2006 m. galutinai ir neskundžiamai nusprendė, kad italų verslininkas iš „Alitos“ privatizavimo konkurso pašalintas neteisėtai ir VTF privalės atlyginti jam dėl to patirtus 1,7 mln. litų nuostolius. Į teismą dėl nesąžiningo pašalinimo Italijos verslininkas kreipėsi 2003 m. Tuomet jis dalyvavo privatizuojant kontrolinį „Alitos“ akcijų paketą, už kurį siūlė didžiausią – 90 mln. litų – kainą, tai yra 40 mln. litų daugiau už pradinę akcijų paketo kainą. Tačiau VTF sprendimu Italijos pilietis buvo pašalintas iš privatizavimo konkurso, nes laiku neatvyko parafuoti privatizavimo sutarties. Kontrolinį akcijų paketą įsigijo „Alitos“ vadovų grupė, pasiūliusi už akcijas mažiausią – 58,05 mln. litų – sumą.

2007 m. gegužę Konstitucinis Teismas paskelbė, kad Vyriausybė, 2003 m. pabaigoje pritarusi „Alitos" valstybei nuosavybės teise priklausančių akcijų pardavimui, pažeidė Konstituciją, Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymą. Privatizavimą tyrusios specialios Seimo komisijos išvadose teigiama, kad privatizuojant „Alitą“, valstybei buvo padaryta beveik 36 mln. litų žalos, iš jų daugiau nei 34 mln. litų negautų pajamų valstybei buvo padaryta VTF, vadovaujamam P. Milašausko, atsisakius pasirašyti pirkimo ir pardavimo sutartį su pirmuoju viešojo konkurso laimėtoju Italijos verslininku L. Boska.

Neskaidrus urėdo konkursas

2016 m. gruodį Vilniaus apygardos teismas kaltu dėl prekybos poveikiu pripažino buvusio Seimo vicepirmininko Kęsto Komskio visuomeninio padėjėjo pareigas anksčiau ėjusį Gediminą Miliauską. Galimos korupcijos rengiant atranką į Utenos urėdus byloje G. Miliauskui skirta ketverių metų laisvės atėmimo bausmė, jos vykdymą atidedant dvejiems metams. Valstybei atiteko papirkimui naudoti pinigai – beveik 29 tūkst. eurų. Daugiau nei 7,2 tūkst. eurų konfiskuot iš G. Miliausko, o daugiau nei 21,7 tūkst. buvo saugomi pareigūnų seifuose, nes buvo perimti prieš pat jų perdavimą.

Byloje kaip liudytojas buvo apklaustas ir K. Komskis, jam kaltinimai nebuvo pateikti. Specialiųjų tyrimų tarnyba (STT) užfiksavo Klaipėdos restorane vykusį susitikimą, kuriame dalyvavo K. Komskis, konkursą į urėdus laimėjęs Alvydas Adomavičius ir G. Miliauskas. Per ikiteisminį tyrimą nustatyta, kad G. Miliauskas 2014–2015 m. A. Adomavičiui pasiūlė dalyvauti Utenos miškų urėdo konkurse – jis teigė, kad, pasinaudodamas visuomenine padėtimi ir pažintimis, gali paveikti Generalinės miškų urėdijos tarnautojus, kad A. Adomavičius laimėtų konkursą.

STT pareigūnai teigia nustatę, kad G. Miliauskas iš pretendento į urėdo pareigas A. Adomavičiaus pareikalavo beveik 29 tūkst. eurų. Dalis pinigų, įtariama, perduota per susitikimą Vievyje. Vėliau, kai A. Adomavičius vežė G. Miliauskui kitą dalį pinigų, kelyje jį sulaikė STT pareigūnai. Vievyje galbūt perduoti pinigai taip ir nebuvo rasti.

Dešimtmetį trukęs Darbo partijos „juodosios buhalterijos“ bylos procesas

2016 m. pabaigoje LAT baigė daugiau nei 10 metų besitęsusį Darbo partijos „juodosios buhalterijos“ bylos procesą – kratos partijos būstinėje ir jos narių namuose vyko 2006 m. gegužę. Kasacinis teismas patvirtino, kad Darbo partija turėjo būti teisiama baudžiamojoje „juodosios buhalterijos“ byloje, tačiau atsakomybės jai nebegalima taikyti, nes jau suėjo senatis.

Teismas pareiškė, kad partijos įkūrėjas ir ilgametis lyderis Viktoras Uspaskichas, Seimo narys Vytautas Gapšys ir buhalterė Marina Liutkevičienė pagrįstai nuteisti už apgaulingą buhalterinės apskaitos tvarkymą. LAT paliko galioti Apeliacinio teismo Darbo partijos įkūrėjui V. Uspaskichui skirtą 6,8 tūkst. eurų baudą, V. Gapšys liko nubaustas 3,6 tūkst. eurų, M. Liutkevičienė – 5,7 tūkst. eurų baudomis.

Teismas patvirtino, kad Darbo partija turėjo neapskaitytų pajamų ir išlaidų, iš neoficialių partijos lėšų finansuoti partijos skyriai, renginiai. Bylos duomenimis, 2004–2006 m. į oficialią Darbo partijos buhalterinę apskaitą neįrašyta 24 mln. 297 tūkst. 626,06 lito (7 mln. 37 078,91 euro) pajamų ir 14 mln. 727 tūkst. 63,21 lito (4 mln. 265 tūkst. 252,32 euro) išlaidų, susijusių su turto, įsipareigojimų dydžio ir struktūros pakeitimu.

Vilniaus vicemero R. Adomavičiaus korupcijos byla: buvo nuteistas, bet į kalėjimą nepateko

2017 m. spalį LAT atmetė buvusio Vilniaus vicemero Romo Adomavičiaus, nuteisto už prekybą poveikiu, kasacinį skundą ir paliko galioti nuosprendį, kuriuo eksvicemeras buvo pripažintas kaltu ir jam paskirta 3 metų laisvės atėmimo bausmė, jos vykdymą atidedant 3 metams.

Teismas pripažino tinkamais Vilniaus apygardos prokuratūros prokurorų ir STT pareigūnų surinktus įrodymus, kad buvęs vicemeras, būdamas Vilniaus miesto savivaldybei priklausančios įmonės „Vilniaus vandenys" stebėtojų tarybos nariu, nuo 2012 m. birželio iki 2012 m. rugsėjo 27 d., veikdamas Vilniaus mieste ir Elektrėnų savivaldybės teritorijoje, su bendrovės „Vilniaus vandenys" generaliniu direktoriumi susitarė su įmonės „Utenos melioracija" interesams neoficialiai atstovaujančiu Dariumi Norkumi priimti ir priėmė iš pastarojo 40 tūkst. litų dydžio kyšį (per 11 tūkst. eurų).

Byloje nustatyta, kad R. Adomavičius žadėjo, jog bendrovė laimės 9 mln. litų (2,6 mln. eurų) vertės vandentiekio statybos ir renovacijos darbų konkursą. Anot teisėsaugos, politikas taip pat provokavo duoti 5 proc. kyšį nuo viso projekto vertės. R. Adomavičius kaltės nepripažino ir teigė, kad teisėsauga provokavo jį nusikaltimui.

Prokuratūra teisme siekė, kad R. Adomavičiui būtų skirta reali laisvės atėmimo bausmė. Valstybės kaltintojas sakė, kad R. Adomavičius užmaskuotai, užuominomis kalbėjo apie kyšį, vartojo frazes „laukiu pasiūlymo“, „kažką reikia konkretizuoti“. Viename pokalbių R. Adomavičius siūlė D. Norkui nejuokauti dėl esą per mažos pinigų sumos, su kuria galima eiti nebent pas daktarą, ir parodė penkis rankos pirštus, kas reiškė 5 procentus.

Nuosprendžio sulaukė „Tvarka ir teisingumas“

2023 m. LAT paskelbė atmetantis anksčiau nuteistų asmenų skundus partijos „Tvarka ir teisingumas“ byloje. Kasacinis teismas nutarė, kad likviduojama partija yra pagrįstai nuteista už prekybą poveikiu, turto iššvaistymą. LAT taip pat nutarė, kad buvęs partijos atsakingasis sekretorius Rimas Antanas Ručys, verslininkai Peisachas Kačerginskis, Giedrius Rakauskas pagrįstai nuteisti dėl prekybos poveikiu, turto iššvaistymo ir dokumentų klastojimo, o verslininkai Vytautas Banys ir Justinas Garliauskas – dėl turto iššvaistymo ir dokumentų suklastojimo.

Byloje nustatyta, kad pagal nuteistųjų verslininkų pagamintus ir panaudotus netikrus dokumentus, pervedus lėšas į J. Garliausko vadovaujamų įmonių sąskaitas, buvo apmokėtos partijos „Tvarka ir teisingumas“ viešinimo paslaugos.

Partija buvo nubausta 112 tūkst. eurų bauda ir konfiskuota daugiau kaip 279 tūkst. eurų partijos turto. Ikiteisminis tyrimas šio byloje buvo pradėtas 2014 m. pabaigoje, kilus įtarimams, kad 2013 m. privačios bendrovės padengė dalį partijos „Tvarka ir teisingumas“ remiamo renginio „Pirk dramblį“ sąnaudų.

R. Pakso ir G. Vainausko galutinai išteisinti prekybos poveikiu byloje

2021 m. birželį LAT paliko galioti pirmosios instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį bendrovės „Lietuvos rytas“ generaliniam direktoriui Gedvydui Vainauskui ir per apkaltą iš prezidento pareigų pašalintajam Rolandui Paksui. Pastarieji anksčiau buvo nuteisti už prekybą poveikiu.

Kasacinis teismas nusprendė, kad neįrodyta, jog G. Vainauskas siūlė, o R. Paksas sutiko priimti kyšį, todėl visos abejonės ir neaiškumai, kurių nėra galimybės pašalinti, turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai.

Galutinį verdiktą priėmęs teismas teigė, kad esminis prekybos poveikiu elementas, – t. y. kad G. Vainauskas pasiūlė kyšį (15 tūkst. eurų) R. Pakso ir jo vadovaujamos partijos „Tvarka ir teisingumas“ naudai ir kad R. Paksas sutiko jį priimti už poveikį užtikrinant prekybos centro „Norfa“ Prienuose statybos užbaigimo akto pasirašymą – byloje grindžiamas vos keliomis užfiksuoto jų pokalbio frazėmis, nesant jokių inkriminuojamo korupcinio ryšio realumo įrodymų.

Pasak teismo, nenustačius R. Pakso ar jo vadovaujamos partijos rėmimo fakto, taip pat įrodymais nepagrindžius nei žadamų pinigų šaltinio, nei galimo jų perdavimo laiko ar būdo, taip pat neužfiksavus kokių nors kyšininkavimą realizuojančių veiksmų ar bent detalizuojančių pokalbių, neįmanoma daryti išvados, kad vos keliomis pokalbio frazėmis G. Vainauskas ir R. Paksas realiai susitarė dėl neteisėto ar nepagrįsto atlygio. G. Vainauskas ir R. Paksas buvo kaltinami susitarimais pasinaudojant visuomenine padėtimi, pažintimis ir kita įtaka paveikiant Aplinkos ministerijos tarnautojus, kad šie kuo skubiau atliktų prekybos tinklo „Norfa“ prekybos centro Prienuose statybos užbaigimo procedūrą.

Bausmė Seimo nario padėjėjui

2022 m. Vilniaus apygardos teismas Seimo nario Mindaugo Puidoko buvusiam padėjėjui Kęstučiui Motiečiui už prekybą poveikiu skyrė 4,9 tūkst. eurų baudą.

Tyrimo duomenimis, K. Motiečius Seimo patalpose 2021 m. balandžio mėn. parlamentarui konservatoriui Matui Maldeikiui pasiūlė 50 tūkst. eurų kyšį. Teisėsauga skelbė, kad siūlydamas kyšį kaltinamasis, kaip įtariama, siekė, kad Seimo narys ateityje balsuotų taip, jog neapibrėžtam laikui būtų sustabdytas Loterijų ir lošimų mokesčio įstatymo pakeitimo projekto, kuriuo turėjo būti sugriežtinti lošimų verslą reglamentuojantys teisės aktai, svarstymas.

Korupcijos bylą tyrę STT agentai atliko kratą M. Puidoko kabinete. Seimo narys tada skundėsi patyręs pareigūnų smurtą. STT tikino, kad mobilieji telefonai iš Seimo nario paimti jėga, nes jis juos pateikti atsisakė ir, užsidaręs tualete, esą galėjo ištrinti tyrimui svarbius duomenis.

V. Šiliausko byla: 260 tūkst. eurų ir daugiau nei 3 metai kalėjimo

2024 m. vasario pabaigoje Apeliacinis teismas sugriežtino bausmę už 260 tūkst. eurų kyšį nuteistam buvusiam Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriui Viliui Šiliauskui. Vyrui skirta reali 3 metų ir 4 mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Vos po kelių dienų nuteistasis pats pristatė policijai ir buvo įkaltintas.

Teismas paskelbė, kad vieno didžiausio kyšio Lietuvoje reikalavimas ir paėmimas nesudaro pagrindo skirti nepagrįstai švelnesnę bausmę už šį sunkų nusikaltimą, kurį V. Šiliauskas pripažino tik tada, kai buvo surinkti visi jo kaltę pagrindžiantys duomenys. Teismas pakeitė pirmosios instancijos teismo sprendimą, kuriuo V. Šiliauskui už kyšininkavimą skirta piniginė bauda. Konstatuota, kad V. Šiliauskas prisipažino tik tada, kai buvo surinkti jo kaltę pagrindžiantys įrodymai. Iš nuteistojo konfiskuoti ir per kratą rasti beveik 241 tūkst. eurų atiteko valstybei.

V. Šiliauskas šiuo metu yra laisvėje – jis pernai lapkritį buvo anksčiau laiko paleistas iš kalėjimo. Kauno apygardos teismas savo sprendimą paleisti V. Šiliauską motyvavo tuo, kad vyras anksčiau nėra teistas, laisvės atėmimo bausmę atlieka pirmą kartą, jo kriminalinio elgesio nuostatos, nusikalstamo gyvenimo būdo įpročiai nebuvo tvirtai susiformavę. Be to, teismas atkreipė dėmes į tai, kad V. Šiliauskas turi šeimą ir nuolatinę gyvenamąją vietą.

Politinės korupcijos byla: trys nuteistieji pasiųsti į kalėjimą

2024 m. spalio 24 d. LAT priėmė galutinį sprendimą koncerno „MG Baltic“ (dabar – „MG grupė“) politinės korupcijos byloje, palikdamas galioti apkaltinamąjį nuosprendį. Buvusiam šio koncerno viceprezidentui Raimondui Kurlianskiui, buvusiems Seimo nariams Eligijui Masiuliui ir V. Gapšiui bausmės buvo šiek tiek sušvelnintos, tačiau įkalinimo jie neišvengė.

Kasacinis teismas pažymėjo, kad byloje nustatyta politinės korupcijos požymių, politinė korupcija apėmė politikos dalyvių piktnaudžiavimą viešąja galia, siekiant asmeninės naudos ar naudos atstovaujamai partijai. Teismas atmetė pusšeštų metų laisvės atėmimo bausme nuteisto E. Masiulio kasacinį skundą. Tačiau iki 4 metų ir 3 mėnesių buvo sušvelninta laisvės atėmimo bausmė parlamentarui V Gapšiui, „MG Baltic“ viceprezidentui R. Kurlianskiui laisvės atėmimo bausmė sutrumpinta pusmečiu, jis kalėjime praleis 5 metus ir 6 mėnesius.

Liberalų sąjūdžiui skirta 374,7 tūkst. eurų dydžio bauda, koncernui „MG Grupė“ skirta 1 mln. 110 tūkst. eurų bauda, Darbo partijai – 301 tūkst. eurų bauda. Piniginės baudos valstybei yra sumokėtos, o trys nuteistieji iki šiol atlieka laisvės atėmimo bausmes, teismai atmetė jų prašymus paleisti į laisvę anksčiau laiko.

Galutiniame ir neskundžiamame teismo nuosprendyje rašoma, kad koncernas „MG Baltic“ per R. Kurlianskį palaikydamas gana glaudžius ryšius su politinėmis partijomis, jų nariais, teikdamas jiems finansinę paramą, taip pat pasinaudodamas savo valdomomis žiniasklaidos priemonėmis, ne tik sukūrė prielaidas, bet ir įgijo tam tikroms politinėms partijoms bei konkretiems politikams įtaką, kuria pasinaudodamas galėjo lemti ir tam tikrus koncernui naudingus sprendimus.

Teismai nustatė, kad R. Kurlianskio ir buvusių Seimo narių susitikimai, dažniausiai inicijuoti buvusio koncerno „MG Baltic“ viceprezidento, buvo ne atsitiktiniai, bet, priešingai – sistemingi, derinami prie Seime ar kitose valstybės ar savivaldybės institucijose tuo metu sprendžiamų koncernui „MG Baltic“ reikšmingų politinių klausimų. Bylos duomenimis, kyšiai politikams ir partijoms už koncernui „MG Baltic“ palankius sprendimus buvo maskuojami kaip parama juridiniams asmenims, nuolaida politinei reklamai. Galutiniame ir neskundžiamame verdikte konstatuota, kad nuteistųjų padarytomis nusikalstamomis veikomis buvo daromas poveikis valstybės ekonomikai, sąžiningai konkurencijai, buvo neigiamai veikiamas demokratinių institucijų stabilumas ir valdymas.

Nurodoma, kad korupcinio pobūdžio veikos pasireiškė koncerno „MG Baltic“ pasirinkta strategija byloje susitikinėti su politinių partijų vadovais bei nariais, tiesiogiai ar netiesiogiai siūlant ar leidžiant suprasti, kad koncernas „MG Baltic“ vienokia ar kitokia forma gali suteikti finansinės paramos partijoms ar konkretiems kandidatams 2016 m. Seimo rinkimuose.

LAT verdikte rašoma, kad net ir pasikeitus įstatymo įtvirtintam reglamentavimui, kai juridiniams asmenims buvo uždrausta teikti paramą politinėms partijoms, koncernas ieškojo būdų, kaip ir toliau vienokia ar kitokia forma susitarti su politinių partijų atstovais dėl finansinės paramos partijoms suteikimo. Tai buvo daroma pasirenkant įvairias konspiracines schemas – pavyzdžiui, byloje nustatyti atvejai, kai kyšiai, užmaskuoti kaip parama, buvo pervedami ne tiesiogiai patiems juridiniams asmenims (partijoms), buvo kuriami daugialypiai ryšiai ir santykiai, įskaitant ir fiktyvius, tarp juridinių, taip pat ir tarp juos valdančių fizinių asmenų, siekiant paslėpti pinigų ar kitokios naudos plačiąja prasme judėjimą ir suklaidinti dėl tikrojo naudos gavėjo ar lėšų paskirties.

Kartu su R. Kurlianskiu nuteisti buvę Seimo nariai E. Masiulis ir V. Gapšys iki šiol atlieka laisvės atėmimo bausmes.

3 mln. eurų kyšis: pinigai Šveicarijos banke, nuteistasis kalėjo vos pusmetį

2024 m. liepą įsiteisėjo nuosprendis didžiausio nepriklausomos Lietuvos istorijoje kyšio byloje – teismas kalėti nuteisė ir daugiau nei 3 mln. eurų kyšio davėją, ir jį priėmusį buvusį valstybinės įmonės „Klaipėdos nafta“ komercijos direktorių Ričardą Milvydą. Teismas paskelbė, kad šioje byloje neabejotinai pasitvirtino, kad Arturas Urbutis „Klaipėdos naftos“ komercijos direktoriui R. Milvydui pasiūlė ir davė, o pastarasis sutiko priimti kyšį. Bylos duomenimis, Šveicarijos banke buvo atidaryta sąskaita ir priimtas 3 mln. 247 tūkst. 194 eurų ir 175 tūkst. JAV dolerių vertės kyšis už palankių sprendimų priėmimą bendrovės „Naftos grupė“ naudai.

Kadangi teismo nuosprendis įsiteisėjo, nuteistas R. Milvydas pateko už grotų. Tačiau jau kitų metų vasarį byla pasisuko netikėta linkme – LAT nusprendė nedelsiant iš Kauno kalėjimo paleisti kyšininkavusi R. Milvydą, nuteistą 3 metų laisvės atėmimo bausme. Procesas minėtoje byloje vyko maždaug 13 metų. LAT paskelbė, kad praėjus tokiam dideliam laiko tarpui (daugiau kaip 10 metų), realios laisvės atėmimo bausmės taikymas asmenims, nuteistiems už ekonominio pobūdžio nusikalstamas veikas, nesislėpusiems nuo teisingumo ir nekeliantiems tiesioginio pavojaus visuomenei, sunkiai suderinamas su bausmės tikslais ir teisės principais.

Bylos duomenimis, naftos produktų ekspedijavimo bendrovė „Naftos grupė“ 2005–2010 m. buvo gavusi išskirtines sąlygas perkrauti naftos produktus per valstybės valdomą „Klaipėdos naftą“. R. Milvydas bendravo su potencialiais „Klaipėdos nafta“ klientais, būtent į jį klientai kreipėsi, tačiau, užuot juos siuntęs pas generalinį direktorių, siųsdavo įmonei „Naftos grupė“. Teismai nustatė, kad R. Milvydas formavo „Klaipėdos nafta“ generalinio direktoriaus nuomonę dėl su potencialiais klientais susijusių priimamų sprendimų, siekdamas, kad jie būtų naudingi „Naftos grupei“.

Apeliacinis teismas savo nuosprendyje pažymėjo, kad „Naftos grupės“ akcininkas A. Urbutis buvo pagrindinis nusikalstamų veikų (daugiau nei 12 mln. eurų bendrovės „Naftos grupė“ turto pasisavinimo, nusikalstamu būdu gauto beveik 11 mln. eurų turto legalizavimo, didelio skaičiaus netikrų dokumentų pagaminimo, tikrų dokumentų suklastojimo ir panaudojimo, apgaulingo bendrovės buhalterinės apskaitos tvarkymo bei didelės vertės pelno mokesčio sumokėjimo išvengimo) organizatorius ir koordinatorius. Be to, kaip nustatė teismas, jis sukurstė „Klaipėdos nafta“ vadovą Jurgį Aušrą piktnaudžiauti tarnybine padėtimi ir periodiškai bendrovės „Klaipėdos nafta“ direktoriui komercijai R. Milvydui siūlė ir davė daugiau nei 3 mln. eurų kyšį.

Šioje korupcijos byloje kalėti realiomis laisvės atėmimo bausmėms nuteisti „Naftos grupės“ akcininkas A. Urbutis ir jo brolis, buvęs įmonės vadovas Antanas Urbutis už grotų taip ir nepateko – kasacinis nusprendė atidėti bausmės vykdymą. J. Aušra anksčiau ėjo Klaipėdos miesto mero pareigas. Nusikaltimų padarymo metu jis buvo valstybės įmonės „Klaipėdos nafta“ vadovas. Teismas nustatė, kad J. Aušra veikė ne jo vadovaujamos bendrovės „Klaipėdos nafta“, bet „Naftos grupė“ interesais, dėl to „Klaipėdos nafta“ patyrė beveik 600 tūkst. eurų turtinę žalą. Kitas nuteistasis šioje byloje – Andrejus Vaičiulis buvo pirmasis Neringos savivaldybės meras po Nepriklausomybės atkūrimo. Nusikalstamų veikų padarymo metu jis vadovavo Šiaulių banko Klaipėdos regiono skyriui.

Mokslų daktaras ir instituto vadovas legalizavo nusikalstamas lėšas

Už korupcinius nusikaltimus dvejų metų laisvės atėmimo bausmę iki šio atlieka buvęs Nacionalinio maisto ir veterinarijos rizikos vertinimo instituto direktorius Gediminas Pridotkas. Teismai ne kartą atsisakė taikyti jam lygtinį paleidimą.

Mokslų daktaro laipsnį turintis ir aukštas pareigas valstybės tarnyboje ėjęs G. Pridotkas Kauno kalėjime kali nuo 2024 m. rugpjūčio. Jis nuteistas už tai, kad, panaudodamas jo paties ir sutuoktinės įsteigtą juridinį asmenį, taip pat kitas 15 susijusių įmonių, iš fizinių asmenų priėmė kyšius už palankumą ateityje instituto vykdomuose viešuosiuose pirkimuose, legalizavo nusikalstamu būdu įgytas lėšas bei neteisėtai praturtėjo. Bendra kaltinime nurodyta galimai gautų kyšių, neteisėto praturtėjimo ir nusikalstamu būdu legalizuoto turto suma siekia 296 871 eurą.

Be laisvės atėmimo bausmės G. Pridotkui paskirta 18 tūkst. eurų bauda bei penkerius metus uždrausta dirbti valstybės tarnyboje. Vyras teisme pripažino kaltę dėl visų jam pareikštų kaltinimų kyšininkavimu, pinigų plovimu, neteisėtu praturtėjimu, dokumentų klastojimu, apgaulingu finansinės apskaitos tvarkymu ir organizavimu. Jis teismo nuosprendžio neskundė. G. Pridotkas ir jo sutuoktinė Evelina Pridotkienė šioje byloje iš viso valstybei turėjo sumokėti apie trečdalį milijono – daugiau nei 332,8 tūkst. eurų. Šią sumą sudaro konfiskuotas kyšis, baudos.

ELTA inf.]]>