https://www.savaite.lt/ lt https://www.savaite.lt/idomybes/tarpkitko/24037-aviacijos-pasiekimu-lobynas.html https://www.savaite.lt/idomybes/tarpkitko/24037-aviacijos-pasiekimu-lobynas.html 24037 Fri, 03 Jul 2026 14:02:54 +0300 native-yes

Pasaulio ir Lietuvos aviacijos istoriją pasakojantys autentiški eksponatai, Pirmojo ir Antrojo pasaulinių karų ir Šaltojo karo laikų karinės aviacijos techninė įranga, pilotų ekipuotė, Sovietų Sąjungoje gaminti naikintuvai ir sraigtasparniai, aviacinis radaras ir prožektorius… Vardyti, ką pamatytume apsilankę Įstros aviacijos muziejuje, būtų galima labai ilgai, bet niekas apie ekspoziciją nepapasakos įdomiau už jo įkūrėją – kolekcininką ir pilotą Virmantą Puidoką.



– Kada ir kaip prasidėjo Aviacijos muziejaus istorija?

– 2016 m. jis buvo įkurtas, bet iš tiesų muziejaus veikla prasidėjo anksčiau, daugiau nei prieš 25 metus, kai legendinis Lietuvos lakūnas akrobatas Vytautas Lapėnas į Įstros aerodromą atgabeno pirmus senuosius karinius orlaivius. Nelabai supratome ir Vyto klausinėjome, kam to reikia, – mums atrodė, kad tai tėra metalo laužas. Bet jis jau tuomet tikėjo, kad žmonės važiuos žiūrėti orlaivių. Ir buvo teisus. Kai pamačiau, kad iš tiesų yra jais besidominčių, kilo mintis atidaryti muziejų. Vis dėlto neprisiskiriu nuopelnų, kad aš jį sugalvojau, nes daug galvoti nereikėjo, užteko tęsti Vyto pradėtus darbus. Tai buvo unikalus žmogus. Matydavau jį skraidantį, kai tapo neįgalus, neteko dalies kairės kojos ir kairės rankos pirštų – daugelis sveikų pilotų taip gerai neskraidė... Apie V. Lapėną galėčiau daug pasakoti, o muziejuje turime nemažai su jo gyvenimu susijusių eksponatų. Jis daug nuveikė ruošdamas pilotus Lietuvai, ir man teko jo pamokų gauti, jis mokė ne tik lietuvius, bet treniravo ir Ispanijos nacionalinę akrobatinio skraidymo rinktinę, mūsų šalyje suorganizavo Europos akrobatinio skraidymo čempionatą, surengė ne vieną didelę aviacijos šventę. Į jas susirinkdavo daug žmonių, Įstros aerodromas buvo mėgstamas ir lankomas. Ir mes stengiamės tą dvasią išsaugoti ir palaikyti.

Iš pradžių įrengėme tik lauko ekspoziciją: į vieną vietą suvežėme turimus naikintuvus Su-15, MiG-21, MiG-23, mokomąjį lėktuvą L-29 ir du sraigtasparnius Mi-2 ir Mi-8. Tuo metu kai kas pasišaipydavo: „Koks čia muziejus?..“ Bet pamatėme, kad žmonės atvažiuoja, kad jiems įdomu, ir atsirado motyvacija plėstis. Įrengėme vidaus ekspoziciją: pirmą salę, skirtą Lietuvos tarpukario ir sovietmečio aviacijos istorijai, mūsų šalies pilotų nuveiktiems darbams, po to antrą su eksponatais iš viso pasaulio. Ekspoziciją pildome, esame pradėję restauruoti dar vieną didelį lauko eksponatą – karinį orlaivį Su-22. Galimybės neleidžia darbo atlikti taip, kad jis galėtų skristi, bet surinkti jį ir išsaugoti tai, kas išliko, tikiuosi, pavyks. Pernai pavyko surasti ir įsigyti aviacinį prožektorių, tiesa, didelis, apie 1 m skersmens, prietaisas buvo labai prastos būklės. Iš pradžių atrodė, kad jis skirtas karo tikslams – surasti ore lėktuvą ir jį apšvietus numušti. Bet surinkta informacija atskleidė, kad prožektorius naudotas laikiniems aerodromams – lauko aikštelėms apšviesti. Kadaise jis buvo montuojamas ant automobilio UAZ važiuoklės, tad teko surasti ir restauruoti seną šio modelio automobilį. Ir ne bet kokį, o su istorinio automobilio valstybiniais numeriais. Prireikė įsigyti ir maitinimui naudotą benzininį generatorių. Visa tai sukomplektavus naujas eksponatas papildė lauko ekspoziciją.

Po truputį muziejus auga, žmonių daugėja, tik kartais būna liūdnoka, kai atvažiuoja labai jauni žmonės ir ne visi žino apie mūsų didvyrius Steponą Darių ir Stasį Girėną. Tada suprantu, kad reikia kalbėti, pasakoti, tai yra mano misija. Nuolat ieškau galimybių kolekcijas papildyti, keisti – vieni daiktai atkeliauja, kiti išeina pailsėti. Viską darome savo rankomis ir lėšomis.

– Papasakokite apie tuos eksponatus, kurie jums reikšmingiausi.

– Turiu surinkęs trijų skrydžio per Atlantą misijų artefaktus. Unikalūs yra S. Dariaus ir S. Girėno „Lituanika“ gabenti vokai. Lakūnai gabeno pirmą pašto siuntą iš Niujorko į Kauną ir tų vokų šiek tiek išliko. Kaip – istorija nutyli... Kai kas, matyt, buvo išgrobstyta, kai kas parvežta į Lietuvą, kai kas liko dabartinėje Lenkijoje. Kiekvieno didele retenybe tapusio eksponato keliai skirtingi. Esu radęs informacijos, kad nedidelę dalį, manau, iki šimto vokų, S. Darius laikė ne pašto maiše, o švarko kišenėje. Septintu numeriu pažymėtą voką man pavyko surasti. Tiesa, tokių relikvinių eksponatų nelaikau viešoje ekspozicijoje dėl saugumo. Visų pirma, juos reikia saugoti nuo ultravioletinių spindulių, nes popierius yra popierius, ir tik vesdamas edukacijas atnešu parodyti žmonėms. Bet grįžkime prie vėlesnių misijų. 1935 m., praėjus dvejiems metams po S. Dariaus ir S. Girėno žūties, Atlantą perskrido lakūnas Feliksas Vaitkus. Jis taip pat gabeno paštą, ir kolekcijoje turiu voką iš šios misijos su F. Vaitkaus parašu ir antspaudu. Trečioji misija vyko jau dabartiniais laikais, 2003 m. du Lietuvos pilotai, Gintautas Staniulis ir a. a. Viktoras Ramonas, paminėdami „Lituanikos“ skrydžio 70-ąsias metines, nedideliu dvimotoriu orlaiviu nuskrido į Ameriką, dalyvavo šventėje ir grįžo. Jie taip pat gabeno vokus. Kadangi abu pilotus pažinojau, kelis gavau dovanų iš G. Staniulio.

Yra įvairių tarpukario Lietuvos aviacijos eksponatų – jaunoje valstybėje aviacija labai sparčiai vystėsi, buvo daug žymių lakūnų ir konstruktorių. Vienas jų – Antanas Gustaitis, konstravęs ANBO lėktuvus. Muziejuje yra net keletas eksponatų, susijusių su 63 numeriu, – šiuo vardiniu savo sukonstruotu orlaiviu skraidė brigados generolas A. Gustaitis, turiu jo detalę, tai iš tiesų yra unikalu.

– Ekspozicijoje galima pamatyti daug techninės įrangos.

– Yra daug įvairių radijo ryšio priemonių, daugybė lėktuvų kabinų prietaisų – ir sudėtingiausių, ir senovinių, ir naujų. Pavyko surinkti nemažą juodųjų dėžių kolekciją, turime katapultavimosi krėslus, du yra iš amerikietiškų naikintuvų F-100. Kadangi visa sena amerikiečių informacija prieinama, pavyko pagal krėslų numerius surasti lėktuvo nuotrauką, ji taip pat eksponuojama. Su aviacijos istorija susijusi iš viso pasaulio surinkta įvairiausių šalių aviacinių durklų kolekcija. Tai buvo ne ginklai, o karininkų aviatorių paradinės uniformos puošybos elementas (tiesa, dabar jau atgyvenęs). Mūsų kaimynai lenkai turėjo net du skirtingus paradinių durklų variantus, Lietuva, deja, neturėjo savo tokio durklo – kūrė jį, bet sukurti nespėjo. Užtat muziejuje yra su mūsų istorija susijusi Lietuvos oro skautų peiliukų kolekcija, ant jų išgraviruotos datos: 1932, 1934 metai, kai kurių miestų pavadinimai, yra netgi Panevėžys. Peiliukai buvo vaikų ir paauglių, kurie domėjosi aviacija ir įstodavo į oro skautus, išskirtinumo ženklas. Turime karinių pilotų originalios aprangos eksponatų ir labai retą legendinių tarpukario lėktuvų ANBO eskadrilės paradinio kostiumo repliką. Jį muziejaus ekspozicijai paskolino pilotas G. Staniulis, pilotę padovanojo aviacijos entuziasto a. a. Arvydo Šabrinsko (jis vadovavo klubui „ANBO eskadrilė“, atkūrusiam legendinį lėktuvą) sūnus Tomas Šabrinskas.

– Sunku įsivaizduoti, kaip įmanoma surinkti po kruopelytę tiek informacijos, ją susieti...

– Tam reikia tik laiko ir kantrybės. Informacijos yra daug, reikia jos ieškoti, rasti ir išsaugoti. Nors šis kelias ir buvo ilgas, man jis nebuvo sunkus, buvo malonus. Dar maloniau, jei man pavyksta rasti sąsajų tarp aviacijos ir meno, praplėsti aviacijos rėmus – tame pačiame pastate žmona Irena yra įkūrusi Porceliano galeriją. Mūsų tikslas nėra turėti lėkščių ar puodelių kolekciją – man labai svarbūs istoriniai momentai ir turime su jais susijusių unikalių eksponatų.

Turiu dar daug sumanymų, planuose – virtuali tarpukario aviacijos nuotraukų kolekcija. Per daugybę metų esu surinkęs daugiau nei 1 tūkst. nuotraukų, tarp jų yra ir labai unikalių, netgi tokių, kurių nenorėjau turėti... Tai sudužusių orlaivių nuotraukos, aš jų vengiu, bet vienas žmogus penkias nuotraukas tiesiog įsiūlė. Nusipirkau, informacijos nebuvo jokios, pažiūrėjęs iš karto nieko neatspėjau, kas jose, bet žiemos vakarais tyrinėdamas su lupa atradau vieną, antrą, trečią detalę ir paaiškėjo, kad tai pačios pirmosios S. Dariaus ir S. Girėno žūties nuotraukos... Patys eksponatai dabar susiranda mane – aš jų jau nebeieškau, pasikliaunu likimu.



Projektą „Muziejai – technikos istorijos sergėtojai“ iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Metinė paramos suma 2520 Eur.]]> https://www.savaite.lt/idomybes/tarpkitko/24035-gyvosios-archeologijos-dienos-kernaveje-praeities-pazinimo-pamokos.html https://www.savaite.lt/idomybes/tarpkitko/24035-gyvosios-archeologijos-dienos-kernaveje-praeities-pazinimo-pamokos.html 24035 Fri, 03 Jul 2026 13:50:40 +0300 native-yes

Kopdami piliakalnių šlaitais į aukštas jų viršūnes, nuo kurių į tolius kadaise žvelgė pilių kuorai, ar vaikštinėdami senamiesčių gatvėmis nejučiomis susimąstome: kaip žmonės čia gyveno prieš šimtus ir tūkstančius metų? Kaip jie atrodė, rengėsi ir puošėsi? Ką ir kaip jie dirbo? Ką valgė, gėrė ir kokiomis pramogomis skaidrindavo savo kasdienybę? Atsakyti į šiuos klausimus padeda eksperimentinė archeologija ir jos entuziastus jau daugelį metų kiekvieną liepą suburiantis eksperimentinės archeologijos festivalis „Gyvosios archeologijos dienos Kernavėje“.



Manvydas Vitkūnas

Sukūrė gamta ar žmogus?

Pažinti senąją praeitį padeda mokslininkų sukaupti duomenys – rašytinių šaltinių analizė, architektūros ir dailės paveldas, ypač archeologinių tyrimų duomenys. Ilgą laiką archeologiniai radiniai dažniausiai buvo gana nebylūs muziejų eksponatai. Tačiau ilgainiui imta domėtis ne tik pačiais daiktais kaip artefaktais, liudijančiais praeitį, bet ir būdais, kaip jie buvo padaryti. Taip dar XVIII a. buvo žengti pirmieji žingsniai į eksperimentinę archeologiją. Pavyzdžiui, Europoje nuo seno ginčytasi, kaip atsirado akmeniniai ir titnaginiai kirviai. Daug kas sakė, kad tai „žaibo iškrovos vaisiai“, „perkūnijos strėlės“, – taigi, gamtos, o ne žmogaus kūriniai. Kiti tvirtino, kad tai buvo senovės žmonių darbo įrankiai ir ginklai. Ir štai vokiečių teologas ir mokslininkas Andrėjas Albertas Rodė ėmėsi eksperimento – apie 1715 m. iš titnago gabalo pagamino titnaginį kirvį ir taip įrodė, kad tokie senoviniai dirbiniai yra sukurti žmonių, o ne gamtos.

Buvo eksperimentuojama ir su pačiais archeologiniais radiniais, pavyzdžiui, sausinamose pelkėse randamais bronzos amžiaus bronziniais ragais. Vienas airių eksperimentatorius Robertas Bolas taip stengėsi, kad galiausiai susigadino plaučius, susirgo ir mirė. Kiti movė ant medinių kotų akmeninius kirvius ir bandė kirsti medžius: sausą medį nukirsti buvo labai sunku, o su drėgnu medžiu sekėsi visai neblogai. Tikras eksperimentinės archeologijos proveržis įvyko Skandinavijoje. 1874 m. Danijos sostinėje Kopenhagoje vykusiame archeologų suvažiavime buvo pademonstruotas pastatas, pastatytas naudojant tik rekonstruotus akmeninius kirvius.

Pažinimas per eksperimentą

Danai eksperimentinės archeologijos lyderių pozicijų neužleido ir XX a. 1964 m. etnologo Hanso Olės Hanseno iniciatyva netoli Roskildės miesto buvo įkurta Leirės eksperimentinė gyvenvietė, kurioje 43 ha plote rekonstruotos skirtingų epochų stovyklavietės bei gyvenvietės: akmens amžiaus stovykla, geležies amžiaus kaimas, X a. vikingų turgavietė ir XIX a. kaimo sodybos. Mokslininkai iki šiol čia atlieka unikalius bandymus: degina geležies amžiaus namų rekonstrukcijas, kad suprastų, kokius pėdsakus palieka gaisrai, bando senovinius žemės dirbimo įrankius, tyrinėja senosios keramikos, tekstilės gamybą, metalų lydymą ir kitus amatus. Vasaros mėnesiais centre apsigyvena savanoriai, neretai – netgi šeimos, kurios tam tikrą laiką gyvena visiškai izoliuotos nuo šiuolaikinių technologijų: dėvi rekonstruotus drabužius, gamina maistą ant ugnies, miega ant žolinių demblių, prižiūri senųjų veislių naminius gyvūnus ir taip padeda tyrinėti praeities kasdienybę.

Vėliau panašių eksperimentinės archeologijos gyvenviečių buvo įkurta Didžiojoje Britanijoje, Vokietijoje, JAV ir kai kuriose kitose šalyse. O eksperimentinės archeologijos festivaliai dabar vyksta dešimtyse pasaulio valstybių – nuo Lietuvos ar Latvijos iki Kanados ir Pietų Korėjos.

XX a. II pusėje Lietuvoje taip pat būta pavienių eksperimentinės archeologijos bandymų, tačiau tik amžių sandūroje ši veikla ėmė labiau populiarėti. Pirmasis iki šiol neišsikvepiantis šios veiklos židinys mūsų šalyje yra Kernavė, kur nuo 1999 m. vyksta eksperimentinės archeologijos festivalis „Gyvosios archeologijos dienos“. Nuo 2002 m. kurį laiką šventės vykdavo ir Šiauliuose, prie Žaliūkių malūno. Dabar panašių renginių yra ir daugiau: Apuolėje, Alytuje, Kaukuose, Trakuose bei kitur, kur rengiamos gyvosios istorijos šventės. Visgi svarbiausias eksperimentinės archeologijos židinys yra Kernavė. Čia, itin gražioje ir Lietuvai reikšmingoje istorinėje vietovėje, garsėjančioje savo archeologinių paminklų kompleksu ir pelnytai pavadinamoje Lietuvos Troja, jau beveik pusšimtį metų vykdomi nuoseklūs archeologiniai tyrinėjimai. Sukaupta unikali archeologinė medžiaga leidžia geriau pažinti daugelį Lietuvos praeities puslapių. Žengti pirmuosius žingsnius 1999 m. vykusio pirmojo festivalio rengėjams šviesaus atminimo muziejininkams Jonui Vitkūnui, Sauliui Vadišiui, iki šiol šia veikla aktyviai užsiimantiems archeologams Daivai ir Aleksejui Luchtanams bei daugeliui kitų labai padėjo Lenkijos Biskupino archeologinės vietovės muziejaus ten rengiamų panašių švenčių pavyzdys.

Dabar Kernavėje galima pamatyti daugybės senovės amatų, technologijų, įvairių kasdienio gyvenimo veiklų rekonstravimą. Nuo titnago skaldymo ir akmeninio kirvio gręžimo ar gludinimo iki bronzos liejimo, nuo senosios juvelyrikos iki tekstilės, nuo akmens amžiaus lipdytinės keramikos iki dailių žiestų Viduramžių puodų, nuo odos apdirbimo iki kibirkštis skeliančių kalvių darbo. Visko nė neišvardysi – tai reikia pamatyti.

Ar tai tik pramoga ir būdas šios šventės dalyviams kelioms dienoms pabėgti iš XXI a. į pasirinktą praeities epochą? Ir taip, ir ne. Vieni šventės dalyviai į savo darbą labiau žvelgia kaip į dar ne tokį drąsų bandymą ką nors atkurti ar pavaizduoti „taip, kaip buvo senovėje“. Jiems tai – lyg pasibuvimas su praeitimi. Kiti eksperimentuoja labai atsakingai ir giliai, kelia tikslus skrupulingai atkurti vieną ar kitą praeities technologiją. Daugelį profesionaliausių Lietuvos archeologijos eksperimentatorių vienija D. Luchtanienės vadovaujamas Eksperimentinės archeologijos klubas „Pajauta“. Atliekami ir nuodugnūs eksperimentinės archeologijos tyrimai, kuriuose viskas kruopščiai fiksuojama, rengiamos publikacijos, leidžiamas tęstinis leidinys „Eksperimentinė archeologija. Lietuvos materialaus paveldo rekonstrukcija“. Su eksperimentine archeologija susipažįsta ir archeologijos specialybės studentai.

Šiųmetė tema – „Spalvinga praeitis“

Greta amatininkų, gyvosios archeologijos dienose Kernavėje visada smagu išvysti ir čia besisukiojančius personažus iš praeities – karius ir budelius, elgetas ir juokdarius, gyvulių augintojus, maisto gamintojus, žolininkus ir kitus senovės gydymo būdų žinovus, monetų kalėjus, senųjų žaidimų bei kitų pramogų dalyvius ir daugelį kitų. Kiekvienas jų sėmėsi labai daug žinių, skyrė marias laiko ir darbo, kad pats pabandytų perprasti praeitį ir savo žiniomis pasidalytų su kitais. Tarkime, stebėdami karių pasirodymus, žiūrovai retai susimąsto, kiek darbo ir jėgų prireikė, kad būtų atkurta jų apranga ir šarvuotė, išmokta naudotis ginklais, kiek apsidaužyta pirštų ir prasiskelta galvų, kol išmokta parodyti tai, kaip atrodė senoji baltų karyba. Ir taip yra su kiekviena veikla, kurią bando atkurti senovės mylėtojai, kviečiantys kartu leistis kelionėn į praeitį. Šventė neįsivaizduojama ir be muzikavimo senaisiais instrumentais, dainų, šokių, daugybės edukacijų dideliems ir mažiems.

Šiemet Kernavė vėl kviečia į „Gyvosios archeologijos dienas“, kurios vyks liepos 4–6 d. Šių metų festivalio tema – „Spalvinga praeitis“. Bus bandoma atskleisti ir parodyti, koks ryškus buvo mūsų protėvių pasaulis. Nuo natūraliais pigmentais dažytų genčių rūbų iki simboliais margintų karių skydų bei vėliavų – šiemet spalvos padės ryškiau pajusti praeities dvasią.



Projektą „Gyva tradicija: liaudies amatai šiandien“ iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Metinė paramos suma 5000 Eur.]]> https://www.savaite.lt/idomybes/tarpkitko/24033-vitas-labutis-tarnauti-kalbai-reiskia-tarnauti-valstybei.html https://www.savaite.lt/idomybes/tarpkitko/24033-vitas-labutis-tarnauti-kalbai-reiskia-tarnauti-valstybei.html 24033 Fri, 03 Jul 2026 13:37:32 +0300 native-yes

Lietuvių kalbininkas, profesorius Vitas LABUTIS jau senokai nebedėsto studentams, tačiau ir šiandien sako, kad pedagoginis darbas visuomet buvo jo kelias. 1957 metais baigęs lituanistikos studijas Vilniaus universitete būsimas profesorius pateko į derlingą dirvą ir joje visuomet puoselėjo meilę gimtajai kalbai.



Viktorija PETKEVIČIŪTĖ

– Profesoriau, esate atsidavęs kalbininkas. Ar anksti pajutote trauką mūsų kalbos savitumui?

– Visada ją jutau, nors iš tikrųjų man dar gimnazijoje geriausiai sekėsi ne tik kalba, bet ir matematika. Lietuvių kalba mane traukė nuo mažų dienų, nes skaičiau nepriklausomos Lietuvos laikraščius, man tai buvo įspūdinga.

Maža to, iki šiol atsimenu, kaip mane mažą žavėdavo mamos posakiai, kurių ji turėjo daug gražių. Mes šeimoje buvome penki vaikai. Pastato kurį nors prie verdančio puodo ir liepia žiūrėti, kad puodas neišbėgtų. Na, vaikas prižiūri, o užvirus puodui pradeda šaukti: „Mama, puodas bėga!“ Mama šypsosi: „Durys uždarytos, neišbėgs.“ Štai kaip dvi žodžio reikšmes nemokyta moteris mokėjo sugretinti. Dar, būdavo, ateini pas mamą ir sakai, kad nori valgyti, tai pasiūlo duonos. „Nenoriu vienos duonos.“ Sako: „Pasiimk į vieną ranką vieną riekę, į kitą – kitą riekę, ir bus dvi duonos.“ Sugalvodavo gi!

– Jūsų knyga „Lietuvių kalbos sintaksė“ išleista tris kartus, esate parengęs ir prisidėjęs prie kitų leidinių. Taip pat surinkote ir tokį leidinį kaip Daukšių krašto žodynas. Kuo ypatingas šis jūsų kūrinys?

– Na, tai nedidelis žodynėlis, prie jo dirbau priešokiu. Jame surinkti mano gimtojo krašto tarmės žodžiai, kurių nėra dabartinės kalbos žodyne. Daugelis iš jų – barbarizmai. Na, pavyzdžiui, ar žinote, kas yra brikas? Tai – ilgesnis vežimas, skolinys iš vokiečių kalbos. Daugiausia į žodyną surinktų žodžių išgirdau iš savo giminių, tėvų, kaimynų, kurie pas mus ateidavo. Juos, jau būdamas studentas, pamažu rinkau ir užsirašydavau. Norėčiau išleisti antrąjį šio žodyno leidimą ar papildymą, dabar krapštau Žuvinto palių (tarmiškai – raistas, šlapynė) vietovardžius, bet abejoju, ar jį parengsiu.

Tiesa, kalbant apie tarmę, vienas profesorius, Zigmas Jankevičius, norėjo patraukti mane į dialektologus, kad aš rašyčiau diplominį darbą šia tema. Tačiau sužinojau, kad Juozas Senkus jau rašė disertaciją šia tema. Galvojau, ką aš ten naujo pasakysiu? Žinoma, apsirikau dėl to, kad niekas neišnagrinės tos temos taip smulkmeniškai, kaip iš to kampelio kilęs žmogus.

– Augote Liūliškio kaime Marijampolės apskrityje. Ar jums nebuvo baisūs ir ūkio darbai?

– Tėvai nuo mažens ugdė discipliną, tad mūsų šeimoje vaikai anksti buvo įtraukiami į darbus. Taigi tekdavo rytą anksti keltis, gyvulius ginti ir viską daryti. Žinoma, norėjome ir pažaisti, palakstyti po laukus, bet viskas ribotai. Užtat išmokome gyventi ir dirbti.

– Tėvai vylėsi ir svajojo jus išleisti į mokslus?

– Mano tėvai buvo mažaraščiai. Tėvas buvo išmokęs tik pasirašyti, o motina – beraštė. Bet pas mus gyveno dėdė Petras, jam esu labai dėkingas. Jis buvo šaulys, tarnavęs kariuomenėje, pulko raštininkas, labai gražiai ir taisyklingai rašė. Dėdė Petras ir išmokė mane skaityti anksti – tad į mokyklą nuėjau perskaitęs vyresniojo brolio vadovėlius. Pradžios mokyklą ėmiau lankyti dar nepriklausomoje Lietuvoje. O skaitydavau, atsimenu, viską. Gaudavome laikraščius „Trimitas“, „Karys“, kaimynai duodavo katalikiškus „Žvaigždę“, „Šaltinį“. Būtent šie leidiniai buvo mano ideologinių pažiūrų pradmenys.

– O pradėjus lankyti mokyklą patiko mokytis?

– Patiko. Patekau į pramuštgalvių klasę, bet labai išradingų. Pats buvau labai tykus, ramus vaikas. Bet, prisiminęs mokyklą, būtinai noriu pabrėžti, kad už daug ką esu dėkingas savo geriems mokytojams, jei ko nors ir pasiekiau, tai jų dėka. Mokytojai Petras ir Albina Simanavičiai mokė mane pradžios mokykloje. Tėvai labai sunkiai gyveno, tad neįstengė leisti mokytis mūsų abiejų su vyresniuoju broliu. Reikėjo pasirinkti kurį nors vieną, sėkmė nusišypsojo man. Ne mažiau esu dėkingas savo kitiems mokytojams – Kazimierui Tauskui, mokytojai Onai Zabielskienei ir ypač – Jonui Kvedaraičiui, istorikui Jonui Naujokui, kuris mane paragino stoti būtent į Vilniaus universitetą.

– Minėjote, kad jums teko liudyti partizaninį karą. Ar išsaugojote daug prisiminimų iš to meto?

– Tai – baisi istorija. Labai ryškiai atsimenu tuos įvykius. Skausmo buvo daug. Atsimenu, kaip žuvusius partizanus parveždavo į Gudelius, numesdavo aikštėj, išniekindavo. Mes, vaikai, eidavom per tą aikštę žiemą liudydami, kaip šunys drasko išmestus kūnus... Tai buvo toks stiprus emocinis smūgis, kad nusprendžiau: jokiu būdu su šita valdžia neisiu. Taip ir buvo.

Atsimenu, kaip jau studijuojant pirmame kurse atsirado toks vienas drąsus iš Užpalių kilęs aukštaitis, pasikvietė mus keturis ir sako: „Vyrai, partizaninis karas baigiasi, partizanai pasmerkti žūti. Mes turim arba tapti atvirais rezistentais ir gauti kalėjimą, arba mokytis ir dirbti Lietuvos naudai „po uždanga“.“ Visi pasirinkome antrąjį kelią ir laikėmės lietuvybės.

– Buvote ilgametis Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto darbuotojas. Ar lituanistika jums nuo pat pradžių buvo savas kelias?

– Galbūt pradėsiu nuo to, kad pats baigiau fakultetą 1957 metais. Žinote, tais laikais studentus prieš baigiamuosius egzaminus skirstydavo į darbą. Nė vienas negalėjo būti nepaskirtas, nes Tarybų Sąjungoje bedarbių negalėjo būti. Atsiųsdavo tokius sąrašus, juose dažniausiai būdavo septynmetės mokyklos, lituanistų jose laukdavo. Tai aš pasirinkau Mokolų septynmetę mokyklą netoli savo gimtojo kaimo Marijampolėje. Atsimenu, atėjo skirstymo komisija ir mane pakvietė į Lietuvių kalbos ir literatūros institutą (dabar – Lietuvių kalbos institutas – red. past.) dirbti moksliniu darbuotoju. Tai buvo mano pirmoji darbovietė.

– Kaip ką tik baigusiam studijas – nemenka sėkmė?

– Aš buvau tikrai apstulbęs, ir apskritai mano profesiniame kelyje netrūko detektyvinės nuotaikos. Ypač kai sužinojau, kad mane institutui rekomendavo ne kas kitas, o fakulteto komjaunimo organizacija. Daug kas stebėjosi – mane, ne komjaunuolį, nukreipė į mokslinį institutą. Ir, žinote, iki šiol yra paslaptis, kas konkrečiai ten suveikė ir kas mane į tą institutą įkišo.

– Tačiau nesipriešinote tokiam likimo posūkiui?

– Žinoma, ne. Sutikau, tačiau iššūkiai tik prasidėjo. Paaiškėjo, kad jie mane prašė įsidarbinti, bet etato tai neturėjo. Teko eiti į Terminologijos komisiją su pažadu, kad pasimokęs galėsiu pereiti į Dabartinės kalbos skyrių. Aš tik išsižiojau, mat terminologijos nė nebuvau studijavęs ir nenutuokiau, kad toje srityje ką nors galėsiu nuveikti. Tačiau gavau labai patyrusią vadovę, terminologę Antanę Kučinskaitę. Ji buvo nuostabus, labai humaniškas žmogus, padėdavo man gauti katalikiškų knygų. Taigi su vadove vaikščiojome į Terminologijos komisiją ir labai džiaugiausi.

Kodėl? Labai norėjau bendrauti su žmonėmis, o mano skyriuje visi tik vienu kitu žodžiu persimesdavo koridoriuje. Ir patekau į komisiją, kur teko svarstyti medicinos terminų žodyną. Buvo nuostabu. Tiesa, po dvejų metų išėjau į doktorantūrą ir man pasisekė, nes patekau pas Juozą Balčikonį. Pakliūti į jo mokyklą buvo mano svajonė.

– Disertaciją apsigynėte sėkmingai?

– Ir čia neapsieita be intrigos. Mat profesoriai, geriausi lituanistai, po karo nuo bolševikų pabėgo į Ameriką. Teko ieškoti, kas sutiktų būti mano darbo oponentais. Istorikas, kalbininkas, Mokslų akademijos viceprezidentas Juozas Žiugžda neatsisakė, mat turėjome bendrumą – buvome baigę tą pačią pradžios mokyklą. Tuomet paskelbė laikraščiuose skelbimą, kada ginsiu disertaciją, ir šmaukšt – Žiugždą iššaukė į Maskvą, į kažkokį pasitarimą, ir mano darbo gynimas neįvyko. Aš gaunu sveikinimus, bet disertacijos tai dar nesigyniau. Gryna detektyvinė komedija! Reikėjo palaukti dar mėnesį, ir viskas baigėsi gerai.

Tada sugrįžau į institutą, kol galiausiai grįžau į universitetą dirbti, tiesa, į Kauno vakarinį fakultetą, po dvejų metų tapau Lietuvių kalbos ir literatūros katedros vedėju. Šešerius metus taip išvažinėjau traukiniu Vilnius–Kaunas.

– Minėjote, kad pedagoginis darbas visuomet buvo jūsų pašaukimas. Kokių savybių reikia turėti šioje srityje?

– Pirmiausia, žinoma, kiekvienas dėstytojas turi būti savo valstybės patriotas. Ir patriotizmas nėra tik emocija. Iš tikrųjų patriotizmas yra ir tarnavimas tam, ką laikai šventu dalyku. Taigi, mano nuomone, kalbos dėstymas yra tarnavimas Tėvynei.

Antras dalykas, kaip dėstytojas turi mylėti jaunimą ir sugebėti su juo bendrauti. Studentus reikia gerbti kaip žmones, kurie mąsto, negalima laikyti jų tik objektais, kuriems tereikia kalti žinias. Į studentą turi žiūrėti kaip į žmogų ir kaip žmogų jį ugdyti. Tai ir yra humanitarinio ugdymo pagrindas. Galiausiai man visada buvo brangus bendravimas su žmonėmis.

– Dirbote sovietmečiu, ar nebuvo sunku puoselėti lietuvybę tuo laikotarpiu?

– Na, dirbdamas pedagoginį darbą, ypač aukštojoje mokykloje ir dėstydamas auditorijoje, turi labai daug laisvės. Yra programos, planai, bet niekas tavęs netikrina, kaip dėstai. Žinoma, sovietmečiu nedėstydavai ko nors antitarybinio, bet dalykiškai galėdavai pasirinkti tam tikrus akcentus. Tas noras, kad lituanistika visą laiką laikytųsi, nepasiduotų, taip pat vedė į priekį. Juk patyrėme rusinimą, net jei jis buvo užslopintas, bet vis tiek vyko.

– Kokiomis formomis tas rusinimas vyko?

– Papasakosiu vieną tai iliustruojantį epizodą. Trečiame kurse rusų kalbą dėstė tokia dėstytoja iš Maskvos. Sykį lentoje užrašė rašinio temą didžiosiomis rusiškomis raidėmis: „Mūsų Tėvynės sostinė.“ Visi apstulbo – ką rašyti? Aš parašiau apie Vilnių, galvojau, kad būsiu vienas toks. Paskui bičiulio klausiu: „Apie ką rašei?“ Sako: „Žinoma, apie Vilnių, ką aš apie tą Maskvą rašysiu?“ Kaip paaiškėjo, iš keturiolikos studentų tik du parašė apie Maskvą. Visi kiti parodė, kad mūsų Tėvynė – Lietuva, o sostinė – Vilnius. Matot, kaip lyg visai netyčia tekdavo atskleisti, ką pasirenki.

– Kaip jūs paprastam žmogui apibūdintumėte savo vieną esminių mokslinių interesų – sintaksę?

– Sintaksė yra bendrinės kalbos viršūnė, ji kalba apie sakinio, sakinių sandarą. Kaip aš vaizdžiai sakau, tai aukštoji matematika kalboje, tad labai paprastai paaiškinti nelengva. Universitete pradedama dėstyti leksika, fonetika, morfologija ir tik tada – sintaksė. Ji remiasi visomis kitomis sritimis. Šis mokslas yra labai sunkus, ne šiaip sau Lietuvoje turime labai mažai sintaksininkų.

Bendrinės kalbos sintaksės pamatus padėjo Jonas Jablonskis, jo darbai apskritai yra vieni svarbiausių mūsų kalbai ir jos kultūrai. Pasinaudodamas proga paminėsiu Arnoldo Piročkino knygą „Jonas Jablonskis. Gyvenimas ir darbai“, išleistą pernai, jau po knygos autoriaus mirties. Buvau jos vienas iš redaktorių. Jos tikslas – išvalyti sovietizmus, kurių buvo daug pirmajame leidime.

– Šiandien vis labiau suprantam ir įvertiname gimtosios kalbos reikšmę ir vaidmenį. Kaip, jūsų akimis, visuotinai turėtume puoselėti savo kalbą?

– Kaip sakė Jonas Jablonskis, „kalboje tauta pasisako, kas esanti“. Vadinasi, tautiškumas ir kalba yra labai susieti dalykai. Manau, kad pagrindas – laikytis Valstybinės kalbos įstatymo. Jame numatyta, kad turime teikti pirmenybę lietuvių kalbai. Negali būti kita kalba svarbesnė už lietuvių kalbą. Šiandien kai kuriose srityse lietuvių išstumia anglų kalba. Žinoma, ji tikrai reikalinga, ir kad jos moko – labai gerai. Bet jeigu nueini į parduotuvę, o ant prekės matai užrašyta tiktai angliškai? Kodėl dabar kiekvienas turi žinoti, kas ten užrašyta? Galima pateikti ir anglų kalba – niekas nedraudžia, bet ne pagrindinius užrašus. Lietuvių kalbai turime teikti pirmenybę, nes tai yra valstybinė kalba. O valstybinė kalba turi būti ginama. Juk dera prisiminti, kad laisvė be atsakomybės galiausiai virsta anarchija arba revoliucija. Reikia rūpintis savo kalbos kultūra ir neišleisti jos iš akių. Tam skirta nemažai knygų ir leidinių, tik, deja, jos yra vangiai skaitomos.

– Kodėl šiandien, kai daugelis nosis sukišę į telefonus, reiktų skaityti knygas?

– Yra toks ne visai pagrįstas įsitikinimas, kad viską gali atstoti elektroninė erdvė. Tačiau knygų nereikia nurašyti. Pavyzdžiui, aš kompiuterio ir interneto atsisakiau, nebegaliu, nebepajėgiu. O knyga yra atsarga. Elektronines programas gali užblokuoti, gali sugadinti ar pradanginti koks nors įsivėlęs virusas, o knyga yra tvirta. Joje gali ir pasibraukti, ją bet kada atsiversti, pasižiūrėti, ką panorėjęs, ir be interneto. Internetas – tai trumpalaikė informacija, taip, greita, bet paviršutiniška. O knygose argumentai išdėstyti giliau. Galiausiai, internetas ar dirbtinis intelektas nesukurs kūrinių, kurie prilygtų Šekspyrui, Hugo, Dikensui, Dantei ir kitiems.



Projektą „Tie, kuriais sekame“ iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Metinė paramos suma 15000 Eur.]]> https://www.savaite.lt/idomybes/tarpkitko/24019-sename-kluone-skamba-naujas-gyvenimas.html https://www.savaite.lt/idomybes/tarpkitko/24019-sename-kluone-skamba-naujas-gyvenimas.html 24019 Thu, 02 Jul 2026 09:12:03 +0300 native-yes

Likimus turi ne tik žmonės – pastatai taip pat, nelygu, kas tampa jų šeimininkais. Vienai Papiškių kaime (Kauno r.) esančių sodybų labai pasisekė – ją įsigijo kauniečių Ritos ir Rimanto Šafranauskų šeima. Visai netikėtai daugiausia dėmesio sodyboje teko kluonui, kuris buvo pavadintas „Senu kluonu“ ir šiandien jau gerai žinomas kaip muzikos ir meno erdvė.



Rasa ŽEMAITIENĖ

Puiki akustika padiktavo koncertų idėją

Tokia menų erdvė atsirado ne iš karto. „Trobai – apie 100 metų. Gerbdami jos amžių ir paveldą, tvarkėmės ilgai, veiklos buvo daug. Galiausiai priėjome prie kluono: buvo pilnas visko – nuo šieno iki nereikalingų rakandų. Viską iškuopę, pradėjome svarstyti, ką galime daryti. Juk stovėjo jis kieme kaip didžiulė palapinė, kurios nereikėjo nei griauti, nei surinkti, o tik kaip nors įveiklinti. Ir vieta nuostabi: šimtamečiai ąžuolai, liepos, kaimynai ne taip arti – kaimas toks tarsi rėžinis, su ilgais sklypais, mes – beveik prie miško. Būdavo, nusipjauname žolę, sėdime, paukščiai čiulba, besileidžiančios saulės spinduliai apšviečia pušų kamienus. Vis pagalvodavome, kaip gera būtų tuo dalytis“, – pradžią prisimena Rita.

Kluonas pats pateikė atsakymą, kai Rita ir jos vyras Rimantas (Kauno technologijos universitete baigęs elektroniką, tad garsas ir šviesa – jam artimi dalykai) pastebėjo, kad po išoriniu šiferio stogu likusios medinės skiedrelės sukuria labai gerą akustiką. Puiki vieta koncertams? Juolab kad šeima jau turėjo dalį reikiamos aparatūros. „Gyvendama Kaune lankiau linijinių šokių repeticijas, o kai persikėlėme gyventi į šalia Zapyškio esantį Dievogalos kaimą, nuo Kauno nutolau, pati pradėjau mokyti šokių. Įsigijus daugiau įgarsinimo aparatūros, pradėjome įgarsinti renginius, bet pastebėjome, kad retai ją naudojame, pasidarė gaila. O čia kluonas išvalytas, erdvė laukia... Ėmėme planuoti kokį nors koncertą“, – tarsi šokio žingsneliu su Rita lekiame per prisiminimus.

O šeima su būriu draugų ir toliau įrenginėja kluoną, patys sau pasižadėję kuo mažiau visko pirkti, dirbti tvariai, taupiai, iš to ką turi. Iš padėklų, likusių nuo statybinių blokelių, stato amfiteatrą, iš Ryšių muziejaus išmestų grindinių lentų kala sceną, restauruojamos ir kluone rikiuojasi Kauno lėlių teatrui nebereikalingos kėdės, salę nušviečia antram gyvenimui prikelti scenos žibintai... Dėl kažkur tolumoje plevenančios idėjos dirba visi.

Etnografinė ekspozicija

Pavasarėjant Rita dairosi, ką pakviesti į pirmą koncertą. Labai nori vieno atlikėjo, tik nežino, ar pavyks... Pavyksta, ir 2017 m. birželio 15 d. „Sename kluone“ jau koncertuoja multiinstrumentalistas Saulius Petreikis, gitaristas Donatas Petreikis ir smuikininkas Vytautas Mikeliūnas. „Renginys nuostabus, muzika kluone skamba puikiai, žmonės patenkinti, mes laimingi. Taip viskas ir įsisuka“, – pasakoja Rita. Beje, netrukus šioje veikloje ji darbuosis nebe dviese su vyru, o jau trise su sūnumi. Mokyklą baigiantis Rytis imasi fotografijos, fiksuoja šeimos organizuojamus renginius ir net pasuka profesionalios fotografijos keliu.

„Rudeniop kilo mintis ir apie haiku skaitymus. Kodėl haiku? Tai turi savo istoriją. Mano brolis Artūras Šilanskas susidomėjo Japonijos kultūra ir haiku baigęs lietuvių filologijos studijas Vilniaus universitete. Nuo 2000 m. jis rašo haiku, yra daugelio konkursų (Lietuvoje, Japonijoje, Rumunijoje) diplomantas, 2009 m. išleido pirmąją lietuvių autorių haiku antologiją „Vėjo namai“ bei dar 5 haiku rinktines. Tai lyg ir sava“, – atskleidžia pašnekovė.

Paraleliai vyksta ir kiti darbai. Be dėmesio nelieka buvęs tvartas. Šeima jį išvalo, sutvarko, išbetonuoja ir prieš trejus metus įrengia etnografinių buities rykų mini ekspoziciją. Ne tik iš šios sodybos daiktų, bet ir iš žmonių suvežtų eksponatų. Sako, išmesti gaila, o laikyti neturi kur. Rita šį tą apie juos užsirašo: galbūt kada nors reikės susisteminti ir priartėti prie muziejaus tikslumo. „Būna, mūsų muziejuko daiktai dar ir panaudojami. Štai iš senos sodybos atkeliavęs būgnų komplektas prieš dvejus metus labai pravertė muzikantui Rokui Kašėtai. Jis mūsų kluone su grupe muzikantų per tris savaitgalio dienas įrašė visą albumą „Molio giesmės“ ir dar grojo tais būgnais, būgneliais ir net žvangančia metaline grandine“, – pasakoja Rita.

Haiku – vizitinė kortelė

Bet grįžkime prie haiku. Taigi, po trejų metų skaitymų Ritos brolis pajuokauja, kad kai renginys vyksta du kartus, tai yra sutapimas, o kai tris – jau tradicija. Taip birželio vidurio „Haiku skaitymai“ tampa tradicija – „Vidurvasario haiku“. Dabar į haiku skaitymus „Sename kluone“ renkasi šio žanro poezijos kūrėjai ir gerbėjai iš visos Lietuvos: Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Mažeikių, Kelmės, Biržų. Būta ir svečių iš užsienio: Baltarusijos, Lenkijos, Ukrainos. Nemokamas renginys po senais ąžuolais, žmonės susėdę ant pievelės, haiku skaito ir patyrę kūrėjai, ir įsidrąsinę debiutantai. „O vakarui pasirūpiname kokiu nors koncertėliu.

Japonijos temą plečiame ir kitais menais: vienais metais vyko polimerinio molio edukacijos, kitais – arbatos gėrimo ceremonija, ieškome parodų šia tema“, – Ritai netrūksta idėjų. Paklausta, kokie dar reikalavimai keliami haiku žanrui, be žinomų trijų eilučių ir 17 skiemenų, nusišypso nesanti didelė žinovė, tačiau haiku turi fiksuoti momento nuotaiką ir emociją. Haiku žanre nesidairoma į praeitį ir neplanuojama ateitis – tai tarsi stabtelėjimas akimirkoje su tos minutės pojūčiu. Ji pati parašė vos vieną haiku ir, juokiasi, jis pateko į tais metais leidžiamą knygą. Beje, šiemet „Haiku skaitymai“ (jau dešimtą kartą) vyks birželio 13 d., o renginyje bus pristatoma ir nauja tarptautinė haiku antologija „Lietaus garsas“.



Neplanuota bendruomenė

Greičiausiai bus ir tokių, kurie dešimtą kartą ir atvažiuos. Taigi „Seno kluono“ sodybą jau iš tiesų galima vadinti kultūros ir meno erdve, kurioje periodiškai vyksta kultūriniai renginiai. Vieni jų – beveik savam ratui, kiti – su bilietais, visiems, bet irgi tarsi bendruomenei, nes draugai pakviečia draugus, o pažįstami – pažįstamus. Kartais pirmą kartą čia atsidūrę žmonės pasijaučia kaip tarp giminių. Žmonės mandagūs, bendraujantys – šiltas įspūdis. „Dauguma atvykusiųjų jau žino – čia niekas niekur neskuba: nei iki renginio, nei po jo. Mūsų vykdoma veikla priklauso ir Lietuvos lėtojo turizmo asociacijai, kurios šūkis – „Myliu lėtai, ir baigta“. Tad stengiamės, kad žmonės neskubėtų, pabūtų, pasigrožėtų, pabendrautų, pajaustų. Kluone yra 90 sėdimų vietų, o lauke – kiek nori. Būna, net nespėjus paviešinti informacijos apie būsimą renginį, laisvų vietų nebelieka dėl nuolatinių kluono lankytojų, – sako Rita ir priduria: – Kadangi vasarą penktadienis – jau lyg ir savaitgalio pradžia, kluonas į renginius kviečia ketvirtadienio vakarais, kad kuo daugiau norinčiųjų galėtų apsilankyti nekeisdami ilgojo savaitgalio planų.“

Scena – profesionalams

Iki tokio žinomumo reikėjo nueiti ilgą kelią: iš pradžių – kai ieškai tu, o paskui – kai reikia tavęs. Rita mena tą laiką, kai reikėjo pagalvoti, kaip čia prisistatyti, kad profesionalūs atlikėjai norėtų pas tave atvažiuoti. Džiugu, kad tas laikas ilgai neužsitęsė. „Lietuva nėra didelė, atlikėjai bendrauja, ir garsas netruko pasklisti. Gali pasirodyti, kad „Senas kluonas“ – tai kas nors panašaus į klojimo teatrą, bet taip nėra. Čia atvyksta tik profesionalūs muzikantai, aktoriai. Garsas ir balsas gyvi – jokių fonogramų. Jau vyko susitikimas su Nijole Narmontaite, Violeta Mičiulienė rodė savo spektaklį „Pabaisų nebus“, matėme Aleksandro Rubinovo režisuotus monospektaklius „Mano tėvas“ ir „Koba“.

Mūsų scenoje jau koncertavo „Baltos varnos“, „Kamanių šilelis“, „Baltas kiras“. Šiemet rugpjūčio 6-ąją laukiame išskirtinio balso dainininkės Liucės Vaicenavičiūtės koncerto, planuojame surengti koncertą be apšvietimo ir be įgarsinimo, žvakių šviesoje. Labai mėgstame sulaukti jaunų atlikėjų, juos pastūmėti, padrąsinti. Pirmąja scena tapome Emilijai Kandratavičiūtei, kuri švęsdama savo 15-ąjį gimtadienį, pas mus ryžosi pagroti ukulele, o 2025 metais jau stovėjo „Eurovizijos“ scenoje ir grojo su „Katarsiu“. Pas mus yra nufilmuota klipų, serialų – prisilietimas prie kitokios veiklos visada džiugina“, – Ritos pasakojimas byloja, kad veiksmas čia tikrai sukasi. Ji pasidžiaugė dar ir tuo, kad ieškoti atlikėjų jai labai padeda sūnus Rytis, visai neseniai Vilniaus dailės akademijos Kauno filiale apsigynęs fotografijos magistro diplomą. Savo bakalaurinį darbą Vytauto Didžiojo universitete Rytis rengė fotografuodamas Domanto Razausko ir Sauliaus Petreikio turą po Lietuvą. Taigi buvo daug pažinčių su muzikantais, daug bendravimo, be abejo, skambėjo ir „Seno kluono“ – vietos, kur laukiami įvairaus žanro atlikėjai, – vardas.

Tvariai ir paprastai

Rita su šeima ir toliau liko ištikima tvarumo idėjų puoselėjimui. Jų sodyboje svečiai nemokamai vaišinami kava ar arbata, bet ne iš vienkartinių indų – praverčia iš visur suplaukę puodeliai. Žmonės dažnai atvyksta su savo vaišėmis: pyragais, sausainiais, braškėmis, užkandžiauja patys, vaišina kitus. Tik kavos reikia pasidaryti patiems.

„Verandai tapus kavos ir arbatos nameliu, pastebėjome, kad prie kavos aparato yra labai gera vieta susipažinti. Vienas nemoka naudotis, kitas pamoko, ir prašom – jau dialogas. Aš apskritai kartais dairausi ir džiaugiuosi atmosfera koncerto vakarą: žmonės bendrauja, juokauja, fotografuojasi, mėgaujasi gamta, kaimas gyvas. Žiūrėk, ir kaimynai susirinkę, ir draugų būrys!“ – nusišypso pašnekovė ir čia pat prisimena vieną itin karštą vasaros pavakarę, kai vėsino savo žiūrovus išdalydama vėduokles iš senų reklaminių kalendorių lapų. „Vandens buteliukai tada buvo sudėti į seną didelę vandens vonelę, pripiltą ledukų, o „Baltų varnų“ merginos vėsinosi įsilipusios į šalto vandens dubenis. Pas mus iš tiesų viskas paprasta, nėra pompastikos, ir mums tai labai patinka“, – prisipažįsta pašnekovė. O kur dar gamtos indėlis: ąžuolai ošia, pievos žydi, jokių trinkelių, jokių ribojimų – gali eiti visur, kur tik atrakinta. Ne vienas atvykėlis batus tik švyst į šoną ir džiaugiasi, jaučiasi kaip kaime pas močiutę.

Nematomos premijos

Per visą pokalbį buvo galima justi pašnekovės pasitenkinimą tuo, ką daro, buvimą savo vietoje. Be abejo, būta sunkių akimirkų, rūpesčių, nerimo, bet teigiamų dalykų, regis, gerokai daugiau. „Žmonės klausia, kodėl ne vestuvės, – juk geriau apsimokėtų. Būta ir vestuvių – kitokių, baltiškų, po ąžuolais, bet tik tiek. Mūsų kryptis kita – menai, muzika. Jau ir dabar, kai vyksta koncertai, pasirūpiname, kad ir troboje būtų ką pamatytu ar nuveikti. Pernai per „Vidurvasario haiku“ skaitymus troboje buvo galima pasigrožėti „Komorebi“ paroda, kuri jungė sūnaus Ryčio fotografijas ir Rugilės Jakšaitytės-Brežinskės keramikos darbus, o kluone skambėjo autorinės Jono Krivicko atliekamos dainos. Galvojame ir apie dailininkų plenerus, keramikų edukacijas bei kitas įdomias veiklas – norime veiksmo. Ne pelno siekis mus veda į priekį – mums rūpi kiti dalykai. Juk už jokius pinigus nenusipirksi tikro ir nuoširdaus bendravimo tiek su atlikėjais, tiek su lankytojais arba diskusijų po renginio prie laužo su puodeliu mėtų arbatos, klausantis paukščių balsų... Čia ir yra tie niekam nematomi, bet mūsų jaučiami, vertinami ir mums svarbiausi bonusai“, – taip skamba visai paprasta, bet kartais dažno taip ir neužčiuopiama Ritos filosofija. Tuo paremta ir veikla: be jokio dirbtinumo ir tik tiems, kurie tai vertina.



Projektą „Kultūriniai stabtelėjimai regionuose“ iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Metinė paramos suma 7000 Eur.]]> https://www.savaite.lt/idomybes/tarpkitko/24012-filmas-apie-michaela-jacksona-tapo-daugiausiai-uzdirbusiu-biografiniu-filmu-istorijoje.html https://www.savaite.lt/idomybes/tarpkitko/24012-filmas-apie-michaela-jacksona-tapo-daugiausiai-uzdirbusiu-biografiniu-filmu-istorijoje.html 24012 Wed, 01 Jul 2026 08:43:19 +0300 native-yes

Neseniai pasirodęs filmas apie JAV dainininką Michaelą Jacksoną, pasaulio kino teatruose surinkęs 977 mln. JAV dolerių, aplenkė filmą „Openheimeris“ ir tapo daugiausiai istorijoje uždirbusiu biografiniu filmu, rašo BBC.

Filmas „Maiklas“ (angl. Michael) jau buvo paskelbtas populiariausiu muzikiniu biografiniu filmu po to, kai aplenkė 2018 m. filmą „Bohemiškoji rapsodija“ (angl. Bohemian Rhapsody) apie britų grupę „Queen“.

Tačiau dabar jis aplenkė ir režisieriaus Christopherio Nolano 2023 m. filmą apie amerikiečių fiziką teoretiką J. Robertą Oppenheimerį, kuriam priklausė filmų apie realią asmenybę pajamų rekordas.

Režisieriaus Antoine’o Fuqua filmas „Maiklas“ pasakoja apie 2009 m. mirusio JAV dainininko kelią nuo vaikystės, kai jis tapo žvaigžde su šeimos suburta grupe „Jackson 5“, iki tapimo solo atlikėju –„pop karaliumi“.

Filme M. Jacksoną suvaidino jo tikras sūnėnas Jaafaras Jacksonas, o jo tėvus įkūnijo Colmanas Domingo ir Nia Long.

Balandį pasirodęs „Maiklas“ per pirmąją savaitę pasaulyje surinko 217 mln. JAV dolerių ir aplenkė ankstesnius biografinius filmus apie muzikantus, įskaitant 2015 m. filmą „Tiesiai iš Komptono (angl. Straight Outta Compton) apie JAV hiphopo grupę „N.W.A“ „ir 2018 m. filmą „Bohemiškoji rapsodija“ apie grupę „Queen“.

Šiuo metu „Maiklas“ yra ir sėkmingiausias „Liongsgate Studios“ filmas, iš pirmos vietos išstūmęs 2013 m. „Bado žaidynes. Ugnies medžioklę“ (angl. The Hunger Games: Catching Fire).

„Maikas“ taip pat aplenkė filmą „Openheimeris“ (angl. Oppenheimer), nepaisant to, kad Ch. Nolano filmui 2023 m. vasarą didelę paslaugą padarė masiškai išpopuliarėjęs reiškinys, vadintas „Barbenheimeriu“.

Kino žiūrovai ėmė tiesiog plūsti žiūrėti tiek „Barbės“, tiek „Openheimerio“, po to, kai internete pasirodė daugybė memų, kuriuose buvo pašiepiami šie radikaliai skirtingi filmai, pasirodę kino teatruose tą pačią dieną.

Visgi daug kritikų tvirtina, kad filme „Maiklas“ pateikiamas „išbalintas“ dainininko įvaizdis, o kelių apžvalgininkų teigimu, jame pavaizduota „išvalyta“ jo gyvenimo ir karjeros versija.

Tokių atsiliepimų, pasak BBC, filmas sulaukė daugiausia dėl to, kad jame neužsimenama apie dainininkui mestus kaltinimus seksualiniu išnaudojimu – dalį nufilmuotų scenų teko iškirpti dėl istorinės konfidencialumo sutarties.

Žurnalas „The Hollywood Reporter“ teigė, kad vaidybinis filmas „patenkina ilgamečių gerbėjų, kurie brangina muziką, lūkesčius“, o „The Telegraph“ atkreipė dėmesį, kad jame „atsisakoma imtis akivaizdžios problemos“. „The Independent“ filmą apibūdino kaip „makabrišką, beširdį pasipelnymą“.

Tačiau neigiamos recenzijos gerbėjų neatbaidė. Kino recenzijų svetainės „Rotten Tomatoes“ duomenimis, jie filmą įvertino kur kas geriau nei kritikai.

Filmas „Maiklas“ pastatytas superžvaigždės palikimo fondo lėšomis, o jame skambančiuose muzikiniuose kūriniuose girdimas autentiškas M. Jacksono vokalas.

ELTA inf.]]> https://www.savaite.lt/idomybes/tarpkitko/24007-kriptovaliutos-jav-prezidentui-sukrove-pasakiskus-turtus.html https://www.savaite.lt/idomybes/tarpkitko/24007-kriptovaliutos-jav-prezidentui-sukrove-pasakiskus-turtus.html 24007 Wed, 01 Jul 2026 08:15:44 +0300 native-yes

JAV prezidentas Donaldas Trumpas per pirmuosius kadencijos metus iš savo šeimos kriptovaliutų veiklos gavo apie 1,2 mlrd. JAV dolerių pajamų, rodo paskelbti finansiniai duomenys.

Remiantis 927 puslapių dokumentu, kurį antradienį paskelbė JAV Vyriausybės etikos biuras, D. Trumpas 2025 m. gavo beveik 550 mln. JAV dolerių iš savo ryšių su startuoliu „World Liberty Financial“.

„World Liberty Financial“ (WLF) 2024 m. rugsėjį įkūrė D. Trumpo sūnūs ir jo specialiojo pasiuntinio Artimiesiems Rytams Steve'o Witkoffo sūnus.

Dokumentuose taip pat minimi 635 mln. JAV dolerių autorinių atlyginimų, gautų pagal licencijavimo sutartį, susijusią su kriptovaliuta $TRUMP, paleista vos kelios valandos prieš prezidento inauguraciją 2025 m. sausį.

Prezidento kriptovaliutų veikla yra pagrindinė priežastis, dėl kurios jo asmeninis turtas beveik patrigubėjo – nuo ​​2,3 mlrd. iki 6,5 mlrd. JAV dolerių nuo 2024 iki 2026 m., rodo „Forbes“ duomenys.

Buvęs nekilnojamojo turto vystytojas nuolat kaltinamas interesų konfliktais, ypač dėl to, kad būdamas prezidentu investavo į kriptovaliutų pramonę ir ėmėsi kelių priemonių panaikinti reguliavimą šiame sektoriuje, dėl to turto kainos smarkiai išaugo.

Tačiau Baltieji rūmai atmetė bet kokius su etika susijusius nuogąstavimus.

„Nei prezidentas, nei jo šeima niekada nedalyvavo – ir niekada nedalyvaus – interesų konfliktuose“, – pareiškė spaudos sekretoriaus pavaduotoja Anna Kelly.

Jos teigimu, D. Trumpas „su pasididžiavimu pavertė Jungtines Valstijas pasaulio kriptovaliutų sostine“.

„Visi prezidento Trumpo ir jo administracijos veiksmai atliekami Amerikos žmonių labui, o visi priešingai teigiantys vadinamieji žurnalistai kartoja tą patį pasenusį melagingą naratyvą, kurį jau dešimtmetį skleidžia demokratai ir senoji žiniasklaida“, – pridūrė A. Kelly.

Biblijos ir lipdukai

1978 m. įstatymas reikalauja, kad Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentas ir viceprezidentas deklaruotų savo pajamas ir turtą.

Pirmosios ponios Melanios Trump pajamos taip pat nurodytos jos vyro finansinėje deklaracijoje. Į ją įtraukta daugiau nei 10 mln. dolerių, gautų už „Amazon“ dokumentinį filmą apie ją, ir daugiau nei 500 tūkst. dolerių už jos knygą „Melania“.

Atskleistoje informacijoje kelis kartus minima „World Liberty Financial“, išleidusi savo kriptovaliutą WLFI, jos pradinis pardavimas atnešė 550 mln. dolerių. Nuo 2025 m. rugsėjo, kai ja tapo galima prekiauti, jos vertė smarkiai sumažėjo nuo 46 centų už vienetą iki dabartinės 6 centų kainos.

D. Trumpas ir trys jo sūnūs per tarpininkaujančią bendrovę „DT Marks Defi“ taip pat įsigijo papildomus 22,5 mlrd. dolerių vertės WLFI, dabar šių pinigų vertė siekia maždaug 1,3 mlrd. dolerių.

Be pajamų, gautų iš WLF ir jos kriptovaliutos, D. Trumpas taip pat uždirbo kelis milijonus dolerių iš įvairių viešai kotiruojamų bendrovių, veikiančių kriptovaliutų srityje, tokių kaip „Coinbase“ birža, akcijų.

Taip pat gauta pajamų iš D. Trumpo prekės ženklo prekių – nuo ​​drabužių iki lipdukų ant automobilių – ir daugiau nei 208 tūkst. JAV dolerių už biblijas, parduotas bendradarbiaujant su kantri dainininku Lee Greenwoodu.

Prezidento turtas laikomas jo sūnaus Donaldo Trumpo jaunesniojo valdomame patikos fonde. Tačiau jo įstatuose numatyta, kad subjektas gali būti bet kada likviduotas, o tai reiškia, kad milijardierius gali atgauti jo kontrolę, kai tik 2029 m. pasibaigs jo antroji kadencija.

Viceprezidentas J. D. Vance'as taip pat gavo nemažą pelną, tapęs D. Trumpo pavaduotoju. Jis pranešė apie 1 mln. – 5 mln. JAV dolerių honorarus už 2016 m. pasirodžiusius jo memuarus „Hilbilių elegija. Atsiminimai apie krizę šeimoje ir kultūroje“.

ELTA, AFP inf.]]> https://www.savaite.lt/idomybes/tarpkitko/23998-pirmasis-antarktidoje-rastas-dinozauro-kaulas-40-metu-dulkejo-pamirstas-stalciuje.html https://www.savaite.lt/idomybes/tarpkitko/23998-pirmasis-antarktidoje-rastas-dinozauro-kaulas-40-metu-dulkejo-pamirstas-stalciuje.html 23998 Tue, 30 Jun 2026 09:13:25 +0300 native-yes

Iš pažiūros niekuo neišsiskirianti fosilija, kuri 40 metų pamiršta gulėjo stalčiuje, pasirodė besanti pirmasis Antarktidoje atrastas dinozauro kaulas, skelbia BBC.

Šis egzempliorius buvo iškastas 1985-aisiais, bet jį atradusi komanda nežinojo, kas tai, todėl jis buvo saugomas Britų Antarktidos tyrimų tarnybos (BAS) geologijos kolekcijoje Kembridže.

Fosiliją ištyrė paleontologai patvirtino, kad tai dinozauro uodegos kaulas. Pasak mokslininkų, jos savininkas priklausė dinozaurų rūšiai, vadinamai titanozaurais – tai didžiausi kada nors Žeme vaikščioję dinozaurai.

Atradimas leidžia daugiau sužinoti apie šių padarų gyvenimą toje pasaulio dalyje, kur fosilijų liekanų aptikta nedaug.

BAS kolekcijų vadovas dr. Markas Evansas neseniai pastebėjo šį fosilinį radinį tarp tūkstančių kitų, pargabentų iš ekspedicijų į Antarktidą per pastaruosius dešimtmečius.

Fosilija buvo aptikta Džeimso Roso saloje, jos atradimas buvo užregistruotas geologo dr. Mike’o Thomsono užrašų knygelėje.

Šalia mažo, tvarkingo fosilijos eskizo, datuoto 1985 m. gruodžio 9 d., jis parašė „didelio roplio stuburo slankstelis“ ir pažymėjo, kad jis buvo apie 10 cm pločio.

Pasak M. Evanso, komanda tikriausiai galvojo radusi jūrinio roplio fosiliją.

Tačiau vos tik ją pamatęs, M. Evansas suprato, kad ji labai primena dinozauro slankstelį. O jo atradimo data reiškė, kad tai būtų buvusi pirmoji šiame žemyne aptikta dinozauro fosilija.

Savo atradimui patvirtinti, mokslininkas pasikvietė Gamtos istorijos muziejaus (NHM) profesorių Paulą Barrettą.

„Kai tik ją pamačiau, iš karto supratau, su kuo turime reikalų (…). Buvo visiškai aišku, kad tai titanozauras“, – britų transliuotojui sakė profesorius.

„Toks bruožų derinys būdingas tik šios rūšies dinozaurams“, – pabrėžė jis.

Šiuo metu visame pasaulyje nustatyta daugiau nei 100 titanozaurų rūšių.

Tai keturkojai žolėdžiai, turintys labai ilgas kaklus, kurie jiems padėdavo pasiekti medžių viršūnes, ir ilgas uodegas pusiausvyrai išlaikyti. Didžiausi titanozaurai buvo ilgesni nei 35 metrai ir svėrė apie 60 tonų.

Atsižvelgdami į rasto uodegos kaulo dydį, mokslininkai apskaičiavo, kad Antarktidos titanozauras buvo maždaug 7 m ilgio.

Šis dinozauras gyveno prieš 82 mln. metų, vėlyvajame kreidos periode, kai Antarktida labai skyrėsi nuo to, kokia ji yra šiandien. Tuomet ją dengė vešlūs miškai, parūpindavę šiam žolėdžiui gausybę maisto.

Seniai pamiršta fosilija dabar užima svarbią vietą Antarktidos tyrinėjimų istorijoje. Po 1985 m. atokioje pasaulio dalyje buvo rasta ir kitų dinozaurų liekanų, tačiau jų nėra labai daug, priduria BBC.

ELTA inf.]]> https://www.savaite.lt/idomybes/tarpkitko/23994-kodel-poroje-butina-ivardyti-jausmus-ir-isgyvenimus-komentuoja-psichologe.html https://www.savaite.lt/idomybes/tarpkitko/23994-kodel-poroje-butina-ivardyti-jausmus-ir-isgyvenimus-komentuoja-psichologe.html 23994 Mon, 29 Jun 2026 12:11:33 +0300 native-yes

Bendra gerai tvarkoma buitis, stabilūs finansai, geras darbas ir gana kokybiškas poilsis, bet vis tiek kažko trūksta. Žmogus, su kuriuo gyveni po vienu stogu, tarsi šiek tiek svetimas. Į klausimą „Apie ką galvoji?“ dažniausiai išgirsti atsakymą „Ai, nieko, viskas gerai.“ O ir pačiam kažkaip nesiverčia liežuvis pasakyti, kad jautiesi vienišas, kad liūdna.

Kas lemia susikalbėjimo kokybę

„Pačia bendriausia prasme susikalbėjmo kokybę poroje lemia partnerių emocinis raštingumas – gebėjimas komunikuoti apie jausmus, būsenas ir kitas subjektyvias patirtis. Ši komunikacija susideda iš daugelio mikroįgūdžių, tokių kaip gebėjimas atpažinti, pavadinti, tinkamai ir suprantamai išreikšti savo jausmus ir būsenas, taip pat suprasti ir tinkamai reaguoti į kito žmogaus jausmus, būsenas ir subjektyvias patirtis“, – sako Asmens sveikatos klinikos medicinos psichologė, psichoterapeutė Viktorija Tarozienė.

Šių įgūdžių mokomės nuo ankstyvos vaikystės, juos nesąmoningai perimame iš artimiausios aplinkos. Emocinio raštingumo įgūdžiai ir sudėtingesni emocijų reguliavimo bei komunikavimo modeliai perduodami iš kartos į kartą kaip šeimos tradicija.

Pasak psichologės, emocinio raštingumo įgūdžiai poroje lemia tarpusavio susikalbėjimo kokybę, t. y. kiek partneriams pavyks vienas kitam papasakoti apie savo išgyvenimus, poreikius, jausmus įvairiose gyvenimo situacijose.

„Atskleidus savo vidinių patirčių kontekstą bei subjektyvų požiūrį į įvykius ar situacijas, porai atsiveria abipusės savireguliacijos galimybės. Abipusė savireguliacija reiškia partnerių gebėjimą padėti vienas kitam reguliuoti emocijas, elgesį, streso lygį poroje ir siekti bendrų tikslų“, – aiškina specialistė.

Ji primena, kad taip partneriai kuria optimalų emocinio saugumo lygį, nusiramina, sprendžia konfliktus ir susitaiko, kuria bendras santykių prasmes, išgyvena dermę.

„Konfliktiškumas, aukštas emocinės įtampos ir nedarnaus elgesio lygis, perdėta priklausomybė arba nereguliuojamas emocinis nutolimas, polinkis vienas kitą nuvertinti, kritikuoti, stabdyti asmeninį ar profesinį augimą ir kiti požymiai gali rodyti, kad poros emocinės komunikacijos plotmėje yra sutrikimų, kurie lemia neigiamą santykių dinamiką“, – teigia V. Tarozienė.

Kai vyrauja kaltinimai, gynyba ir užsidarymas

„Gal netikėta, bet kaltinimai, gynyba, užsidarymas taip pat yra emocinio komunikavimo – jausmų, būsenų, poreikių išreiškimo ir reagavimo į juos būdai. Jų išmokstama, tačiau galime numanyti, kad jie nėra labai patrauklūs“, – sako Asmens sveikatos klinikos specialistė.

Ji siūlo emocinio komunikavimo arsenale turėti įgūdžių konstruktyviai išreikšti kritiką, argumentuoti savo nuomonę, atsitraukti iš intensyvios bendravimo situacijos, jeigu toks poreikis kiltų. Svarbu, kad komunikacija būtų lanksti, pagarbi, padėtų palaikyti konstruktyvų abipusiškumą.

Juk sunkumų kyla tada, kai kaltinimai, gynyba ir užsidarymas tampa pagrindiniais emocinio komunikavimo būdais. Pasak V. Tarozienės, taip nutinka dėl negebėjimo atpažinti, pavadinti, tinkamai ir suprantamai išreikšti savo jausmus ir poreikius arba dėl negebėjimo suprasti ir atliepti partnerio jausmus ir poreikius.

Psichologė pabrėžia, kad išsakydami jausmus ir pamąstymus vienu ar kitu klausimu partneriai sau ir vienas kitam atskleidžia subjektyvų santykio su sprendžiama situacija kontekstą. Šis kontekstas gali padėti geriau suprasti individualius motyvus, vidinę sprendimų logiką, įvertinti argumentų svarumą.

Kodėl lengviau kalbėti apie faktus ir problemas

„Lengviausia kalbėti apie dalykus, kurie yra aktualūs čia ir dabar, betarpiškai veikia mūsų jusles (ką matome, girdime, apčiuopiame, mąstome, suprantame). Kam turime žodžių pavadinti. Tai susiję su mūsų išsilavinimu, domėjimosi sritimis, aplinka, kurioje gyvename“, – aiškina psichologė.

Pasak jos, kalbėdami apie faktus, mes kartu pasakojame apie save, savo mintis, pomėgius, sprendžiamus klausimus ar užduotis. Faktą ar situaciją pavadindami problema, išreiškiame savo subjektyvų požiūrį į reiškinį – praktinį ar asmeninį sunkumą, poreikį spręsti, pakeisti.

Tam tikros aplinkybės neišvengiamai žmogaus dėmesį nukreipia nuo išorinių prie vidinių faktų, pavyzdžiui jaučiamo fizinio ar emocinio skausmo, nebekontroliuojamos nerimastingų minčių eigos. Kartais gali norėtis mokėti daugiau žodžių, kuriais būtų galima apibūdinti savo išgyvenimus ir būsenas.

Vis dėlto V. Tarozienė pabrėžia, kad labai stiprūs jausmai gali apsunkinti žmogaus gebėjimą mąstyti ir kalbėti. Negalime būti pasiruošę visoms gyvenimo aplinkybėms, kai kurių dalykų tenka mokytis tiesiog papuolus į tam tikrą situaciją. Tuomet ir motyvacija mokytis būna stipriausia.

Ką slepia pyktis

Psichologė primena, kad pyktis, drauge su džiaugsmu, liūdesiu, nuostaba, bjaurėjimusi ir baime, laikomas bazine arba pirmine emocija. „Pyktis dažniausiai signalizuoja apie fizinių, emocinių ar socialinių asmens ribų pažeidimą. Tai stipri emocija. Ji patiriama kaip energijos antplūdis, raumenų įtampa ir padidėjęs budrumas bei aktyvumas, kurie skirti išspręsti kilusią grėsmę, atkurti pusiausvyrą“, – nurodo specialistė.

Ji pažymi, kad sunkumų kyla tada, kai pykčio reakcijos yra labai stiprios, sunkiai kontroliuojamos, neproporcingos įvykio intensyvumui. Jas nulemia daugelis veiksnių, tokių kaip individualūs asmens jautrumo slenksčiai, išmokti emocijų reguliavimo būdai, subjektyvus socialinių situacijų interpretavimas.

Nekonstruktyviai reiškiamas pyktis susijęs su daugeliu porų santykių problemų. Dažnas, stiprus pyktis gali pabloginti poros emocinį mikroklimatą, lemti bendrą aukštą emocinės įtampos lygį, paskatinti vengimą ir atitolimą poroje.

V. Tarozienės nuomone, išmokus atpažinti, pavadinti, tinkamai ir suprantamai išreikšti pyktį, galima reikšmingai pagerinti poros santykių kokybę.

Emocinis raštingumas – pasitenkinimo santykiais pagrindas

Partneriai vienas kitą pažįsta atsiskleisdami, papasakodami apie savo jausmus, poreikius, lūkesčius, norus, baimes, nuostatas ir kitus vidinio pasaulio aspektus. „Taip poroje kuriamos prielaidos žinoti vienas kito poreikius, atsižvelgti į juos ir patenkinti juos norimu ir priimtinu būdu. Jeigu partneriams pavyksta sėkmingai patenkinti vienas kito poreikius, formuojasi pasitikėjimo ir saugumo jausmai, didėja intymumo lygis“, – teigia psichologė.

Be abejo, poroje abiejų partnerių emocinis atvirumas gali būti ir dažniausiai yra skirtingas. V. Tarozienė pastebi, kad emocinio atvirumo skirtumai patys savaime nėra problema, jeigu abiem partneriams taip patogu ir santykiai yra harmoningi. Susirūpinti reikėtų, jeigu kažkuris iš partnerių dėl to patiria diskomfortą. Tuomet svarbu suprasti, kuris partneris prastai dėl to jaučiasi, kas kelia nepasitenkinimą, kokia yra problema.

„Pavyzdžiui, uždaras ir vengiantis partneris gali jaustis suvaržytas, negalintis išreikšti savo jausmų, gal net užgožtas aktyvesnio partnerio. O emociškai atviresnis žmogus, su savo intensyviais išgyvenimais, gali jaustis apleistas ir nesuprastas, vienas besirūpinantis santykių palaikymu, nes partneris atrodo nusišalinęs“, – dalijasi įžvalgomis specialistė.

Kaip pagerinti emocinį dialogą

V. Tarozienė pabrėžia, kad pirmiausia svarbu abiem partneriams norėti vystyti emocinį dialogą, įvardinti ir pripažinti, kad jis yra svarbus poros gerovei.

„Kitas žingsnis – apibūdinti, kaip lengvai ir sėkmingai kiekvienam poros nariui pavyksta taikyti emocinio bendravimo įgūdžius, pavyzdžiui, atpažinti, pavadinti, tinkamai ir suprantamai išreikšti savo jausmus ir būsenas, suprasti ir tinkamai reaguoti į partnerio jausmus, būsenas bei subjektyvias patirtis, spręsti konfliktus“, – nurodo psichologė.

Reikėtų įsivardinti, kur kyla sunkumų, nuspręsti, ar pavyktų tuos sunkumus įveikti savarankiškai, o gal reikėtų papildomos pagalbos. V. Tarozienė pastebi, kad kai kuriuos įgūdžius lengva formuoti savarankiškai, pavyzdžiui, plėsti jausmų žodyną, padidinti emocinio atsako partneriui dažnumą. Vis dėlto sunkesniems uždaviniams derėtų pasitelkti specialistų pagalbą.

„Jeigu partneriai nori išmokti įvardinti jausmus ir poreikius, psichoterapeutas gali padėti tai padaryti įvairiais būdais: duodamas konkrečias instrukcijas, mokydamas savo pavyzdžiu, padėdamas analizuoti situacijas ar konfliktus, kuriuose šie įgūdžiai gali būti pritaikomi. Nors mokomasi poroje, tačiau kiekvienas partneris pirmiausia mokosi atpažinti ir pavadinti savo paties jausmus ir poreikius“, – aiškina Asmens sveikatos klinikos specialistė.

Ji pažymi, kad lygiagrečiai mokomasi atpažinti ir kuo tiksliau atspindėti partnerio jausmus ir poreikius. Ieškoma priimtinų žodžių ir formuluočių. Atkreipiamas dėmesys ir analizuojama, kokį poveikį šios intervencijos daro įvairiems abipusės savireguliacijos aspektams (emocijų reguliavimui, konfliktų susiformavimui ir sprendimui, susitaikymui, autonomijos, priklausomybės, intymumo lygiui, asmenybės tapatybės ir savivertės palaikymui).

Taip partneriai skatinami išreikšti, atspindėti ir palaikyti vienas kitą bendraujant apie jausmus ir poreikius įvairiose kasdienėse situacijose.

Pranešimas spaudai.]]> https://www.savaite.lt/idomybes/tarpkitko/23961-festivalyje-pasakiskos-erdves-meno-gamtos-ir-mitologijos-sinteze.html https://www.savaite.lt/idomybes/tarpkitko/23961-festivalyje-pasakiskos-erdves-meno-gamtos-ir-mitologijos-sinteze.html 23961 Tue, 23 Jun 2026 15:15:33 +0300 native-yes

Liepos 3–5 dienomis „Ubiškės3“ meno erdvėje, įsikūrusioje Ubiškės kaime Telšių rajone, vyks nemokamas vizualiųjų menų, eksperimentinės muzikos ir performansų festivalis „Pasakiškos erdvės“. Trijų dienų programa suburs tarptautinius kūrėjus, tyrinėjančius pasakiškų būtybių reikšmę šiuolaikiniame pasaulyje.

„Ubiškės3“ yra nepriklausoma, „pasidaryk pats“ principais grįsta menų rezidencijos erdvė Telšių rajone. Nors festivalis „Pasakiškos erdvės“ čia vyks pirmą kartą, „Ubiškės3“ jau trejus metus rengia programas, kurios skatina bendruomenių ir kartų dialogą.

„Pasakiškose erdvėse“ bus pristatyti birželį rezidencijoje sukurti nauji, taip pat kviestinių menininkų kūriniai ir performansai. Į Lietuvą atvykę trys menininkai – Momo Mentha (Danija, Norvegija), Arta Raituma (Latvija) bei Stefan Schönauer (Austrija) – tris savaites vystys savo kūrinius, sykiu pažindinsis su „Ubiškės3“ apylinkėmis, Byvainės mišku ir vieni kitais.

Rezidentai buvo atrinkti iš Lietuvos ir tarptautinių menininkų, atsiliepusių į kvietimą tyrinėti kintantį pasakų būtybių vaidmenį istorinėse mitologijose ir šiuolaikiniame pasaulyje. Visi šie kūrėjai tapatinasi su raganomis, fėjomis, undinėmis, vilkolakiais arba jaučia jiems artumą. Šios dažniausiai pasakose sutinkamos būtybės ilgą laiką veikė kaip kitoniškumo metaforos žmonėms, kurie neatitiko įprastų visuomenės normų. Rezidencija kviečia menininkus pasitelkti kritišką žvilgsnį, įsijausti į „monstriškumo“ figūras ir tyrinėti, kaip visuomenė formuoja naratyvą apie „kitokius“ žmones.

„Man atrodo, dažnai pamirštame, kad savo struktūra, judėjimo taisyklėmis ir išplanavimu miestas jau pats savyje įtvirtina socialines normas. Pasitelkdami gamtos kraštovaizdį, reziduojantys ir kviestiniai menininkai kurs erdves, kuriose šias normas kritiškai nagrinės per pasakų prizmę“, – pasakojo viena(s) iš rezidencijos programos ir festivalio kuratorių Anna Lipps.

Prie festivalio jungiasi ir atlikėja Muza de la Luz (Norvegija, JAV), kostiumų dailininkė, atlikėja, DJ Diana Magri (Italija), muzikantas, scenografas Sebastian Schmiedl (Norvegija, Ekvadoras), menininkė Indrė Labanauskaitė (Lietuva) bei architektė, menininkė Paula Vidal (Vokietija, Čilė, Ispanija).

„Kviestiniai festivalio menininkai sujungia skirtingas disciplinas: performansą, garsą, kostiumą, architektūrą ir vizualiuosius menus. Kartu jie plečia programą ne tik meninėmis formomis, bet ir geografiniu, kultūriniu požiūriu. Festivalis tampa vieta, kurioje pasakiškų erdvių tema atsiveria per skirtingas vaizduotes, mitologijas, kūnus, garsus ir bendrabūvio formas“, – sakė Irina Komissarova, kita rezidencijos programos ir festivalio kuratorė.

Organizatorių teigimu, vienas festivalio siekių – parodyti, kaip puikiai vienoje laikinoje erdvėje skirtingos meninės kalbos ir patirtys gali egzistuoti greta – jų nesupaprastinant ir nesuvienodinant.

Programoje – rezidentų kūriniai, kviestinių menininkų performansai, eksperimentinio garso sesijos, DJ pasirodymai, garsų perklausos miške, dirbtuvės, neformalūs susitikimai ir bendras laikas gamtoje. Festivalyje taip pat organizuojamas atvirų pokalbių ciklas su menininkais, kuratoriais bei kultūros lauko atstovais.

Pranešimas spaudai.]]> https://www.savaite.lt/idomybes/tarpkitko/23960-nacionalineje-dailes-galerijoje-iteikti-ketvirtieji-meno-kritikos-apdovanojimai.html https://www.savaite.lt/idomybes/tarpkitko/23960-nacionalineje-dailes-galerijoje-iteikti-ketvirtieji-meno-kritikos-apdovanojimai.html 23960 Tue, 23 Jun 2026 15:11:27 +0300 native-yes

Birželio 22 d. Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus Nacionalinėje dailės galerijoje įteikti ketvirtieji Meno kritikos apdovanojimai. Jais įvertinti reikšmingiausi 2025 metais publikuoti tekstai apie vizualųjį meną, meno leidiniai, kritinės iniciatyvos ir kultūros lauko reiškiniai.

Apdovanojimų tikslas – stiprinti meno kritikos matomumą, skatinti kritinio rašymo kultūrą ir atkreipti dėmesį į autorius, kurių darbai padeda reflektuoti bei suprasti meno procesus Lietuvoje. Meno kritikos apdovanojimus organizuoja Tarptautinės dailės kritikų asociacijos (AICA) Lietuvos sekcija ir Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus Nacionalinė dailės galerija. Nuo šių metų AICA Lietuvos sekcija tapo pagrindine iniciatyvos organizatore, perimdama jos tęstinumą iš steigėjų – Šiuolaikinio meno centro, Nacionalinės dailės galerijos ir šiuolaikinio meno žurnalo „Artnews.lt“.

Sodri praėjusių metų apžvalga

Šiemet Meno kritikos apdovanojimams atviro kvietimo būdu buvo pateikti 164 pasiūlymai keturiose kategorijose: „Trumpi tekstai“, „Ilgi tekstai“, „Margi tekstai“ ir „Metų reiškinys“, iš kurių komisija sudarė trumpuosius nominacijų sąrašus ir išrinko laureatus. 2026 m. Meno kritikos apdovanojimų komisiją sudarė menotyrininkė, kuratorė ir redaktorė Asta Vaičiulytė, rašymą, judančius vaizdus ir kuratorystę savo praktikoje jungianti Martyna Ratnik bei rašytojas, kuratorius ir Helsinkyje veikiančios menininkų inicijuotos kunsthalės „Kohta“ vadovas Andersas Kreugeris. Komisija vertino įvairių formatų kritinius darbus – nuo recenzijų, interviu ir parodų tekstų iki knygų, leidinių, radijo laidų bei kolektyvinių iniciatyvų.

Komisijos pirmininkė Asta Vaičiulytė, apžvelgdama darbo komisijoje patirtį, akcentavo, kad trumpieji nominacijų sąrašai yra ne tik vertinimo rezultatas, bet ir orientyras skaitytojams: „Tai mūsų rekomendacijos, prie kurių verta sugrįžti.“ Suomijoje gyvenantis komisijos narys Andersas Kreugeris atkreipė dėmesį į Lietuvos meno lauko gyvybingumą tarptautiniame kontekste: „Šis laukas, kurį mes gerbiame ir net garbiname, tikrai nėra toks mažas, kaip kartais mums atrodo. Šiandien Lietuva minima kaip viena svarbiausių šiuolaikinio meno šalių regione, sugebanti nuosekliai auginti ir skleisti susidomėjimą už savo ribų.“

„Pradėdami šią iniciatyvą galėjome tik nujausti, kad po kelerių metų ji taps svarbiu susitikimo tašku meno bendruomenei. Meno kritikos apdovanojimai iki šiol organizuojami turint gana kuklius resursus, tačiau juos palaiko vis didesnis žmonių ratas: autoriai, redaktoriai, institucijos, partneriai ir skaitytojai. Kritika nėra šiuolaikinio meno paraštė – ji padeda įvardyti problemas, inicijuoja diskusijas ir leidžia iš naujo pažvelgti į save pačius. Todėl mums svarbu ne tik apdovanoti laureatus, bet ir palaikyti gyvą bendruomenę“, – teigia Meno kritikos apdovanojimų organizatoriai. Apdovanojimų šventėje Nacionalinėje dailės galerijoje, kurią vedė Kotryna Lingienė, buvo įvertinti geriausi 2025 m. pasirodę tekstai ir kitos iniciatyvos apie meną.

Trumpi tekstai – gausiausia kategorija

Trumpų tekstų kategorijoje šiemet įteikta piniginė premija, kūrybinis pabėgimas Palangos „Dailėje“, mėnesio trukmės rezidencija tarptautinėje rašymo rezidencijoje Trakuose „April“ bei du specialieji paminėjimai.

Piniginė premija skirta Monikai Pakerytei už tekstą „We are from the Ferma group“, publikuotą savaitraštyje „Šiaurės Atėnai“. Komisija autorę įvertino už „neįperkamą meno kritiką“.

Lietuvos dailininkų sąjungos suteiktas savaitės trukmės kūrybinis pabėgimas Palangos „Dailėje“ skirtas Vaivai Grainytei už tekstą „Kompostas: Cassis saitai“, publikuotą portale „Artnews.lt“. Komisija išskyrė meistrišką kalbos montažą, kuriuo pinami trapūs kultūros ir gamtos tarpusavio saitai.

Mėnesio rezidencija naujai įsteigtoje tarptautinėje rašymo rezidencijoje „April“ Trakuose skirta Monikai Kalinauskaitei už tekstus parodai „Visa tai, ko negalima daryti“, 2025 metais surengtai LNDM Radvilų rūmų dailės muziejuje. Komisijos vertinimu, šie tekstai išsiskiria rašymu kaip nuolatiniu perrašymu, net tada, kai tekstas pats tampa institucija.

Trumpųjų tekstų kategorijoje taip pat įteiktas specialusis paminėjimas ir Lietuvos fotomenininkų sąjungos kvietimas skaityti pranešimą tarptautiniame fotografų simpoziume „NIDA. Sutikti fotografiją“. Jį pelnė Paulina Blažytė už tekstą „Ne tik pamatyti, bet ir pajausti. Algimanto Kunčiaus paroda „Įsiklausymai“, publikuotą leidinyje „7 meno dienos“. Apdovanojimas skirtas už gyvą žvilgsnį į sustabdytą laiką.

Specialusis paminėjimas skirtas ir Algimantui Rokui Černiauskui už tekstą „Distopija, takoskyra ir viltys šiuolaikinės Lietuvos kultūroje“. Komisija išskyrė jautrų kultūros takoskyrų žemėlapį, kuriame kritika neužgožia vilties. Ant scenos vietoje A. R. Černiausko lipo Asta Pakarklytė, „Artnews.lt“ žurnalo numerio „Kultūros protestai“ sudarytoja, pakvietusi autorių parašyti tekstą būtent šiam numeriui, taip įtvirtinant, kad kultūros bendruomenės pilietiškumas – ne tik „Vilniaus elito“ reikalas.

Ilgi tekstai

Ilgų tekstų kategorijoje piniginė premija atiteko Linai Michelkevičei už knygą „Tarytum ruošėmės tikram veiksmui. Kultūros kūrėjai ir protestas“, išleistą Vilniaus dailės akademijos leidykloje. Apdovanojimas skirtas už akademinę mintį, nebijančią išeiti į gatves.

Savaitės rezidencija Vilniaus dailės akademijos Nidos meno kolonijoje skirta Edvardui Šumilai už leidinį „Escape as a Journal“ (Lietuvos kultūros institutas, 2024–2025). Komisija autorių įvertino už nacionalinį simbolį, išgirstą kaip sutartinę. Aštuntasis dukart per metus pasirodančio žurnalo numeris buvo inspiruotas Mikalojaus Konstantino Čiurlionio.

Ilgųjų tekstų kategorijos specialusis paminėjimas atiteko Elonai Lubytei už Aleksandros Fledžinskaitės-Kašubienės-Kasubos knygos „Pakeliui į Ameriką“ sudarymą. Komisija šį darbą įvertino už menininkės kūrybos ir savikūros pasakojimo atvėrimą.

Margi tekstai

Margų tekstų kategorijoje, apimančioje televizijos ar radijo laidas bei kitus nerašytinius formatus, piniginė premija skirta Jogintei Bučinskaitei už LRT Klasikos radijo laidų ciklą „Parodų rūmai“. Komisijos teigimu, autorė virtuoziškai paverčia parodas rūpestinga kritinio pokalbio erdve. Laidos kūrėja džiaugėsi per du sezonus kalbėjusi su net 70 svečių ir už įvertinimą padėkojo jiems.

MO jaunos kritikos stipendija

Renginio metu taip pat paskelbta MO muziejaus jaunos kritikos stipendijos laureatė. Ja tapo Vytauto Didžiojo universiteto studentė Akvilė Jasiukaitytė. Nuo 2023 metų MO muziejaus teikiama stipendija skiriama bendradarbiaujant su Vilniaus dailės akademija ir Vytauto Didžiojo universitetu, siekiant paskatinti naują meno kritikų kartą ir sudaryti sąlygas jos profesiniam augimui.

Vakaro kalbos – apie pilietiškumo ir laisvės svarbą

Laisvės, kritinio mąstymo ir kultūros bendruomenės atsakomybės temos šiemet ne kartą skambėjo ir apdovanojimų ceremonijos metu. „Daug kas galvoja, ką reikia po savęs palikti. Aš norėčiau ne kažką palikti, o išsaugoti. Tai, ką susitariame saugoti. Pavyzdžiui, šiuos apdovanojimus, bet dar svarbiau – laisvą Lietuvą“, – sakė jau ketvirtą kartą Meno kritikos apdovanojimų laureate tapusi Jogintė Bučinskaitė.

Metų reiškinio apdovanojimas skirtas Kultūros asamblėjai už kultūros bendruomenės pilietinį telkimą ir įgalinimą. Komisija šią iniciatyvą įvertino kaip kritinę vaizduotę, virtusią bendru veiksmu. Apdovanojimą atsiėmė iniciatyvinės grupės nariai Arūnas Gelūnas, Gintautė Žemaitytė, Gražina Michnevičiūtė ir Jogintė Bučinskaitė.

Kalbėdamas apie Kultūros asamblėjos ištakas, A. Gelūnas pabrėžė, kad jos atsiradimą nulėmė ne noras pasirodyti, o tikra bendruomenės drąsa: „Tai buvo degtuko prikišimas prie kuro bako – sprogimas per vieną dieną. Kitaip ir nebuvo įmanoma. Tai buvo fundamentali, o ne proginė drąsa.“ G. Žemaitytė vykusius protestus ir asamblėjos veikimą susiejo su pačia kritikos samprata: „Jeigu valstybės valdymas yra menas – o geras valdymas yra menas – tai protestas yra to meno kritika.“

Ketvirtieji Meno kritikos apdovanojimai pažymi naują iniciatyvos etapą. Kartu su organizacine kaita ir AICA Lietuvos sekcijos įsitraukimu apdovanojimai išlaiko pirminę misiją – telkti meno kritikų bendruomenę, skatinti profesinį solidarumą ir plėsti diskusiją apie meno kritiką viešojoje erdvėje. Per ketverius metus iniciatyva tapo svarbia platforma, leidžiančia ne tik įvertinti reikšmingiausius metų tekstus, bet ir matyti, kaip keičiasi pats kritikos laukas, jo temos, formos ir balsai.

2026 m. Meno kritikos apdovanojimų laureatai

Trumpi tekstai

Apdovanojimas MONIKAI PAKERYTEI už tekstą „We are from the Ferma group“ (Šiaurės Atėnai, Nr. 16 (1464), 2025 08 22).

Apdovanojimas VAIVAI GRAINYTEI už tekstą „Kompostas: Cassis saitai“ (Artnews.lt, 2025 01 22).

Apdovanojimas MONIKAI KALINAUSKAITEI už tekstus parodai „Visa tai, ko negalima daryti“ (LNDM Radvilų rūmų dailės muziejus, 2025).

Specialusis paminėjimas PAULINAI BLAŽYTEI už tekstą „Ne tik pamatyti, bet ir pajausti. Algimanto Kunčiaus paroda „Įsiklausymai“ (7 meno dienos, Nr. 1 (1536), 2025 01 10).

Specialusis paminėjimas ALGIMANTUI ROKUI ČERNIAUSKUI už tekstą „Distopija, takoskyra ir viltys šiuolaikinės Lietuvos kultūroje“ (Artnews.lt, 2025 11 24).

Ilgi tekstai

Apdovanojimas LINAI MICHELKEVIČEI už knygą „Tarytum ruošėmės tikram veiksmui. Kultūros kūrėjai ir protestas“ (Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2025).

Apdovanojimas EDVARDUI ŠUMILAI už leidinį „Escape as a Journal“ (Lietuvos kultūros institutas, 2024–2025).

Specialusis paminėjimas ELONAI LUBYTEI už Aleksandros Kasubos knygos „Pakeliui į Ameriką“ sudarymą (Lietuvos nacionalinis dailės muziejus, 2025).

Margi tekstai

Apdovanojimas JOGINTEI BUČINSKAITEI už radijo laidų ciklą „Parodų rūmai“ (LRT Klasika, 2025).
Metų reiškinys

KULTŪROS ASAMBLĖJA

MO jaunos kritikos stipendija skirta AKVILEI JASIUKAITYTEI (Vytauto Didžiojo universitetas).

Pranešimas spaudai.]]>