https://www.savaite.lt/ lt https://www.savaite.lt/idomybes/susipazinkime/24039-kauno-rajone-veikianti-zalioji-gamtos-mokykla-vieta-kurioje-auga-ne-tik-zinios.html https://www.savaite.lt/idomybes/susipazinkime/24039-kauno-rajone-veikianti-zalioji-gamtos-mokykla-vieta-kurioje-auga-ne-tik-zinios.html 24039 Fri, 03 Jul 2026 14:18:39 +0300 native-yes

Šiandien vis daugiau tėvų ieško mokyklos, kurioje svarbios ne tik žinios, bet ir visuminis vaiko ugdymas, daugiau judėjimo, užuot ilgai sėdėjus suole, emocinė gerovė, savarankiškumas, kūry-biškumas, ryšys su kitais ir gamta, sveikas mikroklimatas. Tokią ugdymo kryptį pasirinko Žalioji gamtos mokykla Kauno rajone. Čia ugdymas grindžiamas socialine ekologija, vertybėmis, taikia komunikacija. Siekiama, kad ugdymas būtų prasmingas, vaikai augtų smalsūs, atsakingi, geban-tys mokytis visą gyvenimą. Gyvenimo geriausia mokytis pačiu gyvenimu.

Partnerių turinys

Mokyklos ugdymo pagrindas – inte-gruotas mokymasis. Čia pasaulis nesu-skaidomas į atskirus dalykus ar 45 minučių pamokas. Žinios įgyjamos įgyvendinant projektus, stebint gamtą, tyrinėjant, ku-riant, vaidinant, keliaujant, sprendžiant kasdienes situacijas. Akademinių dalykų temos persipina, todėl vaikai ne tik įsime-na faktus, bet ir supranta jų prasmę.

Visi konfliktai yra sprendžiami. Nuti-kusios situacijos įrašomos į elgesio skolų sąsiuvinį ir atėjus laikui jos gvildenamos. Atsiprašyti niekas nėra skubinamas, kiekvienam padedama suprasti situaci-jos dedamąsias, ir tik gerai įsisąmoninus įvyksta atsiprašymas. Vaikai kiekvieną pertrauką būna gryname ore, smegenys gauna pakankamai deguonies.

Svarbi ugdymo dalis – aktyvus žai-dimas. Tai natūralus mokymosi būdas, padedantis ugdyti komandinio darbo įgūdžius, vaizdumą, kūrybiškumą, kritinį mąstymą, bendradarbiavimo įgūdžius, gebėjimą savarankiškai ieškoti sprendi-mų. Daug dėmesio skiriama mokymuisi savireguliacijos būdu – vaikai mokosi pažinti emocijas, suprasti savo poreikius, valdyti dėmesį, planuoti veiklą, prisiimti atsakomybę už mokymąsi. Finansinio raš-tingumo mokomasi naudojant mokyklos pinigus ,,žgmukus“. Vertinti, įsivertinti taip pat naudojama mokyklos valiuta

„žgmukai“. Juos vaikai pelno atlikdami užduotis, rodydami bendruomeniškumą, atsakomybę, iniciatyvumą, vertybėmis grįstą elgesį.

Visuomenėje, išskyrus ugdymo įstai-gas, žmonės nėra graduojami ir skirstomi pagal amžių. Todėl užaugę vaikai nesu-pranta kitų amžiaus žmonių poreikių, ypatumų, o tapę tėvais yra silpnai em-patiški savo vaikams. Bendruomenėse, darbovietėse susitinkame ir veikiame su įvairaus amžiaus žmonėmis. Vienas iš šios mokyklos išskirtinumų, kad vaikai ugdo-mi mišrioje amžiaus grupėje. Tokia grupė primena mažą bendruomenę ar išplėstinę šeimą, kurioje kiekvienas gali mokytis ne tik iš mokytojo, bet ir vienas iš kito.

Jaunesnieji mokosi stebėdami vyres-niuosius, o vyresnieji ugdosi tėvystės įgū-džius, atsakomybę, lyderystę, gebėjimą padėti kitiems. Toks bendradarbiavimas vyksta natūraliai, be konkurencijos, sti prina bendruomeniškumą, pasitikėjimą savimi, atspindi natūralią visuomenę, ku-rioje kasdien bendrauja įvairaus amžiaus, gebėjimų žmonės.

Kadangi vaikai vystosi nevienodai, mišraus amžiaus grupėse daugiau dė-mesio skiriama individualiai kiekvieno pažangai, o ne lyginimuisi su bendraam-žiais. Tai stiprina mokinių motyvaciją ir pasitikėjimą savimi.

Ugdymo kokybę įmanoma pasiekti, kai su klase vienu metu dirba penki ugdytojai, o ne vienas mokytojas. Mokytojas moko, o motyvavimo, elgesio klausimai yra men-torių darbo sritis.

Ugdydami mentoriai tarsi prožektoriu-mi apšviečia mokinio stipriąsias puses ir kuria jam tinkamą ugdymo aplinką, kad tik jam vienam būdingu tempu jis galėtų vystytis ir skleisti. Vaikai mokosi pasiner-dami į dalykus, kurie juos įtraukia. Yra vertinamas ir pripažįstamas vidinis vaiko mokymasis, ne visada matomas plika aki-mi ar greituoju būdu nepamatuojamas.

Daug ugdymo vyksta už mokyklos ribų. Kartą per mėnesį organizuojami pa-tirtiniai žygiai, edukacinės išvykos, kurių metu vaikai mokosi orientuotis gamtoje, dirbti komandoje, pažinti aplinką, išban-do įvairias profesijas.

Mokykla pastebi, kad geriausių rezul-tatų pasiekiama, kai tėvus ir mokytojus vienija glaudus bendradarbiavimas. Kas mėnesį vyksta tėvų saviugdos vakarai. Kelis kartus per mėnesį tėvai gauna iš ugdytojų pasidžiaugimo žinučių jų vaiku. Laiške faktų kalba parašoma, kur ir kaip pasireiškė jų vaiko vertingos savybės.

Žaliojoje gamtos mokykloje rūpinama-si vaikų visuminiu ugdymu. Neuromoks-lininkai pabrėžia, kad sveikam smegenų vystymuisi būtina tiesiogiai patirti gamtą per saulę, vėją, lietų, šaltį ir kitus gamtos reiškinius. Aktyvumo poreikis tenkina-mas kasdien: jie sportuoja natūralioje aplinkoje, stiprina kūną ir lavina koordi-naciją judėdami įvairiais paviršiais. Gam-toje besimokantys vaikai tampa tvirtesni, smalsesni, sveikesni, atsparesni stresui, ugdosi gebėjimą įvertinti riziką ir stipri-na imunitetą. Gamta moko kantrybės, atsakomybės, pagarbos gyvybei, padeda suprasti gamtos ciklus ir prisitaikyti prie pokyčių. Tik pažindamas gamtą vaikas iš-moksta ją mylėti ir saugoti. Čia gamta yra visavertė ugdymo aplinka, mokytoja ir erdvė, kurioje vaikas auga fiziškai, emo-ciškai, intelektualiai ir dvasiškai.

Tai mokykla šeimoms, kurios myli gam-tą, ieško ne tik kokybiško ugdymo, bet ir vaikystės, kupinos atradimų, patyrimų, tikro mokymosi individualiu tempu.]]> https://www.savaite.lt/idomybes/susipazinkime/24038-bekofeiniu-kavu-ikureja-viktorija-kokia-kava-gere-jonas-basanavicius.html https://www.savaite.lt/idomybes/susipazinkime/24038-bekofeiniu-kavu-ikureja-viktorija-kokia-kava-gere-jonas-basanavicius.html 24038 Fri, 03 Jul 2026 14:10:55 +0300 native-yes

Ar kava gali būti be kofeino ir net be pačių kavos pupelių? Naujausiame „Lietuvos ryto“ televizijos laidos „Švarūs miestai“ epizode žiūrovai kviečiami pažvelgti į pamirštas lietuviškas tradicijas ir atrasti tvarią alternatyvą kasdieniam kavos ritualui.

Partnerių turinys

Laidos vedėja Akvilė Žirgulytė šįkart susitinka su bekofeinių „Dvaro kavų“ įkūrėja Viktorija Gorbatenko, kuri iš laukinių augalų ir vietinių žaliavų gamina gilių, kiaulpienių bei kitų augalų kavą. Tai ne tik gėrimas, bet ir istorija apie paveldą, šeimą bei sąmoningą pasirinkimą.

Kava be kavos: tradicija, kuri sugrįžta

Viktorijos kelias prasidėjo dar vaikystėje, vasaromis pas močiutę kaime, kur gamta buvo neatsiejama kasdienybės dalis.

„Mes eidavome žoliauti, rinkti, pažinti. Buvo toks natūralus suvokimas, kad viskas yra panaudojama – nuo pradžios iki galo“, – pasakoja ji.

Šiandien tas pats principas virsta šiuolaikišku produktu – gėrimais, kurie primena kavą, tačiau yra gaminami iš vietinių, dažnai laukinių ingredientų: gilių, kiaulpienių šaknų, lubinų ar cikorijų.

Skonis, gimstantis iš gamtos ir mokslo

Kiekvienas puodelis – tai ne tik receptas, bet ir nuolatinis eksperimentas. Gilių kavos gamyba priklauso nuo gamtos sąlygų, todėl procesas kasmet kinta.

„Kiekvieni metai yra skirtingi. Turime testuoti, kiek virti, kiek skrudinti, kad išgautume tinkamą skonį ir pašalintume taninus“, – aiškina Viktorija.

Rezultatas – netikėtas ir daugiasluoksnis skonis, kuris stebina net pirmą kartą ragaujančius.

„Užuodžiu kažką panašaus į kakavą… gal riešutus? Bet iš skonio niekada nepasakyčiau, kas tai yra“, – stebisi laidos vedėja Akvilė degustacijos metu.

Istorija puodelyje: nuo akmens amžiaus iki tarpukario

Viktorijos kuriami gėrimai – ne naujovė, o sugrįžimas prie senųjų tradicijų. Pasak jos, tokie ingredientai kaip gilės ar kiaulpienės buvo naudojami dar akmens amžiuje.

„Laužavietėse randama skrudintų gilių, kiaulpienių, varnalėšų pėdsakų. Tai buvo lengvai prieinami ir maistingi ištekliai“, – pasakoja V. Gorbatenko.

Ši tradicija išliko ir gerokai vėliau. Tarpukario Lietuvoje kava dažnai reiškė visai ne kavos pupeles.

„Žmonės sakydavo: einam kavos, bet tai būdavo cikorijų ar gilių kava. Net tokios asmenybės kaip Jonas Basanavičius beveik nevartojo kavos pupelių“, – pabrėžia Viktorija.

Tvarumas, kuris prasideda nuo pasirinkimo

Be kultūrinės vertės, tokie gėrimai turi ir aiškų aplinkosauginį pranašumą. Vietinės žaliavos leidžia sumažinti transportavimo poveikį ir išvengti intensyvios žemdirbystės.

„Viską turime čia, Baltijos regione – nereikia gabenti iš tolimų šalių. Tai reiškia mažesnes CO₂ emisijas“, – sako Viktorija.

Ji taip pat atkreipia dėmesį į platesnį poveikį:

„Gerdami tokias kavas išvengiame miškų kirtimo plantacijoms ir socialinių įtampų, susijusių su globalia kavos rinka.“

Rietave – dėmesys rūšiavimui ir gyventojų švietimui

Laidoje taip pat lankomasi Rietave, kur su ekologe kalbama apie rūšiavimo situaciją savivaldybėje. Pasak jos, gyventojams jau sudarytos visos sąlygos rūšiuoti atliekas – individualių namų savininkai naudojasi stiklo ir pakuočių konteineriais, o daugiabučių gyventojams įrengtos modernios pusiau požeminės aikštelės.

Vis dėlto, anot specialistės, vien infrastruktūros neužtenka.

„Gyventojams dar trūksta aiškios informacijos, kaip teisingai rūšiuoti atliekas. Jos yra daug, tačiau žmogui ne visada lengva ją surasti“, – sako ji.

Laidoje primenama ir viena dažniausių rūšiavimo klaidų – gyventojai vis dar mano, kad pakuotes būtina kruopščiai išplauti. Specialistai pabrėžia, jog pakanka pašalinti maisto likučius ar skysčius – plauti jų nebūtina.

UAB „Klaipėdos rajono energija“: tvarumas prasideda nuo atsakingo energijos naudojimo

Trečiojoje laidos dalyje dėmesys skiriamas šilumos ūkiui ir energijos vartojimui. UAB „Klaipėdos rajono energija“ direktorius Marius Žilius pasakoja, kad įmonės veikla apima ne tik šilumos tiekimą Vėžaičiuose, bet ir kasdienę pagalbą Klaipėdos rajono seniūnijoms – kelių priežiūrą, želdinių tvarkymą, paviršinių lietaus nuotekų tinklų eksploatavimą bei kitus infrastruktūros darbus.

Kalbėdamas apie energijos efektyvumą, jis pabrėžia, kad didžiausi pokyčiai vyksta modernizuojant šilumos sistemas, tačiau ne mažiau svarbi ir pačių pastatų renovacija.

„Rajono valdžia investuoja į efektyvesnes šilumos sistemas, tačiau pastato renovacija dažnai kainuoja daugiau nei naujo katilo įrengimas, todėl šis procesas vyksta lėčiau“, – sako M. Žilius.

Anot jo, patikimas šilumos tiekimas ypač svarbus ligoninėms, mokykloms ir darželiams, todėl tokiose įstaigose visuomet pasirūpinama rezerviniais katilais.

Laidoje kalbama ir apie gyventojų atsakomybę saugant aplinką. Pasak M. Žiliaus, nepaisant gerėjančios atliekų surinkimo infrastruktūros, rajone vis dar pasitaiko pamiškėse išmestų padangų, plastiko ar statybinių atliekų.

„Norėčiau palinkėti sąmoningumo – galvokime ne tik apie save, bet ir apie tai, ką paliksime ateities kartoms. Taip pat būkime atsakingi energijos vartotojai ir taupykime ten, kur galime“, – ragina jis.

Daugiau nei gėrimas

Šios kavos – tai ne tik alternatyva kofeinui, bet ir kvietimas keisti požiūrį į vartojimą, tradicijas bei ryšį su aplinka.

„Kartais nesinori kofeino, bet norisi išlaikyti patį ritualą – susėsti, pabūti kartu, išgerti kavos“, – sako Viktorija.

Laida „Švarūs miestai“ rodoma kiekvieną šeštadienį 11 val. per „Lietuvos ryto“ televiziją ir kviečia žiūrovus atrasti, kaip net paprasčiausi kasdieniai pasirinkimai – nuo to, ką geriame, kaip rūšiuojame atliekas iki to, kaip naudojame energiją – gali prisidėti prie tvaresnės aplinkos.]]> https://www.savaite.lt/idomybes/tarpkitko/24037-aviacijos-pasiekimu-lobynas.html https://www.savaite.lt/idomybes/tarpkitko/24037-aviacijos-pasiekimu-lobynas.html 24037 Fri, 03 Jul 2026 14:02:54 +0300 native-yes

Pasaulio ir Lietuvos aviacijos istoriją pasakojantys autentiški eksponatai, Pirmojo ir Antrojo pasaulinių karų ir Šaltojo karo laikų karinės aviacijos techninė įranga, pilotų ekipuotė, Sovietų Sąjungoje gaminti naikintuvai ir sraigtasparniai, aviacinis radaras ir prožektorius… Vardyti, ką pamatytume apsilankę Įstros aviacijos muziejuje, būtų galima labai ilgai, bet niekas apie ekspoziciją nepapasakos įdomiau už jo įkūrėją – kolekcininką ir pilotą Virmantą Puidoką.



– Kada ir kaip prasidėjo Aviacijos muziejaus istorija?

– 2016 m. jis buvo įkurtas, bet iš tiesų muziejaus veikla prasidėjo anksčiau, daugiau nei prieš 25 metus, kai legendinis Lietuvos lakūnas akrobatas Vytautas Lapėnas į Įstros aerodromą atgabeno pirmus senuosius karinius orlaivius. Nelabai supratome ir Vyto klausinėjome, kam to reikia, – mums atrodė, kad tai tėra metalo laužas. Bet jis jau tuomet tikėjo, kad žmonės važiuos žiūrėti orlaivių. Ir buvo teisus. Kai pamačiau, kad iš tiesų yra jais besidominčių, kilo mintis atidaryti muziejų. Vis dėlto neprisiskiriu nuopelnų, kad aš jį sugalvojau, nes daug galvoti nereikėjo, užteko tęsti Vyto pradėtus darbus. Tai buvo unikalus žmogus. Matydavau jį skraidantį, kai tapo neįgalus, neteko dalies kairės kojos ir kairės rankos pirštų – daugelis sveikų pilotų taip gerai neskraidė... Apie V. Lapėną galėčiau daug pasakoti, o muziejuje turime nemažai su jo gyvenimu susijusių eksponatų. Jis daug nuveikė ruošdamas pilotus Lietuvai, ir man teko jo pamokų gauti, jis mokė ne tik lietuvius, bet treniravo ir Ispanijos nacionalinę akrobatinio skraidymo rinktinę, mūsų šalyje suorganizavo Europos akrobatinio skraidymo čempionatą, surengė ne vieną didelę aviacijos šventę. Į jas susirinkdavo daug žmonių, Įstros aerodromas buvo mėgstamas ir lankomas. Ir mes stengiamės tą dvasią išsaugoti ir palaikyti.

Iš pradžių įrengėme tik lauko ekspoziciją: į vieną vietą suvežėme turimus naikintuvus Su-15, MiG-21, MiG-23, mokomąjį lėktuvą L-29 ir du sraigtasparnius Mi-2 ir Mi-8. Tuo metu kai kas pasišaipydavo: „Koks čia muziejus?..“ Bet pamatėme, kad žmonės atvažiuoja, kad jiems įdomu, ir atsirado motyvacija plėstis. Įrengėme vidaus ekspoziciją: pirmą salę, skirtą Lietuvos tarpukario ir sovietmečio aviacijos istorijai, mūsų šalies pilotų nuveiktiems darbams, po to antrą su eksponatais iš viso pasaulio. Ekspoziciją pildome, esame pradėję restauruoti dar vieną didelį lauko eksponatą – karinį orlaivį Su-22. Galimybės neleidžia darbo atlikti taip, kad jis galėtų skristi, bet surinkti jį ir išsaugoti tai, kas išliko, tikiuosi, pavyks. Pernai pavyko surasti ir įsigyti aviacinį prožektorių, tiesa, didelis, apie 1 m skersmens, prietaisas buvo labai prastos būklės. Iš pradžių atrodė, kad jis skirtas karo tikslams – surasti ore lėktuvą ir jį apšvietus numušti. Bet surinkta informacija atskleidė, kad prožektorius naudotas laikiniems aerodromams – lauko aikštelėms apšviesti. Kadaise jis buvo montuojamas ant automobilio UAZ važiuoklės, tad teko surasti ir restauruoti seną šio modelio automobilį. Ir ne bet kokį, o su istorinio automobilio valstybiniais numeriais. Prireikė įsigyti ir maitinimui naudotą benzininį generatorių. Visa tai sukomplektavus naujas eksponatas papildė lauko ekspoziciją.

Po truputį muziejus auga, žmonių daugėja, tik kartais būna liūdnoka, kai atvažiuoja labai jauni žmonės ir ne visi žino apie mūsų didvyrius Steponą Darių ir Stasį Girėną. Tada suprantu, kad reikia kalbėti, pasakoti, tai yra mano misija. Nuolat ieškau galimybių kolekcijas papildyti, keisti – vieni daiktai atkeliauja, kiti išeina pailsėti. Viską darome savo rankomis ir lėšomis.

– Papasakokite apie tuos eksponatus, kurie jums reikšmingiausi.

– Turiu surinkęs trijų skrydžio per Atlantą misijų artefaktus. Unikalūs yra S. Dariaus ir S. Girėno „Lituanika“ gabenti vokai. Lakūnai gabeno pirmą pašto siuntą iš Niujorko į Kauną ir tų vokų šiek tiek išliko. Kaip – istorija nutyli... Kai kas, matyt, buvo išgrobstyta, kai kas parvežta į Lietuvą, kai kas liko dabartinėje Lenkijoje. Kiekvieno didele retenybe tapusio eksponato keliai skirtingi. Esu radęs informacijos, kad nedidelę dalį, manau, iki šimto vokų, S. Darius laikė ne pašto maiše, o švarko kišenėje. Septintu numeriu pažymėtą voką man pavyko surasti. Tiesa, tokių relikvinių eksponatų nelaikau viešoje ekspozicijoje dėl saugumo. Visų pirma, juos reikia saugoti nuo ultravioletinių spindulių, nes popierius yra popierius, ir tik vesdamas edukacijas atnešu parodyti žmonėms. Bet grįžkime prie vėlesnių misijų. 1935 m., praėjus dvejiems metams po S. Dariaus ir S. Girėno žūties, Atlantą perskrido lakūnas Feliksas Vaitkus. Jis taip pat gabeno paštą, ir kolekcijoje turiu voką iš šios misijos su F. Vaitkaus parašu ir antspaudu. Trečioji misija vyko jau dabartiniais laikais, 2003 m. du Lietuvos pilotai, Gintautas Staniulis ir a. a. Viktoras Ramonas, paminėdami „Lituanikos“ skrydžio 70-ąsias metines, nedideliu dvimotoriu orlaiviu nuskrido į Ameriką, dalyvavo šventėje ir grįžo. Jie taip pat gabeno vokus. Kadangi abu pilotus pažinojau, kelis gavau dovanų iš G. Staniulio.

Yra įvairių tarpukario Lietuvos aviacijos eksponatų – jaunoje valstybėje aviacija labai sparčiai vystėsi, buvo daug žymių lakūnų ir konstruktorių. Vienas jų – Antanas Gustaitis, konstravęs ANBO lėktuvus. Muziejuje yra net keletas eksponatų, susijusių su 63 numeriu, – šiuo vardiniu savo sukonstruotu orlaiviu skraidė brigados generolas A. Gustaitis, turiu jo detalę, tai iš tiesų yra unikalu.

– Ekspozicijoje galima pamatyti daug techninės įrangos.

– Yra daug įvairių radijo ryšio priemonių, daugybė lėktuvų kabinų prietaisų – ir sudėtingiausių, ir senovinių, ir naujų. Pavyko surinkti nemažą juodųjų dėžių kolekciją, turime katapultavimosi krėslus, du yra iš amerikietiškų naikintuvų F-100. Kadangi visa sena amerikiečių informacija prieinama, pavyko pagal krėslų numerius surasti lėktuvo nuotrauką, ji taip pat eksponuojama. Su aviacijos istorija susijusi iš viso pasaulio surinkta įvairiausių šalių aviacinių durklų kolekcija. Tai buvo ne ginklai, o karininkų aviatorių paradinės uniformos puošybos elementas (tiesa, dabar jau atgyvenęs). Mūsų kaimynai lenkai turėjo net du skirtingus paradinių durklų variantus, Lietuva, deja, neturėjo savo tokio durklo – kūrė jį, bet sukurti nespėjo. Užtat muziejuje yra su mūsų istorija susijusi Lietuvos oro skautų peiliukų kolekcija, ant jų išgraviruotos datos: 1932, 1934 metai, kai kurių miestų pavadinimai, yra netgi Panevėžys. Peiliukai buvo vaikų ir paauglių, kurie domėjosi aviacija ir įstodavo į oro skautus, išskirtinumo ženklas. Turime karinių pilotų originalios aprangos eksponatų ir labai retą legendinių tarpukario lėktuvų ANBO eskadrilės paradinio kostiumo repliką. Jį muziejaus ekspozicijai paskolino pilotas G. Staniulis, pilotę padovanojo aviacijos entuziasto a. a. Arvydo Šabrinsko (jis vadovavo klubui „ANBO eskadrilė“, atkūrusiam legendinį lėktuvą) sūnus Tomas Šabrinskas.

– Sunku įsivaizduoti, kaip įmanoma surinkti po kruopelytę tiek informacijos, ją susieti...

– Tam reikia tik laiko ir kantrybės. Informacijos yra daug, reikia jos ieškoti, rasti ir išsaugoti. Nors šis kelias ir buvo ilgas, man jis nebuvo sunkus, buvo malonus. Dar maloniau, jei man pavyksta rasti sąsajų tarp aviacijos ir meno, praplėsti aviacijos rėmus – tame pačiame pastate žmona Irena yra įkūrusi Porceliano galeriją. Mūsų tikslas nėra turėti lėkščių ar puodelių kolekciją – man labai svarbūs istoriniai momentai ir turime su jais susijusių unikalių eksponatų.

Turiu dar daug sumanymų, planuose – virtuali tarpukario aviacijos nuotraukų kolekcija. Per daugybę metų esu surinkęs daugiau nei 1 tūkst. nuotraukų, tarp jų yra ir labai unikalių, netgi tokių, kurių nenorėjau turėti... Tai sudužusių orlaivių nuotraukos, aš jų vengiu, bet vienas žmogus penkias nuotraukas tiesiog įsiūlė. Nusipirkau, informacijos nebuvo jokios, pažiūrėjęs iš karto nieko neatspėjau, kas jose, bet žiemos vakarais tyrinėdamas su lupa atradau vieną, antrą, trečią detalę ir paaiškėjo, kad tai pačios pirmosios S. Dariaus ir S. Girėno žūties nuotraukos... Patys eksponatai dabar susiranda mane – aš jų jau nebeieškau, pasikliaunu likimu.



Projektą „Muziejai – technikos istorijos sergėtojai“ iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Metinė paramos suma 2520 Eur.]]> https://www.savaite.lt/idomybes/tarpkitko/24035-gyvosios-archeologijos-dienos-kernaveje-praeities-pazinimo-pamokos.html https://www.savaite.lt/idomybes/tarpkitko/24035-gyvosios-archeologijos-dienos-kernaveje-praeities-pazinimo-pamokos.html 24035 Fri, 03 Jul 2026 13:50:40 +0300 native-yes

Kopdami piliakalnių šlaitais į aukštas jų viršūnes, nuo kurių į tolius kadaise žvelgė pilių kuorai, ar vaikštinėdami senamiesčių gatvėmis nejučiomis susimąstome: kaip žmonės čia gyveno prieš šimtus ir tūkstančius metų? Kaip jie atrodė, rengėsi ir puošėsi? Ką ir kaip jie dirbo? Ką valgė, gėrė ir kokiomis pramogomis skaidrindavo savo kasdienybę? Atsakyti į šiuos klausimus padeda eksperimentinė archeologija ir jos entuziastus jau daugelį metų kiekvieną liepą suburiantis eksperimentinės archeologijos festivalis „Gyvosios archeologijos dienos Kernavėje“.



Manvydas Vitkūnas

Sukūrė gamta ar žmogus?

Pažinti senąją praeitį padeda mokslininkų sukaupti duomenys – rašytinių šaltinių analizė, architektūros ir dailės paveldas, ypač archeologinių tyrimų duomenys. Ilgą laiką archeologiniai radiniai dažniausiai buvo gana nebylūs muziejų eksponatai. Tačiau ilgainiui imta domėtis ne tik pačiais daiktais kaip artefaktais, liudijančiais praeitį, bet ir būdais, kaip jie buvo padaryti. Taip dar XVIII a. buvo žengti pirmieji žingsniai į eksperimentinę archeologiją. Pavyzdžiui, Europoje nuo seno ginčytasi, kaip atsirado akmeniniai ir titnaginiai kirviai. Daug kas sakė, kad tai „žaibo iškrovos vaisiai“, „perkūnijos strėlės“, – taigi, gamtos, o ne žmogaus kūriniai. Kiti tvirtino, kad tai buvo senovės žmonių darbo įrankiai ir ginklai. Ir štai vokiečių teologas ir mokslininkas Andrėjas Albertas Rodė ėmėsi eksperimento – apie 1715 m. iš titnago gabalo pagamino titnaginį kirvį ir taip įrodė, kad tokie senoviniai dirbiniai yra sukurti žmonių, o ne gamtos.

Buvo eksperimentuojama ir su pačiais archeologiniais radiniais, pavyzdžiui, sausinamose pelkėse randamais bronzos amžiaus bronziniais ragais. Vienas airių eksperimentatorius Robertas Bolas taip stengėsi, kad galiausiai susigadino plaučius, susirgo ir mirė. Kiti movė ant medinių kotų akmeninius kirvius ir bandė kirsti medžius: sausą medį nukirsti buvo labai sunku, o su drėgnu medžiu sekėsi visai neblogai. Tikras eksperimentinės archeologijos proveržis įvyko Skandinavijoje. 1874 m. Danijos sostinėje Kopenhagoje vykusiame archeologų suvažiavime buvo pademonstruotas pastatas, pastatytas naudojant tik rekonstruotus akmeninius kirvius.

Pažinimas per eksperimentą

Danai eksperimentinės archeologijos lyderių pozicijų neužleido ir XX a. 1964 m. etnologo Hanso Olės Hanseno iniciatyva netoli Roskildės miesto buvo įkurta Leirės eksperimentinė gyvenvietė, kurioje 43 ha plote rekonstruotos skirtingų epochų stovyklavietės bei gyvenvietės: akmens amžiaus stovykla, geležies amžiaus kaimas, X a. vikingų turgavietė ir XIX a. kaimo sodybos. Mokslininkai iki šiol čia atlieka unikalius bandymus: degina geležies amžiaus namų rekonstrukcijas, kad suprastų, kokius pėdsakus palieka gaisrai, bando senovinius žemės dirbimo įrankius, tyrinėja senosios keramikos, tekstilės gamybą, metalų lydymą ir kitus amatus. Vasaros mėnesiais centre apsigyvena savanoriai, neretai – netgi šeimos, kurios tam tikrą laiką gyvena visiškai izoliuotos nuo šiuolaikinių technologijų: dėvi rekonstruotus drabužius, gamina maistą ant ugnies, miega ant žolinių demblių, prižiūri senųjų veislių naminius gyvūnus ir taip padeda tyrinėti praeities kasdienybę.

Vėliau panašių eksperimentinės archeologijos gyvenviečių buvo įkurta Didžiojoje Britanijoje, Vokietijoje, JAV ir kai kuriose kitose šalyse. O eksperimentinės archeologijos festivaliai dabar vyksta dešimtyse pasaulio valstybių – nuo Lietuvos ar Latvijos iki Kanados ir Pietų Korėjos.

XX a. II pusėje Lietuvoje taip pat būta pavienių eksperimentinės archeologijos bandymų, tačiau tik amžių sandūroje ši veikla ėmė labiau populiarėti. Pirmasis iki šiol neišsikvepiantis šios veiklos židinys mūsų šalyje yra Kernavė, kur nuo 1999 m. vyksta eksperimentinės archeologijos festivalis „Gyvosios archeologijos dienos“. Nuo 2002 m. kurį laiką šventės vykdavo ir Šiauliuose, prie Žaliūkių malūno. Dabar panašių renginių yra ir daugiau: Apuolėje, Alytuje, Kaukuose, Trakuose bei kitur, kur rengiamos gyvosios istorijos šventės. Visgi svarbiausias eksperimentinės archeologijos židinys yra Kernavė. Čia, itin gražioje ir Lietuvai reikšmingoje istorinėje vietovėje, garsėjančioje savo archeologinių paminklų kompleksu ir pelnytai pavadinamoje Lietuvos Troja, jau beveik pusšimtį metų vykdomi nuoseklūs archeologiniai tyrinėjimai. Sukaupta unikali archeologinė medžiaga leidžia geriau pažinti daugelį Lietuvos praeities puslapių. Žengti pirmuosius žingsnius 1999 m. vykusio pirmojo festivalio rengėjams šviesaus atminimo muziejininkams Jonui Vitkūnui, Sauliui Vadišiui, iki šiol šia veikla aktyviai užsiimantiems archeologams Daivai ir Aleksejui Luchtanams bei daugeliui kitų labai padėjo Lenkijos Biskupino archeologinės vietovės muziejaus ten rengiamų panašių švenčių pavyzdys.

Dabar Kernavėje galima pamatyti daugybės senovės amatų, technologijų, įvairių kasdienio gyvenimo veiklų rekonstravimą. Nuo titnago skaldymo ir akmeninio kirvio gręžimo ar gludinimo iki bronzos liejimo, nuo senosios juvelyrikos iki tekstilės, nuo akmens amžiaus lipdytinės keramikos iki dailių žiestų Viduramžių puodų, nuo odos apdirbimo iki kibirkštis skeliančių kalvių darbo. Visko nė neišvardysi – tai reikia pamatyti.

Ar tai tik pramoga ir būdas šios šventės dalyviams kelioms dienoms pabėgti iš XXI a. į pasirinktą praeities epochą? Ir taip, ir ne. Vieni šventės dalyviai į savo darbą labiau žvelgia kaip į dar ne tokį drąsų bandymą ką nors atkurti ar pavaizduoti „taip, kaip buvo senovėje“. Jiems tai – lyg pasibuvimas su praeitimi. Kiti eksperimentuoja labai atsakingai ir giliai, kelia tikslus skrupulingai atkurti vieną ar kitą praeities technologiją. Daugelį profesionaliausių Lietuvos archeologijos eksperimentatorių vienija D. Luchtanienės vadovaujamas Eksperimentinės archeologijos klubas „Pajauta“. Atliekami ir nuodugnūs eksperimentinės archeologijos tyrimai, kuriuose viskas kruopščiai fiksuojama, rengiamos publikacijos, leidžiamas tęstinis leidinys „Eksperimentinė archeologija. Lietuvos materialaus paveldo rekonstrukcija“. Su eksperimentine archeologija susipažįsta ir archeologijos specialybės studentai.

Šiųmetė tema – „Spalvinga praeitis“

Greta amatininkų, gyvosios archeologijos dienose Kernavėje visada smagu išvysti ir čia besisukiojančius personažus iš praeities – karius ir budelius, elgetas ir juokdarius, gyvulių augintojus, maisto gamintojus, žolininkus ir kitus senovės gydymo būdų žinovus, monetų kalėjus, senųjų žaidimų bei kitų pramogų dalyvius ir daugelį kitų. Kiekvienas jų sėmėsi labai daug žinių, skyrė marias laiko ir darbo, kad pats pabandytų perprasti praeitį ir savo žiniomis pasidalytų su kitais. Tarkime, stebėdami karių pasirodymus, žiūrovai retai susimąsto, kiek darbo ir jėgų prireikė, kad būtų atkurta jų apranga ir šarvuotė, išmokta naudotis ginklais, kiek apsidaužyta pirštų ir prasiskelta galvų, kol išmokta parodyti tai, kaip atrodė senoji baltų karyba. Ir taip yra su kiekviena veikla, kurią bando atkurti senovės mylėtojai, kviečiantys kartu leistis kelionėn į praeitį. Šventė neįsivaizduojama ir be muzikavimo senaisiais instrumentais, dainų, šokių, daugybės edukacijų dideliems ir mažiems.

Šiemet Kernavė vėl kviečia į „Gyvosios archeologijos dienas“, kurios vyks liepos 4–6 d. Šių metų festivalio tema – „Spalvinga praeitis“. Bus bandoma atskleisti ir parodyti, koks ryškus buvo mūsų protėvių pasaulis. Nuo natūraliais pigmentais dažytų genčių rūbų iki simboliais margintų karių skydų bei vėliavų – šiemet spalvos padės ryškiau pajusti praeities dvasią.



Projektą „Gyva tradicija: liaudies amatai šiandien“ iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Metinė paramos suma 5000 Eur.]]> https://www.savaite.lt/idomybes/tikrosistorijos/24034-voldemaras-chlebinskas-gyvenimo-be-baleto-neisivaizdavau.html https://www.savaite.lt/idomybes/tikrosistorijos/24034-voldemaras-chlebinskas-gyvenimo-be-baleto-neisivaizdavau.html 24034 Fri, 03 Jul 2026 13:44:41 +0300 native-yes

Nenumaldoma laiko tėkmė nepajėgi ištrinti iš baleto gerbėjų atminties vieno talentingiausių ir daugybę vaidmenų atlikusio Voldemaro Chlebinsko meistriškumo. Bemaž 50 metų Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro scenoje žymiausių baletmeisterių pastatymuose įgyta profesinė patirtis – ne juokas!



Giedrė MILKEVIČIŪTĖ

– Repeticijos, vaidmenys daugybėje spektaklių, kurį laiką – ir baleto trupės direktoriaus pareigos – tai tik biografijos štrichai. O juk meilė baletui matuojama jausmais ir prisiminimais. Ji įprasmino jūsų gyvenimo kelią, kuris prasidėjo Šiauliuose, tęsėsi Vilniuje, Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų mokykloje, o vėliau – teatre. Atsisveikinęs su teatru, ryšių su baletu nepraradote?

– Kaipgi prarasti ryšį su vieta, kuri buvo didelė mano gyvenimo dalis? Kur patirta ir džiaugsmo, ir repeticijų bei trenažo iki devinto prakaito. Jei nešokavau, tai konsultuodavau kitus artistus, drąsindavau jaunimą. O kai baigiau karjerą ir užvėriau teatro duris, išeidamas į tą vadinamąjį užtarnautą poilsį, negalėjau tverti nesidomėdamas, kokius spektaklius kuria mūsiškiai ir atvykėliai choreografai.

– Šį sykį ilgesnio pokalbio susitikome bene po penkiolikos metų. Žvelgiu į jus, ir man regis, kad jūsų pasas šiek tiek meluoja…

– Nemeluoja tas mano pasas: štai jau ir „autoritetas“ šioks toks užaugęs, nes baigęs baleto solisto karjerą kiek apsileidau, nesimankštinau pakankamai… Antra vertus, neišvengiau ir kai kurių sveikatos akibrokštų – juk įtampos ir traumų šokant baletą buvo nemažai. Kai kuriuos kritimus atliekant šuolius pamenu iki šiol. Mano gyvenime per septynis dešimtmečius daug kas pasikeitė: netekau ne tik tėvų, bet ir jaunesnio brolio Roberto, sesuo Stefanija jaučiasi labai blogai, o 2021 metai man buvo ypač sunkūs, nes tuomet ne tik atsisveikinau su teatru, bet ir netekau paties brangiausio žmogaus – mamos...

– Kiek žinau, nuolat domitės baleto premjeromis, lankotės generalinėse repeticijose.

– Jeigu teatras pakviečia, niekada nepraleidžiu. Deja, mes, scenos veteranai, neturime jokių lengvatų pirkdami bilietus. Visada buvau gana kritiškas ir sau, ir kitiems, tad prisipažinsiu, jog ne kiekvienas naujas baleto pastatymas, nepaisant to, ar jį statė savas choreografas, ar atvykėlis, man patinka.

– Paskiausias šio sezono pastatymas – klasikinis baletas „Pakita“, dedikuotas Lietuvos baleto 100-mečiui. Ar jus sužavėjo baletmeisterio žymaus prancūzų choreografo Manuelio Legri pastangos šokio kalba atverti ir savaip įprasminti scenoje neeilinę meilės istoriją?

– Labai patiko, nes tai – klasika, kurios statytojai nesugadino kai kuriais šiuolaikiniais choreografijos triukais. Antra vertus, choreografas M. Legri, ilgą laiką buvęs Paryžiaus nacionalinės baleto trupės primarijus, mūsų teatre jau yra statęs A. Adamo „Korsarą“, o „Pakita“ – jo pirmasis istorinis baletas, kuriame jis pats yra šokęs. Tiek statytojus, tiek atlikėjus ir, žinoma, publiką įtraukė XIX a. Sevilijoje vykstanti romantiška gražuolės šokėjos Pakitos ir prancūzų pulkininko Liusjeno meilės istorija. Gal ne visos spektaklio dekoracijos ar scenos drabužiai patiko, bet tai jau skonio reikalas. Pastatymo lygis labai aukštas, nes jame pulsuoja ir grožis, ir aistra, ir gyvybingas šokis. Labai gerą įspūdį paliko ir tai, kad šalia puikių baleto solistų dalyvauja ir visas būrys jaunųjų M. K. Čiurlionio menų mokyklos šokėjų.

– Grįžkime į jūsų kelio pradžią. Gimėte Šiauliuose, vėliau gyvenote Kaune. Šokis jus žavėjo nuo mažens, o tėvelių paskatintas išvykote mokytis į Vilniaus M. K. Čiurlionio menų mokyklą. Papasakokite apie savo tėvelius, kokioje šeimoje augote?

– Augau meniškoje ir ypač muzikalioje šeimoje. Tėtis dirbo Šiaulių „Elnio“ fabrike, bet puikiai grojo akordeonu, gražiai dainuodavo, o mama dirbo vaistininke, taip pat grojo akordeonu, dalyvavo saviveikloje. Beje, galiu pasigirti, kad ji viena pirmųjų moterų Lietuvoje vairavo automobilį „Pobeda“. Kai giminės susirinkdavo į kokią nors šeimos šventę, dainos skambėdavo toli. Aš buvau judrus, smalsus, nenuorama, mėgau vaidinti, šokti, tad mama nuvedė į kultūros rūmuose veikusį klasikinio šokio būrelį, kuriam vadovavo Ona Gerasimovienė. Buvau vienas tarp mergaičių. Vaikystėje didžiulį įspūdį padarė į Šiaulius iš Vilniaus atvežtas baleto spektaklis „Peras Giuntas“. Tada ir panorėjau pats šokti baletą didelėje scenoje.

O prie to, kad įstojau į vadinamąją Čiurlionkę sostinėje, prisidėjo tėvo brolis, mano dėdė Antanas, kuris gyveno Vilniuje. Jis ir sužinojo apie menų mokyklą, kuri rengia ir profesionalius baleto šokėjus. 1964 metais kaip koks našlaitėlis atsiradau Vilniuje, apsigyvenau internate. Tuomet viename kambaryje gyveno septyniolika būsimų talentų, tad pasitaikydavo visokių nuotykių – buvo smagu.

– Bene svarbiausias jūsų baleto mokytojas buvo garsusis baleto solistas ir pedagogas Vaclovas Sasnauskas, o aktoriniam talentui daug davė aktorius Stasys Petraitis. Kokią svarbiausią pamoką ar patarimą iš savo mokytojų išsinešėte į didžiąją sceną?

– V. Sasnauskas pabrėždavo, kad pamatas personažui sukurti yra choreografija, bet tam reikia kruopščiai atlikti technikos elementus. Jis buvo labai reiklus, principingas, bet didelės meilės man nerodė, nes tuomet neturėjau baleto solistui reikiamų duomenų, bet dirbau stropiai, buvau išskirtinai muzikalus ir išraiškingas. Kartais tie baleto mokslai neapsieidavo ir be ašarų... Bet aktorinio meistriškumo pamokose atsigriebdavau. Juk scenoje viską reikia atlikti vienu metu: būti ir šokėju, ir personažu.

– Koks buvo jūsų pirmasis spektaklis Lietuvos operos ir baleto teatre?

– Mano debiutas įvyko senojo J. Basanavičiaus gatvėje buvusio teatro scenoje. Nepamenu, kokioje operoje mums, kordebaleto naujokams, teko šokti. Teko ilgokai luktelėti, kol buvau pripažintas baleto solistu. Džiaugiuosi, kad man teko matyti, kaip šoko pirmasis profesionalus baleto artistas ir baletmeisteris Bronius Kelbauskas, veteranai Henrikas Kunavičius, Aliodija Ruzgaitė, Vytautas Kudžma ir daugelis kitų. O ką jau kalbėti apie mano kartos baleto solistus...

– Valdai, priminkite, kuris iš choreografų pirmiausia pastebėjo jūsų talentą šokti charakterinius vaidmenis. Jums pavyko ne tik legendinis graikas Zorba ar Toreodoras iš „Karmen“, bet ir fėja Karabos iš „Miegančiosios gražuolės“ bei visokios raganos.

– Mano charakterio savybes pastebėjo ne vienas žymus choreografas, o bene labiausiai vertino baletmeisteris Elegijus Bukaitis, pakvietęs mane šokti balete „Spragtukas“. Šis vaidmuo man pelnė baleto konkurso laureato vardą.

– Žaltys Eduardo Balsio balete „Eglė žalčių karalienė“, taip pat graikas Zorba, Espada „Don Kichote“, Aleksejus Kareninas balete „Ana Karenina“, Pinčiukas „Velnio nuotakoje“ – vaidmenų sąrašas ilgas... O kokie vaidmenys jums pačiam labiausiai patiko?

– Iš personažų labiausiai buvau susižavėjęs Kraso vaidmeniu iš baleto „Spartakas“, kurį šoko legendinis latvių baleto solistas Maris Liepa. Ir aš svajojau apie tokio tipo vaidmenį, deja, „Spartako“ pas mus niekas nepastatė. O balete „Romeo ir Džiuljeta“, kurį pastatė Nikolajus Bojarčikovas, man labai tiko ir patiko Tebaldo, Džuljetos brolio, vaidmuo. Žinomas baleto solistas Aleksandras Semionovas tuomet šoko Merkucijų, tad mūsų dvikova iš tiesų buvo įspūdinga. Pagrindinius vaidmenis šoko legendinė mūsų baleto pora Vytautas Kudžma ir Leokadija Aškelovičiūtė.

Daugiausia kartų įvairių režisierių statytuose baletuose esu šokęs Kopelijų. „Kopelijos“ spektakliu ir baigiau savo ilgą buvimą teatro scenoje. Be šio įstabaus baleto, kurio choreografiją įgyvendino talentingasis baletmeisteris Martynas Rimeikis, neapsieinama ir dabar.

– Ryškus jūsų biografijos faktas – pagrindinis prancūzų lakūno Andrė vaidmuo režisieriaus Algirdo Dausos meniniame filme „Markizas ir piemenaitė“. Ką labiausiai prisimenate iš to filmavimo?

– Būna gyvenime klaidų... (Juokiasi.) Bet tada, kai mane pakvietė vaidinti kine, labai norėjosi save išbandyti kitame amplua. Tačiau sekėsi sunkiai, o už tai, kad kai kas pavyko, esu dėkingas režisieriui, filmo partnerei aktorei Rasai Kirkilionytei, kuri vaidino mano mylimąją lietuvaitę Saulę, aktoriui Vladui Bagdonui bei kitiems. Esu vaidinęs ir kitų lietuviškų filmų epizoduose. Vis dėlto aktoriumi ir aistringu kino mėgėju netapau. Man labiau rūpi teatrų spektakliai, gera muzika.

– Šokote scenoje nuo 1971 metų. Kaip pavyko išsaugoti fizinę formą ir išvengti rimtų traumų?

– Buvo tų traumų, kurios mano sveikatai tikriausiai atsiliepė, bet kuris gi baleto artistas jų išvengia?

– Ne paslaptis, kad teatro baleto trupėje bene 20 metų šoko ir jūsų sūnus Kipras Chlebinskas. Kokie buvo jūsų santykiai, kokių patarimų jam duodavote?

– Kipras po mūsų skyrybų su balerina, vėliau tapusia baleto kritike, Skaidre Baranskaja augo su mama. Man tai buvo ganėtinai skaudu. Labai apsidžiaugiau, kai sužinojau, kad sūnus įstojo į tos pačios M. K. Čiurlionio menų mokyklos Baleto skyrių, paskui atėjo į teatrą ir jam puikiai sekėsi. O gražiai nuaugusiam Kiprui, atvirkščiai negu man, tekdavo romantiški vaidmenys. Kai susitikdavome teatre, bendraudavome vyriškai. Aš jį ne tik pagirdavau už jo sėkmingus vaidmenis, bet kartais ir pasibardavome. Mat man labai norėjosi, kad niekas nesakytų, jog Voldemaro Chlebinsko sūnus prastai šoka. 28-erių metų jis atsisveikino su teatru ir klasikiniu baletu, pasirinko tarptautinių santykių studijas. Kipras baigė politikos mokslus Vilniaus universitete, stažavosi tarptautinėse institucijose, o dabar darbuojasi komunikacijos ir renginių organizavimo srityje. Šiuo metu jis gyvena Kanuose, bendraujame internetu. Neseniai žinute pasveikinau jį su gimimo diena.

– Kas jums, atsisveikinus su teatru, labiausiai rūpi? Kuo gyvena jūsų šeima, kurią, kiek žinau, sukūrėte su baleto gerbėja Liucina?

– Su Liucina esame kartu jau daugiau kaip dvidešimt metų. Daug kas klausia, ar ji ne balerina. Na, jos išoriniai duomenys tam būtų tikę, bet ji ilgą laiką dirbo „Dainavos“ restorano administratore. Mus jungia muzika, teatras ir tiesiog gyvenimas Viršuliškių devynaukščio paskutiniame aukšte. Liucina puikiai gamina, matyt, ne veltui egzistuoja posakis: „Per skrandį – į širdį.“ (Šypsosi.) Kartu pas mus nuo pustrečių metų gyvena ir jos anūkas Argus, dabar jam – trylika. Tad galima sakyti, kad jis yra ir mano anūkas. Vaikas gerai piešia, lanko pianino pamokas, plaukimo treniruotes.

– Valdai, o kas gyvenime pakeitė baletą ir tapo atgaiva sielai?

– Baleto mano gyvenime niekas nepakeis. Jei tektų pradėti iš naujo, vėl šokčiau, o kaip pasisuktų asmeninė sėkmė, kurioje netrūko ir bohemos, nežinia. Mano pagrindinis poilsis yra žvejyba Asvejos ar Dubingių ežeruose. Tai žino visi mano draugai.

Man brangus kiekvienas skambutis iš teatro. Kartais paskambina ilgą laiką baleto trupės mama vadinta Rūtelė Butvilienė, baleto solistas Genadijus Žukovskis su žmona Aleksandra. Džiugina savo talentu ir Kristina Gudžiūnaitė, Jonas Laucius, jaunieji solistai Edvinas Jakonis, Juozas Kertenis. Tad jiems ir kitiems talentams linkiu, kad traumos juos aplenktų ir gerų vaidmenų nepritrūktų.



Projektą „Tie, kuriais sekame“ iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Metinė paramos suma 15000 Eur.]]> https://www.savaite.lt/idomybes/tarpkitko/24033-vitas-labutis-tarnauti-kalbai-reiskia-tarnauti-valstybei.html https://www.savaite.lt/idomybes/tarpkitko/24033-vitas-labutis-tarnauti-kalbai-reiskia-tarnauti-valstybei.html 24033 Fri, 03 Jul 2026 13:37:32 +0300 native-yes

Lietuvių kalbininkas, profesorius Vitas LABUTIS jau senokai nebedėsto studentams, tačiau ir šiandien sako, kad pedagoginis darbas visuomet buvo jo kelias. 1957 metais baigęs lituanistikos studijas Vilniaus universitete būsimas profesorius pateko į derlingą dirvą ir joje visuomet puoselėjo meilę gimtajai kalbai.



Viktorija PETKEVIČIŪTĖ

– Profesoriau, esate atsidavęs kalbininkas. Ar anksti pajutote trauką mūsų kalbos savitumui?

– Visada ją jutau, nors iš tikrųjų man dar gimnazijoje geriausiai sekėsi ne tik kalba, bet ir matematika. Lietuvių kalba mane traukė nuo mažų dienų, nes skaičiau nepriklausomos Lietuvos laikraščius, man tai buvo įspūdinga.

Maža to, iki šiol atsimenu, kaip mane mažą žavėdavo mamos posakiai, kurių ji turėjo daug gražių. Mes šeimoje buvome penki vaikai. Pastato kurį nors prie verdančio puodo ir liepia žiūrėti, kad puodas neišbėgtų. Na, vaikas prižiūri, o užvirus puodui pradeda šaukti: „Mama, puodas bėga!“ Mama šypsosi: „Durys uždarytos, neišbėgs.“ Štai kaip dvi žodžio reikšmes nemokyta moteris mokėjo sugretinti. Dar, būdavo, ateini pas mamą ir sakai, kad nori valgyti, tai pasiūlo duonos. „Nenoriu vienos duonos.“ Sako: „Pasiimk į vieną ranką vieną riekę, į kitą – kitą riekę, ir bus dvi duonos.“ Sugalvodavo gi!

– Jūsų knyga „Lietuvių kalbos sintaksė“ išleista tris kartus, esate parengęs ir prisidėjęs prie kitų leidinių. Taip pat surinkote ir tokį leidinį kaip Daukšių krašto žodynas. Kuo ypatingas šis jūsų kūrinys?

– Na, tai nedidelis žodynėlis, prie jo dirbau priešokiu. Jame surinkti mano gimtojo krašto tarmės žodžiai, kurių nėra dabartinės kalbos žodyne. Daugelis iš jų – barbarizmai. Na, pavyzdžiui, ar žinote, kas yra brikas? Tai – ilgesnis vežimas, skolinys iš vokiečių kalbos. Daugiausia į žodyną surinktų žodžių išgirdau iš savo giminių, tėvų, kaimynų, kurie pas mus ateidavo. Juos, jau būdamas studentas, pamažu rinkau ir užsirašydavau. Norėčiau išleisti antrąjį šio žodyno leidimą ar papildymą, dabar krapštau Žuvinto palių (tarmiškai – raistas, šlapynė) vietovardžius, bet abejoju, ar jį parengsiu.

Tiesa, kalbant apie tarmę, vienas profesorius, Zigmas Jankevičius, norėjo patraukti mane į dialektologus, kad aš rašyčiau diplominį darbą šia tema. Tačiau sužinojau, kad Juozas Senkus jau rašė disertaciją šia tema. Galvojau, ką aš ten naujo pasakysiu? Žinoma, apsirikau dėl to, kad niekas neišnagrinės tos temos taip smulkmeniškai, kaip iš to kampelio kilęs žmogus.

– Augote Liūliškio kaime Marijampolės apskrityje. Ar jums nebuvo baisūs ir ūkio darbai?

– Tėvai nuo mažens ugdė discipliną, tad mūsų šeimoje vaikai anksti buvo įtraukiami į darbus. Taigi tekdavo rytą anksti keltis, gyvulius ginti ir viską daryti. Žinoma, norėjome ir pažaisti, palakstyti po laukus, bet viskas ribotai. Užtat išmokome gyventi ir dirbti.

– Tėvai vylėsi ir svajojo jus išleisti į mokslus?

– Mano tėvai buvo mažaraščiai. Tėvas buvo išmokęs tik pasirašyti, o motina – beraštė. Bet pas mus gyveno dėdė Petras, jam esu labai dėkingas. Jis buvo šaulys, tarnavęs kariuomenėje, pulko raštininkas, labai gražiai ir taisyklingai rašė. Dėdė Petras ir išmokė mane skaityti anksti – tad į mokyklą nuėjau perskaitęs vyresniojo brolio vadovėlius. Pradžios mokyklą ėmiau lankyti dar nepriklausomoje Lietuvoje. O skaitydavau, atsimenu, viską. Gaudavome laikraščius „Trimitas“, „Karys“, kaimynai duodavo katalikiškus „Žvaigždę“, „Šaltinį“. Būtent šie leidiniai buvo mano ideologinių pažiūrų pradmenys.

– O pradėjus lankyti mokyklą patiko mokytis?

– Patiko. Patekau į pramuštgalvių klasę, bet labai išradingų. Pats buvau labai tykus, ramus vaikas. Bet, prisiminęs mokyklą, būtinai noriu pabrėžti, kad už daug ką esu dėkingas savo geriems mokytojams, jei ko nors ir pasiekiau, tai jų dėka. Mokytojai Petras ir Albina Simanavičiai mokė mane pradžios mokykloje. Tėvai labai sunkiai gyveno, tad neįstengė leisti mokytis mūsų abiejų su vyresniuoju broliu. Reikėjo pasirinkti kurį nors vieną, sėkmė nusišypsojo man. Ne mažiau esu dėkingas savo kitiems mokytojams – Kazimierui Tauskui, mokytojai Onai Zabielskienei ir ypač – Jonui Kvedaraičiui, istorikui Jonui Naujokui, kuris mane paragino stoti būtent į Vilniaus universitetą.

– Minėjote, kad jums teko liudyti partizaninį karą. Ar išsaugojote daug prisiminimų iš to meto?

– Tai – baisi istorija. Labai ryškiai atsimenu tuos įvykius. Skausmo buvo daug. Atsimenu, kaip žuvusius partizanus parveždavo į Gudelius, numesdavo aikštėj, išniekindavo. Mes, vaikai, eidavom per tą aikštę žiemą liudydami, kaip šunys drasko išmestus kūnus... Tai buvo toks stiprus emocinis smūgis, kad nusprendžiau: jokiu būdu su šita valdžia neisiu. Taip ir buvo.

Atsimenu, kaip jau studijuojant pirmame kurse atsirado toks vienas drąsus iš Užpalių kilęs aukštaitis, pasikvietė mus keturis ir sako: „Vyrai, partizaninis karas baigiasi, partizanai pasmerkti žūti. Mes turim arba tapti atvirais rezistentais ir gauti kalėjimą, arba mokytis ir dirbti Lietuvos naudai „po uždanga“.“ Visi pasirinkome antrąjį kelią ir laikėmės lietuvybės.

– Buvote ilgametis Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto darbuotojas. Ar lituanistika jums nuo pat pradžių buvo savas kelias?

– Galbūt pradėsiu nuo to, kad pats baigiau fakultetą 1957 metais. Žinote, tais laikais studentus prieš baigiamuosius egzaminus skirstydavo į darbą. Nė vienas negalėjo būti nepaskirtas, nes Tarybų Sąjungoje bedarbių negalėjo būti. Atsiųsdavo tokius sąrašus, juose dažniausiai būdavo septynmetės mokyklos, lituanistų jose laukdavo. Tai aš pasirinkau Mokolų septynmetę mokyklą netoli savo gimtojo kaimo Marijampolėje. Atsimenu, atėjo skirstymo komisija ir mane pakvietė į Lietuvių kalbos ir literatūros institutą (dabar – Lietuvių kalbos institutas – red. past.) dirbti moksliniu darbuotoju. Tai buvo mano pirmoji darbovietė.

– Kaip ką tik baigusiam studijas – nemenka sėkmė?

– Aš buvau tikrai apstulbęs, ir apskritai mano profesiniame kelyje netrūko detektyvinės nuotaikos. Ypač kai sužinojau, kad mane institutui rekomendavo ne kas kitas, o fakulteto komjaunimo organizacija. Daug kas stebėjosi – mane, ne komjaunuolį, nukreipė į mokslinį institutą. Ir, žinote, iki šiol yra paslaptis, kas konkrečiai ten suveikė ir kas mane į tą institutą įkišo.

– Tačiau nesipriešinote tokiam likimo posūkiui?

– Žinoma, ne. Sutikau, tačiau iššūkiai tik prasidėjo. Paaiškėjo, kad jie mane prašė įsidarbinti, bet etato tai neturėjo. Teko eiti į Terminologijos komisiją su pažadu, kad pasimokęs galėsiu pereiti į Dabartinės kalbos skyrių. Aš tik išsižiojau, mat terminologijos nė nebuvau studijavęs ir nenutuokiau, kad toje srityje ką nors galėsiu nuveikti. Tačiau gavau labai patyrusią vadovę, terminologę Antanę Kučinskaitę. Ji buvo nuostabus, labai humaniškas žmogus, padėdavo man gauti katalikiškų knygų. Taigi su vadove vaikščiojome į Terminologijos komisiją ir labai džiaugiausi.

Kodėl? Labai norėjau bendrauti su žmonėmis, o mano skyriuje visi tik vienu kitu žodžiu persimesdavo koridoriuje. Ir patekau į komisiją, kur teko svarstyti medicinos terminų žodyną. Buvo nuostabu. Tiesa, po dvejų metų išėjau į doktorantūrą ir man pasisekė, nes patekau pas Juozą Balčikonį. Pakliūti į jo mokyklą buvo mano svajonė.

– Disertaciją apsigynėte sėkmingai?

– Ir čia neapsieita be intrigos. Mat profesoriai, geriausi lituanistai, po karo nuo bolševikų pabėgo į Ameriką. Teko ieškoti, kas sutiktų būti mano darbo oponentais. Istorikas, kalbininkas, Mokslų akademijos viceprezidentas Juozas Žiugžda neatsisakė, mat turėjome bendrumą – buvome baigę tą pačią pradžios mokyklą. Tuomet paskelbė laikraščiuose skelbimą, kada ginsiu disertaciją, ir šmaukšt – Žiugždą iššaukė į Maskvą, į kažkokį pasitarimą, ir mano darbo gynimas neįvyko. Aš gaunu sveikinimus, bet disertacijos tai dar nesigyniau. Gryna detektyvinė komedija! Reikėjo palaukti dar mėnesį, ir viskas baigėsi gerai.

Tada sugrįžau į institutą, kol galiausiai grįžau į universitetą dirbti, tiesa, į Kauno vakarinį fakultetą, po dvejų metų tapau Lietuvių kalbos ir literatūros katedros vedėju. Šešerius metus taip išvažinėjau traukiniu Vilnius–Kaunas.

– Minėjote, kad pedagoginis darbas visuomet buvo jūsų pašaukimas. Kokių savybių reikia turėti šioje srityje?

– Pirmiausia, žinoma, kiekvienas dėstytojas turi būti savo valstybės patriotas. Ir patriotizmas nėra tik emocija. Iš tikrųjų patriotizmas yra ir tarnavimas tam, ką laikai šventu dalyku. Taigi, mano nuomone, kalbos dėstymas yra tarnavimas Tėvynei.

Antras dalykas, kaip dėstytojas turi mylėti jaunimą ir sugebėti su juo bendrauti. Studentus reikia gerbti kaip žmones, kurie mąsto, negalima laikyti jų tik objektais, kuriems tereikia kalti žinias. Į studentą turi žiūrėti kaip į žmogų ir kaip žmogų jį ugdyti. Tai ir yra humanitarinio ugdymo pagrindas. Galiausiai man visada buvo brangus bendravimas su žmonėmis.

– Dirbote sovietmečiu, ar nebuvo sunku puoselėti lietuvybę tuo laikotarpiu?

– Na, dirbdamas pedagoginį darbą, ypač aukštojoje mokykloje ir dėstydamas auditorijoje, turi labai daug laisvės. Yra programos, planai, bet niekas tavęs netikrina, kaip dėstai. Žinoma, sovietmečiu nedėstydavai ko nors antitarybinio, bet dalykiškai galėdavai pasirinkti tam tikrus akcentus. Tas noras, kad lituanistika visą laiką laikytųsi, nepasiduotų, taip pat vedė į priekį. Juk patyrėme rusinimą, net jei jis buvo užslopintas, bet vis tiek vyko.

– Kokiomis formomis tas rusinimas vyko?

– Papasakosiu vieną tai iliustruojantį epizodą. Trečiame kurse rusų kalbą dėstė tokia dėstytoja iš Maskvos. Sykį lentoje užrašė rašinio temą didžiosiomis rusiškomis raidėmis: „Mūsų Tėvynės sostinė.“ Visi apstulbo – ką rašyti? Aš parašiau apie Vilnių, galvojau, kad būsiu vienas toks. Paskui bičiulio klausiu: „Apie ką rašei?“ Sako: „Žinoma, apie Vilnių, ką aš apie tą Maskvą rašysiu?“ Kaip paaiškėjo, iš keturiolikos studentų tik du parašė apie Maskvą. Visi kiti parodė, kad mūsų Tėvynė – Lietuva, o sostinė – Vilnius. Matot, kaip lyg visai netyčia tekdavo atskleisti, ką pasirenki.

– Kaip jūs paprastam žmogui apibūdintumėte savo vieną esminių mokslinių interesų – sintaksę?

– Sintaksė yra bendrinės kalbos viršūnė, ji kalba apie sakinio, sakinių sandarą. Kaip aš vaizdžiai sakau, tai aukštoji matematika kalboje, tad labai paprastai paaiškinti nelengva. Universitete pradedama dėstyti leksika, fonetika, morfologija ir tik tada – sintaksė. Ji remiasi visomis kitomis sritimis. Šis mokslas yra labai sunkus, ne šiaip sau Lietuvoje turime labai mažai sintaksininkų.

Bendrinės kalbos sintaksės pamatus padėjo Jonas Jablonskis, jo darbai apskritai yra vieni svarbiausių mūsų kalbai ir jos kultūrai. Pasinaudodamas proga paminėsiu Arnoldo Piročkino knygą „Jonas Jablonskis. Gyvenimas ir darbai“, išleistą pernai, jau po knygos autoriaus mirties. Buvau jos vienas iš redaktorių. Jos tikslas – išvalyti sovietizmus, kurių buvo daug pirmajame leidime.

– Šiandien vis labiau suprantam ir įvertiname gimtosios kalbos reikšmę ir vaidmenį. Kaip, jūsų akimis, visuotinai turėtume puoselėti savo kalbą?

– Kaip sakė Jonas Jablonskis, „kalboje tauta pasisako, kas esanti“. Vadinasi, tautiškumas ir kalba yra labai susieti dalykai. Manau, kad pagrindas – laikytis Valstybinės kalbos įstatymo. Jame numatyta, kad turime teikti pirmenybę lietuvių kalbai. Negali būti kita kalba svarbesnė už lietuvių kalbą. Šiandien kai kuriose srityse lietuvių išstumia anglų kalba. Žinoma, ji tikrai reikalinga, ir kad jos moko – labai gerai. Bet jeigu nueini į parduotuvę, o ant prekės matai užrašyta tiktai angliškai? Kodėl dabar kiekvienas turi žinoti, kas ten užrašyta? Galima pateikti ir anglų kalba – niekas nedraudžia, bet ne pagrindinius užrašus. Lietuvių kalbai turime teikti pirmenybę, nes tai yra valstybinė kalba. O valstybinė kalba turi būti ginama. Juk dera prisiminti, kad laisvė be atsakomybės galiausiai virsta anarchija arba revoliucija. Reikia rūpintis savo kalbos kultūra ir neišleisti jos iš akių. Tam skirta nemažai knygų ir leidinių, tik, deja, jos yra vangiai skaitomos.

– Kodėl šiandien, kai daugelis nosis sukišę į telefonus, reiktų skaityti knygas?

– Yra toks ne visai pagrįstas įsitikinimas, kad viską gali atstoti elektroninė erdvė. Tačiau knygų nereikia nurašyti. Pavyzdžiui, aš kompiuterio ir interneto atsisakiau, nebegaliu, nebepajėgiu. O knyga yra atsarga. Elektronines programas gali užblokuoti, gali sugadinti ar pradanginti koks nors įsivėlęs virusas, o knyga yra tvirta. Joje gali ir pasibraukti, ją bet kada atsiversti, pasižiūrėti, ką panorėjęs, ir be interneto. Internetas – tai trumpalaikė informacija, taip, greita, bet paviršutiniška. O knygose argumentai išdėstyti giliau. Galiausiai, internetas ar dirbtinis intelektas nesukurs kūrinių, kurie prilygtų Šekspyrui, Hugo, Dikensui, Dantei ir kitiems.



Projektą „Tie, kuriais sekame“ iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Metinė paramos suma 15000 Eur.]]> https://www.savaite.lt/idomybes/susipazinkime/24023-kanada-kitais-metais-dalyvaus-eurovizijos-dainu-konkurse.html https://www.savaite.lt/idomybes/susipazinkime/24023-kanada-kitais-metais-dalyvaus-eurovizijos-dainu-konkurse.html 24023 Thu, 02 Jul 2026 09:48:10 +0300 native-yes

Kanada dalyvaus kitų metų „Eurovizijos“ dainų konkurse, trečiadienį paskelbė organizatoriai. Taip didžiausio pasaulyje tiesiogiai transliuojamo muzikos renginio ribos išsiplėtė iki Amerikos žemyno.

„Europos transliuotojų sąjunga (EBU) ir jos naujausias narys „CBC/Radio-Canada“, Kanados nacionalinis visuomeninis transliuotojas, džiaugiasi galėdami pranešti, kad Kanada dalyvaus 2027 m. „Eurovizijos“ dainų konkurse Bulgarijoje“, – teigiama EBU pranešime.

Kanada yra pirmoji nauja šalis, prisijungusi prie „Eurovizijos“ nuo 2015 m., kai konkurse panoro dalyvauti Australija.

„Nors konkursas gimė Europoje, jis ir toliau yra atviras visam pasauliui“, – teigė „Eurovizijos“ direktorius Martinas Greenas savo pranešime.

Gegužę Vienoje 2026 m. „Euroviziją“ laimėjo Bulgarija – įsimintina ir šokti kviečianti atlikėjos Daros daina „Bangaranga“ triumfavo 70 kartą surengtame tviskančiame TV renginyje.

Konkursą stebėjo 131 mln. žiūrovų.

Praėjusią savaitę buvo paskelbta, kad „CBC/Radio-Canada“ tapo pilnateise EBU nare ir tai atvėrė kelią jos dalyvavimui „Eurovizijoje“.

„Mes atveriame didžiausią pasaulyje gyvos muzikos renginį kanadiečiams, – sakė „CBC/Radio-Canada“ prezidentė Marie-Philippe Bouchard. – Mūsų dalyvavimas... leis Kanados talentams pasirodyti vienoje iš giliausias tradicijas turinčių muzikos scenų pasaulyje.“

ELTA, AFP inf.]]> https://www.savaite.lt/idomybes/tarpkitko/24019-sename-kluone-skamba-naujas-gyvenimas.html https://www.savaite.lt/idomybes/tarpkitko/24019-sename-kluone-skamba-naujas-gyvenimas.html 24019 Thu, 02 Jul 2026 09:12:03 +0300 native-yes

Likimus turi ne tik žmonės – pastatai taip pat, nelygu, kas tampa jų šeimininkais. Vienai Papiškių kaime (Kauno r.) esančių sodybų labai pasisekė – ją įsigijo kauniečių Ritos ir Rimanto Šafranauskų šeima. Visai netikėtai daugiausia dėmesio sodyboje teko kluonui, kuris buvo pavadintas „Senu kluonu“ ir šiandien jau gerai žinomas kaip muzikos ir meno erdvė.



Rasa ŽEMAITIENĖ

Puiki akustika padiktavo koncertų idėją

Tokia menų erdvė atsirado ne iš karto. „Trobai – apie 100 metų. Gerbdami jos amžių ir paveldą, tvarkėmės ilgai, veiklos buvo daug. Galiausiai priėjome prie kluono: buvo pilnas visko – nuo šieno iki nereikalingų rakandų. Viską iškuopę, pradėjome svarstyti, ką galime daryti. Juk stovėjo jis kieme kaip didžiulė palapinė, kurios nereikėjo nei griauti, nei surinkti, o tik kaip nors įveiklinti. Ir vieta nuostabi: šimtamečiai ąžuolai, liepos, kaimynai ne taip arti – kaimas toks tarsi rėžinis, su ilgais sklypais, mes – beveik prie miško. Būdavo, nusipjauname žolę, sėdime, paukščiai čiulba, besileidžiančios saulės spinduliai apšviečia pušų kamienus. Vis pagalvodavome, kaip gera būtų tuo dalytis“, – pradžią prisimena Rita.

Kluonas pats pateikė atsakymą, kai Rita ir jos vyras Rimantas (Kauno technologijos universitete baigęs elektroniką, tad garsas ir šviesa – jam artimi dalykai) pastebėjo, kad po išoriniu šiferio stogu likusios medinės skiedrelės sukuria labai gerą akustiką. Puiki vieta koncertams? Juolab kad šeima jau turėjo dalį reikiamos aparatūros. „Gyvendama Kaune lankiau linijinių šokių repeticijas, o kai persikėlėme gyventi į šalia Zapyškio esantį Dievogalos kaimą, nuo Kauno nutolau, pati pradėjau mokyti šokių. Įsigijus daugiau įgarsinimo aparatūros, pradėjome įgarsinti renginius, bet pastebėjome, kad retai ją naudojame, pasidarė gaila. O čia kluonas išvalytas, erdvė laukia... Ėmėme planuoti kokį nors koncertą“, – tarsi šokio žingsneliu su Rita lekiame per prisiminimus.

O šeima su būriu draugų ir toliau įrenginėja kluoną, patys sau pasižadėję kuo mažiau visko pirkti, dirbti tvariai, taupiai, iš to ką turi. Iš padėklų, likusių nuo statybinių blokelių, stato amfiteatrą, iš Ryšių muziejaus išmestų grindinių lentų kala sceną, restauruojamos ir kluone rikiuojasi Kauno lėlių teatrui nebereikalingos kėdės, salę nušviečia antram gyvenimui prikelti scenos žibintai... Dėl kažkur tolumoje plevenančios idėjos dirba visi.

Etnografinė ekspozicija

Pavasarėjant Rita dairosi, ką pakviesti į pirmą koncertą. Labai nori vieno atlikėjo, tik nežino, ar pavyks... Pavyksta, ir 2017 m. birželio 15 d. „Sename kluone“ jau koncertuoja multiinstrumentalistas Saulius Petreikis, gitaristas Donatas Petreikis ir smuikininkas Vytautas Mikeliūnas. „Renginys nuostabus, muzika kluone skamba puikiai, žmonės patenkinti, mes laimingi. Taip viskas ir įsisuka“, – pasakoja Rita. Beje, netrukus šioje veikloje ji darbuosis nebe dviese su vyru, o jau trise su sūnumi. Mokyklą baigiantis Rytis imasi fotografijos, fiksuoja šeimos organizuojamus renginius ir net pasuka profesionalios fotografijos keliu.

„Rudeniop kilo mintis ir apie haiku skaitymus. Kodėl haiku? Tai turi savo istoriją. Mano brolis Artūras Šilanskas susidomėjo Japonijos kultūra ir haiku baigęs lietuvių filologijos studijas Vilniaus universitete. Nuo 2000 m. jis rašo haiku, yra daugelio konkursų (Lietuvoje, Japonijoje, Rumunijoje) diplomantas, 2009 m. išleido pirmąją lietuvių autorių haiku antologiją „Vėjo namai“ bei dar 5 haiku rinktines. Tai lyg ir sava“, – atskleidžia pašnekovė.

Paraleliai vyksta ir kiti darbai. Be dėmesio nelieka buvęs tvartas. Šeima jį išvalo, sutvarko, išbetonuoja ir prieš trejus metus įrengia etnografinių buities rykų mini ekspoziciją. Ne tik iš šios sodybos daiktų, bet ir iš žmonių suvežtų eksponatų. Sako, išmesti gaila, o laikyti neturi kur. Rita šį tą apie juos užsirašo: galbūt kada nors reikės susisteminti ir priartėti prie muziejaus tikslumo. „Būna, mūsų muziejuko daiktai dar ir panaudojami. Štai iš senos sodybos atkeliavęs būgnų komplektas prieš dvejus metus labai pravertė muzikantui Rokui Kašėtai. Jis mūsų kluone su grupe muzikantų per tris savaitgalio dienas įrašė visą albumą „Molio giesmės“ ir dar grojo tais būgnais, būgneliais ir net žvangančia metaline grandine“, – pasakoja Rita.

Haiku – vizitinė kortelė

Bet grįžkime prie haiku. Taigi, po trejų metų skaitymų Ritos brolis pajuokauja, kad kai renginys vyksta du kartus, tai yra sutapimas, o kai tris – jau tradicija. Taip birželio vidurio „Haiku skaitymai“ tampa tradicija – „Vidurvasario haiku“. Dabar į haiku skaitymus „Sename kluone“ renkasi šio žanro poezijos kūrėjai ir gerbėjai iš visos Lietuvos: Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Mažeikių, Kelmės, Biržų. Būta ir svečių iš užsienio: Baltarusijos, Lenkijos, Ukrainos. Nemokamas renginys po senais ąžuolais, žmonės susėdę ant pievelės, haiku skaito ir patyrę kūrėjai, ir įsidrąsinę debiutantai. „O vakarui pasirūpiname kokiu nors koncertėliu.

Japonijos temą plečiame ir kitais menais: vienais metais vyko polimerinio molio edukacijos, kitais – arbatos gėrimo ceremonija, ieškome parodų šia tema“, – Ritai netrūksta idėjų. Paklausta, kokie dar reikalavimai keliami haiku žanrui, be žinomų trijų eilučių ir 17 skiemenų, nusišypso nesanti didelė žinovė, tačiau haiku turi fiksuoti momento nuotaiką ir emociją. Haiku žanre nesidairoma į praeitį ir neplanuojama ateitis – tai tarsi stabtelėjimas akimirkoje su tos minutės pojūčiu. Ji pati parašė vos vieną haiku ir, juokiasi, jis pateko į tais metais leidžiamą knygą. Beje, šiemet „Haiku skaitymai“ (jau dešimtą kartą) vyks birželio 13 d., o renginyje bus pristatoma ir nauja tarptautinė haiku antologija „Lietaus garsas“.



Neplanuota bendruomenė

Greičiausiai bus ir tokių, kurie dešimtą kartą ir atvažiuos. Taigi „Seno kluono“ sodybą jau iš tiesų galima vadinti kultūros ir meno erdve, kurioje periodiškai vyksta kultūriniai renginiai. Vieni jų – beveik savam ratui, kiti – su bilietais, visiems, bet irgi tarsi bendruomenei, nes draugai pakviečia draugus, o pažįstami – pažįstamus. Kartais pirmą kartą čia atsidūrę žmonės pasijaučia kaip tarp giminių. Žmonės mandagūs, bendraujantys – šiltas įspūdis. „Dauguma atvykusiųjų jau žino – čia niekas niekur neskuba: nei iki renginio, nei po jo. Mūsų vykdoma veikla priklauso ir Lietuvos lėtojo turizmo asociacijai, kurios šūkis – „Myliu lėtai, ir baigta“. Tad stengiamės, kad žmonės neskubėtų, pabūtų, pasigrožėtų, pabendrautų, pajaustų. Kluone yra 90 sėdimų vietų, o lauke – kiek nori. Būna, net nespėjus paviešinti informacijos apie būsimą renginį, laisvų vietų nebelieka dėl nuolatinių kluono lankytojų, – sako Rita ir priduria: – Kadangi vasarą penktadienis – jau lyg ir savaitgalio pradžia, kluonas į renginius kviečia ketvirtadienio vakarais, kad kuo daugiau norinčiųjų galėtų apsilankyti nekeisdami ilgojo savaitgalio planų.“

Scena – profesionalams

Iki tokio žinomumo reikėjo nueiti ilgą kelią: iš pradžių – kai ieškai tu, o paskui – kai reikia tavęs. Rita mena tą laiką, kai reikėjo pagalvoti, kaip čia prisistatyti, kad profesionalūs atlikėjai norėtų pas tave atvažiuoti. Džiugu, kad tas laikas ilgai neužsitęsė. „Lietuva nėra didelė, atlikėjai bendrauja, ir garsas netruko pasklisti. Gali pasirodyti, kad „Senas kluonas“ – tai kas nors panašaus į klojimo teatrą, bet taip nėra. Čia atvyksta tik profesionalūs muzikantai, aktoriai. Garsas ir balsas gyvi – jokių fonogramų. Jau vyko susitikimas su Nijole Narmontaite, Violeta Mičiulienė rodė savo spektaklį „Pabaisų nebus“, matėme Aleksandro Rubinovo režisuotus monospektaklius „Mano tėvas“ ir „Koba“.

Mūsų scenoje jau koncertavo „Baltos varnos“, „Kamanių šilelis“, „Baltas kiras“. Šiemet rugpjūčio 6-ąją laukiame išskirtinio balso dainininkės Liucės Vaicenavičiūtės koncerto, planuojame surengti koncertą be apšvietimo ir be įgarsinimo, žvakių šviesoje. Labai mėgstame sulaukti jaunų atlikėjų, juos pastūmėti, padrąsinti. Pirmąja scena tapome Emilijai Kandratavičiūtei, kuri švęsdama savo 15-ąjį gimtadienį, pas mus ryžosi pagroti ukulele, o 2025 metais jau stovėjo „Eurovizijos“ scenoje ir grojo su „Katarsiu“. Pas mus yra nufilmuota klipų, serialų – prisilietimas prie kitokios veiklos visada džiugina“, – Ritos pasakojimas byloja, kad veiksmas čia tikrai sukasi. Ji pasidžiaugė dar ir tuo, kad ieškoti atlikėjų jai labai padeda sūnus Rytis, visai neseniai Vilniaus dailės akademijos Kauno filiale apsigynęs fotografijos magistro diplomą. Savo bakalaurinį darbą Vytauto Didžiojo universitete Rytis rengė fotografuodamas Domanto Razausko ir Sauliaus Petreikio turą po Lietuvą. Taigi buvo daug pažinčių su muzikantais, daug bendravimo, be abejo, skambėjo ir „Seno kluono“ – vietos, kur laukiami įvairaus žanro atlikėjai, – vardas.

Tvariai ir paprastai

Rita su šeima ir toliau liko ištikima tvarumo idėjų puoselėjimui. Jų sodyboje svečiai nemokamai vaišinami kava ar arbata, bet ne iš vienkartinių indų – praverčia iš visur suplaukę puodeliai. Žmonės dažnai atvyksta su savo vaišėmis: pyragais, sausainiais, braškėmis, užkandžiauja patys, vaišina kitus. Tik kavos reikia pasidaryti patiems.

„Verandai tapus kavos ir arbatos nameliu, pastebėjome, kad prie kavos aparato yra labai gera vieta susipažinti. Vienas nemoka naudotis, kitas pamoko, ir prašom – jau dialogas. Aš apskritai kartais dairausi ir džiaugiuosi atmosfera koncerto vakarą: žmonės bendrauja, juokauja, fotografuojasi, mėgaujasi gamta, kaimas gyvas. Žiūrėk, ir kaimynai susirinkę, ir draugų būrys!“ – nusišypso pašnekovė ir čia pat prisimena vieną itin karštą vasaros pavakarę, kai vėsino savo žiūrovus išdalydama vėduokles iš senų reklaminių kalendorių lapų. „Vandens buteliukai tada buvo sudėti į seną didelę vandens vonelę, pripiltą ledukų, o „Baltų varnų“ merginos vėsinosi įsilipusios į šalto vandens dubenis. Pas mus iš tiesų viskas paprasta, nėra pompastikos, ir mums tai labai patinka“, – prisipažįsta pašnekovė. O kur dar gamtos indėlis: ąžuolai ošia, pievos žydi, jokių trinkelių, jokių ribojimų – gali eiti visur, kur tik atrakinta. Ne vienas atvykėlis batus tik švyst į šoną ir džiaugiasi, jaučiasi kaip kaime pas močiutę.

Nematomos premijos

Per visą pokalbį buvo galima justi pašnekovės pasitenkinimą tuo, ką daro, buvimą savo vietoje. Be abejo, būta sunkių akimirkų, rūpesčių, nerimo, bet teigiamų dalykų, regis, gerokai daugiau. „Žmonės klausia, kodėl ne vestuvės, – juk geriau apsimokėtų. Būta ir vestuvių – kitokių, baltiškų, po ąžuolais, bet tik tiek. Mūsų kryptis kita – menai, muzika. Jau ir dabar, kai vyksta koncertai, pasirūpiname, kad ir troboje būtų ką pamatytu ar nuveikti. Pernai per „Vidurvasario haiku“ skaitymus troboje buvo galima pasigrožėti „Komorebi“ paroda, kuri jungė sūnaus Ryčio fotografijas ir Rugilės Jakšaitytės-Brežinskės keramikos darbus, o kluone skambėjo autorinės Jono Krivicko atliekamos dainos. Galvojame ir apie dailininkų plenerus, keramikų edukacijas bei kitas įdomias veiklas – norime veiksmo. Ne pelno siekis mus veda į priekį – mums rūpi kiti dalykai. Juk už jokius pinigus nenusipirksi tikro ir nuoširdaus bendravimo tiek su atlikėjais, tiek su lankytojais arba diskusijų po renginio prie laužo su puodeliu mėtų arbatos, klausantis paukščių balsų... Čia ir yra tie niekam nematomi, bet mūsų jaučiami, vertinami ir mums svarbiausi bonusai“, – taip skamba visai paprasta, bet kartais dažno taip ir neužčiuopiama Ritos filosofija. Tuo paremta ir veikla: be jokio dirbtinumo ir tik tiems, kurie tai vertina.



Projektą „Kultūriniai stabtelėjimai regionuose“ iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Metinė paramos suma 7000 Eur.]]> https://www.savaite.lt/idomybes/tikrosistorijos/24018-lietuvos-radijo-simtmetis-oi-kiek-grota-ir-dainuota.html https://www.savaite.lt/idomybes/tikrosistorijos/24018-lietuvos-radijo-simtmetis-oi-kiek-grota-ir-dainuota.html 24018 Thu, 02 Jul 2026 09:02:27 +0300 native-yes

Lietuvos radijo istorija prasidėjo 1926 m. birželio 12 d., kai Lietuva išgirdo pirmąjį radijo šaukinį iš Kauno radijo studijos „Alio, alio – Lietuvos radijas, Kaunas“. Atsiradus radijui, netruko atsirasti ir orkestrų bei chorų poreikis – o kaipgi be muzikos.



Rasa ŽEMAITIENĖ

Kauno radiofono simfoninis orkestras (1926–1940)

Pirmaisiais, 1926-aisiais, metais Valstybės radiofono (arba Kauno radiofono) laidos trukdavo per dieną maždaug 1,5 val. Programą sudarė žinios, orų pranešimai, visuomenės veikėjų paskaitos, muzika. Tarpukariu nuolatinio etatinio choro radijas, žinoma, neturėjo, tad dažniausiai kviesdavosi Valstybės teatro operos chorą. Tačiau radijo vadovybė jau išlaikė savo Radiofono orkestrą. Iš pradžių, 1926–1931 m., tai buvo tik saloninis ansamblis, vėliau, 1935–1940 m., orkestre grojo 29–50 muzikantų.

Orkestro dirigentai buvo muzikos grandai Vladas Motiekaitis, Juozas Karosas, Balys Dvarionas. Kai Valstybės radiofonui vadovavo Eduardas Zabarauskas, dienos transliacijų laikas buvo gerokai prailgintas. Taip pat padidintas ir radijo simfoninis orkestras, o jam diriguoti paskirtas Jeronimas Kačinskas (1938–1941 m.). Radiofono orkestras išgyveno tikrą pakilimą – vis dažniau rengė visuomenei viešus koncertus Lietuvoje ir užsienyje. Be to, krautuvėse pagausėjo plokštelių, natų, muzikos aparatūros. Radijo studijoje prie mikrofono koncertuodavo žymiausi dainininkai ir muzikantai. Transliuoti šokių ir muzikos vakarai iš „Metropolio“ restorano bei kino teatro „Metropolitain“. 1940 m. Lietuvą okupavus sovietams, Kauno radiofonas persikėlė į Vilnių, dalis kolektyvo taip pat buvo perkelta ir tapo Vilniaus simfoninio orkestro pagrindu. Taigi, orkestro istorija Kaune baigėsi.

Radijo komiteto simfoninis orkestras (1945–1958)

Radijo komiteto simfoninis orkestras – tai pervadintas ir iš filharmonijos kolektyvų išbrauktas iš pradžių Vilniaus, o po to Lietuvos simfoninis orkestras, kurio istorija prasidėjo 1940 m. rugpjūčio 24 d., kai Švietimo liaudies komisariatui buvo leista suburti Vilniuje 60 žmonių orkestrą.

Kolektyvas rinktas paskubomis, valdžiai reikėjo agitacinio kolektyvo. Tų pačių metų spalį įsteigta LTSR valstybinė filharmonija, tapusi inteligentiją raminančiais, taip pat ir minėto orkestro namais. Orkestro dirigentu tapo kompozitorius B. Dvarionas, tuo metu kūręs ir visą meninę filharmonijos kryptį. Vėliau peripetijų būta daug. Orkestrai jungėsi, vadovai keitėsi, tačiau koncertai vyko: ir ne tik didmiesčiuose, bet ir provincijoje. Beje, vienu metu naujos sudėties orkestrui vadovavo Kauno radiofono orkestro dirigentas J. Kačinskas, o dalis muzikantų iš Kauno radiofono orkestro grojo visada.

Po Antrojo pasaulinio karo vėl pradėjus veikti nuo 1943 metų uždarytai filharmonijai, jos direktoriumi tapęs Vytautas Pečiūra neįtraukė Lietuvos simfoninio orkestro į filharmoniją. Orkestras buvo perduotas Radijo valdybos žinion, o jam vadovauti paskirtas kompozitorius ir dirigentas Abelis Klenickis. Geriausi muzikantai išsilakstė, tad po kurio laiko vis dažniau pasigirsdavo priekaištų dėl muzikavimo kokybės. Atsirado norinčiųjų kolektyvą grąžinti į filharmoniją, tačiau tai atsitiko tik 1957 m., kai specialiai sudaryta komisija „vienbalsiai pripažino, kad esamas Radijo simfoninis orkestras yra žemo meninio lygio, kad būtina papildyti orkestro sąstatą, sustiprinti jo meninę vadovybę ir pakelti bendrą orkestro kvalifikaciją“.

Išeitis buvo viena: orkestrą grąžinti filharmonijai. Jam vėl ėmėsi vadovauti B. Dvarionas. A. Klenickis tapo antruoju dirigentu. Taigi daugiau kaip dešimt metų šis kolektyvas funkcionavo tiesiogiai prie Radijo komiteto, kol 1958 m. grįžo į filharmoniją. Šiandien šio orkestro istorinį tęstinumą išlaiko Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras.

Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos orkestras (1958–2008)

Tačiau žymiausiu ir ilgiausiai gyvuojančiu LRT orkestru tapo Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos orkestras, savo istoriją pradėjęs 1958 m.

Tais metais šį džiazo, simfoninio džiazo ir pramoginės muzikos kolektyvą įkūrė Jonas Vadauskas. Iki 2001 m. oficialiai vadinosi Lietuvos televizijos ir radijo lengvosios muzikos orkestras. Kolektyvas, kurį sudarė 32 muzikantai, atlikdavo įvairiausią estradinę bei populiariąją muziką, akompanuodavo geriausiems šalies solistams, „Dainų dainelės“ konkursuose, rengė autorinius koncertus bei televizijos laidas. Įrašė begalę lietuvių ir užsienio kompozitorių kūrinių LRT fondui, muziką filmams ir spektakliams. Kolektyvo aukso amžiumi laikytas septintasis dešimtmetis, kai orkestrui vadovavo Aloyzas Končius. Per 16 savo darbo metų jis išpuoselėjo orkestrą, sukaupė milžinišką repertuarą ir įrašė per 2 200 kūrinių. Kolektyvas ėmėsi atlikti sudėtingus kompozitorių sumanymus, nebijojo eksperimentų. Orkestras visada garsėjo universaliu kolektyvu ir įvairiaspalviu, sudėtingu repertuaru. Per 50 orkestro gyvavimo metų jam vadovavo žymūs dirigentai – Jonas Vadauskas, Rimvydas Racevičius, A. Končius, Tauras Adomavičius, Jaroslavas Cechanovičius, taip pat dirigavo Tomas Leiburas.

Įdomiu permainų metu, 1991 m., orkestro meno vadovu ir vyriausiu dirigentu tapo J. Cechanovičius. Jis sutiko pasidalyti prisiminimais: „1991 m. po sausio 13 d. LRT orkestras laikinai apsistojo B. Dvariono muzikos mokykloje. Kadangi LRT pastatas buvo užimtas sovietų kariuomenės, orkestras neturėjo galimybių daryti įrašų. Todėl nuo sausio 13 d. iki sugrįžimo į LRT pastatą ruošė įvairias programas ir koncertavo Lietuvoje. Orkestro natoteka liko LRT, tad teko kurti naujas programas. Sugrįžimas į LRT nebuvo lengvas. Daug kas – instrumentai, garso įrašymo įranga – buvo sunaikinta.“

Pamažėl darbas sugrįžo į savo vėžes, orkestras toliau bendradarbiavo su žymiausiais Lietuvos ir užsienio klasikinės, pramoginės bei džiazo muzikos dainininkais ir instrumentalistais. „Tuo laikotarpiu LRT vieno po kito atsisakė kolektyvų, o artėjant 2000 m. pradėjo mažėti ir galiausiai buvo visiškai nutrauktas finansavimas naujiems kūriniams įsigyti ir mūsų orkestrui. 2000 m., LRT vadovaujant V. Milakniui, įvyko LRT restruktūrizacija, palietusi ir LRT orkestrą. Orkestras tapo viešąja įstaiga, atlyginimai sumažėjo iki minimumo. Sakyčiau, nuo 2005 m. prasidėjo „kultūringas“ orkestro naikinimas. Įdomiausias faktas – tuometis LRT generalinis direktorius Kęstutis Petrauskis informavo, kad Finansų ministerija neduoda lėšų orkestrui išlaikyti ir pasiūlė man pačiam jų susirasti – tada orkestras išliks. Nors lėšų radau, LRT taryba orkestrą vis tiek panaikino. Vis dėlto, iš visų kolektyvų, išskyrus vaikų chorą, išsilaikėme ilgiausiai – iki 2008 sausio 13 dienos. Tik dabar LRT pastatą privertė palikti ne sovietinė kariuomenė, bet „savi“! Likimo ironija!“ – liūdniausią laikotarpį prisiminė J. Cechanovičius.

Ansamblis „Armonika“ (1969–1993)

O kas gi nepamena ansamblio „Armonika“ ir jo charizmatiškojo vadovo Stasio Liupkevičiaus? Lietuvos radijo ir televizijos instrumentinį vokalinį ansamblį „Armonika“ 1969 m. įkūrė kompozitorius ir dirigentas Vytautas Juozapaitis. Kolektyvas grojo armonika, smuiku, lamzdeliu, birbyne ir kitais instrumentais. 1979 m. vadovo vairą perėmė Stasys Liupkevičius, tapęs ansamblio siela. Jam vadovaujant, kolektyvas išpopuliarėjo visoje šalyje ir už jos ribų. Koncertavo tuometinėje Čekoslovakijoje, Vokietijoje, Lenkijoje, Ispanijoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose bei Australijoje. Įrašė daugiau nei 700 radijo įrašų, sukūrė daugybę vaizdo klipų ir televizijos koncertų. Ansamblio repertuare buvo daugybė dainų, tapusių kone lietuvių liaudies dainomis. „Armonikos“ dainos „Kur tas kelelis“, „Berniukai“, „Gromatėlę parašiau“, „Ridigdo“, „Ir atskrido sakalėlis“, „Elektrėnų žiburiai“, „Vėjas man pasakė“, „Mėlynakė rasa“ iki šiol skamba klausytojų širdyse. LRT komitetui šis kolektyvas priklausė iki 1993 m., o jo išlikimu toliau rūpinasi ilgametis jo vadovas Stasys Liupkevičius.

Lietuvos televizijos ir radijo liaudies muzikos orkestras (1977–1983)

Atskiro paminėjimo nusipelno Lietuvos televizijos ir radijo liaudies muzikos orkestras. Tai buvo specializuotas kolektyvas, kurio tikslas – profesionaliai atlikti, aranžuoti ir populiarinti lietuvių liaudies muziką radijo ir televizijos eteryje. Veikė Vilniuje, tiesa, neilgai 1977–1983 m. Jam vadovavo etnologas ir birbynininkas Romualdas Apanavičius. Kolektyve grojo 20 orkestrantų. Modifikuotais lietuvių liaudies (skudučiais, lamzdeliu, birbynėmis, kanklėmis) ir klasikiniais (smuikais, altu, violončele, kontrabosu, trimitu) instrumentais orkestras griežė lietuvių ir kitų tautų liaudies melodijas, specialius ir aranžuotus kūrinius. Orkestras įrašė daugiau kaip 300 radijo įrašų, surengė televizijos laidų, koncertavo Lietuvoje. Repertuarą kūrė Algimantas Bražinskas, Jurgis Gaižauskas, Jurgis Juozapaitis, Vytautas Klova, Vytautas Montvila ir kiti kompozitoriai.

Lietuvos televizijos ir radijo choras (1963–1993)

Po LRT skėčiu buvo susikūręs ne tik ne vienas orkestras, tačiau ir du labai svarbūs chorai. Net 30 metų gyvavo Lietuvos televizijos ir radijo choras (1963–1993 m.), vienijęs apie 70 dainininkų. Tai buvo aukščiausio meistriškumo profesionalų kolektyvas, kurio pagrindinė užduotis – kurti profesionalius chorinės muzikos garso įrašus radijo fondams. RTV fonotekai šis choras įrašė apie 2 000 kūrinių ir atliko neaprėpiamą repertuarą: nuo lietuvių klasikos bei liaudies dainų iškilių harmonizacijų iki sudėtingų šiuolaikinių kompozitorių kūrinių per radiją, televiziją, koncertų salėse. Ilgametis ir ryškiausias šio choro meno vadovas bei vyr. dirigentas buvo Lionginas Abarius, taip pat kolektyvui vadovavo Povilas Gylys, kiek trumpiau – Petras Vaičekonis ir Alfonsas Vildžiūnas.

LRT vaikų choras (1979–2010)

LRT vaikų choras – tai vienas iš radijo kolektyvų, sėkmingai gyvuojančių iki šių dienų, tiesa, jau ne kaip LRT dalis. 1979 m. jį įkūrė ir iki 1992 m. jam vadovavo choro dirigentas ir pedagogas Arvydas Girdzijauskas. „Pasiūlymas kurti vaikų chorą atėjo iš televizijos ir radijo komiteto, o tai inicijavo praeityje ganėtinai garsus dainininkas, tuo metu Muzikos redakcijos vyr. redaktorius Kostas Šilgalis, kuris vėliau ir rūpinosi tuo choru. Aš buvau bebaigiantis dirigavimo specialybę Lietuvos valstybinėje konservatorijoje. Televizija buvo autoritetas, tad nesunkiai surinkome dvi grupes: jaunesnių vaikų ir pagrindinę. Pradėjome dirbti. Skirtingais laikotarpiais dainavo 50–70 vaikų. Choro sukūrimo tikslas – plėsti lietuvišką repertuarą vaikams ir turtinti mūsų LRT fondus. Taigi mes ruošdavome programas įrašams, turėjome galimybę įsigyti naujų lietuvių kompozitorių kūrinių. Pagrindinis darbas vyko įrašų studijoje. 2–3 kartus per metus vaikai patekdavo ir į ekranus, rengdavome ir muzikines laidas. Užsakydavome ir stambių formų kūrinių. Iš tiesų, choras paliko ryškų pėdsaką vaikų chorinio dainavimo istorijoje“, – veiklos chore metus prisiminė A. Girdzijauskas.

Nuo 1992 m. choro vadove tapo žymi chorvedė Regina Maleckaitė, chorui vadovaujanti iki šiol. Deja, 2010 m. LRT buvo nutarta atsisakyti ir vaikų choro. Tik atsidavusių vadovų ir vaikų tėvų pastangomis choras išliko ir tapo Vilniaus kultūros centro kolektyvu. „Kodėl pavadinime išliko LRT vaikų choras? Greičiausiai taip nutiko dėl kelių priežasčių. Kolektyvas tuo metu jau buvo gerai žinomas ir Lietuvoje, ir užsienyje. Noras išsaugoti vardą galbūt susijęs su veiklos ir darbo stiliaus tęstinumu. Juk liko tie patys vadovai, ta pati darbo kryptis, iki šiol besiremianti lietuviška muzika. Be to, televizija leido naudotis patalpomis, ryšys buvo išlaikytas“, – sakė A. Girdzijauskas.

Anot pašnekovo, kolektyvams buvo liūdna dėl nutraukto finansavimo, bet LRT, matyt, labiau apsimokėjo įrašams kolektyvus samdyti, o ne patiems juos išlaikyti. „Noras turėti savo kolektyvus veikiausiai buvo propagandinės sistemos dalis. Ir nors mes tai propagandai per daug netarnavome, sistema skyrė daug dėmesio kolektyvams ir muzikai. Matyt, norėta viską turėti savo rankose ir kontroliuoti. Tačiau tiek kolektyvams, tiek ir jų vadovams LRT buvo atrama, saugumas, prestižas, bet tokias reformas suprasti irgi galima“, – įžvalgomis dalijosi pašnekovas.

Džiugiausia, kad LRT vaikų choras, išgyvenęs visas permainas, gyvuoja ir toliau: dalyvauja konkursuose, festivaliuose, koncertuoja, garsina savo vardą ir propaguoja vaikų chorinį dainavimą.



Projektą „Radijas kalba Lietuvai ir pasauliui“ iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Metinė paramos suma 8000 Eur.]]> https://www.savaite.lt/idomybes/tikrosistorijos/24013-eduardas-kaniava-sekmingo-gyvenimo-recepto-niekada-neturejau.html https://www.savaite.lt/idomybes/tikrosistorijos/24013-eduardas-kaniava-sekmingo-gyvenimo-recepto-niekada-neturejau.html 24013 Wed, 01 Jul 2026 08:53:08 +0300 native-yes

Kaip ir toje dainoje, laiko nepasuksi atgal, nes jis – visagalis. Kiekvienas pragyventas etapas žmogui reikšmingas ir svarbus. Apie tai kalbėjomės su 89-ąjį gimtadienį švęsiančiu legendiniu operos solistu, muzikos pedagogu, profesoriumi Eduardu Kaniava



Giedrė MILKEVIČIŪTĖ

– Maestro, kaip jaučiatės akistatoje su laiku?

– Manau, kad žmogui, sulaukusiam mano amžiaus, protingiausia yra nekreipti dėmesio į jokius skaičius, o apie senatvę ir jos problemas kalbėti nesinori. Sulaukti senatvės nėra labai didelis džiaugsmas. Apie mano, operos solisto, praeitį, pasiekimus scenoje, tebeliudija teatrų archyvai.
Aš nesu iš tų, kuris kartkartėmis žvelgia į gyvenimo fotografijas, liudijančias apie įvairius įvertinimus, susitikimus ir išsiskyrimus. Labiausiai džiugina nuotraukos, kuriose mes kartu su Barbora. Beje, ji prieš kelerius metus sutvarkė ir atidavė saugoti gausybę nuotraukų, kitokių su mano karjera susijusių relikvijų į saugią vietą sostinėje. (Barbora Abromavičiūtė-Kaniavienė – antroji solisto žmona. Ji ilgą laiką vaidino Lietuvos televizijos teatre, vedė laidą „Pas Barborą“. Pora susituokė prieš 58 metus – aut. past.).

– Daugelyje interviu esate minėjęs, kad jūsų gyvenime buvo ir netikėtų posūkių, kuriuos lėmė likimas.

– Tai tiesa, ir beveik visi tie staigūs posūkiai buvo sėkmingi ne dėl to, kad aš taip planavau ar atkakliai siekiau, bet taip jau buvo lemta iš aukščiau. Galbūt dėl to man tokia svarbi daina, kurią atlikdavome su mano studentu Deiviu (Deividu Norvilu). „Tu, kuris aukštai“.

– Gimėte Klaipėdoje, vėliau su tėvais persikėlėte į Kauną. Norėjote stoti į Medicinos institutą, bet, pabijojęs didelio konkurso, pasirinkote studijas Veterinarijos akademijoje ir čia atėjote į chorą. Jūsų gražus balsas neliko nepastebėtas. Lemtingą gyvenimo posūkį lėmė netikėtas susitikimas su Lietuvos operos legenda Kipru Petrausku. Priminkite, kaip tai atsitiko?

– Tais metais kartu su choru nuvykome į sostinę, kur Lietuvos valstybinėje filharmonijoje (dabar – Lietuvos nacionalinė filharmonija) vyko saviveiklos kolektyvų ir atlikėjų koncertas. Man teko dainuoti solo kompozitoriaus Jono Švedo dainą „Baltos gėlės“. Žinoma, jaudinausi, nes tarp klausytojų buvo ir legendinis maestro Kipras Petrauskas, kuriam visada rūpėjo solistų pamaina. Per pertrauką jis pagyrė mano dainavimą, o po koncerto pakvietė pas jį užeiti. Pamenu šmaikščią maestro pastabą: „Tau reikia dainuoti publikai, o ne paskui karvių uodegas vaikščioti! Ateik į Konservatoriją ir būsi mano mokinys“. Kai įstojau į Valstybinę konservatoriją (dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademija), K. Petrausko globon nebuvo įmanoma pakliūti. Mano studijų vadovu tapo žinomas to meto dainininkas, režisierius ir pedagogas Petras Oleka.

– Buvote vos 21-erių, kai dar studijuodamas debiutavote Lietuvos valstybiniame akademiniame operos ir baleto teatre (dabar – Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras (LNOBT). Pirmasis Jūsų vaidmuo – Figaras Džoakino Rosinio operoje „Sevilijos kirpėjas“. Vėliau – baritono vaidmenys žymiausiose klasikos operose „Karmen“, „Traviata“, „Otelas“, „Rigoletas“ ir kitose. Kurie iš daugybės vaidmenų jūsų labiausiai mėgstami?

– Nelengvas klausimas, nes kiekvienas iš dainuotų operų personažų man buvo svarbus, kiekvienam įkūnijimui kruopščiai ruošdavausi, daug repetuodavau. Juk labai svarbu, kad balsas neapviltų, o ir personažo charakteriui įkūnyti skyriau ne mažiau dėmesio. Persikūnijimo magija – visada šalia.
Vis dėlto per visą mano karjerą daugiausiai emocinių jėgų pareikalavo Rigoletas Džuzepės Verdžio operoje. Jis lydėjo per visą artisto gyvenimą. Šį vaidmenį esu ruošęs ir dainavęs Havanos teatre Kuboje ir daugybėje kitų užsienio šalių teatrų. Rigoletas jaudino savo istorija, ryškiomis emocijomis, arijomis.

Vaidmuo vydavo vaidmenį, teko dainuoti ne tik Lietuvos teatrų scenose, bet ir užsienio gastrolėse. Šiandien tas darbų scenoje kaleidoskopas kartais atgimsta sapnuose.

– Rodos, jau bus du dešimtmečiai, kai su žmona gyvenate Palangoje.

– Buvo metas, kai iš čia važinėdavau dėstyti į Klaipėdos universiteto Menų fakulteto Dainavimo katedroje, turėjau pareigų ir uostamiesčio muzikiniame teatre, kuriame buvau Meno tarybos pirmininku. Bet metai bėga, gyvenimas keičiasi… Jau beveik esu ir užmiršęs, kad buvau ir tebesu dainininkas. Dėl to vėlgi kaltas tas nesustabdomai bėgantis laikas, kuris veikia ir kūną, ir turėtą energiją bei pomėgius.

Kartais praeiviai sustabdo mane, vaikštinėjantį po Birutės parką ar pajūriu. Kalbina. Sako, prisimena ne tik iš vaidmenų operose, bet ir iš koncertų, televizijos ekranų, kai nuolat skambėdavo populiarioji giesmė „Tu, kuris aukštai“… Beje, su Deiviu esame įrašę dvi kompaktines plokšteles – šią ir „Ave Maria“.

– Koks kūrybinis sprendimas jūsų ilgametėje karjeroje buvo pats drąsiausias?

– Aš visada tikėjau ir tikiu savo likimo žvaigžde. Niekuomet nieko neplanuodavau iš anksto, tačiau tarytum nelauktai įvykdavo tai, ko trokšdavau. Dažniausiai problemos sprendimas ateidavo tarytum savaime. Ir viskas išsipildydavo palankiai.



– Vilnius ilgus metus buvo jūsų didžiųjų pasiekimų centras. LNOBT puikiai klostėsi jūsų karjera, tapote ir tuometės Lietuvos konservatorijos dėstytoju, profesoriumi, buvote ir Dainavimo katedros vedėju. Paskui – pasiūlymas dirbti Klaipėdos universiteto Menų fakultete. Galbūt tai – jus lydinti likimo žvaigždė?

– Taip man buvo lemta. Visos aplinkybės susiklostė, kad sugrįžau į pajūrį, kuris nuo seno mane traukė, nes esu gimęs Klaipėdoje. Vėliau mano tėvai dėl susiklosčiusių istorinių aplinkybių išvažiavo į Šiaulius, paskui atsikraustė į Kauną. Šis miestas mano gyvenime reikšmingas tuo, kad tada, kai baigiau vidurinę mokyklą (dabar „Aušros“ gimnazija – aut. past.), prasidėjo mano nepaprasta kelionė į profesiją, apie kurią jau pasakojau.

O mano tėvai iš Kauno grįžo į Palangą, kur pasistatė dviejų aukštų namą ir ilgai jame gyveno. Kai mano gimdytojai išėjo anapus, likimas lėmė su Barbora atsikraustyti į šį namą, kurį gerokai atnaujinome pagal savo skonį. Barbora mėgsta gėles, augina orchidėjas, o dėl interjero, paveikslų ir kitų detalių nesiginčijame.

Tuo pačiu metu dėstyti Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (LMTA) bei Klaipėdos universiteto Menų fakultete nebuvo lengva. Automobiliu važinėdavau į paskaitas Vilniuje. Tos ilgos kelionės man net patikdavo, nes galėjau klausytis mėgstamos muzikos. Atstumų nebijojau, vis dėlto tos kelionės tapo varginančios ir neteko prasmės, tad darbo LMTA teko atsisakyti. Prie vairo senokai nebesėdu, automobilio nebeturiu ir nebenoriu.

– Maestro, kad jūsų likimo žvaigždė atvedė į operos pasaulį nestebina, nes jūsų biografijoje randame, kad ir jūsų tėveliai buvo muzikalūs.

– Mano tėveliai Stasys ir Elena Kaniavos buvo susiję su muzika. Tėvas grojo trombonu bei kitais pučiamaisiais, dirbo ir Klaipėdos muzikinio teatro orkestre, o mama turėjo puikų balsą ir, jeigu aplinkybės būtų susiklosčiusios palankiai, galėjo tapti gera dainininke. Mamos brolis Juozas Palubinskas buvo aktorius, tad mano polinkis į vaidybą tikriausiai iš jo.

– Muzikologai yra ne kartą minėję, kad jūsų balsas yra ypatingo tembro, kad jį galima atskirti iš kitų įvairiu metu dainavusių baritonų.

– Niekada į sceną ar į užsiėmimus su studentais neišeidavau iš ryto gerą valandą neprasidainavęs. Beje, nuo tų mano balso pratimų kentėdavo kaimynai. Dabar jau kelerius metus to nedarau, nes vėliau keliuosi, po truputį nustojau traukti tas ryto treles. Beje, labiausiai mano prasidainavimų pasigenda Barbora.

– Buvote ne tik žinomas operos solistas, bet ir populiarių dainų atlikėjas. O Klaipėdos universiteto Menų fakultete išugdėte visą būrį žinomų dainininkų. Kas iš jų pastaruoju metu jus džiugina?

– Išskirtinio balso baritonas Mindaugas Rojus, sėkmingai dirbantis Klaipėdos muzikiniame teatre. LNOBT vienas geriausių solistų yra mano studentas Steponas Zonys, taip pat daugelyje tarptautinių vokalistų konkursų pasižymėjęs Deividas Staponkus. O ką jau kalbėti apie populiarųjį Deividą Norvilą. Klaipėdos Menų fakultete mano studentės buvo ir merginos, viena iš jų – Loreta Ramelienė.

Savo studentams nuolat sakydavau, kad operos solisto priedermė reikalauja užmiršti scenoje viską, kas trukdo dainuoti. Jauniems žmonėms taip pat primindavau, kad esant blogam orui bent jau užsirištų šaliką, o balsą – patį brangiausią muzikos instrumentą – nuolat tobulintų.

– Kartu su legendiniu operos solistu Virgilijumi Noreika ir kolega Vladimiru Prudnikovu buvote susibūrę į populiarųjį trio „Trys tigrai“. Ar džiugina tai, kad jaunesnioji karta bando sekti jūsų pavyzdžiu?

– Be abejo. Džiugu, kad solistai suburia nedidelius ansamblius, populiarina gerą muziką.

– Jūsų gyvenimas labai turiningas, kupinas posūkių, įspūdžių, susijusių ne tik su muzika. Tarp daugybės šiandien išleidžiamų knygų pasigendame knygos apie jus.

– Esu senokai išleidęs nedidelę knygelę, kuri buvo pavadinta „Dainavimas – toks mano amatas“. Turėčiau daug ką papasakoti, jeigu kas sumanytų parašyti naują.

– Jūsų su Barbora duetas – gražus šeimos pavyzdys, kurio pamatas – santarvė, elegancija, muzikinių ir galbūt kulinarinių skonių suderinamumas.

– Tai, kad mes su Barbora susitikome, taip pat yra Dievo dovana. Meilė gimė iš pirmo žvilgsnio, kai beveik prieš 60 metų atsitiktinai susitikome viename draugų vakarėlyje. Mūsų ilgo ir darnaus gyvenimo pamatas yra būtent draugystė.

– Barbora yra sakiusi, kad dažniausiai esate geros nuotaikos, stengiatės neužkrauti nei jai, nei kitiems nesėkmių ar rūpesčių. Koks jūsų energijos, ir geros nuotaikos receptas?

– Tokio recepto neturiu ir niekada neturėjau. Ir bendraudamas su kolegomis teatre, ir su savo sūnumis: Andriumi, iš pirmos santuokos, ir Edvardu, mudviejų su Barbora vaiku, taip pat su jau užaugusiais anūkais, stengdavausi išlaikyti vidinę ramybę. O gyvenimas su Barbora – ypatingas. Ji mėgsta sakyti, kad aš esu jos karalius, o ji – karalienė. Ir dar priduria, kad mano taktiškumas, tolerancija ir didžiulis darbštumas yra Dievo dovana.

– Jeigu tuos jūsų turiningo gyvenimo (ne tik muzikine, bet ir šeimos laimės prasme) metus apibūdintumėte operos arija ar daina, kokia ji būtų?

– Yra tokia kompozitoriaus Benjamino Gorbulskio daina „Einu su tavim susitikti“, kurioje skamba gražūs žodžiai: „Tu ir mano kalnas, ir pakalnė…“

– Artėja vasara, tad jūsų namai Palangoje tikrai prisipildys šurmulio.

– Su draugais dažniausiai pasimatome vasarą, tačiau ir žiemą, ir rudenį, ir pavasarį apsilanko mums mieli žmonės, artimiausi mūsų bičiuliai. Gal galėjo būti kitaip, bet su sūnumis bendraujame daugiausia telefonu, labai artimų susitikimų neturime…

– Papasakokite apie Andrių ir Edvardą.

– Andrius Kaniava – žinomas artistas ir bardas, neseniai šventė 60-metį. Į vieną savo bardišką pasirodymą Andrius buvo įtraukęs ir mane. Edvardas, mūsų su Barbora sūnus, yra tarsi iš kitos operos. Jis baigė technikos vadybą, nors ir turėjo gabumų aktorystei. Su anūkais taip pat bendraujame nedaug, nes esame kito pasaulio, kito laikmečio, o ne interneto žmonės.

– Kaip šiandien suprantate sąvoką „laimingas gyvenimas“?

– Mano didžiausia gyvenimo laimė – tai, jog mus su Barbora suvedė likimas. Pragyvenome laimingai 58 metus ir, tikiuosi, dar ilgai gyvensime.



Projektą „Tie, kuriais sekame“ iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Metinė paramos suma 15000 Eur.]]>