https://www.savaite.lt/ lt https://www.savaite.lt/idomybes/likimai/23871-sociologas-dainius-genys-autoritarizmo-zavesys-ar-demokratijos-saulelydis.html https://www.savaite.lt/idomybes/likimai/23871-sociologas-dainius-genys-autoritarizmo-zavesys-ar-demokratijos-saulelydis.html 23871 Thu, 11 Jun 2026 08:48:27 +0300 native-yes

Gana simboliška, kad Nobelio taikos premijos laureato Andrėjaus Sacharovo vardu pavadinta konferencija, skirta žmogui, didelę gyvenimo dalį paskyrusiam kovai už laisvę, žmogaus teises ir demokratizaciją, šiemet buvo dedikuota autoritarizmo kilimui. Gegužės pabaigoje Vilniuje vykusioje 16-oje tarptautinėje Sacharovo konferencijoje „Authoritarianism on the Rise“ istorikai, sociologai ir politikos tyrėjai svarstė klausimą, kuris šiandien skamba vis garsiau: kodėl pasaulyje stiprėja autoritarinės tendencijos, nors po Šaltojo karo atrodė, kad demokratija neturi rimtų konkurentų ir ima įsitvirtinti kaip savaime suprantama modernios visuomenės kryptis?

Dr. Dainius Genys

Diskusijose netrūko geopolitinių argumentų. Kalbėta apie karus, informacines manipuliacijas, technologijų galią, silpnėjančias tarptautines institucijas ir demokratinių valstybių politinį nuovargį. Visa tai svarbu. Tačiau klausantis šių debatų vis stipriau kirbėjo mintis, kad autoritarizmo stiprėjimo ir demokratijos silpnėjimo neįmanoma paaiškinti vien išorinėmis grėsmėmis ar agresyvių režimų veikimu. Tačiau sociologinė vaizduotė kviečia apsvarstyti gilumines paties fenomeno priežastis – ar nebus taip, kad demokratijos silpnėjimas prasideda gerokai anksčiau, nei į valdžią ateina radikalūs lyderiai ar valstybės pradeda riboti teises, jis prasideda tada, kai visuomenė pamažu praranda ryšį su pačia demokratijos idėja?

Paradoksalu, tačiau pirmoji šios istorijos dalis yra sėkmės istorija.

Po Šaltojo karo demokratija tapo bene stipriausiu pasaulio raidos politiniu idealu. Daugelis tikėjo, kad ekonominė gerovė, globalizacija, technologinė pažanga ir tarptautinė integracija natūraliai stiprins demokratines visuomenes. Istorija atrodė judanti viena kryptimi.

Ir iš tiesų daug kas pavyko. Milijonai žmonių ištrūko iš skurdo, išsiplėtė švietimo galimybės, sustiprėjo tarptautinis bendradarbiavimas, technologijos sukūrė neregėtas komunikacijos formas.

Demokratijos sėkmė sukūrė optimizmą, kuris pamažu atitraukė dėmesį nuo pačios demokratijos socialinių pagrindų. Buvo manoma, kad demokratija veikia savaime. Pakaks laisvos rinkos, augančio BVP, reguliarių rinkimų ir stabilių institucijų, o demokratinis gyvenimas išliks natūraliai.

Būtent tada ėmė ryškėti pirmieji perspėjimai.

Robertas Putnamas dar XX a. pab. rašė apie silpnėjančius pilietinius ryšius ir mažėjantį socialinį kapitalą. Charlesas Tayloras perspėjo apie plėtrą tokio individualizmo, kuris ima ardyti bendrąjį gėrį. O Michaelas Walzeris priminė pamatinį argumentą: demokratija „gyvena“ ne parlamente, o pilietinėje visuomenėje – asociacijose, bendruomenėse, savanorystėje ir kasdienėje saviorganizacijoje.

Anuomet šios įžvalgos atrodė veikiau akademiniai svarstymai nei nerimo ženklai: demokratijos atrodė stabilios, ekonomikos augo, o globalizacija generavo vis naujas galimybes.

Auganti high-tech ir fintech industrija spartino gyvenimo tempą ir dar labiau sustiprino šias tendencijas. Globalūs tinklai plėtėsi greičiau nei vietos bendruomenės spėdavo prisitaikyti. Politiniai sprendimai tapo vis sudėtingesni, jų pasekmės – vis labiau išskaidytos, o atsakomybė už jas – vis sunkiau apibrėžiama. Produktyvumas ir efektyvumas tapo esminiais visa ko vertinimo kriterijais.

Kintanti pasaulio tvarka koregavo ir demokratijos raišką. Institucijos liko. Rinkimai liko. Teismai liko. Konstitucijos teisės liko. Tačiau silpnėjo demokratinis gyvenimo būdas. Pilietinė visuomenė vis dažniau buvo minima deklaratyviai, tačiau silpnėjo praktiškai. Bendruomenės, asociacijos, savanorystė, profesiniai ir pilietiniai tinklai nebebuvo suvokiami kaip demokratijos pagrindas, veikiau kaip antraeilis socialinis fonas šalia „tikrojo“ valstybės ir rinkos gyvenimo.

Vis mažiau žmonių dalyvavo asociacijose, bendruomenėse ar savanoriškoje veikloje. Vis mažiau politinių klausimų buvo suvokiami kaip bendro gyvenimo kūrimo klausimai. Politika vis dažniau pradėta vertinti kaip paslauga, kurią vieni teikia, o kiti vartoja.

Tai ir yra didysis mūsų laikų paradoksas.

Demokratija ilgą laiką buvo patraukli ne todėl, kad buvo efektyviausia sistema. Ji buvo patraukli todėl, kad leido žmonėms kolektyviai spręsti jiems svarbius klausimus. Ji suteikė savarankiškumo, politinio veiksmingumo ir dalyvavimo jausmą.

Kitaip tariant, demokratija pirmiausia buvo kultūrinė vertybė, o tik po to institucinė tvarka.

Šiandien situacija dažnai apsiverčia. Demokratiją vis dažniau vertiname technokratine logika. Klausiame, ar ji pakankamai greita? Ar pakankamai efektyvi? Ar gali priimti sprendimus taip sparčiai, kaip autoritariniai režimai?

Tačiau tai reiškia, kad demokratiją vertiname pagal kriterijus, kurie niekada nebuvo jos pagrindinis pranašumas.

Jos stiprybė slypi ne greityje. Jos stiprybė slypi atsparume.

Demokratija leidžia klysti, taisyti klaidas, ginčytis, koreguoti kryptį ir mokytis. Tai lėtesnis procesas, tačiau, kaip rodo lyginamosios istorinės sociologijos tyrimai, ilgalaikėje perspektyvoje būtent jis leidžia kurti tvaresnes visuomenes.

Ir atvirkščiai – kai demokratija nebeatrodo kaip bendras moralinis projektas, visuomenė tampa daug jautresnė pažadams apie greitus, aiškius ir „veiksmingus“ sprendimus. Dalykas tas, kad demokratija praranda pozicijas pasaulyje ne todėl, kad institucijos veikia išskirtinai blogai, o todėl, kad žmonės nebeįsivaizduoja demokratinio gyvenimo kaip prasmingesnio ir vertesnio ginti.

Demokratijos problema šiandien nėra vien ta, kad ji veikia lėtai ar blogai. Veikiau vis dažniau blogus sprendimus priimame todėl, kad silpnėja pati demokratinė kultūra – tarpusavio pasitikėjimas, pilietinis solidarumas ir tikėjimas, jog bendras gyvenimas yra vertas bendrų pastangų.

Performuluojant garsųjį jau minėtą M. Walzerio teiginį, institucijos neišlaikys demokratinės valstybės, tik demokratiška pilietinė visuomenė gali išlaikyti demokratišką valstybę.

Šioje vietoje įdomi Vidurio ir Rytų Europos patirtis. Ilgą laiką manyta, kad mūsų regiono demokratijos yra silpnesnės už Vakarų demokratijas. Kad mums trūksta demokratinės patirties, stiprių institucijų ir politinės kultūros.

Tačiau matydami, kaip populizmas ir politinė fragmentacija šiandien plinta JAV, Vokietijoje, Prancūzijoje ar Nyderlanduose, suprantame, kad demokratijos problemos nėra vien postsovietinis reiškinys. O gal net priešingai – kai kuriose srityse būtent mes esame atsparesni.

Galbūt todėl, kad mūsų kolektyvinė atmintis dar prisimena, ką reiškia gyventi be demokratijos. Mums demokratija ilgą laiką buvo ne administracinė procedūra, o egzistencinė būsena – įkūnijanti laisvę, nepriklausomybę ir galimybę patiems spręsti savo ateitį.

Kol demokratija švietė savo pažadu, kol žmonės aiškiai suvokė jos prasmę kasdieniame gyvenime, ji plėtėsi ir stiprėjo. Tačiau kai demokratija vis labiau tapo procedūra, o ne gyvenimo būdu, pradėjome rūpintis ne jos augimu, bet jos gyvybės (nelygu – dirbtiniu) palaikymu.

Demokratija nėra tik politinė sistema, ji visų pirma visuomeninio gyvenimo forma, leidžianti savo nariams gyventi ne tik saugiau, bet ir prasmingiau, kūrybiškiau bei oriau. Tačiau būtent čia susiduriame su didžiausiu mūsų laikmečio paradoksu. Gyvendami efektyvumo, greičio ir nuolatinio krizės valdymo logikoje vis dažniau pradedame manyti, kad sudėtingas problemas galima išspręsti jas supaprastinant – sumažinant diskusiją, apeinant konfliktą, silpninant viešą kritiką ar pilietinį dalyvavimą. Veikiau dėl to ir politika vis dažniau ima atrodyti kaip techninio administravimo sritis, o ne bendro gyvenimo kūrimas.

Šiandien silpnėja ne tik pasitikėjimas valdžia. Silpnėja pats demokratinio gyvenimo būdo patrauklumas. Vis daugiau žmonių demokratiją ima suvokti ne kaip prasmingą bendro gyvenimo formą, bet kaip lėtą, konfliktišką ir neefektyvų mechanizmą.

Politikos sociologijos požiūriu, demokratijos galia slypi ne valdžios koncentracijoje, o jos išskaidyme, pasitikėjimo delegavime ir pilietinėje galioje, kuri gimsta visuomenės viduje – bendruomenėse, savanorystėje, tarpusavio pagalboje, viešame pasitikėjime ir žmonių gebėjime veikti drauge net tada, kai nėra tiesioginės naudos ar prievartos.

Manding, demokratijos ateitis priklausys ne tik nuo institucijų stiprumo ar demokratinių šalių karinės galios. Ji priklausys nuo to, ar visuomenės dar tikės, kad laisvė, solidarumas ir pilietinis dalyvavimas nėra silpnumo ženklai, bet ilgalaikės politinės stiprybės pagrindas.

BNS inf.]]> https://www.savaite.lt/idomybes/likimai/23663-tyrimas-nuo-klimato-krizes-is-tikruju-pavargo-ne-rinkejai-o-politine-sistema.html https://www.savaite.lt/idomybes/likimai/23663-tyrimas-nuo-klimato-krizes-is-tikruju-pavargo-ne-rinkejai-o-politine-sistema.html 23663 Fri, 15 May 2026 10:24:41 +0300 native-yes

„Eurobarometro“, „European Social Survey“ ir kiti tyrimai rodo, kad europiečiai klimato kaitą, socialinį teisingumą ir skurdą vis dar laiko vienomis svarbiausių ilgalaikių grėsmių, o vyriausybių veiksmus vertina kaip nepakankamus. Deja, pastaraisiais metais politinėje erdvėje klimato krizę persvėrė ekonominio augimo naratyvas. „Augimas“, „konkurencingumas“, „investicijų pritraukimas“ – šie žodžiai dominuoja partijų programose ir viešuose politikų pasisakymuose.

Rūta Trainytė

Tokią tendenciją atskleidė Jungtinės Karalystės analitinio centro „Institute for Public Policy Research“ (IPPR) atlikta Škotijos rinkimų žinučių analizė. Tyrėjai išnarstė 2026 m. rinkimų komunikaciją ir palygino ją su 2021 m. dokumentais. Rezultatas aiškus: klimato klausimai politinėse žinutėse minimi rečiau, o ekonomikos augimo retorika – dažniau. Klimato, „net zero“, emisijų mažinimo ir dekarbonizacijos žodynas traukiasi, o „growth“ (augimas) tampa centrine politine ašimi. IPPR šį pokytį apibūdina tiesiai: „down-rating of climate as an issue“ – klimato klausimai praranda svarbą.

Socialinio teisingumo ir skurdo temos taip pat traukiasi

IPPR tyrė ir tai, kaip dažnai politinėse žinutėse minimi skurdo, nelygybės bei socialinio teisingumo klausimai, ir nustatė, kad jų matomumas sumažėjo. Tai ypač reikšminga, nes būtent klimato ir socialinio teisingumo temos pastarąjį dešimtmetį buvo laikomos neatskiriamos. IPCC, JT vystymo programa ir Pasaulio bankas nuosekliai pabrėžia, kad klimato krizė yra „nelygybės multiplikatorius“ – ji labiausiai paveikia tuos, kurie turi mažiausiai išteklių jai atlaikyti. Jei klimato krizė traktuojama tik kaip technologinis ar energetinis klausimas, o ne kaip socialinio teisingumo problema, sprendimų priėmėjai praranda gebėjimą matyti tikrovę.

Faktai rodo, kad esame pasiekę kritinę ribą, kurią peržengus atgal kelio nebėra. Pasaulio meteorologijos organizacija ir „Copernicus“ klimato tarnyba 2024–2025 m. paskelbė tai, kas dar prieš kelerius metus būtų atrodę neįmanoma: pasaulis jau pasiekė ir viršijo 1,5 °C ribą. 2023-ieji buvo rekordiškai karšti, tačiau 2024-ieji ir 2025-ieji juos aplenkė, o 2026-ieji prognozuojami kaip dar karštesni, nes vandenynų paviršiaus temperatūra išlieka rekordinė. Tai reiškia, kad ekstremalūs reiškiniai tampa naująja norma. Ir visa tai pirmiausia smogia pažeidžiamiausioms grupėms.

Kas „pavargo“ nuo klimato krizės?

Viešojoje erdvėje dažnai kartojamas naratyvas, kad „žmonės pavargo nuo klimato krizės“. Tačiau komunikacijos tyrimai rodo ką kita. Žmonės pavargo ne nuo pačios krizės, o nuo moralizuojančių, kaltinančių, abstrakčių žinučių, kurios nesibaigia jokiu aiškiu pasiūlymu, ką daryti.

„Reuters Institute“, „Climate Outreach“ ir „Yale Program on Climate Change Communication“ tyrimai nuosekliai rodo, kad auditorijai reikia trijų dalykų: aiškaus plano, sąžiningo pasidalijimo, kas ką daro, ir konkretaus paaiškinimo, kaip sprendimai paveiks jų pajamas ir išlaidas, jų ir jų šeimų narių sveikatą bei kasdienį saugumą. Kitaip tariant, žmonės nori ne moralizavimo, o aiškumo.

Politikams tokia kalba, panašu, yra per sudėtinga. Ekonominio augimo ir technooptimizmo naratyvai leidžia jiems žadėti savo rinkėjams visko daugiau, be aiškių ribų („pamatysite, viskas bus gerai – mes auginsime ekonomiką ir įveiksime visus sunkumus technologijų pagalba“). Tuo tarpu klimato naratyvas reikalauja kalbėti apie ribas, apie perskirstymą – apie tai, kas turi daugiau ir kas turi mažiau. Todėl augimo naratyvas šiandien yra politiškai patogesnis, palyginti su sudėtinga diskusija apie realias grėsmes ir realistiškus sprendimo būdus, neperkeliant naštos technologijoms, kurios dar neretai būna tik brėžiniuose (kaip, pavyzdžiui, mažieji branduoliniai reaktoriai) arba mokslininkų vaizduotėje.

Dar patogesnė yra gynybos tema. Ji turi aiškų priešą, aiškų frontą, aiškų veiksmą. Gynybos retorika leidžia atrodyti ryžtingiems, atsakingiems, atrodyti tikriems „valstybės vyrams ir moterims“. Klimato krizė yra lėta ir sisteminė – ji neleidžia jos suvesti į vieną kaltininką ar vieną sprendimą. Ji atveria klausimus apie pačią ekonominę struktūrą, vartojimo įpročius ir infrastruktūrą. Priešo čia nėra, nėra kam suversti atsakomybės – nebent pripažinti, kad už tinkamos žmonijai egzistuoti Žemėje aplinkos gadinimą atsakinga pati žmonija.

Nuolatinio augimo logika – pavojinga

Politikai dažnai kalba taip, lyg gintų visuomenės interesus, tačiau jų retorika rodo ką kita: jie gina politinę ir ekonominę sistemą, kurią patys paveldėjo ir kurioje patys veikia. Šiuolaikinė sistema ilgą laiką buvo kuriama remiantis trimis idėjomis: nuolatinis ekonomikos augimas, makroekonominis stabilumas ir rizikos vengimas.

Klimato krizė netelpa nė į vieną iš jų. Ji reikalauja kalbėti apie ribas, apie perskirstymą, apie tai, kas turi daugiau ir kas turi mažiau. Ji verčia pripažinti, kad kai kurios pramonės šakos turi mažėti, o kai kurios – keistis iš esmės. Tai yra politiškai nepatogu, nes kiekvienas toks sakinys turi kainą: rinkėjų, rėmėjų, interesų grupių.

Todėl politinė sistema renkasi kalbėti apie technologijas, inovacijas, konkurencingumą, bet ne apie patį problemos branduolį. Tai leidžia išlaikyti įspūdį, kad viską galima išspręsti „nekeičiant per daug“. Kad sistema gali likti tokia pati, tik šiek tiek efektyvesnė.

Tokie autoriai kaip Tim Jackson, Jason Hickel ir Kate Raworth jau seniai rašo, kad ši logika yra ne tik pasenusi, bet ir pavojinga. T. Jackson vadina ją „augimo priklausomybe“, J. Hickel – „sisteminio komforto zona“, K. Raworth – „ekonomine kalba, kuri nebeatitinka XXI amžiaus realybės“. Visi jie kalba apie tą patį: politinė sistema gina status quo, nes tai suteikia jai aiškumą, kontrolę ir prognozuojamumą.

Klimato krizė yra globali, ilgalaikė, daugiasluoksnė, be vieno kaltininko ir be vieno sprendimo. Ji neleidžia politikams atrodyti visagaliams. Ji reikalauja pripažinti, kad kai kurios problemos yra didesnės už vienos valstybės galias. Tai yra politiškai nepatogu, nes politinė sistema sukurta taip, kad valdžia turi atrodyti valdanti.

Ne paskutinis – žiniasklaidos vaidmuo

Prie šios tendencijos prisideda ir žiniasklaidos logika. Naujienų ciklas mėgsta krizes, kurios „dega dabar“ – karą, skandalus, rinkimus, kainų šoką. Klimato krizė yra lėta, todėl ji pralaimi „konkurencinėje kovoje“ dėl dėmesio. Po šaltos žiemos Lietuvoje ar Europoje atsiranda ir labai žmogiškas, bet klaidinantis refleksas: „tai kur ta klimato krizė?“. Meteorologija ir klimatas suplakami į vieną, nors mokslas aiškiai sako: šalto oro bangos šylančiame pasaulyje yra ne krizės paneigimas, o jos simptomas.

Tyla visada turi savo kainą. Kai politikai tyli, o žiniasklaida neklausia, atrodo, kad problemos nebėra; tada atsiranda erdvė strategijoms, kurios kuriamos taip, lyg klimato krizės nebūtų (pavyzdys Lietuvoje – „Lietuva 2050“). Tada planuojamos investicijos, infrastruktūra, mokesčių politika, pramonės prioritetai – viskas remiantis prielaida, kad pasaulis liks toks pats. Bet pasaulis jau pasikeitė. Ir kuo ilgiau politinė sistema apsimeta to nematanti, tuo labiau realybė tolsta nuo dokumentų, kuriuos toji sistema iš inercijos teberašo.

Todėl tikrasis klausimas šiandien – kiek dar ilgai politinė sistema apeidinės rinkėjus ir bandys išlaikyti tylą, kuri leidžia jai kurti strategijas senam pasauliui, kai naujas jau seniai prasidėjo.

„Klimato reporteriai“ pranešimas spaudai.]]> https://www.savaite.lt/idomybes/likimai/23657-lietuve-mokslininke-afrikoje-formuojasi-naujas-tektoninis-luzis.html https://www.savaite.lt/idomybes/likimai/23657-lietuve-mokslininke-afrikoje-formuojasi-naujas-tektoninis-luzis.html 23657 Fri, 15 May 2026 08:46:42 +0300 native-yes

Mokslininkai prognozuoja, kad per kelis milijonus metų gali atsiverti plyšys Užsachario Afrikoje, o šiuo metu greičiausiai stebime ankstyvąjį šio proceso etapą.

Skelbiama, kad naujas tektoninis lūžis susidarytų palei Kafujės plyšį, kuris yra maždaug 2500 kilometrų ilgio riftų zonos nuo Tanzanijos iki Namibijos dalis. Riftas – tai Žemės plutos įtrūkimas, kuriam susidarius gali atsiverti smegduobės ir kilti žemės drebėjimai. Visame pasaulyje skaičiuojama tūkstančiai riftų. Nors dauguma jų nebesivysto, kartais jie gali vėl suaktyvėti.

Geologai manė, kad Kafujės riftas jau seniai sustingęs, bet kai kurie ekspertai tvirtina pastebėję jo aktyvumo požymių per pastaruosius kelis dešimtmečius. Atsiranda vis daugiau įrodymų, kurie kelia įtarimą, kad šis objektas gali virsti nauju žemyniniu riftu – ir galiausiai tapti nauja tektoninių plokščių riba, ties kuria gali susiformuoti nauja jūra.

Šios prognozės – ankstesnių tyrimų rezultatai. Žmogaus nejaučiami žemės drebėjimai, kurie yra pakankamai stiprūs, kad juos užfiksuotų prietaisai, pakilusi požeminė temperatūra ir palydovų pastebėti nedideli žemės lygio pokyčiai rodo, kad vietovė galimai yra tektoniškai aktyvi.

Pirmadienį žurnale „Frontiers in Earth Science“ paskelbtas naujausias tyrimas žengia dar žingsnį pirmyn.

„Turime pirmuosius geocheminius duomenis iš šios vietovės“, – sakė Rūta Karolytė, vadovavusi tyrimui, kai stažavo Oksfordo universitete Anglijoje po doktorantūros studijų.

„Tai visai kitokia įrodymų kryptis, kuri iš tikrųjų pagrindžia mintį, kad šioje vietovėje esama aktyvaus rifto“, – teigė Londone gyvenanti lietuvė mokslininkė.

Naujo žemyninio rifto tyrimas padėtų atsakyti vieną svarbiausių tektonikos srities klausimų.

„Kaip pradeda formuotis nauja plokštės riba? Subrendusias plokščių ribas atpažinti lengva. Ankstyviausiomis stadijomis jos daug subtilesnės“, – paaiškino tyrime nedalyvavusi Kalifornijos universiteto Žemės ir planetų mokslų profesorė Estella Atekwana.

Užuominos apie naują tektoninę plokštę

R. Karolytė su kolegomis surinko mėginius iš Zambijoje esančių karštųjų versmių ir geoterminių šaltinių, kurie natūraliai atsirado virš spėjamo rifto.

„Į paviršių kyla burbuliuojantis karštas vanduo, paėmėme jame susidarančių dujų mėginius“, – sakė R. Karolytė, kuri šiuo metu yra Jungtinėje Karalystėje įsikūrusios natūralaus vandenilio žvalgybos bendrovės „Snowfox Discovery“ vyriausioji produktų mokslininkė.

Mokslininkai daugiausia nagrinėjo dviejų tipų helio – helio-3 ir helio-4 – santykį. Ieškota požymių, kad šaltiniai ir šuliniai susisiekia su Žemės mantija – tarp plutos ir branduolio esančiu sluoksniu, kurio storis siekia šimtus kilometrų.

„Radome daugiau helio-3 nei įprastai aptinkama plutoje, o tai paprastai reiškia, kad mantijos skysčiai patenka į vandenį“, – pridūrė R. Karolytė.

Šios išvados tėra išankstinės, nes mėginiai paimti tik iš šešių vietų labai nedidelėje teritorijoje. Tačiau mokslininkai taip pat paėmė dviejų karštųjų versmių mėginius maždaug už 95 kilometrų nuo numanomo rifto ir juose tokio pat helio-3 padidėjimo neaptiko.

Kadangi Žemės mantijos medžiaga gali pasiekti paviršių, kai tektoninės plokštės plečiasi ir pradeda skilti, tyrimo mokslininkų grupė mano, kad šie nauji geocheminiai duomenys gali būti ankstyvas signalas, rodantis naujos plokščių ribos susidarymą.

„Tai nereiškia, kad Afrika jau rytoj skils pusiau; šie procesai vyksta per milijonus metų. Tačiau moksliniu požiūriu tai galima palyginti su (tektoninės – ELTA) plokštės ribos gimimo užfiksavimu“, – CNN sakė šiame tyrime nedalyvavęs Niujorko Kolumbijos universiteto Žemės ir aplinkos mokslų katedros docentas Folarinas Kolawole.

Siekdami patvirtinti išvadas, mokslininkai šiuo metu renka didesnį dujų kiekį platesnėje geografinėje teritorijoje palei numanomą plyšį ir jau dirba prie naujo tyrimo su išplėstiniais rezultatais.

Tektoninės plokštės – tai milžiniški kietos uolienos luitai, kurių skersmuo svyruoja nuo kelių šimtų iki tūkstančių kilometrų, o storis siekia iki maždaug 190 kilometrų. Nuo susiformavimo ankstyvojoje Žemės istorijoje, plokštės juda per mantiją tokiu tempu, kuris primena nagų augimo greitį. Maždaug prieš 200 mln. metų judančios plokštės pradėjo atskirti milžinišką sausumos masę, vadinamą Pangėja, į šiandieninius žemynus. Vis dar tebejudančios plokštės paspartina geologinius procesus, tokius kaip žemės drebėjimai ir ugnikalnių formavimasis, paaiškina CNN.

ELTA, CNN inf.]]> https://www.savaite.lt/idomybes/likimai/23488-ten-kur-susikerta-siaure-ir-pietus-reikia-milijardu-bet-trupinama-milijonais.html https://www.savaite.lt/idomybes/likimai/23488-ten-kur-susikerta-siaure-ir-pietus-reikia-milijardu-bet-trupinama-milijonais.html 23488 Wed, 22 Apr 2026 11:29:59 +0300 native-yes

XXI amžiaus globali transformacija palietė kone kiekvieną šiuolaikinio gyvenimo aspektą – nuo geopolitikos ir ekonomikos iki kultūrų ir technologijų. Dėl vadinamosios trigubos – klimato, taršos ir biologinės įvairovės – krizės jau kurį laiką sparčiai kinta ir aplinkos būklė, o šie pokyčiai pasauliui ir žmonijai, deja, nežada nieko gero.

Kęstutis Kupšys

Destruktyvi žmogaus veikla ir jos skatinamas nekontroliuojamas ekonominis augimas, neatsižvelgiant į planetos galimybių ribas bei nuolat blogėjančią aplinkos būklę, toliau gilina ekologinę krizę. Tai atneša realius ekonominius nuostolius bei kuria naujo pobūdžio grėsmes pasaulio visuomenėms. Paradoksalu, tačiau turtingų, industrializuotų ir daugiausia taršos generuojančių vadinamųjų Globalios Šiaurės šalių destruktyvios ekonominės veiklos pasekmės ryškiausiai juntamos menkiau ekonomiškai išsivysčiusiuose Globaliuose Pietuose.

Negrįžtamais jau kuris laikas tapę klimato krizės padariniai ypatingai stipriai paliečia pažeidžiamiausias pasaulio bendruomenes, dėl ko dar sparčiau auga atotrūkis tarp išsivysčiusių ir besivystančių šalių, didėja skurdas, nelygybė ir socialinė atskirtis. Visa tai neišvengiamai verčia kelti žmogaus teisių, lygybės ir teisingumo klausimus.

Klimatas ir socialinis teisingumas

Globalų klimato kaitos stabdymo pagrindą sudaro du kertiniai dokumentai: 1992 m. priimta JT Bendroji klimato kaitos konvencija ir 2015 m. Paryžiaus susitarimas. Pastarasis nustato aiškų tikslą – pasaulinės temperatūros kilimą išlaikyti gerokai žemiau 2 °C ribos, o idealiu atveju – neviršyti 1,5 °C, lyginant su ikipramoniniu laikotarpiu.

Šis klimato režimas apima visą spektrą temų: nuo prisitaikymo prie jau vykstančių pokyčių ir jų padarinių švelninimo iki politinių sprendimų, finansinių mechanizmų ir net socialinio teisingumo klausimų.

Tiek Bendroji klimato kaitos konvencija, tiek Paryžiaus klimato susitarimas, tiek ir jo pirmtakas Kioto protokolas ypatingai akcentuoja skirtį tarp išsivysčiusios ir besivystančios ekonomikos šalių. Šie universalūs teisės aktai suformuluoti atsižvelgiant į principą, jog daugiausia taršos generuojančios – taigi, ir prie klimato krizės daugiausia prisidedančios, – industrializuotos šalys privalo prisiimti atsakomybę prieš skurdesnes Globalių Pietų valstybes.

Kuo, paprastai tariant, paremta ši atsakomybė? Dėl menkesnio ekonominio išsivystymo ir žemesnių socialinių standartų Pietų valstybės patiria gerokai stipresnį klimato krizės poveikį, neatsižvelgiant į tai, kad jų indėlis į globalią taršą yra gerokai mažesnis.

Klimato kaita jau seniai veikia ne tik gamtą ar ekosistemas – ji tiesiogiai kenkia žmonėms. Pažeidžiamos esminės teisės: į švarią aplinką, sveikatą, būstą, prieinamą ir saugų geriamąjį vandenį, maistą ir kitus oraus gyvenimo standartus. Todėl tarptautinėje teisėje klimato krizė vis dažniau matoma ne vien kaip aplinkosaugos problema. Į pirmą planą kyla su ja susiję žmogaus teisių, socialinio teisingumo, atsakomybės ir nuostolių atlyginimo klausimai – tai, kaip klimato kaitos padariniai paskirstomi tarp skirtingų visuomenių ir kas galiausiai prisiima žalą.

Kalbama apie nuostolių ir žalos fondą

Nepaisant nevienodo turtingų ir neturtingų šalių indėlio į klimato krizę, pastarąsias ji veikia gerokai smarkiau, keldama milžiniškus aplinkosauginius, ekonominius ir socialinius nuostolius. Dėl išsivysčiusių valstybių ekonominės veiklos, kurią šios neretai iškeldina į pažeidžiamiausias šalis ir regionus, pastaruosiuose nuolat generuojama tarša. Be to, vis dažniau kartojasi tokie klimato kataklizmai, kaip sausros, potvyniai, miškų gaisrai, stebimas jūros lygio kilimas, dėl to daug žmonių praranda pragyvenimo šaltinį, auga skurdas, stiprėja socialinė nelygybė ir atskirtis, pažeidžiamos fundamentalios žmogaus teisės.

Yra gerų žinių, parodančių, kad pasaulis tai supranta ir ieško sprendimų. Atsižvelgiant į fundamentalius Globalios Šiaurės ir Pietų šalių skirtumus, o taip pat siekiant padėti ypatingai pažeidžiamoms besivystančioms valstybėms dorotis su klimato krizės padariniais, dar 2022 metais Egipte vykusios 27-osios JT Bendrosios klimato kaitos konvencijos šalių konferencijos (angl. Conference of Parties, COP 27) metu buvo sutarta įsteigti specialų fondą, kuriuo labiausiai prie klimato kaitos prisidedančios industrializuotos valstybės sieks papildyti besivystančioms šalims skiriamą humanitarinę paramą, pvz., nukentėjus nuo klimato katastrofų.

Na, o 2023 metais Jungtiniuose Arabų Emyratuose vykusioje 28-ojoje konferencijoje (COP 28) priimtas istorinis sprendimas šį Nuostolių ir žalos fondo (angl. Fund for Responding to Loss and Damage, FRLD) pavadinimą įgavusį finansinį instrumentą patvirtinti oficialiai. Pradiniai įsipareigojimai šioje konferencijoje siekė 770,6 mln. JAV dolerių (655 mln. eurų), tačiau visuotinai pripažįstama, jog ši suma, lyginant su realiais besivystančių šalių poreikiais, kol kas yra per menka.

Kur veda kompromisų politika?

Kokie gi tie realūs skaičiai? Kiek pinigų reikėtų iš tikrųjų? Ekspertų skaičiavimais, iki 2030 metų klimato krizės pažeidžiamų šalių nuostoliams ir žalai atlyginti gali prireikti 580 mlrd. JAV dolerių (494 mlrd. eurų). Tai gigantiška suma.

Ar sukaupti FRLD pinigai gali bent priartėti prie šio skaičiaus? Prie dvejus metus nuo COP 28, fondas vis dar nesipildė: 2025 metų lapkričio mėnesio duomenimis, Nuostolių ir žalos fondui iš viso buvo įsipareigota skirti tik 817 mln. JAV dolerių (695,8 mln. eurų), o pastangos didinti fondo įsipareigojimų skaičių stringa. Daugiausiai, kaip ir galima tikėtis, skiria Europos Sąjunga ir jos atskiros šalys, tačiau sumos matuojamos geriausiu atveju šimtais milijonų, bet ne milijardais dolerių.

Apskritai, su klimato krizės stabdymu susijusios problemos daugiausia kyla iš to, kad globaliame klimato režime dalyvauja beveik du šimtai valstybių, taigi, rasti visas jas tenkinančius sprendimus bet kuriais klausimais yra tikrai sunku ar net visai nerealu, neįmanoma. Galiausiai belieka tenkintis kompromisais, kurie tokiomis aplinkybėmis niekada nebūna pakankamai ambicingi.

Be to, iki šiol nėra sutarta dėl konkretaus, tarptautiniu mastu patvirtinto nuostolių ir žalos sąvokų apibrėžimo, ir tai yra vienas sudėtingiausių su fondo veikla susijusių iššūkių. Tokį apibrėžimą suformuluoti sunku dėl daugybės persidengiančių klimato krizės poveikio aspektų. Valstybės, siekdamos savo interesų, ginčijasi dėl to, ką laikyti ir ko nelaikyti nuostoliais ir žala, todėl iki aiškaus sutarimo bei realaus pinigų srauto į FRLD dar toloka.

Progresas yra, bet mažais žingsneliais

Sevilijoje pernai birželį vykęs tarptautinis vystymosi finansų forumas (angl. Fourth International Conference on Financing for Development, FFD4) parodė paprastą, bet svarbų dalyką: klimato nuostoliai ir žala nebėra tik klimato politikos tema. Ji vis labiau susipina su bendrais pinigų srautais – valstybių skolomis, investicijomis, vystomojo bendradarbiavimo lėšomis. Tai reiškia, kad FRLD ateitis priklausys ne tik nuo klimato derybų, bet ir nuo platesnių sprendimų, kaip pasaulyje paskirstomi finansai.

Stebėdami per TV, kaip, tarkime, uraganas nusiaubia Karibų salas ar potvyniai sunaikina ištisus regionus Pakistane, supraskime mastą, kuris neretai sunkiai telpa prie Lietuvos kontekstų ir mastelių pripratusiems žiūrovams. Vienos tokios katastrofos žala dažnai siekia dešimtis milijardų eurų. Tuo tarpu visas pasaulis į fondą kol kas yra pažadėjęs sunešti mažiau nei vieną milijardą – tai yra suma, kuri realiai padengtų tik mažą dalį vienos didelės katastrofos pasekmių. Ką daryti toliau? Ir ką daryti, jei tokios katastrofos kartojasi vis dažniau?

Nors pats fondas dar tik pradeda veikti, jo paskirtis jau aiški: jis turėtų finansuoti tokius dalykus kaip sugriautų namų atstatymas, žmonių perkėlimas iš užliejamų teritorijų, pagalba bendruomenėms po sausros ar audrų. Pinigų turėtų būti skiriama net ir ilgalaikiams sprendimams, kai teritorijos tampa nebegyvenamos dėl jūros lygio kilimo. Faktiškai tai turi būti pinigai nebe prevencijai, o jau įvykusiai žalai – kai prisitaikyti (pastatyti eilinę dambą) per vėlu.

Tenka apgailestauti, kad forume Sevilijoje dar labiau išryškėjo esminiai klausimai: kas turi mokėti ir kokiomis sąlygomis. Pažeidžiamos šalys pabrėžia, kad po klimato katastrofų jos jau ir taip grimzta į skolas, todėl parama turi būti teikiama ne paskolomis, o dotacijomis. Savo ruožtu, turtingesnės valstybės vengia įsipareigojimų, kurie galėtų būti suprasti kaip teisinė atsakomybė už padarytą žalą. Na, o kai kurios didžiosios ekonomikos nenori būti įtrauktos tarp donorų.

Dėl šių besikertančių interesų fondas stringa: pinigų reikia „čia ir dabar“, tačiau sutarimo, kas ir kaip juos turėtų skirti, vis dar trūksta.

„Klimato reporteriai“ pranešimas spaudai.]]> https://www.savaite.lt/idomybes/likimai/23475-kova-su-vejo-malunais-atsake-ar-imanoma-sustabdyti-socialiniu-tinklu-botus.html https://www.savaite.lt/idomybes/likimai/23475-kova-su-vejo-malunais-atsake-ar-imanoma-sustabdyti-socialiniu-tinklu-botus.html 23475 Tue, 21 Apr 2026 10:55:02 +0300 native-yes

Žmonės ne visada pamato botus socialiniuose tinkluose, bet vis dažniau juos pajunta. Nors Europos Sąjunga jau turi galingų įrankių kovai su dezinformacija, praktiškai platformos dažnai išvengia atsakomybės, o valstybės įstringa neveiksnumo būsenoje. Ekspertai sako, kad pilkoji zona tarp to, kas teisėta ir kas teisinga, apsunkina kovą su botais.

Ryšių reguliavimo tarnyba (RRT) pabrėžia, kad pats technologijos egzistavimas nepažeidžia taisyklių – viską lemia jos panaudojimas. Tarnyba nereguliuoja pačių botų kaip technologijos – reguliuoja jų naudojimą ir vertina jų poveikį. Automatizuotos paskyros savaime nėra draudžiamos, tačiau jos tampa reguliavimo objektu, kai per jas platinamas neteisėtas turinys, iškraipomas viešasis diskursas, vykdomi sukčiavimo veiksmai ar kyla grėsmės demokratiniams procesams.

Telia“ DI teisės eksperto prof. Pauliaus Pakutinsko teigimu, yra daug naudingų botų, jų buvimu džiaugiamės arba nepastebime, tačiau botus galima pasitelkti ir blogiems tikslams. Lietuva turi vidinių ir išorinių veikėjų, kurie nori internetinę erdvę išnaudoti savo piktavališkiems tikslams. Tam jie pasitelkia įvairias priemones, įskaitant ir botus, taip keldami grėsmę visuomenei. Todėl žalingi botai ir jų taikymas turi būti reguliuojami, o su pačiais botais – griežtai kovojama.

Šiandien kovą turėtų palengvinti Europos Sąjungos Skaitmeninių paslaugų aktas (angl. Digital Services Act), kuris įpareigoja platformas veikti aktyviai. Dėl šio akto platformos idealiu atveju turėtų ne šiaip sureaguoti į vieną ar kitą kartą padarytus pažeidimus, o nuolat vertinti grėsmes ir užkirsti kelią dezinformacijai dar prieš jai išplintant.

„DI paremti žalingi botai sparčiai tobulėja – jie vis tiksliau imituoja realius vartotojus, maskuojasi ir apeina kontrolės mechanizmus. Todėl platformoms tenkančios prievolės yra tikrai stipri priemonė, bet vien platformų pastangų nepakanka – grėsmes reikia nuolat stebėti, tirti ir stabdyti. Net paprasti vartotojai gali pranešti apie įtartinas veiklas, o kompetentingos institucijos tiria tokius pranešimus. Aišku, visada savo ramybei galima sumažinti tokį poveikį paprasčiausiai mažiau naudojantis socialiniais tinklais, tačiau ar esame tam pasiruošę? Kuo mažiau įsitraukiame, tuo mažiau erdvės paliekame manipuliacijoms“, – teigia prof. P. Pakutinskas.

Platformas gąsdina tik baudos?

Naujausi 2025–2026 m. atvejai rodo, kad nors socialinių tinklų platformoms gresiančios baudos skamba įspūdingai, realiose situacijose jos suveikia pernelyg lėtai ir dažniausiai pavirsta bylinėjimosi procesais.

Pirmąjį reikšmingą precedentą pagal Skaitmeninių paslaugų aktą – 120 mln. eurų baudą platformai „X“ – Europos institucijos skyrė tik po to, kai beveik dvejus metus tyrė, kaip ši platforma klaidino vartotojus „blue check“ dizaino sprendimais, slėpė informaciją apie reklamas ir aktyviai blokavo prieigą tyrėjams.

Tuo pat metu kitos platformos pajuto dar didesnes, tačiau labiau išskaidytas sankcijas: vien per 2025 m. Europos Sąjunga technologijų gigantėms išdalino baudų už maždaug 3,77 mlrd. eurų. Iš jų didžiausią smūgį gavo „Google“ (beveik 3 mlrd. eurų), o „Meta“ sulaukė papildomos 200 mln. eurų sankcijos ir per kelerius pastaruosius metus jau spėjo sukaupti baudų už daugiau nei 2 mlrd. eurų.

„Net kai reguliuotojai gali nubausti įmones milžiniškomis baudomis iki 6 proc. metinės pasaulinės apyvartos, procesai dažnai stringa dėl sudėtingų procedūrų ir milžiniškų kompanijų gebėjimo gintis. Pavyzdžiui, nors institucijos užfiksuoja, kaip „TikTok“ ar „Meta“ pažeidžia taisykles, sprendimų priėmimas užtrunka labai ilgai. Platformos samdo geriausius teisininkus, nes sumos tikrai labai didelės, ir randa originalių būdų, kaip susimažinti ar išvengti šių baudų. Net ir pačios didžiausios baudos, nors popieriuje atrodo didžiulės, iš tikro kanda iš lėto, veikia fragmentiškai ir greičiau tarnauja kaip derybinis svertas, o ne mechanizmas, kuris galėtų greitai paveikti technologijų galiūnes“, – teigia prof. Paulius Pakutinskas.

Slidi riba tarp to, kas neteisėta, ir to, kas kenkia

Europos mechanizmai, anot RRT, leidžia priversti platformas šalinti tik tą turinį, kuris griežtai pažeidžia įstatymus, bet jos visiškai neprivalo trinti to, kas tiesiog kenkia, nuodija viešąją erdvę ar skaldo visuomenę. Platformos šia teisine spraga puikiai naudojasi ir dažnai atsisako veikti.

Europos Komisija yra nurodžiusi, kad valstybės narės negali kurti paralelinių ar dubliuojančių nacionalinių kovos mechanizmų, kurie padėtų šalinti botus, ypač tais atvejais, kai kalbama apie dideles tarptautines platformas. Todėl Lietuva gali veikti tik pasitelkiant bendrus visoje ES taikomus įrankius.

Pranešimas spaudai.]]> https://www.savaite.lt/idomybes/likimai/23391-i-darbo-pokalbi-su-mama-uz-parankes-tendencija-kuri-populiareja-lietuvoje.html https://www.savaite.lt/idomybes/likimai/23391-i-darbo-pokalbi-su-mama-uz-parankes-tendencija-kuri-populiareja-lietuvoje.html 23391 Thu, 09 Apr 2026 09:45:45 +0300 native-yes

Užimtumo specialistai pastebi, kad jaunuolių tėvai vis dažniau padeda jiems darbo paieškose: ruošia CV, padeda atlikti testų užduotis, net dalyvauja darbo pokalbiuose. Tyrimai rodo, kad mamos ir tėčio pagalba naudojasi daugiau nei pusė Z kartos atstovų.

„Lietuvoje tėvų dalyvavimas jaunuolių profesiniame gyvenime tampa vis dažnesne praktika, ir ši globa nesibaigia darbo suradimu. Yra buvę, kad tėvai paskambina pateisinti neatėjimo į darbą pavyzdžiui tuo, kad sūnus išsiskyrė su mergina ir jam emociškai sunku“, – teigia Daiva Kasperavičienė, „Telia“ Žmonių, kultūros ir teisės vadovė.

Darbo ieškantys asmenys praneša apie stebėtinai didelį tėvų įsitraukimą į jų darbo paieškas. 75 proc. jų teigia, kad vienas iš tėvų už juos darbdaviams pateikė gyvenimo aprašymus, daugiau nei pusė pripažįsta, kad tėvai dalyvavo asmeniniuose pokalbiuose su darbdaviais, o 65 proc. – kad mama ar tėtis už juos atliko bent vieną atrankos proceso užduotį. Tokius duomenis atskleidžia 2026 m. sausį darbo paieškos platformos „ResumeTemplates.com“ atlikta 18-23 metų jaunuolių apklausa.

Panašius rezultatus pateikia ir darbo paieškos platforma „Zety“. Jų duomenimis, kas dešimtas tėtis ar mama tiesiogiai derėjosi dėl vaiko atlyginimo ir papildomų naudų krepšelio. Tėvų įsitraukimas paprastai nėra atsitiktinis: daugiau nei pusė apklaustų Z kartos atstovų sako, kad tėvai įvairiais būdais į darbo paieškas įsitraukė net kelis kartus.

Kur baigiasi pagalba ir prasideda meškos paslauga?

„Nors ši situacija gali kelti šypseną, už jos slypi gilus tėvų rūpestis ir noras apsaugoti vaiką nuo darbo rinkos įtampos. Juk šiuolaikinių tėvų ir vaikų ryšys yra visai kitoks nei ankstesnių kartų – jis grįstas atvirumu, lygiavertiškumu ir empatija. Visgi turime pripažinti: pernelyg saugodami jauną žmogų, mes atimame iš jo galimybę klysti ir augti. Tik per asmenines patirtis ir įveiktus iššūkius ugdomas stuburas, kuris yra būtinas savarankiškam gyvenimui“, – sako D. Kasperavičienė.

Ekspertė pažymi, kad toks reiškinys dažnai vadinamas „helikopterių tėvyste“ – tai auklėjimo stilius, kai tėvai nuolat „sklando“ virš savo vaikų, siekdami juos apsaugoti nuo bet kokių sunkumų, įskaitant ir profesinėje veikloje.

Tyrimai rodo, kad tėvų įsitraukimas tęsiasi ir Z kartos žmonėms jau pradėjus dirbti. „ResumeTemplates.com“ analizėje 2 iš 3 jaunuolių pripažino, kad vienas iš tėvų ne kartą bendravo su vadovu jau dirbant: aptarė jų darbo grafiką, paaukštinimus, darbo vietos pritaikymą, reiškė susirūpinimą dėl darbo krūvio ar streso. Tėvų ir vaikų noras bendradabiauti Z kartos darbo klausimais yra abipusis: 71 proc. jaunuolių tėvų sako, kad vaikas paprašė jų įsitraukti tokiu lygiu, kokiu jie įsitraukė, o 25 proc. tėvų pagalbą pasiūlė patys, bet vaikas ją mielai priėmė, rodo darbo paieškos portalo „Zety“ analizė.

Tėvų pagalbos dažniau ieško sūnūs

Įdomu tai, kad tyrimai rodo ryškų lyčių skirtumą: vyrai gerokai dažniau nei moterys prašo tėvų pagalbos ieškant darbo ir jau įsidarbinus. Net 70 proc. Z kartos vyrų nurodo, kad tėvai jų vardu pildė darbo paraiškas (palyginti su 59 proc. moterų). Darbo pokalbiuose taip pat dažniau dalyvauja vyrų, o ne moterų tėvai.

„Galime daryti prielaidą, kad visuomenėje vyrams vis dar daromas didesnis spaudimas pasiekti rezultatų ir užtikrinti finansinį stabilumą, todėl tėvai, siekdami apsaugoti sūnus nuo nesėkmių, aktyviau dalyvauja procese. Moterys dažnai anksčiau išsiugdo stipresnius komunikacinius įgūdžius ir socialinį savarankiškumą, todėl paraiškas dažniau pildo pačios“, – aiškina „Telia“ Žmonių, kultūros ir teisės vadovė.

Pagalbos nori, bet tėvų įsikišimo gėdijasi

„Zety“ tyrimas rodo, kad Z kartos darbuotojai pasidaliję į lygiavertes stovyklas: 32 proc. jų svarbiausius karjeros sprendimus priima pasikliaudami tėvų nuomone, ir tiek pat – orientuodamiesi į savo tiesioginio vadovo autoritetą.

„Šiandien matome, kad tėvai konkuruoja su tiesioginiais vadovais dėl įtakos jauno žmogaus profesiniame kelyje“, – teigia D. Kasperavičienė. „Nors tokia parama suteikia saugumo jausmą, mes taip pat matome, kad Z karta pati ima brėžti raudonas linijas. Daugiau nei pusė apklaustųjų jaustų gėdą, jei tėvai be jų žinios susisiektų su vadovu. Tai rodo, kad jaunimas ieško balanso tarp tėvų patirties ir asmeninio savarankiškumo“, – aiškina specialistė.

Pranešimas spaudai.]]> https://www.savaite.lt/idomybes/likimai/23378-kas-trecias-kaimo-gyventojas-skurdo-rizikoje-ateina-ir-praso-bent-siandien-kazko-pavalgyt.html https://www.savaite.lt/idomybes/likimai/23378-kas-trecias-kaimo-gyventojas-skurdo-rizikoje-ateina-ir-praso-bent-siandien-kazko-pavalgyt.html 23378 Wed, 08 Apr 2026 09:27:19 +0300 native-yes

Kas trečias kaimo gyventojas Lietuvoje gyvena skurdo rizikoje – rodo naujausi šį mėnesį Valstybinės duomenų agentūros paskelbti skurdo rodikliai. Bendras skurdo lygis šalyje pasiekė 22,6 proc., tačiau regionuose situacija gerokai sudėtingesnė: kaimuose skurdas jau siekia 33,4 proc., kai miestuose – 17,7 proc. Šie skaičiai išryškina ne tik augančią socialinę atskirtį, bet ir gilėjančius skirtumus tarp miesto ir regionų gyventojų kasdienybės.

Šią realybę kasdien mato „Maisto bankas“, kurio skyriuose pagalbos vis dažniau ieško regionų gyventojai. Organizacijos vadovas Simonas Gurevičius sako, kad už statistikos slypi labai konkrečios istorijos.

„Į „Maisto banko“ skyrius visoje Lietuvoje iš kaimų dažniausiai kreipiasi senjorai ir šeimos. Ir tai nebūtinai socialinės rizikos grupės, dažnai tai dirbantys žmonės, kurių pajamos regionuose tiesiog neleidžia padengti visų būtinų išlaidų. Tuo tarpu senjorai, visą gyvenimą dirbę, šiandien priversti skaičiuoti kiekvieną eurą ir rinktis, kam jo pakaks – maistui, vaistams ar kitoms būtinoms reikmėms“, – pasakoja S. Gurevičius.

Pasak jo, kaimo vietovėse skurdas dažnai turi ir papildomą socialinės atskirties dimensiją. „Neretai kaimuose gyvenantys vyresnio amžiaus žmonės yra vieniši, jų socialiniai ryšiai riboti, o galimybės gauti pagalbą yra sudėtingesnės. Todėl atėję į „Maisto banko“ atiduotuves jie ne tik gauna būtiną maistą, bet ir patiria žmogišką ryšį – pabendrauja su savanoriais, jaučiasi pastebėti, reikalingi. Tai yra ne mažiau svarbi pagalbos dalis nei pats maistas“, – pabrėžia jis.

Kasdienybė, kurioje maisto kartais pritrūksta šiandien

Kaip statistika atrodo kasdienybėje, geriausiai atskleidžia regionuose dirbančių „Maisto banko“ skyrių patirtys. Biržų skyriaus koordinatorė Greta Vanagaitė pasakoja, kad skurdas jų rajone yra kasdien matoma realybė.

„Mūsų skyrius remia beveik tris tūkstančius stokojančiųjų – net kas devintą Biržų rajono gyventoją. Čia labai pažeidžiamas rajonas, padedame be galo daug žmonių iš aplinkinių kaimų. Skurdas išties labai didelis, ir ne kažkur teoriškai, o labai arti – kai žmogui duodam krepšelį maisto, kuris skirtas kelioms dienoms, o jis verkia iš laimės, kad bent porą savaičių turės ką valgyti, supranti, kaip bet kokia pagalba yra reikalinga“, – pasakoja ji.

Pasak G. Vanagaitės, Biržuose pagalbos poreikis yra labai įvairus, bet ne retai ir sudėtingesnis, nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. „Matome labai daug senjorų, taip pat šeimų, kurios neišgali įsigyti net būtiniausių produktų. Tačiau pasitaiko ir dar sudėtingesnių situacijų – žmonių, kurie neturi galimybių pasigaminti maisto. Tokiais atvejais turime ieškoti sprendimų, kaip padėti čia ir dabar – parinkti produktų, kuriuos būtų galima vartoti iš karto. Tokiose situacijose ypač svarbiais tampa konservai, duona, vaisiai, daržovės“, – sako „Maisto banko“ Biržų skyriaus koordinatorė.

Ji pripažįsta, kad kasdienis darbas dažnai paliečia emociškai. „Prisimenu, ateina žmogus ir prašo valgyti, sako: „Aš žinau, kad tik kitą savaitę esu užsiregistravęs atsiimti krepšelį, bet gal galit kažką išskirti dabar, kad bent šiai dienai turėčiau ką valgyti“. Spaudžia širdį, kai pamatai, kaip vargsta šalia gyvenantys žmonės ir kasdien padedi tiek, kiek tik gali“, – atvirai kalba ji.

Problema sisteminė: ne tik pajamos, bet ir prieinamumas

Nors skurdo mastai skirtinguose regionuose skiriasi, „Maisto banko“ patirtis rodo, kad pagrindinės problemos visoje Lietuvoje išlieka labai panašios. Organizacijos vadovas Simonas Gurevičius atkreipia dėmesį, kad regionuose skurdas dažnai yra glaudžiai susijęs su infrastruktūros ir galimybių stoka.

„Ar tai būtų Akmenės rajonas, kur skurdo rizika siekia net 35,9 proc., ar Šakių rajonas, kuriame su skurdu susiduria ketvirtadalis gyventojų – iš esmės girdime tas pačias priežastis. Ribotos darbo galimybės, mažesni atlyginimai, prastas viešasis transportas ir didesni atstumai tarp gyvenviečių sukuria situaciją, kai žmonėms tampa sudėtinga užsitikrinti net bazinius poreikius. Tai tiesiogiai atsispindi ir pagalbos maistu poreikyje“, – sako jis.

Kartais šie iššūkiai reiškia ir ribotą galimybę pasiekti pagalbą. Šakių „Maisto banko“ skyriaus koordinatorė Audra Atažanovienė pasakoja, kad net ir tada, kai pagalba yra prieinama, ji ne visada lengvai pasiekiama. „Pamiškėse gyvenantys senjorai eina po kelis kilometrus iki artimiausios stotelės, o po to su visu maišu turi kažkaip pareiti. Vaikų atostogų metu, vasarą daugeliui iš rajono išvis nėra kaip atvažiuoti, nes nėra transporto, kad ir kaip tos pagalbos maistu reiktų.“

Pagalbos reikia ne tik sunkiau gyvenantiems žmonėms, bet ir ją teikiantiems

Sunkus susisiekimas su išoriniu pasauliu, ilgai trunkančios darbo paieškos, vienatvė, maisto ir būtiniausių kasdienių dalykų trūkumas – taip atrodo trečdalio kaimų gyventojų kasdienybė. S. Gurevičius pasakoja, kad siekiant mažinti šiuos atotrūkius ir buvo išplėtotas „Maisto banko“ skyrių tinklas visoje Lietuvoje.

„Šiuo metu remiame 232 tūkstančius žmonių – kas dvyliktą šalies gyventoją, ir didelė jų dalis gyvena regionuose. Prieš kelerius metus kryptingai plėtėme savo veiklą ir įkūrėme 41 skyrių visoje Lietuvoje tam, kad pagalba pasiektų ne tik didžiuosius miestus, bet ir atokesnes vietoves, kur jos labiausiai reikia. Vis dėlto tokio tinklo išlaikymas reikalauja nuolatinių išteklių, todėl visuomenės įsitraukimas išlieka itin svarbus“, – sako jis.

Pasak S. Gurevičiaus, kiekvieno žmogaus indėlis leidžia užtikrinti, kad pagalba būtų tęstinė ir pasiektų tuos, kuriems jos reikia labiausiai. „Šiandien prisidėti galima labai paprastai – skiriant 1,2 proc. gyventojų pajamų mokesčio „Maisto bankui“. Tai nereikalauja papildomų išlaidų, tačiau turi realų poveikį – leidžia mums ir toliau gelbėti maistą bei perduoti jį stokojantiems žmonėms visoje Lietuvoje“, – pažymi organizacijos vadovas.

Jis taip pat atkreipia dėmesį, kad maistas yra bazinis poreikis, kurio atsisakyti neįmanoma. „Kaimuose gyvenantys žmonės gali atsisakyti daugelio dalykų, tačiau ne maisto. Todėl mūsų tikslas yra užtikrinti, kad pagalba pasiektų kiekvieną, net ir gyvenantį atokiausioje vietovėje. Esant poreikiui, maistą pristatome ir patys, svarbiausia, kad žmogus neliktų vienas su savo sunkumais“, – sako „Maisto banko“ vadovas.

BNS inf.]]> https://www.savaite.lt/idomybes/likimai/23376-nuomones-formuotoja-inide-jasnauskaite-jonaite-pripazistu-socialiniai-tinklai-valdo-mano-gyvenima.html https://www.savaite.lt/idomybes/likimai/23376-nuomones-formuotoja-inide-jasnauskaite-jonaite-pripazistu-socialiniai-tinklai-valdo-mano-gyvenima.html 23376 Wed, 08 Apr 2026 09:15:03 +0300 native-yes

Būnu šokiruota, kai telefono nustatymuose pamatau, kiek daug mano gyvenimo laiko pasiglemžia socialiniai tinklai, sako nuomonės formuotoja Inidė Jasnauskaitė-Jonaitė. Žymi moteris atvira – riba tarp poilsio laiko ir darbo išsitrina labai lengvai, o balanso paieškos užtrunka.

„Žinoma, visada galiu sakyti, kad tai mano darbas, tačiau skaičiai vis tiek yra gluminantys. Kurdama turinį, montuodama, filmuodama telefone praleidžiu beveik pusę paros – 10–12 val. per dieną. Tai – pagrindinis mano įrankis, net kompiuterį esu gerokai mažiau įdarbinusi. Tačiau nors socialiniuose tinkluose vystau pagrindinę savo veiklą, tikrai galėčiau pakeisti tam tikrus įpročius, nusistovėjusias rutinas, kad prie ekrano praleisčiau mažiau laiko“, – savo socialinio tinklo „Instagram“ paskyroje dalinosi I. Jasnauskaitė-Jonaitė.

Socialiniai tinklai – tikrumo egzaminas

Socialinių tinklų vaidmuo mūsų gyvenime šiandien yra didesni nei bet kada anksčiau. Nuomonės formuotoja įsitikinusi, kad daugiausia iššūkių kyla jaunam žmogui, kuris socialiniais tinklais naudojasi nuo pat ankstyvo amžiaus. Todėl, jos teigimu, būtent jaunimas šiuo aspektu yra labiausiai pažeidžiamas.

„Esu kartos, kuri pažįsta abu pasaulius, atstovė. Turėjau galimybę gyventi laikais be išmaniųjų įrenginių, kai žmogus nebūdavo pasiekiamas vieno mygtuko paspaudimu. Šiandien vos atsidaręs socialinius tinklus tampi globalaus pasaulio dalimi su visais to privalumais ir trūkumais“, – sako I. Jasnauskaitė-Jonaitė.

Jauniems žmonėms žinoma moteris primena, kad socialiniuose tinkluose matomas gyvenimas nebūtinai atspindi tikrąjį vaizdą. Esame linkę rodyti gražius dalykus ir nekalbėti apie nesėkmes arba nematomą to pusę, sako ji.

„Jeigu kažkas įsigyja naują automobilį ar nuolat keliauja po pasaulį, tai nebūtinai reiškia, kad žmogui visur sekasi. Visų mūsų gyvenimai yra kur kas įvairesni nei tai, ką parodome virtualioje erdvėje. Pasisemti motyvacijos permainoms ar pamatyti kitokį pasaulį yra labai gerai, tačiau nereikėtų tiesiogiai lygintis su visais“, – pataria nuomonės formuotoja.

Visgi I. Jasnauskaitė-Jonaitė įžvelgia ir teigiamų socialinių tinklų naudojimo aspektų. Žymi moteris pabrėžia, kad būti lengvai ir greitai pasiekiamam kartais tikrai nėra blogai. Pavyzdžiui, galimybė pamatyti artimų žmonių kelionių akimirkas džiugina ir nuteikia maloniai. Tačiau svarbu stengtis išlaikyti balansą ir suvaldyti pernelyg ilgo socialiniuose tinkluose praleidžiamo laiko keliamas rizikas.

Paklausta, kaip pusiausvyros ieško pati, žinoma moteris dalijasi griežtų taisyklių neturinti, bet natūraliai šeimoje išugdžiusi tam tikras naudojimosi telefonu tradicijas.

„Dažnai sąmoningai padedame telefonus valgydami, būdami kartu. Vengiame žiūrėti filmą su telefonu rankoje, nors neneigsiu – sutelkti dėmesį nėra lengva. Laikinai net įsivedėme taisyklę telefono nesinešti į vonios kambarį. Ten net gulėjo knygelė, primenanti apie šį susitarimą“, – pasakoja nuomonės formuotoja.

Pusiausvyros paieškose

I. Jasnauskaitė-Jonaitė kviečia sąmoningai stebėti socialinių tinklų įtaką mūsų kasdienybei ir ieškoti būdų ją mažinti.

Jos teigimu, persidirbti nuomonės formuotojui yra labai lengva. Pradžioje nesinori sakyti „ne“ siūlomiems projektams ir taip užsikraunama daugybė darbų, pamirštant apie poilsio ir laiko sau svarbą. Dėl to, anot žymios moters, verta pasistengti dažniau ištrūkti iš virtualios realybės socialiniuose tinkluose ir puoselėti mažus, bet širdžiai brangius ritualus.

„Sportas ir judėjimas padeda jaustis geriau ir žvaliau. Esu turėjusi etapų, kai aktyvumas buvo nustumtas į šalį, ir galiu atsakingai pasakyti, kad tada fizinė ir emocinė sveikata suprastėjo. Kartais padeda ir puodelis kavos bei laikas su savimi – tai įkrauna prieš įvykių kupiną dieną“, – atvirauja ji.

Nuomonės formuotojos mintis patvirtina ir tyrimai – fizinis aktyvumas gali reikšmingai mažinti depresijos ir nerimo simptomus, o teigiamas poveikis psichologinei sveikatai pasireiškia nepriklausomai nuo pasirinktos fizinės veiklos rūšies ar amžiaus grupės.

Praenšimas spaudai.]]> https://www.savaite.lt/idomybes/likimai/23279-arvydas-kazdailis-kai-nyksta-kultura-silpsta-ir-valstybe.html https://www.savaite.lt/idomybes/likimai/23279-arvydas-kazdailis-kai-nyksta-kultura-silpsta-ir-valstybe.html 23279 Wed, 25 Mar 2026 09:32:11 +0200 native-yes

Grafiko, knygų dailininko, heraldikos meistro Arvydo KAŽDAILIO kūryba neatsiejama nuo Lietuvos valstybingumo ženklų. Tai menininkas, atkūręs valstybės simbolius, kūręs miestų herbus ir niekada nenutolęs nuo esminių klausimų: kas mus laiko kaip tautą, kas iš tiesų sudaro kultūros stuburą ir kodėl šiandien, valstybei stiprėjant materialiai, dvasinė įtampa tik auga.



Inga LAUŽONYTĖ, Alma LAUŽONYTĖ

– Sudėtinga apibrėžti vieną jūsų kūrybinės veiklos sritį. Esate grafikas, knygų dailininkas, laikomas vienu žymiausių heraldikos kūrėjų Lietuvoje. Koks buvo jūsų kelias į meno pasaulį?

– Niekada nebuvau Dievo apdovanotas genialus vaikas, kuriam viskas buvo duota ir tarsi viskas turėjo puikiai sektis. Viską savo gyvenime pasiekiau tik savo atkaklumu ir kasdieniu juodu darbu. Man visuomet buvo labai svarbu, kur aš gimiau, kas yra mano tėvynė ir kaip jai sekasi. Save mačiau kaip Lietuvos, jos visuomenės, labai konkretaus lietuviško žemės lopinėlio ir jo kraštovaizdžio sudedamąją dalį. Kadangi gimiau ne mieste, didelę įtaką turėjo aplinkinis santūraus gamtos grožio pasaulis.

Vaikystėje buvau vienišius. Mano tėvai – mokytojai, todėl po karo buvome dažnai kilnojami iš vienos mokyklos į kitą. Kaip ir daugelis, vaikystėje bandžiau piešti, tapyti. Tai buvo pastebėta dar besimokant mamos įkurtoje Palonų septynmetėje mokykloje griūvančiame mediniame dvarelyje, netoli gimtosios Baisogalos. Tokių pokario metais aplink buvo nemažai. Dar vaikystėje tekdavo piešti ir tai, ko nemėgau. Bjauriausia sovietmečio patirtis buvo piešti ir rašyti įvairius sovietinius šūkius ant raudono audinio baltais dantų milteliais, atskiestais stalių klijais. Išgyvendavau praleidęs raidę, nes bijojau pasekmių už sugadintą medžiagą.

– Užsiminėte apie sovietmečio patirtis. Kaip pasikeitė Lietuva nuo tų laikų iki dabar?

– Didžiuojamės Lietuva – ji šiandien Rytų Europos liūte vadinama. Joje – dirbtinis intelektas, aukštosios technologijos... Bet ar tai visa Lietuvos kultūra? Skęstant partinėse rietenose, kai karas šalia, tarsi kažko labai trūksta, tik ar čia kaltos demokratijos silpnybės, ar negebėjimas ja naudotis? Ko trūksta? Gal paprasčiausio sąžiningo darbo, artimo meilės, atlaidumo ir gerumo? Gal tai leistų rastis ir augti asmenybėms, vienijančioms visuomenę ir politines jėgas.

– Ką manote apie pastaruoju metu vykstančius politinius įvykius Lietuvoje?

– Matome kylančią visuomenės gerovę ir valstybės gynybinį potencialą, tačiau matome ir valstybės tarnautojų kompetencijos ir etiketo stoką viešojoje erdvėje, nepamatuotą emigraciją, sužlugdytą Nacionalinio stadiono statybą ir kitus skaudžius dalykus. Blogiausia, kai matome, kaip Lietuvos demokratija, kaip visuomenę telkianti idėja, vis giliau panyra į savivalės ir populizmo pelkę, kai tampa nebereikalingi turintieji kompetenciją. Tai ne tik neįvardyti nuostoliai valstybei, tai antausis visai visuomenei ir jos kultūros elitui. Kartu tai ir signalas valstybei, kad karo grėsmės akivaizdoje ardoma santarvė tarp visuomenės ir valdančiųjų.

Šiandien kilęs kultūros sąjūdis man primena buvusį pirmąjį Sąjūdį, atnešusį Lietuvai laisvę atkurti savo valstybę. Kultūros elito kantrybė pagaliau sprogo, ir kultūros sąjūdis plečiasi apimdamas vis platesnius visuomenės sluoksnius. Įtampa laipsniškai augo, kai buvo užmiršti esminiai Sąjūdžio idealai ir juos iškėlusios asmenybės. Politinės partijos, aršiai kovodamos su kitomis, savo partinius ir asmeninius interesus ėmė ginti labiau nei valstybės, tolydžio atsiribodamos nuo kitų partijų ir visuomenės, pamiršdamos savo paskirtį – tariantis su kitais tarnauti valstybei. Tačiau, skiriant daugiau dėmesio ir paramos sportui ir populiariems menams, užmirštami kiti, ne mažiau svarbūs menai ir institucijos, padedančios brandinti saugią ir kultūringą pilietinę visuomenę. Netinkamas vadovavimas sudarė sąlygas vešėti populizmui ir didinti įtampas visoje Lietuvos kultūros erdvėje.

– Kiek svarbu dailininkui turėti savo poziciją ir ją ginti?

– Daug kas mus supančiame pasaulyje turi dvi prieštaringas puses. Dažnai, paviršutiniškai žvelgiant, nematoma kita pusė, ji išryškėja tik vėliau, sudėtingame gyvenimo kelyje. Pasaulis keičiasi, keičiasi ir žmonės. Iki 1986 metų nebūčiau patikėjęs, kad gyvensiu dabartinėje daugybės globalių ryšių susaistytoje realybėje, kad grįšime į Vakarų civilizacijos kultūrinę erdvę... Jaunystėje buvau kitoks nei dabar – atžagareivis, apsigimęs individualistas, į jokius būrelius niekuomet neįsitraukdavau. O niekas labai ir nekvietė, kaip ir į Dailės akademiją dėstyti. Vėliau pajutau savo atsiribojimo naudą – likau niekam neįpareigotas, niekam neskolingas, sakyčiau, laisvas. Nuo jaunystės kalbu tik tai, ką galvoju, kas mane jaudina. Leidžiu sau suklysti. Norėčiau, kad ir su manimi būtų tiesiai kalbama, deja, retai tai pavyksta.

– Ką manote apie pamatinius meninės kūrybos principus? Kokią tikrovę kūrėte savo kūriniuose?

– Palietėte kiekvienam dailininkui labai jautrų klausimą. Vasaromis, bendraudamas su namo grįžusiais Dailės instituto studentais, klausdavau jų, kas yra kompozicija, forma, spalva ir kita. Ilgainiui supratau, kad bet kurio kūrinio kompozicija privalo turėti tvirtą struktūrinį pagrindą. Vėliau, studijuodamas, klausydamasis Jono Umbraso dailės istorijos paskaitų, supratau, kad nuo seniausių laikų dailė perėjo daugybę formų ir stilių, kur dailininkai nuolatos įnešdavo ką nors naujo ir vis atgaivindavo senus kūrybos principus. Į tai žvelgiau kaip į savo kūrybos išeities tašką. Lygiai taip, istoriškai, ėmiau vertinti visus XX a. vykusius Lietuvos dailės reiškinius. Supratau: novatoriškumas kūryboje nepaprastai svarbus. Tikriausiai todėl, pradėjęs savarankišką kūrybos kelią, pasinėriau į įvairius modernistinius ieškojimus.

Šiandien nelaikau savęs kokiu nors -istu. Taip, buvo tarpsnis, kai didelį poveikį man darė du belgų dailininkai: artimas realizmui grafikas Fransas Masarelis ir tapytojas siurrealistas Renė Magritas bei kiti siurrealizmo atstovai. Savo pirmąją siurrealistinių motyvų prisodrintą parodą 1968 metais surengiau tuometiniame tolerantiškame meno židinyje − Rašytojų sąjungos salėje. Kurį laiką kūriau toje siurrealizmo estetikos plotmėje, vėliau susidomėjau popartu, dar vėliau – estetizmu ir Džozefu Albersu. Šis vokiečių grafikas kūryboje buvo didelis estetas. Buvo ir daug kitų įtakų, kurios savitai išsiliejo mano kūryboje...

Tiesą sakant, niekad sąmoningai nesiekiau išryškinti savo unikalų veidą. Kažkuriuo metu pagalvojau, o ką, jeigu tas savas veidas tampa kartojimusi, tarsi atpažįstamu prekės ženklu? Taip kartotis tapo nemiela. Taigi kiekvienai pasirinktai kūrinio temai, kuri mane jaudina, pirmiausia renku medžiagą, pasirenku sumanymui įgyvendinti parankiausią stilistiką ir pamažu ją įkūniju konkrečiame kūrinyje. Vengdamas kartojimosi, skirtingos formos savo kūriniais stengiuosi pasakyti tik tai, ką noriu...

– Kiek, jūsų manymu, kūryboje svarbu dailės tradicijų žinojimas, o kiek kūrėjo individualumas?

– Man dailė yra neatskiriama nuo homo sapiens būties. Stulbinančią dailės formų įvairovę lemia skirtingi etnosai, jų pasaulėvaizdžiai, laikotarpių įtakos ir konkrečių talentingiausių kūrėjų individualumas. Kūrėjui profesionalumas ir individualumas dažnai yra sunkiai suderinami, ypač man, daug metų lygiagrečiai dirbusiam keliose dailės srityse. Nežinau, kurie mano kūriniai yra verti būti vadinami menu, kurie ne. Dažnai pagalvoju, kad tradicijos dailėje itin svarbios, kad senovės Egipto skulptūrų kalėjai buvo laimingiausi, nes žinojo, koks Egipto menas ir kaip jį kurti. Dailėje nuo seniausių laikų yra sava gramatika, kurios dailininkui būtina išmokti. Tik tada įmanomas harmoningas naujovių ir tradicijos santykis.

– Moksliniame diskurse itin dažnai susiduriama su kūrybingumo sąvoka. Kaip galvojate, kūrybingumas yra įgyjamas ar įgimtas? Kokios jo raiškos formos?

– Svečiavausi viename gimtadienyje. Šalia manęs sėdėjo humanitarė, baigusi aukštuosius mokslus. Kalbėjome apie įvairias aktualijas ir kūrybingumo raiškos formas, kol supratau, kad mes kalbame visiškai skirtingomis kalbomis. Ji samprotavo apie sudėtingus kultūros ir meno reiškinius, kalbėjo vien abstrakčiomis loginėmis kategorijomis, o aš − dailės plastikos ir jos raiškos jausmo ir patyrimo paveikta kalba. Supratau, kad susikalbėti nepavyks. Kad galėtume kalbėtis apie dailę ar ją tyrinėti, būtina ją mėgti ir šiek tiek pažinti. Kūryba dailėje – tik kuriančio jausmo ir idėjos įkūnijimas; tokia kūrinio paskirtis žiūrinčiam. Deja, Lietuvoje dažnai kaip rimtas argumentas diskusijose apie meno kūrinių vertę, ypač norint diskredituoti ir pašalinti iš meno lauko, išnyra agresyvus klausimas: „O kas čia naujo?“ Tarsi tokios kūrinio kokybės sąvokos kaip profesionalumas jau nebėra. Toks klausimas kalbant apie meno kūrinio vertę yra tik dalinis. Asmens kūrybingumo raiška yra labai sudėtingas procesas. Viena aišku – tokį individualų pasinėrimą į kūrybingumo gelmes, kokį turėjo Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, retas gali turėti.

– Prisilieskime prie svarbios jums kūrybinės raiškos srities − heraldikos meno. Esate sukūrę per 100 miestų ir miestelių herbų, vėliavų ir spaudos projektų. Ar šioje srityje yra terpės saviraiškai, o gal daugiau dominuoja objektyvumas?

– Heraldika yra istorijos mokslo ir dailės bendra sritis. Ji – krikščioniškosios Europos kultūros paveldas, gimęs iš karybos. Iš jos paveldėti ginklai: nagai, ragai, liežuviai. Herbu vadiname tik tai, kai simbolis talpinamas skyde. Jo raiškoje matomi du metalai: sidabras (arba balta) ir auksas (arba geltona); ir keturios pagrindinės emalio spalvos: raudona mėlyna, juoda ir žalia. Žalia naudojama retai, tik gamtai ir drakonams. Heraldikoje itin svarbu tradicijos, simbolika, karinė prigimtis, objektyvumas. Saviraiškai joje vietos labai mažai. Kartais heraldikos pavelde matome sunkiai paaiškinamus simbolius, kurie, kaip paveldas, yra gerbiami ir nekeičiami, be to, į simbolius, taip pat ir spalvas, jų prasmes skirtingose civilizacijose ir istorinėse epochose būta skirtingų požiūrių.

Esu atkūręs nemažai valstybės ir municipalinės heraldikos, kur svarbiausia buvo, laikantis klasikinės heraldikos normų, neiškraipyti simbolių esmės ir idėjos. Jau brandesniame amžiuje, ypač kai Lietuva atgavo nepriklausomybę, kilo daugybė naujų svarbių uždavinių, kuriuos sprendžiant man teko dalyvauti kaip dailininkui. Tada buvo norinčiųjų visą tarpukariu naudotą Lietuvos valstybės heraldiką naudoti atgimusioje Lietuvoje, neatsižvelgiant į tai, kad didžioji jos dalis neatitiko profesionalios Europos heraldikos mokslo reikalavimų. Dėl šios priežasties valstybės heraldiką teko naujai atkurti, nes ji tapo būtina atsikuriančiai mūsų valstybei. 1989–1990 metais, dalyvaudami paskelbtame konkurse, turėjome aiškų Lietuvos herbo komisijos (LHK) pirmininko Edmundo Rimšos apibrėžtą ikiunijinį herbo sudėties įvaizdį. Į paskelbtą konkursą įsitraukiau pavėlavęs. Per 18 LHK posėdžių, vykdavusių kas dvi savaites, gavęs daug pastabų, padedamas kolegų, sukūriau daugybę valstybės herbo variantų. Galutinis mano variantas buvo pripažintas geriausiu. Vėliau dirbau tai, ko labiausiai reikėjo atgimstančiai valstybei. Tai dariau ne tik iš pareigos, bet suprasdamas, kad kelio atgal nėra, kad be valstybės mano gyvenimas taptų neįmanomas. Nuo to laiko valstybės reikalai man rūpi iki šiol.

– Kuo ypatingas mūsų valstybės herbas?

– Valstybės herbą esame paveldėję iš ankstyvų viduramžių, kaip buvusį valdovo herbą. Ir šiandien, būdamas Lietuvos valstybės herbu, jis išlaikė senąją prasmės doktriną, kurios esmė – brandus valdovas, gebantis apginti savo šalį. Herbas, atkurtas pagal seniausius, ikiunijinius, pavyzdžius, tapo Lietuvos valstybės herbo etalonu, saugomu valstybės. Deja, ilgas Lietuvos valstybingumo kitimo ir žlugimo laikotarpis neleido heraldikai tolygiai skleistis. Atgavus nepriklausomybę kilo būtinybė atkurti valstybės herbą. Teko spręsti ir laikui bėgant atsiradusių jo iškraipymų problemą. Po unijos su Lenkija iš Lietuvos herbo buvo dingęs mėlynas emalis Jogailaičių herbiniame skydelyje. XX a. pradžioje, tautai atgimstant, pagal lenkišką tradiciją sugalvotas šiandien abejonių keliantis Lietuvos valstybės herbo pavadinimas – Vytis.

Žinome, kad kitų Europos valstybių herbai vardų neturi. Taigi, Vytis, nors ir populiarus vardas, yra dirbtinis ir moksliškai nepagrįstas. Bet būtent toks vardas lėmė daugelį nesėkmių, susijusių su Valstybės aikštės formavimo konkursais. Dabartinio Lietuvos herbo sudėtis suformuota buvusio LHK pirmininko habil. dr. E. Rimšos pagal ikiunijino laikotarpio Lietuvos herbą. Esame paveldėję turtingą senąją numizmatiką ir heraldiką. Yra išlikusi sena ir vertinga municipalinė heraldika – Klaipėdos, Trakų, Vilniaus, Kauno herbai. Mūsų heraldikos paveldą, kurį gerbiame ir naudojame, sudaro heraldika, sukurta iki 1795 metų.



Projektą „Tie, kuriais sekame“ iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Metinė paramos suma 15000 Eur.]]> https://www.savaite.lt/idomybes/likimai/23218-senstanti-baltijos-saliu-visuomene-kas-laukia-musu-ekonomikos.html https://www.savaite.lt/idomybes/likimai/23218-senstanti-baltijos-saliu-visuomene-kas-laukia-musu-ekonomikos.html 23218 Wed, 18 Mar 2026 10:30:43 +0200 native-yes

Demografiniai pokyčiai Baltijos šalyse jau šiandien tyliai perbraižo ekonomikos ateitį. Mažėjantis gimstamumas, ilgėjanti gyvenimo trukmė ir vėliau priimami svarbiausi gyvenimo sprendimai keičia ne tik visuomenės struktūrą, bet ir darbo rinką, vartojimą bei finansų sistemą. Lietuvoje visuomenė sensta beveik dvigubai greičiau nei vidutiniškai Europos Sąjungoje, o iki 2050 m. ji gali tapti viena vyriausių Europoje. Ar mūsų ekonomika tam pasiruošusi?

Rūta Ežerskienė

Visuomenė sensta, o jaunų žmonių mažėja

Prognozuojama, kad 2050 m. Lietuvoje gali gyventi apie 2,2 mln. žmonių, o beveik kas trečias gyventojas bus vyresnis nei 65 metų. Tai reiškia, kad per artimiausius dešimtmečius šalies ekonomikai teks prisitaikyti prie visai kitokios visuomenės struktūros.

Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2025 metų Šeimos politikos formavimo ir įgyvendinimo apžvalga rodo, kad dabartinę demografinę situaciją lėmė ilgą laiką išliekantis mažas gimstamumas ir nemaža emigracija per pastaruosius kelis dešimtmečius, ypač iki 2018 metų, kai emigracijos mastai šalyje buvo vieni didžiausių. Vaikų dalis visuomenėje mažėja, o vyresnio amžiaus gyventojų – auga. Tokia situacija tampa nepalanki populiacijos plėtrai, todėl ilgainiui mažėja ir darbingo amžiaus gyventojų skaičius.

Šią tendenciją išryškina ir gimstamumo statistika – šeimos Lietuvoje pirmojo vaiko susilaukia vis vyresnio amžiaus. 2014 m. vidutinis moters amžius, gimstant pirmam vaikui, buvo 26,9 metų, o 2024 m. jis jau siekė 28,7 metų. Tad dalis didžiausių gyvenimo sprendimų – nuo vaikų planavimo iki pirmo būsto įsigijimo – vis dažniau nukeliami į vėlesnį gyvenimo etapą.

Mažiau dirbančiųjų – didesni iššūkiai ekonomikai

Gyventojų senėjimas veikia ir darbo rinką, nuo kurios didele dalimi priklauso šalies augimo potencialas. „Eurostato“ duomenimis, Lietuvoje maždaug kas penktas gyventojas yra 65 metų ar vyresnis. Tai reiškia, kad vis didesnė visuomenės dalis jau yra pasitraukusi iš darbo rinkos.

Šią tendenciją atspindi ir vadinamasis demografinis senatvės koeficientas, parodantis, kiek vyresnių nei 65 metų gyventojų tenka šimtui darbingo amžiaus žmonių. Lietuvoje šis rodiklis jau viršija 30 proc. ir toliau didėja. Kitaip tariant, ateityje vienam pensinio amžiaus gyventojui išlaikyti teks vis mažiau dirbančiųjų.

Tokia demografinė situacija ateityje kels vis daugiau iššūkių pensijų sistemai ir valstybės finansams. Senstančiose visuomenėse didėja išlaidos pensijoms ir sveikatos apsaugai, tad ekonomikos augimas vis labiau priklausys nuo darbo našumo, technologijų pažangos ir darbo rinkos lankstumo.

Senstanti visuomenė keičia vartojimo kultūrą

Demografiniai pokyčiai atsispindi ir žmonių finansiniuose sprendimuose. Minėtos Šeimos politikos apžvalgos duomenimis, Lietuvoje vis daugiau svarbių gyvenimo etapų nukeliama į vėlesnį amžių – vėliau kuriamos šeimos, vėliau gimsta pirmieji vaikai, o kartu dažnai atidedamas ir būsto įsigijimas. Ši tendencija ryški tiek regionuose, tiek didžiuosiuose miestuose, o ją lemia augančios gyvenimo išlaidos, būsto įperkamumo iššūkiai ir siekis pirmiausia įsitvirtinti darbo rinkoje bei užsitikrinti finansinį stabilumą.

Šios tendencijos pamažu keičia ir finansų rinką. Būsto paskolos vis dažniau planuojamos vėlesniame gyvenimo etape, o ilgėjanti gyvenimo trukmė skatina finansinius sprendimus priimti ilgesniam laikotarpiui. Dėl to vis svarbesnį vaidmenį įgauna pensijų fondai, o vyresnio amžiaus gyventojai dažniau renkasi mažesnės rizikos finansinius instrumentus – valstybės obligacijas ar banko indėlius. Galiausiai tai veikia ir valstybės, ir asmenines vartojimo tendencijas, nes daugiau lėšų skiriama sveikatos priežiūrai ir paslaugoms.

Tokie pokyčiai jau vyksta Japonijoje, kuri yra viena sparčiausiai senstančių visuomenių pasaulyje. Beveik 30 proc. šalies gyventojų yra vyresni nei 65 metų, tad per pastaruosius dešimtmečius Japonijos darbo jėga drastiškai sumažėjo. Tai prisidėjo prie lėtėjančios ekonomikos, tačiau kartu paskatino ir vadinamosios „sidabrinės ekonomikos“ – vyresnio amžiaus gyventojams skirtų paslaugų ir technologijų – plėtrą.

Ką tai reiškia Baltijos šalių ekonomikai?

Baltijos šalys šiandien artėja prie demografinės kryžkelės. Senstanti visuomenė yra natūrali ilgėjančios gyvenimo trukmės pasekmė, tačiau kartu tai reiškia ir pokyčius ekonomikoje – mažėjančią darbo jėgą, didesnį spaudimą pensijų bei sveikatos apsaugos sistemoms ir besikeičiančią vartojimo kultūrą.

Todėl ateityje ekonomikos augimas vis labiau priklausys nuo darbo našumo, technologijų plėtros ir efektyvesnio žmogiškųjų išteklių panaudojimo. Vis svarbesnis taps vyresnio amžiaus žmonių dalyvavimas darbo rinkoje, lankstesnės darbo formos ir finansinių paslaugų pritaikymas ilgesniam gyvenimo ciklui.

Demografija ekonomikos nekeičia staiga, tačiau jos poveikis yra ilgalaikis ir neišvengiamas. Todėl šiandien svarbiausia ne tik stebėti šias tendencijas, bet ir aktyviai ruoštis – nuo darbo rinkos politikos ir švietimo iki finansų sistemos sprendimų, kurie leistų ekonomikai sėkmingai prisitaikyti prie senstančios visuomenės.

Pranešimas spaudai.]]>