Atostogauti – ir skubiai!

Atostogauti – ir skubiai!

Atostogos žmogui būtinos, o profesinis perdegimas gresia rimtais nemalonumais


Atostogauti – ir skubiai!


Profesinis perdegimas – tai ne juokai. Ir jei ignoruosite pirmuosius jo požymius, ilgainiui galima įsivaryti tokią depresiją, kurią įveikti savarankiškai vargu ar pavyks. Tad pasiaiškinkime, kas rodo, kad jums skubiai reikia atostogų.


* Nepalankumas kolegoms. Net paprasčiausias pasisveikinimas sukelia jums ne pačius maloniausius jausmus, todėl stengiatės kuo mažiau susidurti su bendradarbiais ir juo labiau – su vadovybe. Psichologai atkreipia dėmesį į tai, kad žmonės dažniausiai pastebi tokias permainas ir jaučia, kad pavargote nuo jų draugijos ir nuo to, ką darote.


* Greitai pavargstate ir susierzinate. Liguistai reaguojate į kolegų pastabas ir galite pratrūkti dėl menkiausios priežasties. Be to, užsidegimo pakanka vos porai valandų, o paskui jaučiatės taip, lyg būtumėte vagonus krovę. Trūksta energijos paprasčiausiems buities darbams atlikti, kamuoja tuštumos jausmas ir nenoras ką nors veikti.


* Nemiga ir liguista išvaizda. Naktį niekaip negalite užmigti, o nubusti ryte tapo didžiausia problema. Ir net prisukę žadintuvą valanda anksčiau neprisiverčiate atsikelti, tik išjungiate garsą ir toliau drybsote lovoje. Be to, draugai, kolegos ir pažįstami vis klausinėja, ar kas nutiko, nes prastai atrodote. Ar tikrai darbas vertas tokių aukų?


* Nuotaika subjūra vien pagalvojus apie darbą. Su siaubu prisimenate, kad rytoj pirmadienis – ir jums vėl teks eiti į įstaigą, o vos tik peržengsite kontoros slenkstį, tuoj pradės svaigti galva ir ims pykinti. Visa tai byloja, kad patiriate stiprų stresą ir nerimą, o tai, ekspertų nuomone, itin nepalankiai veikia organizmą.

REKLAMA


* Baimė likti be lėšų. Net jei įsivaizduojate, kaip išdidžiai nešate vadovybei pareiškimą dėl atleidimo iš darbo, iš tikrųjų bijote, kad vieną gražią dieną netektų atsisveikinti su darboviete ir likti be lėšų. O paimta paskola ir mokesčiai džiaugsmo neprideda, tik verčia įsikibus laikytis nemėgstamo darbo. Psichologai tikina, kad tai uždaras ratas, ir kol nesurasite širdžiai mielo užsiėmimo, tol ir kentėsite.


* Automatiškai atliekate pareigas. Jau pamiršote, kada pastarąjį kartą jautėte malonumą darbo procese ir dėl jo rezultato. Automatiškai atlikdami pareigas svajojate vien apie tai, kad greičiau baigtųsi darbo diena ir galėtumėte eiti namo. Jums vis tiek, tinkamai ar nelabai atlikote užduotis, kur kas svarbiau svajoti apie poilsio dienas.


* Krūpčiojate nuo telefono skambučių. Bijote atsiliepti telefonu ir atsidaryti darbo paštą. Neapleidžia pojūtis, kad jums norima primesti dar vienos sudėtingos situacijos sprendimą arba – o tai dar blogiau – kuo nors jus apkaltinti. Gali būti, kad viršininkas tiesiog nori nuleisti garą, tačiau jums dėl to nėra lengviau.


* Su niekuo nenorite aptarti savo darbo. Jums ne tik kalbėti apie darbą nesinori, net ir galvoti apie jį negalite. Į nekaltą klausimą ,,Kokį darbą dirbi?“ galite atsakyti isterišku protrūkiu arba pradėti išvedžiojimus apie globalines problemas. Be to, puikiai suprantate, jog jau seniai negalite pasigirti jokiais profesiniais pasiekimais, tačiau tobulėti taip pat nenorite.

REKLAMA


* Vengiate susitikti su draugais. Dar, regis, neseniai linksmai leidote laisvadienius draugų kompanijoje, o dabar po darbo iškart skubate namo ir užsidarote tarp keturių sienų. Jums nesinori palikti savo jaukaus buto net savaitgaliais – taip ir leidžiate vakarus, stebeilydami į televizorių ar žvilgsniu klaidžiodami po lubas.


* Vargina įkyrios mintys apie atleidimą. Drąsiausiose svajonėse regite, kaip vieną gražią dieną įsiveršite į viršininko kabinetą ir išklosite viską, ką apie jį galvojate, apie jums skiriamus nepakeliamus krūvius, apie nestabilų atlyginimą ir apie visą šią bendrovę apskritai. Tačiau realybėje ir toliau tylomis susitaikote su papildomais darbais, motyvacijos nebuvimu ir uždarbiu. Tiesiog bijote likti be darbo, todėl sukandę dantis toliau vykdote boso nurodymus.