Velykų papročiai – gilūs, prasmingi ir linksmi

Velykų papročiai – gilūs, prasmingi ir linksmi

Velykų šventė neįsivaizduojama be margučių tvirtumo išbandymo, jų ridenimo varžybų.


Verbų sekmadieniu prasidėjo Didžioji savaitė – pasiruošimas šv. Velykoms. Su šia iškilia bažnytine švente susijusių savitų papročių egzistuoja įvairiuose Lietuvos regionuose, tad žiniomis apie juos paprašėme pasidalyti Vilniaus edukologijos universiteto profesoriaus Liberto Klimkos.


– Baigiasi gavėnia, su ja – ir rimties laikotarpis. Velykos ir jų tradicijos, iš kurių bene smagiausia – kiaušinių marginimas, susijusios su pavasariu ir gamtos atbudimu. Tai juntame visi, tačiau įdomi ir šių apeigų priešistorė.


– Pirmiausia užminsiu mįslę: „Septynios mylios sauso tilto, ant galo saulė teka. Kas?“ Nesunku atspėti: tai septynios savaitės pasninko ir maldos, apmąstant Kristaus aukos prasmę. Ir tada – Išganytojo prisikėlimo šventė – Velykos. Kristus – krikščioniškojo pasaulio Saulė.
Pavasaris ir jo pranašai visais laikais būdavo pasitinkami šventiškai, kaip ilgai laukti svečiai. Perėti parlėkę paukščiai kitados gelbėdavo žmones nuo tikro bado. Iš čia kilo ir velykinių margučių paprotys – senų senovėje pirmasis rastas kiaušinis būdavo dažomas raudonai – aukos ir ugnies spalva – ir paskiriamas deivei Paukštei.

REKLAMA


Tikėtina, kad taip darė jau akmens amžiaus žmonės, gyvenę daugiausia iš medžioklės ir gamtos teikiamų gėrybių. Įsivyravus žemdirbystei, ant margučių atsirado ornamentų, atspindinčių saulės kelią per metus. Galima tarti juos esant pasaulio (to, kas po saule) modeliais. Ir, žinoma, čia galima matyti metų skirstymą į dalis pagal lygiadienius ir saulėgrįžas. Iš pavasario lygiadienio šventės, laikytos metų pradžia, ir yra kilę daugelis velykinių papročių. Lietuviškieji – vieni archajiškiausių kalbant apie Europos tautas, nes susiklostė kartų kartoms gyvenant vis toje pačioje tėviškėje, Baltijos jūros pakrantėje.


– Velykų šventė prasideda Verbų sekmadieniu ir tradiciškai trunka devynias dienas. Jau pašventintos gluosnių rykštelės ar kadagių šakelės, Vilniaus krašte – ir spalvingosios verbos, o kaip yra kituose Lietuvos regionuose? Ką mūsų tautiečiams nuo seno reiškia verbos?


– Lietuviui verba – gamtos gyvybinių galių simbolis. Dzūkijos ir Suvalkijos bažnyčiose šventinamos kadagių (ėglių) šakelės, žemaičiai dar prideda alyvų ar tujų šakelių, aukštaičiai – beržų, žilvičių šakelių sprogusiais pumpurais, karklų, gluosnių kačiukų. Rytų Lietuvoje prie kačiukų priderindavo ąžuolų šakeles su pernykščiais lapais. Daug kur verbas papuošdavo ir spalvotomis popierinėmis gėlėmis. Kartais surišdavo jas raudonais vilnoniais siūlais. Tikėta, kad pašventinti jie įgydavo gydomųjų savybių.

REKLAMA


Kaime pašventinta verba būdavo laikoma iki kitų Verbinių labai pagarbiai – ant kampinės krikštasuolėje ar užkišta už šventojo paveikslo. Ja būdavo pasmilkoma užėjus grėsmingam audros debesiui, genant galvijus per Jurgines į pirmąją žalumą, apžiūrint po žiemos biteles. Nubrauktų verbos spygliukų būdavo įmaišoma ir į parengtą sėjai sėklą. Mažojoje Lietuvoje, kaip teigiama Volfenbiutelio postilėje, parašytoje iki 1573 m., sukryžiuotomis verbomis būdavo apkaišomos durys, langai, vartai – tai apsauga nuo visokio blogio ir kerėjimų.


Velykų papročiai – gilūs, prasmingi ir linksmi

L. Klimka sako, kad prisimindami lietuviškus Didžiosios savaitės, trukdavusios devynias dienas, papročius tarsi nutiesiame tiltus į baltiškąją priostorę. „Eltos“ nuotr.


– Vilniaus krašto verbos tiesiog pražysta spalvomis, Verbų sekmadienis tampa viena gražiausių miesto švenčių. Priminkite, iš kokių augalų jos rišamos nuo seno?


– Vilnietiškosios verbos nuo seno rišamos iš daugiau kaip 50-ies augalų. Tos tikrosios – tik Šiaurės Vakarų Vilniaus pakraštyje, kaimuose palei kelią į Sudervę. Šis tautodailės unikumas susiformavo apie XIX a. pradžią, kaimų žmonėms įvertinus Vilniaus amatininkų procesijas puošusių popierinių „palmų“ ar šv. karalaičio Kazimiero lelijų grožį. Tyrinėtojai Vilniaus verbų ornamentikoje įžvelgia prosenoviškus gyvybės medžio ir žemės maitintojos simbolius. Šiandien tai bene labiausiai kintantis tautodailės reiškinys.

– Didžioji savaitė, rimties ir susimąstymo metas, nors šiais laikais anaiptol ne visi tos rimties laikosi. O kaip būdavo anuomet?

– Krikščioniškame liturginiame apeigyne Didžioji savaitė išties sureikšminama. Ketvirtadienis yra Paskutinės vakarienės priminimas, todėl bažnyčiose nutyla varpai ir vargonai, penktadienį iškilmingai pagerbiamas kryžius, nes tai yra Kristaus kančios, mirties ir palaidojimo diena, šeštadienį budima prie simbolinio Kristaus kapo, pašventinus ugnį ir vandenį vėl sugaudžia vargonai, suskamba varpai.


Kaimuose sakydavo, kad Didžiąją savaitę negalima bartis, ginčytis, pyktis, kam nors pavydėti. Vaikams drausdavo triukšmingus žaidimus. Nederėdavo ir ką nors skolintis ar kitam skolinti – laimė išeisianti iš namų. Vaikai trečiadienį po pamaldų prisirišdavo virvute iš lentelės išdrožtą žuvį ir tįsdavo ją aplink bažnyčią čaižydami rykštėmis. Atseit silkę varo lauk, kartu ir atsibodusį pasninką. Ketvirtadienį taip darydavo du kartus, penktadienį – tris.



Didysis ketvirtadienis vadintas švariuoju ar žaliuoju. Kas namuose peržiem aprūkę, įjuodę, užsigulėję – viskas turi būti išvalyta, išvėdinta. Moterys plaudavo ne tik grindis, bet ir sienas, šluotražiais perbraukdavo lubas, nušveisdavo stalus, išpurtydavo patalynę ir drabužius. Vyrai lipdavo ant stogų kaminų pravalyti, o tvartuose iššukuodavo avinėlius, išprausdavo paršelius. Ežeruose išmaudydavo arklius. Darbų būdavo daug, tad ir atsikelti reikėdavo kuo anksčiau. Tikėta, kad saulei tekant sveikatos visiems metams galima pasisemti – tereikia susirasti upelį, tekantį prieš saulę, ir nusiprausti auksiniu jo vandeniu. To vandens parnešdavo ir ligoniams.


O kad sėkmė gyvulius auginant lydėtų, darydavo tokį burtą: iš miško atnešdavo skruzdėlyno kupstą ir supylę jį tvarte sakydavo, jog prieauglio bus kaip skruzdėlių. Iš miško parsinešdavo ir žalumynų – bruknienojų, pataisų, amalų šakelių – Velykų stalui papuošti. Manyta, kad žalumos ant stalo būtinai turi būti – tada rugeliai žiemkentėliai spėriai atsigaus ir gražiai sužaliuos. Rytų Lietuvoje žmonių atmintyje dar išlikęs itin senoviškas tos dienos burtas, skirtas gebėjimui surasti laukinių ančių lizdus. Ankstų rytą trobos kampuose reikėdavo priberti skiedrelių, imituojančių lizdą, tiesa, būtinai kryžmiškai.


Merginos Didįjį ketvirtadienį persodindavo gėles. O jei pamatydavo kaimo „ūlyčia“ ateinantį čigoną, pasistengdavo perbėgti jam kelią. Tai reikšdavo, kad greitai ištekės, ir už turtingo! Ūkininkai soduose tądien išpjaudavo apšalusias, nudžiūvusias obelų šakas – sodai bus sveikesni. Šeimininkės į krosnis pašaudavo duoną, nes tikėta, kad ketvirtadienį kepta nepelija. Taip pat į naujas puodynėles pripildavo druskos, pastatydavo ant krosnių prieždų, kuo arčiau ugnies, ir palikdavo iki Velykų ryto – druska pavirs stipriu vaistu. Mažojoje Lietuvoje tikėta, kad tokia druska gimdymą palengvina. Būdavo tądien ir draudžiamų darbų. Sakydavo: malsi girnomis – vėtrą prisišauksi, ausi – velnias ateis padėti, su kultuve žlugtą skalbti šiukštu – gali griausmas nutrenkti.

REKLAMA


Ketvirtadienio vakare dažnoje vietovėje ir pirteles kūrendavo. Malkų nors prakurui nugvelbdavo iš kaimynų skiedryno. Šis keistokas paprotys, be abejo, turi gilią prasmę. Savomis malkomis kūrenta eiliniais savaitgaliais, o atneštinėmis – prieš didžiąją šventę. Gal manyta, jog tądien kartu prausiasi ir vėlės, atėjusios iš anapus? Štai todėl Didysis ketvirtadienis kartais vadinamas ir Kūčiomis – Velykos pagal tradicinį kalendorių iš tikro žymėdavo metų pradžią, t. y. žemdirbiškuosius naujuosius metus.


– Kuo išsiskirdavo Didysis penktadienis? Kodėl kai kur jis vadintas Vėlių velykėlėmis?


– Didįjį penktadienį, vengiant triukšmo, dirbta mažiau. Dzūkijoje sakydavo: nevalia šluoti, voratinklius braukyti – Jėzui akis prikrėsi. Mažojoje Lietuvoje per tykiąją „pėtnyčią“ visą dieną būdavo pasninkaujama. Penktadienį bažnyčiose neteikiama komunija, tad tam žmonės surado savo paaiškinimą, esą tądien išpažinties eina burtininkai – „čerauninkai“, „šeptūnai“, „juodaknygiai“. Ši diena nuo senovės buvo vadinama Vėlių velykėlėmis ar Vėlių durelėmis dėl to, kad tikėta, jog tądien jos išeina iš skaistyklos. Žmonės lankydavo kapus. Pagal mitologinę schemą šiltuoju metų laiku vėlės globoja pasėlius, šaltuoju – kartu su išaugintu derliumi pargrįžta į namus.


Didįjį šeštadienį reikia iš bažnyčios atsinešti šventinto vandens, o iš šventoriuje sukurto laužo – velykinės ugnies. Tai dažniausiai būdavo paaugusių vaikų užduotis. Iš naujo įkūrus krosnį atneštąja ugnimi būdavo kepami velykiniai pyragai ir sausainiai, ruošiami margučiai.


– Seniau Kristaus prisikėlimo žmonės bažnyčiose laukdavo Didžiojo šeštadienio vakare ir per naktį, o tas metas buvo vadinamas velyknakčiu. Teko girdėti, kad minėtas laukimas buvo susijęs ne tik su maldomis, bet ir su pokštais. Ar tai tiesa?


– Taip, iš tiesų nuovargio snūdulį parapijiečiams prablaškydavo persirengėliai, krėsdami visokius pokštus. Dažniausiai būdavo persirengiama kipšiukais ar žydeliais. Kristaus karstą saugodavo jaunų vyrų sargyba, pasipuošusi savadarbėmis uniformomis. Kai kuriose Žemaitijos parapijose gyvus sargybinius vėliau pakeitė mediniai kariai. Būta net bažnytinio lėlių teatro, vaidinančio Kristaus kančios kelią.

REKLAMA


– Velykų šventė neįsivaizduojama be margučių tvirtumo išbandymo, jų ridenimo varžybų, o štai apie velykines dainas, vadinamas lalavimu, mažiau žinoma. Priminkite apie lalavimą ir lalautojus.


– Sekmadienį miesteliuose kaimų žmonės neužtrukdavo – kas pirmas parlėks namo, tam visi darbai tais metais gerai seksis. Lalautojai per kaimus patraukdavo pavakare. Tai būdavo vaikinai, lankydavę kaimynus su gerais linkėjimais, lydimais dainų ir muzikos. Juos lalautojais vadino pagal velykinių dainų priedainį „ei, lalo“. Už pagerbimą jie būdavo apdovanojami margučiais, sūriu ir pyragu. Iš gražiausių margučių išrinkdavo „karalienę“. Labai gražių lalautojų dainų yra užrašyta Mažosios Lietuvos teritorijoje: jose kiekvienam žemės ūkio darbui kviečiamas dangiškasis globėjas. O Kuršių nerijos žvejai Velykų rytą tylomis eidavo jūros vandens pasisemti ir juo nusiprausti.


Velykų papročiai – gilūs, prasmingi ir linksmi

Senų senovėje pirmasis rastas parskridusių paukščių kiaušinis būdavo dažomas raudonai.


– Kokios dar įdomesnės Velykų pramogos, kurias esame primiršę?


– Pirmoji diena paprastai būdavo rimčiausia, nes svarbios buvo vaišės. Antrąją Velykų dieną kiaušiniauti eidavo vaikai. Pirmiausia aplankydavo savo krikšto mamą ir gaudavo išsirinkti porą margučių. Kaimynai taip pat apdovanodavo skanumynais, tik reikėdavo pasakyti „prakalbą“. Kad ir tokią: „Aš – mažas vaikelis, kaip pupų pėdelis. Velykų rytą lelija pražydo – ne dėl manęs vieno, ale dėl viso svieto. Anoj pusėj gandras betupįs, sparnu berašąs, kiaušinių beprašąs. Gaspadine, negailėki, į pintinę man įdėki!“ Jaunimo tos dienos pramoga – suptis sūpuoklėse. Čia irgi būdavo užslėptas tikslas: kas aukščiau „užsimes“, to javų pasėliai bus aukštesni, o linai ilgesni augsią.


Seniau būta papročio nuplauti savo šeimininkams rankas, vėliau tai išvirto į išdykėlišką jaunimo laistymąsi vandeniu. Paprotys galėjo kilti iš bažnytinių misterijų – Poncijaus Piloto rankų plovimo. Antra vertus, laistymasis vandeniu – būdingas paprotys prieš visų pavasario darbų pradžią. Trečioji Velykų diena vadinta Ledų diena. Sakydavo, kad ji tinginiui pašvęsta, nes negalima imtis rimtų darbų, nevalia liesti žemės – nei arti, nei akėti, – antraip ledai javus vasarą iškapos.


– Kuo mums šiandien svarbios jūsų primintos senovės tradicijos?


– Devynios šventinės dienos, tikėtina, yra dar vienas senovės tradicijų priminimas – tiek dienų pagal Mėnulio kalendorių mūsų krašte trukdavo savaitė. Prisimindami lietuviškus Didžiosios savaitės, trukdavusios devynias dienas, papročius tarsi prisiliečiame prie to tolimo laiko, kuris yra sustingęs ties tautos kultūros ištakomis, tarsi nutiesiame tiltus per šimtmečius ir tūkstantmečius į baltiškąją proistorę.

Parengta pagal žurnalą "Savaitė"







  • Paskutiniai numeriai

  • Savaitė - Nr.: 16 (2024)

    Savaitė - Nr.: 16 (2024)