Išskirtinį balsą ji, sako, paveldėjo iš mamos, o už švytinčias akis dėkoja likimui. Ir jo nekeikia. Priešingai, dėkoja už suteiktas progas ir sutiktus žmones. Ji dainavo su Ala Pugačiova, Valerijumi Leontjevu, Sofija Rotaru. Dainininkės amžius įrašytas širdyje – ne pase. Scenos primadona – Birutė Petrikytė.

– Birute, kokios emocijos užplūsta prisiminus „Neriją“? Papasakokite apie tą laiką, kai ansamblis buvo „ant bangos“.

– Tai buvo 1973–1980 metai. To laikmečio prisiminimai – patys gražiausi. Mes, „nerijiečiai“, buvome to meto dievai. Mūsų laukdavo minios gerbėjų. Per kelias akimirkas išgraibstyti bilietai, anšlagai Kauno sporto halėje, Vilniaus sporto rūmuose. Būdavo, koncertuodavome per dieną penkis šešis kartus. Ir po kiekvieno pasirodymo – ilgi bisai. Žiūrovai neišleisdavo mūsų iš scenos. Tekdavo po kelis kartus kartoti dainą. Tai niekada nepasimirš. Mes labai mylime tą laikmetį. Neseniai minėjome „Nerijos“ 45 metų jubiliejų. Iškilmingai. Su trenksmu. Didžiulėje Vilniaus „Siemens“ arenoje. Liūdna, kad su mumis jau nebuvo Stasio Povilaičio. Jis duodavo ansamblio toną. Su juo būti, dainuoti ir juoktis buvo didelė laimė. Stasys – charizmatiška asmenybė. Taip pat kaip ir „Nerijos“ vadovas, puikus aranžuotojas ir dainų autorius Romualdas Bieliauskas. Jis buvo talentingas vadovas.

Romualdas ansambliui vadovauti pradėjo 1974 metais. Tuomet šalį apėmė „Nerijos“ manija! Ir nors mūsų repertuaras turėjo būti derinamas su partijos šulais, kažkaip pavykdavo praslysti. Koncertuose dažnai skambėdavo nieko bendra su tarybine morale neturinčios dainos. Daugelis jų buvo populiarių Vakarų šlagerių perdirbiniai.

– Simonas Donskovas „Neriją“ palygino su „Žalgiriu“. Esą, pastarasis neturėjo analogų sporte, o „Nerija“ – scenoje. Pritariate?

– „Nerijos“ ansamblis formavo Lietuvos estrados kolektyvų meninį skonį, į mus lygiavosi visos pradedančios grupės. „Nerija“ buvo pirmasis ansamblis, pelnęs didžiulį pripažinimą tuometėje Sovietų Sąjungoje, Lenkijoje, Vokietijoje, Čekoslovakijoje ir net tolimojoje Afrikoje.

– Ar tiesa, kad jaunystėje buvote tapatinama su Rusijos primadona Ala Pugačiova? Jums tai buvo komplimentas?

– Ala yra Ala. Aš – kitokio stoto, trapesnė. Nemanau, kad toks tapatinimas – komplimentas. Be to, nesu panaši į primadoną ir niekada nesistengiau jos mėgdžioti ar kopijuoti. Kita vertus, ir mano dainos visai ne „pugačioviškos“. Tuo metu aš klausiau amerikiečių divos Barbros Streisand ir iki šiol dainuoju jos „Woman in love“. Tačiau koncertuodama Rusijoje labai ilgėdavausi namų. O gal Pugačiova nebūtų norėjusi konkurentės?

– Kodėl kadais atsisakėte pasiūlymo dirbti Maskvoje? Galbūt būtumėte pranokusi pačią Rusijos divą?

– Niekada negalime žinoti ir numanyti ateities įvykių, juolab, kaip jie susiklostys. Kvietimas į Maskvą? Tai buvo apie 1978-uosius metus. Tuomečiam Lietuvos kultūros ministerijos Muzikos reikalų valdybos nariui Liudui Šalteniui sakiau, kad į Maskvą manęs netraukia, galbūt kas nors kitas nori važiuoti. Tačiau ten pageidavo manęs, tad kartkartėmis dainuodavau Maskvos estrados teatre.

Gyvendavau tuo metu didžiausiuose Maskvos viešbučiuose „Kosmos“, „Rosija“. Ir ne bet kokiame kambaryje, o prabangiuose apartamentuose. Mane vežiojo „Volga“, buvo paskirtas vairuotojas. Maniau sau, gal nustos kviesti, kai taip brangiai kainuosiu. Bet kviesdavo ir tiek. O už koncertą gaudavau po šešiolika rublių! Tai buvo labai dideli pinigai. Tačiau aš jų nevertinau. Man rūpėjo tik muzika. Maskvoje buvo gerai, bet vis tiek Lietuva traukė. Aš jos labai ilgėdavausi. Ir po koncertų lėkdavau tiesiai į oro uostą. Kad tik kuo greičiau į namus! Myliu savo dangų, žolę, jūros kvapą. Lietuvoje gimiau ir visada čia liksiu.

– Kaip kilo mintis rengti šlagerių festivalius?

– Mano „kūdikis“ jau gerokai ūgtelėjo. Jam dvylika metų. Rengiant festivalius visko būta. Ir sunkių, ir laimingų akimirkų. Tačiau dėl nieko nesigailiu. Tik apmaudu, kai žmonės nesilaiko duoto žodžio – tuomet visi planai griūva, prasideda grandininė reakcija... Liūdna, kad šlagerių festivalyje radosi trejų metų pertrauka. Tačiau visa širdimi trokštu ir labai tikiuosi, kad šlagerių šventė atgims. Juk, anot psichologų, norai pildosi. Tik reikia labai norėti. Duok, Dieve!

– Tas jūsų balsingumas – tikriausiai paveldėtas? Dainuoja ir brolis, ir dukra. Galbūt muzikalumą tėvai padovanojo?

– Atspėjote! Mano mamos balso tembras labai panašus į Lietuvos lakštingalos Beatričės Grincevičiūtės. Viena tuometės konservatorijos dėstytoja, išgirdusi nuostabų mamos balsą, prašė jos tėvų, kad išleistų dukrą į Vilnių. Tačiau tėvas lyg kirviu nukirto, esą, o kas karves ganys! Taip likimas ir nusinešė mamos laimę. O gaila! Užtat mes su Rolandu ir Andželika iki šiol užtraukiame ne vieną lietuvišką dainą. Ir labai džiaugiamės, kad mūsų 89 metų sulaukusi mama vis dar šalia. Labai ją mylime ir saugome.

– Jūsų atliekama daina apie seną tėvo smuiką tikriausiai suvirpina vaikystės prisiminimus, kai mokėtės groti šiuo instrumentu?

– Mano tėvas anksti pastebėjo, jog esu muzikali: galėdavau išniūniuoti kiekvieną per radiją išgirstą dainą. Todėl nutarė leisti mane į muzikos mokyklą, akordeono klasę. Deja, ten visos vietos jau buvo užimtos. Liko smuikas. Baigiau Klaipėdos septynmetę muzikos mokyklą. Vėliau? Keturiolikos metų atsidūriau „Kopų balsuose“.

Arvydas Paltinas, paklausęs mano dainavimo, įžvelgė manyje kažką „tokio“. „Kopų balsuose“ dainavo Nelly Paltinienė. Iš Arvydo mokiausi dainavimo subtilybių, iš Nelly – scenos kultūros. Beprotiškai norėjau dainuoti. Bėgdavau iš pamokų vien todėl, kad suspėčiau pasiklausyti itališkų dainų koncerto, kurio transliacija sutapdavo su pamokų laiku. Įsijungdavau radiją ir apmirusi klausydavau...

– Jaunatviškumo ir neblėstančios energijos, regis, Dievulis su kaupu atseikėjo. Vis dėlto, kaip puoselėjate kūno ir sielos grožį?

– Už tai turėčiau dėkoti genams. Prieš dvidešimt metų mamai atliko operaciją. Mama sutriko, kai gydytojas paprašė išsiimti dantų plokštelę. Ji juk neturi jokių protezų, tik savus dantis! Štai taip! Stengiuosi neatsilikti nuo mamos. Sielą maitinu knygomis, o kūnui neleidžiu suglebti. Nuolat judu – sportuoju, daug vaikštau, maudausi. Senstame visi, ir tai neišvengiama. Tačiau senėjimą galime pristabdyti mintimis ir sveika gyvensena.

– Tikriausiai todėl prieš keletą metų kone iš esmės pakeitėte mitybos įpročius?

– Mūsų savijautą labiausiai lemia ne tik judėjimas ir knygos, bet ir maistas, kurį valgome. Nesuprantu, kaip galima nuolat maitintis greitais užkandžiais? Toks maistas labiausiai nuodija kūną! O teisintis, jog maistui gaminti nėra laiko, ne kas kita, kaip tik tinguliu pagrįstas pasiteisinimas. Šiandien informacijos apie sveiką mitybą apstu ant kiekvieno kampo. Svarbiausia – keisti mąstymą. Tik nemanykite, kad moralizuoju ar smerkiu besielgiančius kitaip! Kiekvienas gyvenimą supranta savaip.

– Regis, buvote įkūrusi sveikuolių klubą ar kažką panašaus. Ar ši veikla vis dar gaji?

– Esu dėkinga šeimos gydytojai Sondrai Kulikauskienei, išmokiusiai mus su dukra Andželika teisingai (be alkio dietų) maitintis. Kur slypi paslaptis? Valgant reikia justi malonumą, o ne įtampą ir nerimą. Ne nervintis dėl to, kad valgai nederamai, o keisti įpročius ir kąsnį į burną dėti su didžiausiu pasimėgavimu. Be abejo, kažką keičiant, o juolab save, reikia valios. Didelės valios.

– Ar mėgstate sukiotis virtuvėje – kurti naujus receptus, improvizuoti, derinti, atrodo, nesuderinamus skonius?

– Maisto gamyba – didžiausia aistra, mano hobis. Mėgstu ruošti sveikus ir skanius patiekalus. Būna, vos iš kelių po ranka esančių produktų sukuriu tikrą skonio šedevrą.

– O prisipažinusi, jog nevengiate botulino injekcijų, ar sulaukėte skeptiškų pastabų?

– Et! Žurnalistai linkę išpūsti burbulą! Aš, atlapaširdė, vienoje laidoje prisipažinau, kad prieš 20 metų išbandžiau vieną botulino injekciją – aplink akis. Ir še tau – sensacija su iškreipta informacija: Petrikytė dvidešimt metų neatsispiria botulino injekcijoms! Visiškas pramanas! Man nereikia botulino, aš gražinuosi kitokiais būdais – veidą puoselėju įvairiomis kaukėmis, sveikai maitinuosi, atsikračiau dvylikos nereikalingų kilogramų.

Be to, ir Petrikių giminės genai „jaunatviški“! O kur dar grynas oras, šaltas vanduo. O už TV sukurtą įvaizdį esu dėkinga grimuotojai Margaritai, su kuria kartu – jau keturis dešimtmečius. Ji mintinai žino mano veidą. Taip pat plaukų stilistei Editai ir fotografei Laimai, su kuria draugaujame ilgus metus. Ačiū, mano merginos! Dar už savo įvaizdį noriu dėkoti sutuoktiniui Igoriui. Jo nuoširdi meilė širdžiai suteikia laimės, o akims – ypatingo spindesio. Ačiū gyvenimui už tai, ką turiu.

– Gyvenate, kaip pati sakėte, rojuje – prie jūros. Turbūt nenorėtumėte tos vietos keisti?

– Nė vienas nežinome, kas nutiks rytoj ar po metų. Liksime, kur esame, ar būsime kitur. Viskas keičiasi. Jūra – mūsų su Igoriu didžioji meilė. Mes džiaugiamės kiekviena akimirka. Juk mudviem su Igoriu galėjo ir nepavykti. Iš anksto nenumatysi ir nežinosi gyvenimo peripetijų. Po devyniolikos antrosios santuokos metų jau nieko nebenorėjau, sakiau, kad būsiu viena, bet pabandžiau dar kartą... Ir šiandien esu labai laiminga.

– Su dukra atrodote lyg sesės. Andželiką gimdėte labai jaunutė – vos septyniolikos. Ar daug sulaukėte pasmerkimo, o galbūt gailesčio?

– Už tai, kad išvengiau piktų apkalbų, skandalų ir replikų, dėkoju mamai. Ji pasakė kaimynams, jog Andželika – jos vaikas. Buvau apkūnoka, tad mano nėštumo niekas nepastebėjo, taip ir pravaikščiojau tyliai visus devynis mėnesius. Taigi, paraginę mane toliau mokytis ir dainuoti, kurį laiką mano dukrą augino tėvai.

– Kodėl nepadovanojote dukrai sesers ar brolio?

– Dievas nedavė, o aš su juo ir nesiginčijau. Vadinasi, taip jau turėjo būti. Turiu šaunų anūką Antaną. Jam devyniolika. Protingas savarankiškas vaikis išaugo. Jautrus atsakingas. Mes visi jį labai mylime.

– Birute, kuo gyvenime pasikliaujate – savo jėgomis, Aukščiausiojo galybe, o gal nuojauta?

– Teisingai viską paminėjote, neturiu ko pridurti. Labai patinka Juozo Erlicko pastebėjimas, girdi, man labai tinka Talentas.

„Dirsteliu pro langą – gyvenimas vėl pagerėjęs.
Parodau žmonėms. Tie dairosi...
Paskui kad šoks mane kult.
Bet aš nekalta. Ir gyvenimas nekaltas. Ir tie žmonės nekalti.
Tuos dalykus ne kiekvienam pastebėt“.

– Turbūt dar, toli gražu, ne visas dainas išdainavote ir ne visą save žiūrovams išdalijote?

– Dainos, kaip vaikai, užauga ir išeina į gyvenimą. Ir vėl norisi naujos – lyg kito vaiko – kurią augini, tobulini ir labai myli.

Parengta pagal žurnalą „Savaitė“