Aktualus komentaras - SAVAITĖ – viskas, kas svarbu, įdomu ir naudinga.

Ar mes pajėgūs atsispirti netikroms žinioms?

Mon, 26 Mar 2018 09:39:17 +0300

Visų pirma, dera prisiminti, kad kai 2012 metais Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas nusprendė tapti amžinu Rusijos vadovu, priešprieša tarp šios valstybės ir Vakarų tapo neišvengiama. Kol kas abi pusės praktikuoja informacinius karus. O kadangi mes esame buvusios imperijos dalis, tų karų taikiniu vis dažniau tampa ir mūsų visuomenė.

Štai naujausi pavyzdžiai. Viena Rusijos televizija ima ir praneša, kad mūsų gynybos ministras... pripažįsta Krymą esant neatskiriama Rusijos, o ne Ukrainos dalimi. Tiesa, tai – gana primityvus išsišokimas. Juolab kad mūsų piliečiai visada gana rezervuotai vertina tai, ką skelbia propagandos ruporai iš Rytų. Tačiau nuolat įkyriai kalama propaganda vis tiek palieka žymę ne vieno piliečio sąmonėje…

Žodžiu, įtampai tarp Rusijos ir Vakarų tebesitęsiant, tokių „naujienų“ ant mūsų galvų dar bus išpilta pakankamai. Juolab kad vesti tokius karus šiais laikais – gana pigu. Kokia mūsų gynyba būtų efektyviausia? Visų pirma, mūsų pačių kritinis protas, kiekvieną naują publikaciją vertinantis perdėm šaltai: tai informacija ar dar viena propagandos dozė?

Arūnas Marcinkevičius

Pagaliau ir Vakarų europiečiai suvokė

Petras AUŠTREVIČIUS, Europos Parlamento narys:

– Dar prieš keletą metų per pokalbius su kolegomis vakariečiais apie Rusijos prieš Vakarus vykdomą informacinį karą buvome laikomi rusofobais. Bet jau 2015 metais situacija pasikeitė. Visų pirma, suomių žurnalistai aptiko ir aprašė interneto trolių fabriką Olgine.

Netrukus driokstelėjo vokiečių mergaitės Lizos istorija, pademonstravusi, kaip lengvai Kremlius, pasiremdamas sufabrikuotu melu apie arabų pabėgėlių kelias dienas uždarytą ir prievartautą trylikametę, per socialinius tinklus ir „Russia Today“ televiziją gali sukelti tūkstantines piktų demonstrantų minias visoje Vokietijoje.

Tuo metu Europos išorinių veiksmų tarnyboje (EIVT) darbą pradėjo Rytų strateginės komunikacijos komanda (angl. East Stratcom Task Force) – nedidelis, vos dešimties ekspertų padalinys, nors Briuselyje tada manyta, kad šių ekspertų darbas – laikinas.

Bet jau 2016 m. Europos Parlamente paskelbtame raporte pirmą kartą buvo atvirai ir aiškiai įvardytos Rusijos propagandos grėsmės Europai ir pateiktos rekomendacijos, kaip su jomis kovoti. Tiesa, kolegos iš ES valstybių senbuvių vengė atvirai kalbėti, kad Rusija sąmoningai kursto nesantaiką Europoje.

Tačiau 2016 metais reikalai pasikeitė iš esmės ir visų pirma – dėl nežabotų Kremliaus veiksmų. Rinkimai JAV sukrėtė ir pažadino senąją Europą. Artėjant rinkimams Vokietijoje, Berlynas jau viešai deklaravo pasirengimą atremti Kremliaus informacines atakas. Be to, čia įsigaliojo įstatymas, užtraukiantis iki 50 mln. eurų baudą portalams ir socialiniams tinklams už „nelegalios“ informacijos skelbimą.

Prancūzijos prezidentas, kai pats patyrė Kremliaus surengtų šmeižto ir juodinimo atakų, neseniai inicijavo įstatymą, numatantį griežtesnę naujienų priežiūros politiką rinkimų laikotarpiu. Tad „East Stratcom“ biudžetas ir personalas šiemet gerokai padidinti, puikiai dirbanti Rytų strateginės komunikacijos komanda – deramai įvertinta.

O Europos valstybių vadovai ir politikai pagaliau suvokė: Rusijos propagandinis kibernetinis karas yra realija ir jo taikinys yra ne tik Ukraina ar Lietuva, o visa Europos civilizacija.

Stipriausias mūsų ginklas – tiesa

Tomas ČEPONIS, Lietuvos kariuomenės Strateginės komunikacijos departamento darbuotojas:

– Ar mes pajėgūs atsispirti priešiškai dezinformacijai? Privalome! Pralaimėjus informacinį karą, pasekmės tokios pačios, kaip ir pralaimėjus įprastinį: prarandamas suverenitetas, teritorinis vientisumas, konstitucinė santvarka. Jei šiandien pasiduosime priešiškos propagandos kampanijai, rytoj kovosime su priešo tankais.

Visose Baltijos valstybėse mes senai matome ir identifikuojame priešišką informacinę įtaką iš Rytų, o kitoms Vakarų valstybėms prabusti padėjo Krymo aneksija ir tebesitęsiantis karas Rytų Ukrainoje. Tad europiečiai jau padarė pasirinkimą: mes negyvensime informaciniame pasaulyje, kur kiekviename žingsnyje esame apgaudinėjami ir negatyviai veikiami.

Kaip laimėti informacinį karą, vieno būdo nėra. Taip, demokratinės visuomenės turi trumpalaikių trūkumų, kovodamos su propaganda ir dezinformacija, tačiau istorija liudija: jos turi ilgalaikių pranašumų, ypač kai remiamasi skaidrumu, sąžiningumu, teise ir aktyvia pilietine visuomene.

O atitinkamos Lietuvos institucijos aktyviai dirba fiksuodamos informacinius išpuolius, tarp jų ir netikras naujienas (angl. fake news) prieš mūsų valstybę ir partnerius, bei juos viešindamos. Ir stipriausias mūsų ginklas yra tiesa.

Nauji melagių karaliaus rūbai

Valdas VASILIAUSKAS, žurnalistas:

– Nuo amžių politika ir melas yra neišskiriama pora, tačiau tik XX a. naciai su komunistais melą pavertė tikru dinamitu. Jau nėra Sovietų Sąjungos, tačiau liko iš komunistų perimta galingiausia pasaulyje propagandos mašina, kuriai naujos technologijos atvėrė neribotus horizontus. Nūnai šis melas vadinamas ne propaganda, o netikromis naujienomis – tai tik seno melagių karaliaus nauji rūbai, pritaikyti XXI amžiui.

Kol kas ginantis nuo dezinformacijos griežtinama legalių rusiškų informacijos kanalų kontrolė. Tačiau to negana, kaip ir vien kontržvalgybos pastangų. Užduotį apsaugoti Lietuvos piliečius nuo manipuliacijų, dirbtinai sukeltų skandalų, nuodingos visuotinio nepasitikėjimo atmosferos apsunkina mūsų valstybės neatlikti namų darbai. Vis dar neturime baigtinio Holokausto nusikaltėlių sąrašo, sužlugdyta liustracija.

Tad naujausi skandalai dar kartą patvirtina rašytojo Džordžo Orvelo mintį: kas valdo praeitį, tas valdo dabartį. Tokiame drumstame vandenyje praktiškai bet ką gali apkaltinti, jei ne dalyvavus žydų žudynėse, tai paskelbus KGB agentu. Neatsitiktinai Kremliaus šnipų mėgstamiausia priedanga – žurnalisto profesija. Tad patikimas priešnuodis jų skleidžiamoms netikroms naujiems – nepriklausoma profesionali žiniasklaida, ištikimi tiesai ir savo profesinei etikai žurnalistai.

Daugiau svarbių, įdomių ir naudingų temų - žurnale SAVAITĖ

Kiek idėjų Lietuvai galime įgyvendinti?

Mon, 26 Feb 2018 10:58:13 +0200

Savaime suprantama, kad, minėdama atkurtos valstybės šimtmetį, visuomenė kelia idėjas, kuriomis ir norėtų įprasminti šią datą. Juk sukaktys, minėjimai, jubiliejai greitai praeina ir kasdienybė karaliauja toliau. Ilgam išlieka tik įgyvendinti sumanymai.

Tad užsidegę žmonės iš daugybės pasiūlymų ir išrinko tris svarbiausias idėjas: įteisinti dvigubą pilietybę, paversti mokytojo profesiją prestižine (realiai, o ne nuolatinėmis deklaracijomis) ir padėti jaunoms šeimoms įsigyti būstus bei mažinti biurokratiją skaitmeninant valstybės paslaugas. Pasirodo, visos trys idėjos persipina. Jei ne masinė ir tebesitęsianti emigracija, ar kalbėtume šiandien apie dvigubą pilietybę?

Mažėjant mokinių skaičiui (ir ne tik dėl emigracijos), ir toliau menksta tas be galo kuklus mokytojo profesijos socialinis statusas. Nors prieškariu mokytojas buvo gerbiamas greta kunigo ir gydytojo. Taip, įsigytas būstas lengvatinėmis sąlygomis būtų nemenka paspirtis jaunoms šeimoms, tačiau ko ji bus verta, jei algos (ir ne tik jaunimo) ir toliau bus mažos?

O kokios romantiškos buvo Sąjūdžio idėjos: tuoj mes gyvensime kaip skandinavai... Deja, vis labiau dreifuojame ne į šiaurę, o į pietus, kur šalis kamuoja prieštaros ir socialinė nelygybė. Tad kyla realus klausimas: ar įgyvendinsime išsikeltus tikslus?
Arūnas MARCINKEVIČIUS

Dar treji metai kalbų ir pažadų

Gabrielius LANDSBERGIS, Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų pirmininkas:

– Tai, kad idėjas Lietuvai kelia ne Seimas, o žiniasklaida, reiškia, jog greičiausiai tos idėjos nebus įgyvendintos. Nors tam rimtais veidais pritaria dauguma parlamentarų: taip, švietimas ar mokytojų profesijos prestižas yra rimta problema.

Ir nors laikas priimti sprendimus jau atėjęs, aš nematau nei Vyriausybės, kuri pasiūlytų sprendimus, nei Seimo valdančiosios daugumos, kuri atsiribotų nuo pavienių Seimo narių interesų ir siektų bendro gėrio. Todėl dar trejus metus džiaugsimės bent jau atsakinga žiniasklaida, telkiančia visuomenę ir keliančia reikiamas idėjas.

Ar būtų galima įgyvendinti pateiktas idėjas? Manau, kad mokytojų profesijos prestižo kėlimas yra įgyvendinama ir tikrai svarbi idėja. Ir jos realizavimas turėtų prasidėti nuo prestižinių studijų geriausiuose šalies universitetuose. Štai mediko profesija pritraukia gabiausius šalies mokinius, nes pačios studijos yra laikomos prestižinėmis. Taip galėtų būti ir dėl pedagogikos studijų. Noriu tikėti, kad vieną dieną šalies gabiausieji ims rimtai svarstyti apie pedagogikos studijas.

Noras keisti Lietuvą negali būti švaistomas

Gintautas PALUCKAS, Lietuvos socialdemokratų partijos pirmininkas:

– Nieko nuostabaus, kad emigracija, švietimo kokybė, jaunų žmonių galimybės, mažos pajamos, klampi biurokratija ir korupcija sulaukė didžiausio idėjų siūlytojų dėmesio. Dvigubos pilietybės idėja, mano įsitikinimu, šiek tiek pervertinama ir į laimėtojų trejetuką pateko tik dėl itin aktyvaus išeivijos balsavimo internetu. Tačiau idėja paversti mokytojo profesiją prestižine išties pelnytai rikiuojasi ant nugalėtojų pakylos.

Nepakanka pedagogams didinti atlyginimų, reikia ir mūsų pačių įsipareigojimo pripažinti mokytojų autoritetą, nemenkinti jų profesijos svarbos ir skiepyti vaikams pagarbą mokytojams. Be to, iš pusantro tūkstančio idėjų išrinkus tris, svarbu nepamiršti kitų. Juk tai – mūsų žmonių noras keisti Lietuvą. Ir noras likti tėvynėje ir ją keisti negali būti švaistomas veltui. Linkiu valdantiesiems tai suprasti.

Laikas rūpintis piliečių interesais

Eugenijus GENTVILAS, Liberalų sąjūdžio pirmininkas ir Seimo frakcijos seniūnas:

– Galėtume sakyti, kad dabartinio idėjų vajaus rezultatai savo mastu neprilygsta ankstesnėms idėjoms – įstoti į Europos Sąjungą, NATO. Nebent dvigubos pilietybės idėja yra plati, tautos sutelkimo, didesnės ir globalios Lietuvos siekianti mintis. O kitos – diskutuotinos, tolygios daugeliui kitų idėjų, kurios nepateko į pirmąjį trejetuką. Tačiau ar turėtume būti tokie skeptiški?

Nemanau. Tiesiog turime suprasti, kad Lietuva, atkūrusi savo valstybę ir tapusi svarbiausių mūsų gyvastį užtikrinančių organizacijų nare, pradeda gyventi normalios valstybės gyvenimą.

Užtikrinus valstybės saugumo reikalus, laikas rūpintis piliečių savijauta. Tad dabar ieškojome idėjų, kaip ne pačią valstybę stiprinti, o kaip užtikrinti valstybės stiprumą, saugumą, stiprinant jos piliečių interesus. Tai – kito mastelio idėjos, tačiau jų paskirtis – ta pati: turėti brandžią, pilietišką, žmonių interesais ir iniciatyvomis paremtą Lietuvos valstybę.

Teisės turi būti susijusios su pareigomis

Remigijus ŽEMAITAITIS, partijos „Tvarka ir teisingumas“ pirmininkas:

– Dviguba pilietybė turi būti įteisinta tik su tam tikromis sąlygomis. Ar žmonės, turėdami dvigubą pilietybę, gali dalyvauti balsavime ir spręsti Lietuvoje esančių žmonių likimus bei jiems nustatyti gyvenimo sąlygas? O mokesčiai? Ar tokie asmenys sutiks mokėti visus mokesčius Lietuvai, nesvarbu, gyvena užsienyje laikinai ar visą laiką?

O kaip bus dėl pareigos tarnauti Lietuvos kariuomenėje, jeigu bus visuotinė karo prievolė? Ar šie asmenys irgi turės atvykti iš Anglijos ar Norvegijos ir tarnauti Lietuvoje? Tad prieš suteikdami dvigubą pilietybę mes, liekantys Lietuvoje, turime viską gerai apsvarstyti, įsiklausyti ir į emigrantų argumentus.

Tik dėl vakarietiškos kultūros mūsų mokiniai žino vien teises, o pareigas palieka ateičiai. Manau, kad jei ir mokytojai pamatytų, kad turi daugiau teisių, tada ir oriau jaustųsi. Nors kelti atlyginimus pedagogams irgi labai svarbu.

Jaunos šeimos norėtų kurtis ir kurtųsi, jeigu matytų, kad galima užsidirbti, o ne prašyti. Tačiau ši Vyriausybė, užuot skatinusi jaunas šeimas dirbti ir užsidirbti, atlieka nereikalingus eksperimentus su privalomuoju sveikatos draudimu.

Visos ankstesnės valdžios mėgino mažinti biurokratiją. Tačiau patys biurokratai, tik atėjus naujai valdžiai, pakloja ant stalo šimtus argumentų, kodėl viena ar kita tarnyba yra būtina, ir dar pasiūlo jiems skirti vis kvailesnių uždavinių, kad tik biurokratų padaugėtų...

Daugiau svarbių, įdomių ir naudingų temų - žurnale SAVAITĖ

Ar tikrai gerti jau ėmėme mažiau?

Mon, 19 Feb 2018 10:31:24 +0200

Praėjusią savaitę viešojoje erdvėje pasklido optimistinė informacija: pasirodo, mes, lietuviai, ėmėme mažiau gerti – dabar per metus suvartojame nebe po 13 litrų absoliutaus alkoholio, o tik po 12. Atrodo, yra proga pasidžiaugti.

Tiesa, realių skaičių mes nesužinosime tikriausiai niekada, nes niekas neapskaičiuos, kiek to alkoholio išsiveža emigrantai ir turistai, kiek jo išverdama pakrūmėse ar pašiūrėse, kiek atkeliauja kontrabandos būdu ir t. t. Apskaičiuojamas tik nupirktas legalaus alkoholio kiekis.

Tad ką visuomenei suteikia toks operavimas absoliučiais skaičiais? Nuo to imama mažiau gerti? Ir kas iš esmės išgeria tas alkoholio upes ir ežerus? Anksčiau buvo paskelbta, kad dešimtadalis išgeriančiųjų suvartoja beveik 40 proc. tos alkoholio jūros. Tiesa, prie šio geriančių marginalų paveikslo nesiderina šimtai konfiskuotų neblaivių vairuotojų automobilių.

O kokių priemonių ketinama imtis, kad būtų socializuota ta nuolat „mirkstantu“ mažuma? Kol kas – jokių, nors galima pasisemti patirties iš kitų Vakarų valstybių.

Operuojant tik absoliučiais skaičiais, bandoma pagąsdinti ar nuraminti visuomenę, tačiau niekas iš politikų net nebando gilintis ir klausti specialistų, ką reikėtų daryti, kad būtų įveikta alkoholizmo problema.

Arūnas MARCINKEVIČIUS

Riboti dar nereiškia mažinti alkoholizmą

Gediminas NAVAITIS, Mykolo Romerio universiteto profesorius:

– Lietuvos verslo konfederacijos (LVK) užsakymu atliktas tyrimas rodo... Čia norėtųsi pratęsti, kad alkoholio Lietuvoje vartojama mažiau. Tačiau galima tik pasakyti, kad parduota mažiau. Atrodo, paprastas veiksmas, kurį privalėjo atlikti, pasak LVK prezidento Valdo Sutkaus, „labai stipri ir profesionali jungtinė sociologų ir mokslininkų komanda“, – suskaičiuoti, kiek išaugo alkoholio pardavimas mūsų pasienio rajonuose ties Latvija ir Lenkija. Deja, ir nesuskaičiuota, ir nepasinaudota kaimynų statistika.

Todėl vieni politikai džiūgaus, kiti baksnos į neišsamų tyrimą. O realios padėties nežinosime, nes tiesos, kuri gali mus išlaisvinti, niekam nereikia. Nors ir iš šio tyrimo aišku: daugiausia problemų dėl alkoholio vartojimo patiria menkai išsilavinę kaimo žmonės. Jie dažniausiai girtauja namuose, paprastai renkasi „bambalinį“ alų, spirituotą vyną ir degtinę. Tad labai norėčiau išgirsti „kovotojo už blaivybę“ aiškinimus, kaip šiuos prasigėrusius varguolius blaivina alkoholio reklamų iš užsienio žurnalų plėšymas ar apribotas miesto kavinių darbas.

Dabartiniai ribojimai – neveiksmingi

Laurynas KASČIŪNAS, Seimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos narys:

– Lietuva yra viena iš pirmaujančių šalių pasaulyje pagal suvartojamo alkoholio kiekį, tenkantį vienam asmeniui. Statistika rodo ir tai, kad didelis alkoholio vartojimas sukelia aibę problemų: didesnį avaringumą, nedarbą, smurtą šeimoje, širdies ir kepenų ligas ir t. t. Todėl šiandien vien kritikuoti įvedamus ribojimus nėra iki galo pagrįsta – neseniai įvestų ribojimų poveikį galėsime vertinti tik po kelerių metų. Skandinavijos šalių pavyzdys akivaizdžiai liudija, kad didesnis reguliavimas mažina alkoholio vartojimą.

Deja, Lietuvoje įvesti ribojimai nesprendžia esminių su alkoholio vartojimu susijusių problemų, ypač piktnaudžiavimo juo kaimiškosiose vietovėse. Juk daugiausia alkoholiniais gėrimais piktnaudžiauja kaimuose gyvenantys mažas pajamas gaunantys asmenys ar vidutinio amžiaus bedarbiai. Jie dažniausiai vartoja stiprų alų ir spirituotą vyną. Todėl siekiant mažinti stipraus alaus ir spirituoto vyno prieinamumą, ypač kaimiškosiose vietovėse, reikia keisti teisinį reguliavimą – nustatyti didesnį akcizą stipriam alui ir spirituotam vynui.

Besigydančių asmenų nemažėja

Aušra ŠIRVINSKIENĖ, Respublikinio priklausomybės ligų centro direktoriaus pavaduotoja:

– Pasaulio sveikatos organizacija nuolat pabrėžia, kad alkoholio vartojimui mažinti skirtos priemonės turi būti kompleksinės, be to, didžiausią dėmesį dera atkreipti į didžiausios rizikos ar daugiausia problemų dėl alkoholio vartojimo turinčias grupes. Nors, aišku, visos alkoholio vartojimą mažinančios priemonės neturi būti nukreipiamos tik į šiuos asmenis. Minėta priklausomybe serga įvairių socialinių sluoksnių žmonės, tik vienus mes pastebime labiau, kitus – mažiau.

Apie šią priklausomybę ir jos gydymą labai trūksta žinių specialistams, dirbantiems mažesniuose Lietuvos miestuose ir kaimiškosiose vietovėse. Todėl ir gydytis nukreipiama mažai asmenų. Pagalba sveikatos priežiūros įstaigose, pacientų konsultavimas (trumposios konsultacijos) ir pirminės grandies gydytojų gebėjimas nustatyti pacientus, kuriems reikia pagalbos, – labai svarbios priemonės, kad liga būtų atpažinta ir pradėta gydyti anksčiau.

Pernai Respublikiniame priklausomybės ligų centre dėl vadinamosios alkoholinės abstinencijos gydėsi 2 968 asmenys, pagal „Minesotos“ programą – apie 500, Psichosocialinės reabilitacijos skyriuje – 207. Ambulatorinės pagalbos dėl problemų, susijusių su alkoholiu, kreipėsi 10 850 asmenų. Ryškaus mažėjančio ar didėjančio pacientų srauto savo darbe nefiksuojame.

Reikia išmokti pramogauti ne tik užstalėje

Algirdas SYSAS, Seimo narys, socialdemokratas:

– Spėju, kad dabar Lietuvoje žmonės geria daug mažiau nei prieš porą dešimtmečių ir kiek mažiau nei prieš metus. Tik kiek tai lėmė ribojimai ir kiek – pačių žmonių sąmoningas apsisprendimas? Arba kiek dabar mūsų šalyje išgeriama lenkiško, latviško ar neteisėtai pagaminto alkoholio?

Pritariu tiems, kurie teigia, kad alkoholio pardavimo ir reklamos ribojimai – veiksminga priemonė mažinti alkoholio vartojimą. Ir jeigu ji bent dalele sumažino lietuvių išgerto alkoholio kiekį, aš – už ją. Taip pat mane džiugina, kad žmonės įvairiai leidžia laisvalaikį – ne užstalėje sėdi, o sportuoja, keliauja, lankosi teatruose, koncertuose, daugiau laiko skiria šeimai ir vaikams.

Kartu nereikia pamiršti, kad alkoholio pardavimas yra verslas. Dabar labai juntame to verslo norą parodyti, kad visi bandymai riboti vartojimą neduoda rezultatų ar yra neteisingi. Taip, jie yra „neteisingi“ alkoholio verslui, nes mažina vartojimą, pardavimą ir pelną. Tačiau mažėjant vartojimui vis tiek laimi Lietuva: jos piliečiai – geresnę sveikatą, vaikai – tėvus, teatro ir kino kūrėjai, muzikantai – žiūrovus ir klausytojus. Manau, visi laimime gyvenimo džiaugsmą.

Daugiau svarbių, įdomių ir naudingų temų - žurnale SAVAITĖ

Kam išleidžia pinigus vidutinis lietuvis?

Thu, 08 Feb 2018 11:06:17 +0200

Lietuvos valdžia labiau mėgsta skaičiuoti mūsų visų pinigus, o bankininkus domina ir situacija atskirų piliečių kišenėse. O tai daug ką pasako ir apie mus, ir apie mūsų šalį.

Štai neseniai „Swedbank“ specialistai nukreipė profesinius žvilgsnius į lietuvių išlaidas ir štai ką pamatė. Pirma, mes ir toliau daugiausia pajamų išleidžiame maistui – net penktadalį. Antra, transportas „suvalgo“ aštundalį, o komunalinės išlaidos – dešimtadalį mūsų algų. Alkoholiniams gėrimams ir sveikatai išleidžiame lygiai tiek pat – beveik po 7 proc. savo pajamų. Vos vos mažiau nei kultūrai (7 proc.). Visoms kitoms išlaidoms tenka gerokai mažiau pinigų.

Ir kokias gi galima daryti išvadas? Pirmiausia esame dar labai toli iki vakariečių, kuriems išlaidos maistui – tikrai ne svarbiausia. Be to, jau kelis šimtus metų kapitalizmą statantys daugiau patyrę Vakarų Europos gyventojai gerokai labiau vertina sveikatą. Alkoholizmo bėdų netrūksta ir ten, tik vakariečiams ši prekė, palyginti su pajamomis, gerokai pigesnė. Mat mūsų besikeičiančios valdžios ir toliau naiviai tiki: branginant alkoholį ir tabaką žmonės mažiau ir geria, ir rūko. Bankininkų tyrinėjimai liudija ką kita: kas gėrė – tie geria ir toliau. Ir svarbiausia: ar tokie tyrimai kada nors bus naudingi valstybės institucijoms?

Arūnas Marcinkevičius

Daugiau slepia, nei parodo

Povilas GYLYS, Vilniaus universiteto profesorius:

– Bankininkai daro tą pačią metodologinę klaidą, kaip ir politikai, mėgstantys pasigirti gerėjančiu gyvenimu Lietuvoje. Vertinant gyventojų išlaidas svarbu žinoti ne tik išlaidų struktūrą – kokią dalį ir kam išleidžia gyventojai, bet ir koks žmonių pajamų dydis. Šiuo atžvilgiu gyventojus galima grupuoti į skurstančius, vidutiniokus, pasiturinčius ir turtingus.

Visos šios grupės leidžia pinigus maistui, drabužiams ir avalynei, būstui išlaikyti, transportui ir ryšiams ir t. t. Tačiau procentinė išlaidų dalis, skirta vieniems ar kitiems poreikiams tenkinti, ne visada atskleidžia tikrąją vartojimo situaciją. Pavyzdžiui, ir vidutiniokas, ir turtingas lietuvis, tarkime, drabužiams gali skirti labai panašiai – apie 8 proc. – savo išlaidų. Tačiau vidutiniokui tai gali būti koks šimtas eurų, o turtuoliui– tūkstančiai ar dešimtys tūkstančių eurų. Procentai beveik vienodi, bet absoliučios sumos smarkiai skiriasi. Tad Lietuva ir toliau išlieka mažų algų, mažų pensijų, mažų išmokų ir t. t. šalis. Vadinasi, ir mažų išlaidų šalis. Skurdas mūsų visuomenėje nepagrįstai didelis, tačiau tai stengiamasi nutylėti, besidangstant augančiu bendruoju vidaus produktu ir pan.

Gerėjančio gyvenimo pojūtį stabdo kainos

Rasa BUDBERGYTĖ, Seimo narė, socialdemokratė:

– Lietuvoje 2016 m., palyginti su 2012 m., vartojimo išlaidos išaugo penktadaliu, augo ir būtiniausios išlaidos (maistui, būstui, vandeniui, elektrai, kurui, transportui ir sveikatos priežiūrai), bet jų dalis visose vartojimo išlaidose mažėjo. Tai reiškia, kad žmonių gyvenimas gerėjo: jie galėjo išleisti daugiau laisvalaikiui, kultūrai, būstui apstatyti, namų apyvokos įrangai, kavinėms ir restoranams.

Pernai siautusi infliacija gerėjančio gyvenimo pojūtį kiek sumažino. Ir nors atlyginimai augo, didžiulė pajamų nelygybė neleidžia vidutiniam statistiniam lietuviui daugiau lėšų skirti gyvenimo kokybei gerinti, investuojant į išsilavinimą, sveiką gyvenseną ar santaupas oriai senatvei. Nors turime didžiausią ekonomiką tarp Baltijos šalių, esame vidutiniškai išsivysčiusi šalis (palyginti su visu pasauliu), vidutinės namų ūkio vartojimo išlaidos tebėra kuklios – vos 298 eurai vienam asmeniui per mėnesį.

Maistui skiriamos išlaidos mažėja

Paulius MORKŪNAS, Lietuvos banko vyresnysis ekonomistas:

– Lietuvos (duomenys pateikti pagal suderintą vartotojų kainų indeksą) gyventojai daugiausia išleidžia maisto produktams beveik 30 proc. (įskaitant ir alkoholinius gėrimus bei tabaką), transportui (15,5 proc.), būsto priežiūros ir komunalinėms paslaugoms (10,2 proc.). Minėtos išlaidos maistui ne tik apie 9,4 proc. punkto viršija euro zonos vidurkį (19,6 proc.), bet ir yra antros pagal dydį euro zonoje po Latvijos (30,8 proc.).

O išlaidos būsto priežiūros ir komunalinėms paslaugoms trečdaliu mažesnės nei euro zonos vidurkis (15,8 proc.). Vis dėlto pastebima: bėgant laikui, abiem grupėms skiriama išlaidų dalis Lietuvoje mažėja. Pavyzdžiui, per pastaruosius penkerius metus Lietuvoje išlaidų, skiriamų maistui (įskaitant ir alkoholinius gėrimus bei tabaką), dalis sumažėjo maždaug šeštadaliu, o išlaidos būsto priežiūros ir komunalinėms paslaugoms – maždaug penktadaliu. Taigi didesnę išlaidų dalį vartotojai dabar skiria transportui, aprangai ir avalynei, būstui įrengti, poilsiui.

Reikalinga teisingesnė mokesčių sistema

Žygimantas PAVILIONIS, TS-LKD frakcijos Seime narys:

– Lietuvoje vidurinė klasė sudaro tik 10 proc. gyventojų, o Vakaruose jų yra 30–40 proc., o Švedijoje net 50 proc. Tai ulemia ir demokratijos kokybę šalyje, ir gebėjimą atsispirti išorės grėsmėms. Mūsų šalyje matome didelę pajamų nelygybę tarp didžiųjų miestų, ypač Vilniaus, ir kitų šalies regionų. Kita vertus, netgi didžiuosiuose miestuose dirbančių ir gyvenančių žmonių gaunamos pajamos pasiskirsto netolygiai: vieni gauna didelius atlyginimus, o kitiems tie atlyginimai nedidėja jau daugelį metų (pavyzdžiui, mokytojams, valstybės tarnautojams, dėstytojams, gaisrininkams ir t. t.). Matydamas bendrą pajamų vidurkį, dažnas prekybininkas skuba tuo pasinaudoti ir maskuoja didinamą prekių antkainį, teigdamas, girdi, kainos atitinka vidutines žmonių gaunamas pajamas.

Dėl tokio elgesio lietuviai skiria maisto produktams neproporcingai daug pajamų. Didelės išlaidos maistui mažina gyventojų galimybes geriau patenkinti kitus poreikius: aprangos, laisvalaikio, švietimo. Vis dėlto dėl susidariusios padėties negalime kaltinti vien stambiųjų prekybininkų: jie veikia taip, kaip jiems leidžia valstybėje galiojančios taisyklės, o jas būtina keisti. Kartu privalu didinti daugumos dirbančiųjų pajamas reformuojant mokesčių sistemą – Lietuvai būtina teisingesnė ir solidaresnė mokesčių sistema.

Daugiau svarbių, įdomių ir naudingų temų - žurnale SAVAITĖ

Ar tikrai geriausi vaistai – pigiausi?

Fri, 02 Feb 2018 11:41:09 +0200

Sveikatos apsaugos ministerija (SAM) ir toliau laikosi nuomonės, kad medikai ir juo labiau pacientai apie vaistus nieko neišmano, tad tik ši institucija toliau spręs, kaip geriausia gydyti. Pastaroji naujiena – tikimasi įpratinti pacientus nebijoti rinktis pigiausių vaistų.

Tad gali būti taip, kad netrukus gydytojas, pirmąkart pacientui skirdamas vaistus, privalės pažymėti receptą spaudu „Pirmas paskyrimas“, o vaistininkas tokiam pirkėjui – pasiūlyti pigiausius kompensuojamuosius vaistus. Ministerija tikisi taip skatinti generinių (t. y. gaminamų pagal licencijas) vaistų vartojimą, nes esą originalūs, kartu ir brangūs vaistai nežinia ar visada geriau padeda pacientams – veiklioji medžiaga juk visur ta pati…

Tačiau SAM nutyli daugybę labai svarbių aspektų. Visų pirma, ar tikrai generiniai vaistai savo poveikiu prilygsta originaliems? Jei taip būtų, bent jau turtingieji Vakarų europiečiai jų neskirtų. Tačiau taip nėra. Antra, kodėl gydytojas Lietuvoje savo pacientui, kurį pažįsta galbūt net ne vienus metus, negali skirti konkretaus vaisto ir recepte turi nurodyti tik veikliąją medžiagą? Maža to, konkretų vaistą pacientui siūlo ir parduoda vaistininkas, nors už paciento gydymą atsako tik medikas...

Trečia (svarbiausia), jei ministerija taip imasi propaguoti kuo pigesnius vaistus, gal taip norima taupyti kompensuojamiesiems vaistams skiriamas lėšas? Ar ne tai ir yra pagrindinė priežastis, paskatinusi SAM dar labiau „rūpintis“ mūsų sveikata?

Arūnas MARCINKEVIČIUS

Ministerija išloš, o pacientai praloš

Remigijus ŽEMAITAITIS, Seimo Sveikatos reikalų komiteto pirmininko pavaduotojas:

– Iš būsimosios tvarkos išloš tik valstybė. Įsivaizduokite situaciją: aš ateinu pas šeimos gydytoją, ir šis man išrašo receptą, kur nurodyta tik veiklioji medžiaga ir yra spaudas „Pirmas paskyrimas“. Vaistinėje būsiu priverstas pirkti pigiausią vaistą, nors iki tol vartojau kitą, brangesnį. Už tą pigiausią sumokėsiu, pavyzdžiui, 15 eurų, pradėsiu jį vartoti, bet organizmas jo nepriims.

Tada šeimos gydytojas skirs kitą vaistą, jau ne pigiausią. Šis man padės. Su nauju gydytojo receptu eisiu į vaistinę, o vaistininkas man pasakys, kad negausiu jokių kompensacijų. Rezultatas – pirksiu man tinkamus vaistus, valstybei jų nekompensuojant.

Tad ar valdininkai gali nuspręsti, kokius vaistus skirti? Be to, gali būti, kad nemažai vaistų gamintojų ar platintojų pašalins tuos brangesnius vaistus iš mūsų rinkos. Kur tada tų vaistų reikės nusipirkti? Nesant pasirinkimo, tūkstančiai žmonių vyks į Rusiją, Lenkiją ar Latviją. Nederėtų nenustebti, jei SAM vadovybei artimi žmonės netrukus įkurs vaistus importuojančią įmonę ir mes pirksime vaistus su kosminiais antkainiais.

O jei dar tie „draugų“ importuojami vaistai bus pripažinti kompensuojamaisiais... Taigi esu įsitikinęs, kad tik gydytojas yra tas asmuo, kuris gali nuspręsti, kokius vaistus pacientui skirti.

Niekas neturi teisės nurodinėti pacientui

Daiva MAKARAVIČIENĖ, šeimos gydytoja:

– Kiekvienas pacientas turi teisę rinktis, kurį vaistą – pigesnį ar brangesnį – jis gali pirkti ir vartoti. Ir niekas – nei Seimas, nei SAM, nei medikai – negali lemti asmeninio paciento pasirinkimo. Tik patys žmonės ir atsirenka, kas jiems geriausiai tinka, nes kiekvieno žmogaus organizmas yra unikalus, todėl ir vaistų poveikis – individualus. Be to, jei pacientas gali susimokėti už brangesnį vaistą (juk priemoką jis ir moka), mes, gydytojai, neturėtume šios teisės apriboti jokiais specialiais įrašais recepte.

Juo labiau kad pacientams ir gydytojams žinoma, kad vaistai, deja, nėra vienodi. Vieni iš jų daugiau ar mažiau sukelia įvairaus pobūdžio šalutinių reakcijų, kiti nesukelia. Tokių reakcijų gali sukelti net ir etiniai (originalūs) vaistai. Tad kiekvienas vaistas, kad ir koks jis būtų, tik mėginamas atranda savo vartotoją. Štai neseniai viena pacientė atnešė man parodyti keturių generinių vaistų pakuotes. Ji negalėjo šių vaistų vartoti dėl pilvo skausmo, bėrimo ir buvo labai pasipiktinusi, nes tuos vaistus jai pasiūlė vaistinėje.

Nepasitikima ir medikais, ir pacientais

Edita MASLAUSKAITĖ, Lietuvos laisvosios rinkos instituto viceprezidentė:

– Parinkti pacientui tinkamiausius vaistus gali tik juo besirūpinantis gydytojas, pats pacientas ar medicinos ekspertas. Todėl svarbu sukurti tokią sveikatos priežiūros sistemą, kurioje ir pacientas būtų laikomas lygiaverčiu sveikatos priežiūros proceso dalyviu. Pigiausių vaistų pardavimas prievarta nepagrįstai ir neproporcingai riboja paciento teisę pasirinkti jam tinkamiausią gydymą. Juolab jeigu jis gali už brangesnį vaistą daugiau sumokėti.

Gydytojui ant recepto uždėjus žymą „Pirmas paskyrimas“, vaistininkas privalės pacientui parduoti vaistą, kuris tuo metu toje vaistinėje bus pigiausias. Jei pacientas jo atsisakys, kitą turės pirkti jau be valstybės kompensacijos, vadinasi, už visą kainą. Tai reiškia, kad iš paciento bus atimama galimybė naudotis teisėmis, įgytomis mokant privalomojo sveikatos draudimo įmokas.

Ir Lietuvoje susiklostys paradoksali situacija: mokėsi mokesčius, nepažeisi jokių reikalavimų ir gausi tik pigiausius vaistus, maža to, bus neleidžiama primokėti už brangesnius. Apie kokias paciento ir apskritai žmogaus teises galime kalbėti? Ir kuo tokia tvarka bus naudingesnė šimtams tūkstančių pacientų?

Klausimų kyla ir daugiau. O jei pigiausias kompensuojamasis vaistinis preparatas pacientui netiks? Norėdamas gauti naują receptą be žymos „Pirmas paskyrimas“, jis turės vėl registruotis pas gydytoją. Taip didės ir taip milžiniškos eilės gydymo įstaigose, o tai dar labiau sumažins pacientų galimybę gauti kokybiškas sveikatos priežiūros paslaugas laiku. Kitaip sakant, siekis priversti pirkti pigiausius vaistus tik gilina įsisenėjusias ir labai sunkiai sprendžiamas mūsų medicinos problemas.

Šis SAM sprendimas – tai nepasitikėjimo visais sveikatos priežiūros sistemos dalyviais demonstravimas. Esant tokiai nepasitikėjimo atmosferai gimę sprendimai gali paralyžiuoti visą sveikatos priežiūros sistemą.

Daugiau svarbių, įdomių ir naudingų temų - žurnale SAVAITĖ

Kada atsikelsime iš paskutinių ES suolų?

Mon, 29 Jan 2018 12:02:44 +0200

Pastarasis informacinis sprigtas mums visiems – pagal minimaliosios mėnesinės algos (MMA) dydį mes jau nusiritome į priešpaskutinę Europos Sąjungos (ES) vietą. Lietuva su savo kukliais 400 eurų lenkia tik Bulgariją (210 eurų). Net rumunai, nuolatiniai ES autsaideriai, mus nustūmė – jų MMA nuo šių metų pradžios siekia 410 eurų. Tiesa, taip gėdingai atrodome tik ES statistikos lentelėse. Iš tikrųjų rumunai į rankas tegauna 250 eurų. Jei Lietuvoje, kaip planuojama, būtų sujungtos darbuotojo ir darbdavio įmokos, mes šoktelėtume į viršų.

Ir kokias gi išvadas galima iš šio proceso padaryti? Vieną – tai tikrai: mūsų politikai neturi jokių strateginių planų – kur link mes einame ir į ką orientuojamės? Dėl to privalo susitarti ir kairieji, ir dešinieji, nes esminės programos kuriamos dešimtmečiams.

Kol kas, deja, daugumą mūsų politikų riboja paviršutiniškumas ir vienadieniškumas. Atėjus į valdžią, įprasta pradėti savo reformas, be gailesčio naikinant tai, ką jau pradėjo kurti pirmtakai. Ir toks politinis „pilietinis karas“ trunka nuo pat 1990 metų. Štai ir matome tos politinės priešpriešos rezultatus – juos junta visa visuomenė. Kone trečdalis tautos emigravo. Kiti priversti triūsti dviejose ar trijose darbovietėse, antraip neišgyvena. Taip kasdienė egzistencija milijonams tautiečių užgožia bet kokias perspektyvas. O kol politikai pjaunasi, netrukus mus aplenks ir bulgarai?..

Arūnas MARCINKEVIČIUS

Minimalusis atlyginimas – ne orientyras

Nerijus MAČIULIS, „Swedbank“ vyriausiasis ekonomistas:

– Nedera lyginti įvairiose šalyse nustatytų MMA, ignoruojant kitus ekonominius rodiklius, ypač vidutinį darbo užmokestį. Lietuvoje MMA sudaro apie 48 proc. vidutinio darbo užmokesčio. ES yra tik trys valstybės, kuriose minimaliojo ir vidutinio darbo užmokesčių santykis yra didesnis nei Lietuvoje. Tyrimai rodo, kad, MMA viršijant pusę vidutinio darbo užmokesčio, atsiranda nepageidaujamas šalutinis poveikis, pavyzdžiui, gali sumažėti užimtumas. Be to, vien MMA didinimas tik piktina tūkstančius aukštąjį išsilavinimą turinčių viešojo sektoriaus darbuotojų, kurie uždirba tik keliasdešimt eurų daugiau už tą minimalųjį atlyginimą.

Mano manymu, minimalusis atlyginimas turėtų būti nustatomas automatiškai, be politikavimo: įstatymu galima nustatyti, kad jis kiekvienais metais keistųsi ir siektų pusę vidutinio darbo užmokesčio. Ir politikai savo dėmesį bei diskusijas turėtų sutelkti ne į MMA, o į tai, kaip pakelti vidutinį darbo užmokestį.

Tiesa, čia klausimai ir atsakymai – daug sudėtingesni: reikia rasti būdų, kaip paskatinti investicijų ir produktyvumo augimą, didinti viešojo sektoriaus efektyvumą, mažinti perteklinę biurokratiją, kovoti su korupcija, optimizuoti mokesčių sistemą, skatinti konkurenciją ir t. t. Tačiau jau seniai įrodyta, kad nė viena valstybė nesuklestėjo, politikams telkiant savo dėmesį vien į minimaliojo atlyginimo dydžio reguliavimą. Todėl reikia vadovautis gerąja Vakarų valstybių praktika: MMA turi uždirbti mažiau nei dešimtadalis dirbančiųjų, be to, tik laikinai, kol įgis savo darbui reikiamų įgūdžių ir patirties.

MMA turi auginti vidutinis darbo užmokestis

Tadas POVILAUSKAS, SEB banko vyriausiasis analitikas:

– Rumunijoje vienintelėje iš ES šalių yra sujungtos darbdavio ir darbuotojo socialinio draudimo įmokos, į rankas ten gaunama tik 250 eurų, o Lietuvoje – 361 euras. Todėl MMA dydžiu mes ir toliau lenkiame ir Rumuniją, ir Bulgariją. Latviai nuo šių metų pradžios padidino MMA nuo 380 iki 430 eurų, o mūsų šalyje ji paaugo tik nuo 380 iki 400 eurų. Tačiau vėlgi dėl mokesčių skirtumų Lietuvoje MMA uždirbantis asmuo į rankas gaus daugiau negu latvis, nors darbo jėgos sąnaudos išlieka labai panašios.

Matyt, Lietuvos Vyriausybė praėjusių metų pabaigoje nusprendė neerzinti regionų verslo (nuo šių metų darbdavys, mokėdamas mažiau negu MMA, vis tiek privalės skaičiuoti socialinio draudimo įmokas nuo MMA) ir pati taupo lėšas, todėl MMA buvo padidinta nedaug. Tačiau tikėtina, kad kitąmet MMA kils kur kas labiau ir sukels problemų. Lietuvoje labai daug darbuotojų uždirba tą MMA, todėl jos didinimas iškart gerina nemažos dalies gyventojų finansinę padėtį, bet labai neigiamai veikia nemažai verslų, kurie įpratę mokėti MMA.

Suderinti abiejų šalių interesus – sudėtinga, todėl mes, ekonomistai, jau senokai siūlome politikams depolitizuoti MMA dydžio nustatymą ir tą „minimumą“ susieti su tikėtinu vidutiniu darbo užmokesčiu šalyje. Būtent vidutinio darbo užmokesčio pokyčiai turėtų lemti MMA, o ne atvirkščiai.

Deja, Lietuvoje yra kitaip nei Europoje: jei valdžia MMA nejudins, darbdaviai jos nedidins (juk mūsų profsąjungos – silpnos). Tad kol mūsų MMA yra viena mažiausių ES, Lietuvoje ir toliau liks pernelyg daug verslų, kurių vienintelis konkurencinis pranašumas – mažas darbo užmokestis.

Ne viskas priklauso nuo valdžios veiksmų

Rokas GRAJAUSKAS, „Danske Bank“ Lietuvos filialo vyriausiasis Baltijos šalių ekonomistas:

– Jei Lietuvoje būtų sujungtos darbdavio ir darbuotojo „Sodros“ įmokos, mūsų MMA siektų 526 eurus, tačiau darbuotojas daugiau pajamų negautų. Kita vertus, net jei ir lenkiame rumunus pagal MMA, gaunamą į rankas, tai nepaneigia fakto, kad mūsų šalyje atlyginimai – ir minimalusis, ir vidutinis – yra vieni mažiausių Europoje. Taip pirmiausia yra dėl mažos pridėtinės vertės, kurią sukuriame šalyje. Tuomet ne tik atlyginimai yra maži, bet ir įmonių pelnas, palyginti su Vakarų įmonėmis.

Esminės pastangos valstybėje turėtų būti nukreiptos į tai, kaip tą pridėtinę vertę didinti. Tam reikia daugiau verslumo, inovatyvumo, geresnės, šiuolaikiškesnės švietimo sistemos. Verslas turėtų siekti (o politikai verslininkus – visaip skatinti) gaminti ne pigius, o kuo brangesnius produktus bei paslaugas ir gauti kuo didesnę pelno maržą. Tik tuomet darbuotojai galės tikėtis didesnio uždarbio.

Galų gale, kai skundžiamės mažais atlyginimais, paklauskime savęs: ką mes padarėme, kad jie būtų didesni? Ar investavome į save, ar bandėme pakelti savo kvalifikaciją? Ar pagalvojome apie nuosavo verslo, kad ir nedidelio, kūrimą? Atlyginimai šalyje priklauso ne tik nuo valstybės veiksmų, bet ir nuo mūsų pačių pastangų.

Daugiau svarbių, įdomių ir naudingų temų - žurnale SAVAITĖ

Ar kyšis yra padėka ir ar padėka yra kyšis?

Tue, 16 Jan 2018 14:28:34 +0200

Kyšis ar padėka - amžinas klausimas, dėl kurio nesutaria tiek duodantys, tiek imantys.

Mūsų visuomenėje kyšiai – visuomet karšta, net deginanti tema. Nors aplink Lietuvą padėtis – labai įvairi. Kyšių davėjų ar jų gavėjų tema, pavyzdžiui, Skandinavijos šalyse nustumta į teisėsaugos ir žiniaskaidos užkulisius. Šio „fenomeno“ ten beveik nėra. Nes skandinavai ir buitinius rūpesčius, ir politines problemas jau senokai sprendžia civilizuotai.

Mes taip nemokame. Ir bent jau pas medikus į poliklinikas traukiame su dėžute saldainių ar pakeliu kavos. Nes taip darė mūsų tėvai ir seneliai. Nes niekur daugiau Europoje žmogus, 10 metų skyręs sunkiausioms studijoms, uždirba mažiau už autobuso vairuotoją. Ir tai – tik vienas pavyzdys iš tos daugybės situacijų, kai neišspręstos socialinės problemos pulsuoja šalia kriminalinės srities.

Tačiau ar saldainiai, kava – jau kyšis? Kur toji riba? Ir kodėl už politikų klaidas (nes maži medikų, pedagogų, kultūros darbuotojų ir t. t. atlyginimai – pirmiausia politikų darbo brokas) turi kentėti paprasti žmonės? Maža to, juos teisėsaugininkai retkarčiais panaudoja savo viešųjų ryšių kampanijoms. O kurgi politinė korupcija? Nejau ji Lietuvoje mažiau išsikerojusi už buitinę? Čia teisėsaugininkai linkę patylėti. Ar ne todėl, kad politikai jiems pirmiausia ir kelia atlyginimus? Geriausias pavyzdys – neseniai prokurorams gerokai kilstelėtos algos, „pamiršus“ gydytojus rezidentus.

Arūnas MARCINKEVIČIUS

Ironija nieko nepakeisi

Alfredas CHMIELIAUSKAS, ISM vadybos ir ekonomikos universiteto rektorius:

– Didesnė korupcija būdinga žemesnio gyvenimo lygio šalims. Mes korupcijos lygiu lenkiame Europos Sąjungos šalių vidurkį. Suprantama, nesididžiuojame tokiu pasiekimu. Viešinami garsesni atvejai ir pavienių profesinių bendruomenių, pavyzdžiui, medikų, iniciatyvos, skirtos korupcijos prevencijai, rodo pastangas atsikratyti neigiamo įvaizdžio.

Kodėl nėra greitų rezultatų? Gal esame išmokę su blogybėmis daugiausia kovoti pašiepimu? Sovietmečiu į absurdišką klausimą „Ar komunistas privalo mokėti mokesčius už gautus kyšius?“ atskriedavo linksmas atsakymas: „Sąžiningas komunistas privalo.“ Buvo smagu nors taip suvesti sąskaitas su sovietinės kasdienybės absurdiškumu. Juokas padėjo išgyventi, bet ne juokas sugriovė aną sistemą.

Prieš kelis dešimtmečius pažinojau vadovę, kuri pusę metų interesantų atnešamas dovanas kruopščiai registravo specialioje knygoje, maža to, atnešusiųjų siaubui, reikalavo dar ir pasirašyti, o per Kalėdas išdalydavo jas darbuotojams. Juokėmės iš šmaikštaus sumanymo tuo pat metu suprasdami, kad tokį elgesį vargu ar galima laikyti nuoširdžia kova su kyšininkavimu.

Ironija ir saviironija – sveikas būdas reaguoti į nepalankiai susiklosčiusias gyvenimo aplinkybes. Tačiau ilgainiui juokas tarsi prijaukina pašiepiamą blogybę. Nuolat iš ko nors šaipantis tarsi pripažįstama, kad nieko kito čia padaryti ir neįmanoma.

Laikas imti vadovautis sveiku protu

Gintautas PALUCKAS, Lietuvos socialdemokratų partijos pirmininkas:

– Kyšiu laikyčiau piniginį atlygį gydytojams ir niekada nesutiksiu, kad dėžutė saldainių ar gėlių puokštė, įteikta medikui už gerą darbą ar puikiai atliktą operaciją, gali būti laikoma kyšiu. Mano požiūriu, gėlės ar saldainiai yra tik padėka. Už tai kelti baudžiamąją bylą – absurdiška. Taip tik deginami valstybės ištekliai.

Palaikau tokią tvarką, kai kartais nustatoma teisėta priemokų sistema: jei asmuo nori atsilyginti, jis sumoka pinigus į oficialią įstaigos sąskaitą, o iš ten lėšos skiriamos darbo užmokesčiui mokėti. Tokia tvarka įteisinta, pavyzdžiui, kai gimdoma. Jei moteris nori, kad gydytojas, kuris ją prižiūrėjo nėštumo metu, priimtų gimdymą, tačiau tas gydytojas tuo metu nedirba, galima jį iškviesti ir sumokėti į sąskaitą atitinkamą pinigų sumą, bet jokiu būdu ne į chalato kišenę.

Visur reikia įžvelgti ne tik balta ir juoda, turi galioti protingumo principas nustatant, kas yra tikra korupcija, o kas – mažareikšmės smulkmenos ar tiesiog padėka.

Indikatorius – telefoninių sukčių gausa

Gediminas NAVAITIS, Mykolo Romerio universiteto profesorius:

– Imti kyšius negražu. Dauguma valstybės tarnautojų pradeda dirbti tikėdami, kad nesavanaudiškai rūpinsis tautiečiais. Už jų sąžiningumą, principingumą ir profesionalumą dera padėkoti. O kas atsitiks įteikus pagarbą išreiškiančią dovaną? Paskui – dar vieną ir dar vieną? Veikiausiai gerbiančiųjų tarnautojus dėka vietoj sąžiningo darbuotojo atsiras kyšių laukiantis godišius.

Vis dar yra manančiųjų, kad su tokiu godišiumi lengviau susitarti, kad duodantysis sėkmingiau tvarko reikalus. Tačiau kyšiai žlugdo ne tik tarnautojus, bet ir visą visuomenę. Visi esame girdėję pasakojimų apie telefoninius sukčius. Ne visi atkreipė dėmesį į labai svarbią aplinkybę. Pranešęs apie avariją, sužalojimą ar dar kokį baisų įvykį, kurio padarinius galima užglaistyti pinigais, sukčius ragina duoti kyšį. Nelinkusioje kyšininkauti visuomenėje jis išgirstų: „Mano advokatas aptars žalos atlyginimą.“ Arba: „Sudarykime sutartį dėl pretenzijų patenkinimo.“ Ir telefoninių sukčių neliktų.

Kol bus duodančiųjų, tol bus imančiųjų

Antanas MATULAS, Seimo narys:

– Kaip atskirti dovaną nuo kyšio, bandymą atsidėkoti nuo noro papirkti? Valstybės tarnyboje ir teisėsaugoje tai padaryti nesudėtinga, nes daugeliu atvejų bet kokie bandymai duoti dovaną, pinigų ar suteikti paslaugą laikytini kyšiu. Mūsų šalyje tiesiog nėra tradicijos nešti dovanas norint atsidėti tarnautojams už puikiai atliktas pareigas.

Kur kas didesnė problema – sveikatos apsaugos srityje. Eilės, netobulas ir mažas apmokėjimas už paslaugas, klestinti biurokratija ir bloga vadyba sudaro prielaidas pacientams manyti, kad dauguma medikų piktnaudžiauja ir reikalauja iš jų papildomo atlygio. Ir čia dažnai atskirti kyšį nuo padėkos, jei tai nėra pinigai ir tai daroma ne prieš suteikiant paslaugą, ganėtinai sunku.

Ne veltui žmonės sukūrė tokią patarlę: „Kol bus duodančiųjų, tol bus imančiųjų.“ Tad pastarieji du žiniasklaidoje aprašyti atvejai, kai pacientai ar jų artimieji buvo nubausti stambiomis piniginėmis baudomis už bandymą duoti kyšius medikams, nėra paskutiniai. Tokių atvejų tik daugės. Todėl draugiškai patariu visiems pacientams: už sugrąžintą sveikatą medikams pakanka nuoširdaus padėkos žodžio.

Daugiau svarbių, įdomių ir naudingų temų rasite žurnale "Savaitė"

Algas vieniems kėlė, o kitiems jau nieko neliko?

Tue, 09 Jan 2018 15:17:08 +0200

Nuo šių metų kai kurių pareigūnų atlyginimai padidės apie 500–1 000 eurų.

Prie valstybės vairo stojus naujajai valdančiajai koalicijai viešojo sektoriaus darbuotojų reikalavimų pakelti atlyginimus pasipylė daugiau nei įprastai, tačiau staiga pusiau slaptai ir nemenkai algos buvo padidintos prokurorams ir Specialiųjų tyrimų tarnybos (STT) darbuotojams, nors jų nepasitenkinimo darbo užmokesčiu nė nebuvo girdėti. Tiesa, kelti algas tiems, kurie garsiausiai rėkia, nėra gera strategija.

Kad ir kaip ten būtų, nuo šių metų minėtų pareigūnų atlyginimai padidės apie 500–1 000 eurų. Apie tokį algų šuolį visų kitų grupių viešojo sektoriaus darbuotojai – nuo medikų, pedagogų, mokslininkų iki socialinių darbuotojų – gali tik pasvajoti. Net vykstant deryboms dėl galimo atlyginimų kėlimo apie tokias sumas nė neužsimenama.
Tokio savo žingsnio valdantieji taip ir nepaaiškino.

Neaišku, ar jie tikisi, kad jų pamaloninti prokurorai dangstys valdžioje atsidūrusius piliečius? Ar, atvirkščiai, viliasi, kad teisėsauga su dviguba energija puls narplioti sudėtingas bylas, taip pat ir susijusias su korupcija? Ir vienas, ir kitas paaiškinimas atrodo primityvus, tačiau aišku, kad valdžia tokiais savo veiksmais smarkiai priešina visuomenę ir kartu silpnina valstybę.

Tiesa, kai keliamas darbo užmokestis kam nors kitam, o ne tau pačiam, nėra malonu. Tokia ta žmogiškoji prigimtis. Tačiau sveikas protas priima tokią informaciją daug ramiau, jei numanoma algų kėlimo sistema, atitinkanti teisingumo sampratą, taip pat matomos ir savo perspektyvos. Deja, nieko panašaus daugeliui iš mūsų netenka patirti.

Arūnas MARCINKEVIČIUS

Reikia aiškios darbo apmokėjimo tvarkos

Artūras ČERNIAUSKAS, Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijos (LPSK) pirmininkas:

– Džiaugiamės, kad atlyginimai bent kam nors kyla. Nemanome, kad reikia atimti iš daugiau turinčiųjų ir išdalyti mažiau turintiesiems, bet siekiame, jog mažiau turinčiųjų pajamos didėtų ir jie prisivytų pasiturinčiuosius. Vis dėlto mums nepatinka dar anos Vyriausybės užprogramuotas chaosas, kai buvo sugriauta darbo valstybiniame sektoriuje apmokėjimo sistema. Dabar tiems, kas „arčiau“ Seimo narių, kas daugiau patriukšmauja, numetamas kąsnelis darbo užmokesčiui kelti. Neliko toliaregiškesnio matymo, tiesiog impulsyviai reaguojama. Būtina grįžti prie darbo apmokėjimo sistemos, kurioje būtų aiškūs koeficientai, kad darbuotojai aiškiai suprastų, už ką ir kiek kas uždirba.

LPSK nuomone, darbo užmokestis turėtų kilti didinant algų bazinius dydžius. Viena didžiausių klaidų – valstybės tarnautojų algų baziniai dydžiai, sujungti su biudžetinio sektoriaus darbuotojų algų baziniais dydžiais. Anksčiau jie buvo atskiri. Dabar vienos valstybinio sektoriaus darbuotojų grupės išskirti neįmanoma, nes vadovaujamasi tais pačiais baziniais dydžiais. Maža to, prie tų pačių bazinių dydžių „pririšami“ ir politinio pasitikėjimo asmenys. Didinant vienų darbo užmokestį automatiškai didėtų ir kitų atlyginimai. Tai lemtų didesnę finansinę naštą. Kai bus nustatyti atskiri baziniai dydžiai, parengta aiškiais koeficientais paremta darbo apmokėjimo sistema, bus mažiau nepatenkintų žmonių, kils mažiau įtampų visuomenėje.

Kuriama policinė valstybė?

Jurgis RAZMA, Seimo narys:

– Gydytojų rezidentų, mokslininkų, mokytojų atlyginimams padidinti lėšų nėra, tačiau teisėsaugos pareigūnams pinigų surandama. Valdančiosios Valstiečių ir žaliųjų sąjungos sprendimas padidinti prokurorų ir STT pareigūnų atlyginimus kelia nemažai abejonių. Pirma, prokurorų atlyginimai dabar susilygino su teisėjų atlyginimais. Antra, tai galbūt padidins prokurorų nepriklausomumą, atsparumą korupcijai, pritrauks į šią sistemą gabių jaunų teisininkų. Tačiau ne šiuos argumentus akcentavo prokurorų atlyginimų didinimą Seime aistringai „stūmęs“ Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas. Iš jo išgirdome, kad lig šiol prokurorai dirbo... blogai, negynė viešojo intereso, leido klestėti korupcijai.

Supraskite, tik didesnės algos motyvuos prokurorus geriau dirbti. Manau, kad tokie išvedžiojimai įžeidžia tuos prokurorus, kurie nestokoja idealizmo ir neskaičiuoja darbo valandų. Be to, dabar kitų biudžetinių sektorių darbuotojai turi teisę į tokius argumentus: reikia ir jiems blogiau dirbti, gal tada valdžia atkreips dėmesį į jų atlyginimus...

Kartu primenu ir Premjero Sauliaus Skvernelio pasakytą „žinią“ mokytojams: visų pirma parodykite naują darbo kokybę, tuomet kalbėsime apie atlyginimų didinimą. Įdomu, ar prokurorams tai irgi buvo taikoma? Žodžiu, peršasi išvada, kad algų kėlimo pagrindai prokurorams – vienokie, o mokytojams – kitokie. Taigi valdančiosios Valstiečių ir žaliųjų sąjungos sprendimai didinti viešojo sektoriaus darbuotojų atlyginimus, kaip, beje, nemažai ir kitų sprendimų, priimami chaotiškai, nesistemiškai. Pagrindinė priežastis – įtakingi politikai Vyriausybėje ir Seime yra iš teisėsaugos srities, tad pirmiausia ir puola rūpintis savo „sistema“. Kartu suteikiama peno plėtoti kalboms apie pasirinktą policinės valstybės kūrimo kryptį.

Ši valdžia ypač skaldo visuomenę

Žilvinas ŠILĖNAS, Lietuvos laisvosios rinkos instituto vadovas:

– Visuomenės skaldymas – sena politikų taktika. Jei nepavyksta palaužti visos visuomenės, politikai ima trupinti tam tikras jos grupes. Prisiminkite 2017 metų pradžią. Jie irgi prasidėjo būtent skaldymu. Taupantys ir gyvybę apsidraudę žmonės buvo kone apkaltinti mokesčių nemokėjimu ir paskubomis buvo priimtas įstatymas, varžantis gyvybės draudimą.

Tas pats mūsų laukia ir 2018-aisiais. Valdantieji jau kalba apie „lobstančius milijardierius“ ir planuoja didinti mokesčius uždirbantiesiems 1 500 eurų. Seime jau guli bet trys skirtingi progresinių tarifų projektai, kuriuos sieja vienintelis dalykas – didesni mokesčiai visiems, uždirbantiems apie 1 500 eurų.

Norima nusavinti žmonių sutaupytus pinigus senatvei? Iš tribūnų pasakojama, neva pensijos yra mažos tik todėl, kad dalis žmonių taupo senatvei pensijų fonduose. Apie tai, kad reikėtų nebeleisti pervesti pinigų į pensijų fondus, valdžia kalba vis garsiau. Esu įsitikinęs, kad jau sausį prasidės dar viena visuomenės skaldymo banga.
Pensininkai bus priešinami su dirbančiaisiais, senimas – su jaunimu. Ironiška ir liūdniausia, kad visų supriešinimų rezultatas – tas pats: pralaimi visuomenė. Mat praranda pajamas, santaupas ir laisvę.

Daugiau svarbių, įdomių ir naudingų temų rasite žurnale "Savaitė"

Ar galite atsakyti, kokie šie metai buvo Lietuvai?

Sat, 30 Dec 2017 19:00:04 +0200

Vertinant iš kasdienybės pozicijų – metai kaip metai, be jokių didesnių sukrėtimų (laimė, Gedimino kalnas visai nenuslinko). Dideliais pasiekimais taip pat turbūt negalime pasigirti. Nebent tuo, kad į šalį (ir pirmiausia į Kauno regioną) ima plūsti rimtos užsienio investicijos su visomis iš to kylančiomis ekonominėmis bei socialinėmis pasekmėmis. O daugiau?

Metų metus nesprendžiamos problemos – viena už kitą didesnės. Visų pirma ir toliau nyksta tauta. Tuoj jau milijonas mūsų tautiečių įsikurs (o dauguma jau įsikūrė) Vakaruose, kur žmonių materialinė gerovė vertinama objektyviais kriterijais, o ne politikų pažadais. Socialinė nelygybė tarp pasilikusiųjų čia, tėvynėje, ir toliau pati didžiausia visoje Europos Sąjungoje. Labai jau kukliai kylant minimaliajai mėnesio algai, niekas iš valdančiųjų nė nebando lyginti, koks gi mūsų atlyginimų ir kainų didėjimo santykis.

Politikams ir toliau nesusitariant, kokią energetiką – privačią ar valstybinę – vystyti, stringa visos jos strategijos. Lietuva ir toliau lieka šalis, gaminanti ir eksportuojanti iš esmės tik mažos pridėtinės vertės produkciją. Ruošiantis aukštojo mokslo reformai, niekas neskaičiuoja, kiek Lietuvai reikės kvalifikuotų darbininkų. Ir, beje, kada mūsų šalis turės aiškiai suformuluotą nacionalinę strategiją?

Arūnas Marcinkevičius

Mūsų politikai – silpni strategai

Lauras BIELINIS, Vytauto Didžiojo universiteto profesorius:

– Politiniu atžvilgiu praėję metai buvo sudėtingi. Viena iš sudėtingesnių problemų – Seimo valdančiosios daugumos krizė. Turiu galvoje Socialdemokratų partijos (ir frakcijos kartu) skilimo padarinius daugumos funkcionavimui parlamente. Taip realiai sprendimų centru tapo Valstiečių ir žaliųjų sąjungos frakcija, o kiti koalicijos partneriai pastumti į šešėlį. Tai reiškia, kad dabar Seimas veikia pagal valstiečių ir žaliųjų duodamą tempą ir veiklos pobūdį.

Liberalai lieka partija, ant kurios krinta ryškus korupcijos šešėlis; tai stabdo šios partijos galimybes ir perspektyvas veikti Seime ir valstybėje. Kone visi liberalai priversti koncentruotis į savo vidaus problemas. Socialdemokratų skilimas buvo savotiškai dėsningas, tačiau jų negebėjimas išeiti iš susidariusios padėties, formaliai atsiradusios dvi partijos kelia sumaištį ir jų pačių viduje, ir kairiuosius palaikančioje visuomenės dalyje. Valstiečiai ir žalieji nuo pat 2017 metų pradžios pasižymi ne tiek strategiškai aiškia partine veikla, kiek vidiniu sutrikimu, nemokėjimu komunikuoti su kitų partijų atstovais, skandalais ir dar – arogancija. Konservatoriai šiame fone turėtų atrodyti ryški ir energinga partija, tačiau kreipia dėmesį į detales ir nesugeba iškelti ilgalaikių savo partijos perspektyvų. Tad ir ši partija vis dar neišsprendė savo vidinių problemų. Galima apibendrinti: metai politiniame lauke pasižymėjo įtampa, pokyčių laukimu ir daugumos mūsų politikų strateginiu trumparegiškumu.

Nenurašykime gerų metų…

Nerijus MAČIULIS, „Swedbank“ vyriausiasis ekonomistas:

– Lietuvos ekonomikos augimas šiemet įsibėgėjo ir viršijo 3,5 proc. Tiesa, daugeliui šis sintetinis ir labai daug informacijos apimantis rodiklis beveik nieko nepasako. Iškalbingesni yra kiti ekonominiai rodikliai, pvz., realiai Lietuvos eksportas ūgtelėjo dešimtadaliu, o vien paslaugų eksporto vertė – beveik penktadaliu. Svarbus ne tik pats augimas, bet ir jo struktūra: sparčiausiai augo IT, telekomunikacijų ir kitų verslo paslaugų eksportas. Dar viena svarbi tendencija – tai nemažas naujų tiesioginių užsienio investicijų srautas, kurį pagaliau pajuto ne tik sostinė.

Šiemet įsibėgėjo ir produktyvumo augimas – pastarąjį penkmetį per metus augęs vos daugiau nei 1 proc., šiemet jis šoktelėjo daugiau nei 4 proc. Šis aukštesnės pridėtinės vertės prekių ir paslaugų eksporto, kokybiškų užsienio investicijų augimas ir produktyvumo šuolis yra svarbus ne tik keliems verslininkams ar valdžios atstovams. Tai pagrindiniai veiksniai, lemiantys tvarų ir ilgalaikį atlyginimų augimą. Vidutinio darbo užmokesčio augimas šiemet viršijo 8 proc. ir buvo sparčiausias nuo 2008 metų; jį turėjo pajusti daugiau nei du trečdaliai darbuotojų. Atlyginimų augimas ir akcizų kėlimas pakurstė infliaciją, bet daugiausia brango ne būtiniausios prekės ir paslaugos, dėl ko daugelio gyventojų reali perkamoji galia nesumažėjo. Sumažėjo šešėlinė ekonomika, o dėl šios priežasties antrus metus iš eilės ir neplanuotai valdžios sektoriaus biudžetas bus subalansuotas.

Šie ir kiti veiksniai lemia tai, kad Lietuva 10 metų laikotarpiui gali pasiskolinti už mažesnes palūkanas nei, pvz., Italija. Įmonių ir gyventojų finansinių įsipareigojimų ir pajamų santykis išlieka vienas mažiausių ES, o indėlių suma rekordinė: ji per dešimtmetį išaugo daugiau nei dvigubai. Žinoma, niekas neignoruoja ir nesumenkina emigracijos, neadekvačių viešojo sektoriaus darbuotojų atlyginimų, regioninės ir socialinės atskirties bei kitų problemų, tačiau sutelkiant dėmesį į jų sprendimą galima rasti laiko pasidžiaugti ir pasiekimais.

Neišsipildžiusių lūkesčių metai

Gabrielius LANDSBERGIS, TS-LKD pirmininkas:

– Apie praėjusius metus galiu pasakyti tik vieną žodį – deja. Deja, bet tai nebuvo metai, kuriuos pavadintume kokybiško ir skaidraus Seimo darbo metais. Tai nebuvo metai, kurie mus stebintų reikšmingomis valstybės reformomis. Tai nebuvo tie metai, kai pasikeitė žmonių gyvenimas, ypač tų, kurie gyvena varge ir skurde. Tai nebuvo tie metai, per kuriuos mūsų ekonomikos variklis užsikurtų aukštam ir tolimam skrydžiui.

Džiugių, reikšmingų akimirkų galiu įvardyti vos kelias: sutarėme išsaugoti PVM lengvatą šildymui, nors ketinta branginti šildymo kainą gyventojams; gyrėme valdančiuosius dėl pagaliau peržengtos 2 proc. gynybos finansavimo ribos, nes mūsų geografinė padėtis verčia stiprinti gynybinius pajėgumus; radome kompromisą dėl urėdijų pertvarkos, kad nenukentėtų miškuose dirbantys paprasti žmonės. Tačiau tai bene visi valdančiųjų atlikti reikšmingi darbai.

Bijau, kad ir ateinantys treji metai nebus tie metai, kai valdantieji pagaliau pasirūpins žmonėms skaudžiausiomis problemomis: buksuojančia ekonomika ir nepakankamai augančiomis gyventojų pajamomis, didėjančia socialine nelygybe ir emigracijos srautu. Vis dėlto nenoriu tikėti, kad darbų bus dar mažiau, o skandalų daugiau.
Atvirkščiai, vis dar turiu viltį, kad valdantieji atsitokės ir sieksime sutarimo dėl svarbiausių darbų Lietuvai.

Daugiau svarbių, įdomių ir naudingų temų rasite žurnale "Savaitė"

Pensijų kaupimo sistema keisis iš esmės?

Wed, 27 Dec 2017 15:02:57 +0200

Jei ką bandydavo (ir, aišku, jei spėdavo) įgyvendinti socialdemokratai, vėliau į valdžią atėję konservatoriai būtinai tai perdarydavo savaip, ir atvirkščiai. Deja, ir „valstiečiai“ tęsia ankstesnių valdančiųjų koalicijų veiksmų estafetę. Nors visa komanda socialinių problemų specialistų mūsų politikų primygtinai prašė: leiskite bent kelerius metus pensijų kaupimo sistemai veikti nekeistai. Ne, atsakė dabar valdžioje esantys politikai – būtinai imsis savo. Antrąją pensijų kaupimo sistemos pakopą naikins, visus kaip avis suvarys į „Sodros“ gardą.

Ar bandė savo planus ir ketinimus naujieji valdantieji derinti su šios srities specialistais? Ne. Ar siūlo žmonėms patiems padidinti įmokas į minėtus fondus, jei „Sodra“ nebemokės į juos savosios dalies? Ne. Ar paklausė tų fondų valdytojų nuomonės, ką siūlo jie valstybės ir „Sodros“ naštai sumažinti? Taip pat ne. Nors šiuos pokyčius pajus net 1,2 mln. žmonių.

Taip, daliai mūsų gyventojų dėl mažų atlyginimų iš tikrųjų neapsimoka mokėti įmokų ir į „Sodros“, ir į privačius fondus. Tačiau, pirma, valstybė turėtų leisti piliečiams pirmiausia patiems dėl to apsispręsti. Antra (ir svarbiausia), politikai turi sudaryti kuo palankesnes sąlygas piliečiams patiems kuo daugiau užsidirbti, o ne reguliuoti jų gyvenimą nesibaigiančiomis pertvarkomis.

Arūnas MARCINKEVIČIUS

Nesupriešinkime dabartinių ir būsimųjų pensininkų

Nerijus MAČIULIS, „Swedbank“ vyriausiasis ekonomistas:

– Kiekvieną kartą diskutuodami apie ateities ir dabarties pensininkų gerovę, mes turime atsiminti išskirtinai pesimistines Lietuvos demografines tendencijas. Šiuo metu mūsų šalyje gyvena 1,9 mln. darbingo amžiaus gyventojų. Po dviejų dešimtmečių jų sumažės net puse milijono – iki 1,4 mln. Per tą patį laikotarpį pensinio amžiaus žmonių skaičius išaugs nuo 550 tūkst. iki 600 tūkst. Mažėjantis dirbančiųjų ir augantis pensinio amžiaus gyventojų skaičius reiškia, kad kiekvienais metais bus vis sunkiau pensininkų poreikius patenkinti vien lėšomis, gaunamomis iš socialinio draudimo įmokų.

Suvokiant šias tendencijas ir iššūkius, dar 2004 m. Lietuvoje buvo pradėta pensijų sistemos reforma, kurios esmė – leisti dirbantiesiems dalį savo socialinių draudimo įmokų nukreipti į savo sąskaitas pensijų fonduose. Per tą laikotarpį pensijų sistema ne kartą keitėsi, tačiau didžiausia problema liko: dirbantieji savo pensijai kaupti gali skirti tik labai mažą dalį atlyginimo – gerokai mažesnę, nei buvo žadama pensijų reformos pradžioje. Reikia spręsti šią problemą, nes dalis dirbančiųjų iš tiesų nesukaups pakankamai lėšų, kad galėtų gauti papildomą nuolatinę pensiją – priedą prie „Sodros“ pensijos.

Tačiau tikrai negalime diskutuoti apie tai, kad pensijų kaupimas nebuvo efektyvus ar neturi prasmės – be jo ateities pensininkų perspektyvos bus gerokai niūresnės nei šiandienių. Dabar svarbiausia – nebandyti dabarties iššūkių ir problemų spręsti vien ateities pensininkų „sąskaita“. Tai būtų neproduktyvus žingsnis, nesprendžiantis problemos, neužtikrinantis valstybės finansų tvarumo ir galbūt supriešinantis skirtingų kartų atstovus.

Pirmiausia stabdykime visuomenės senėjimą

Rimantas DAGYS, Seimo narys:

– Kol kas kalbėti apie galimą antrosios pakopos pensijų kaupimo sistemos reformą yra tas pats, kas burti Taro kortomis. Vieši įvairių pareigūnų pamąstymai apie reformas dažniausiai nieko nereiškia – lieka tik pašnekesiais. Norint iš tikrųjų išspręsti senatvės pensijų sistemos problemas, reikėjo dar šiemet imtis veiksmų. Ar tikrai tai, kas bent jau kalbama, bus daroma kitąmet? Dėl socialinės apsaugos ir darbo ministro kalbų neaišku, nes jo minimi pokyčiai būtų skausmingi ir reikalautų mokesčių pertvarkos, kuri kol kas nėra numatyta. Iki šiol taip pat nėra aišku, iš ko, keičiant pensijų sistemą, būtų finansuojamos antrosios pakopos pensijos? Kas bus su tais, kurie šiuo metu ta pakopa naudojasi?

Ir ar valdančioji dauguma prieš būsimuosius Prezidento rinkimus, kuriuose galimybės dalyvauti neatmeta Premjeras Saulius Skvernelis, ryšis pajudinti daugiau nei milijono šioje sistemoje dalyvaujančių žmonių interesus?

Svarstytina mintis, kad ta dalis, kuri pervedama į pensijų fondus, galėtų patekti į valstybės biudžetą ir tai būtų žymus palengvinimas „Sodros“ pensininkams. Tačiau tuomet valstybės biudžetas netektų nemažai milijonų eurų ir jiems kompensuoti galbūt tektų įvesti naujus mokesčius. Finansų ministras apie tai kukliai tyli, o nežinant jo atsakymo tolesnė diskusija apie pensijų sistemos reformą tampa teorinė.

Aš nesu didelis antrosios pakopos pensijų kaupimo sistemos šalininkas. Ir ši, ir „Sodros“ pensijų sistema turi savų pranašumų ir trūkumų. „Sodros“ solidarumo principas, kai jaunesni dirbantys asmenys išlaiko senesnius, garantuoja, kad pensininkai visada gaus tam tikrų pajamų. Taip, papildomas kaupimas gali duoti šiokių tokių pajamų senatvėje, tačiau tai priklauso nuo to, ar gera bus valstybės ekonominė padėtis. Abi sistemos gerai veiks tik vieninteliu atveju: jei rasime būdą sustabdyti visuomenės senėjimą. Nė viena iš jų neturi perspektyvos be dirbančių žmonių.

„Sodros“ biudžetą gelbėtų užsieniečiai

Aleksandras IZGORODINAS, Lietuvos pramonininkų konfederacijos ekonomikos patarėjas:

– Lietuvos darbo rinkoje per pastaruosius 5 metus laisvų darbo vietų skaičius išaugo dukart, o užimtų – tik 8 proc. Toks ryškus darbo jėgos stygius sparčiai stumia darbo užmokestį aukštyn: per minėtą laikotarpį atlyginimai Lietuvoje padidėjo beveik 40 proc.; užimame trečiąją vietą visoje Europos Sąjungoje pagal atlygio už darbą augimo tempą.

Sparčiai kylantys atlyginimai atitinkamai pildo valstybės biudžetą. Ateityje tai gali lemti ir didesnes pensijas. Tačiau įmokos „Sodrai“ didėja jau šiandien. Ir „Sodros“ biudžetas dar labiau papilnėtų, jeigu Lietuva taikytų liberalesnes užsienio darbo jėgos įvežimo taisykles. Pramonės srityje šiuo metu yra itin didelis užsienio darbo jėgos potencialas. Šiame sektoriuje per pastaruosius 5 metus laisvų darbo vietų skaičius padidėjo 84 proc., o užimtų – tik 12 proc. Šiuo metu jame yra registruotos net 3 558 laisvos darbo vietos, arba beveik penktadalis visų laisvų darbo vietų, t. y. daugiau nei bet kokiame kitame sektoriuje.

Daugiau svarbių, įdomių ir naudingų temų rasite žurnale "Savaitė"