https://www.savaite.lt/ lt https://www.savaite.lt/audio-video/1941-audio-kaip-ciapajevas-tapo-anekdotu-herojumi.html https://www.savaite.lt/audio-video/1941-audio-kaip-ciapajevas-tapo-anekdotu-herojumi.html 1941 Tue, 31 Oct 2017 13:31:57 +0200 native-yes

Rasime nedaug realių istorinių asmenybių, kurios po mirties gyventų populiariojoje kultūroje tokia gausybe įvairių formų, kaip vienas iš Rusijos pilietinio karo raudonųjų vadų Vasilijus Čiapajevas. Sovietmečiu buvęs viena iš ideologinių ikonų, V. Čiapajevas tapo ir šimtų anekdotų herojumi.

Manvydas VITKŪNAS

V. Čiapajevas gimė 1887 m. vasario 9 d. (pagal tuomet galiojusį Julijaus kalendorių – sausio 28 d.) Budaikos kaime, dabar tapusiame Čeboksarų miesto dalimi (Čiuvašijoje, Rusijoje). Jo tėvai buvo neturtingi valstiečiai, svajoję, kad sūnus taptų stačiatikių šventiku. Šeima, ieškodama geresnio gyvenimo, persikėlė į ant Volgos kranto iškilusį Balakovo miestą (dab. Samaros srityje). Joje gimė devyni vaikai, tik penki iš jų išgyveno. Čiapajevai sunkiai vertėsi, sūnų Vasilijų atidavė mokytis į prie cerkvės veikusią mokyklą. Vaikinukas taip pat pramoko amato, bet daugiau mokslo nesiekė.

1908 m. buvo pašauktas atlikti karo tarnybą, tačiau jau kitąmet, jos nebaigęs, buvo išleistas į atsargą (lyg ir dėl ligos). Tapti dvasininku pagal tėvų valią Vasilijus nesirengė ir dėl to labai juos liūdino. Tėvai buvo dar labiau nepatenkinti, kai 1909-aisiais sūnus vedė septyniolikmetę iš bažnytinės tarnybos pašalinto šventiko dukrą Pelagėją Metliną.

Atėmė vaikus

Pora susilaukė trijų vaikų, kartu su Vasilijaus tėvais apsigyveno Melekeso mieste (dabar – Dimitrovgradas, Uljanovsko sr.). Vyras dirbo dailide. Kas žino, kaip būtų klostęsis tolesnis jų gyvenimas, bet 1914 m. viską sujaukė Pirmasis pasaulinis karas.

Palikęs žmoną su trimis vaikais (jauniausiajam tebuvo mėnuo) ir mobilizuotas į kariuomenę, V. Čiapajevas išvyko į frontą. Tris kartus buvo sužeistas, pelnė apdovanojimų. Karą baigė turėdamas vieną iš puskarininkių – feldfebelio – laipsnių. Kol V. Čiapajevas kariavo, namuose likusi žmona galutinai susipyko su uošviu, anyta ir kartu su vaikais išsikraustė pas kaimynystėje gyvenusį traukinių konduktorių.

Tarnaudamas kariuomenėje, V. Čiapajevas susižavėjo bolševikų idėjomis. Po 1917 m. vasario revoliucijos jis su savo daliniu atsidūrė Saratove. Tų pačių metų rudenį įstojo į bolševikų partiją, o po Spalio perversmo buvęs puskarininkis, niekada neturėjęs karininko laipsnio, iškart tapo pulko vadu Nikolajevsko mieste (netoli Saratovo). V. Čiapajevas su savo bolševikų pulku pervadino Nikolajevską Pugačiovu (sadizmu pagarsėjusio ir caru apsišaukusio maištininkų vado Jemeljano Pugačiovo garbei). Trumpam grįžęs į tėviškę, jis susitiko su žmona Pelagėja, atėmė iš jos vaikus ir atidavė juos prižiūrėti savo tėvams.

V. Čiapajevas su žmona Pelagėja, 1916 m.

Anka – vietoj Pelagėjos

V. Čiapajevas Raudonojoje armijoje sparčiai kopė karjeros laiptais. 1919 m. gegužę jis buvo paskirtas brigados, po mėnesio – jau divizijos vadu. Pilietinio karo įkarštyje pagarsėjo kaip „tvirtas bolševikas“, negailestingas savo oponentams – „klasiniams priešams“. Kurį laiką dirbo Nikolajevsko apskrities vidaus reikalų komisaru. Dalyvavo kautynėse, jam buvo sužeista galva. V. Čiapajevo padėjėju ir adjutantu tapo Piotras Isajevas, pramintas tiesiog Petka.

Subyrėjus santuokai su Pelagėja, V. Čiapajevas netrukus susirado kitą Pelagėją – vieno iš savo bendražygių našlę Kamiškercevą. Galiausiai jis atsivežė tris savo vaikus ir apgyvendino juos su savo naująja drauge ir dviem jos dukterimis Klincovkos kaime, kur buvo įrengti jo vadovaujamos divizijos artilerijos sandėliai. Čia raudonųjų vado laukė nemalonus netikėtumas – netrukus jis aptiko Pelagėją intymioje aplinkoje su artilerijos sandėlių viršininku Georgijumi Živoložnovu. Divizijos vadas atkeršijo neištikimai draugei ir užmezgė audringą romaną su Raudonosios armijos sanitare Ana Stešenko, žinoma pravarde Anka Kulkosvaidininkė (pasakojama, kad kartą ji perėmė iš sužeisto kario kulkosvaidį ir šaudė iš jo į priešus). Ana buvo tiesioginio V. Čiapajevo pavaldinio ir bendražygio, divizijos komisaro Dmitrijaus Furmanovo žmona! Kai komisaras sužinojo, kad vadas miega su jo žmona, kilo baisus konfliktas, atgarsiai pasiekė ir aukštesnę vadovybę. Galiausiai D. Furmanovas buvo išsiųstas tęsti „revoliucinės kovos“ į Centrinę Aziją.

D. Furmanovas su žmona A. Stešenko, tapusia V. Čiapajevo meiluže.

Kazokų reidas

V. Čiapajevo vadovaujami raudonieji kovėsi su baltaisiais Pavolgyje, Pietų Rusijos stepėse, taip pat vakarinėje dabartinio Kazachstano dalyje. 1919 m. birželį V. Čiapajevo daliniai užėmė svarbų Ufos miestą, o liepą – Uralską (dab. Oralą Kazachstane). Galiausiai V. Čiapajevo vadovaujama 25-oji šaulių divizija susitelkė aplink Lbiščensko gyvenvietę vakarinėje dabartinio Kazachstano dalyje (nuo 1939-ųjų Lbiščenskas vadinamas Čiapajevu).

Baltosios armijos pajėgos 1919 m. rugsėjo pradžioje traukėsi daugelyje fronto ruožų. Nors patyrė daug nesėkmių, Uralo kazokų dalinys, vadovaujamas pulkininko Nikolajaus Borodino, drąsiai įsiveržė į priešų kontroliuojamą teritoriją. 1 192 Baltosios armijos kovotojai su dviem pabūklais ir 9 kulkosvaidžiais puolė raudonuosius. V. Čiapajevo žinioje buvo ne mažiau kaip 3 tūkst. karių, dešimtys kulkosvaidžių ir netgi du žvalgybiniai lėktuvai. Tačiau lėktuvų įgulos, nors ir skraidė virš baltųjų žygio vietos, priešų laiku nepastebėjo – kazokai puikiai mokėjo maskuotis, judėjo upės slėniu, daugiausia naktį. Artėdami prie Lbiščensko, jie sučiupo kelis raudonuosius, ir šie patvirtino, jog V. Čiapajevas su visu savo štabu yra miestelyje. Vienas Raudonosios armijos atstovas netgi pasiūlė, įsiveržus į gyvenvietę, parodyti namą, kuriame apsistojęs garsusis raudonųjų vadas.

Sovietų propagandininkai V. Čiapajevą dažniausiai vaizdavo šuoliuojantį ant žirgo su kardu rankoje, nors iš tiesų dėl pažeistų sausgyslių jam buvo labai sunku jodinėti.

Uralo bangose

Bolševikams ši operacija buvo visiškai netikėta. Nors priešakiniai sargybos postai laiku pastebėjo priešus ir pranešė apie tai savo vadui, V. Čiapajevas tik pasijuokė – esą, baltųjų jau ir pėdos ataušo, jie seniai pasitraukė Kaspijos jūros link.

Baltųjų vadas pulkininkas N. Borodinas įsakė savo kovotojams surasti V. Čiapajevą ir jį gyvą paimti į nelaisvę. Auštant rugsėjo 5-osios rytui, kazokai pradėjo Lbiščensko puolimą. Beveik visus postuose budėjusius sargybinius pavyko tyliai likviduoti, tačiau vienas raudonasis sugebėjo iššauti perspėjamąjį šūvį. Daugelis trobose miegojusių Raudonosios armijos karių, užklupti baltųjų, pasidavė be mūšio. Į tuos langus, pro kuriuos pasipylė šūviai, kazokai svaidė granatas. Miestelio centre bolševikams pavyko šiaip ne taip organizuoti rimtesnę gynybą. Atsišaudydami raudonieji ėmė trauktis Uralo upės link. Galiausiai baltieji pasiekė namą, kuriame turėjo būti pats V. Čiapajevas. Kazokai pastebėjo, kad kažkas prie durų už pavadžio laiko arklį. Netikėtas šūvis išgąsdino, ir pasibaidęs žirgas išvilko į lauką jį laikiusį vyrą. Tai buvo V. Čiapajevo asmeninis adjutantas P. Isajevas.

Baltieji pamanė, kad tai pats V. Čiapajevas, ir puolė jo link, o sumaištimi pasinaudojęs tikrasis V. Čiapajevas spėjo ištrūkti iš trobos, nors ir buvo sužeista jo ranka. Netrukus kita kulka kliudė pilvą. Bendražygiai padėjo V. Čiapajevui užsiropšti ant nuo varčios nuimtos vienos kiemo vartų dalies, ir tokiu plaustu raudonųjų vadas plaukė per vandeningą Uralo upę, bandydamas pasiekti kitą krantą. Ir štai čia amžininkų liudijimai nesutampa – vieni teigė, kad divizijos vadas nuskendo, kiti tikino, kad jis pasiekė rytinį upės krantą, bet ten netrukus mirė, netekęs daug kraujo. Pasakojama, kad kiti per upę tuomet jau persikėlę raudonieji paskubomis užkasė vado kūną pakrantės smėlynuose, užmaskavo kapą nendrėmis, kad baltieji jo nerastų. Tačiau jei tai tiesa, V. Čiapajevo kapo ieškoti neverta – Uralo upė šioje vietoje per beveik šimtą metų labai smarkiai pakeitė vagą ir priekrantės smėlynus seniai nuplovė.

Vos 32 metų V. Čiapajevas baigė savo gyvenimo kelionę. Tą pačią dieną mūšio Lbiščenske metu žuvo ir jo ištikimasis adjutantas Petka, ir nuožmiausias priešas, baltųjų pulkininkas N. Borodinas. Pastarąjį nušovė šieno kupetoje spėjęs pasislėpti Raudonosios armijos atstovas.

V. Čiapajevo monumentas Sankt Peterburge. Sovietmečiu garsiajam bolševikų karvedžiui buvo pastatyta dešimtys paminklų.

Komiksų herojus

Netrukus po V. Čiapajevo mirties pasigirdo įvairių gandų, neva jis – gyvas: pasiekusį kitą Uralo krantą raudonųjų vadą surado klajokliai kazachai, išgydė, tačiau V. Čiapajevas visiškai prarado atmintį. Dar apie 1960 m. buvo žmonių, tikinusių, kad jie Kazachstane tikrai matė gyvą V. Čiapajevą! Tačiau daugelis šias istorijas jau tada laikė niekuo nepagrįstais pramanais.

Sovietmečiu visuotinai buvo įtvirtinta versija, kad V. Čiapajevas žuvo, didvyriškai bandydamas įveikti sraunius Uralo vandenis. Taip savo knygoje viską aprašė jo bendražygis D. Furmanovas. Taip, tas pats, kurio žmoną buvo suviliojęs V. Čiapajevas! Praeities nuoskaudos nesutrukdė parašyti knygą, aukštinančią buvusį vadą. D. Furmanovas parašė ir daugiau knygų, tačiau 1926 m., sulaukęs vos 34-erių, mirė nuo meningito.

Sovietmečiu buvo išleista nemažai pašto ženklų su V. Čiapajevo atvaizdu.

O štai jo našlė A. Stešenko ištekėjo už vengrų kilmės revoliucionieriaus Lajošo Gavro (jis 1938 m. buvo sušaudytas Josifo Stalino nurodymu). Ana tapo Maskvos dramos teatro direktore, pagal pirmojo savo vyro D. Furmanovo romaną parašė pjesę apie savo meilužį „Čiapajevas“ ir prisidėjo prie kultinio sovietų kino filmo „Čiapajevas“ scenarijaus kūrimo. Šį filmą 1934 m. režisavo broliai Georgijus ir Sergejus Vasiljevai. Kelis dešimtmečius kino teatruose rodytą filmą pamatė daugelis Sovietų Sąjungos žiūrovų. Teigiama, kad jį beprotiškai mėgo J. Stalinas – peržiūrėjo net 34 kartus.

Tačiau šis propagandinis filmas turėjo ir priešingą poveikį – buvo sukurta visa serija anekdotų, kurių herojais tapo Čiapajevas, Petka ir Anka Kulkosvaidininkė. Veikiausiai tai lėmė kelios priežastys – kino filme aktorių įkūnyti gana prasčiokiški Čiapajevo, Petkos ir Ankos personažai daugeliui to meto žiūrovų pasirodė savi, antra vertus, žiūrovai negalėjo itin rimtai vertinti akivaizdžiai perdėto ideologinio patoso, sklindančio iš šio filmo, ir galiausiai pradėjo šia tema šmaikštauti.
Sovietmečiu tikra propagandos ikona tapusio V. Čiapajevo vardu buvo pavadinta daug gyvenviečių, gatvių, mokyklų, pionierių draugovių, gamyklų, kolūkių, laivų, atidaryti net keli Čiapajevo muziejai.

Rusijoje, Baltarusijoje, Kazachstane iki šiol galima rasti V. Čiapajevo paminklų ir jo vardu pavadintų objektų. Dabar V. Čiapajevas ir jo bendražygiai tebegyvena populiariojoje kultūroje, tapo netgi komiksų ir kompiuterinių žaidimų herojais.]]> https://www.savaite.lt/audio-video/1547-audiojonasbasanaviciuslietuviskalegenda.html https://www.savaite.lt/audio-video/1547-audiojonasbasanaviciuslietuviskalegenda.html 1547 Mon, 19 Jun 2017 15:36:40 +0300 native-yes

Kitąmet Vasario 16-ąją minėsime ir švęsime Lietuvos valstybės atkūrimo 100-ąjį jubiliejų. Viena pagrindinių valstybės šimtmečio figūrų – 1918 m. Vasario 16-osios akto signataras, Lietuvos tautinio atgimimo žadintojas, visuomenės veikėjas, gydytojas, publicistas, kelių sričių mokslininkas Jonas Basanavičius. Šiemet minime jo mirties 90-ąsias metines.

Manvydas Vitkūnas

„Man teko gimti pusgyviu“

J. Basanavičius gimė 1851 m. lapkričio 23 d. Ožkabaliuose (dab. Vilkaviškio r. sav.). Jis buvo vyriausias vaikas turtingų Sūduvos krašto ūkininkų Jurgio ir Marės Basanavičių šeimoje. Vėliau savo autobiografijoje jis rašė (čia ir toliau citatos sutrumpintos, kalba netaisyta): „Kaip ir visi mūsų krašto lietuviai, taip ir mano tėvai buvo labai dievoti, dievobaimingi žmonės, ir jie rūpinosi ir savo pirmagimį sūnų tokioje pat dvasioje užauginti. Ant šio „baltojo“ svieto lapkričio 11/23 d. 1851 m. 7-tą valandą vakare ateinant, dėl nežinomos priežasties teko man gimti pusgyviu, ir tik su dideliu vargu tapęs atgaivintas.

Ar trinant šepečiu mano kojų padus, ar per kokį, kaip tėvams rodėsi, stebuklą, po geros, sako, valandos aš atsigaivelėjęs; tėvai jau tada mane, nors pusgyvį, prižadėję į kunigus leisti, jei tik dievas teiksiąsis dvasią įkvėpti į mano menką kūnelį. Lapkričio 24 d. buvau Bartninkų bažnyčios klebono Jono Burdulio apkrikštytas, o kadangi tą dieną buvo Jono Nuo Kryžiaus, tai ir man Jono vardą suteikta.“ Po dešimties metų gimė brolis Vincas (sulaukęs beveik penkiasdešimties ir miręs 1910 m.), o apie 1863 m. – sesutė Marė (mirė vos šešerių).

„Šleivakojis“ ir „girtuoklis“

Tėvai išties labai norėjo, kad Jonas taptų kunigu, bet pirmiausia reikėjo baigti pagrindinius mokslus. Pirmais jo mokytojais tapo kaimo daraktoriai. Anot paties J. Basanavičiaus, „pirmu mano daraktoriumi buvo tūlas apysenis Kardokas, iš dzūkų ateivis, aukšto stuomens vyras, šleivakojis: nuo jo skaityti ir šiek tiek rašyti išmokau. Antras mano mokytojas buvo tūlas girtuoklis lenkelis iš Vištyčio miestelio, Šimanovskis, nuo kurio biskelį pramokau lenkiškai, vėliau mokinausi pas Bartninkų zakristijoną Naujoką.

Nuo tokių menkų mokytojų ne per daugiausia buvo galima išsimokinti, ir nors aš nuo 5 ar 6 metų pradėjau „į mokslą eiti“, bet, jau 12 būdamas, galėjau tik gerai lietuviškai ir lenkiškai skaityti ir rašyti, biskelį buvau aritmetikos pramokęs ir prie mišių tarnauti.“ Vėliau J. Basanavičius mokėsi Lukšiuose, o gimnaziją puikiai, sidabro medaliu, 1873 m. baigė Marijampolėje.

Ožkabaliuose atkurtoje J. Basanavičiaus gimtojoje sodyboje veikia muziejus.

Atsispyrė kunigystei

Tėvai nuo pat mažumės ruošė Joną kunigystei ir svajojo, kad jis papildytų Seinų kunigų seminarijos klierikų gretas. „Kartą, jau vakare, gulėdamas, ėmiau giedoti. Motina, tai girdėdama, linksmai tarė: „Tai bus Jonukas dailus kunigėlis, o koks gražus balselis“, o tėvas sako: „Giedok tu, giedok ir renkis į kunigus eiti“, – vėliau prisiminė J. Basanavičius. Besimokant mokyklose, tėvai nuolatos jam primindavo, kad jau greitai teksią „į Seinus eiti“.

„Bet jau nuo mažens į mano širdį buvo įsimetusi žingeidumo kirmėlaitė, kuri mane graužė, traukte mane traukė į nepažįstamą tolimą svietą. Kada, gimnazijos mokslą pabaigęs, namuosna sugrįžau, tėvas, tarp kitų dalykų, pasakė nė skatiko daugiau neduosiąs, jei aš į Seinus neisiąs; visą atostogų laiką kaip žemes pardavęs vaikščiojau. Nors aš gana rūpinausi tėvus perkalbėti, kunigų esą gana, o ir kitokiu būdu mokintų vyrų reikėtų, mano motina nė klausyti nenorėjo. Tik po ilgų kalbų ir plačių verksmų tėvas sutiko mane į svetimą šalį išleisti.“

1873 m. rudenį J. Basanavičius įstojo į Maskvos universiteto Istorijos–filosofijos fakultetą, bet jau kitąmet, gavęs stipendiją, perėjo į Medicinos fakultetą, o 1879 m. gavo gydytojo diplomą.

J. Basanavičius su mylima žmona Gabriele Eleonora Mol-Basanavičiene apie 1885 m.

Bulgarijos sveikatintojas

Ilgą laiką J. Basanavičius dirbo gydytoju Bulgarijoje, į kurią išvyko 1880 m. Darbavosi įvairių šios šalies vietovių ligoninėse, buvo bendrosios praktikos gydytojas, tačiau garsėjo ir puikiais chirurgijos, akušerijos įgūdžiais. Ne kartą jam teko būti ir teismo medicinos ekspertu, atlikti autopsijas, o 1885–1886 m. vykstant kruvinam Bulgarijos karui su Serbija – dirbti karo gydytoju (per dieną priimdavo iki dviejų šimtų sužeistųjų).

Nuo 1881 iki 1892 m. J. Basanavičius darbavosi Lomo, tada vadinto Lom Palanka, mieste. Čia lietuvis gydytojas išplėtė ligoninę, įsteigė ambulatoriją, tyrė regiono sanitarinę būklę, teikė rekomendacijas, kaip pagerinti higieninę aplinką, didinti medicinos paslaugų prieinamumą paprastiems Bulgarijos gyventojams. Todėl nekeista, kad kai 1892 m. J. Basanavičius kraustėsi į pajūrio miestą Varną, Lom Palankos gyventojai rinko parašus, kad mylimas gydytojas liktų jų mieste.
Atvykęs į Varną, J. Basanavičius labai daug padarė, kad šis uostamiestis taptų ir patraukliu pajūrio kurortu, inicijavo miesto vandentiekio ir kanalizacijos tinklų plėtros projektą, paplūdimių pritaikymą poilsiautojams.

J. Basanavičius buvo itin plataus akiračio žmogus: visuomenininkas, publicistas, gydytojas, etnografas, archeologas, kalbotyrininkas...

Pasikėsinimo auka

Su Lom Palanka J. Basanavičių siejo ne tik malonūs prisiminimai. 1887 m. į liberalių, demokratinių pažiūrų gydytojo gyvybę, kaip manoma, dėl politinių priežasčių pasikėsino Aleksandras Manuilovas. Likimo ironija: J. Basanavičius buvo lietuvis, savo gimtojo krašto, valdomo carinės Rusijos, patriotas, „Aušros“ leidėjas (pirmąjį šio 1883 m. Ragainėje pradėto leisti ir į Rusijos užimtą Lietuvą nelegaliai gabento laikraščio numerį jis inicijavo trumpam sugrįžęs į Lietuvą, o parengė kartu su bičiuliais, būdamas Prahoje). Tačiau Bulgarijoje Maskvos universiteto auklėtinis, iš Rusijos imperijos atvykęs J. Basanavičius kai kurių tautiškai nusiteikusių vietos gyventojų buvo palaikytas Rusijos statytiniu.

Tuo metu (kaip, beje, ir dabar) Bulgarijoje buvo gajos dvi politinės srovės – rusofilų ir rusofobų. Pastarųjų auka tapo ir J. Basanavičius. Iškvietęs gydytoją vykti pas ligonę ir jį lydėjęs, A. Manuilovas pabandė nužudyti J. Basanavičių – iššovė į jį iš revolverio tris kartus. Viena kulka kliudė ranką, kita – krūtinę, trečia praskriejo pro šalį. Gydytojas išgyveno, bet jautė pasikėsinimo padarinius iki pat gyvenimo pabaigos – vienos šalia stuburo įstrigusios kulkos nepavyko išimti.
Negana to, jau apsigyvenus Varnoje, J. Basanavičiaus šmeižimo kampanija nesiliovė, laikraščiuose pasirodė nemalonių publikacijų apie „neaiškų priklydėlį“, kažkas netgi nunuodijo J. Basanavičiaus šunį.

Nors patyrė daug nesklandumų, nemalonių išgyvenimų, J. Basanavičius labai mylėjo Bulgariją, parašė nemažai publikacijų apie šią šalį, rinko istorinę, archeologinę, etnografinę medžiagą, ieškojo šioje žemėje gyvenusių senovės trakų ir lietuvių istorinės giminystės, netgi laikė lietuvius trakų civilizacijos paveldėtojais. 1891 m. J. Basanavičiui buvo suteikta Bulgarijos pilietybė.

J. Basanavičius prie savo žmonos Gabrielės Eleonoros kapo Bulgarijoje, 1889 m.

Meilė Prahoje

1882–1884 m. J. Basanavičius buvo išvykęs pasitobulinti į Prahą. Tuomet Čekija buvo Austrijos–Vengrijos imperijos dalis. Iš jos, rengdamas garsiąją prakalbą pirmajam „Aušros“ numeriui, J. Basanavičius dėjo pamatus lietuvių tautiniam atgimimui. Tuo pat metu gydytojo širdyje šalia meilės tėvynei užsiliepsnojo ir meilė moteriai.

„Aš nė manyti nemaniau, kad čia mano širdžiai teks pergyventi vieną svarbiausių momentų visame mano gyvenime – karštą meilę. Beveik prieš namus, kuriuose aš gyvenau, kitoje gatvės pusėje, trečiojo aukšto lange kartą pastebėjau dailią merginą, kuri su kanarka (kanarėle – M. V.) žaidė. Sykį atkreipęs į ją atydą, aš interesuotis pradėjau jąją arčiau pažinti. Dažnai mačiau ją gedulos juoduose rūbuose ir juodu švarku apsirėdžiusią einant pro mano langus – kaip vėliau patyriau, eidavo į Olšanų kapines pas savo neseniai mirusią motiną lankytis.

Buvo tai labai daili mergina: gražios vopios figūros su puikumi biustu, tamsios spalvos labai ilgais plaukais, žalsvomis akimis ir išblyškusiu labai liūdnu veidu, kursai ją darė be galo interesingą. Ją galima buvo tuomet priskirti prie gražiausių interesingiausių Prahos merginų. Kaip iš namų sargo patyriau, ji vadinosi Gabriela Eleonora Mol, čekų vokietaitė. Užsiinteresavęs tokia dailia mergina, pradėjau ją sekioti einant į kapines ir iš ten grįžtant. Kartą – tai buvo jau rudenyje – vaikščiodamas pavakare sode, pamačiau ją grįžtant alėja iš kapinių; pasveikinau – užšnekinau. Pasirodė, kad jau ir ji mane ne kartą prie lango stovint pastebėjus, ir pasakius, kad jai labai malonu mane pažinti, ėmė noriai kalbėti. Tokia tai buvo pirmoji pažintis su tąj dailia mergina, kurios nemylėti buvo negalima“, – autobiografijoje rašė J. Basanavičius.

1884 m. balandžio 14 d. Jonas ir Gabriela Eleonora, kurią jis vadino Ele, susituokė Vienoje. Deja, šeimos laimė buvo neilga: jau 1889 m. vasario 16 d. (kokia vis dėlto lemtinga ši vasario diena J. Basanavičiaus gyvenime!) palaužta džiovos, Elė mirė ant ją taip mylėjusio vyro rankų. Palaidota Lom Palankos kapinėse Bulgarijoje.

J. Basanavičiaus kapas Vilniaus Rasų kapinėse.

Mirė vasario 16-ąją

1904 m. J. Basanavičius grįžo į Lietuvą. Čia gydytojas jau galutinai, visa galva pasinėrė į lietuvybės gaivinimo reikalus. Nuo 1905 m. daugiausia gyveno Vilniuje. Kūrė Lietuvių mokslo draugiją, redagavo lietuvišką spaudą, buvo vienas Didžiojo Vilniaus seimo (1905 m.) iniciatorių ir pirmininkų. Rinko ir skelbė tautosaką, atliko archeologinius tyrinėjimus. J. Basanavičius darė viską, kad kuo daugiau lietuvių bajorų, kurių daugelis buvo polonizavęsi, atsisuktų prie lietuviškų šaknų, lietuvių kalbos ir atgimstančios lietuvių tautos. Nuo vaikystės matęs, kokią didžiulę įtaką lietuvių nutautinimui daro lenkų dvasininkai, su bičiuliais rašė raštus į Vatikaną, siekdamas, kad būtų įkurta atskira nuo Lenkijos Lietuvos bažnytinė provincija.

Vadovavo 1917 m. surengtai Lietuvių konferencijai (prieš tai su Martynu Yču buvo išvykę į Jungtines Amerikos Valstijas, rinko aukas konferencijai organizuoti). Kol visiškos Lietuvos nepriklausomybės idėja dar neatrodė reali, J. Basanavičius rengė Lietuvos autonomijos Rusijos imperijos sudėtyje projektus. O kai besibaigiant Pirmajam pasauliniam karui geopolitinės aplinkybės susiklostė palankiai, 1918 m. vasario 16 d. J. Basanavičiaus vadovaujama Lietuvos Taryba pasirašė Nepriklausomybės aktą.

Sunkiose Nepriklausomybės kovose Lietuva apgynė ką tik atkurtą nepriklausomybę, bet nesugebėjo nuo kur kas stipresnės Lenkijos apsaugoti Vilniaus. Lenkams okupavus Lietuvos sostinę, J. Basanavičius iš Vilniaus nepasitraukė ir gyveno čia iki pat mirties. Rūpinosi Lietuvių mokslo draugijos turtu, gynė okupuoto Vilniaus krašto lietuvių interesus. 1927 m. vasario 16 d., praėjus lygiai devyneriems metams po Lietuvos Nepriklausomybės Akto paskelbimo ir lygiai 38 metams po mylimos žmonos Elės mirties, į amžinybę iškeliavo ir pats J. Basanavičius. Jo palaikai ilsisi Rasų kapinėse Vilniuje.]]> https://www.savaite.lt/audio-video/1534-audiodegtukailietuvojebuvotapekontrabandinepreke.html https://www.savaite.lt/audio-video/1534-audiodegtukailietuvojebuvotapekontrabandinepreke.html 1534 Wed, 14 Jun 2017 14:20:01 +0300 native-yes

Dažnai teigiama, kad degtukus X a. (kitais duomenimis – netgi VI a.) sukūrė kinai, pagarsėję daugybe žmonijai itin reikšmingų išradimų. Tačiau europiečiams šią dabar tokią įprastą ugnies išgavimo priemonę teko išrasti patiems. Ieškojimai ir bandymai truko gana ilgai, kol prieš 190 metų, 1827 m. balandžio 7 d., anglų farmacininkas Džonas Volkeris pardavė beveik tokius pat degtukus, kokius mes juos žinome šiandien. Sausieji degtukai tapo tikros revoliucijos žmonių buityje pradžia.

Manvydas VITKŪNAS

Tai, kad šiuolaikinių žmonių protėviai prieš daugelį tūkstančių metų išmoko ne tik parsinešti ugnies į savo stovyklavietes iš natūralių ugniaviečių (žaibų sukeltų miškų gaisrų), bet ir patys ją išgauti (pavyzdžiui, trindami medieną, įskeldami kibirkštį titnagu ir įvairiais kitais būdais), buvo vienas svarbiausių žmonijos išradimų. Tapęs „ugnies valdovu“, žmogus galėjo lengviau apsiginti nuo plėšrūnų, sukūręs laužą pasišildyti, apšviesti savo būstą, naudodamas deglus drąsiau jaustis ir lengviau judėti naktį, laužų liepsnomis ir dūmais perduoti signalus.

Ne mažiau svarbu ir tai, kad iš esmės pasikeitė žmogaus mityba – jis galėjo kada panorėjęs kepti mėsą, termiškai apdoroti kitus maisto produktus. Ne veltui sakoma, kad mokėjimas išgauti ugnį galutinai atskyrė žmones nuo gyvūnų.
Lietuvoje daugelį šimtmečių buvo naudojamas titnagas ir geležiniai skiltuvai. Tik XIX a. į buitį ėmė skverbtis dabar tokie įprasti degtukai.

Statinės šlapimo

1669 m. Hamburge gyvenęs vokiečių alchemikas Henigas Brandas (kaip ir kiti šios profesijos žmonės), atkakliai bandydamas išrasti „filosofinį akmenį“ (jis savo ruožtu turėjo leisti bet kokį metalą paversti auksu, taip pat padėti sukurti amžinybės eliksyrą), išgavo fosforą. Reikia pripažinti, kad H. Brandas buvo atkaklus tyrinėtojas, nesibodėjęs išties nemalonių metodų. Nusprendęs, kad „filosofinio akmens“ esmė gali slypėti šlapime, jis parsivežė iš karinės stovyklos dvi statines šlapimo (kariai mielai sutiko padėti alchemikui, kuris pats anksčiau tarnavo samdomu kareiviu).

H. Brandas po truputį garino šlapimą, vėliau dvokiantį sirupo konsistencijos skystį du kartus distiliavo, kitaip eksperimentavo, kol galiausiai gavo tamsoje blyškiai švytinčią medžiagą. Ją tyrinėtojas pavadino fosforu – „nešančiu šviesą“ (gr. phos – „šviesa“, phoros – „nešantis“). Taip buvo išrastas penkioliktasis periodinės cheminių elementų lentelės elementas, žymimas P. Šis išradimas itin prisidėjo prie degtukų išradimo, tiesa, šio istorinio įvykio dar teko gerokai palaukti.

Įvairūs eksperimentai tęsėsi. Štai 1788 m. prancūzų chemikas Klodas Lui Bertolė (kitaip – Bertoletas) išrado kalio chloratą – Bertoleto druską. Ši medžiaga buvo pradėta naudoti sprogmenų gamybai. 1805 m. K. L. Bertolė tautietis Žanas Šanselis sukūrė fosforinius degtukus. Jaunas chemikas, žymaus profesoriaus Lui Žako Tenaro asistentas, sugalvojo pagaminti cheminius degtukus iš sieros, Bertoleto druskos ir gumiarabiko (akacijų sakų). Šie degtukai užsidegdavo nuo sąlyčio su koncentruota sieros rūgštimi. Tačiau tai tebuvo įdomūs moksliniai eksperimentai, negalėję turėti reikšmingos įtakos kasdieniam žmonių gyvenimui.

Degtukų kūrėjo Džono Volkerio biustas. Skulptorius Chosė Sarabija.

Atsitiktinis išradimas

Tikrą perversmą padarė anglų vaistininko iš Stoktono prie Tiso Dž. Volkerio išradimas. Degtuko galvutę jis pagamino iš Bertoleto druskos, stibio sulfido ir gumiarabiko. Pasak paties vaistininko, išradimas buvo visiškai atsitiktinis – jis tiesiog medine lazda maišė įvairių medžiagų mišinį, paskui padėjo lazdą į šalį. Ant jos likę mišinio likučiai sudžiūvo, o kai Dž. Volkeris atsitiktinai brūkštelėjo lazdos galu per šiurkštų grindų paviršių, mišinys užsiliepsnojo. Taip visiškai netikėtai buvo išrasti sausieji degtukai. Tiesa, jie dar nebuvo tobuli. Nors įžiebti ugnį būdavo nesudėtinga – užtekdavo tokiu degtuku brūkštelėti per švitrinį popierių primenantį paviršių, – patys degtukai buvo nesaugūs, kartais jų galvutės tiesiog sproginėdavo, sklido nemalonus kvapas. Tačiau Dž. Volkeris sulaukė dėmesio – jis demonstravo savo išradimą smalsuoliams ir už tai ėmė pinigus.

1827 m. balandžio 7 d. Dž. Volkeris pirmą kartą pardavė degtukus vienam advokatui. Netrukus pradėta tokius degtukus gaminti partijomis ir parduoti sudėtus į alavines dėžutes. Prie degtukų buvo pridedamas ir gabalėlis šiurkštaus popieriaus uždegti. Tik keista, kad vaistininkas nepatentavo savo išradimo – jam tai neabejotinai būtų padėję uždirbti nemenkas sumas. Iniciatyvą greitai perėmė kiti verslininkai ir išradėjai. Britų pramonininkas Izaokas Holdenas ėmė gaminti patobulintus degtukus, o verslininkas Samuelis Džonsas degtukus jau gamino masiškai, plačiajai rinkai. Jie buvo vadinami Liuciferio degtukais (Lucifer matches). Beje, išvertus iš lotynų kalbos lucifer reiškia „šviesos nešėjas“, tik XVII a. liuciferis tapo šėtono sinonimu.

Degtukai Lietuvoje gaminami nuo XIX a. vidurio. Iki 1930 m. šalyje veikė ne viena degtukų gamybos įmonė.

Kenkė sveikatai

1830 m. jaunas, vos devyniolikos, prancūzų chemikas Šarlis Soria pradėjo gaminti degtukus su baltuoju ir geltonuoju fosforu. Tačiau degtukai skleidė nemalonų kvapą, o degiajam mišiniui gaminti naudojamas fosforas buvo labai kenksmingas sveikatai. Degtukų naudotojai žalojo savo sveikatą, o darbas degtukų gamyklose daugybei darbininkų (tarp jų daugiausia buvo moterų) tapo mirties nuosprendžiu – kenksmingos darbo sąlygos nepataisomai pakirsdavo žmones.
XIX a. viduryje buvo žengtas dar vienas itin reikšmingas žingsnis degtukų istorijoje. Švedų verslininkas Johanas Edvardas Lundstriomas vietoj baltojo fosforo degtukams gaminti ėmė naudoti raudonąjį fosforą, nekeliantį pavojaus sveikatai.

Saugių degtukų gamybos technologiją 1844 m. buvo patentavęs švedų chemikas Gustavas Erikas Pašas. Tiesa, iš pradžių reikėjo išspręsti vieną rimtą problemą – skirtingai nei degtukai su baltuoju fosforu (juos buvo galima uždegti brūkštelėjus į kone bet kokį nelygų paviršių), degtukų galvutės su raudonuoju fosforu taip lengvai neužsiliepsnodavo. Tada buvo nuspręsta pabandyti šiek tiek raudonojo fosforo įdėti ir į švitrinį paviršių, per kurį braukiami degtukai.

Galiausiai 1889 m. amerikietis Džošua Puzėjus sugalvojo degtukų dėžutę su integruotu švitriniu paviršiumi, skirtu uždegti. Pirmosiose dėžutėse jis buvo viduje, tačiau netrukus amerikiečių bendrovė „Diamond Match Company“ pradėjo švitrines juosteles gaminti dėžučių išorėje. Degtukų dėžutės įgavo dabartinį pavidalą.
Įvairiuose šaltiniuose vieno ar kito su degtukų tobulinimu susijusio išradimo autorystė priskiriama skirtingiems asmenims. Akivaizdu, kad prie šio svarbaus žmonijos išradimo tobulinimo prisidėjo dešimtys įvairių pasaulio šalių atstovų.

Siekdami patraukti pirkėjų dėmesį, gamintojai degtukų dėžučių puošybai naudoja įvairius siužetus.

Švedų monopolis

Į Lietuvą pirmieji degtukai pateko dar XIX a. pirmojoje pusėje, o to paties šimtmečio antrojoje pusėje jau veikė nedidelės degtukų gamybos įmonės ir Rusijai priklausiusioje Didžiojoje Lietuvoje, ir Vokietijai priklausiusioje Mažojoje Lietuvoje.

Tarpukario Lietuvoje degtukai tapo ne tik valstybės monopolio objektu, bet ir aštrių debatų taikiniu. Kaune 1927 m. pradėjo veikti Lietuvos degtukų akcinės bendrovės gamykla (vėliau tapo akcine bendrove „Liepsna“). Taip pat veikė kelios mažesnės degtukus gaminusios įmonės. Daugelis komponentų degtukams gaminti (išskyrus medieną) buvo importuojama iš Vokietijos ir Italijos. Tačiau jau 1930 m. padėtis Lietuvos degtukų rinkoje iš esmės pasikeitė. Vyriausybė mainais į 6 mln. Jungtinių Amerikos Valstijų dolerių paskolą ir įsipareigojimą Lietuvoje pastatyti popieriaus fabriką monopolines degtukų gamybos ir prekybos teises suteikė Švedijos degtukų gamybos milžinei – bendrovei STAB. Lietuvos degtukų akcinė bendrovė tapo jos padaliniu. Šis supirko kitas šalies įmones ir daugelį jų uždarė. Ginant monopolininkų interesus, Lietuvoje buvo įvesti griežti žiebtuvėlių naudojimo apribojimai.

Du 6,6 metro aukščio degtukus vaizduojanti skulptūra Sidnėjuje (Australijoje). Skulptorius Bretas Vaitlis

Kiekvienas žiebtuvėlio savininkas turėjo įsigyti nepigiai (šešis litus) kainavusį žiebtuvėlio naudotojo pažymėjimą, o jo neturinčius naudotojus policija galėjo bausti labai didelėmis – nuo 20 iki 50 litų – baudomis. Buvo labai padidinti žiebtuvėliams skirtų akmenėlių įvežimo muitai. Beje, ir patys degtukai buvo gana brangūs – 10 centų už dėžutę. Todėl nepasiturintys gyventojai neretai skeldavo degtukus į dvi ar net keturias dalis. Degtukai ir žiebtuvėliai bei jų akmenėliai tapo populiariomis kontrabandinėmis prekėmis, o su kontrabanda buvo kovojama.

Štai 1935 m. balandžio 11 d. „Ūkininko patarėjyje“ rašoma: „Panevėžy, Vienybės aikštėje esančioje Brolių Šulmanų krautuvėje padarius tam tikrą prekių patikrinimą rasta užsieninių gėrimų su vietinėmis banderolėmis, apie 200 benzininių ugnies žiebtuvėlių ir kt. Laikymui visų šitų dalykų krautuvėje įrengti slapti stalčiai, kuriuose kontrabandinės prekės buvo laikomos ir slaptomis leidžiamos rinkon. Už tokią „prekybą“ broliams Šulmanams užvesta byla.“

Dabar degtukai – tik viena iš daugelio (greta dujinių, elektrinių žiebtuvėlių ir kitų įtaisų) ugnies įžiebimo priemonių, o pačių degtukų taip pat yra įvairių rūšių ir dydžių.]]> https://www.savaite.lt/audio-video/1493-audiovalakureformalemtingasvirsmaslietuvai.html https://www.savaite.lt/audio-video/1493-audiovalakureformalemtingasvirsmaslietuvai.html 1493 Wed, 31 May 2017 14:20:44 +0300 native-yes

Prieš 460 metų, 1557 m. balandžio 1 d., buvo paskelbtas Valakų reformos įstatymas. Ši agrarinė reforma buvo išskirtinės reikšmės įvykis mūsų valstybės gyvenime. Lietuvoje buvo įvykdyta žemės ūkio pertvarka, galutinai sueuropinusi šalies žemėtvarką, žemėnaudą ir žemdirbystę, pakėlusi žemės ūkio našumą bei įtvirtinusi baudžiavą.

Manvydas VITKŪNAS

Tuomet, kai prasidėjo Valakų reforma, Lenkijos Karalystę ir Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę (LDK) valdė Žygimantas Augustas. Tačiau tikroji reformos pradininkė buvo jo motina, italų kilmės Lenkijos karalienė ir Lietuvos didžioji kunigaikštienė Bona Sforca. Ši valdinga moteris, šiandienos lietuviams vis dar labiausiai žinoma kaip nesutaikoma savo sūnaus mylimosios Barboros Radvilaitės priešė, aktyvią veiklą šalies politiniame gyvenime sėkmingai derino su ūkine veikla. Lenkijoje ir Lietuvoje kaip valdovo nuosavybę ji sutelkė milžiniškas žemių valdas (ypač didelis valdovo domenas buvo Palenkėje).

Jau 1522–1555 m. Bonos Sforcos parinkti gabūs ekonomistai ir matininkai jos asmeninėse valdose įvykdė Valakų reformą. Sekdamas motinos pavyzdžiu, karalius ir didysis kunigaikštis Žygimantas Augustas tokią reformą įgyvendino visoje LDK. Visoje šalyje reformą pradėjo vykdyti būtent Bonos Sforcos dvaruose išugdyti matininkai.

Archajiškasis kaimas

Kas gi ta Valakų reforma ir kodėl prireikė ją įgyvendinti tuo metu milžiniškus plotus užėmusioje LDK? Iki šios reformos Lietuvoje valstiečių ūkius sudarė padrikai išmėtyti ariamosios žemės ir pievų lopinėliai. Juose buvo ūkininkaujama dažniausiai gana ekstensyviai. Dėl mėšlo stygiaus buvo tręšiama tik dalis ariamųjų plotų, todėl ilgainiui žemė buvo nualinama ir užželdavo mišku. Po kurio laiko tekdavo iškirsti, išdeginti medžiais ir krūmais užžėlusius plotus. Tiesa, tuo metu Lietuvoje jau buvo žinomi ir trilaukiai (dirbama žemė suskirstyta į pūdymo, žiemkenčių ir vasarojaus laukus), tačiau tokia sėjomaina naudota toli gražu ne visur.

Valakų reformos tikslai buvo keli. Siekta praturtinti valstybės iždą (gausinant surenkamus mokesčius ir skatinant pelningą grūdų eksportą), aiškiai atskirti didžiojo kunigaikščio žemes nuo bajorų valdomų žemių, o atmatuotuose valakuose įkurdinti valstiečius ir priskirti jiems prievoles priklausomai nuo turimo žemės ploto. Prievoles imta taikyti visam ūkiui, o ne kiekvienam asmeniui atskirai. Valdovo dvaruose buvo sureguliuota žemėnauda ir valstiečių darbas. Tai padėjo išspręsti labai daug problemų, kildavusių dėl prievolių paskirstymo, duoklių ir mokesčių surinkimo, nes toli gražu ne visada buvo aišku, kam konkrečiai priklauso vienas ar kitas valstietis ar jų grupė – valdovui, kuriam nors bajorui ar bažnyčiai (XVI a. pirmojoje pusėje daugmaž du trečdaliai Lietuvos valstiečių priklausė bajorams). Tuo metu buvusią chaotišką padėtį liudija ir išlikę teismų dokumentai.

Reformos metu buvo sureguliuoti valstiečių prievolių atlikimo klausimai. Dail. Piteris Breigelis, 1565 m.

Dalijo burtais

Visa kiekvieno valstybinio dvaro ir valsčiaus žemė buvo paskelbta valdovo nuosavybe, sujungta į vieną plotą ir išmatuota valakais (daugmaž po 21,3 ha, o nederlingose vietovėse valako dydis siekė 23,5 ha). Žemė, buvusi arti dvarų, priskirta palivarkams, o esanti toliau – valstiečių kaimams. Valstiečiai iš pavienių sodybų ir kaimelių pradėti kelti į gatvinius kaimus. Visą kaimui priskirtą žemės masyvą matininkai atmatuodavo kuo taisyklingesnio keturkampio formos ir padalydavo į tris lygius laukus. Laukas buvo suskirstomas rėžiais taip, kad kiekvienas valakinis ūkis turėtų po rėžį kiekviename iš trijų laukų. Žemė buvo dalijama į tris dalis siekiant įvesti trilaukę sėjomainą.

Atmatuoti valakai burtais buvo išdalijami valstiečiams. Turtingesnės, gausesnės valstiečių šeimos, turinčios daugiau darbo rankų ir kinkomųjų gyvulių (kartu ir galimybę atlikti prievoles), dar galėdavo imti už valakų ribos likusius plotus, vadinamuosius užusienius. Neturtingos, mažos šeimos kartais įsikurdavo valake po dvi ar tris.

Keturių rūšių žemė

Suskirsčius žemę valakais, buvo sunormintos ir prievolės dvarui. Valakinio ūkio valstiečiai su savo gyvuliais ir padargais pradėjo eiti lažą dvarui dvi dienas per savaitę (vėliau lažo sąlygos pasunkėjo). Be to, valstiečiai turėjo mokėti činšą – piniginį mokestį. Priklausomai nuo žemės kokybės, činšo suma svyravo nuo 6 iki 21 grašio. Visi valakai pagal žemės kokybę buvo suskirstyti į labai prastos, prastos, vidutiniškos ir geros žemės valakus. Tuose valsčiuose, kur nebuvo dvarų, valstiečiai lažo nėjo ir mokėjo tik piniginius mokesčius. Valakų reforma galutiniai įtvirtino baudžiavą. Valstietis, paėmęs valaką, buvo įrašomas į dvaro inventorių ir negalėjo laisva valia išsikelti iš kaimo. Sekdami valdovo pavyzdžiu, tokią pat reformą savo privačiuose dvaruose palaipsniui įgyvendino ir bajorai.

Nors Valakų reformos nuostatuose buvo rekomenduojama, kad valstietis lažą eitų dvi dienas per savaitę, daug kur buvo reikalaujama, jog valstiečiai prievoles dvarui atliktų penkias ar net šešias dienas, ir tik šventa diena – sekmadienis – turėjo būti paliekama Dievui.

Valakų reformos pradininkė – italų kilmės Lenkijos karalienė ir Lietuvos didžioji kunigaikštienė Bona Sforca. Nežinomas dailininkas, apie 1550 m.

Iždo pajamos augo

20 metų trukusios Valakų reformos metu matininkams darbo netrūko – Lietuvoje buvo išmatuoti net 57 636 valakai. Itin aktyviai reforma vyko LDK vakaruose – dabartinėje Lietuvoje ir vakarinėje Baltarusijos dalyje, Palenkėje (dab. Lenkijos ir Baltarusijos paribyje). Be to, buvo išmatuoti miško plotai, nustatytos miško sklypų ribos. Valakais išmatuoti miško kirtimai ir pievos atiduoti valstiečiams. Taip pat buvo išmatuota Magdeburgo teisės neturėjusių miestų žemė. Miestų valakų žemė dar susmulkinta į mažesnius sklypelius. Už naudojimąsi miestuose esančiais sklypais taip pat buvo įvesti piniginiai mokesčiai.

Matuojant sklypus, daug kur buvo sudėtinga juos suformuoti – pasitaikydavo krūmynų, balų. Valstiečiai buvo varomi sausinti laukų, kirsti krūmų ir medžių, plėšti dirvonų. Tokių masinių talkų metu žemės ūkio tikslams buvo pritaikyta labai daug iki tol nenaudotos žemės.

Vykdant reformą, nebuvo atsižvelgiama, kiek žemės valstietis turėjo iki jos pradžios paveldėjęs ar nusipirkęs. Ši nuostata leido daugmaž suvienodinti ūkius. Baigus žemės reformą, supanašėjo daugelio valstiečių ekonominis pajėgumas. Sumažėjo labai turtingų ir vargingų valstiečių skaičius, labai padaugėjo vidutiniškai turtingų valstiečių. Pradėjus efektyviau ūkininkauti, itin išaugo žemdirbystės našumas, o valstybės iždas padidėjo net keturis kartus – nuo 20 tūkst. grašių reformos pradžioje iki 82 tūkst. grašių 1588 m.!

Kėlė į gatvinius kaimus

Per reformą gerokai pasikeitė šalies kraštovaizdis. Sunaikinta tūkstančiai senųjų sodybų. Jų pastatai buvo griaunami arba perkeliami į naujus gatvinius kaimus. Tokiuose kaimuose sodybų sklypai ir pastatai buvo išdėstyti abipus gatvės. Pastatai buvo statomi galu į gatvę iš abiejų pusių. Tokie kaimai vyravo iki pat XX a. trečiojo dešimtmečio agrarinės reformos, o Rytų ir Pietryčių Lietuvoje (ypač Švenčionių, Ignalinos, Trakų, Šalčininkų rajonuose) iki šiol yra išlikę dešimtys tokių kaimų.

Vykdant reformą, buvo atsižvelgiama, kad gyvenimo sąlygos būtų kuo patogesnės. Nurodyta, esant galimybei, kaimą kurti arčiau vandens. Sudėtingo, labai raižyto reljefo vietovėse leista palikti nedidelius senuosius padrikus kaimus, bet liepta tvarkingai išmatuoti jų žemę.

Kaip jau minėta, buvo reikalaujama, kad valstiečio sodyba būtų statoma abipus gatvės: gyvenamasis namas ir klėtis – vienoje gatvės pusėje, tvartas ir klojimas – kitoje. Taip buvo siekiama sumažinti nuostolius, kuriuos padarytų kilęs gaisras. Jei valake įsikurdavo du valstiečiai, jie pastatus statydavo priešingose gatvės pusėse. Ilgainiui, palikuonims dalijantis žemės valdas, ūkiai smulkėjo, rėžių gausėjo. Kaimuose greta senųjų kūrėsi naujos sodybos, labai sutankėjo kaimų
užstatymas.

Per Valakų reformą suformuotas rėžinis Poškonių kaimas Šalčininkų rajone. Autoriaus nuotr.

Tvarkė kelius

Išlikę įdomūs raštiški revizoriaus Jokūbo Laskausko nurodymai Žemaitijos matininkams, kaip įrengti kaimus. Iš jų matome, kad buvo stengiamasi kraštą paversti tvarkingesniu ir patogesniu gyventi. Revizorius nurodė: jeigu gyvenvietė – nelygi ir pelkėta, tada pavasarį susirinkę kaimo vyrai turi iškasti griovius ir tokią vietą nusausinti, „nes jeigu tiems, kurie gavo sausesnes sodybas, malonu sausumoje gyventi, tebūna jiems malonu ir kitiems tat būtinai sutvarkyti“. Laukų kelius blogose vietose ir „kaimo gatves reikia išgrįsti akmenimis, kadangi jų pakankamai yra, kaip tat žmonės kitur daro, ir tuos akmenis smėliu apipilti, kad ratai ilgiau laikytų. O kai tokiu būdu sau pasitaisys, tai ir svečiai padėkos. O kur tiltų reikia, tad jie gali būti žiemą taisomi, nes valdiniams lengviau yra medžių paruošti, kai kelias geresnis“.

Daugelis tyrinėtojų būtent su Valakų reforma sieja spartų senojo baltų tikėjimo reliktų nykimą XVI–XVII a. Iki to laiko Bažnyčiai buvo sunku kontroliuoti atokiuose kaimeliuose, vienkiemiuose gyvenančius žmones, nenoriai priimančius prievarta diegiamas naujoves, dažnai saugančius protėvių tikėjimą, atliekančius senovines apeigas, tik formaliai priklausančius Katalikų Bažnyčiai. Išdraskius senuosius kaimelius, sunaikinus nemažai senųjų šventviečių, sukėlus žmones į tankiai gyvenamus gatvinius kaimus, kaimynai buvo matomi vienas kitam kaip ant delno. Baimė būti įskųstiems dėl pagoniškų papročių, sustiprėjusi dvasininkų kontrolė, būtinybė laikytis krikščioniškojo gyvenimo taisyklių, kas sekmadienį lankytis bažnyčioje stūmė į užmarštį senojo tikėjimo likučius.

Lietuvos valstiečiai. XVIII a. pab.–XIX a. pr. Dail. Pranciškus Smuglevičius, Lietuvos dailės muziejus.

Kombainas vos apsisuka

Valakų reforma buvo sėkmingai įgyvendinta tiek valdovui, tiek didikams ir bajorams priklausiusiose žemėse. Reformos nauda Lietuvos ūkiui, žemdirbystės modernizavimui – neabejotina. Jos metu įtvirtinta žemėnauda Lietuvoje išsilaikė iki pat baudžiavos panaikinimo 1861 m.

Kita reikšminga žemės ūkio reforma Lietuvoje buvo pradėta įgyvendinti 1922-aisiais. Jos metu kaimai buvo pradėti skirstyti į vienkiemius, buvo gerokai apkarpytos dvarų valdos, žemės gavo 38 tūkst. naujakurių ir 26 tūkst. mažažemių valstiečių. Pertvarkytas Lietuvos žemės ūkis tapo kur kas modernesnis. Žemės ūkio produktai ėmė plaukti į Vakarų Europos rinkas. Kur kas vangiau, labai vėluodama žemės reforma vyko Vilniaus krašte, tarpukariu okupuotame Lenkijos.
Dar kartą, šįsyk – itin drastiškai ir dažnu atveju negrįžtamai, kaimo struktūrą pakeitė sovietmetis. Dėl prievartinės kolektyvizacijos, melioracijos, daugelio vienkiemių sunaikinimo dar sykį pakito Lietuvos kraštovaizdis.

Lietuvai atgavus nepriklausomybę, pradėjus nekilnojamojo turto grąžinimą teisėtiems savininkams, šalies žemėnaudos struktūra darkart pasikeitė. Buvo stengiamasi negrąžinti Valakų reformą menančių rėžių ir vietoj jų suformuoti patogesnius, taisyklingus žemės sklypus. Tačiau kai kur savininkai norėjo atgauti būtent tuos žemės lopinėlius, kuriuos kadaise dirbo jų tėvai ir seneliai. Dar ir dabar Pietryčių Lietuvoje galima rasti rėžių, kurių ilgis siekia 700–800 m, o plotis – 10–15 m. Kartais tokiuose rėžiuose šiuolaikinis javų kombainas vargiai apsisuka.]]> https://www.savaite.lt/audio-video/1461-audiodideledalisjavbuvonupirktapigiaugrybo.html https://www.savaite.lt/audio-video/1461-audiodideledalisjavbuvonupirktapigiaugrybo.html 1461 Tue, 23 May 2017 15:14:43 +0300 native-yes

JAV teritorinė plėtra vyko ir įsigyjant naujų teritorijų. Dalį žemių baltieji kažkada nusipirko iš indėnų genčių vadų, o dar daugiau užkariavo. Visos Amerikos žemės kažkada priklausė įvairioms indėnų tautoms ir gentims. Tačiau plečiantis kolonizacijai europiečiai skverbėsi vis gilyn į čiabuvių žemes. Dabartinių JAV teritorijoje savo kolonijas kūrė įvairios Europos šalys – Didžioji Britanija, Prancūzija, Ispanija, Nyderlandai, Švedija, Rusija ir kt. Ilgainiui čia labiausiai įsitvirtino ir didžiausias teritorijas kontroliavo britai, prancūzai ir ispanai.

Manvydas VITKŪNAS

Dosnus pasiūlymas

JAV iškovojus nepriklausomybę nuo Didžiosios Britanijos, šalis greitai neišsiteko pirmųjų trylikos valstijų teritorijoje ir ėmė plėstis. 1803 m. balandžio 30 d. įvyko vienas įspūdingiausių pasaulio istorijoje žemės pirkimo sandorių – JAV iš Prancūzijos nusipirko milžinišką – 2,1 mln. kvadratinių kilometrų – Luizianos teritoriją. Dabar Luiziana yra vidutinio dydžio JAV valstija, teužimanti nedidelę dalį tada nupirkto Luizianos regiono, buvusio tarp Meksikos įlankos ir Kanados. Dabar į šią teritoriją visiškai ar iš dalies patenka net 15 JAV valstijų (visiškai – Arkanzasas, Misūris, Ajova, Oklahoma, Kanzasas, Nebraska, iš dalies – Luiziana, Minesota, Koloradas, Šiaurės Dakota, Pietų Dakota, Naujoji Meksika, Montana, Vajomingas, Teksasas).

Nuo 1762 m. Luiziana buvo Ispanijos kolonija, vėliau jos kontrolę perėmė Prancūzija. Napoleonas Bonapartas nusprendė, kad yra svarbesnių geopolitinių problemų nei milžiniškos Luizianos kolonizacija. Tuo metu strategine savo užduotimi Vakarų pusrutulyje Paryžius laikė valdžios pelningose kolonijose Karibų jūros salose išsaugojimą. Ten vienas po kito kilo maištai, o metropolijos pajėgos regione buvo silpnos. Todėl kai amerikiečiai paprašė, kad Prancūzija jiems parduotų svarbiausią Luizianos miestą – Naująjį Orleaną – ir kai kurias gretimas žemes, prancūzai netikėtai pasiūlė amerikiečiams visą Luizianą! Amerikiečiai buvo pasirengę už Naująjį Orleaną ir jo apylinkes sumokėti 10 mln. dolerių, bet nusipirko milžinišką dalį žemyno tesumokėję 15 mln. dolerių. Šio sandorio metu įgytos žemės sudaro net 23 proc. dabartinės JAV teritorijos.

Aliaska – itin retai gyvenama ir viena gražiausių JAV valstijų.

Pirko ir užkariavo

XIX a. pirmojoje pusėje JAV plėtėsi toliau. 1821 m. iš Ispanijos buvo perimta Florida. 1835–1836 m. Teksasas priklausė Meksikai, bet buvo vis intensyviau apgyvendinamas anglakalbiais kolonistais, prasidėjo karas dėl nepriklausomybės. Kovos buvo labai sunkios ir kruvinos. Aiškią kiekybinę persvarą turėjo Meksikos kariuomenė, tačiau amerikiečių remiami teksasiečiai kariavo labai efektyviai ir sugebėjo laimėti. 1836 m. buvo paskelbta Teksaso Respublikos nepriklausomybė.

Dešimt metų tai atsinaujindavo, tai vėl nurimdavo susidūrimai su meksikiečiais. Galiausiai 1845-aisiais Teksasas prisijungė prie JAV. 1846 m. JAV pasirašė dar vieną istorinę sutartį ir perėmė iš Didžiosios Britanijos Oregono teritoriją – dabartinę JAV šiaurės vakarų dalį, kur yra Vašingtono, Oregono ir Aidaho valstijos bei dalis Vajomingo ir Montanos valstijų.

1846–1848 m. vyko JAV ir Meksikos karas. Jį meksikiečiai galiausiai pralaimėjo. JAV pajėgos netgi buvo įžengusios į šalies sostinę – Meksiko miestą. Buvo pasirašyta taikos sutartis – amerikiečiai prisijungė didžiulę dalį Meksikos žemių, t. y. dabartines Arizonos, Jutos, Nevados ir Kalifornijos valstijas bei dalį Naujosios Meksikos, Kolorado ir Vajomingo.

JAV tapo milžiniška šalimi, nusidriekusia per visą Šiaurės Amerikos žemyną nuo Atlanto iki Ramiojo vandenyno. Atrodė, kad šalies teritorinė plėtra – baigta. Tačiau buvo ne taip.

Aleutų kariai su mediniais šarvais ir šalmais-kaukėmis puola rusų kolonizatorius.

Rusai Aliaskoje

Daugiau nei pusantro milijono kvadratinių kilometrų užimanti Aliaska (kartu su greta esančiomis Aleutų ir kitomis salomis) iki XVIII a. vidurio buvo retai lankoma europiečių. Čia gyveno aleutai, tlinkitai, eskimai, įvairios kitos čiabuvių grupės. Į jų žemes ėmė skverbtis rusų kolonistai, prekiautojai kailiais, jūrų žinduolių medžiotojai. 1745 m. rusų pirklio Michailo Nevodčikovo vadovaujama ekspedicija pasiekė Atu salą Aleutų salyne. Čia įvyko pirmas kruvinas incidentas su čiabuviais. Vėliau rusų bandymus įsitvirtinti Aleutų salose ir žemyninėje Aliaskos dalyje dažnai lydėjo kruvini incidentai. Čiabuviai su atvykėliais susigrumdavo dėl įvairių priežasčių: kolonizatoriai reikalaudavo pernelyg pigiai parduoti brangius žvėrių kailius ir kitus išteklius ar tiesiog juos atimdavo, skverbdavosi į čiabuvių medžioklės plotus, prievartavo vietos moteris. 1763–1765 m. keliose Aleutų salyno salose sukilę čiabuviai sudegino rusų gyvenvietes, jų laivus, žudė atvykėlius.

Sukilime dalyvavo apie 700 aleutų karių. Atvykusios rusų baudžiamosios pajėgos žiauriai atkeršijo, naikino čiabuvių gyvenvietes, nužudė nuo 3 iki 5 tūkst. aleutų (tarp jų – daugybę moterų ir vaikų).

1794-aisiais šiame regione pradėjo veikla rusų stačiatikių misionieriai. Dvasininkų atvykimas kiek sumažino rusų kolonizatorių smurtą, santykiai dalyje aleutų gyvenamų teritorijų normalizavosi. Tačiau Aliaskos pakrantėse esančiose salose ir žemyninėje dalyje užvirė naujos kovos: kai rusai pabandė įsitvirtinti tlinkitų žemėse, šie pasipriešino. Sitkos saloje rusai sumanė pastatyti Novoarchangelsko tvirtovę ir miestelį. Tlinkitai ją sugriovė, kolonistus išžudė. Per trejus metus kovos kelis kartus atsinaujino, iš viso žuvo ne mažiau kaip 300 žmonių. Galiausiai Novoarchangelską pavyko pastatyti, jis tapo Rusijos Amerikos centru. Rusų kolonistai skverbėsi ir gilyn į pietus, steigė gyvenvietes Oregono, Kalifornijos pakrantėse, tačiau jos gyvavo nelabai ilgai (piečiausias rusų forpostas Kalifornijoje, į šiaurę nuo San Fransisko buvusi Roso tvirtovė, – 29 metus). Ekonomine veikla žemėse nuo Aliaskos iki Kalifornijos užsiėmė Rusijos Amerikos kompanija, o Rusijos bandomas užimti teritorijas nuo 1790 iki 1867 m. administravo Rusijos Amerikos gubernatoriai.

Prieš daugiau nei 150 metų Vašingtone Rusijos ir JAV atstovai pasirašė sutartį dėl Aliaskos pardavimo.

Kodėl pardavė?

1853 m. Rusijos imperijoje pirmą kartą buvo rimtai susimąstyta, ką daryti su Aliaska. Reikėjo nemenkų pinigų norint išlaikyti šią tolimiausią imperijos dalį, ją ganėtinai gausiai kolonizuoti, pasirūpinti derama gynyba nuo potencialių priešų (visų pirma – kaimyninę Kanadą kontroliavusių britų). Ekonominė nauda, gaunama iš Aliaskos, buvo daug mažesnė nei tolesnei kolonizacijai reikalingos lėšos. Milžiniškoje teritorijoje gyveno mažiausiai 60 tūkst. indėnų ir vos 2,5 tūkst. rusų.

Krymo karas parodė, kad Rusija turi rimtų rūpesčių gindama savo europinę teritoriją, vos geba pasirūpinti Tolimųjų Rytų gynyba, o pasirūpinti valdomis Amerikoje tiesiog nėra resursų. Sankt Peterburge buvo nuogąstaujama, kad britai iš Kanados sausuma ir pasitelkę savo galingą karinį jūrų laivyną gali bet kada užimti Aliaską ir gretimas salas. Ši grėsmė buvo labai reali, todėl nuspręsta, užuot veltui praradus, valdas parduoti už, atrodė, nemažus pinigus, o negausias rusų karines pajėgas iš Amerikos perkelti į azijietišką Ramiojo vandenyno pakrantę (Kamčiatką ir kitur).

1857-aisiais buvo pradėtos pirmosios derybos su JAV atstovais dėl galimo Aliaskos pardavimo. Iš pradžių buvo siūlymų Aliaską perduoti amerikiečiams laikinai, tačiau galiausiai nuspręsta atsikratyti jos visiems laikams. Suderėta suma – 7,2 mln. tuomečių JAV dolerių. 1867 m. kovo 30 d. Vašingtone JAV ir Rusijos atstovai pasirašė Aliaskos pirkimo–pardavimo sutartį. Vėliau ją savo parašu patvirtino ir Rusijos imperatorius Aleksandras II. Priešingai, nei dabar teigia kai kurie rusų propagandininkai, Aliaska buvo parduota ne laikinai, o visam laikui. 1867 m. spalio 18 d. 15 val. 30 min. ji tapo JAV dalimi. Gyvenvietėse buvo nuleistos Rusijos ir iškeltos JAV vėliavos. Rusų kariai ir dalis kolonistų išplaukė į tėvynę, o į fortus įžengė JAV karių įgulos.

Aliaskoje aptikti ir eksploatuojami didžiuliai naftos ir dujų ištekliai.

Auksas ir nafta

Iki 1959-ųjų, kol tapo valstija, Aliaska turėjo apygardos, teritorijos statusą. 1943 m. jos gyventojams buvo suteikta JAV pilietybė. Antrojo pasaulinio karo metais dėl Aleutų salų vyko kruvinos amerikiečių ir japonų pajėgų kautynės.

Rusijos imperijos valdovams ir pareigūnams atrodė, kad Aliaska yra ekonomiškai mažai naudingas regionas, tačiau jie apsiriko. XIX a. pabaigoje čia buvo aptikti didžiuliai aukso ištekliai, prasidėjo tikra aukso karštligė. Į Aliaską plūstelėjo tūkstančiai laimės ieškotojų. Dabar Aliaska taip pat garsėja naftos, dujų, akmens anglių, vario, geležies rūdos ištekliais. Žymią dalį ekonomikos sukuria medžio apdirbimas, žvejyba ir žuvininkystė, turizmas. Aliaskoje įkurta daug JAV karinių bazių. Pusantro milijono kvadratinių kilometrų ploto valstijoje gyvena vos 710 tūkst. žmonių. Net 42 proc. jų įsikūrę didžiausiame valstijos mieste – Ankoridže, dydžiu prilygstančiame Kaunui.

Danai atsisakė

Teritorijų įsigijimo už pinigus atvejų galima rasti ir daugiau. Štai 1917 m. kovo 31 d. amerikiečiai nusipirko Mergelių salas Karibų jūroje. Kadaise jos buvo pasidalytos Didžiosios Britanijos, Danijos ir Ispanijos. Britai saviškę dalį valdo iki šiol, ispaniškoji priklauso Puerto Rikui, dabar pavaldžiam JAV, o danai savąją, didžiausią, dalį Pirmojo pasaulinio karo metais nusprendė parduoti.

Šias salas danai valdė nuo 1666 m. Kadaise čia vyko gyva prekyba vergais, buvo gaminamas romas, auginamos cukranendrės. XX a. pradžioje cukraus kainos krito, kolonija tapo ekonomiškai nenaudinga, ir Kopenhagoje buvo priimtas sprendimas šios naštos atsisakyti. O štai Vašingtonas pasinaudojo pasiūlymu ir nupirko 346 kvadratinių kilometrų ploto Mergelių salas už 25 mln. dolerių. Tada danai buvo patenkinti – ši suma sudarė pusę metinio jų šalies biudžeto. Tiesa, vėliau daug kas pradėjo gailėtis, bet jau buvo vėlu.

Dabar JAV Mergelių salose gyvena 350 tūkst. žmonių, klesti turizmas, finansų paslaugos, romo, tekstilės pramonė, veikia viena didžiausių pasaulyje naftos perdirbimo gamyklų.]]> https://www.savaite.lt/audio-video/1404-napoleonasordasenosioslietuvosmetrastininkas.html https://www.savaite.lt/audio-video/1404-napoleonasordasenosioslietuvosmetrastininkas.html 1404 Wed, 10 May 2017 09:34:48 +0300 native-yes

Žinoma daugiau nei tūkstantis šio XIX a. dailininko darbų. Daugelyje jų Napoleonas Orda vaizdavo dabartinių Lietuvos, Baltarusijos, Ukrainos, Lenkijos, Latvijos žemių miestus, miestelius, pilis, dvarus, bažnyčias. Daug ko iš to, ką per savo ilgą ir nenuobodų gyvenimą užfiksavo menininkas, šiandien jau nebėra.

Manvydas VITKŪNAS

Napoleonas Matas Tadas Orda – toks visas šio dailininko, kompozitoriaus, pedagogo, poeto vardas ir pavardė. Jis gimė prieš 210 metų, 1807 m. vasario 11 d., Varacevičiuose (dab. Baltarusijoje, Bresto sr., netoli Pinsko). Dvarininkų Mykolo Ordos ir Juzefos Butrimovič sūnus veikiausiai neatsitiktinai Ivanavos (tuomet vadintos Janovu) Šv. Kryžiaus Išaukštinimo bažnyčioje buvo pakrikštytas Napoleonu – kai jis gimė, per Europą pergalingai žygiavo Napoleono Bonaparto kariuomenė, o daug patriotiškai nusiteikusių lenkų ir lietuvių tikėjosi bei svajojo, kad Napoleonas bent jau didelės autonomijos teisėmis padės atkurti neseniai žlugusią, Rusijos, Prūsijos ir Austrijos sudraskytą Lenkijos ir Lietuvos valstybę. Tuomet tėvai dar nenujautė, kad ir jų sūnui Napoleonui teks tiesiogiai – ginklu – prisidėti prie kovos už tėvynės laisvę.

Narsusis sukilėlis

1823 m. N. Orda baigė gimnaziją Svisločiuje ir įstojo į Vilniaus universiteto Matematikos ir fizikos fakultetą. Čia jis ne tik įgijo pagrindinių tiksliųjų mokslų žinių, bet ir išklausė architektūros, braižybos, optikos ir kitus kursus, kurie vėliau labai pravertė ėmusis dailės ir įamžinant įvairius architektūrinius statinius. Deja, baigti studijų N. Ordai nepavyko. Ketvirtame kurse carinės Rusijos pareigūnai išsiaiškino, kad jis priklauso slaptai studentų draugijai „Aušriečiai“ (su šiuo judėjimu N. Orda buvo susijęs dar nuo gimnazijos laikų). Vaikinas buvo pašalintas iš universiteto, suimtas, ilgiau nei metus kalintas. Galiausiai jam leista grįžti į tėviškę, bet teko gyventi nuolat prižiūrimam policijos.

Dailininkas, muzikas, literatas, sukilėlis... N. Ordos gyvenimas buvo ilgas ir dramatiškas.

Prasidėjus 1831 m. sukilimui, N. Orda įsitraukė į sukilėlių gretas, pasižymėjo kaip gabus organizatorius, telkė sukilėlių dalinius, dalyvavo mūšiuose su Rusijos kariuomene. Už narsą jam buvo suteiktas aukščiausias karinis apdovanojimas – ordinas „Virtuti Militari“. Sukilimo pabaigoje N. Orda jau turėjo kapitono laipsnį. Tarp sukilėlių jis pagarsėjo ne tik kaip karys, bet ir kaip poetas, sukūręs ugningą eilėraštį „Lietuvis – lenkams“.

Deja, sukilėliai pralaimėjo. Buvo akivaizdu, kad rusų valdžios represijų išvengti nepavyks. Mažiausia bėda, kuri grėsė, – turto konfiskavimas ir tremtis į Rusijos imperijos gilumą. Todėl skaudama širdimi palikęs tėvynę N. Orda slapta, svetima pavarde, kaip bičiulio Tito Plonskio tarnas Zarembskis, išvyko į užsienį. Tuo metu daug į užsienį pasitraukusių sukilėlių stengėsi pasiekti Prancūziją, gana geranoriškai priimdavusią politinius emigrantus. Šiuo keliu pasuko ir N. Orda. Per Austriją, Italiją, Šveicariją, vokiečių žemes jis galiausiai pasiekė Paryžių. Šis tapo jo namais ilgiau nei du dešimtmečius.

Deltuvos (Ukmergės r.) evangelikų reformatų bažnyčia 1875 m. Po abiejų pasaulinių karų ji virto griuvėsiais.

Paryžiaus sūkuryje

Prancūzijoje N. Orda ėmė suktis savo bendraminčių politinių emigrantų, dailininkų, literatų, muzikų gretose. Vienas iš jo bičiulių buvo poetas Adomas Mickevičius. Jam 1855 m. mirus Konstantinopolyje, N. Orda parašė jautrią odę „Adomui mirus“ (joje netrūksta ir lietuviškų motyvų). Tarp N. Ordos bičiulių ir pažįstamų buvo žymūs kompozitoriai Džoakinas Rosinis, Frederikas Šopenas, Ferencas Listas, Šarlis Guno, Hektoras Berliozas, Džuzepė Verdis, rašytojai Stendalis, Ivanas Turgenevas, Onorė de Balzakas ir daugelis kitų žymių kūrėjų.

Šioje aplinkoje N. Orda jautėsi savas. Jis laikė save savamoksliu dailininku, bet tai netrukdė įvairiapusiškai talentingam, išprususiam emigrantui iš tolimos šalies jaustis savam intelektualios Paryžiaus publikos sambūriuose. N. Orda tapo Paryžiaus istorikų ir literatų draugijų nariu, kūrė muziką (polonezus, valsus, dainas, noktiurnus), puikiai skambino fortepijonu, dirbo privačiu dailės mokytoju. Piešimo, tapybos įgūdžius jis tobulino žinomo prancūzų dailininko Pjero Žiraro studijoje. Įgijęs pasitikėjimo savimi kaip dailininkas, N. Orda leidosi į kūrybines keliones po Prancūziją, Belgiją, Nyderlandus, Didžiąją Britaniją, Ispaniją, Portugaliją. Menininkas pasiekė net Šiaurės Afriką, tačiau čia jo tykojo nelaimė: Alžyre dailininkas patyrė sunkią traumą, lūžo ranka ir koja, teko ilgokai gydytis.

Kūrėjas siekė išbandyti save įvairiais amplua – mėgino verstis prekyba, dirbo Italų operos Paryžiuje direktoriumi. Gyvendamas Prancūzijoje, N. Orda parašė Lenkų kalbos gramatiką prancūzams. Imtis tokio žingsnio jį paskatino ir šeiminės aplinkybės – 1843 m. N. Orda vedė prancūzę Ireną Bugl, su ja susilaukė sūnaus Vitoldo (Vytauto) ir norėjo jį išmokyti savo gimtosios kalbos. Ši gramatika buvo populiari, ne kartą leista. 1838-aisiais pasirodė N. Ordos knyga „Lenkų kompozitorių kūrinių albumas“. Dirbdamas privačiu muzikos mokytoju, N. Orda sukaupė daug praktinių žinių ir patarimų. Juos išguldė jau grįžęs į tėvynę – 1873 m. išleistoje „Muzikos gramatikoje“.

Dailininko gimtasis dvaras Varacevičiuose buvo konfiskuotas Rusijos imperijos valdžios.

Atėmė tėviškę

1856 m. N. Ordai ir kitiems politiniams emigrantams atėjo apsisprendimo metas – Rusijos caras Aleksandras II paskelbė amnestiją sukilimo dalyviams. N. Ordai jau buvo 49-eri. Prancūzijoje buvo sukurtas naujas gyvenimas, šeima, pelnytas pripažinimas. Tačiau tėvynės meilė buvo stipresnė – Napoleonas grįžo namo, kur jo laukė senutė motina ir keturios seserys. Tėviškėje N. Orda kibo į ūkio reikalus, dvaras buvo rentabilus. Tik bėda ta, kad N. Orda jau nebuvo savo gimtinės šeimininkas – dvaras buvo konfiskuotas Rusijos imperijos naudai, ir teisėtas paveldėtojas buvo priverstas dvarą nuomotis. Nors daug kartų buvo kreiptasi į Vilniaus generalgubernatorių, kitus aukštus Rusijos imperijos pareigūnus, šis sprendimas taip ir liko nepakeistas.

Santykinės ramybės metas tėviškėje truko neilgai. 1863–1864 m. dabartines Lenkijos, Lietuvos, Baltarusijos žemes apėmė naujas antirusiškas sukilimas. Neabejotina, kad N. Orda palaikė sukilėlius, nors pats aktyvių veiksmų, atrodo, nesiėmė. Tačiau seno maištininko šlovės pakako, kad jis vėl pakliūtų į rusų valdžios nemalonę – dvare buvo atlikta krata, rastas ginklas, aptikta patriotinės literatūros. Negana to, kai kurie Varacevičių dvaro valstiečiai prisijungė prie sukilimo. N. Orda buvo suimtas, įkalintas Kobryne, tardytas, vos neištremtas į Rusijos gilumą. Galiausiai priimtas sprendimas: N. Ordai uždrausta nuomotis gimtąjį dvarą ir jame gyventi. Rusijos valdžia galutinai atėmė iš N. Ordos tėviškę.

Įspūdingo grožio Kėdainių dvaro rūmai 1875 m. Jie buvo sunaikinti per Antrąjį pasaulinį karą.

Nuo Medininkų iki Palangos

Prasidėjo didžiosios N. Ordos klajonės po buvusios Abiejų Tautų Respublikos žemes. Iš pradžių jis prisiglaudė sesers Hortenzijos ir jos vyro dvare Moladavoje (netoli Kobryno). Ėmė keliauti po įvairias vietoves, fiksuoti jų vaizdus, panoramas, konkrečius statinius. Pradėjo nuo vakarinės dabartinės Baltarusijos dalies, paliko itin daug Gardino ir jo apylinkių piešinių. Kelerius metus keliavo po vakarinę Ukrainos dalį, piešė Padnieprės, Volinės, Podolės vaizdus. Buvo apsistojęs lenkų kilmės rusų generolo Adamo Ževuskio dvaruose, buvo jo sūnaus mokytoju.

1875 m. N. Orda leidosi po dabartinės Lietuvos teritoriją, keliavo nuo Vilniaus ir jo apylinkių (Medininkų, Nemenčinės, Trakų, Kernavės) per Ukmergę, Jonavą, Kauną, vaizdingąsias panemunės pilis ir miestelius iki Žemaitijos, kol pasiekė Palangą. Savo kelionės metu N. Orda aplankė keliasdešimt vietovių, tarp jų – Raudondvarį, Seredžių, Veliuoną, Jurbarką, Kražius, Varnius, Kretingą, Rietavą, Šateikius, Šiaulius, Šiluvą, Baisogalą, Kėdainius, Biržus, Rokiškį, Dubingius, Druskininkus. Vėliau apkeliavo ir rytinę Latvijos dalį, šiaurinius ir rytinius dabartinės Baltarusijos pakraščius, dalį Lenkijos. Didelė dalis darbų sugulė į ne kartą leistą aštuonių dalių albumą.

Sakrali Varnių (Telšių r.), ilgą laiką buvusių Žemaičių vyskupijos centru, panorama, 1875 m.

Lietuvoje – primirštas

N. Orda mirė Varšuvoje 1883 m. balandžio 26 d., sulaukęs 76-erių. Vykdant jo valią, palaikai buvo palaidoti šeimos kape Ivanavoje (tada – Janove). Šiame Baltarusijos mieste pastatytas paminklas N. Ordai. Prieš dešimt metų, minint kūrėjo gimimo 200 metų sukaktį, kaimyninėje šalyje buvo išleistos dviejų nominalų proginės monetos, pašto ženklas. N. Ordos pieštas Nesvyžiaus pilies vaizdas puošė dabar jau iš apyvartos pašalintas 100 000 Baltarusijos rublių kupiūras. Kūrėjo tėviškėje Varacevičiuose atidarytas muziejus. Daug dėmesio N. Ordai skiriama ir Lenkijoje, Ukrainoje.

Lietuvoje N. Orda prisimenamas gerokai kukliau, nors iš tiesų jo indėlis į mūsų šalies kultūros paveldą – žymus. Galime pasidžiaugti, kad 2006 m. Vilniaus dailės akademijos leidykla išleido labai solidų Vytauto Levandausko ir Renatos Vaičekonytės-Kepežinskienės parengtą leidinį „Napoleonas Orda. Senosios Lietuvos architektūros peizažai“. Jame galima susipažinti su išsamia N. Ordos biografija, pasigrožėti daugybe šio kūrėjo įamžintų Lietuvos ir gretimų šalių senųjų vaizdų, papildytų profesionaliais knygos autorių komentarais.

2007 m. Baltarusijoje buvo išleista 200-osioms N. Ordos gimimo metinėms skirta proginė moneta.]]> https://www.savaite.lt/audio-video/1403-rasytojosatrijosraganosaistrabitininkyste.html https://www.savaite.lt/audio-video/1403-rasytojosatrijosraganosaistrabitininkyste.html 1403 Wed, 10 May 2017 09:32:54 +0300 native-yes

XIX a. pabaigos–XX a. pradžios lietuvių literatūroje vyravo kaimo tematika, ir tik nedaugelio rašytojų žvilgsniai nukrypo į daugeliui kur kas mažiau pažįstamą, slėpiningą dvaro gyvenimą. Marija Pečkauskaitė, labiau žinoma kaip Šatrijos Ragana, buvo tikras savojo meto – XIX a. pabaigos–XX a. pradžios – simbolis. Lenkiškai kalbančių Lietuvos bajorų duktė įsiliejo į moderniosios lietuvių tautos kultūrinį gyvenimą ir paliko jame ryškų pėdsaką.

Manvydas VITKŪNAS

Būsimoji rašytoja gimė prieš 140 metų, 1877 m. kovo 8 d., Medingėnų dvare Žemaitijoje, netoli Rietavo. Iš šio dvaro dabar teliko sulaukėjusio parko fragmentai, menki nugriautų pastatų likučiai, o tai, kad čia gimė garsi mūsų rašytoja, žymi tautodailininko Liudo Ruginio sukurtas stogastulpis.

Bajorų duktė

Marijos Pečkauskaitės tėvo Anupro Pečkausko protėvių šaknys buvo rytinėje dabartinės Baltarusijos dalyje, netoli Mogiliavo. Jis vedė net 18 metų jaunesnę bajoraitę iš Žemaitijos Stanislavą Šiukštaitę. Pora susilaukė keturių vaikų – dviejų dukterų (Marijos ir Sofijos) ir dviejų sūnų (Stepono ir Vincento). Likimas ilgu gyvenimu apdovanojo tik Sofiją, perkopusią 90 metų. Marija nugyveno tik 53, o broliai – dar mažiau. Vincentas mirė 25-erių, o Steponas nesulaukė nė 18.
Vyriausioji iš vaikų Marija mamos tėviškėje Medingėnuose augo daugmaž iki šešerių metų, tačiau vėliau ne vieną vasarą grįždavo į gimtinę atostogų, bendravo su gimtųjų apylinkių žmonėmis. Po šešerių Marija augo jau kitame dvare – Labūnavoje (dab. Kelmės rajone, netoli Užvenčio; būtent Kelmės rajone, o ne Kėdainių rajone esančiame kur kas garsesniame Labūnavos dvare).

Tačiau ir čia (iš šio dvaro dabar taip pat beveik nieko neliko) mergaitė tenugyveno vos kelerius metus – tėvui, šiaip jau gero būdo, ramiam žmogui, ūkininkauti sekėsi prastai, jis smarkiai prasiskolino, todėl priėmė keistoką sprendimą – nuosavą dvarą Labūnavoje išnuomojo, o pats su šeima praėjo nuomotis Užvenčio dvarą. Kaip spėjo Šatrijos Raganos biografiją tyrinėjusi literatūrologė Janina Žėkaitė, A. Pečkauskas veikiausiai tikėjosi ūkininkaudamas Užventyje finansiškai sustiprėti, grąžinti skolas ir grįžti į Labūnavos dvarą, tačiau nepavyko – dvaras buvo parduotas iš varžytinių ir išdalytas net trims naujiems savininkams.

Marija Pečkauskaitė apie 1908 m. Tuomet ji dirbo privačia mokytoja dvaruose. šaltiniai.info

„Visa kūdikystė – auksinė, saulėta“

Vaikystės metai, praleisti Medingėnuose ir Labūnavoje, rašytojos prisiminimuose liko kaip be galo šviesus laikas. „Visa kūdikystė – auksinė, saulėta. Buvau be galo lepinama, ypač tėvo, visi karštai kits kitą mylėjome. Be tėvų, daugelis dėdžių, ciocių [tetų] – gerų, duodančių dovanų. Turėjau daug gražių knygų, žaislų. Gyvenau daugiausia fantazijos pasaulyje.“ Mergaitė augo kaip tipiška to meto bajoraitė – supama gausios šeimos, mokoma samdomų namų mokytojų. Tėvai buvo šviesūs žmonės, namuose sukaupę nemenką biblioteką, siekę visapusiškai lavinti vaikus. Mama grojo fortepijonu, tėvas – smuiku, to mokė ir vaikus. Tipiškas dvaro gyvenimas, pramogos (svečių lankymasis, ilgi pokalbiai prie stalo, pokyliai, medžioklė) aiškiai kontrastavo su gerokai kuklesne daugelio paprastų gyventojų buitimi, bet tai buvo savaime suprantama, nusistovėję per amžius.

Pečkauskai buvo gana tipiški to meto Lietuvos bajorai. Jie savaip suprato lietuviškumą – jis be vargo derėjo su namuose vartojama lenkų kalba. Pečkauskai neabejotinai suprato ir savo valdinių lietuvių (tiksliau – žemaičių) kalbą, mokėjo ir rusiškai – tuomet Lietuva buvo Rusijos imperijos dalis. Marija taip pat buvo mokoma prancūzų kalbos – ji tarp to meto dvarininkų buvo kultūros ir išsilavinimo ženklas. Mergaitė labai mėgo skaityti, mielai mokėsi ir mintinai deklamavo eilėraščius. Išmokusi rašyti, ėmėsi įvairių literatūrinių kūrinėlių, rašė laiškus namiškiams, ypač sesei ir vyresniajam broliui. Tai buvo tarsi žaidimas, tačiau jis neabejotinai ugdė literatūrinius gebėjimus.

Užvenčio dvaras apie 1980 m. Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešoji biblioteka, epaveldas.lt

Lemtinga pažintis

1891 m. įvyko esminis, Marijos gyvenimą nulėmęs įvykis. Užvenčio dvare pasirodė žavus jaunuolis, už Mariją dvejais metais vyresnis prakutusių Ušnėnų kaimo valstiečių sūnus, Šiaulių gimnazijoje mokęsis Povilas Višinskis. Pan Pavel (ponas Povilas) buvo nusamdytas padėti Marijos broliui Steponui pasirengti mokslams gimnazijoje. P. Višinskis buvo ne tik geras repetitorius (jaunuolis taip užsidirbdavo pinigų pragyvenimui, nes, atsisakęs stoti į kunigų seminariją, buvo netekęs tėvų paramos), bet ir karštas lietuvių tautinio atgimimo šalininkas, visuomenininkas, tautosakos rinkėjas, lietuviškų leidinių bendradarbis ir platintojas, kovotojas už Rusijos imperijoje galiojusio lietuvių spaudos lotyniškais rašmenimis draudimo panaikinimą. Jis gebėjo sužavėti savo idėjomis aplinkinius, ypač moteris. Į lietuvių literatūrą jis padėjo ateiti Žemaitei, Lazdynų Pelėdai. Marija Pečkauskaitė taip pat jo dėka tapo lietuvių rašytoja Šatrijos Ragana.

Per kelerius metus Marija išmoko kurti lietuviškai. Ji daug susirašinėjo su P. Višinskiu. Šis studijavo Sankt Peterburgo universitete, o susirgęs dažna tarp neturtingų to meto inteligentų liga – džiova – gydėsi Kryme. Savo laiškuose P. Višinskį Marija vadino broleliu. Pirmuosiuose laiškuose pynėsi lietuviški ir lenkiški, rusiški žodžiai ir sakiniai. Marija su P. Višinskiu susitikdavo, kai šis parvykdavo į tėviškę atostogų.

Povilas Višinskis – žmogus, atvedęs Mariją Pečkauskaitę į lietuvių literatūrą (1897 m.). Maironio lietuvių literatūros muziejus, epaveldas.lt

Mylėjo kunigą?

Dar vienas vyras, palikęs Marijos gyvenime ryškų pėdsaką, buvo kunigas Kazimieras Bukantas (Bukontas). Jųdviejų šeimos nuo seno buvo pažįstamos. Pasak literatūrologės J. Žėkaitės, tarp Marijos ir kunigo užsimezgė meilė, trukusi iki pat rašytojos gyvenimo pabaigos. Išskirtinai daug dėmesio kunigui Marija skyrė netgi laiškuose, rašytuose P. Višinskiui.

Kaip rašo J. Žėkaitė, „laisvai besijaučiąs Pečkauskų šeimos ir jos gausios giminės aplinkoje jaunas, žavus Povilas lengvai galėjo tapti Marijos išrinktuoju. Jeigu ne... Bukantas buvo irgi patrauklus ir karštai mylėjo Mariją. Neteisūs tie vertintojai, kurie, idealizuodami Višinskį, aprioriškai meta šešėlį Bukanto ir Marijos bičiulystei. Ką ir kalbėti, Marijos meilė Povilui, kaip ir šio Marijai, būtų buvusi įprastesnė negu viešosios nuomonės iš anksto pasmerktas dvaro panelės ir kunigo „romanas“. Bet Marija mylėjo, nepaisydama „sveiko proto“ ir visuomenės draudimų. Tai liudija ją buvus spontanišką, pasiduodančią jausmui“.
Šiltą santykį su broleliu P. Višinskiu nutraukė negailestinga liga. 1906 m. P. Višinskis, būdamas vos 30-ies, mirė Berlyne.

„Tėvynės sargo“ priedas – 1899 m. Tilžėje išleistas Šatrijos Raganos parengtas patarimų bitininkams leidinys „Biczių kningelė“. Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka, epaveldas.lt

Prie avilių ir knygų

1892 m. Marija buvo išvykusi mokytis į Sankt Peterburgo Šv. Kotrynos gimnaziją, tačiau greitai nusprendė, kad drėgnas ir atšiaurokas šiaurinio uostamiesčio oras kenkia jos sveikatai. Grįžusi namo, gimnazijos kursą baigė privačiai.

Nuo 1896-ųjų Marija pradėjo spausdinti pirmuosius savo literatūros kūrinius. Tai buvo apsakymai (pirmasis – „Margi paveikslėliai“), kuriuose daugiausia buvo vaizduojama kaimo žmonių buitis, dorovė ir ydos. Tais pačiais metais ji išvyko į Varšuvą mokytis bitininkystės. Apie tai Marija svajojo nuo vaikystės. Pradėjusi studijas, viename iš savo laiškų P. Višinskiui ji rašė: „Bites savo vis didžiau ir didžiau myliu, nors vakar vėl taip įkando į kaktą, kad mažne akys užputo; baikos [niekai]! Bet tokios jau mandros ir stebuklingos, kad negali atsitraukti nuo jų, rodos, nė vieno darbo nenorėčiau dabar kito, tik apie bites.“ Vėliau rašytoja turėjo progą padirbėti bityne, o 1899 m. Tilžėje buvo išspausdintas jos parengtas „Tėvynės sargo“ priedas – patarimų bitininkams leidinys „Biczių kningelė“.

1898 m. mirus tėvui ir šeimai nugrimzdus į dar didesnę finansinių sunkumų duobę, Marija pradėjo pati pelnytis duonai, dirbo privačia mokytoja dvaruose. Jusdama žinių stygių, norėdama praplėsti akiratį, 1905–1907 m. ji mokėsi Šveicarijoje, lankė paskaitas Ciuricho ir Fribūro universitetuose. Grįžusi vėl mokytojavo dvaruose, 1909-aisiais buvo pakviesta dirbti Marijampolės „Žiburio“ mergaičių progimnazijoje. Formaliai ji buvo mokytoja ir bendrabučio vedėja, tačiau iš tiesų kartu su kunigu Motiejumi Gustaičiu vadovavo mokyklai. Kai Pirmojo pasaulinio karo gaisras privertė mokyklą evakuotis (iš pradžių – į Trakus, vėliau – į Rusiją, Voronežą), Marija liko Lietuvoje. Ji apsigyveno Židikuose (Mažeikių r.), kur kunigavo K. Bukantas. Netrukus čionai atsikraustė ir rašytojos mama bei sesuo Sofija. Čia rašytoja ne tik kūrė, bet ir užsiėmė labdaringa veikla, rūpinosi blaivybės namų statyba, prieglauda, ambulatorija, teikė įvairią pagalbą vargstantiesiems.

Marijos Pečkauskaitės-Šatrijos Raganos koplyčia Židikų kapinėse. wikipedia.org

Krikščioniškoji pedagogė

Šatrijos Raganos slapyvardis rašytojai prigijo po vienos išvykos aplankyti visoje Žemaitijoje garsaus Šatrijos kalno. Šioje išvykoje dalyvavo ir geras rašytojos bičiulis, kunigas ir rašytojas Juozas Tumas-Vaižgantas. Raganėle Mariją vadino P. Višinskis. Ir neatsitiktinai – ji iš mamos paveldėjo juodus garbanotus plaukus ir dideles tamsias akis.

Šatrijos Raganos įnašas į lietuvių literatūrą – išties nemenkas ir gana įvairus. Apsakymuose ir apysakose pinasi įvairias moralines problemas (dora ir ydos, meilė, tėvų ir vaikų santykiai, nelengvas jaunosios kartos kelias į gyvenimą, tautinis sulenkėjusių Lietuvos bajorų apsisprendimas ir kt.) sprendžiančių herojų likimai. Daugelyje kūrinių (ypač bene garsiausioje Šatrijos Raganos apysakoje „Sename dvare“, kur vaizduojamas gyvenimas Užvenčio dvare) labai ryškūs autobiografiniai siužetai. Kūrėja rašė apie tai, ką puikiai jautė ir pažinojo.

Rašytojos Marijos Pečkauskaitės-Šatrijos Raganos paminklas Mažeikiuose. Antano Eičo nuotr., kvr.kpd.lt

Dar vienas labai svarbus Šatrijos Raganos kūrybos baras – dėmesys vaikų gyvenimui, likimams, auklėjimui. Rašytoja buvo puiki vaikų psichologė, gebanti subtiliai perteikti jų išgyvenimus. Bene ryškiausias pavyzdys – apsakymas „Irkos tragedija“, kur dramatiškai perteikiami tėvų skyrybas išgyvenančios mergaitės jausmai. Taip pat Šatrijos Ragana rašė istorinius apsakymus, siekė jaunimą supažindinti su garbinga Lietuvos praeitimi.

Šatrijos Ragana daug rašė krikščioniškosios pedagogikos temomis (svarbiausias veikalas – „Motina auklėtoja“), žavėjosi vokiečių pedagogo Frydricho Vilhelmo Fersterio darbais, vertė juos į lietuvių kalbą. Ji taip pat išvertė grožinės literatūros (Henriko Senkevičiaus, Boleslovo Pruso kūrinių).

Ankstyvame gyvenimo saulėlydyje rašytoja sunkiai kovojo su vėžiu. Mirė 1930 m. liepos 24 d., sulaukusi vos 53-ejų. Palaidota Židikuose, įspūdingoje kapinių koplyčioje, suprojektuotoje architekto Jono Muloko. Židikuose veikia Marijos Pečkauskaitės-Šatrijos Raganos memorialinis muziejus.]]> https://www.savaite.lt/audio-video/1402-magdeburgoteisevilniusgavoisjogailosranku.html https://www.savaite.lt/audio-video/1402-magdeburgoteisevilniusgavoisjogailosranku.html 1402 Wed, 10 May 2017 09:31:19 +0300 native-yes

Prieš 630 metų, 1387 m. kovo 22 d., Lenkijos ir Lietuvos valdovui Jogailai pasirašius privilegiją, Lietuvos sostinė tapo pirmuoju miestu šalyje, gavusiu Magdeburgo teisę. Ši miestų teisės sistema, susiformavusi Vokietijoje ir išplitusi Vidurio Europoje, buvo postūmis Vilniui plėtotis ir įtraukė mūsų sostinę į europinę miestų šeimą.

Manvydas VITKŪNAS

Magdeburgo teisė nustatė miesto savivaldą, gynė miestiečių teises, reglamentavo prekybos organizavimą, rinkliavas, mokesčius ir daug kitų miesto gyvenimo klausimų. Vokiečių žemėse Magdeburgo teisė gyvavo greta kitų miestų teisės sistemų (pavyzdžiui, Kulmo, Liubeko). Liubeko teisė 1258 m. (kitais duomenimis – 1254 ar 1257 m.) buvo suteikta Klaipėdai, tuo metu valdytai Vokiečių ordino. Klaipėda yra pirmasis miestas dabartinės Lietuvos teritorijoje, gavęs miesto teisę. Kitose Lietuvos žemėse sąlygos vakarietiškai miestų teisei plisti atsirado po Lietuvos krikšto 1387 m. Magdeburgo teisė išplito ne tik Lietuvoje, bet ir Lenkijoje, Vengrijoje bei kai kuriose kitose šalyse.

„Suteikiame vokiečių teisę“

Miestas nuo kaimo skiriasi ne tik dydžiu, administracine reikšme, bet ir gyventojų veiklos pobūdžiu. Kaime gyvena žemdirbiai, gyvulių augintojai, ir tik retas kuris užsiima kokiu papildomu amatu, o štai miesto žmonės visų pirma yra amatininkai ir pirkliai. Tiesa, viduramžių ir naujųjų amžių miestuose taip pat netrūko kaimiškų elementų – dažnas miestietis, jei tik turėjo galimybę, stengėsi auginti kokį gyvulį ar šeimai prasimaitinti padėdavusių daržovių.

1387 m. kovo 22 d. Jogaila (pakrikštytas Vladislovu) pasirašė privilegiją, kuria skelbė (tekstas sutrumpintas): „Vladislovas, iš Dievo malonės Lenkijos karalius bei Lietuvos didysis kunigaikštis ir Rusios paveldėtojas ir t. t., atsižvelgdami į nesavanaudiškus ir gausius nuolankumo ženklus, kuriais mūsų ištikimi miestiečiai ir gyventojai, ir visa mūsų Vilniaus miesto bendruomenė iki šiol mūsų didenybei rodė pagarbą ir ateityje, nuolat stengdamiesi būti ištikimi, galės visuomet atrodyti mieli, visų, kuriems svarbu, žiniai skelbiame: siekdami už tai jiems ir toliau rodyti ypatingą ir maloningą palankumą ir trokšdami, kad dėl to minėtojo mūsų Vilniaus miesto būklė bei padėtis pasidarytų palankesnė ir geresnė, tiems patiems miestiečiams ir gyventojams, ir visai minėtojo mūsų Vilniaus miesto bendruomenei karališkosios didenybės galia duodame ir suteikiame vokiečių teisę, kuri vadinama Magdeburgo.

Vis dėlto tie patys miestiečiai ir gyventojai, ir visa minėto mūsų Vilniaus miesto bendruomenė turės, kaip yra įprasta, ištikimai klausyti visų teisėtų ir gerbtinų mūsų Vilniaus seniūnų. Taip pat pagal paprotį, kurio nuo senų laikų iki šiol buvo paisoma ir laikomasi, tegul savo lėšomis saugo mūsų pilį Vilniuje tol, kol daug kartų minėtas mūsų Vilniaus miestas bus iš visų pusių apjuostas mūrine siena. O po to, kai miestas, kaip pavedama, bus tokia siena apjuostas, nuo tada tie patys miestiečiai ir gyventojai, ir visa paties Vilniaus miesto bendruomenė nuo tokios mūsų Vilniaus pilies sargybos tebūnie visiškai laisvi ir atleisti. Šį raštą paliudyti yra prikabinamas mūsų didenybės antspaudas.“

Vilniaus miesto panorama (iš 1581 m. išleisto Brauno atlaso). šaltiniai.info

Laisvo oro gurkšnis

Ką gi ši privilegija davė Vilniui? Be abejo, visų pirma – savarankiškumą. Miestiečiai turėjo teisę rinkti savo miesto tarybą (magistratą). Ji posėdžiaudavo rotušėje, tapusioje miesto širdimi. Rotušėje buvo sprendžiama daugybė miesto gyvenimo klausimų – posėdžiavo teismai, veikė kalėjimas, darbavosi budelis, buvo laikomi prekybai naudojamų matų ir saikų pavyzdžiai. Miestas turėjo teisę savarankiškai valdyti savo finansus, spręsti įvairius ūkinio ir socialinio gyvenimo klausimus. Gyventojų saugumas taip pat buvo aktualus klausimas. Nors dar XIV a. pabaigoje pasirašytoje Jogailos privilegijoje nurodyta, kad miestas turi būti apjuostas siena, tai padaryta daugiau nei po šimtmečio, XVI a. pradžioje, kilus realiam totorių antpuolių pavojui.

Labai svarbus miestietiškumo požymis buvo asmeninė laisvė. Galiojo vadinamoji laisvo oro taisyklė. Nelaisvas žmogus (pavyzdžiui, valstietis baudžiauninkas), apsigyvenęs mieste, per kelerius metus (Lietuvoje – nuo trejų iki dešimties metų) įgydavo teisę tapti tikru miestiečiu – būti laisvas, turėti asmeninės nuosavybės, naudotis kitomis teisėmis. Nors miestų oras dėl to meto sanitarinių sąlygų nebuvo gaivus, daugybei žmonių jis tapo laisvo oro gurkšniu.

Svarbios miesto amatininkus vienijančios organizacijos buvo cechai – tos pačios specialybės atstovus jungiantys korporaciniai susivienijimai. Jų steigimasis Vilniuje taip pat užtruko – tik 1495 m. įsikūrė pirmieji cechai (auksakalių ir siuvėjų). Vėliau per XVI a. įsikūrė daug kitų cechų – chirurgų-barzdaskučių, kalvių, katilių ir šaltkalvių, balnių, pakinktininkų ir diržininkų, mūrininkų ir dailidžių. Kiti cechai vienijo audėjus, stalius ir kailininkus, taip pat batsiuvius, odminius, salyklininkus, kepurininkus, liejikus, mėsininkus. Ilgainiui cechų skaičius augo – XVIII a. pabaigoje Vilniuje jau veikė 38 cechai. Šios organizacijos turėjo savo seniūną, jo padėjėjus, iždininką, statutą (jį tvirtindavo didysis kunigaikštis). Cechai padėdavo savo nariams ginti teises ir interesus, spręsdavo iškilusius konfliktus, šelpdavo nusenusius ar sveikatos netekusius narius ir jų šeimos narius, akylai stebėjo, kad verslu mieste neužsiimtų cechui nepriklausantys konkurentai, atvykėliai.

Lietuvos didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius Jogaila, suteikęs Vilniui Magdeburgo teisę. Dail. Michalas Godlevskis, 1863 m. Lvovo dailės muziejus (Ukrainoje).

Kodėl herbe – Kristoforas?

Savavaldis miestas privalo turėti savo simbolius – antspaudą ir herbą. Vilniaus simboliu tapo šv. Kristoforas, brendantis per upę, pasiremdamas lazda – auksiniu medžiu, kurio viršuje yra dvigubas kryžius, Lietuvoje dar vadinamas Vyčio kryžiumi ir laikomas Jogailaičių dinastijos simboliu. Ant šventojo kairiojo peties sėdi Kūdikėlis Jėzus su auksiniu valdžios simboliu ir aureole.

Šv. Kristoforo simbolis Vilniaus herbe – neatsitiktinis. Kristoforas (išvertus iš lotynų kalbos, vardas reiškia „Kristų nešantis“) pats kadaise buvo pagonis, vėliau tapo uoliu krikščionybės platintoju. Jo simbolis siejamas su iš sostinės vykusiu krikščionybės skleidimu Lietuvoje. Miesto teisė Vilniui buvo suteikta tuo pat metu, kai vyko Lietuvos krikštas.

Vilniaus miesto antspaudas, XVIII a. Lietuvos dailės muziejus, epaveldas.lt

Svetimšalių akimis

Kaipgi atrodė Vilnius daugmaž tuo laiku, kai buvo įtrauktas į Europos miestų šeimą? Apie tai nemažai žinoma iš archeologinių tyrinėjimų. Tačiau pažvelkime, ką rašo amžininkai. Flamandų riteris ir diplomatas Žilberas de Lanua, 1413–1414 m. keliavęs per Lietuvą, rašė: „Iš karaliaus dvaro keliavau per daugybę kaimų, didelių ežerų ir miškų. Paskui atvykau į Lietuvos sostinę Vilnių, kurioje yra pilis, pastatyta ant labai aukšto smiltingo kalno, sutvirtinta akmenimis, žeme ir mūru. Viduje ji visa padaryta iš medžio. Tos pilies atšlaimas leidžiasi nuo aukšto kalno dviem šonais ligi apačios.

Tame atšlaime, apjuostame mūrine siena, yra daug namų. Pilyje ir jos kieme paprastai esti minėtas kunigaikštis Vytautas, Lietuvos valdovas. Jis ten turi savo dvarą ir savo būstinę. Arti tos pilies teka upė, kurios srovė bėga per miestą žemyn. Ji vadinasi Vilnia. Miestas nėra uždaras. Jis ilgas, siauras ir tęsiasi nuo kalno žemyn. Namai mediniai, labai negražiai sustatyti, tačiau yra keletas mūrinių bažnyčių.“

XVI a. pradžioje vaizdas jau buvo pasikeitęs. Štai Šventosios Romos imperatoriaus Maksimiliano I pasiuntinys Zygmundas fon Herberšteinas paliko tokį miesto aprašymą: „Dabar Vilnių juosia mūro siena. Jame statoma daug bažnyčių ir mūrinių namų, yra vyskupystė, kurios vyskupu tuomet buvo Jonas, tikrasis karaliaus Žygimanto [Senojo] sūnus, labai mielas ir draugiškas, kuris ir mus grįžtančius maloniai priėmė. Be to, puikiai atrodo parapijos bažnyčia ir keletas vienuolynų, ypač išsiskiria pranciškonų globojamas vienuolynas, kurio statyba labai daug kainavo.“

Kaip atpažinti paleistuvius?

Itin įdomūs Vilniaus aprašymai pateikiami Georgo Brauno ir Franso Hogenbergo XVI a. leistame Pasaulio miestų atlase („Civitates Orbis Terrarum“). Šis Vilniaus miesto vaizdas yra svarbus kartografinis šaltinis, o pats miesto aprašymas – itin vaizdingas. Štai keletas sutrumpintų ištraukų.

„Vilnius yra gausiai gyvenamas, didelis miestas, Lietuvos vyskupystės ir šios kunigaikštystės centras. Miestą supa mūrinė siena su vartais, kurie niekada neuždaromi. Namai daugiausia mediniai, žemi ir maži, be miegamųjų ir be virtuvių (netgi be tvartų, nors daugelis laiko galvijų ir šiaip gyvulių), išsklaidyti ir pastatyti be jokios tvarkos. Tačiau kai kurias gatves, ypač Vokiečių ir Pilies, puošia mūriniai gražūs namai, pastatyti kitataučių, kurie lankosi šiame mieste prekybos reikalais. Vilniuje yra dveji karaliaus rūmai, iš kurių vieni didžiuliai, su daugeliu keliais aukštais išdėstytų kambarių. Kiti rūmai su bokštais, matomi ant kalno. Jo papėdėje įrengtas ginklų sandėlis, kuriame yra nemažai visokių kariškų ginklų, nors visoje Lietuvoje nėra jokio metalo kasyklų nei telkinių. Bažnyčios daugiausia mūrinės, nors yra ir medinių. Jose atliekamos apeigos įvairių religijų tikintiesiems. Gražus yra Bernardinų vienuolynas, pastatytas iš degtų plytų, garsus savo nuostabia architektūra.“

Apie vilniečius rašoma: „Vyno neturi, tačiau išgerti mėgsta. Geria midų, alų, labai mėgsta pašildytą vyną, svogūnus ir česnakus. Namuose amžinai skendi dūmuose (mat visai neturi kaminų) ir todėl apanka. Niekur nėra tiek daug aklų žmonių kaip tame mieste. Jų namuose nėra jokių papuošimų ar brangių namų apyvokos daiktų. Visame mieste niekas neturi lovų. To negana, minkštai miegoti laikoma nuodėme. Daug yra netgi turtingesnių, kurie miega ant suolo, pasikloję tiktai meškos kailį. Ne ką geresnis ar pranašesnis yra kilmingųjų gyvenimo būdas, tik tiek, kad jie dėvi prabangesnius rūbus, papuoštus ir išsiuvinėtus auksu bei sidabru, ir taip rodo savo kilmingumą“, „Prisigėrę midaus, šildyto vyno arba stipraus alaus ir girti, ginčijasi, pešasi, sužeidžia vieni kitus, žiauriai mušasi. Jei sumuša svetimšalį, nelaikoma tai mirtinu nusikaltimu, tik reikia išpirkti savo gyvybę šešiolika talerių“, „Šiame mieste išpažįstamas keistas tikėjimas.

Žmonės labai pamaldžiai klauso bažnyčiose mišių: tiesiog stebiesi, kai, žiūrėdami į kunigą, atidengiantį kieliką ir aukojantį, jie pamaldžiausiai mušasi ne tik į krūtinę, bet ir į veidą. Kas praėjusią naktį neleistinai sanguliavo ar paleistuvavo, tie, tikėjimo sujaudinti, tą dieną neina į bažnyčią, bet stovi lauke už durų ir pro sienos plyšį žiūri į apeigas atliekantį kunigą. Taip stropiai laikosi šio papročio, kad galima lengvai atpažinti paleistuvavusius jaunuolius ir nusidėjusias merginas“.]]>